Dvasia

Padiskutuokime.

Aš manau ,kad vaikam per sunkios užduotys duodamos mokykloje.

Skaityk Bibliją ir apmąstyk kiekvieną eilutę. ;)

Kokie išsamūs atsakymai.

Taip mokykloje gal ir per daug reikalaujama iš mūsų, bet deja reikia tai atlikti.

Skaityti bibliją? Nemanai, kad geriau iš vis nerašyti tokių "protingų" postų reikėtų? Tai gal tu perskaityk už mus ir parašyk?

Bibliją skaityti reikia, jei norisi papildomos humoro dozės. O „dvasią“ ugdyti turbūt geriausia kartas nuo karto lavinant savo pasaulėžiūrą ir mąstyseną individualiais samprotavimais, plečiant savo akiratį siekiant pažinti pasaulio įvairovę (skirtingas kultūras, gamtovaizdžius, reiškinius bei kitų žmonių minčių įvairovę, istoriją). Taip pat labai gera mankšta būtų mėginimas atsakyti į kuo sunkesnius klausimus, galbūt kol kas dar apskritai vargiai atsakomus, filosofavimas. Žmogaus „dvasia“, bent jau jos kilnumas, priklauso ir nuo žmogaus vertybių, todėl reikėtų lavinti ir jas, reikėtų siekti būti konstruktyvia asmenybe. Nors sunku pasakyti, kiek žmogus pats individualiai gali tai įtakoti. Vargu ar pavyks vieną dieną tiesiog apsispręsti, jog būsiu toks, o ne anoks. Todėl, trumpai tariant, aš pasakyčiau, jog visa tai ateina per apmąstymus ir pažinimą (tačiau sakau tai neturėdamas jokios religinės asociacijomis omenyje; negadinkim medaus, t.y. žmogaus sąmonės, net jei ji ir ribota, šaukštu deguto).

P.S. Plečiant akiratį galima perskaityti ir Bibliją. Tą aš esu padaręs. Religija vis dar vaidina svarbų vaidmenį mūsų visuomenėje, todėl yra naudinga pažinti tą alternatyvų požiūrį, net jei jam ir nepritari arba jei jis atrodo absurdiškas.

Įdomi tema, verta diskutavimo. Kai žinom žmogus formuojasi iš kūno, bet kūnui užaugus, jis vis dar auga, tik jau savo viduje. Vystosi jausmai, polinkiai, geismai, norai, troškimai, mintys ir sumanymai. Kas daug yra matęs, daug pažinęs, daug kentėjęs ir džiaugęsis, tas viduje auga. Visa tai yra regima, girdima, jaučiama ir patiriama per žmogaus sąmonę bei dvasingumą. Sąmonė spindi iš žmogaus esybės, kuri yra labai gilus vidaus dalykas, besireiškiantis meile, išmintim, teisingumu.

Norint pasiekti aukštesnį žmoniškumą, reikia žmogaus dvasiai augti ir stiprėti. To augimo galią žadina gyvenimas, tačiau ir žmogui pačiam reikia to siekti. Jis turi sužadinti savo dvasios stiprybę ir galią, ieškoti gyvenimo harmonijos, tikėti ir pasikliauti Dievu.

Yra keturi žmogaus dvasinio tobulėjimo lygiai. Žemiausią sudaro dauguma žmonių. Jie gyvena savo kūno poreikiais. Jei kūnas patenkinamas, jie geri, kilnūs, jei ne – nieko verti, pikti. Savyje neturi galios, galinčios valdyti jų polinkius, mintis, jausmus. Laimės pojūtį lemia paviršutinių dalykų lemiamos aplinkybės. Jie sako, kad toks jau gyvenimas ir kitaip negali būti.

Aukštesnio lygio žmonės, nekreipia dėmesio į aplinkybes. Jie pasirenka tikslą ir jo siekia, nebijodami vargo, bado, šalčio. Tokie žmonės gali būti išauklėti, išsilavinę. Tačiau jų gyvenimas vis tiek sunkus, pilnas prieštaravimų. Jie kovoja prieš visą pasaulį, kuriame randa kalnus kliūčių.

Trečio dvasinio tobulėjimo lygmens žmonės vadovaujasi protu ir išmintim, viską gerai apmasto ir aplinkybes pakreipia taip, kad šios tarnautų jų tikslams. Jie atsirenka gyvenimo įspūdžius ir tinkamai įvertina juos savo sąmonėj. Šie žmonės planuoja ateitį, apmastydami visas galimybes, yra valdytojai savo gyvenimo ir pasaulio, savo laimės kūrėjai. Jie turi tvirtą valią ir aiškų protą, bet sie zmonės “stovi visų kitų žmonių eilėje“, jie dar nėra dvasiškai tobuli.

Tobuliausioms asmenybėms priskiriu tuos, kurie taip pat tvarko savo gyvenimą, apmąsto ką daryti ir ko vengti, bet jiems nerūpi jų dominavimas, jie nereikalauja iš gyvenimo didelių dovanų. Jie nesirūpina savim, savo įsigalėjimu, savo laime. Nerūpi jiems nei turtas, nei garbė, nei galybė. Jie – pasiaukojantys žmonės. Jie nori tarnaut kitiems, siekiantiems aukštesnio žmoniškumo. Šie žmonės kuklūs, tačiau juntamas jų asmenybės tvirtumas, išmintis ir valia.

Toks dvasinis lygkis pasiekiemas asmenybės tobulėjimo keliu. Aukščiausias žmoniškumo lygis pasiekiamas žmogui pačiam to norint ir stengiantis, kad jo sielos šviesumas būtų jo gyvenimo tikslas. Tai pasiekiama per kūrybos galią ir valią, siekiant, kad jo kūnas išliktų sveikas, pažystant gyvenimo ir sveikatos dėsnius. Ir taip pasinaudodamas pasaulio kūrėjo įrankiu, žmogus stiprėtų.

Realus pavyzdys - į dvasinį tobulėjimą einame per tikėjimą, maldą, meditaciją ir gerų darbų darymą nieko už tai nesitikint. Ir svarbiausia tai daryti su noru ir meile.

Bibliją skaityti reikia, jei norisi papildomos humoro dozės. O „dvasią“ ugdyti turbūt geriausia kartas nuo karto lavinant savo pasaulėžiūrą ir mąstyseną individualiais samprotavimais, plečiant savo akiratį siekiant pažinti pasaulio įvairovę (skirtingas kultūras, gamtovaizdžius, reiškinius bei kitų žmonių minčių įvairovę, istoriją). Taip pat labai gera mankšta būtų mėginimas atsakyti į kuo sunkesnius klausimus, galbūt kol kas dar apskritai vargiai atsakomus, filosofavimas. Žmogaus „dvasia“, bent jau jos kilnumas, priklauso ir nuo žmogaus vertybių, todėl reikėtų lavinti ir jas, reikėtų siekti būti konstruktyvia asmenybe. Nors sunku pasakyti, kiek žmogus pats individualiai gali tai įtakoti. Vargu ar pavyks vieną dieną tiesiog apsispręsti, jog būsiu toks, o ne anoks. Todėl, trumpai tariant, aš pasakyčiau, jog visa tai ateina per apmąstymus ir pažinimą (tačiau sakau tai neturėdamas jokios religinės asociacijomis omenyje; negadinkim medaus, t.y. žmogaus sąmonės, net jei ji ir ribota, šaukštu deguto).

 

P.S. Plečiant akiratį galima perskaityti ir Bibliją. Tą aš esu padaręs. Religija vis dar vaidina svarbų vaidmenį mūsų visuomenėje, todėl yra naudinga pažinti tą alternatyvų požiūrį, net jei jam ir nepritari arba jei jis atrodo absurdiškas.

Kaip tu manai, kad išūgdysi savo vertybes tyrinėdamas ir pažindamas kitas kultūras? Čia yra iškreiptas šiuolaikinis požiūtis požiūris į dvasiškumą, nes jis tikrai turi ir kitą gilesnę prasmę. Pagal mane, būti dvasiškam reiškia kuo mažiau būti žemiškam. :)

Kaip tu manai, kad išūgdysi savo vertybes tyrinėdamas ir pažindamas kitas kultūras? Čia yra iškreiptas šiuolaikinis požiūtis požiūris į dvasiškumą, nes jis tikrai turi ir kitą gilesnę prasmę. Pagal mane, būti dvasiškam reiškia kuo mažiau būti žemiškam. :)

Aš manau kitaip. Kultūra sudaro žmogaus asmenybės vertybes. Ji kyla iš gyvenimo prasmės ieškojimo, žmoniškumo siekimo. Svarbiausias kultūros tikslas – dvasinės žmogaus esmės stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškos priklausomybės.Kas nežmoniška, neturi nieko bendro su kultūra. Dažnai galvojama, jog kultūra yra maitinimasis, apsirengimas, namai, buitis. Tačiau kultūros supratimas reiškiasi iš asmens sąmonės veikimo. Visi žmogaus darbai kyla iš kūrėjo esmės ir sąmoningumo. Būti dvasiškam reikškia būti kuo daugiau žemiškam, paprastam, tikinčiam, sąmoningam.

Turiu tokia knygą savo tuolete pasidėjas ant spintelės, nepamenu kas parašė bet vadinasi ji gyvenimo problemos sprendimas, siūlau paskaityt :)  

Pagal mane, būti dvasiškam reiškia kuo mažiau būti žemiškam. :)

Manau, jog tai yra spardymas į vienus vartus, tai vienkryptis požiūris (jei tai žemiška, tai atmetu, jei ne - priimu). Vadovaudamasis tokiu požiūriu tu save dirbtinai riboji.

Pagal mane, būti dvasiškam reiškia turėti gilų, lankstų (bet ne prisitaikėlišką), mąstymą, platų ir universalų akiratį, neriboti savo pasaulėžiūros klišėmis ar stereotipais, prigimtinėmis "tiesomis" ir pan. Tačiau tuo pačiu pagal mane dvasingumas neturi nieko bendro su dirbtiniu aplinkos mistifikavimu, o būtent taip masės ir suvokia dvasingumą. O šiaip mes diskutuojam apie filosofinę sąvoką, todėl konkretaus jos apibrėžimo turbūt ir negali būti.

Aš manau ,kad vaikam per sunkios užduotys duodamos mokykloje.

Tai gal vaikai geriau tegul žiūri Family Guy, vietoj to, kad stengtusi mąstyti?

Sunkios užduotis lavina gebėjimą protauti, kurti ir tobulėti, na aišku ne kiekvienam tai pasiekiama turbūt...

Grįžtant prie multikų, tai pastebėjau, kad šiuolaikiniai multikai visiškai bedvasiai, juose skatinamas tik iškreiptas humoro jausmas ir logikos nebuvimas, nepalyginsi su senais rusiškais multikais...