999

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Va va va, mano zodziai kuriuos taip tingejau rasyti. Pritariu 110%

Metai laiko kaip Lietuvoj ir užsieny beveik visur vaikštau su treningais, o gyvenimo kokybė tik gerėja, tiek finansinė tiek visa kita, jaučiuosi harmoningiau nei bet kada anksčiau kai apsikraudavau galvą ką rengtis, kad atrodyti madingai ir neišsiskirti iš minios. Taip pat pastebėjau, jog žmonės kurie patenkinti savo gyvenimu, daug pasiekė ir neturi ką įrodinėti aplinkiniams taip pat nesikuklina rengtis sportiškai, nes tai labai patogu. O atrodyti madingai dažniausiai trokšta vidutinybės. Aišku aš nekalbu apie žmones, kurie dėl užimamų pareigų turi atrodyti reprezentatyviai t.y. vadybininkai, vadovai valstybės tarnautojai, bet jei taip atrodyti stengiasi eilinis valstietis - mano nuomone jis tėra marketingo auka.

Va čia tai aukšto lygio laiko planavimas :D

Va čia tai aukšto lygio laiko planavimas :D

Va čia tai aukšto lygio laiko planavimas :D

Pasiūlymas tikrai neblogas. :)

Sveiki,
 
skubiai ieškau žmogaus, kuris norėtų ir gebėtų dirbti Šveicarijoje pas ūkininką.
 
Apie darbą:
 
-Reikėtų padėti fermeriui dirbti ūkio darbus ir rūšiuoti bei pakuoti gėlių sėklas.
-Vokieičų kalba privalumas, bet tinka ir geros anglų kalbos žinios.
-Būtina būti fiziškai pasiruošusiam ir nusiteikusiam dirbti, taip pat mokėti vairuoti traktorių ir naudotis žemės ūkio technika.
-Darbas gražiame kaimelyje 60 km nuo Ciuricho.
-Atlyginimas apie 2000 eur į rankas.
-Šveicaras apgyvendina ir maitina, tad didelių išlaidų nebus.
-Darbo pradžia rugpjūčio viduryje.
-Žmogus turėtų būti nusiteikęs išdirbti bent metus.
-Pirmus metus būtumėte įdarbintas kaip praktikantas ūkyje.
 
Ūkininkų šeima, kuri priimtų dirbti ir gyventi pas save labai draugiška ir išsilavinusi, tad to paties tikimasi ir iš žmogaus, kuris norėtų dirbti pas juos. Jei jauti, kad tikrai nori ir esi įsitikinęs, jog sugebėtum dirbti tokį darbą rašyk man į pm, paderinsim susitikimą.
 
P.s. darbo pasiūlymas žiauriai geras ir veltui tokie nesimėto, tad būk nusiteikęs šiek tiek atsidėkoti, jei būtum įdarbintas ;)

Na kam taip negatyviai į viską žiūrėt, bent būtum iki galo išbuvęs, o dabar vos 3 sav. iš trijų mėnesių pabuvai ir tiek verki. Visiškai neatsakingas elgesys, pagalvok kiek tavo šitos sapalionės demotyvuos žmonių, kuriems ten visai patiktų ir būtų į naudą. Suprantu būtum išbuvęs iki galo tai gal ir galima būtų rimtai išklausyt tavo nuomonę, bet greičiausiai tuomet nereiktų skūstis kaip ten blogai dangstant savo silpnavališkumą.
Pats baigiau BKM ir galiu pasakyt kad tokios patirties neturėjau nei mokykloj, nei kolegijoj. Tiesiog ištrūksti iš savo komforto zonos ir neri stačia galva į ten kur negalėsi tynginiauti, skūstis, švaistyti laiko fb ar gadinti stuburo ir akių sėdėdamas prie kompo.
Žinoma ištrūkti iš komforto zonos yra be galo sunku, todėl dauguma ir verkia oj kaip nenorim ir kokia nesamonė ta armija, bet tai yra tiesiog žiauriai lėkšta gyvenimiškų pokyčių baimė.
Grįžęs iš mokymų pradėjau ramiau reaguoti į įvairias gyvenimiškas situacijas, nes supratau jog ne viskas gyvenime gali būti rožėm klota ir komfortiška, kartais reikia sukąsti dantis ir pasielgti, elgtis valingai.

Galit toliau kalbėt jog idėja nesvarbi ir t.t. Bet yra daug žmonių kuriems būtent idėjos ir reikia. Duok jiems idėją, jie tau duos pinigų tai idėjai realizuoti. JAV seniai pinigai yra paskutinėj vietoj, kadangi idėjų, tikrai gerų, yra mažai, o pinigų - daug. Ko yra daug, tas tampa bevertis, ko yra mažai - tas tampa aukso vertės, visada taip buvo, visada taip bus. Sunku įsivaizduoti, kad seniau prieskoniai buvo vertinami kaip kokia brangi valiuta.

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Prieš metus buvau rukloj mokymuose. Viskas ten kitaip nei dauguma galvojat.
Maitina skaniai, o kas svarbiausia porcijos tokios kad ne kiekvienas suvalgytų. Kareivinėse tvarka, jokio bereikalingo triukšmo, studentiškam barake ar daugiabutyje su triukšmaujančiais kaimynais gyventi bjauriau nei ten. Jokių mašinų, grynas oras, daug erdvės, laisvu laiku gali eiti blūdint kur nori ar sportuoti, o dar ir graži gamta, na praktiškai sanatorija.
Manau laikai pasikeitė, nemačiau neivieno skriaudžiamo ar dar kokių nesamonių.
Žinoma disciplinos ten daug, tačiau bent psichologiškai gali neblogai užsigrūdinti, kas manau kiekvienam į naudą.
Realiai kiekvienam kreivo stuburo ačkarikui reiktų padėt į šoną kompą ir eiti patarnauti, bent jau sveikatą pataisysit ir pamatysit kaip reikia gyvent kad gerai jaustis fiziškai.
Žodžiu mano nuomone priverstinės karo tarnybos neturėtų būti, nes tai pažeidžia žmogaus pasirinkimo laisvę, bet jei esi bedarbis, susiluošinęs nuo nesveiko gyvenimo būdo, ar tiesiog nežinai ko nori iš gyvenimo ir mąstai kaip atitrūkt nuo kasdienybės, tai per daug nesipriešink nes pačiam bus tik į naudą.

Tai ta geležinkelio linija susijungia su Lietuvos geležinkelių linija kažkurioje vietoje? Jei taip tai galima daryt daug ką, tik investicijos bus didesnės nei į šrotus. Pavyzdžiui viena įmonė turi irgi savo geležinkelio liniją, kuri susijungia su Lietuvos geležinkeliais, tai anie varosi vagonus kieto parafino iš Rusijos, jį suskystina ir tada perparduoda visoje Europoje, smulkiems žvakininkams ir kitoms mažoms gamyklėlėms, kurioms nereikia viso vagono o tik kelių tonų. Na čia tik kaip pavyzdį pasakiau, jog galima būtų kažką gabenti dideliais kiekis ir poto perpardavinėt :)

Ateity būtų galima daryti taip:
Surenki įrodymus, pagrasini kad rašysi pareiškimą jei neapsiramins gražiuoju bei paaiškini kaip viskas vyks, jei neapsiramina rašai pareiškimą, ikiteisminio tyrimo metu susitaikot už atlygį.
Greičiausiai apsiramint užtektų vien gerų argumentų kad jam gresia BK, o net jei ir parašysi pareiškimą, susitaikyt galit bet kada, net ir teisme, išsskyrus tuos atvejus jei minėtas asmuo yra recidyvistas arba su kažkuo jau yra susitaikęs tokiu būdu ir nuo susitaikymo dienos nepraėjo 4 metai.
Net nežinau kaip dar efektyviau spręst tokias problemas galima, jei matai kad gražiuoju nesutarsit :)

Jeigu esi tikras, kad komentaras yra melagingas (ar atskleidžia komercinę paslaptį ir panašiai) - turi kelis variantus, kaip galima elgtis:
 


 
Susisiekti su komentaro autoriumi, jeigu numanai, kas jį parašė ir pareikalauti panaikinti komentarą. Šio žingsnio reikia imtis tik tiksliai žinant komentaro autorių.
Susisiekti su svetainės, kurioje patalpintas komentaras, administracija ir pagrįstai pareikalauti panaikinti melagingą informaciją.
Kreiptis į teisėsaugą (policiją arba privataus kaltinimo tvarka, kai komentaro autorius žinomas).
Parašyti motyvuotą atsakymą (informacijos paneigimą) į komentarą.

Tai būtų patys logiškiausi žingsniai. Kadangi šiame forume turime nemažai narių, turinčių savo projektus su galimybėmis komentuoti juose - gal kas yra susidūręs su tokia situacija ir gali pakomentuoti plačiau. Taip pat turime ir ne vieną teisininką, tad būčiau linkęs palikti spekuliacijas jiems :)

Internetas pilnas įvairiausių straipsnių, patarimų, įžvalgų, mitų ir teisybės, konsultacijų ir konsultantų (ar norinčių jais būti). Visi kažkuo dalinasi, nors didžioji dauguma – pateikia bendrą informaciją, o už gilesnes įžvalgas (nors, tiesą sakant, tai bus lygiai ta pati bendra informacija) prašo susimokėti. Bet dar niekur neteko pamatyti straipsnio apie pačią didžiausią (šiais laikais) verslo klaidą. Kadangi verslas galimas tik tada, kai yra paklausa ir pasiūla – pateikiu Jūsų teismui straipsnį apie tai, apie ką dar niekas nerašė.
 
Didžiausia klaida versle
 
Turėčiau pradėti nuo to, kad dauguma verslininkų to nesupranta ir nenutuokia, kokia galia slypi internete. Įdomiausia, kad patarimo ieškoma tik tuomet, kai tai nutinka. O kai pasakai jaunam verslui, kad turėtų atkreipti į tai dėmesį – tada sulauki atsakymo, kad „ai, man tai negręsia“. Gręsia, mielieji. Tikrai gręsia.
Tai kas gi tai per klaida? Norėčiau, kad labai rimtai perskaitytumėte tai, ką aš rašau ir įsigilintumėte bei pasiruoštumėte tokiam galimam scenarijui. Mano manymu – didžiausia verslo klaida yra ta, kad nėra dedama pakankamai (o dažniausiai – iš viso) noro ir/ar pastangų tam, kad auginti, saugoti ir tinkamai tvarkyti savo verslo skaitmeninę reputaciją.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/01/atsiliepimai.jpg
 
Kaip bebūtų keista – verslininkai investuoja laiką, pinigus ir pastangas, kad augintų savo verslą, užkariautų įvairias rinkas ir net nugalėtų, atrodo, neįmanomas kliūtis pakeliui į sėkmę. Jie aukoja savo santaupas, užstato savo asmeninį turtą, atsisako laisvo laiko, kurį galėtų praleisti su šeima ar draugais tam, kad galėtų sukurti savo ateitį. Ir nei vienas iš pradedančių verslą nedirba „tik“ 8-ias valandas per dieną. Kai kurie net neranda laiko pavalgyti, ką jau kalbėti apie taip reikalingą poilsį! Ir viena vienintelė klaida gali kainuoti viską – laiką, pastangas, santaupas, pinigus, reputaciją ir verslą.
 
Kodėl reikėtų saugotis
 
Taip, tai kainuoja pinigus, tačiau tai turėtų būti natūralu ir laikoma kaip savaime suprantamos išlaidos verslui. Juk mokate už reklamą? Mokate mokesčius? Mokate nuomą ir komunalines išlaidas? Mokate savo darbuotojams? Apmokate telefonų ir interneto paslaugų sąskaitas? Mokate už įrangą, įrankius ar darbo priemones? Mokate už darbuotojų mokymus? Kodėl visa tai darote?
 
Todėl, kad norite, jog Jūsų verslas augtų. Juk teisingai sakau, ar ne? Tai – savaime suprantamos išlaidos. Lietuvoje, tiesa, dar retas verslas apsidraudžia savo veiklą, darbuotojų atsakomybę ir kitus dalykus, kuriems draudimas kitose šalyse yra privalomas, tačiau dabar – ne apie tai.
 
Tiek daug investuojate į savo verslą, o nenumatote to, kad jį gali sugadinti tik vienas iš penkių individų tipų:
 
Piktas konkurentas
 
Tai toks žmogus, kuris norį Jūsų verslo rinkos dalies, nors rinkoje esate tik Jūs dviese.
 
Išprotėjęs klientas
 
Tai toks žmogus, kurio norų tiesiog neįmanoma patenkinti ir jo keliami reikalavimai nei iš tolo neatitinka mokamų pinigų sumos.
 
Nepatenkintas darbuotojas
 
Tai toks žmogus, kuris nusivylęs darbu, Jūsų vadovavimu, atlyginimu ar net savimi, tylintis savyje, tačiau turintis labai daug sukaupto pykčio ir/ar nepasitenkinimo.
 
Nežinau, ar reikia dar smulkiau aiškinti kitus du, potencialiai keliančius milžinišką pavojų Jūsų verslui, tipažus:
 


 
Buvęs/buvusi (vaikinas/mergina, meilužis/meilužė, sugyventinis/sugyventinė, vyras/žmona ir panašiai)
Pavydus (kaimynas, vaikų krepšinio treneris, mokytojas ir visiškai nesvarbu, kas)
 

Blogiausia yra tai, kad žmonės pasižymi tokiomis šlykščiomis savybėmis kaip šmeižtas (kas, beje, yra tikrai sunkiai įrodoma teisme), pavydas, asmeninių duomenų paskelbimas viešoje erdvėje ir panašiai. Įvairiuose puslapiuose rašomi komentarai apie tai, koks Jūsų verslas yra neetiškas, kaip nemokate atlyginimų darbuotojams, koks esate vagis, sukčius ir apgavikas, kaip mokate vokeliuose… Čia būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau baisiausia – ne tai. Baisiausia yra tai, kad verslo savininkas, pamatęs tokius komentarus apie savo verslą (ar save), tuojau pat pagalvoja „suknisti konkurentai!“ ir puola rašyti panašius komentarus apie juos. Nors dažniausiai – internete esanti situacija realiai atspindi Jūsų verslo etiką ir tikrąją situaciją įmonėje.
 
Labai bauginanti statistika
 
Kaip ir daugelyje atvejų – pateiksiu ne visai lietuviškus duomenis (mūsų šalyje tik atliekami tyrimai, kodėl maisto produktai Vokietijoje kainuoja mažiau, nei Lietuvoje ir ar patenkinti pensininkai dabartiniu gyvenimu, ar prie „ruso buvo geriau“), tačiau esu beveik tikras, kad jie pilnai atsipindi ir mūsų šalyje vyraujančias tendencijas. Galų gale – visi mes esame žmonės:
 


 
65% interneto vartotojų laiko interneto paieškos rezultatus patikimiausiu informacijos šaltiniu, kai ieškoma informacijos apie verslą ar žmones (Edelman Trust Barometer tyrimas);
85% vartotojų, prieš atlikdami pirkimą, ieško informacijos apie produktą internete (Yelp tyrimas);
78% įmonių ar personalo atrankos vadovų ieško informacijos apie kandidatus internete ir 35% atmetė kandidatūras, remiantis surasta informacija paieškos variklių pagalba;
90% vartotojų pasitiki kitų asmenų atsiliepimais (Forrester tyrimas), tačiau 78% perskaito mažiau kaip 5 atsiliepimus apie produktą ar verslą;
Iš 75% JAV gyventojų, kurie ieškojo duomenų apie save Google paieškos variklio pagalba, daugiau kaip pusė rado neigiamos informacijos apie save.

Kitais žodžiais tariant – vienas blogas atsiliepimas (nebūtinai net teisingas) ir Jūsų verslas gali pasibaigti. Deja, tačiau statistika nemeluoja. Stebėkite informaciją apie save ir savo verslą, saugokite savo privačius duomenis ir kovokite dėl savo ir Jūsų verslo reputacijos.

Kokie patarimai kovojant su melagingu atsiliepimu ar komentaru?

Sveiki visi, iš kart atsiprašysiu, kad teko taip ilgai laukti, tačiau manau apsimokėjo :)
 
Taigi, 2014 metais Metų Forumiečiu tapo narys "IdejosVerslui" (Arnoldas). Šį kartą, atsižvelgęs į ankstesnius "Metų Forumiečio" interviu straipsnius nusprendžiau, kad juose kažko trūksta, gyvumo. Todėl sugalvojau, kad šiais metais konkursą noriu organizuoti aš ir interviu paimti gyvai, pamatyti kas tai per žmogus ir pateikti tai raštiškai. Galiu pasakyti, kad nei kiek nenusivyliau, labai džiaugiuosi, jog Arnoldas skyrė man laiko. Per kiek daugiau nei valandą laiko jis man papasakojo labai daug įdomių dalykų, mes skaniai pasijuokėm, bet deja, visko, apie ką kalbėjome - čia neišvysite. Taigi, malonaus skaitymo :)
 
Trumpas prisistatymas forumo lankytojams:
 
Sveiki, esu Arnoldas, man 34 metai, esu laisvai samdomas verslo vystymo ir plėtros konsultantas. Turiu savo portalą (Verslo.Guru), kuriame rašau straipsnius ir dalį jų talpinu čia, uždarbio forume.
 
Kokie įspūdžiai tapus metų forumiečiu?
 
Nesureikšminu to. Aišku, įdomu buvo, nebuvau tikras ar laimėsiu. Keista buvo, kad konkuruoti reikėjo su vaistininku, nes tai, ką jis daro yra komercinės paslapties atskleidimas. Mums, "paprastiems žmonėms", yra įdomu, kas vyksta tokių verslo ryklių, kaip farmacijos kompanijos, užkulisiuose. Tačiau faktai lieka faktais - tai yra komercinės paslapties atskleidimas. Ir mano subjektyvia nuomone - tai jam geruoju nesibaigs. Suprantu, kad galiu susilaukti įvairių nepritarimo komentarų, tačiau reikia į tai pažiūrėti kiek kitaip: jei kas nors iš mūsų valdytų šį verslą, ar mums patiktų, kad ši informacija nutekėtų? Tam ir reikalingos konfidencialumo sutartys darbuotojams. Manau, kad ir jis yra panašią pasirašęs. Vieną faktą jau žinau - tai nėra Gintarinės Vaistinės darbuotojas. Liko dar keli tinklai <nusišypso>.
 
Kalbant apie straipsnius, forume daliniesi iš ties naudinga medžiaga, kurios pateiki nemažai ir dažnai. Ar tau iš to yra naudos? Ar tai tik atsidavimas, tavo pomėgis?
 
Naudos nejaučiu. Svetainė ir taip turi lankytojų srautą, forumas nesudaro didžiosios dalies, nors gali atrodyti kitaip. Kanalai siekia delfi, Facebook ir kitus tinklus. Tačiau uždarbyje lankosi man artimiausia auditorija - jauni, ambicingi žmonės, norintys turėti verslą ir kažką dėl to darantys. Jau vien tai, kad jie yra čia, parodo, kad pirmieji žingsniai yra žengti.
 
Mano nuomone forumas turi savo autoritetą verslo pasaulyje. Netgi pats esu įsirašęs į „LinkedIn“ profilį, kad esu „2014 Metų forumietis“ ir drąsiai įvardinu tai savo klientams ar darbdaviams. Forume susipažinau su autoritetingais žmonėms, tokiais kaip Tele2 viešųjų ryšių direktoriumi Baltijos šalims Andriumi Baranausku ir panašiai. Forumas man suteikė daug naudos. Ir pats, žinoma, esu dirbęs su forumo nariais - Simonu (buvęs Kofemanas), Host321 ir kitais. Esu ir pasamdęs iš čia kelis darbuotojus savo klientams.
 
Narystė „uždarbyje“ prasidėjo nuo žmonių paieškos, kurie atliktų tam tikras užduotis, kurių aš negalėjau atlikti pats, o jos turėjo būti padarytos vardan to, kad man klientų verslas augtų. Ir atėjo laikas, kai supratau, kad noriu dalintis savo patirtim, gal būti savotišku lektorium. „Uždarbis“ - vieta, kur ne tik atiduodu save, tačiau ir gaunu ne mažiau.
 
Visi mano rašomi straipsniai ar komentarai yra iš patirties. Mano žmona, kuri skaito mano straipsnius, sako: "galiu viską susieti su Tavo gyvenimu". Straipsniai yra mano patirtis ne tik versle, tačiau ir asmeniniame gyvenime.
 
Gal todėl kiekviename straipsnyje stengiuosi rašyti pirmu asmeniu – „aš manau“. Iš straipsnių, ko gero, eina pamatyt, kad aš turiu savitus įsitikinimus versle. Aš manau, kad pardavėjai buitinės elektronikos skyriuje turi puikiai nusimanyt, ką jie parduoda ir suteikti klientams konsultaciją, o ne atlikti pardavimą.
 
Šioje vietoje šiek tiek nukrypome nuo temos ir Arnoldas man papasakojo gana įdomią istoriją, kuomet jis žvalgėsi naujo šaldytuvo:
 
Atėjau į Kauno Akropolyje buvusį Elektromarkt apsižiūrėti. Matau - stovi visiškai naujas šaldytuvas, o šalia jo - tokios tuščiavidurės plastikinės dėžutės. Kam jos skirtos – žinojau puikiai, tačiau nusprendžiau "patikrinti konsultanto žinias". Konsultantas man pasakė, kad tai - "na, tokios plastmasinės talpos, kurias užpildote vandeniu, įdedate jas į šaldymo kamerą, tas vanduo sušąla ir tada galite dėti tuos plastikus į savo kelioninį šaldytuvą ir jame bus šalta". Kadangi žinojau, jog prieš mane tikrai ne tai, kas man sakoma, paprašiau konsultanto parodyti man, kaip tos talpos įsideda į šaldymo kamerą. Geras 10 minučių nuoširdžiai juokiausi, nes talpos niekaip netilpo į šaldytuvą. O ir kur Jūs matėte kelioninius lauko baldus šaldymo kameroje? (Ar tai buvo baldai?!) Taip... Tai buvo šaldytuvo gamintojo dovana - sudedamos plastikinės kėdės. :lol:
 
Čia pradėjome kalbėtis apie intelektą ir kodėl nutiko taip, kad „konsultantas“ nežinojo ką parduoda. Iš to išsirutuliojo gana įdomi diskusija ir privalau pateikti jums vieną įdomesnių diskusijos vietų:
 
"kaip tapti protingesniu" - tai yra antra frazė pagal populiarumą Google paieškoje, kuri atveda lankytojus į mano portalą. Ar tai yra protingas žmogus? <juokiamės abu> Aš bandau įsivaizduoti, koks žmogus ateina prie kompiuterio, jį įsijungia ir veda į Google paiešką frazę - "kaip tapti protingesniu". <vėl juokiamės> Ta prasme - rimtai?! Ką jis tuo metu sau galvoja? Ar jį aplankė kažkoks nušvitimas? Ir tai priverčia pagalvoti dar apie kai ką - ar man džiaugtis, kad mano portale esantis turinys atsako į tą klausimą, ar man liūdėti dėl to, kokius žmones man tokia paieška atveda? Čia jau kaip į tai pažiūrėsi.
 
Kas tau yra originalumas?
 
Realiai? Nieko (tuo ir galėjome užbaigti, bet nusprendėme pasigilinti į tai). Versle galioja 2 taisyklės: arba kuri unikalų produktą, arba tu gerini jau esamą (savotiškai - vagi idėją).
Mano straipsniai yra unikalūs, tačiau mano portalas - jis nėra unikalus. Galima išvardinti šimtus, jei ne tūkstančius panašių portalų, kurie dalinasi patarimais verslui, tačiau viskas priklauso nuo to, koks tas turinys. Šiai dienai - unikalumo, esant 7-iems milijardams žmonių, yra itin sunku rasti. Nors ir kiekvieną dieną yra kažkas sukuriama.
 
Dabar sulaukiu netikėto klausimo iš Arnoldo: o kas yra unikalumas, kas iššaukia unikalumą? Iš pradžių mėginau į jį atsakyti, tačiau vis sulaukdavau atsakymo, kad esu ne visiškai teisus, "kapstau per daug paviršutiniškai".
 
Atsakymas paprastas – tingėjimas. Tingėjimas yra pati didžiausia kūrybiškumo galia. Kalbant apie tingėjimą – versle pasiseks tiems, kurie dar labiau padės žmonėms tingėti. Kam eiti į boulingą, kai namie gali turėti Nintendo Wii? <garsus juokas> Kam eiti į kino teatrą, kai namie pažiūrime filmą? Kam eiti į koncertą, kai galime tiesiogiai jį žiūrėti per televiziją? Tingėjimui ribų nėra.
 
Kaip įsivaizduoji ateitį verslo atžvilgiu?
 
Labai stipriai nukentės paslaugų sfera, ypač kas liečia darbuotojus - tai mano subjektyvi nuomonė.
 
Kodėl?
 
Nes pardavėjus, padavėjus keičia robotika. Mes dabar žengiam į robotizacijos erą. Pacituosiu A. Enšteiną, kurio pasakyti žodžiai, manau, šiuo metu į temą – „aš nežinau su kokiais ginklais bus kariaujama III pasauliniame kare, bet IV-ame - tai bus pagaliukai ir akmenukai“. Ir mes, žmonija, žlungame dėl mūsų pačių išradimų, padarytų dėl tingėjimo, tobulėjimo. Mes tobulėjame protiškai, bet kenčia mūsų organizmai, mes pamirštame judėti, nes galima to nedaryti. Kam eiti, jeigu galima važiuoti?
 
Ar esi girdėjęs frazę – „žinai informaciją - valdai situaciją“?
 
Ne, bet tai yra du skirtingi dalykai – informacijos žinojimas ir situacijos valdymas. Nes informacijos žinojimas yra intelektinis dalykas, na, o jos mokėjimas valdyti, yra emocinis dalykas.
 
Dabar mes vėlgi nukrypome nuo temos ir pradėjome įdomią diskusiją apie žmogaus prigimtį ir patį žmogų, šioje interviu dalyje Arnoldas atsiveria šiek tiek daugiau apie save.
 
Žmogus, kuris gali pripažinti klaidas yra pats stipriausias žmogus. Yra jau ne kartą tekę matyti forume, kai žmonės mane traukia per dantį, rašo komentarus, kad aš sakau nesąmones ir panašiai. Praeina kažkuris laikas - žiūrėk, rašo AŽ, jog atsiprašo ir klydo. Aš atsakau: "ką tik mano akyse labai pakilai". Deilas Karnegis (Dale Carnegie) yra pasakęs: "žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visuomet, bet kokia kaina, yra linkęs suversti savo kaltę bet kam kitam, tik ne sau". Ir jeigu sugebi pasakyti, kad esi kaltas ir atsiprašyti, bandom ištaisyti savo kaltę - toks žmogus jau pakyla, jis savo gyvenime jau žengia kitą žingsnį.
 
Kur pats esi suklydęs ir ištaisęs tai, pripažinęs savo klaidą?
 
Oi, mano gyvenime buvo labai daug klaidų <juokiasi>. Viena iš tokių, kurią galėčiau pritaikyti tikrai nemažam kiekiui žmonių, tai rūkymas. Pats rūkiau 14-ka metų. Ir išbandžiau viską, kad mesti rūkyti. Buvo belikę tik 2 būdai, kurių dar nebuvau išbandęs. Bandžiau valią - tipo "metu ir viskas". FAIL. Bandžiau nikotino lipdukus - FAIL. Beje, Jungtinėje Karalystėje jie dalinami nemokamai. Rūkiau daugiau negu rūkiau be jų :D. Kramtoma nikotino guma -FAIL. Netgi skaičiau žymiąją Alan'o Carr'o knygą "Lengvas būdas mesti rūkyti" - psichologiškai labai stiprus veikalas ir padėjo mesti rūkyti pusei metų. Bet po pusės metų pasirodė, jog mano potraukis nikotinui yra stipresnis nei skaityta knyga ir toliau rūkiau. Tad liko du būdai - hipnozė ir akupunktūra. Nėjau į akupunktūrą - nes nežinau rytų medicinos specialistų. Gal dėl to, jog mumyse egzistuoja kažkokie išankstiniai nusistatymai, kurių mes patys netgi valingai negalime valdyti? (Ta prasme?) Na... Sakykime - ta pati akupunktūra. Juk tai - rytų medicina, teisingai? Automatiškai, smegenys diktuoja, jog įžengęs į rytų medicinos praktikos kabinetą, tu tikiesi ten pamatyti azijietiškos kilmės gydytoją. O to nepamatai. Ir tada, kad ir kaip tai būtų juokinga, savo galvoje pradedi "teisti" priešais tave stovintį žmogų, kad jis, greičiausiai, nepakankamai žino. Turbūt todėl, kad jo akys nėra siauros <vėl garsiai juokiasi>. Tai va. Bet vis tiek turėjau tuos du būdus ir norėjau juos išbandyti. Ir, staiga, mano gyvenime atsiranda mano žmona. Tada, dar būdama sužadėtinė, ji nusivežė mane į Palangą pas vieną žmogų, kuris užsiima bioenergetika. Kuomet atėjome ir pasisveikinome, tas žmogus atsisėdo priešais mane ir sako:
 
- Tu rūkai.
- Taip - atsakau.
- O kodėl rūkai? - klausia.
- Nežinau. Gal todėl, kad negaliu mesti?
- Tai kada metam?
 
Aš pasakiau tam žmogui, kad aš išbandžiau viską ir man liko du būdai, kuriuos anksčiau paminėjau. Jis sako man:
 
- O tu žinai, kad žmogus, kuris neturi valios, gyvenime nieko nepasieks?
 
Aš nežinau kas mane taip paveikė, bet šie žodžiai privertė labai stipriai susimąstyti, privertė nugalėti tą potraukį. Ir kai mes išėjome iš to žmogaus namų, prie laiptinės sėdėjo benamis. Toks "padaręs gramą" šiek tiek ir sako man: „ė pavaišink cigarete“. Aš padaviau visą pakelį, žiebtuvėlį ir palinkėjau jam sėkmės. Septyni ar aštuoni mėnesiai kaip nerūkau. Ir nenoriu. Taip, pradžioje buvo beprotiškai sunku, bet aš paklausdavau savęs: "ar aš noriu gyvenime kažką pasiekti?". Tai buvo birželio 23 diena. Liepą atsirado verslo.guru. Aš manau, kad pradėjau skaidriau galvoti.
 
Minėjai, kad augai Jungtinėse Valstijose. Ar gali trumpai mus apšviesti ką ten veikei, kiek laiko ten buvai ir kodėl ten išvažiavai?
 
Buvau ten daugiau kaip 10 metų, gyvenau, mokiausi ir dirbau Niujorke. Ten, matyt, ir buvo pati pirmoji mano darbo patirtis. Teko dirbti telemarketingo agentu Niujorko Geltonuosiuose Puslapiuose. Kas per darbo šlykštumas, tai sunku pasakyti. Tokia buvo mano nuomonė tuo metu <juokiasi>. Dabar suprantu, kad tai - pati geriausia patirtis mano gyvenime. Tokiame darbe tu labai greitai supranti savo vertę, savo norą augti, tobulėti. Per dieną atlieki apie 200 skambučių. Kartais - daugiau, kartais - mažiau. Ir jų metu - girdi labai daug neigiamų emocijų savo atžvilgiu. Su tavimi nekalba, keikiasi, meta ragelį, pasiunčia ir panašiai. Ir jeigu nepasiduodi - dirbi, pasieki savo. Tai buvo nuostabios pamokos mano gyvenime. Išėjau iš darbo po pusantrų metų, nes norėjau koncentruotis į mokslus.
 
Neseniai, sausio 2 dieną, paskelbei, kad sausio 3 dieną įvyks tavo vestuvės, kuriomis, žinoma, džiaugiesi ir noriu dar kartą pasveikinti tave nuo mūsų visų. Tačiau kodėl nusprendei apie tai pranešti forume?
 
Mano žmona manęs klausia to paties <juokiasi>. Tai yra saviraiška. Kiekvienas iš mūsų nori būti svarbus, nori būti pastebėtas. Tokia yra žmogaus prigimtis. Ir tas noras pasireiškia įvairiausiais būdais: vieni dažo plaukus, kiti segasi auskarus, spynas į ausis; treti tampa forumo troliais; ketvirti - rėkauja girti ant viso rajono; penkti - realizuoja save sporte ir panašiai. Visa tai yra kiekvieno žmogaus noras "būti svarbiu ir pastebėtu". Mus, kaip individus, skiria tik saviraiškos būdas - kaip mes tai realizuojame, kaip mes tą norą išreiškiame? Pavyzdžiui aš - sutikau savo antrą pusę ir tai yra tas žmogus, kuris privertė mane užsimanyti "tapti svarbiu" dalinantis savo žiniomis ir patirtimi. Tai yra mano saviraiškos būdas. Forumas yra mano asmenybės dalis ir, greičiausiai, norėjau, kad ir jūs pasidžiaugtumėte kartu su manimi. Galų gale - juk tai tikrai geresnės naujienos, nei rodo per televiziją <vėl juokiasi>
 
Forume, skiltyje "Apie save", esi parašęs: - "Smagu, kad galva ant pečių yra ne tik tam, jog į skrandį neprilytų... Tačiau liūdina tai, kaip žmonės linkę idėjas nusavinti." - ar tai reiškia, kad kažkada teko susidurti su idėjos pasisavinimu, materialinių vertybių praradimu ir panašiai?
 
Nebuvo, kad mane apgautų. Bet buvo bandymų – manęs klientas klausė: "kaip įsivaizduoji tai padarysi?". Ir aš pasakiau. Ir manęs nesamdė. Ir bandė patys. Paskui skelbia bankrotą, o dar po kiek laiko skambina ir aš turiu tai tvarkyti. Iš šios situacijos galima teigti, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
 
Karma?
 
Nežinau, ar tuo tikiu. Man buvo nepasisekę. Ir ne vieną kartą. Man yra tekę dvi naktis miegoti Kauno autobusų stotyje, ant suoliuko. Bet yra taip - tu nepralaimi kai tave nugali, tu pralaimi tada, kada tu pasiduodi. Aš nepasidaviau ir rezultatai matosi dabar. Aš net parduotuvėje, matydamas kai senyvas žmogus perka „Optimos“ cukrų, makaronus, sviestą ir panašiai, už jį sumoku. Net jeigu tai būtų mano paskutiniai pinigai – juk man tik šiek tiek daugiau nei 30 metų, aš dar spėsiu užsidirbti, o kur užsidirbs ta senutė ar senukas? Ir vasaros dienomis, kuomet valgau kokioje lauko kavinėje ar restorane Laisvės Alėjoje, pamatęs benamį - aš jį pasikviesiu prisėsti, pavalgyti kartu. Paklausiu jo, kas tokio nutiko jo gyvenime, kad jis dabar toks, koks yra ir ten, kur yra. Jis verks, verksiu ir aš. Bet tai yra gyvenimo istorija, tai - kažkieno kito patirtis ir pamokos, kurias aš stengiuosi išmokti nepatirdamas to paties. Kad ir ką man papasakoja - tai vis tiek bus geriau nei "Naujųjų Pupyčių" koncertas ar pokalbis su jomis <juokas>. Ir apskritai, Lietuvoje tikrąsias žvaigždes parodo du kartus per metus – tai per „Lietuvos garbė“ ir „Auksinė širdis“ renginius. Visa kita - pompastika, tuštybės ir pasipūtėlių šou.
 
Koks tavo gyvenimo credo?
 
Jei nebūtų geresnių - būčiau pats geriausias. Dažnai taip sakau, kai man yra dėkojama už kažką ar sakoma, kaip čia "kietai sugalvojau".
 
Galiausiai - ką palinkėsi, perduosi visiems forumo lankytojams?
 
Kadangi dabar yra ožkos metai - tai šių metų talismanu galima laikyti kalnų ožį. Ir siūlau forumiečiams įsivesti į YouTube – „mountain goat climbing“. Ir pažiūrėti, ant kiek tas ožys yra užsispyręs ir kaip jis lipa granitiniais skardžiais. Nepasiduoti. Žmogus stovėdamas ir žiūrėdamas į tokį skardį pasakytų, kad yra neįmanoma taip užlipti, kaip tas ožys užlipa. Bet nei manęs jis klausys, nei jam įdomu, ką tas žmogus kalba. Jis užlips, nes jam taip reikia ir jis tiki savimi.
Nelinkiu tapti ožiais :D Noriu tiesiog palinkėti visiems tokio pat užsispyrimo. Nepasiduot neigiamai aplinkos įtakai, tikėti tuo, ką darote ir lipti į viršų.
 
P.S. tai yra dar vienas narys jau turintis Uždarbis.lt marškinėlius su talismanu :) čia reikėtų dėkoti administracijai, o jei konkrečiau, tai Tadui