Trintukas

Tu gal pirma nusileisk ant zemes nes dabar skraidai padebesiais ir svaigsti apie milijonus kuriu tau niekas neduos.
 
Visiskai neturi patirties versle, pradzioj igauk patirties, bankrutuok kelis kartus pamatysi pradesi i viska ziuret visai kitaip.
 
As pries gerus 3-4 metus irgi skraidziau padebesiais su savo spangimais, kai pradedi viska daryt ziuri, kad realybe visai kitokia nepriklausomai koks tu protingas, kokia tavo ideja ahujena, ir t..t
 
Siulyciau praddeti nuo paprastesniu dalyku igauti patirties ir tada imtis rimtesniu verslu nes dabar manau stipriai pervertini viska.
 
Beto visiskai nesuprantu ko tu cia klausi jeigu turi plana tai imkis jo, niekas cia tau nepasakys kaip pradeti versla nuo nulio nes niekas nuo nulio verslu nepradeda.
 
Nori kurt versla brisk i skolas, rizikuok, kad ir rasi ta investuotoja vistiek turesi prisiimt rizika, isipareigojimus tai didele nasta krentanti ant tavo peciu kuria vargu ar dar esi pasirenges prisiimt budamas visiskai zalias.

Buvau pries pora savaiciu isvaziaves i vokietija. Na, alga kuria tu cia rasai tikrai yra zemesne uz minimalia alga vokietijoje. ZIurint koks darbas, bet jeigu fizinis tai tikrai alga labai maza :). Maistas pigesnis nei lietuvoje, tam tikru produktu kainos zenkliai zemesnes.
I tavo klausima, ar verta emigruoti uz tokia alga atsakyciau - ne. Bet zinoma, jeigu jau cia lietuvoje visai prastai, tada reiktu bandyti, nes sakykim, per laika uzdirbtum tiek, kad i prekiu kainas galetum jau ir nebeziureti. Pvz eilinis vokietis ten uzdirba 2000 euru/men. Benzino litras 1.5 euro, maisto kainos su tokia alga is viso juokingos, gali praktiskai viska pirkti ko tik sirdis geidzia.
Is dalies, nereikia noreti is karto dideliu pinigu, per laika ten manau butu imanoma normaliai uzsikabinti. Zinoma, dar nereikia pamirsti ir to, kad pinigai ne viskas. Vienatves jausmas gali patapti labai dideliu galvos skausmu, nes emigranto statusas nelabai uzsienyje kuom skiriasi nuo zeko statuso.

Sveika atvykus!
 
Šioks toks vertinimas:
Pliusai: gražus prisistatymas.
 
Minusai: trūksta vardo, foto, ero foto (pasirinktinai). :D

Va cia tai pritariu 100% :). Is tikro, koks beprasmis gyvenimas yra taip gyvenant kaip va darbas namai darbas namai seima ir miriau :).. Kad ir kaip ziauriai tai skamba, bet tokia ta realybe ir gyvenimas per trumpas save kankinant dirbti tokius darbus..

Kas cia per pasakymai 20 metu cia blogai,kad nieko nezinai.. :DD? Tai labai blogai ir nelabai protingas zmogus esi jeigu cia nusiplanuoji jau desimciai metu i prieki kas busi ir panasiai.Nera taip viskas paprasta, tuo labiau kai gyvenam tokiam laikotarpyje kai krize visur siaucia. Nepades cia jokie planai gyvenimo dabar, nes viskas laabai greitai griuva.

Turėjau nuostatą - Lietuvos kariuomenę minėsiu tik geru žodžiu, tačiau skaitytojos Meilutės komentaras mane tarsi pažadino iš letargo miego. Atgijo prisiminimai, kurie nebuvo itin geri. Taip jau žmogus sukurtas, kad blogus prisiminimus nugramzdintų kažkur giliai, į pasąmonės užkaborius. Taigi, jūsų teismui tai, kas liko už kadro...

Tie blogi instruktoriai


Pradedu nuo didžiausios blogybės - Instruktorių. Mūsų kuopą sudarė šeši skyriai. Šeši žmonės ir vyr. grandis ėmėsi mus mokyti "karinių gyvenimo pagrindų". Aš suprantu, kad taip vadinamas "duchinimas" yra programos dalis, tačiau karts nuo karto mūsų vadai viršydavo savo įgaliojimus, o tada prasidėdavo įvairios nesąmonės, prasilenkiančios su paprasčiausia logika.
 
Man ypač nepatikdavo toks vienas instruktorius, kuriam labai knietėjo pakalbėti. Išrikiuos kuopą antrą valandą nakties ir šnekės gerą pusvalandį. Per naktį keltis tekdavo net keletą kartų. Miego trūkumas garantuotas!
 
Dar būtų visai nieko jeigu šis kalbėtų apie įdomios dalykus, tačiau jo pagrindines temas sudarė žemės ūkis, bei darbas jame. Žmogaus būtą didelio flegmatiko, tad kiekvienas žodis iš jo burnos išsiridendavo tarsi ilgai lauktas vištos kiaušinis.
 
Pasitaikydavo tokių drąsuolių, kurie jį pasiųsdavo ant trijų raidžių. Galite įsivaizduoti komišką vaizdą. Stovi rikiuotė, kurią sudaro 44 asmenys. Jis kalba, o iš rikiuotės sklinda trijų raidžių siuntinukai. Tas instruktorius neturėjo autoriteto, tad niekas į jį nekreipė dėmesio.
 
Paskutinę karinės tarnybos dieną, neapsikentęs, kad mes išvažiuojame, paliepė valyti tualetus. Nežinau kas apdirbo tą tualetą, tačiau sukandę dantis, mes šiaip ne taip juos išvalėme. Tas instruktorius išsišiepęs į mus žiūrėjo kaip mes dirbame. Pripažinsiu, labai nemaloni patirtis. Su tavimi elgiasi tarsi su visišku šūdu.
 
Aprašiau tik vieno instruktoriaus elgesį, tačiau jeigu imtumėm bendrai, išryškėja tos pačios tendencijos - Labai didelis susireikšminimas, nepagarba žemesnio laipsnio asmenimis, etikos normų nebuvimas.
 
Pirmą mėnesį ne vienam kareiviui teko išgirsti įvairių epitetų jo atžvilgiu. Pavyzdžiui, man buvo pasakyta, kad aš esu didelis kaip kaminas, durnas kaip avinas. Mano kolegai visada būdavo primenama tai, kad šis atvažiavęs iš Kuršėnų. Jūs dar prisimenate tą legendinį klausimą - "Kas į Kuršėnus?"
 
Tokie pasišaipymai pasak instruktorių tėra nekalti juokeliai, tačiau man tai pasirodė žemo lygio kolūkiečių elgesys. Ir taip buvo elgiamasi visus tris mėnesius!
 
Nereikėtų kaltinti visų instruktorių. Kariuomenėje pasitaikė ir gerų žmonių, tačiau jų tebuvo tik trisdešimt procentų iš šimto. Dažniausiai mes pakliūdavome būtent į tų blogiukų rankas.
 
Kariuomenėje vyrauja konkurencijos atmosfera. Kiekvienas instruktorius ir žemo lygio vadukas nori įrodyti savo pranašumą. Šioje terpėje ir atsiranda įvairios nesąmonės, ko pasekoje kenčiame mes.
 
Kartais galvodavau kaip elgčiausi sutikęs vieną iš tų blogesnių instruktorių? Stuktelėčiau vieną į galvą, kad šis atsipeikėtų nuo savo galios ar visgi praeičiau pro šalį apsimesdamas, kad jo nepažįstų? Faktas - Jiems būtina kažkaip aplaužyti ragus, nes nuo galios dominavimo vyrams susisuko smegenys!

Kariuomenei ypač būdinga bukumo atsmofera


Dar vienas itin blogas dalykas Lietuvos kariuomenėje - Bukumo atmosfera. Čia ir vėl išlenda noras pasipuikuoti prieš paprastus kareivius. Esi priverstas jaustis tarsi visiškas nulis, statistinis vienetas, kurio nuomonė mažiausiai kam nors rūpi. Su mumis buvo elgiamasi tarsi su didžiausiais bukapročiais.
 
Vieną kartą valgykloje kažkas pasiėmė per daug duonos riekučių. Seržantas labai supyko ir puse valandos mums vedė paskaitą apie duonos ir batono dalybą. Jautėmės tarsi beždžionės, kurioms rodomas bananas. Ir panašių situacijų pasikartodavo ne kartą...
 
Man labiausiai įsiminusi istorija nutiko tada, kai valiau tualetus. Kiekvienas skyrius, kiekvieną vakarą turėdavo valyti kareivines. Taip ugdomas mūsų tvarkos pojūtis ir disciplina. Valiau sau niūniuodamas man patinkančią dainą, kai į prausyklą įėjo tos paros budėtojas. Kažkokiu mistiniu būdu šis pamatė skruzdėlių. Ar galite įsivaizduoti? Antrame aukšte yra skruzdėlių.
 
Šis nieko nelaukęs man paliepė surasti skruzdėlių židinį, o pats išėjo žaisti savo strateginių žaidimų. Sudėjau ir galvojau, kas per velniava? Čia bajeris ar tikra karinė užduotis? Nusprendžiau jo įsakymo neklausyti ir nuėjau prie jo stalo. Sakau jam tai, kad mes ne specialistai, tad tegu paskambina atsakingiems specialistams ir tegu jie tvarkosi su tomis skruzdėmis, bala jų nematė!
 
Jo veidą iškreipė pikta grimasa. Jis man ir sako, kaip tu šunie neklausai mano įsakymų? Greit daryk trisdešimt atsispaudimų. Su panieka veide atsiguliau į atsispaudimų padėtį ir pradėjau daryti atsispaudimus. Skaičiavau taip garsiai, kad kitas kuopos galas girdėjo mano skaičiavimą. Atlikęs bausmę paprašiau leidimo atsistoti. Šis leido, o aš nieko nelaukęs puoliau jo klausti, kokias liguistų fantazijų užduotis mes atliekame? Šimtaprocentinis bukumas. Nieko nepridursi.

Atimtos saldumynų atsargos


Aš niekad nepamiršiu tos dienos, kai iš mūsų buvo atimtos saldumynų atsargos. Pagal vidaus tvarką, jų negalima laikyti kuopoje. Kareiviai irgi žmonės, tad ne paslaptis, kad jie apeidavo šią taisyklę.
 
Vieną dieną buvo atliktos kratos, po kurių visos mūsų saldumynų atsargos atsidūrė koridoriuje. Skyrių vadukai subėgo tarsi būtų akyse neregėję saldumynų. Kiekvienas iš jų grobė tai ką norėjo. Mūsų kuopa tuo metu buvo išrikiuota koridoriuje. Ne koks vaizdas, kai tavo atsargas ima kas netingi. Jeigu tektų paskaičiuoti pagal vidurkį, tai tą dieną daugelis kareivių atsisveikino su trisdešimt litų.
 
Kratos kareivinėse pasitaikydavo ne kartą. Per laiką tampi gudresnis, tad savo gėrybes įsigudrinome slėpti ventiliacijos šachtose, po lova. Šios priemonės pasiteisino, tad mūsų vadams atitekdavo maža dalis gėrybių. Kartais protestuodavome ir ne tik, kad jiems neatiduodavome saldumynų, tačiau juos ir išmesdavome į šiukšlinę. Norėsit - Pasiimsit!
 
Dar daug kas lieka už kadro. Aš papasakojau tik mažą dalį to, kas ten dėjosi. Bus laiko, papasakosiu daugiau. Kaip visada noriu pasaugoti jūsų akis, todėl rašau mažais teksto gabaliukais. Būkit kantrūs, prižadu, kad sulauksite dar daugiau įdomesnių straipsnių iš mano tarnybos. Prisegu tą žadėtą nuotrauką, kurioje bus galima pamatyti karinį treningą. Kažkam berods buvau pažadėjęs parodyti jį.
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Tai ka cia zmogus pasakoja man visai nekeista. Tokioje salyje gyvenant nieko nuostabaus, kad zmogu daznai aplanko depresija, liudesys bei apima didziule neviltis. Tikrai gan daznai pasijauti, lyg butum istriges vienoje dienoje ir niekas nesikeicia.
Bet zinote kas del to tik kaltas? Ne valstybe, ne kubilius ir pan, bet mes patys. Bijojimas kazka bandyti keisti savo gyvenime manau ir yra didziausia priezastis kodel taip yra. Gi pasaulyje yra tiek galimybiu, visokiausiu keliu ir palankiu imanomu sprendimu. Autorius esi dar jaunas, kiek supratau neisipareigojes, taigi kas tave stabdo kazka nuveikti didesnio? Nemanyk,kad kazkur istojes ir kazka pabaiges labai jau pakeisi savo gyvenima.. Ka turejau galvoje sakydamas, kad tokioje salyje gyvenant nera ko noreti, nes kaip jau ir zinote, ta musu visa socialine sistema yra tragiska ir retas kuris gali isnaudoti savo potenciala pagal specialybe.
Na nebesiplesiu, nes tokia tema galima gvildenti amzinai, kad kaip cia visiems mums blogai ir t.t. Manau, kad daug ka siuo metu autoriui istaisytu antroji puse, dazniausiai tai padeda, zinoma, jeigu viskas graziai klostosi. Sekmes ;)

Tai ka cia zmogus pasakoja man visai nekeista. Tokioje salyje gyvenant nieko nuostabaus, kad zmogu daznai aplanko depresija, liudesys bei apima didziule neviltis. Tikrai gan daznai pasijauti, lyg butum istriges vienoje dienoje ir niekas nesikeicia.
Bet zinote kas del to tik kaltas? Ne valstybe, ne kubilius ir pan, bet mes patys. Bijojimas kazka bandyti keisti savo gyvenime manau ir yra didziausia priezastis kodel taip yra. Gi pasaulyje yra tiek galimybiu, visokiausiu keliu ir palankiu imanomu sprendimu. Autorius esi dar jaunas, kiek supratau neisipareigojes, taigi kas tave stabdo kazka nuveikti didesnio? Nemanyk,kad kazkur istojes ir kazka pabaiges labai jau pakeisi savo gyvenima.. Ka turejau galvoje sakydamas, kad tokioje salyje gyvenant nera ko noreti, nes kaip jau ir zinote, ta musu visa socialine sistema yra tragiska ir retas kuris gali isnaudoti savo potenciala pagal specialybe.
Na nebesiplesiu, nes tokia tema galima gvildenti amzinai, kad kaip cia visiems mums blogai ir t.t. Manau, kad daug ka siuo metu autoriui istaisytu antroji puse, dazniausiai tai padeda, zinoma, jeigu viskas graziai klostosi. Sekmes ;)

Tai ka cia zmogus pasakoja man visai nekeista. Tokioje salyje gyvenant nieko nuostabaus, kad zmogu daznai aplanko depresija, liudesys bei apima didziule neviltis. Tikrai gan daznai pasijauti, lyg butum istriges vienoje dienoje ir niekas nesikeicia.
Bet zinote kas del to tik kaltas? Ne valstybe, ne kubilius ir pan, bet mes patys. Bijojimas kazka bandyti keisti savo gyvenime manau ir yra didziausia priezastis kodel taip yra. Gi pasaulyje yra tiek galimybiu, visokiausiu keliu ir palankiu imanomu sprendimu. Autorius esi dar jaunas, kiek supratau neisipareigojes, taigi kas tave stabdo kazka nuveikti didesnio? Nemanyk,kad kazkur istojes ir kazka pabaiges labai jau pakeisi savo gyvenima.. Ka turejau galvoje sakydamas, kad tokioje salyje gyvenant nera ko noreti, nes kaip jau ir zinote, ta musu visa socialine sistema yra tragiska ir retas kuris gali isnaudoti savo potenciala pagal specialybe.
Na nebesiplesiu, nes tokia tema galima gvildenti amzinai, kad kaip cia visiems mums blogai ir t.t. Manau, kad daug ka siuo metu autoriui istaisytu antroji puse, dazniausiai tai padeda, zinoma, jeigu viskas graziai klostosi. Sekmes ;)

Tai ka cia zmogus pasakoja man visai nekeista. Tokioje salyje gyvenant nieko nuostabaus, kad zmogu daznai aplanko depresija, liudesys bei apima didziule neviltis. Tikrai gan daznai pasijauti, lyg butum istriges vienoje dienoje ir niekas nesikeicia.
Bet zinote kas del to tik kaltas? Ne valstybe, ne kubilius ir pan, bet mes patys. Bijojimas kazka bandyti keisti savo gyvenime manau ir yra didziausia priezastis kodel taip yra. Gi pasaulyje yra tiek galimybiu, visokiausiu keliu ir palankiu imanomu sprendimu. Autorius esi dar jaunas, kiek supratau neisipareigojes, taigi kas tave stabdo kazka nuveikti didesnio? Nemanyk,kad kazkur istojes ir kazka pabaiges labai jau pakeisi savo gyvenima.. Ka turejau galvoje sakydamas, kad tokioje salyje gyvenant nera ko noreti, nes kaip jau ir zinote, ta musu visa socialine sistema yra tragiska ir retas kuris gali isnaudoti savo potenciala pagal specialybe.
Na nebesiplesiu, nes tokia tema galima gvildenti amzinai, kad kaip cia visiems mums blogai ir t.t. Manau, kad daug ka siuo metu autoriui istaisytu antroji puse, dazniausiai tai padeda, zinoma, jeigu viskas graziai klostosi. Sekmes ;)

Tai ka cia zmogus pasakoja man visai nekeista. Tokioje salyje gyvenant nieko nuostabaus, kad zmogu daznai aplanko depresija, liudesys bei apima didziule neviltis. Tikrai gan daznai pasijauti, lyg butum istriges vienoje dienoje ir niekas nesikeicia.
Bet zinote kas del to tik kaltas? Ne valstybe, ne kubilius ir pan, bet mes patys. Bijojimas kazka bandyti keisti savo gyvenime manau ir yra didziausia priezastis kodel taip yra. Gi pasaulyje yra tiek galimybiu, visokiausiu keliu ir palankiu imanomu sprendimu. Autorius esi dar jaunas, kiek supratau neisipareigojes, taigi kas tave stabdo kazka nuveikti didesnio? Nemanyk,kad kazkur istojes ir kazka pabaiges labai jau pakeisi savo gyvenima.. Ka turejau galvoje sakydamas, kad tokioje salyje gyvenant nera ko noreti, nes kaip jau ir zinote, ta musu visa socialine sistema yra tragiska ir retas kuris gali isnaudoti savo potenciala pagal specialybe.
Na nebesiplesiu, nes tokia tema galima gvildenti amzinai, kad kaip cia visiems mums blogai ir t.t. Manau, kad daug ka siuo metu autoriui istaisytu antroji puse, dazniausiai tai padeda, zinoma, jeigu viskas graziai klostosi. Sekmes ;)

Tai ka cia zmogus pasakoja man visai nekeista. Tokioje salyje gyvenant nieko nuostabaus, kad zmogu daznai aplanko depresija, liudesys bei apima didziule neviltis. Tikrai gan daznai pasijauti, lyg butum istriges vienoje dienoje ir niekas nesikeicia.
Bet zinote kas del to tik kaltas? Ne valstybe, ne kubilius ir pan, bet mes patys. Bijojimas kazka bandyti keisti savo gyvenime manau ir yra didziausia priezastis kodel taip yra. Gi pasaulyje yra tiek galimybiu, visokiausiu keliu ir palankiu imanomu sprendimu. Autorius esi dar jaunas, kiek supratau neisipareigojes, taigi kas tave stabdo kazka nuveikti didesnio? Nemanyk,kad kazkur istojes ir kazka pabaiges labai jau pakeisi savo gyvenima.. Ka turejau galvoje sakydamas, kad tokioje salyje gyvenant nera ko noreti, nes kaip jau ir zinote, ta musu visa socialine sistema yra tragiska ir retas kuris gali isnaudoti savo potenciala pagal specialybe.
Na nebesiplesiu, nes tokia tema galima gvildenti amzinai, kad kaip cia visiems mums blogai ir t.t. Manau, kad daug ka siuo metu autoriui istaisytu antroji puse, dazniausiai tai padeda, zinoma, jeigu viskas graziai klostosi. Sekmes ;)

Atsakymas cia butu trumpas ir aiskus. Nenori,kad apgautu? Darbinkis tik per kokius gimines, nes su nepazystamais lietuviais sioje sferoje reikalu tureti yra savizudybe. Yra atveju kam pasiseka net ir per tas agenturas bet tokiu vienetai.

Draugas va katik pas panele i norway isvaziavo bet jis ten neskuba, tevas finansuoja,o siaip mokosi norvegu kalbos kadangi vistiek jos reikes.. Gyvenimas ten sake tikrai brangus (kas del maisto). Darbo irgi neperlabiausiai. Darba is kart butu galima susirasti tokiu atveju sakykim jeigu turi kokia nors specialybe,kad ir sakykim kranisto,mechaniko ar elektriko. Tada jau be problemu :).. P.S Paciam po studiju vistiek irgi teks kazkur kilti, nes mokslas lietuvoj sudo vertas. Dirbsi dirbsi ir po 10 metu pamatysi,kad gyveni tame paciame nuomojamame bute ir taip nieko ir nesusikurei.. Deja bet tokia realybe lietuvos ateities :)..

Liūdesys – savotiška asmeninio tobulėjimo analizė. Jis leidžia mums geriau pažinti save ir harmonizuoti santykius su savimi bei aplinkiniais. Tai padeda mums priimti teisingesnius sprendimus, nes tuomet geriau suprantame savo vidinius troškimus.
 
Jeigu jau liūdite, tai liūdėti reikia iš visos sielos. Ištraukite iš atminties gelmių visus nemalonius išgyvenimus ir nedrauskite jiems pasireikšti. Psichoterapija netgi turi specialų metodą, kai pacientas sąmoningai priverčiamas panirti į liūdesio būseną ir netgi pravirkti. Jūs galite tai padaryti savarankiškai, pasitelkę liūdnus prisiminimus keliančią muziką.
 
Taip pat, žmonės, išgyvenantys liūdesio momentus, būna labiau linkę padėti kitiems.
 
Liūdesys skatina empatiją (užuojautą ir gailestį) bei vysto žmogišką jautrumą. Liūdėdami gyvenimą vertiname blaiviau, pradedame įžvelgti minusus ir mūsų tykančias problemas. Tai apsaugo nuo klaidingų ir skubotų žingsnių.
 
Taigi, ne visada liūdesys yra blogai. Šiame pranešime nurodžiau tik pliusus. Žinoma, yra ir minusų, pvž. savęs kaltinimas. Taigi, turėkite galvoje, kad liūdesys yra geras būdas pažinti pasaulį blaiviai. Remiuosi patirtimi.

O kur rasto tokį žaidimą? Tai puikus būdas tapti turtingam!
Tereikia nugalėti nei karto nepralaimėjus 2097152 žmonių ir tavo šansai laimėti yra 0,000076%. Ir tai čia paėmiau tik 100.000 laimėjimą.
 
Jeigu pasižiūrėtum į kazino tai ten šansai daug maš vienodi. 1/34 (amerikietiška ruletė), išmokėjimas 1/32. Jų persvara kažkur 1.8%
 
Kad žmogus ateitų į tavo tinklalapį jiems irgi turi būti iš to nauda. Jeigu siūlytum išmoką 1000USD arba 100USD atsirastų žymiai daugiau norinčių, nes pergalės atvejis būtų žymiai realesnis :)

Jofana... Bereikalo tas kashio turnyras nusisekes vienas buvo.. Taip amerikonai ir suzinojo apie toki nereiksminga lietuvos kaimeli ir jo nesvarius reikaliukus ;p..

Jofana... Bereikalo tas kashio turnyras nusisekes vienas buvo.. Taip amerikonai ir suzinojo apie toki nereiksminga lietuvos kaimeli ir jo nesvarius reikaliukus ;p..

Jofana... Bereikalo tas kashio turnyras nusisekes vienas buvo.. Taip amerikonai ir suzinojo apie toki nereiksminga lietuvos kaimeli ir jo nesvarius reikaliukus ;p..

Jofana... Bereikalo tas kashio turnyras nusisekes vienas buvo.. Taip amerikonai ir suzinojo apie toki nereiksminga lietuvos kaimeli ir jo nesvarius reikaliukus ;p..

Jofana... Bereikalo tas kashio turnyras nusisekes vienas buvo.. Taip amerikonai ir suzinojo apie toki nereiksminga lietuvos kaimeli ir jo nesvarius reikaliukus ;p..

Jofana... Bereikalo tas kashio turnyras nusisekes vienas buvo.. Taip amerikonai ir suzinojo apie toki nereiksminga lietuvos kaimeli ir jo nesvarius reikaliukus ;p..

Savo delnui padovanosiu išeiginę.

Klaipedos akropolyje maciau hyper maximoje 19 litu :)