lotaso

Visiškai ta pati patirtis. Bet aš jau studentas. Ir vis dar nesusitvarkau su tuo.
 
Pirmas pastebėjimas - prisiversti mokytis dėl mokyklos neįmanoma, o tau asmeniškai pusė iš to ką mokaisi nepadės, net gal viskas.
 
Antras pastebėjimas - reikia turėti aišku tikslą.
 
Trečia siekti tikslo tiesiogiai, o ne per aplinkui.
 
Taigi mano išeitis buvo - įsidarbink. Tikri deadline, už kurių neįvykdima gausi nuostoli privers dirbti.
Taip nuo to kentės mokykla, bet įgausi tikrų žinių kurios pravers gyvenime. O pinigai dar ir motyvuos.
Apsiimk daugiau nei gali ir spėji. Ir tiesiog pasakyk padarysiu, nors dar net nežinai kaip. Galiausiai gabumai taps žiniomis.
 
Mano atveju tai suveikė, nukentėjo olimpiados, nukentėjo pažymiai, bet dabar studijuoju viename geriausiu universitetų ir turiu didžiulį patirties bagažą.

Papasakosiu šiek tiek kaip man sekasi. Taigi kaip ir visi, baigiau tą savo mokykla ir kaip visi stojau į teisę. Šitas pasirinkimas buvo suformuotas ne manęs, bet mano aplinkos ir tų "perspektyvų", kurių nėra. Nesakiau tėvams nieko ir tiesiog mečiau tą specialybę, nes man pabodo visa tai ir tie žmonės, kurie kaip zombiai negalvoja apie savo ateitį. Visi Lietuvoje stoja, kad tiesiog stoti ir viskas. Nekaltinu jų, kadangi dabar diplomų reikia visur, tai tapo norma.
 
Mano ieškomai prasidėjo nuo to, kad teko kelias vasaras praleisti D.Britanijoje. Rašiau apie tai čia. Gyvenimas D.Britanijoje Grįžęs į Lietuvą stojau į kariuomenę. Pabuvau ten. Nepatiko, tačiau nesakyčiau, kad šitie potyriai man nepravertė. Gyveni, pamatai, sužinai. Dabar dirbu. Nežinau kiek ilgai. Aš jaunas, tad galima keisti sritį, galima tobulėti ir tikrai išbandyti save įvairiose srityse, reikia tik pasiryžti.
 
Aš kartais kaltinu save, kad savo paauglystę leidau prie kompiuterio, gal pradėjęs ankščiau savęs paieškas jau būčiau radęs ko taip ieškojau. Ketinu kitais metais stoti į žurnalistiką, tik dar nežinau ar tikrai esu tam tinkamas. Rodos mėgstu rašyti, nebijau bendrauti su žmonėmis, o ir vaizdo medžiagą paruoščiau be vargo. Sėdžiu ir nesu patenkintas ta gyvenimiška rutina, tad manau, kad man reikalingi nuotykiai. Nežinau kur mane likimas nublokš. Jeigu labai atsibos, mesiu viską ir tranzuosiu po Europą. Gyvenimas trumpas, tad reikia imti viską ką duoda ir neapsiriboti rutina, kuri ankščiau ar vėliau mus užklups.

Didžiausia klaida yra ta, kad vaikai patys nesupranta ko nori.
 
O kalbant apie autoriaus straipsnį tai šmėkštelėjo keletas abejonių ir apmąstymų:
 
1) Beraščiai visada atstumia. Tekstas su klaidomis man asmeniškai skatina nepasitikėti ir neigiamai žiūrėti į visą straipsnį, jo kokybę ir autoriaus išprusimą.
 
2) Bendra straipsnio idėja: nieko neklausykit, nes mat ne tėvai o jūs gyvenimą gyvensit. O gal kita vertus pagalvojus tie tėvai ir kiti aplinkiniai daug daugiau patirties turi, nei eilinis jaunuolis savo kieme/rajone susirinkt galėjo per tuos 16-18 metų. Nebūtina yra DARYTI, bet protingi visada išklauso.
 
3) Tie kurie žino, ko nori ir ką reikia daryti, tokių klausimų nekelia, forumuos temų
"ką rinktis/studijuoti" nerašo ir jiems dėl to galva neskauda. O tie kurie nežino, labai neretai būna ribotos asmenybės, prakirmiję prie PC, itin siauru akiračiu ir pasaulio suvokimu, žemesnio emocinio intelekto bei ribotos ivairiapusės patirties. Žmonės mažai kur save išbandę, mažai ką patyrę, su socialinių poreikių stygium. Ir tokių yra daug. Visuomenėje suformuotas aukštojo išsilavinimo poreikis tiesiog stumia link kritinės pasirinkimo bedugnės, kai neišvengiamai ateina laikas pildyti paraiškas, ir suvoki, kad nežinai ką įrašyti.
Apibendrinant noriu pasakyti, kad kaip ir daug kam, šiam gyvenimo žingsniui taip pat reikia dėti pamatus. Nėra taip, kad vieni laimingieji va POKŠT ir žino ką nori toliau veikti, o kitiems nepasisekė..
 
4) Autoriaus minimi teiginiai nepagrindžiami jokiais "pliusais/minusais". Pavyzdžiui kiek man yra tekę domėtis, gap year turi nemažai ir neigiamų pusių. Žmonės renkasi vien dėl to kad NEŽINO. Dingsta itin daug žinių, susiradus darbą ir gaunant pastovias pajamas yra ITIN sunku pasiryžti grįžti prie socialiai nesaugaus studento statuso.

Maladiec Kerniau.
 
Priklauso nuo to, kokie tie žaidimai, kiek laiko praleidi, ar tai tau laisvalaikis ar visas gyvenimas ir t.t.
 
Jei tu gyveni žaidime, tai darai daugiau žalos nei naudos,o tos anglų kalbos galima išmokti ir kitur, užsienio forumuose ir t.t.
 
Nuomonę turiu tokią, asmeninį kompiuterį reikia naudoti tik dėl informacijos, komunikacijos tikslais,o jei labai domina video žaidimai - laisvalaikiu žaiskite su tokiomis konsolėmis kaip Playstation, Xbox, Wii (mažesniems) ir t.t., nes šios konsolės yra pritaikytos žaidimams ir jos negaišina tiek laiko, jas naudoji tik tada kai jauti poreikį atsipalaiduoti.

Iš savo pusės galiu pridurti, kad visida es usiekantis maximumo ir dėlto dedantis daug pastangų. Jei dažnai kas nors nesiseka, tiesiog galiu save susikritikuoti taip, kad į depresiją pulčiau..
Neseniai čia atsirado problemų su širdim ir tada pagalvojau atvirai. Kam tam taip imti viską giliai į širdį ir taip kankintis , jeigu tavęs vieną dieną gali imti staiga ir nelikti. Neaprėpsi viso pasaulio.. Tada įjungiau šiek tiek px būseną. Kaip sakoma nepasisekė, praeis tai ir vėliau galėsi mėginti iš naujo. Pasaulis nuo to nesugrius. Pradėjus atlaidžiau vertinti savo nesekmes(sveikatos dėka) pastebėjau, kad net kiti dalykai pradėjau žymiai geriau sektis ir rezultatai padidėjo. Motyvas - nenuleisk rankų ir nesisielauk per daug. Su laiku visos problemos ar nesekmės užmirštamos. :) Yra sakoma: Nesvarbu kiek kartų suklupai, svarbu yra tai, ką padariai, kad atsistotum iš naujo.