Vidurnakčio link kilo man klausimas, ar nešvariai uždirbti pinigai atneša laimę? Ar močiutes apgavę vagišiai jaučia laimę juos leisdami? Juk visi gimstame su sąžinės jausmu, bet galima jį nuslopinti. Tai jūsų manymu, švarūs ar ne, visi pinigai ,,vienodi"? Internete tu veido nematai, nukalei nuo vaiko mamos kreditinės baksus, ir gyveni toliau. Bet jei matai vos pagyvenantį žmogų, į akis jam meluoji, ar vėliau geriant prabangujį mochito, pagalvoji, jog tam žmogui,iš kurio vogei, viso gyvenimo santaupos dingo? Ar vokdamas iš visų : kaimynų,giminių, šalies, gali nejausti kartumo kartėlio? Kas gali būti kaltas? Tėvai, aplinka, genai?
Maistas,stogas po galva, juk tai pinigai. Ar suteiksi kitiems laimę jų neturėdamas (savo šeimai)? Juk ir dirba tėveliai sunkiausius darbus,kad jūs galėtumėt turėti svajonių. :rolleyes:
Vidurnakčio link kilo man klausimas, ar nešvariai uždirbti pinigai atneša laimę? Ar močiutes apgavę vagišiai jaučia laimę juos leisdami? Juk visi gimstame su sąžinės jausmu, bet galima jį nuslopinti. Tai jūsų manymu, švarūs ar ne, visi pinigai ,,vienodi"? Internete tu veido nematai, nukalei nuo vaiko mamos kreditinės baksus, ir gyveni toliau. Bet jei matai vos pagyvenantį žmogų, į akis jam meluoji, ar vėliau geriant prabangujį mochito, pagalvoji, jog tam žmogui,iš kurio vogei, viso gyvenimo santaupos dingo? Ar vokdamas iš visų : kaimynų,giminių, šalies, gali nejausti kartumo kartėlio? Kas gali būti kaltas? Tėvai, aplinka, genai?
Aš irgi dar prieš tris metus investavau į tėčio verslą, už kurį dabar gaunu kažkiek pinigų veikloje beveik nedalyvaudamas (sezonui atėjus). Realiai galima uždirbti pakankamai, ypatingai vėlesnėje verslo stadijoje, kai jau aviliais ir vieta jiems sustatyti, rūpintis nebereikia. Lietuvoje bičių sezonas yra gan trumpas - 3 mėnesiai. Bet turint norą ir potraukį bitėms (aš asmeniškai bijau jų), galima daug uždirbti nesukant galvos kam parduoti. Lietuvoje vienas avilys vidutiniškai duoda 40kg medaus. Jeigu pasiseks, - o sėkmę įtakoja labai daug faktorių (motininė, tranai, peržiemojimo sąlygos ir k.t.), tuomet gali ir 60kg ištraukti. O toliau skaičiuok pats. Lietuvoje medaus kaina į rankas yra apie 16LT/KG, bet kad tokiu būdu parduoti visą medų, kad ir turint 50 avilių yra nerealu. Todėl, jeigu norite užsiimti tuo teks parduoti didmeniškai bačkose (po 300 KG dažniausiai) į užsienį arba Lietuvojos supirkėjams. Lietuvos supirkėjai labai pigiai superka, kadangi patys gabena svetur.
Priklausomai nuo medaus rūšies (rapsas, grikiai, saulėgrąžos, lapuočiai ir t.t.) didmeninės kainos yra nuo 10 iki 7 LT/KG. Ištikrųjų skaičiai labai neviliojantys, tačiau įsivaizduok dabar turint 100 avilių. Vidutiniškai iš avilio per sezoną ištraukiate 40KG. 40x100=4000KG. Keturios tonos. 4000x7 LT/KG=28000 LT per sezona. Čia skaičiavimai yra beveik tikslūs, atsižvelgiant kad jūsų medus bus lapuočių mišku arba miksuotų laukų. Jei rapsas čia galima dauginti iš 8. Kad pasiekti 100 avilių, reikia išgyventi bent du sezonus. Tačiau parduodant supirkėjams nereikai rūpintis nei transportu, nei bačkom kurias jie patys skiria, nei kitais dalykais. Vienintėlis dalykas, kuriuo reikai pasirūpinti tai veterinarijos patikrinimai bei sertifikatai, kurių reikalauja pirkėjai. Tačiau galiu nudžiuginti - Lietuvos medus yra vienas geriausių Europoje, o bičių šimos išgyvena mažiausiai du sezonus.
Dabar atmeskite išlaidas už avilius (tiek mediena, tiek jų gamyba), peilius, medsukį (ar kelis), komunalines, indus ir specialius konteinerius - pirmi du sezonai nedžiugins. Džiugins tik vienas dalykas, kad medus 100 procentų bus iš jūsų nupirktas.
Mūsų klimatui geriausiai daryti avilius iš pušies, tačiau nepamirškite, kad vyksta dažnos medaus ir net bičių vagystės. Todėl pasirinkite tokią vietą aviliams sudėti, pas žmones kurie leidžia savo teritorijoje statyti avilius. Suprantama, kad kur bitės, ten geresnis derlius, kadangi vyksta žiedadulkių pernešimai. Todėl žmonės ypatingai nesipriešina ir leidžiasi priimti jūsų avilius. Tik atsižvelkite į augaliją. Tai svarbu jūsų medui. Bitės plius minus dirba 4 km spinduliu, todėl tai yra svarbus faktorius būsimies jūsų aviliams. Pagal nesakytiną taisyklę - už vieną avilį kažkieno teritorijoje jūs turėtųmėte padovanoti vieną kilogramą medaus, tai turint 20 - 20 kg. Tay nėra daug, juolab kad aviliai bus kažkieno prižiūrimi (aktualu nuo vagysčių).
Kad labiau nudžiuginti, parašysiu dar jog viskas čia nėra taip sudėtinga kaip atrodo. T.y. viskas skamba sudėtingai, tačiau reikia labai tuo domėtis ir važinėti į seminarus. Bet nepamirškite vieno esminio dalyko - kiekvieną sezoną jūs patys galite mažiausiai iš 20 šeimų padaryti 15 naujų. Motininės išvedamos taip pat. Šeimos yra atskiriamos būreliais, todėl įmetus prie atskirtos šeimos dar ir motininę, sekmės atveju jos susigyvena ir tampa nauja šeima, kuri jau tą patį sezoną darys savo darbą. Ne visada motininė yra priimama, tokiu atveju bitės ras kitus namus. Tačiau tokių atveju ne taip dažnai pasitaiko. Ta gamta įspūdinga. :) Galite motinines atsivežti iš Karpatų (Ukrainos vakarų dalies) kalnų, ten jos didesnės ir ištvėrmingesnės. Lietuvoje jos sugyvena greitai, o ir šeimos tampa kitokios, kadangi motininė vadovauja visam paradui.
Apie visa tai reikia skaityti ir domėtis, aš papasakojau faktus iš savo patirties, nors realiai visiškai nieko neskaitęs apie tai. Viską sužinojau iš tėčio ir parodų į kurias teko važiuoti. Verslas yra nešantis pelną, ir kas svarbiausia - nereikia sukti galvos dėl pardavimų. Konditerijos gamyklos, o ypatingai supirkėjai perka medų kad ir po 20 tonų (Euro furos standartai). Todėl nebijokite bandyti. Dirbti reikės labai daug, mano tėtis, priešingai nei aš, jautė aistrą šitam, todėl dabar yra daug lengviau. O šiaip darbo ir ypač žinių reikės labai daug pirmiems 3 metams.
Jeigu turėsite 500 avilių, juos skirstikyte sektoriais skirtingose rajono ar apskirties teritorijose pvz po 60 (priklausomai kiek ir kokia augmenija). Nevenkite akacijų ir liepų, asmeniškai liepos yra viena iš daugiausiai paklausos turinčių medaus rūšių. Ukraina yra ta šalis, kuri Europoje dominuoja pagal kokybę, kainas ir kiekį. Ukraina pirmauja pasaulyje pagal grikių (tamsus medus), saulėgrąžų (sukristalizuotas iš karto ir šviesus), kukūrūzų (labai šviesus ir saldus) importą. Tokios ten sąlygos, ir derlinga žemė. Tačiau lietuvių medus vertinamas dėl būtent mišriųjų miškų ir rapsų kokybės (kadangi miškų ir rapsų tręšimas dar nėra toks perdėtas kaip vakaruose). Bandykite apsodinti kokią teritoriją avietėmis (labai geras medus), mėlynėmis ir t.t. Čia pagal fantaziją. Beje, pienių medus vienas iš brangesnių iš visų medaus rušių, o pačios pienės kaip piktžolės, jų nereikia visiškai prižiūrėti. Todėl pabandykite eksperimentą, prisodinkite didelę pievą apskodinti pienėmis, pamatysite kokia medaus spalva. Kiekviena medaus rušis turi savo unikalių sąvybių bei naudą, todėl šis produktas dar ilgai turės poreikį. Nes ką duoda gamta - tą ima ir žmogus.
Sėkmės versle ir parašykite kaip sekasi.
P.S. Nuvažiuokite į Apimondia 2015 (tai pasaulio bitinkų ir viso bitininkystės sektoriaus atstovų suvažiavimas), kuris vyks Italijoje - Veronoje (jeigu neklystu). Čia kaip bitininkystės (medus, bitės, augalai, skiepai bitėms, skiepai nuo erkių, muilai bei kita produkcija iš medaus, koriai, aviliai ir visa kita) pasaulinė paroda, kuri vyksta kas du metus. Per paskutiniąją parodos dieną yra renkamas kitas miestas, kuriame vyks ta paroda. Kaip olimpiada. :)
Galiu patalpinti keletą nuotraukų iš ten, jeigu domina.
Neparašiau, kad dar be naujų šeimų išvedimo, galima gaudyti speičius. Ant medžių dedami tam tikri mediniai aviliai (dėžės), vidus sutepamas medumi ar ėdedama korys. Bitės iš aplinkinių teritorijų suskrenda ir apsigyvena ten. Jūs nuimate, nuvežate su visa dėže jas ir permetate į avilį. Štai jums ir naują šeima. Tai čia antras būdas šeimų skaičiui padidinti. Dar vienas - paprasčiausias yra pirkti motininę ir dėti kelias bites. Gan brangiai išeina, tačiau viską automatizavus jūs per sozoną galite labai praplėsti savo avilių skaičių.
Ir nepamirškite, kad maždaug kas du sezonus reikai keisti motininę avilyje. Tie, kurie užsiima profesionaliai tuom, tai daro kas metus. Motininės efektyvumas pasireiškia būtent jos amžiuje - kuo jaunesnė, tuo efektyvesnė. Jug ji deda kiaušinėlius iš kuriu išsirita tūkstančiia naujų bičių. Tad rūpinkitės motininėmis.
Beje, 500 avilių = 20 tonų = 140000 LT. Kaip sezoniniam darbui - tai labai padorūs skaičiai, o ir darbi, kai viskas automatizuota - nėra daug. Tiksliau darbo yra, tačiau sistemingai veikia ir nėra sudėtiningumo. O per žiemą galite ruoštis artėjančiam vasaros sezonui, bei užsiimti kita veikla. Čia aš rašau iš patirties, kadangi pinigus investuoju į savo web projektus.
Vienintelis dalykas kuris prasilenkia su logika yra tai, kad toki dalyka zmogus zinodamas sedetu ##### suraukes ir darytusi pinigus pats losdamas. Neitikino manes tavo tema.
Argumentuoti, kad mokslas ######nas, kad geriau mesti jį ( ar nepradėti jo ) , nes motyvaciniai filmukai motyvuoja daryti tai, ką nori. Atsakysiu paprastai: tu bėgi nuo problemų ir bandai jas pateisinti. Gali teigti, kad mokslas per sunkus, kad tėvai spaudžia, ir t.t. bet juk pats esi kaltas dėl to. Atsimerk,gyvenimas ne motyvacinis video.
Sveiki, esu labai jauna asmenybė iš Ukmergės, kuriai iki pilnametystės kaip N. Armstrongui iki žmogaus sąmonės gelmių. Juk sąmonė plati ir ilga kaip kosmosas, o šis astronautas įveikė tik dalelę visko, tiesa? Daugeliui žmonių kyla klausimas, kodėl aš "SunkusTasGyvenimas"? Ogi todėl... Kad kuo daugiau mąstysi, tuo labiau suprasi, kad mažai žinai ir esi niekas. Tačiau tokios mintys nėra blogai - tai padeda tobulėti. Jau geriau suprasti tikrąją savo paties vertę nei idealizuoti save kaip visažinį, kurio galvoje iš tikro tik skysta košė. Taigi, pats sunkiai mąstau. O mano gyvenimas ir yra tik mąstymas. Esu ne gyventojas, o labiau visko vertintojas. Taip, aš filosofas.
Atvykau čia, nes nemėgstu rėmų. Filosofija negali būti mokslas, o aš negaliu būti filosofas, jeigu tai mokslas. Žmogus filosofas yra tada, kai geba mąstyti nestandartiškai ir remiasi savo galva, o ne kitais šaltiniais. Kapstymasis po savo vidines sąmones gelmes, paranormalių minčių apčiuopimas ir visko perkėlimas į dabartį - tai savos pasaulėžiūros kūrimas. Taigi, filosofijos kaip mokslo aš nepripažįstu ir atvykau čia pasisemti žinių, susijusių su verslu, kurį noriu ateityje vystyti.
Gyvenime domiuosi:
Psichologija. Tai vėlgi, negali būti mokslas. Apskritai, mokslas yra tai, kas apčiuopiama mintimis ir perkeliama į atmintį, o vėliau taikoma kitur. Psichologija, filosofija ir kiti dalykai turi kitokią naudojimo paskirtį. Kitaip tariant, nebūsi geras psichologas, perskaitęs 20 knygų (skirtingai nei kitur). Etiketu. Tai kur kas labiau apibrėžta sritis, kurios tikrai reikia mokytis. Geros etinės manieros puošia žmogų - šis dvelkia elegancija, kuri yra solidumo, tyrumo, ramumo, korektiškumo ir kitų svarbių bruožų atspindys vienoje vietoje. Dievinu etiketą ir gailiuosi, kad 8 iš 10 žmonių neišmano elementariausių etiketo pagrindų. Muzika. Groju pianinu. Šiuo muzikos instrumentu savas emocijas perteikiu itin tyrai, geriau nei žodžiais. Pianino garsai yra tarsi žodžiai, tariami klavišų pagalba. Šiuo metu šiek tiek "žaidžiu" ir mokausi groti dvejomis klaviatūromis vienu metu. Ateizmu. Šio punkto nekomentuosiu, nes dievatikiams jokie Dievo paneigimo argumentai nesuprantami. Esu labai ramus, be žalingų įpročių, nemėgstantis viešumos ir gyvenantis uždarą gyvenimą žmogus. Neturiu žalingų įpročių. Tiesa, žmonės juokais sako, kad mano pagrindiniai žalingi įpročiai - savų ideologijų priverstinis skleidimas ir kitų žmonių nuomonių ignoravimas. Tačiau kalbant apie visuomenės smukdymo mechanizmus, tokius kaip alkoholis, galiu pasakyti tik tiek: pabandžiau, nepatiko, nebekartoju. Šiandien esu griežtas abstinentas ir tai nėra susiję su mano amžiumi, juk 14-16 metų jaunimui gauti ir vartoti alkoholį taip pat lengva kaip man šiame forume pranešimą parašyti. Beje, kai kurie etiketo punktai prasilenkia su abstinencija, todėl taurelę šampano ar vyno esant progai tektų išgerti. Vis dėlto tokių progų vengiu, todėl ir ragauti netenka.
Baigus mokyklą nežadu tęsti mokslo aukštesnėse įstaigose. Tekstų rašymas ir knygelių leidimas man svarbesnis už pažymius ar diplomą. Šioje srityje nesu naujokas. Nors rašymo nemėgstu gretinti su pinigais, tačiau likimas pateikia savas išdaigas... Beveik visos rašto darbų publikacijos viešojoje erdvėje baigiasi įvairiais pasiūlymais. Šiuo metu plėtoju romantinę istoriją-romaną, kurios pirmąją versiją įvertino kino režisieriai. Gavau pasiūlymą plėsti istoriją ir įvykdžius reikalavimus tikėtis, kad ji bus įprasminta kino filme. Likimas dosnus - už jausmų perteikimą popieriuje suteikia galimybę užsidirbti. Vis dėlto, kaip ir minėjau, galvoti apie pinigus rašymo metu tiesiog negalima. Netgi reikia save nuteikti, kad už tai pinigų negausi. Toks požiūris padeda išsaugoti tikrąją kūrinių vertę, kupiną to, kam jokie pinigai neprilygsta.
Antrąją pastraipą užbaigiau mintimi apie verslo vystymą ateityje. Nors ir minėjau, kad gero lyrinio kūrinio galvodamas apie pinigus neparašysi, tačiau egzistuoja ir kitos rašto sritys, kuriose ši taisyklė kiek nublanksta. Rašau įvairius straipsnius, redaguoju tekstus. Tai mano pagrindinis šiokių tokių pajamų šaltinis. Ateityje tikiuosi šią veiklą perkelti į tikrojo verslo frontą.
Bus labai į naudą savišvietai, todėl perspausdinsiu savo straipsnį šiame forume. Skaičiai, faktai, jokios demagogijos ir populizmo.
---
Šis įrašas tapo ypač aktualus po to, kai socialdemokratai nusprendė dar kartą viešai apsijuokti ir apkaltino konservatorius nesugebėjus susitvarkyti su ekonomine krize, o vienus žymiausių Lietuvos ekonomistų Nerijų Mačiulį ir Gitaną Nausėdą, kaip bankininkus, jau tampančius socdemų patologine fobija, sukėlus paniką finansų sektoriuje. Ir visa tai nepaisant to, kad Lietuvos ekonomikos augimas jau ne pirmi metai yra vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje, p. Mačiulis premjero pareigas einant G. Kirkilui net nedirbo banke, o p. Nausėda tuo metu atkakliai mėgino atkreipti dėmesį į žemyn smengančius valstybės makroekonominius rodiklius, bet, kaip neseniai pats pripažino, jautėsi tarytum kalbėtų su kurčiais žmonėmis.
Kadangi medžiagos ir taip nemažai, nesiplėtokime įžangoje ir keliaukime tiesiai prie faktais ir skaičiais, o ne socialdemokratiško stiliaus demagogija ir populizmu grįstų argumentų.
Kas, kam ir kokią košę virė
Premjeras Algirdas Butkevičius yra pareiškęs, kad socialdemokratams „tenka srėbti konservatorių ir liberalų privirtą košę“. Tuo tarpu savo programoje, jei taip galima pavadinti tą abstraktų gerų ketinimų asorti, rašytą neturint žalio supratimo, kaip vėliau visa tai reikės įgyvendinti, dabartinė Vyriausybė paskyrė ištisą skyrių pavirkavimams apie tariamai prastą paveldėtą valstybės būklę. Galiausiai, visai neseniai socialdemokratų trio (buvęs premjeras Gediminas Kirkilas, sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis ir partijos pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas) paaiškino, kas gi, pasak jų interpretacijos, kaltas dėl ekonominės krizės.
Kodėl krizės metu Lietuvoje išaugo emigracija? Kodėl išaugo nedarbas? Kodėl išaugo valstybės skola? Atsakymas į visus šiuos klausimus yra vienas – Lietuva krizei buvo visiškai nepasiruošusi. 2008 m. valdžią paliekant socialdemokratų premjerui G. Kirkilui Lietuva beveik neturėjo finansų rezervo skirtingai nei, pavyzdžiui, Estija. Todėl krizę pasitikome nuogi ir basi, o kovoti su ja tegalėjome tik griežtomis ir nepopuliariomis, bet būtinomis taupymo priemonėmis, kurios neišvengiamai sukėlė šoką visuomenei ir verslui.
Valstybės politika yra tęstinė, t.y. sprendimai, priimti ankstesnėje kadencijoje, neišvengiamai turi įtakos rezultatams kitoje. Atsižvelgiant į tai, kad socialdemokratai krizės akivaizdoje nesiėmė jokių sprendimų, švelninančių jos esamus (jie visiems norintiems ir įgaliems buvo aiškiai matomi jau 2008 m.) ar būsimus padarinius, o ją matydami toliau neigė, vėlesnis poreikis skolintis buvo „užprogramuotas“ neatsakingos jų politikos. Deramą pavyzdį parodė estai, kurių statistika čia pateikiama kardinaliai priešingos Lietuvos ir Estijos ikikrizinės finansinės situacijos palyginimui.
Dėl šios priežasties (valstybės politikos tęstinumo tarp kadencijų) ekonominės krizės metu išaugo valstybės skola, o socialdemokratai naudojosi proga kritikuoti jų pačių klaidas taisančius žmones. Dėl tos pačios priežasties šioje kadencijoje tie patys socialdemokratai nepelnytai gali girtis didžiausiu BVP augimu ir sparčiausiu nedarbo mažėjimu ES, visus rekordus mušančiu eksportu ir pan.
Iki krizės beveik kasmet fiksavusi biudžeto perteklių Estija sukaupė 10 proc. BVP siekusį finansų rezervą, krizės metu turėjo santykinai labai nežymų biudžeto deficitą ir pirmoji iš Baltijos šalių įsivedė eurą. Lietuva galėjo Estiją čia ir pralenkti – 2007 m. iki atitikimo Mastrichto kriterijams mums pritrūko tik 0,1 proc. mažesnės infliacijos (ir teigiamos jos prognozės). Deja, milžiniškais tempais augindami valstybės išlaidas ir tuo pačiu rinkoje cirkuliuojančių pinigų kiekį nesugebėjome infliacijos suvaldyti. Valstybės išlaidos vien nuo 2005 iki 2008 m. buvo padidintos net 10 mlrd. litų, infliacija vienu metu siekė dviženklį skaičių niekais paversdama atlyginimų augimą, o mūsų finansų rezervas krizės išvakarėse tesudarė varganus 0,9 proc. BVP kai Estijoje tuo tarpu santykinai siekė 11 kartų daugiau.
Akivaizdu, kad yra priežastinis ryšys tarp socialdemokratų vykdytos neatsakingos politikos ir vėlesnės Lietuvos būtinybės skolintis norint padengti dėl globalios krizės staiga smukus pajamoms susidariusią biudžeto skylę.
Išties įspūdinga, kad valstybės biudžeto išlaidos per 4 metus nuo 2005 iki 2008 metų buvo padidintos nuo 14 iki 24 mlrd. litų Žinoma, ekonominio pakilimo metu augo ir valstybės pajamos, tačiau biudžetas absoliučiai kiekvienais metais išliko deficitinis, net jei ir turėjome visas galimybes jį subalansuoti. Kokios to pasekmės?
galėjo būti vykdoma atsakingesnė ir į ateitį kiek įžvalgesnė politika bei užuot žarsčius lėšas į kairę ir į dešinę kaupiamas finansų rezervas ne tokiems ekonomine prasme palankiems laikams. Tačiau taip daroma nebuvo ir į krizę įžengėme jai visiškai nepasiruošę. Tokiu būdu poreikis skolintis trūkstamas lėšas dėl krizės metu smukusių valstybės biudžeto pajamų buvo užprogramuotas anksčiau vykdytos politikos. Na, o po to kaltieji nepraleido progos dėl savų klaidų kaltinti tų, kuriems teko valdyti nepalankiu metu. Kam kuklintis, juk visuomenė vis tiek nesigilina ir kaltę verčia tiems, kas tuo metu yra valdžioje, o ir rinkėjų atmintis nėra labai gera; dalį lėšų nukreipiant finansų rezervo kaupimui buvo galima mažinti cirkuliuojančių pinigų kiekį rinkoje šitaip mažinant ir infliaciją, kuri tam tikru metu buvo pasiekusi net dviženklį lygį ir dėl augančių kainų valgė realų atlyginimų augimą. Be to tai sutrukdė mums įsivesti eurą; vėliau asignavimų politika visiškai pasikeitė. Dėl nepasiruošimo krizei pravalgius viską, ką buvo galima atidėti, krizės metu valdžiusiai A. Kubiliaus Vyriausybei teko įšaldyti išlaidas ankstesnių metų lygyje. Tai puikiai matosi ir iš grafiko: iki 2008 fiksuotas staigus išlaidų kreivės augimas, vėliau išlaidos laikosi beveik tokiame pačiame lygyje.
Socialdemokratai vis skundžiasi, kokią tariamą naštą jiems paliko XV-oji A. Kubiliaus Vyriausybė. Nepaisant to, kad:
2008 m. jie neigė visiems ar bent ekonomikos ekspertams (kas socialdemokratų neapima) akivaizdžią ekonominę krizę mėgindami parodyti, kad valstybę perleidžia puikios būklės, nors ta būklė, kalbant apie pasiruošimą atlaikyti krizę ir apie makroekonominių rodiklių tendencijas, buvo apgailėtina; kad dabar mūsų BVP augimas – didžiausias visoje Europos Sąjungoje; kad eksporto rodikliai viršija visus rekordus ir kad vien per pastaruosius metus jis išaugo beveik trečdaliu; kad valstybės biudžeto deficitas nuolat mažėja ir tęsiant pradėtą atsakingą politiką jau šiais metais tenkins Mastrichto kriterijų, o dar po kelerių galėtų būti ir perteklinis. To socialdemokratai nesugebėjo pasiekti net ekonominio pakilimo (ant paskolų adatos užauginto burbulo) metu.
Būtų galima tęsti. Yra ir daugiau rodiklių, liudijančių tai, kad Tėvynės sąjunga ir Liberalų sąjūdis socialdemokratams paliko šalį kur kas geresnėje būklėje nei ją rado socialdemokratų paliktą jiems. Keletas tokių rodiklių pateikta ir šioje diagramoje – tai užsienio prekybos balansas (deficitas) ir infliacija. Diagramoje pavaizduoti paskutinės socialdemokratų valdymo kadencijos duomenys iki pat 2008 m. pabaigos, kai valdymą perėmė TS ir LS. O palyginimui pateikti 2012 m. 3-iojo ketv. duomenys, rodantys kas buvo grąžinta socialdemokratams.
A. Butkevičius žiniasklaidoje aiškina, kad jam „tenka srėbti konservatorių ir liberalų privirtą košę“. Tačiau Butkevičius ir Co. turėtų pripažinti, kad ta „košė“, kurią dabartiniams valdantiesiems išvirė A. Kubiliaus Vyriausybė, yra nepalyginamai gardesnė už tą, kurią virė šiandieninio premjero partijos kolega G. Kirkilas. Laikas baigti sekti pasaką rinkėjams apie baisią paveldėtą valstybės būklę, kai valstybės ekonomikos augimas yra didžiausias visoje Europos Sąjungoje, ir užuot verkšlenus bei ieškojus tariamų pasiteisinimų dėl neveiklumo pradėti realiai dirbti. O jaučiant, kad tai daryti stokojama kompetencijos, būtų galima trauktis ir leisti dirbti tiems, kurie ne tik nori, bet ir gali ir savo galimybes jau įrodė darbais ankstesnėje kadencijoje, kurių rezultatus šiame grafike ir matome.
Pagal visus tris ir, beje, labai svarbius čia pavaizduotus rodiklius Lietuva šių metų I-ąjį ketv. pirmavo ES. T.y. Lietuvos BVP, eksporto ir užimtumo augimas yra sparčiausias Europos Sąjungoje. Tuo tarpu Vyriausybę palikus G. Kirkilui Lietuvos BVP nuosmukis buvo 3-ias didžiausias ES, o užimtumo - 2-as didžiausias. Iš esmės paveldėję ne tik sparčiai dugnan smunkančią, bet tokių problemų sprendimui ir visiškai neparuoštą (o būtent tuo ir kaltinami socdemai) valstybę dešinieji ją pastatė ant kojų, privertė bėgti į priekį sparčiausiu žingsniu visoje ES ir nelabai racionalios rinkėjų logikos dėka grąžino socialdemokratams. Tikėkimės ne tam, kad pastarieji visa tai sudirbtų.
Lietuva po krizės – A. Kubiliaus Vyriausybės darbo rezultatai
Lietuvos I-ojo šių metų ketvirčio BVP augimas palyginus su ankstesnių metų paskutiniuoju yra pats didžiausias visoje Europos Sąjungoje. Kol kas kairieji/populistai gerai įkurto Lietuvos ekonomikos variklio pristabdyti nesugeba ir augame nepaisant visų jų „pastangų“.
Metinis Lietuvos BVP pokytis taip pat išlieka puikus, atsiliekame tik nuo Latvijos, tačiau ją vejamės. Latvijos rodiklis smuko 0,2%, o Lietuvos ūgtelėjo visu 1%.
BVP jau siekia prieškrizinį lygį. Grafikas sudarytas pagal einamosiomis kainomis grįstą BVP pašalinus sezono įtaką. Pagal šį rodiklį 2008 m. II ketvirtis buvo pikinis (t.y. jo metu prieš krizę BVP buvo didžiausias) visoms Baltijos valstybėms, grafike jis prilygintas 100%.
Iš grafiko matyti, kad krizės kulminacijos eigoje Latvijos BVP patyrė didžiausią nuopuolį. Vėlesnis visų Baltijos valstybių BVP atsistatymas buvo maždaug vienodas, tačiau Latvija nuo Lietuvos ir Estijos atsilieka dėl to paties nuopuolio skirtumo.
Paskutiniais duomenimis tiek Estija, tiek Lietuva ikikrizinį piką pagal šį rodiklį jau viršija. Latvijai dar trūksta keleto procentų. Analizės metu I ketv. duomenys buvo tik Lietuvai. Grafike skaičiais pavaizduotas Lietuvos pirmųjų kiekvienų metų ketvirčių rodiklis.
Kaip ir skelbia grafiko pavadinimas, Lietuva pagal BVP, tenkantį gyventojui, artėja prie tokių Europos Sąjungos senbuvių kaip Portugalija ir Graikija, esančių ES sudėtyje jau ne vieną dešimtmetį. O regione jau lyderiauja. Šiuo metu Lietuvos BVP/gyv. lygis sudaro 70 proc. ES vidurkio – tai geriausias kada nors fiksuotas rodiklis ir toliau stebimas spartus jo augimas, kurio nebepaaiškina 2011 m. gyventojų surašymo rezultatų įtaka.
Prestižinis Jungtinės Karalystės ekonomikos savaitraštis „The Economist“ skelbia: „The Baltic states will continue to shine.“ Pagal 2013 m. BVP augimo prognozę didesnis nei 2 proc. BVP augimas šiemet Europos Sąjungoje numatomas tik Baltijos valstybėms. Beje, visoms joms numatomas augimas ne tik viršija 2 proc., bet ir nėra mažesnis nei 3 proc., todėl atotrūkis nuo likusios Europos - labai žymus. Akivaizdu, kad Baltijos valstybių kovai su krize taikytos priemonės pasiteisino su kaupu, ir panašu, kad „Baltijos tigrų“ sąvoka įgyja prasmę iš naujo.
Ir taip rekordinės Lietuvos eksporto apimtys auga sparčiausiai Europos Sąjungoje. Lietuvos ekonomikos augimo rodikliai nepaliauja stebinti. Keletas faktų:
2005 m. per I ketv. eksportavome maždaug tiek, kiek šiemet per pirmąjį mėnesį; ekonominio burbulo piko metu 2008 m. III ketv. buvo eksportuota prekių už 14,5 mlrd. litų. Paskutinį praėjusių metų ketvirtį Vyriausybę palikus dešiniesiems - už 22,5 mlrd. litų. Ir šis per keturis metus daugiau nei 1,5 karto sudarantis augimas, fenomenalu, pademonstruotas ekonominės krizės metu.
Pirmųjų keturių 2013 m. mėnesių Lietuvos eksporto augimas sudaro 15 proc. - tai didžiausias metinis augimas visoje Europos Sąjungoje. Lietuvos eksportas jau seniai pranoko iki krizės siektą maksimumą ir šiuo metu toliau muša visų laikų rekordus.
Lietuvos 1-ojo metų ketvirčio užsienio prekybos duomenys nuteikia optimistiškai. Šiemet pasiekėme rekordiškai žemą užsienio prekybos deficito santykį su bendra užsienio prekybos apimtimi, o deficitas sumažėjo iki 1,3 milijardų litų ir tik nežymiai viršija krizės įkarštyje dėl sumažėjusios bendros apyvartos pasiektą 1 milijardo litų rekordą.
Tuo tarpu stebėdami socialdemokratų politiką jiems politiškai nepriklausomus valstybės eksporto ir investicijų skatinimu besirūpinančių agentūrų („Versli Lietuva“, „Investuok Lietuvoje“) vadovus keičiant savais partiniais statytiniais ekspertai dūsaudami klausia - „Ar laikas griauti Lietuvos eksporto ir verslumo pažangą?“:
Ankstesnėje kadencijoje pasiekti įspūdingi įmonių skaičiaus augimo rodikliai. Pastaraisiais metais įmonių skaičius Lietuvoje auga itin sparčiai. 2012 m. jis ūgtelėjo net 43% arba 4475 naujais juridiniais asmenimis. Iš šio skaičiaus 2275 sudaro įmonės, įregistruotos mažųjų saulės jėgainių įrengimui, tačiau net ir jas atmetus lieka 21% arba 2200 įmonių prieaugis. Tuo tarpu išregistruotų įmonių skaičius netgi sumažėjo.
Teigiamas įsteigtų ir išregistruotų įmonių skaičiaus balansas nuo 2008 m. per visą ankstesnės Vyriausybės darbo kadenciją išaugo net tris kartus, nuo 3900 iki 11700.
Be to smulkųjį verslą remdama A. Kubiliaus Vyriausybė įvedė naują juridinį subjektą - mažąją bendriją. Mažosios bendrijos bendrame naujai įregistruotų juridinių asmenų metiniame padidėjime pernai sudarė apie ketvirtadalį įmonių prieaugio, t.y. buvo įregistruotos net 1123 mažosios bendrijos.
Realūs darbai davė realius rezultatus. Rinkimuose nubaudus dirbančius ir vietoje jų pasirinkus populistus dabar belieka tikėtis bent dalinės šių darbų tąsos.
Tai kaip ten su ta emigracija?
Šio straipsnio pradžioje iškėlėme tris gyventojams nerimą keliančius klausimus dėl emigracijos, nedarbo ir valstybės skolos augimo priežasčių krizės piko metu.
Tekste jau buvo paminėta, kad šiuo metu Lietuvos užimtumo augimas yra sparčiausias visoje Europos Sąjungoje, taigi, A. Kubiliaus Vyriausybės taikyti sprendimai puikiai pasiteisino ir raškome to vaisius, duodančius naudą valstybei ilgalaikėje perspektyvoje ir realiai sprendžiančius nedarbo problemą.
Valstybės skolos augimo prielaidas pakankamai gerai paaiškino finansinės valstybės padėties krizės akivaizdoje apžvalga, kuri demonstruoja, kad Lietuvos poreikis skolintis buvo paveldėtas nepaliekant valstybei kitų galimybių dėl iki krizės ir ypač jos akivaizdoje 2008 m. vykdytos neatsakingos politikos, už ką atsakomybę turi prisiimti tą krizę tuo metu aktyviai neigę tuometinis premjeras G. Kirkilas ir tuometinis (bei, beje, dabartinis – socialdemokratams trūksta kompetencijų?) finansų ministras Rimantas Šadžius. Beje, net ir išaugus įsiskolinimams, jie išliko vieni žemiausių ES. Kitas situaciją įvertinti padėsiantis pavyzdys – iki krizės pagal santykį su BVP mažesnė Latvijos skola krizės eigoje mūsiškę pralenkė, t.y. ūgtelėjo santykinai labiau.
O atsakymas paprastas – tautiečiai grįžta namo. Lietuvos migracijos saldo (skirtumas tarp emigravusių ir imigravusių asmenų skaičiaus) toliau atsitiesia po piko, pasiekto krizės metu. 2012 m. iš Lietuvos išvyko 21 tūkst. žmonių daugiau nei atvyko ir nors tai vis dar yra mums nepalankus rodiklis, tuo pačiu jis yra visai netoli geriausio pastarojo dešimtmečio rezultato, apimančio net ir taip vadinamo ekonominio pakilimo metus.
Emigracijos banga išsikvepia, tuo tarpu imigracijos mastas auga. Didžiąją dalį imigracijos sudaro reemigrantai, t.y. sugrįžtantys anksčiau emigravę žmonės.
A. Kubiliaus Vyriausybė buvo kaltinama sukėlusi emigracijos bangą. Reikėtų pradėti nuo to, kad emigracijos šuolį natūraliai sąlygojo pati ekonominė krizė ir jos padariniai darbo rinkoje. Tai objektyvios priežastys, kurių Lietuvos politikai tikrai nesukėlė. Žinoma, nuo jų valios priklausė, kaip su tokiomis problemomis bus tvarkomasi. Kad su krize buvo susitvarkyta puikiai, liudija didžiausias Lietuvos BVP, eksporto ir užimtumo augimas visoje Europos Sąjungoje. Tam antrina ir Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde, visai neseniai pažėrusi iš ekspertų lūpų jau eilinėmis tampančių pagyrų A. Kubiliui. Tačiau taikyti sprendimai atsirėmė į dar G. Kirkilo vyriausybės paliktus valstybės finansų rezervus, tiksliau, jų nebuvimą (0,9 proc. BVP lyginant su 10 proc. Estijoje).
Todėl neišvengiamai buvo jaučiamas būtinos taupymo politikos šokas visuomenei. Tačiau visų svarbiausia orientuotis ne į trumpalaikį populizmą, o į ilgalaikę naudą valstybei. Kaip matome, atsakingos politikos dėka migracijos tendencijos staigiai pakito. Priešingu atveju laikantis įsikibus populizmo ir reitingų emigracijos lygio padidėjimas Lietuvoje galėjo virsti ilgalaikiu ir chronišku reiškiniu.
Keli štrichai pabaigai
Visi tie, kurie yra linkę situaciją įvertinti objektyviai, be išankstinių nusistatymų ar polinkio sekti iš paskos kokiai nors politikų keikimo madai, remdamiesi aukščiau pateikta solidžia ir konkrečia informacija neišvengiamai prieis vienos ir tos pačios išvados – A. Kubiliaus Vyriausybė, tebūnie ne tobula, dirbo puikiai. Ji dirbo taip puikiai, kad šiandien nagrinėdami ekonomikos augimą įvairiais parametrais Lietuvą galime matyti pirmoje pozicijoje ne viename mūsų nupaišytame grafike. Prieš keturis su trupučiu metų valdžią paliekant socialdemokratams apie tai nebūtume galėję nei svajoti. Todėl verta pasidžiaugti tuo ką pasiekėme, o kartu ir padėkoti žmonėms, kurie savo atsakingu, į naudą valstybei, o ne jų asmeninius reitingus orientuotu, darbu prie to itin svariai prisidėjo. Kartu ir susimąstyti ar nepadarėme klaidos valdžią atimdami iš pastarųjų ir patikėdami ją populistams, kurie ne tik nesijaučia atsakingi už savo anksčiau padarytas klaidas, iš esmės krizės metu ir sąlygojusias šoką visuomenei ir verslui bei vertusias ieškoti griežtų taupymo priemonių, bet ir drįsta drabstyti purvais tas klaidas taisiusius, beje, labai sėkmingai, žmones.
Pažvelgus į bendrą vaizdą yra akivaizdu, kad vidinėje Lietuvos politinėje konkurencijoje nedalyvaujantys garbūs užsienio ekspertai ganėtinai vienareikšmiškai sveikina Lietuvą su jos pasiekimais ir giria ekspremjerą A. Kubilių bei jo Vyriausybę. Ir tik tokie vietinės politikos klounai, kurie neriasi iš kailio dėl dar vieno varguolio, vis tiek nepajėgsiančio suvirškinti čia pateikiamos informacijos, todėl mintančio populistiniai lozungais a‘la „svarbiausia žmogus“ (nors pagal vykdomą politiką – prisiminkite „Litexpo“, „Versli Lietuva“ ir kt. – akivaizdu, kad jei kas socialdemokratams ir svarbiausia, tai nebent prastumti savus), balso toliau drabstosi tais pačiais purvais, nepaisant to, kad jau daugiau nei pusmetinis kai jie patys yra valdžioje ir kad būtų pats laikas pakeisti rolę, į kurią buvo taip įsijautę savo buvimo opozicijoje metu.
Galima pasakyti paprastai: jei Jums, mielieji, susimąstyti nepadės tai, Jums, deja, susimąstyti nepadės niekas. Susiimkite. Ir padėkite susiimti likusiems. Lietuva gali ir toliau tokiais septynmyliais šuoliais žengti į priekį. Tačiau tik su sąlyga, kad pati visuomenė to norės ir tą norą išreikš rinkimuose pasirinkdama atitinkamai protingai.
ArBro gavo reakciją nuo Voidas Nešvarūs pinigai - atneša laimę?
ArBro gavo reakciją nuo Arnas Nešvarūs pinigai - atneša laimę?
ArBro sureagavo į vycius2003 Verslas ar Automobilis
ArBro gavo reakciją nuo D3200 Geriausia knyga, kurią esu skaitęs
ArBro gavo reakciją nuo Druski Kitokių pažiūrų į gyvenimą vedamas esu - sunku, bet neliūdžiu