Isyankar

Sveiki visi.
 
Trumpai prisistant save, tai:
Esu linksmas, turiu homoro jausmą, tačiau šįkart aš nejuokauju.
 
Per 2014 metus, aš nubėgsiu maratoną, ir uždirbsiu milijoną.
 
Turiu pirmo laipsnio nutukimą, sveriu virš 100 kg, tačiau tikiu, kad dedant pastangas, svoris tirps, ištvermė didės, ir maratonas bus įveiktas.
 
Mano piniginėje minusas. Netik, kad dabar neturiu pinigų, tačiau esu ir skoloje. Bet taipogi, naiviai tikiu, kad viskas yra įmanoma, kad milijonas tik nedidukas skaičius, kurį reikia pasiimti, ir įsidėti į piniginę.
 
Jei jums atrodo, kad aš naivus, tai sėkmės Jums gyvenime. Jei Jums atrodo, kad aš greitai viską mesiu, tai vėlgi, sėkmės Jums gyvenime. Jei Jums atrodo, kad aš pasieksiu savo tikslą, ir seksite mano blogą, tai vėlgi, sėkmės Jums gyvenime.
 
Nuo Sausio 1 d, pradėjau įgyvendinti savo tikslus. Blogą pradedu pildyti nuo šiandien.
Tad įdomaus skaitymo ir gero vakaro :)
 
http://milijonasmaratonas.wordpress.com/
 
Tadas
 
P.S. Blogą atnaujinsiu kiekvieną dieną:)

Visiškai sutinku dėl mokslo. Čia jau nėra vietos ginčytis, tiesiog faktai patys kalba už save, kad Lietuvoje nėra nė vieno universiteto prilygstančio geriausiems UK, JAV ar kitų šalių mokslo įstaigoms (kad ir kaip mėgsta priešingai šnekėti LT universitetų atstovai) ir, žinoma, aš esu tik už tai, kad jeigu asmuo yra pajėgus, gabus ir motyvuotas mokytis kitur, tai jis tikrai turėtų pabandyti laimę. Aš tik norėjau pabrėžti, kad sukelia šypseną, kuomet labai jaunas žmogus mėtosi tokiomis kategoriškomis frazėmis (čia ne jums taikau, o temos autoriui) Naivu, kad vaikinukas nebaigęs mokyklos, gyvenantis su tėvais ir iš tėvų sąskaitos, yra visiškai absoliučiai užtikrintas, kad jau LT tai čia visiškas š, kad jis TIKRAI TIKRAI čia negyvens ir pan. Nu ok, jaunatviškas maksimalizmas aš ir panašiai šnekėjau tais senais laikais, kai dar mokinė buvau. Manau, reikia nusiteikti, kad gali būti įvairių atvejų - gal tu įstoti į super gerą univerą, bet pamatysi, kad studijos ne tau, gal nusivilsi išsvajotuoju užsieniu, gal rasi tėvynėj kažką, ko neradai užsienyje - nu gi visko gali būti. Gal išvis tave gyvenimas nuneš į kokią Japoniją ir ten sau gyvenimą kursi, tačiau aš esu už laimės paieškas svetur, tai labai pagirtina ir bet kuriuo atveju sėkmės :)

Visiškai sutinku dėl mokslo. Čia jau nėra vietos ginčytis, tiesiog faktai patys kalba už save, kad Lietuvoje nėra nė vieno universiteto prilygstančio geriausiems UK, JAV ar kitų šalių mokslo įstaigoms (kad ir kaip mėgsta priešingai šnekėti LT universitetų atstovai) ir, žinoma, aš esu tik už tai, kad jeigu asmuo yra pajėgus, gabus ir motyvuotas mokytis kitur, tai jis tikrai turėtų pabandyti laimę. Aš tik norėjau pabrėžti, kad sukelia šypseną, kuomet labai jaunas žmogus mėtosi tokiomis kategoriškomis frazėmis (čia ne jums taikau, o temos autoriui) Naivu, kad vaikinukas nebaigęs mokyklos, gyvenantis su tėvais ir iš tėvų sąskaitos, yra visiškai absoliučiai užtikrintas, kad jau LT tai čia visiškas š, kad jis TIKRAI TIKRAI čia negyvens ir pan. Nu ok, jaunatviškas maksimalizmas aš ir panašiai šnekėjau tais senais laikais, kai dar mokinė buvau. Manau, reikia nusiteikti, kad gali būti įvairių atvejų - gal tu įstoti į super gerą univerą, bet pamatysi, kad studijos ne tau, gal nusivilsi išsvajotuoju užsieniu, gal rasi tėvynėj kažką, ko neradai užsienyje - nu gi visko gali būti. Gal išvis tave gyvenimas nuneš į kokią Japoniją ir ten sau gyvenimą kursi, tačiau aš esu už laimės paieškas svetur, tai labai pagirtina ir bet kuriuo atveju sėkmės :)

Paskutiniu metu dažnai pastebiu tokią propogandą - jauni žmonės, kurie nieko nesimokė, praturtėjo. Iš vienos pusės labai gražu - sėkmė aplankė žmones, bet niekada žiniasklaida nepasako, kiek žmonės įdeda triūso, kiek sugenda jų sveikata ir galiausiai, vieno paskutinio dalyko - jų išsilavinimo. Aš pažįstu labai daug turtingų žmonių, bet "babkės" nėra svarbiausias dalykas - jie turi pinigų, bet iš jų visi juokiasi, nes kai jie pašneka paprasčiausiai supranti, jog nėra ką su jais šnekėti. Jie yra turi labai gilias žinias savo siauroje srityje - o žmogus juk turi būti įvairiapusis.
 
Dar norėčiau pasakyti, jog yra daug moksleivių susižavėję šiuo video ir panašiomis idėjomis. Jie tiesiog nesimoko ir tikisi, kad sėkmė ateis pas juos, begeriant alų. Užsiima pornografiniais verslais kaip kiniško š*do pardavinėjimas skelbimuose (visada po to ateina diena, kai prekes reikia sudeginti ir dar už tai sumokėti, nes muitinė dišovo š*do nepraleidžia). Taip, tai yra gera pradžia, bet žmonės, supraskit. Tėvai gal ir giria, kad tu užsiimi kažkuo ir pardavinėji kažką, bet tai yra laikinas dalykas, ir galvoti, kad darydamas tai tu tapsi Steve Jobs yra daugiau mažiau durna. Aš nesakau, kad visi yra durni, bet daugumai tikrai universitetas yra vienintelis kelias gyvenime išlikti žmogumi. Ne visi supranta, jog nesimokyti, tai reiškia neįstoti į jokį univerą, o neįstojus negauti jokio darbo. Daug kas šneka kad va, standartinis kelias yra mokykla -> univeras -> darbas, bet aš iš patirties sakau - kai kuriems žmonėms tai yra vienintelis kelias. Aš pats asmeniškai jaučiuosi labai laimingas, kad daugiau užsiimu verslu, nei mokausi, tačiau suprantu, kad reikia greitai suktis ir tobulėti, nes pasaulis nepaliejamai greitėja ir konkurencija aršėja. Bet ar pasirengęs konkurencijai ir išgyvenimai Tu?

Visiškai sutinku dėl mokslo. Čia jau nėra vietos ginčytis, tiesiog faktai patys kalba už save, kad Lietuvoje nėra nė vieno universiteto prilygstančio geriausiems UK, JAV ar kitų šalių mokslo įstaigoms (kad ir kaip mėgsta priešingai šnekėti LT universitetų atstovai) ir, žinoma, aš esu tik už tai, kad jeigu asmuo yra pajėgus, gabus ir motyvuotas mokytis kitur, tai jis tikrai turėtų pabandyti laimę. Aš tik norėjau pabrėžti, kad sukelia šypseną, kuomet labai jaunas žmogus mėtosi tokiomis kategoriškomis frazėmis (čia ne jums taikau, o temos autoriui) Naivu, kad vaikinukas nebaigęs mokyklos, gyvenantis su tėvais ir iš tėvų sąskaitos, yra visiškai absoliučiai užtikrintas, kad jau LT tai čia visiškas š, kad jis TIKRAI TIKRAI čia negyvens ir pan. Nu ok, jaunatviškas maksimalizmas aš ir panašiai šnekėjau tais senais laikais, kai dar mokinė buvau. Manau, reikia nusiteikti, kad gali būti įvairių atvejų - gal tu įstoti į super gerą univerą, bet pamatysi, kad studijos ne tau, gal nusivilsi išsvajotuoju užsieniu, gal rasi tėvynėj kažką, ko neradai užsienyje - nu gi visko gali būti. Gal išvis tave gyvenimas nuneš į kokią Japoniją ir ten sau gyvenimą kursi, tačiau aš esu už laimės paieškas svetur, tai labai pagirtina ir bet kuriuo atveju sėkmės :)

Į temą juokingas paveiksliukas apie planus naujiems metams :)
 
 
P.S. sėkmės visiems siekiant užsibrėžtų tikslų

Stengiuosi nieko per daug neužsibrėžti, nes ne visada pavyksta įvykdyti, tai tebūnie trys tikslai.
 
1. Sėkmingai pabaigti magistrantūros studijas
2. Sėkmingai įstoti į doktorantūros studijas (jeigu neišvyksiu gyventi į užsienį)
3. Nekvaršinti vyrui galvos, kai jis rašys disertaciją

Tokie tie rezultatai. Daug maž esu patenkintas šiais metais. Smagūs buvo, turiu daug įspūdžių, sužinojau nemažai dalykų, patobulėjau, esu sveikas. Tuo džiaugtis ir reikia :)
 
Dabar laikas bus eit sudaryt sąrašą kitiems metams. Vis gi tikrai įdomu metų pabaigoje paskaityti ką prisižadėjau padaryti pabaigoje, ypač, kai šio sąrašo neseki. Toks savęs išbandymas, "ant kiek" aš tikrai noriu kažką padaryt :)

Na, manau, kad niekas nesiginčys, jog norint būti savo srities geriausiu specialistu, vien universiteto žinių neužteks. Tad čia kalbų ir negali būti. Absoliučioje daugumoje sričių, norėdamas sukurti vis kažką geresnio (ar atlikti geresnę operaciją) tu turi tobulėti pastoviai. Eina kalba tik apie pradines žinias, kurias suteikia aukštoji mokykla (ar galų gale paprasta mokykla).
 
Menas? Tikras menas reikalauja daug teorinių žinių. Gal ir sunku patikėt, bet taip yra. Norėdamas nutapyti gerą paveikslą, turi suvokti kompoziciją, turi žinoti kokias technikas taikė geriausi dailininkai - kokias taikyti pačiam, kaip sudaromos proporcijos ir t.t. Na, nebent turi begalinį talentą, tuomet gal viską gali išmatyti ir iš akies, nesimokęs. Bet tokių žmonių, vėl gi, yra vienetai. Net didžiausi dailininkai, menininkai mokėsi pas kitus specialistus (pvz. Mikelandželas, Botičelis, Vazaris, net tas pats Da Vinčis iš pradžių mokėsi, tik vėliau pradėjo pats viską daryt). Na, nebent nori būti vienu iš tų "menininku", kurių darbais prekiaujama kokiame turgelyje po 50 Lt, o jų vertė - lygi 0. Ir čia taikoma ne tik tapybai, bet ir teatrui, muzikai, skulptūrai.
 
P.S. Nepamirškime, kad didžiausių platybių informacijos, kurią galima rasti internete, nemaža dalis yra visiška netiesa. Tad savamoksliam specialistui gali būti labai sudėtinga (kartais ir neįmanoma) atsirinkti kas yra tikra, kas - ne; o kuomet tai yra įmanoma, užtrunka nemažą dalį laiko.
 
P.S.S. Niekas medikų neišleidžia be praktikos. Jau mokslų viduryje jie pradeda turėti praktinių darbų. Kiek tenka girdėt kalbų apie alpstančius studentus morge...

Prie ko čia tas diplomas? Kalba ėjo apie išsilavinimą universitete. Pirma, Jei tu sugebi universitetą matyti tik kaip vietą, kur „gaunamas" diplomas, tai tada su tavim išvis nėra ką kalbėti. Antra, medikas be tavo vadinamo diplomo (kurį nepaslaptis jis užsidirba po 6 metų sunkaus psichologiškai teorinio ir praktinio darbo) net negalėtų teisiškai dirbti. Toks žmogus iš karto keliautų į kalėjimą, nes be jokio pažymėjimo, jog baigė mokslą, jis gydyti žmonių neturi teisės. Trečia, nežinau kokiam pasaulį gyveni, tačiau savamokslių medikų specialistų jau seniai nebėra. Kur gausi įranga gydyti žmones?
 
Tad pirmiausia siūlyčiau nekliedėti sau panosėje apie kažkokius diplomus, o tiesiog atsisėdus pamąstyti, ką dar be tavo minėtojo DIPLOMO gali žmogus gauti iš universiteto.

Asmeninis mokymasis ir universitetas. Kame matot mokslo skirtumą? Mokytis vistiek reikės, nesvarbu kur studijuosite (ar ne). Skirtumas esminis tik tas, kad universitete/kolegijoje jūs gaunate žinias, kurios yra patikrintos tų pačių dėstytojų, kurios suteikia pagrindą būsimai praktikai. Patys mokydamiesi to pilnai neišmoksit. Ir beveik nėra skirtumo kokia tai sritis. Didžiajai daliai jų mokslas yra būtinas (minėta inžinerija, medicina, ekonomika, teisė, istorija, menai ir t.t.).
 
Tad aš į pasakymus "nevaikščiosiu į mokyklą, nes viską išmoksiu pats" laikau ne kažkuo daugiau, negu, kaip buvo minėta vieno nario, pasiteisinimą tų, kurie tiesiog tingi mokytis. Ne veltui turbūt tuose video figūruoja juodaodžiai, kurie seniai yra žinomi, kaip tinginiai (puikus pavyzdys yra jų plintantys getai JAV). Bet čia gal labiau stereotipinis požiūris.

Vienareikšmiškai - nenorėsiu. Kodėl turėčiau ceremoniją atlikti pastate, kuris man asmeniškai nieko nereiškia ir nėra niekaip susijęs su ceremonija?

Manau, verta važiuoti vien dėl to, kad pasaulio pamatysi, skirtingų žmonių sutiksi/pažinsi, savarnakiškesnis tapsi, užsienio kalbą patobulinsi. Aišku, mokėti didelius pinigus dėl prastos kokybės absurdiška, bet jei univeras patenka į top 100, galvoju, kad verta vykti (žinoma, jei leidžia finansai ir nesi labai prie namų prisirišęs) :)

Manau, verta važiuoti vien dėl to, kad pasaulio pamatysi, skirtingų žmonių sutiksi/pažinsi, savarnakiškesnis tapsi, užsienio kalbą patobulinsi. Aišku, mokėti didelius pinigus dėl prastos kokybės absurdiška, bet jei univeras patenka į top 100, galvoju, kad verta vykti (žinoma, jei leidžia finansai ir nesi labai prie namų prisirišęs) :)

Dar norėčiau pridėti, kad būtų protingiau neprisikurti per didelių iliuzijų vien tam, kad vėliau netektų labai skaudžiai nusivilti :) Aišku, užsienyje galimybių daugiau, terpių savirealizacijai irgi daugiau, tikimybių prasigyventi ir užsidirbti daug daugiau nei čia - taip pat daugiau, bet realiai, kol esi toks jaunas, dar tik bebaigiantis mokyklą nelabai to tikro gyvenimo ir matei (t.y. darbo rinka, mokesčiai, savarankiškumas) nereikėtų kategoriškai teigti "aš savęs Lietuvoje visiškai neįsivaizduoju, tik užsieny gyvensiu" nereikėtų, nes tai sukelia šypseną. Aš pati gyvenau ir dirbau keliose užsienio šalyse, iš pradžių taip pat buvau prisikūrusi daug rožinių svajonių, deja, ir nusivilti ne kartą teko, ir šiaip įsisavinti, kad sėkmė iš dangaus nenukrenta. Kaip bebūtų didelės sėkmės :)

Sveikas, apie mokslų kokybę vargiai ką pasakysiu, kadangi studijuoti teko tik Lietuvoje, tačiau gyvenimo patirties užsienyje šiek tiek turiu, tai ja ir pasidalinsiu :) Pamenu, kai baiginėjau 12tą klasę irgi buvo labai didelis noras išlėkti kažkur. Nelabai svarbu kur, nelabai svarbu kokiu tikslu, svarbu tolyn nuo Lietuvos :D Žodžiu, nesvetimas ir man buvo tas naivus nuotykių troškimas, kaip daugumai abiturientų, bebaigiančių trinti mokyklos suolą. Nelabai susivokiau, ko konkrečiai noriu, bet jutau, kad nei Anglija, nei Airija manęs netraukia, galvojau reikia šiaušti ten, kur saulė, jūra, kur galima rasti šiokį tokį darbelį ir nesinervinti dėl blogo oro. Išvykau į Graikiją. Ten praleidau beveik metus, grįžau ir įstojau mokytis. Dabar jau bebaiginėju, bet gyvenimas taip susiklostė, kad teks išvykti gyventi labai labai toli į kitą žemyną, kur kitokia kultūra, kitokie žmonės, kitokios tradicijos ir šiaip su Lietuva panašumų beveik nėra. Bilietai brangūs, grįžti tikriausiai galėsiu tik kartą-du per metus. Ten nesu buvusi, kalbą moku minimaliai, žodžiu, pagalvojant kokia egzotika ir nežinia laukia - ir baisu, ir įdomu. Bet ką aš noriu pasakyti? Grįžti visada spėsi. Nepatiksi - grįši. Kuo daugiau pamatysi, kuo įdomesnių žmonių sutiksi, tuo tu pats tapsi brandesnis kaip asmuo. Kol esi jaunas, tol pažink pasaulį, paskui, kai atsiranda šeima, paskola, įsipareigojimai - tam laiko nelabai lieka - sakau iš patirties. Jeigu tik finansai leidžia, noras stiprus ir motyvacijos užtenka - vyk negalvojęs. O Lietuva visada bus namai, į kuriuos galėsi grįžti, jei nusivilsi ar pasiilgsi :)

Dar norėčiau pridėti, kad būtų protingiau neprisikurti per didelių iliuzijų vien tam, kad vėliau netektų labai skaudžiai nusivilti :) Aišku, užsienyje galimybių daugiau, terpių savirealizacijai irgi daugiau, tikimybių prasigyventi ir užsidirbti daug daugiau nei čia - taip pat daugiau, bet realiai, kol esi toks jaunas, dar tik bebaigiantis mokyklą nelabai to tikro gyvenimo ir matei (t.y. darbo rinka, mokesčiai, savarankiškumas) nereikėtų kategoriškai teigti "aš savęs Lietuvoje visiškai neįsivaizduoju, tik užsieny gyvensiu" nereikėtų, nes tai sukelia šypseną. Aš pati gyvenau ir dirbau keliose užsienio šalyse, iš pradžių taip pat buvau prisikūrusi daug rožinių svajonių, deja, ir nusivilti ne kartą teko, ir šiaip įsisavinti, kad sėkmė iš dangaus nenukrenta. Kaip bebūtų didelės sėkmės :)

Aš esu už pardavimą, nematau tame nieko blogo. Atsiras daugiau darbo vietų, tikiu, kad ir atlyginimai bus didesni nei tradicinis lietuviškas minimumas ar 1500lt.

Jei nenori juodo darbo dirbti, tai turi baigti normalų bakalaurą. Pasiimk pas juos paskolą bakalauro studijoms, mokėjimo sąlygos LABAI palankios (veikiausiai ir pats žinai, kad paskolos įmokas reiks mokėti tik šį tą įdomesnio uždirbant). Studijuoti reikės berods tris metus, kai Lietuvoje turėtum kuistis du išlyginamosiose. Bet gausi žymiai kokybiškesnes studijas ir įdomesnį diplomą. Žinoma, reikia būti išlaikius TOEFEL arba IELTS anglų kalbos egzaminą - sąlygos tam irgi yra palankios.
 
Nesuprantu, kodėl nori žingsniais devynmyliais eiti: kam tas magistras, ką jis tau duos? O kainos berods oho ir paskolos magistro studijoms jau nebegausi. Profesijai visiškai pakanka ir bakalauro, o vėliau galėsi mąstyti ir apie magistrą. 28-eneri pats laikas įgyti išsilavinimą, su kuriuo eisi pirmyn, nes vėliau jau bus vėloka.
 
Juodas darbas nėra tai, kuo gali girtis, bet... Rinkoms daugiau juodadarbių reikia, o ne ofisinių. Visi svajoja apie ofisus, švarkus, kaklaraiščius, portfeliukus, svarbų ir visuomenėje pripažintą, gerai apmokamą darbą - gerai, bet kiek procentų tokius darbus gauna? Na baigsi tu tą universitetą, o kas toliau? Ar planuoji būti kietas specas? Ar nuoširdžiai nori būti kietas specas? Aš dažnai pagalvoju, ar geriau įtampoje sėdėti, popierius kasdien vartyti, skaičiukus sudėti ir dalinti; ar visgi su rebetom kėbulus dažyti parūkant, paplepant ir dar algelę labai neblogą gaunant... Žodžiu gyvenk taip, kaip nuoširdžiai nori gyventi (pagalvodamas ir apie ateitį), o ne taip, kaip "privalai". Finansų sektoriuje, o ypač bankuose, darbas bus labai sunkus, neturėsi kada tų pinigų išleist, taigi pats darbas turi vežti, jei ne, sulūši po pusmečio.

Yra tokia naujo leidimo geltona, 'Visraktis" vadinasi :)

Sveikas, apie mokslų kokybę vargiai ką pasakysiu, kadangi studijuoti teko tik Lietuvoje, tačiau gyvenimo patirties užsienyje šiek tiek turiu, tai ja ir pasidalinsiu :) Pamenu, kai baiginėjau 12tą klasę irgi buvo labai didelis noras išlėkti kažkur. Nelabai svarbu kur, nelabai svarbu kokiu tikslu, svarbu tolyn nuo Lietuvos :D Žodžiu, nesvetimas ir man buvo tas naivus nuotykių troškimas, kaip daugumai abiturientų, bebaigiančių trinti mokyklos suolą. Nelabai susivokiau, ko konkrečiai noriu, bet jutau, kad nei Anglija, nei Airija manęs netraukia, galvojau reikia šiaušti ten, kur saulė, jūra, kur galima rasti šiokį tokį darbelį ir nesinervinti dėl blogo oro. Išvykau į Graikiją. Ten praleidau beveik metus, grįžau ir įstojau mokytis. Dabar jau bebaiginėju, bet gyvenimas taip susiklostė, kad teks išvykti gyventi labai labai toli į kitą žemyną, kur kitokia kultūra, kitokie žmonės, kitokios tradicijos ir šiaip su Lietuva panašumų beveik nėra. Bilietai brangūs, grįžti tikriausiai galėsiu tik kartą-du per metus. Ten nesu buvusi, kalbą moku minimaliai, žodžiu, pagalvojant kokia egzotika ir nežinia laukia - ir baisu, ir įdomu. Bet ką aš noriu pasakyti? Grįžti visada spėsi. Nepatiksi - grįši. Kuo daugiau pamatysi, kuo įdomesnių žmonių sutiksi, tuo tu pats tapsi brandesnis kaip asmuo. Kol esi jaunas, tol pažink pasaulį, paskui, kai atsiranda šeima, paskola, įsipareigojimai - tam laiko nelabai lieka - sakau iš patirties. Jeigu tik finansai leidžia, noras stiprus ir motyvacijos užtenka - vyk negalvojęs. O Lietuva visada bus namai, į kuriuos galėsi grįžti, jei nusivilsi ar pasiilgsi :)

siūlau nueiti į kursus jaunavedžiams tai jei bent dalele esi krikščionis ją pamirši... Norėčiau paspausti ranką tam kas sugalvojo UAB Bažnyčia... Tiek galios, jokių mokesčių, jokių sąskaitų ir visos pajamos iš lojalių klientų ir taip n tūkstančius metų. Sakau ikrai tobulas žmogus buvo.
 
REligija yra paprasčiausais būdas paaiškinti masėms nežinomus dalykus. Žmogus bijo nežinoti, todėl viduramžiais žmogų sukūrė dievas... Darvinas išaiškino evoliuciją, tada religija persimetė į kitus dalykus, kurių kol kas žmogus nežino. Tad yra tik laiko klausimas kada išsiaiškinsim kas pastūmėjo viską į didijį sprogimą, kada išmoksim patys kurti naujas planetas, tada vėl religija adaptuosis ir naujai pudrins smegenis... Vienintelis pliusas religijai tai kad su savo moralės normom dalį degradų sugeba sukontroliuot, kurie nemasto apie atsakomybę, moralę, bet bijo dievo su barzdele sėdinčio po debesim :D Tad ačiū už tai...
 
Aš savęs nelaikau krikščioniu, bet vis dėl to esu tikintis. Tačiau mano manymu pagonybė yra n kartų arčiau nei visokios auksinės bažnyčios, išpažintys ir t.t. Siūlau pasidomėti šiek tiek gamtos mokslais, tai mane net šiurpas nukrečia kartais kai pradedi amstyt koks tobulas yra tarkim žmogaus organizmas. Kaip darniai veikia visos ląstelės po viena ir visos kartu. Tai yra šiurpiai tobula ir smagiausia, kad kol kas žmogus nežino tiksliai kodėl taip viskas tobula. Tik aš tikiu vienu, kAd joks dėdė su barzdele iš dangaus to nesukūrė.

Sveikas, apie mokslų kokybę vargiai ką pasakysiu, kadangi studijuoti teko tik Lietuvoje, tačiau gyvenimo patirties užsienyje šiek tiek turiu, tai ja ir pasidalinsiu :) Pamenu, kai baiginėjau 12tą klasę irgi buvo labai didelis noras išlėkti kažkur. Nelabai svarbu kur, nelabai svarbu kokiu tikslu, svarbu tolyn nuo Lietuvos :D Žodžiu, nesvetimas ir man buvo tas naivus nuotykių troškimas, kaip daugumai abiturientų, bebaigiančių trinti mokyklos suolą. Nelabai susivokiau, ko konkrečiai noriu, bet jutau, kad nei Anglija, nei Airija manęs netraukia, galvojau reikia šiaušti ten, kur saulė, jūra, kur galima rasti šiokį tokį darbelį ir nesinervinti dėl blogo oro. Išvykau į Graikiją. Ten praleidau beveik metus, grįžau ir įstojau mokytis. Dabar jau bebaiginėju, bet gyvenimas taip susiklostė, kad teks išvykti gyventi labai labai toli į kitą žemyną, kur kitokia kultūra, kitokie žmonės, kitokios tradicijos ir šiaip su Lietuva panašumų beveik nėra. Bilietai brangūs, grįžti tikriausiai galėsiu tik kartą-du per metus. Ten nesu buvusi, kalbą moku minimaliai, žodžiu, pagalvojant kokia egzotika ir nežinia laukia - ir baisu, ir įdomu. Bet ką aš noriu pasakyti? Grįžti visada spėsi. Nepatiksi - grįši. Kuo daugiau pamatysi, kuo įdomesnių žmonių sutiksi, tuo tu pats tapsi brandesnis kaip asmuo. Kol esi jaunas, tol pažink pasaulį, paskui, kai atsiranda šeima, paskola, įsipareigojimai - tam laiko nelabai lieka - sakau iš patirties. Jeigu tik finansai leidžia, noras stiprus ir motyvacijos užtenka - vyk negalvojęs. O Lietuva visada bus namai, į kuriuos galėsi grįžti, jei nusivilsi ar pasiilgsi :)