Visi nešiojamieji kompiuteriai skirti žaidimams - grabai. Aukšta kaina, negyva baterija, blogi trackpad'ai, kuprinėje nešiosi plytą ir tragiška "GAMING" kokybė.
Jeigu reikalingas laptopas, turbūt reikalingas ir mobilumas? Tokiu atveju reikėtų rinktis ultarbookus arba macbookus. Pagrindiniai kriterijai: Normalus šiuolaikiškas procesorius, SSD (būtinai), JOKIŲ GTX 3000 SUPER PRO GAMING EDITION.
Normalus ultrabookas gali kainuoti labai nemažai ir kai pradėsi lyginti kainas, pamatysi, jog galima už tą pačią kainą pasiimti kokį nors Lenovo Y serijos. Tai vat, nedaryk tokios klaidos, nes būsi tas jaunuolis, kuris ateina į paskaitas su lagaminu, išsitraukia pelę, didžiulį maitinimo bloką, valandą pasijunginėja viską ir vėliau UŽIA per visą auditoriją.
Biudžetas 1500? Pasiimk normalų laptopą už 600-800 EUR ir jeigu labai norisi pageimint, už likusius pinigus gali surinkti normalų stacionarą arba įsigyti tiesiog žaidimų konsolę.
Lėtesnio tinklapio nesu matęs, o internetas pas mane šviesolaidinis. Visus youtube lagus tavo svetainė be reikalo užkrauna ir vartotojas turi kelias sekundes laukt, kol bus įmanoma pamatyt turinį. Tam, kad vietoj video būtų greitai užkraunamos piktogramos, o reikiamus vartotojui klipus krautų tik ant jų spaudinėjant pabandyk įsidiegt šitą https://wordpress.org/plugins/lazy-load-for-videos/ Turinio užkrovimas pagreitės bent 3 kartus. Ir visada tikrinkis svetainės greitį su tam skirtais įrankiais. Vienas iš jų https://developers.google.com/speed/pagespeed/insights/
Pas drauga ir per jo pc filmą galit pažiūrėt manau laisvai :D Asmeniškai aš pirkau su ta mintim kad mašinoi filmus žiūrėt ar į soda nusivežt, bet mašinoi planšetė daug patogiau o ir sode pilnai užtenka telefono ir planšetės, taip kad man loptopas tik tuom pasitarnauja kad patogu į kitą kambarį nusinešus per hdmi filmą pasijungt, čia jau būtų probelema su stacionariu, bet vistiek jeigu galėčiau keisčiau į galingesni stacionarų :)
Pastebėjimas: užsieniečiams (bet jau tiems, su kuriais tenka pabendrauti) kaip tik ir įdomu lankytis kažką bendro su vietos kultūra turinčias vietas (puikus pavyzdys – „Bambalynė“). Angliški, „modernūs“ bei „šiuolaikiški“ užeigų, barų pavadinimai atvykėliui tik parodo, jog lankosi provincijoje.
Ieškokite sąsajų su turtinga Lietuvos (Vilniaus) istorija, nebijokite būti originalūs – turėsite ką papasakoti, lankytojams bus įdomu. Linkiu netapti dar vienu „paparaci“, „saul boks“ ar dar kokiu neva įmantriu provincijos simboliu. Sėkmės!
Aš taip laukiu Jūsų, 2015-ieji… Dirbdamas (na, su pertraukomis) apie 17 metų, aš žinojau, kad tokie metai ateis. Skamba sarkastiškai? Ne, nelaikau savęs kažkokiu pranašu, ekstrasensu ar panašiu į juos žmogumi. Tiesiog, su Laiku keliauja ir visa Žmonija. Visa mūsų sistema, visuomenė, supratimas, požiūris ir taip toliau. Šiandien, po didžiųjų metų švenčių, nusprendžiau dar kartą parašyti apie darbo rinką. Ir, mano akimis, besikeičianti demografinė statistika verčia darbdavius jaustis beviltiškai. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl…
Augant kartoms, talentų proporcingai mažėja
Nedarbingumo rodikliai krenta. Ir toliau kris. Kodėl? Taip vadinama „kūdikių bumo karta“ (gimę nuo 1946 iki 1964, kai po Antrojo Pasaulinio karo buvo masiškai „gaminami“ vaikai) jau keliauja į pensiją. Sekanti karta (vadinama „X karta“, kurią sudaro gimę 1964-1984 metais) – neturi tiek žmonių, kurie galėtų užpildyti į pensiją einančių darbo vietas. Tačiau ir čia dar ne viskas: turime nedėkingus emigracijos iš šalies duomenis, pastoviai mažėjantį šalies gyventojų skaičių ir panašiai. Taigi – „X karta“ ne tik neužpildo atsirandančių darbo vietų, tačiau ir išvyksta į užsienį ir panašiai. Ir sekanti karta – „Tūkstantmečio vaikai“ (gimę nuo 1984 iki 2004 imtinai) nėra turintys pakankamai patirties, kad užpildytų darbo rinkos poreikius. Negaliu pateikti konkrečios statistikos, nes Lietuvos Statistikos Departamentas labai skurdžiai pateikia informaciją, tačiau gavau duomenis už pusę to termino: nuo 1994 iki 2004 metų, Lietuvoje gimė 388,504 asmenys. Iš jų – tik 122,637 asmenys turėjo sulaukti 18-os metų šiais metais. Skaičiai yra ne visiškai tikslūs, kadangi reikėtų raustis giliau, mirčių ir emigracijos statistikoje, tačiau bendras paveikslas yra kaip ir aiškus – darbo vietų tampa vis daugiau, o gyventojų ir galinčių jas užimti – mažiau. Ir, šioje vietoje, darbdaviai pradeda tai suprasti.
Kaip pavyzdį, noriu paminėti programuotojus. Mano manymu – jų nedarbingumo procentas yra apie 0. Tie, kurie nedirba toje srityje – arba neturi žinių, arba neieško darbo. Nes jo visada yra. Šioje vietoje, verslas susiduria su tokia tendencija, kad jie… neturi iš ko rinktis. Ir jeigu IT sferoje nedarbas būtų panašus į šalies vidurkį (pasak LDB svetainės: 8,8 procento) – darbdaviai turėtų iš ko rinktis. Deja…
Dirbantieji jau gauna kozirius į rankas. Dabar samdančiųjų įmonių galvos skausmas – kaip pritraukti talentus į įmonę, ką jiems pasiūlyti, kad darbo vieta būtų užimta ir darbuotojas kurtų pridėtinę vertę?
Norite pasamdyti geriausius? Jūsų įmonė turi tapti dar geidžiamesnė!
Internetas, o ypač – socialiniai tinklai, labai sujaukė patį darbuotojų atrankos procesą. Personalo atrankos įmonės itin aktyviai naudojasi Facebook’u, LinkedIn’u ir kitais socialiniais kanalais, kad tik pritraukti galimų kandidatų.
Darbo skelbimas, pastebėtas LinkedIn socialiniame tinkle
Kai pasauliui smūgį sudavė paskutinė krizė (atrodo, kad Lietuvoje mes iš tų krizių niekada ir niekaip neišlipame) – ieškantieji darbo buvo priversti imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų pastebėti. Buvo kuriami išskirtiniai gyvenimo aprašymai, kruopščiai pildomi profiliai tame pačiame LinkedIn’e ir panašiai. Visa tai buvo daroma tam, kad potencialius darbuotojus pastebėtų potencialūs darbdaviai. Tačiau šiandien – situacija yra visiškai kitokia.
Būtent dabar – darbdaviai turi „nertis iš kailio“, kad būtų pastebėti būtent jie, o ne konkurentai, ieškantys tokio pačio specialisto. Dabar, darbdaviai kreipiasi į „kietas“ personalo atrankos įmones, kurios sugeba sukurti įdomius skelbimus, kurios turi dideles potencialių darbuotojų duomenų bazes ir panašiai. Dabar – vyksta „darbdavių brendinimas„, jų pateikimas kaip geidžiamo prekės ženklo. Esu apie tai rašęs kiek anksčiau (straipsnį apie tai galite paskaityti čia).
Ir jeigu galvojate, kad stalo teniso stalas Jūsų biure pritrauks Jums talentus – labai klystate.
Talentai, saugokitės!
Kai kalbama apie darbo vietos „marketingą“ – visi žinome, kad kai kurios įmonės mėgsta „nešvarius žaidimus“. Esu jau rašęs apie tai, kaip darbo pokalbiai tampa nemokamomis konsultacijomis, tačiau „žaidimai“ su potencialiais darbuotojais neapsiriboja čia. Panašūs žaidimai yra žaidžiami ir su personalo atrankos įmonėmis. Taip pat – potencialiems darbuotojams duodami pažadai, kurių nesilaikoma. Kai kurie verslai naudojasi užsienyje patikrintomis įmonės pateikimo strategijomis, nors pradėjęs dirbti tokioje įmonėje, naujokas greitai supranta, kad tai buvo tik melagingo įvaizdžio dalis.
Dabar ir darbo ieškantys turi būti atsargūs. Jeigu darbo aprašymas skamba per gerai, greičiausiai – kažkas yra labai negerai. Atlikite savo namų darbus – pasidomėkite įmone, kurioje žadate dirbti. Tam tikrai yra labai daug būdų.
Labai nekantriai laukiu 2015-ųjų. Labai noriu pamatyti, ką pademonstruos įmonės, norinčios įdarbinti išskirtinius žmones. Ką parodys verslas, norintis augti. Kas bus žadama, kas bus daroma, kas bus parodoma ir… kas bus už tai mokama. Kas specializuojasi „branding’e“ – laukite tokių įmonių užsakymų. Kas atliekate personalo atrankas – laukite naujų klientų. Kas ieškote darbo – kelkite savo kainą. Pasiruoškite, 2015-ieji jau visiškai už kampo ir jie bus nuostabūs!
