Ubago mentalitetas

Aš dabar darau mažą versliuką, jokių reikšmingų pasiekmų kol kas nėra, neplanuoju būti rinkos lyderis, turėti brangiausią mašiną ar blondinę savo aplinkoje. Man labai patinka tiesiog turėti savo užsiėmimą, mėgstamą darbą, pakankamai laivą grafiką, iš esmės tik nuo manęs priklausantį užmokestį. Man labai patinka, kad viską darau sąžiningai ir nieko nebandau apgauti (nors ir ne visada gerai gaunasi). Tiesiog OK yra turėti savo vietą gyvenime - juk pinigai toli gražu dar ne viskas.

Na, pradėsiu nuo pinigų. Šiaip realiai, pinigai gyvenime užima labai didelę reiškmę, tik ne visi supranta, ant kiek ji šiais laikais didelė. Pirmas dalykas, tai kas tu būsi be pinigų? Dabartinėje visuomenėje - niekas. Realiai dabar be pinigų net žmonos nesusirastum, o jei ir susirastum, tai turbūt būtų kokia nors "kekšė", kuri dulkintųsi ir su tavim, ir dar su 5, kurie turi pinigų. Sveikata? Sakot sveikatos nenusipirksit? Nusipirksit, nes dabar vaistai kainuoja tiek, kad jų nenusipirksit namų nepardavę ( kaip pavyzdį imu vaistus nuo vėžio). Taigi, tokioje visuomenėje, yra labai sunku.

Grįžtant prie temos, tai dėl to, kad pinigai yra tokie svarbūs gyvenime, dėl to taip ir yra su tuo vadinamu ūbago mentalitetu. Aplamai ši sąvoka yra labai labai plati. Bet vėlgi, viskas priklauso nuo visuomenės. Čia ir vertėtų pamąstyti, ar kituose šalyse taip nėra? Manau, kad yra šalių kuriuose to nėra, nes jos yra pakankamai išsivystę.

O dėl pinigų ir darbo, tai yra toks dalykas, kad kiekvienas žmogus turi dirbti savo mėgiamą darbą. Savo mėgiamame darbe, jis turi būti vienas iš geriausių. Ir tada - pinigai ateis savaime. Tuo tarpu jeigu dirbsi dėl pinigų, labai dažnai būna kad jie nuo tavęs pabėgs, ir tu jų negausi.

Na, pradėsiu nuo pinigų. Šiaip realiai, pinigai gyvenime užima labai didelę reiškmę, tik ne visi supranta, ant kiek ji šiais laikais didelė. Pirmas dalykas, tai kas tu būsi be pinigų? Dabartinėje visuomenėje - niekas. Realiai dabar be pinigų net žmonos nesusirastum, o jei ir susirastum, tai turbūt būtų kokia nors "kekšė", kuri dulkintųsi ir su tavim, ir dar su 5, kurie turi pinigų. Sveikata? Sakot sveikatos nenusipirksit? Nusipirksit, nes dabar vaistai kainuoja tiek, kad jų nenusipirksit namų nepardavę ( kaip pavyzdį imu vaistus nuo vėžio). Taigi, tokioje visuomenėje, yra labai sunku.

 

Grįžtant prie temos, tai dėl to, kad pinigai yra tokie svarbūs gyvenime, dėl to taip ir yra su tuo vadinamu ūbago mentalitetu. Aplamai ši sąvoka yra labai labai plati. Bet vėlgi, viskas priklauso nuo visuomenės. Čia ir vertėtų pamąstyti, ar kituose šalyse taip nėra? Manau, kad yra šalių kuriuose to nėra, nes jos yra pakankamai išsivystę.

 

O dėl pinigų ir darbo, tai yra toks dalykas, kad kiekvienas žmogus turi dirbti savo mėgiamą darbą. Savo mėgiamame darbe, jis turi būti vienas iš geriausių. Ir tada - pinigai ateis savaime. Tuo tarpu jeigu dirbsi dėl pinigų, labai dažnai būna kad jie nuo tavęs pabėgs, ir tu jų negausi.

Ištikrųjų labai gaila, kad 'tavo' visuomenėje, tavo aplinkoje, reikia pirkti žmoną, bei pirkti darbus, už ką tave gerbtu aplinkiniai :) apsidairyk plačiau, siūlau pabėgti iš savo kiauto, kuris dabar tave supa, kol nevėlu

Jeigu puoselėsi atitinkamas vertybes, kaip ir pats minėjai paskutinėje pastraipoje - pinigai ateis savaime, taip pat, meilės ir žmonos, bei tavo padėtis visuomenėje taipogi

o nenukrypus nuo temos tai kaip jau tikriausiai kažkas minėjo, jeigu ir ne pats autorius - tai reiktu žmogui kažkokio vedlio, lyderio ar idealo - tai kas labiausiai galėtų įtakoti žmogų, tai - kito sėkmė, ir bandymas tai pakartoti savo gyvenime. Nes žmones kopijuoja - tokia mūsų prigimtis, bet tai nėra blogai jug - "It’s not where you take things from – it’s where you take them to."

Savo mėgiamame darbe, jis turi būti vienas iš geriausių. Ir tada - pinigai ateis savaime. Tuo tarpu jeigu dirbsi dėl pinigų, labai dažnai būna kad jie nuo tavęs pabėgs, ir tu jų negausi.

Neatsimenu, kas pasakė, bet tu gauni tai, į ką sutelki visą savo dėmesį. Bet, kadangi pinigai nėra daiktas, o tik simbolis atspindintis vertę, susikoncentravimas į pinigus atveda prie to, ką ir parašei čia. Tuo tarpu susikoncentravimas į tai, kaip sukurti vertę, duoda ir pinigų, kadangi tikros vertės pardavinėti nereikia - žmonės patys jos ieško ir noriai perka.

UBAGO MENTALITETAS:

STOVI PRIE PACIO PRASCIAUSIO BARAKO, KELIU METU SENUMO MERSAS. JO SAVININKAS NAUJASIS LIETUVIS (CEPA, TRENINGAI NIKE IS TURGAUS, RAGELIS PIRKTAS IS NARKOSOS). GYVENA SU BLONDINE PROFKE BAIGUSIA IR ISMANANTI APIE "KOSMETIKA" (ZEMUJU SANCIU GAMYBOS). ABU GYVENA APSNERKSTAM KAMBARELI, KURIAME KARALIAUJA TARAKONAI. O PRIES ZMONES VAIDINA TURTUOLIUS IR MAFIJOZUS. STAI KAS MANO NUOMONE UBAGO MENTALITETAS

P.S. SORRY UZ RASYBA IR NE LIETUVISKAS RAIDES

dėl tos žmonos, gali pasitaikyt ir kitoks atvejis, bet iš dalies visos moterys yra pateles, ir nori kad islaikytum jas ir vaikus (sukurtum lizda ir gera aplinka), na, o jei taip nera...

Na, pradėsiu nuo pinigų. Šiaip realiai, pinigai gyvenime užima labai didelę reiškmę, tik ne visi supranta, ant kiek ji šiais laikais didelė. Pirmas dalykas, tai kas tu būsi be pinigų? Dabartinėje visuomenėje - niekas. Realiai dabar be pinigų net žmonos nesusirastum, o jei ir susirastum, tai turbūt būtų kokia nors "kekšė", kuri dulkintųsi ir su tavim, ir dar su 5, kurie turi pinigų. Sveikata? Sakot sveikatos nenusipirksit? Nusipirksit, nes dabar vaistai kainuoja tiek, kad jų nenusipirksit namų nepardavę ( kaip pavyzdį imu vaistus nuo vėžio). Taigi, tokioje visuomenėje, yra labai sunku.

 

Grįžtant prie temos, tai dėl to, kad pinigai yra tokie svarbūs gyvenime, dėl to taip ir yra su tuo vadinamu ūbago mentalitetu. Aplamai ši sąvoka yra labai labai plati. Bet vėlgi, viskas priklauso nuo visuomenės. Čia ir vertėtų pamąstyti, ar kituose šalyse taip nėra? Manau, kad yra šalių kuriuose to nėra, nes jos yra pakankamai išsivystę.

 

O dėl pinigų ir darbo, tai yra toks dalykas, kad kiekvienas žmogus turi dirbti savo mėgiamą darbą. Savo mėgiamame darbe, jis turi būti vienas iš geriausių. Ir tada - pinigai ateis savaime. Tuo tarpu jeigu dirbsi dėl pinigų, labai dažnai būna kad jie nuo tavęs pabėgs, ir tu jų negausi.

O kas tu būsi su pinigais? Tas pats žmogus. Pinigai žmogaus nepakeičia. O kam tau tokia žmona kuri netekėtu jei tu neturėtum pinigų? Kad pabėgtum nuo vienatvės, nes būdamas vienas supranti kaip tuščia viduj ir jokie pinigai to neužpildys. Pinigai yra tiek svarbūs kiek tu jiems tos svarbos suteiki. Sveikatos negali nusipirkti, grabe gulėdamas suprasi.

UBAGO MENTALITETAS:

 

STOVI PRIE PACIO PRASCIAUSIO BARAKO, KELIU METU SENUMO MERSAS. JO SAVININKAS NAUJASIS LIETUVIS (CEPA, TRENINGAI NIKE IS TURGAUS, RAGELIS PIRKTAS IS NARKOSOS). GYVENA SU BLONDINE PROFKE BAIGUSIA IR ISMANANTI APIE "KOSMETIKA" (ZEMUJU SANCIU GAMYBOS). ABU GYVENA APSNERKSTAM KAMBARELI, KURIAME KARALIAUJA TARAKONAI. O PRIES ZMONES VAIDINA TURTUOLIUS IR MAFIJOZUS. STAI KAS MANO NUOMONE UBAGO MENTALITETAS

 

P.S. SORRY UZ RASYBA IR NE LIETUVISKAS RAIDES

Visiškai sutinku, bet norėčiau dar pastebėt, kad dauguma lietuviu ir yra tokie kokius tu išvardinai nori visi pasirodit prieš kaimynus ir nesvarbu ar turi ar neturi babkiu svarbu, kad būtum krūtas, o jai toks nebusi arba prasčiau gyvensi tai iš taves juoksis ir laikys ūbagu nors patis lygiai tokie pat su ubagišku mentalitetu...

O kas tu būsi su pinigais? Tas pats žmogus. Pinigai žmogaus nepakeičia. O kam tau tokia žmona kuri netekėtu jei tu neturėtum pinigų? Kad pabėgtum nuo vienatvės, nes būdamas vienas supranti kaip tuščia viduj ir jokie pinigai to neužpildys. Pinigai yra tiek svarbūs kiek tu jiems tos svarbos suteiki. Sveikatos negali nusipirkti, grabe gulėdamas suprasi.

Kaip suprantu gyvenime tu pinigu nesi mates. Cia neina kalba apie tuos zmones kurie praturteja laimeja teleloto aukso puoda. Cia kalba eina apie zmones kurie tuos pinigus (sekme) moka uzdirbti savo ziniom, sugebejimais.

Jei tu neturi pinigu reiskias tu neturi ir sugebejimu, tavo laikas vertinamas 0lt arba 800lt/men kas yra minimumas.

Vienatve dar koks bullshit cia tik verksniams betkoks stiprus, protingas zmogus taps pastebetas ir aplamai tokie sekmingi zmones traukia aplinkinius tad apie vienatve galima pamirst.

As pasiziuriu i senelius kurie visa gyvenima dirbo valstybei ar dar kazkam kaip saziningi pilieciai visa savo gyvenima pardave uz kelias kupiuras ir kas dabar paseno, penciju niekas nebemoka, vaikai vel po uzsienius isibarste ir ka liko jie vieni va cia ir yra ta graudi vienatve apie kuria tu kalbi t.y ubago vienatve. Pavizdziu cia daug nereikia uztenka isejus i lauka apsidairyt, jei nieko nedarysi nesikeisi tai taves laukia tas pats kaip ir tu senuku, stebuklu cia nebuna.

Kaip suprantu gyvenime tu pinigu nesi mates. Cia neina kalba apie tuos zmones kurie praturteja laimeja teleloto aukso puoda. Cia kalba eina apie zmones kurie tuos pinigus (sekme) moka uzdirbti savo ziniom, sugebejimais.

 

Jei tu neturi pinigu reiskias tu neturi ir sugebejimu, tavo laikas vertinamas 0lt arba 800lt/men kas yra minimumas.

 

Vienatve dar koks bullshit cia tik verksniams betkoks stiprus, protingas zmogus taps pastebetas ir aplamai tokie sekmingi zmones traukia aplinkinius tad apie vienatve galima pamirst.

 

As pasiziuriu i senelius kurie visa gyvenima dirbo valstybei ar dar kazkam kaip saziningi pilieciai visa savo gyvenima pardave uz kelias kupiuras ir kas dabar paseno, penciju niekas nebemoka, vaikai vel po uzsienius isibarste ir ka liko jie vieni va cia ir yra ta graudi vienatve apie kuria tu kalbi t.y ubago vienatve. Pavizdziu cia daug nereikia uztenka isejus i lauka apsidairyt, jei nieko nedarysi nesikeisi tai taves laukia tas pats kaip ir tu senuku, stebuklu cia nebuna.

Pinigų aš turiu, tiek kiek man pakanka. Pasakyk tą patį Sokratui, Wattsui, Krishnamurčiui, Nietzschei, Šopenhaueriui. Jie nedirbo jokio darbo, jie arba rašė knygas arba diskutavo, t.y. tai kas jiems patiko. Gyvendavo iš pašalpų, apsistodavo pas draugus. Vienatvė jiems nebuvo svetima, vien dėl to jog turintis ką pasakyt žmogus traukią kitus nereiškia jog jis turėtu atsisakyti buvimo tiesiog vienam. Ir vis dėlto šie žmonės pagal tave yra verti nulio. Nes tu "matuoji" žmones pagal tai kam tu suteiki vertę.

Kiekvienas žmogus vertę duoda vis kitiems dalykams. Man irgi ne pinigai yra esmė. Ypač jei kalbant apie verslą, tai man tiesiog patinka visas tas procesas, kaip tavo įmonė kyla dėl tavo pastangų, plečiasi, kaip sukuriama gera atmosfera.

Manau, kad čia tiktų pavyzdys apie 2 savininkus. Abu turi 2 kavines. Ir, kazkoks tai klienas prisiukslina ant žemės. Taigi, jeigu savininkas bus su mano požiūriu, tada jis PATS paims sluotike ir susluos šiukšles, nes jam tai nebus sunku, ir dar jau malonuma tai darydamas. Tačiau gali būti ir kitas savininkas, kuris bus susikoncentravęs į pinigus. Tada jis įsakys kokiam barmenui tai padaryt. Na, jis tai gali daryti, gal jam bus geda, galvos kad jis to neturi daryti, ir išnaudos kitus.

Manau minti supratot.

Beje, zmogui kuris man parase, apie sekme kai zmones daug užsidirba, tai noriu pasakyt kad taip, buna daug ir tokių, bet daug is ju pinigai sugadina.Turiu ne viena pavyzdi.

O kas liečia moteris, tai vyrai neapsigaukit. Jus nė nenumanot kokios jos gudrios. Ir taip ismaudo jos tikrai ne viena vyra.

Gerą temą palietė Gintaras. Turiu puikų realų pavyzdį, šeima pradėjo verslą, atidarė vieną parduotuvę, po kitą, kavinę ir t.t. Visus darbus kiek tik įmanoma stengiasi padaryti patys, keliasi kokia 5-6 valandą, kad atvežtų prekių parduotuvėm, namo grįžta vėlyvą vakarą. Pinigų turi pakankamai, bet asmeninio gyvenimo praktiškai nėra, net su vaikais nepabūna. Niekaip nesuprasiu tokio pasirinkimo. Bent jau vairuotoją prekėms vežioti ar daugiau pardavėjų tikrai galėtų pasamdyti. Laisvo laiko būtų dvigubai daugiau, uždirbtų ne ką mažiau, o gal ir dar ne vieną verslą sukurtu turėdami laiko, bet kažkodėl taip nedaro. Taip jau dirba kokius 10 metų ir nemanau, kad ateityje pasikeistų.

Lyg ir verslininkai, bet mąstymas kaip juodadarbių, ieško ne kaip sumaniau viską organizuoti, o kaip kuo daugiau nudirbt savo rankom. O gal čia koks nepakeičiamumo kompleksas, kad tik aš ir niekas kitas to padaryti nesugebės.

Pasiūlyk tai šeimai paskaityt knygą "Verslo Mitas" Ten detaliai nagrinėjamos būtent tokios situacijos.

Gerą temą palietė Gintaras. Turiu puikų realų pavyzdį, šeima pradėjo verslą, atidarė vieną parduotuvę, po kitą, kavinę ir t.t. Visus darbus kiek tik įmanoma stengiasi padaryti patys, keliasi kokia 5-6 valandą, kad atvežtų prekių parduotuvėm, namo grįžta vėlyvą vakarą. Pinigų turi pakankamai, bet asmeninio gyvenimo praktiškai nėra, net su vaikais nepabūna. Niekaip nesuprasiu tokio pasirinkimo. Bent jau vairuotoją prekėms vežioti ar daugiau pardavėjų tikrai galėtų pasamdyti. Laisvo laiko būtų dvigubai daugiau, uždirbtų ne ką mažiau, o gal ir dar ne vieną verslą sukurtu turėdami laiko, bet kažkodėl taip nedaro. Taip jau dirba kokius 10 metų ir nemanau, kad ateityje pasikeistų.

Lyg ir verslininkai, bet mąstymas kaip juodadarbių, ieško ne kaip sumaniau viską organizuoti, o kaip kuo daugiau nudirbt savo rankom. O gal čia koks nepakeičiamumo kompleksas, kad tik aš ir niekas kitas to padaryti nesugebės.

Dvejopas mintis sukėlė šis pavyzdys. Iš vienos pusės lyg ir labai teisingas pastebėjimas ir įvertinimas (verslininkas su juodadarbio mąstymu), bet... Kai pagalvojau tai kažkiek panašu į vieną mano gyvenimo periodą. Nuo nulio pradėjau verslą mažame miestelyje (paslaugos vėliau išsivysčiusios į prekybą). Kadangi pradėjau tikrai nuo nulio, tai pradžioje ir dirbau tik pats, bet po truputį išsiplėtęs, pradėjau samdyti darbuotojus ir susidūriau su problema: visi kalba, kad nėra darbo, mažai moka (šios kalbos juk nuo pat 1991 metų - tai nėra krizės padarinys), o aš kalbėjau ir "savo kailiu" patyriau, kad kaip tik trūksta darbuotojų. Trūksta tokių, kurie dirbtų sąžiningai ir su noru bei sugebėdami dirbti tai kas reikia, o ne ką jie galbūt moka. Tik nereikia sakyt, kad nenorim dirbti už minimumą ar pan. Aš mokėjau pagal rezultatus ir gerokai daugiau negu tuometinis minimumas, bet tinkamų darbuotojų visoje apylinkėje neradau kiek reikia. Dirbau kaip "verslininkas su juodadarbio mąstymu" (nors toks iš tiesų ir nebuvau)kol priėjau tašką kai vienas (na su pora rastų tinkamų pagalbininkų)nebepajėgiau aprėpti visko, o mažinti įsivažiavusį verslą nebuvau nusiteikęs - nusprendžiau męsti, uždaryti jį.

Taigi tiek šis pavyzdys, tiek ir daug kitų, nežinant iki galo visų niuansų, gali privesti prie nevisai teisingų išvadų, nuomonės...

Dvejopas mintis sukėlė šis pavyzdys. Iš vienos pusės lyg ir labai teisingas pastebėjimas ir įvertinimas (verslininkas su juodadarbio mąstymu), bet... Kai pagalvojau tai kažkiek panašu į vieną mano gyvenimo periodą. Nuo nulio pradėjau verslą mažame miestelyje (paslaugos vėliau išsivysčiusios į prekybą). Kadangi pradėjau tikrai nuo nulio, tai pradžioje ir dirbau tik pats, bet po truputį išsiplėtęs, pradėjau samdyti darbuotojus ir susidūriau su problema: visi kalba, kad nėra darbo, mažai moka (šios kalbos juk nuo pat 1991 metų - tai nėra krizės padarinys), o aš kalbėjau ir "savo kailiu" patyriau, kad kaip tik trūksta darbuotojų. Trūksta tokių, kurie dirbtų sąžiningai ir su noru bei sugebėdami dirbti tai kas reikia, o ne ką jie galbūt moka. Tik nereikia sakyt, kad nenorim dirbti už minimumą ar pan. Aš mokėjau pagal rezultatus ir gerokai daugiau negu tuometinis minimumas, bet tinkamų darbuotojų visoje apylinkėje neradau kiek reikia. Dirbau kaip "verslininkas su juodadarbio mąstymu" (nors toks iš tiesų ir nebuvau)kol priėjau tašką kai vienas (na su pora rastų tinkamų pagalbininkų)nebepajėgiau aprėpti visko, o mažinti įsivažiavusį verslą nebuvau nusiteikęs - nusprendžiau męsti, uždaryti jį.

Taigi tiek šis pavyzdys, tiek ir daug kitų, nežinant iki galo visų niuansų, gali privesti prie nevisai teisingų išvadų, nuomonės...

Taip, iš dalies suntinku, gali būt ne viena priežastis. Rašai, kad darbuotojai neatlieka savo darbo taip kaip turėtų. Čia irgi matau vieną priežastį, kalbant iš savo pozicijos, kodėl aš nevisada pilnai atsidavęs darbui būnu. Priežastis paprasta, paprasčiausiai nematau darbo prasmės. Lietuvoje normalus darbas skaitosi kai uždirbi apie 1500-2500 Lt, tiek uždirbdamas niekada nenusipirksi savo namo, nebent pusę gyvenimo bankui skolingas būsi, atostogos, kelionės irgi nedaugiau kartą per metus ir tai labai taupant, savaitgaliais apie pramogas, koncertus, renginius įvairius ar kitus pomėgius per negalvoji, nėra pinigų, o jei dar vaikai. Nu ir ką taip metai eina ir sukiesi tam pačiam rate, darbas, namai, darbas. Kur tokio gyvenimo prasmė? Galbūt kilsi karjeros laiptais, po kokių 20 metų busi koks direktorius jau galėsi laisviau pagyvent prieš pensiją, po to pensija ir vėl arti skurdo ribos. Taip ir nugyveni didžiąją dalį laiko paaukodamas kitiems, o kas pačiam lieka?

Pasiūlyk tai šeimai paskaityt knygą "Verslo Mitas" Ten detaliai nagrinėjamos būtent tokios situacijos.

Ačiū, galbūt ir pats paskaitysiu.