Pedantiškumas – yda ar privalumas?

Na, kažin ar tokį elgesį galima pavadinti pedantizmu. Mat darant kažkokį didelį darbą visada reikia padarius neskubėti ir atidėti vienai - dviems dienoms. Tada smegenys prasivalo ir pažvelgi į darbą kitomis akimis. Todėl jeigu pirmą kartą padarei blogai (nors atrodė gerai) - nereikia stebėtis, kad kitą dieną taisysi :)

 

O pedantizmas labiau gali pasireikšti per perdėtą norą tvarkyti visur ir viską, siekti tobulos tvarkos namuose, lauke, darbe. O tai nėra labai geras dalykas (geras iki tam tikro lygio).

Nu tai apie ką aš ir kalbu, kad tarkime nebūtinai atrodo, jog darbas atliktas blogai (nors jis išties gerai padarytas), bet ir šiaip egzistuoja pas mane tokie dalykai namuose kaip kad tarkime, jog ir rašikliai sustatyti vienas šalia kito, neduok dieve vienas iš jų bus pasisukęs į kitą pusę arba pvž knygas dėlioju pagal spalvą - nuo tamsiausios iki šviesiausios ir neduok dieve bus kažkas ne taip... tokių niuansų milijonai: nuo knygų rūšiavimo iki dulkių valymo, kuomet valai dulkes ir neduok dieve pamatysi kur nors dulke, šakės blogai per nervus eina :/ o pats noras tvarkytis nekyla - viskas pasidaro savaime, kai matai jog kažkas ne taip ir tau blogai nuo to darosi, jeigu kažko nepakeiti

Nepamenu, kada man taip yra buve, retai, kada užbaigęs darbą dar grįžtu prie jo, o į mano kambarį geriau net neiti tiems, kurių silpnos čiurnos :D

Pedantas zmogau tu esi, kazkas galvoje negerai. :) Bet cia nera blogai... Aisku gali but daug nesutarimu su antra puse ir panasiai.

Ir aplamai čia nėra ta riba, kuomet viskas pasibaigia. Kažkaip nežinau - tiesiog gyvenime nebematau jokios prasmės. Atrodo, kad ir ką bedirbčiau, kad ir ką bedaryčiau, man neįdomu. Neįdomu nei siekti tikslų, nei kažką bandyti, kurti, keliauti. Apie bendravimą su žmonėmis net nekalbu. Jaučiu, kad viso to pasekmė iš to pedantiškumo, kuomet jis trukdo gyventi kiekviename gyvenimo tarpe, atsirado neužbaigtų darbų - jų tiek daug, tačiau jų neįmanoma užbaigti, nes kai juos bandau užbaigti, vėl išlenda ta pedantiška gysla, kuri man sako, jog kažkas ne taip daroma, kažkas blogai.

Jau nekalbu apie tikrą gyvenimą, kur tarkim aš dabar gyvenu vieno kambario butuke ir prie kambario tvarkymosi praleidžiu kokias 5 dienas iš eilės ir taip kas mėnesį. Kai baigiu tvarkyti galutinai kambarį - palūžtu psichologiškai, nes pamatau dulkes ir vėl (čia tik pavyzdys iš daugelio variantų). Ir taip atsiranda antipatija visam pasauliui. Nesinori daryti nieko, jaustis tiesiog pxuistu, tačiau taip juk negyvensiu visą gyvenimą. O jei ir vėl pradedu dirbti kažką - vėl mane aplanko draugas pedantizmas.

Norėčiau gyventi dideliame name ir žinau, kad turiu potencialą geram gyvenimui, nes nesu kvailas, turiu talentų ir galiu kažką daryti. Tačiau kai pagalvoju, koks košmaras tvarkytis vieną kambarį, tai ką jau kalbėti apie svajonę - gyvenimą kokių 10 kambarių name. Visas svajones žlugdo tas pedantizmas.

Būk pedantas savo gyvenimui, o ne mažiems menkaverčiams dalykams. Kai turėsi ferrari, private jet, mansion'ą savo, tada skųskis, kad neturi svajonių. Tiesiog gal ir esi pedantas, bet esi bevalis, ir nieko nesugebi padaryti iki galo.

Suprantu tave, pats su tuo esu susiduręs, tik pavadinčiau tai ne pedantizmu, kai paprastai trokšti visur tvarkos, bet perfekcionizmu, kai trokšti tobulų rezultatų. Pasiskaityk apie perfekcionizmą, nemažai yra straipsnių psichologinių šia tema.

Jei nesusitvarkai kambario, pieštukų neišdėlioji taip kaip tau patinka, dėl to tau kyla nerimas ir tai neduoda tau ramybės, nuolat apie tai galvoji? Išmėtyk knygas po kambarį ir netvarkyk. Padaryk darbą ir negrįžk prie jo. Dirbk su savimi, plėsk savo nerimo lygį. Raktažodžiai google: anxiety.

Kovoju aš su tuo ;) Savarankiškai. Tiesiog reikia dirbti su tokiu dalyku. Atsipirks su kaupu ir viskuo džiaugsies.