tarpininkavimo sutartis

Imone iesko tarpininko, kuris parduotu irengimus.

vartau tarpininkavimo sutarciu pavyzdzius, ten paprastai rasoma, kad tarpininkas apie galima pirkeje imone informuoja rastu.

Ir tada jei pirkejas nuperka ismokami komisiniai.

Tik as nelabai tikiu, kad suradus pirkeja kiekviena karta reikia siusti registruotus laiskus su potencialaus pirkejo duomenimis. Tuo labiau, kad ne kiekvienas pirkejas supras kodel tarpininkas nori gauti jo duomenis pries parodant preke.

Kaip yra is tiesu? Ar zodinis ispejimas, kad bus atvedamas pirkejas apziureti prekes yra ko nors vertas teisine prasme ar tokiu atveju pardavejas gali laisvai nemoket komisiniu ir nebus jokiu sansu irodyti teisme priesingai?

Žodinis susitarimas taip pat kaip ir raštiškas visko verta, bet aišku...reikia dar ir įrodyti tą žodinį susitarimą.

Ne per seniausiai buvo atvejis kaip verslios lietuvos atsistatydino direktorius vien dėl to, kad naujoji valdžia "nesutiko" su žodiniu susitarimu kuris buvo tarp jo ir buvusio ministro.

Nemanau, kad žodinį susitarimą įmanoma įrodyti, nebent su diktofonu ateini į susitikimą :D

Man įdomiau kaip su raštisku susitarimu ir kokia būtų teismo praktika jeigu aš atsiųsčiau klientą, o jie susitartų be manęs - įrodymų, kad būtent aš atsiunčiau nelabai bus, nebent koks el. paštas.

Negi, kad viskas būtų užtikrinta reikia siųsti registruotą laišką su potencialaus pirkėjo duomenimis? Bet ir tuo atveju jie gali rasti kitą žmogų, tarkime pirkėjo kolegą, kuris ten nebus paminėtas ir sakyt, kad tai ne mano klientas.

Ar yra teisę išmanančių? :)

Sveiki,

Civilinis kodeksas numato, kad sutarties šalys gali savo valią išreikšti:

(i) Žodžiu

(ii) Raštu (paprasta arba notarine forma);

(iii) Konkliudentiniais veiksmais.

Taigi, jeigu žodžiu susitariate, ir Jūsų minėta įmonė priima tokį susitarimą – tai sukuria įsipareigojimą. Tačiau kaip įrodyti tokį apsiimtą įsipareigojimą teisme, kuomet jis nėra niekaip raštiškai patvirtintas – keblus klausimas. Kadangi kiekvieno pirkėjo atveju siųsti registruotą laišką nelabai patogu, patarčiau įmonę informuoti bent jau elektroniniu paštu. Tada turėtumėte bent kažkokį įrodymą, kuriuo galėtumėte remtis.

Kitas galimas sprendimas Jūsų problemai – pasidalinkite dalimi komisinio, iš jo pritaikydami nuolaidą pirkėjui. Tarkim jeigu Jums numatytas komisinis nuo prekės yra 100 litų - Jūs išduodate kokią nors kortelę/kuponą/kodą, kurį(ą) pateikęs įmonei pirkėjas gaus 20 Lt nuolaidą prekei, kuri bus išskaičiuota iš Jūsų komisinio, o Jums tenka likę 80 Lt. Tokiu būdu: (i) pirkėjas, galėdamas sutaupyti, bus linkęs pirkti prekę nurodydamas Jus kaip tarpininką;

(ii) prekiaujanti įmonė nepraras daugiau komisinio, nei Jums buvo pažadėjusi; ir (iii) nors Jūsų atlygis būtų 20% mažesnis, turėtumėte garantiją, jog Jūsų neapgaudinės.

Sveiki,

 

Civilinis kodeksas numato, kad sutarties šalys gali savo valią išreikšti:

 

(i) Žodžiu

(ii) Raštu (paprasta arba notarine forma);

(iii) Konkliudentiniais veiksmais.

 

Taigi, jeigu žodžiu susitariate, ir Jūsų minėta įmonė priima tokį susitarimą – tai sukuria įsipareigojimą. Tačiau kaip įrodyti tokį apsiimtą įsipareigojimą teisme, kuomet jis nėra niekaip raštiškai patvirtintas – keblus klausimas. Kadangi kiekvieno pirkėjo atveju siųsti registruotą laišką nelabai patogu, patarčiau įmonę informuoti bent jau elektroniniu paštu. Tada turėtumėte bent kažkokį įrodymą, kuriuo galėtumėte remtis.

 

 

Dekui uz atsakyma. El. pastu butinai reiktu naudotis bent siokiam tokiam apsidraudimui. Tik kiek tas padetu jei potencialus pirkejas nenores duoti savo duomenu. Tada beliks parasyti, kad atvykstam su kazkokiu pirkeju :)

Slidus dalykas, aisku ne tai, kad apgaudinejimo praktika paplitus, tiesiog idomu zinoti is teisines puses kiek rizikuojama.

Ypac kai pardavimas nemazas.