Iškalbos menas

Šį sugebėjimą yra įvaldę daugybė žinomų pasaulyje verslo atstovų, politikų ir t.t. Dažniausiai tokie iškalbos meistrai uždirba milžiniškus pinigus. Kaip manote, ar ši savybė jau yra įgimta, ar vis gi to galima per laiką išmokti?

Galbūt teko lankytis panašaus tipo seminaruose ar tiesiog daugiau domėtis tuom? Aš manau, kad gera iškalba yra tiek pat svarbu kaip užimamos pareigos, nes gerai pagalvojus, nuo žmogaus iškalbos priklauso beveik viskas, nes kalbėti tenka visur, visada ir kas dien.

Kam įdomi vidutinybė, kuri nesugeba suregzti sakinio tinkamai? Niekam. Toks žmogus šiais informacijos laikais neturi jokių šansų būti išgirstas, sužybėti per darbo pokalbį, įgyti aukštas pareigas ar aplamai padaryti karjerą. Kadangi komunikavimas su pasauliu yra neišvengiama kasdienybė, manau, kad ir iškalbos lavinimas turėtų būti neišvengiamas kiekvienam iš mūsų, nes tai indėlis i savo sotesnę ateitį.

Mano manymu tai yra igimta, bet ta iskalba reikia lavinti ir visada yra kur tobuleti, nes malti lezuviu bei itaigiai kalbet gali ne kiekvienas gali, dar reikia priversti kita asmeni patiket ka sakai, todel svarbu ne tik ka sakai, bet ir kuno kalba.

Per seminarą, kurį vedė Viktoriją Česonytė apie viešąjį kalbėjimą, teigė, jog kūno kalba yra pagrindinis dalykas kalboje, poto eina antraeiliai dalykai - balsas, tempas, nuotaikos perteikimas, turinys ir kt. Tai šiuos dalykus ir reiktų mokėt derint vienu metu, yra nemažai knygų, seminarų apie tai ir mano manymų įdomus/puikus iškalbėjimas yra išmokastamas, gerinant įgudžius ir tobulėjant šioje srityje.

Charizma, matyt, gali būti tik įgimta. Tačiau išmokti raiškiai dėlioti mintis, nepasimesti, pasitikėti savimi, nedrebinti balso ir įtaigiai kalbėti tikrai galima išmokti. Galima prisiskaityt įvairiausių teorijų, bet veiksmingiausia, be jokios abejonės, yra praktika - kalbėjimas prieš auditoriją.

Aišku, svarbi ir neverbalinė kalba. Tačiau, mano galva, šito dalyko turėtų būt labai saikingai. Nes jeigu pradėsi mosikuot po nosim it baidydamasis musę, tai neatrodys labai jau įtaigiai. Kita vertus, stovėt įsikibus tekstą ar stovą, irgi nėra reikalo.

Ne vieną kartą minėta formulė: 10% talento + 90% darbo. Ir tas galioja absoliučiai viskam.

Iškalbos nebus, jeigu neturėsi ką pasakyti. Neturėsi ką pasakyti, jeigu nesidomėsi niekuo. Tad pradžia visko yra domėjimasis įvairiais dalykais, ne tik ta sritimi, kurioje dirbi. Knygų skaitymas, straipsnių skaitymas - tai ko gero yra pats geriausias būdas įgauti bendrinių žinių, susidaryti nuomonę įvairiais pasauliui, šaliai ar tau svarbiais klausimais. Tik tuomet galima kalbėti apie mokėjimą reikšti mintis. O šis ateina su patirtimi ir, be abejo, elementarių kalbos taisyklių žinojimo.

Nemanau, kad įvairūs seminarai ar pan. dalykėliai gali padėti įvaldyti iškalbos meną. Taip, galbūt tam tikras pagrindines taisykles ir gali pateikti (pvz. kaip išreikšti savo nuomonę nesumenkinant oponento), tačiau tai tėra pagrindinės taisyklės pačio bendravimo. Seminarai ar panašios knygos nesuteiks žinių, kurių tau prireiks diskutuojant ar sakant kokią nors kalbą :)

Ir žinoma, pabaigoje, iškalbai labai daug ką sako ne tik žodžiai, kuriuos tu sakai, tačiau ir visa kūno kalba. Sakant kalbą krapštymasis, kasymasis, trypčiojimas, supimasis ar panašūs nerviniai dalykai tikrai neprideda pasitikėjimo ir trukdo klausytis. Toliau eina tokie dalykai, kaip akių kontaktas su oponentu ar klausytojų pilna sale (nei per daug, nei per mažai kontakto).

Taigi, reziume, praktika praktika ir dar kartą praktika + žinios - tai vienintelis kelias į profesionalesnės diskusijos vedimą arba profesionalų monologo sakymą.

Aš taipogi manau,kad pirmas žingsnis iškalbos link būtų įvairios literatūros skaitymas. Be abejo, ką žmogus gali pasakyti, kurio galvoje vėjai švilpia. Bet taip pat manau,kad toks žmogus turi būti charizmatiška asmenybė, kurio norėtūsi klausytis bei pasimokyti. Dar norėčiau pridurti, kad didelį indėlį žmogaus iškalbai daro tėvai ir taip kaip vaikas buvo auklėjamas, ar jam buvo leidžiama pasisakyti, ar jis būdavo įtraukiamas į pokalbius ar tiesiog užguitas ir dažnai gėdinamas, kai kas nors būdavo pasakoma netaip. Tokiu atveju yra ir užsislėpusių iškalbos virtuozų, kurie net nežino,kad tokie yra, nes dėl vaikystėje patirto psichologinio spaudimo žmogus tiesiog nebepajėgė sužydėti ir užsisklendė su visu talentu.

Net nėra kalbos - viską gali išsiugdyti darbu. Jeigu šnekant konkrečiai apie iškalbą, tai galiu patikinti, kad didžiausią naudą duoda knygų skaitymas. Tai padeda sklandžiau dėstyti savo mintis, parinkti tinkamus žodžius.

Puiki praktika iskalbai - Vadybininko darbas.

Aš klausiau kažkokio vieno sėkmės mokytojo(ar kaip ten jį tiksliau pavadinti, seniai jau tą kalbą klausiau), tai jis paskaitą pradeda nuo savo gyvenimo istorijos pasakojimo. Kad buvo ten kažkoks ypatingų poreikių debiliukas. Kuriam niekas nežadėjo nieko gero. Net skaityti atrodo dorai nemokėjo. Sulaukus kažkokio amžiaus( bet dar nepilnametį, atrodo) tėvai atvežė prie greitkelio ir paleido į pasaulį laimės ieškoti :D Beklajodamas sutiko valkatą(paaiškėjo, kad ten buvo turčius nuotykių ieškantis, ar kažkaip panašiai), kuris jį nusivedė į biblioteką ir liepė daug skaityti. Ir jis daug skaitė(na ne toje bibliotekoje sėdėjo, bet kad ir kur buvo, kad ir ką veikė, visada skaitė, kai tik turėjo laiko :) ). Ir dabar yra tuo kuo yra.

Greičiausiai ten ta visa istorija iš oro, kad sustiprinti įspūdį, bet aš taip pat manau, kad labai svarbu žinių bagažas(kuo daugiau skaityti) ir praktika. Beje, skaitymo svarbą pabrėžia ne vien visokie sėkmės mokytojai, bet ir dauguma iškiliausių asmenybių. Kai turėsi didelį žinių bagažą, būsi užtikrintas tuo ką sakai ir tas pasitikėjimas atsiras. O kuo dažniau kalbant ir kalbėjimo įgūdžiai apsišlifuos. Juk ir didžiausi mėmės su laiku apsitrina, jei neišvengiamai tenka dažnai kalbėti viešai(imant, kad ir politikos naujokus. Vienoki būna kadencijos pradžioje ir visai kitokie pabaigoje, ar ne vieną kadenciją užsisėdėję.).

vaikystėje kalbėjimas buvo baisiausia kas tik gali būti, kinkos drebėdavo tiesiogine prasme,o dabar visai nesunku, aišku dar yra trūkumų, bet nebandant geriau nepasidarys:D

Ne vieną kartą minėta formulė: 10% talento + 90% darbo. Ir tas galioja absoliučiai viskam...

 

Pilnai pritariu 10/90 formulei. Iškalba tikrai nėra įgimta savybė. Jai reikalingos atitinkamos žinios ir darbas.

Teks pasigirti, jog aš asmeniškai ne kartą girdėjau aplinkinius minint, esą turiu puikią iškalbą. Niekur jos nesimokiau ir pernelyg daug nesipraktikavau (prie 10kl. kalbėjimo atsiskaitymo teko nemažai repetuot). Galima sakyti įgimtas talentas? Visgi ne. Nepaisant to, jog jokių išorinių mokymų neturėjau, aš to išmokau stebėdamas ir klausydamas. Gyvendamas aplinkoje, kurioje mane supo pedagogai, noriu nenoriu išmokau taisyklingai, aiškiai ir įtikinamai reikšti mintis. Matydamas, kaip vienas žmogus šneka ir dešimtys klauso, o kitas šneka ir pusė auditorijos miega, greitai pradedi atskirti kas patraukia žmones, o kas ne.

Kalbant apie seminarus ir knygas, aš tikrai nedrįsčiau sakyti, jog visa tai nepadeda išlavinti iškalbos. Padeda, tačiau ne taip, kaip žmonės paprastai įsivaizduoja. Visą šią metodinę medžiagą galima įvardinti kaip taisyklių rinkinį, kur surašoma "punktas nr.1 nesielk taip, punktas nr.2 daryk taip". Faktas, jog žinodamas vien tik tai ką daryti, dar nereiškia, jog žinosi ir kaip, tačiau pagrindas pradžiai yra puikus.

Kaip kolega ir minėjo "praktika+žinios". Žinios, kad žinotum nuo ko pradėti, praktika, jog mokėtum ne tik pradėti, bet ir sėkmingai pabaigti.