Kipras. Žmonės – geriausia, kas gali nutikti keliaujant.

Kad ir kaip norėčiau dažniau su jumis pasidalinti savo įžvalgomis – ne visada pavyksta. Tai Jėzus Kristus sugalvoja prisikelt iš numirusiųjų, tai dar kas nors nutinka. Bet Trilogijos apie Kipro nuotykius man pabaigti nesutrukdys niekas.

Paskutinė dalis apie žmones. Ne apie mus - apie keliaujančius buvo pirma dalis. Ir ne apie iš šono matytus vietinius, apie juos truputį buvo užsiminta antroje dalyje. Šiandien apie tuos su kuriais teko praleisti daugiau nei tik 10-15 minučių, kol mus veža. Šiandien apie tuos kurie mus maitino, linksmino, globojo, rūpinosi ir dalijosi savo išgyvenimais.

Aišku labai smagūs visi tie, kurie nugriebia nuo kelio mus ir paveža kur reikia, bet su jais per trumpą laiką artimesnio kontakto užmegzti nepavyksta. Bet gal su visais ir nereikia užmezgioti. Ačiū, kad tiesiog vežate.

Planuoju papasakoti dvi istorijas. Jos visiškai skirtingos.

Pirma. Kira aka Vera gerumo protrūkis turistams. Ir ne pirmą kartą.

Atvykom į Limasolį, didžiausią Kipro miestą. Tai buvo 3 kelionės diena. Kadangi atvykome į civilizaciją, tai jau žinojome, kad viskas ką patirsime gero (ar blogo) bus susiję su žmonėmis. Kad ir kas tai būtų: maistas, architektūra, nešvara, triukšmas ar bendravimas. Manau, kad miestuose ieškoti turistinių objektų, ir juos apžiūrinėti (užsichekinti, kad pamatei) yra absurdas. Ir tie kurie sako, kad „Kaip tu čia buvai Londone ir nematei Big Ben‘o (arba Tower Bridge, arba Buckingham‘o rūmų)“ arba „Kaip čia buvai Paryžiuje ir nematei Eifelio bokšto, arba... lygiai tas pats su Koliziejum, Times Square, Brandenburgo vartais, La Sagrada Familia ir tt. nusišneka. Jie nusišneka taip stipriai, kad jiems reikėtų padaryti BANG BANG, ar bent jau GANGBANG. Visos tos išvardintos vietos daug geriau atrodo matytose atvirutėse ar filmuose, kad tikrovėje matytam vaizdui retai kada prilygsta, jei sakot, kad netiesa, tai žiūrit blogus filmus ir nematėt gerų atviručių. Vietoj to, kad laukti valandą eilėje, kad galėtum užsikelti į Empire State Buildingą (neįskaitant mokesčių) geriau tą valandą praleisti kalbant su to pačio Empire State Building apsauginiu ir paklausinėt jo kokių nors įdomių nutikimų ar šiaip ko nors smagaus apie miestą ir šalį. Jei jau visiškai nieko neneša makaulės ko paklaust, tai bent galima pasiteirauti kur paragauti skanių steikų, burgerių ar rasti įdomių muziejų. Tos 2-3 minutės kol gausit atsakymą būs daug įdomesnės, nei ta pirma minutė kai pamatai miesto įžymybę ir galvoji „Ai, nuotraukoj geriau atrodo“, ir po to žiūri į žmones, kurie fotkinasi su Ipad‘ais prie mūro apie kurį nieko nežino ir po to įsikniaubę į žemėlapį ieško kito atsižymėjimo punkto. Tai atrodo taip kvaila.

Daug smagiau blaškytis. Atradus tą patį objektą bent jau nustembi. Taip darėm ir mes, tik blaškėmės neilgai iki kol priėjom kavinę, kuri atrodė taip smagiai, kad norėjom ten pabūti.

Ten ir sutikom Kirą. Barmenę kuriai apie 25 ir kuri mėgsta priglausti turistus. Tai kartais atrodo taip įspūdinga. Nepažįstamą žmogų iš kitos šalies, su kuriuo kartais būna net sunkoka susikalbėti, pasikvieti į savo namus, duodi jam kambarį, suteiki dušą ir dar dažniausiai kartu vakarieniauji ir už tai nenori nieko. Man taip nutinka kartas nuo karto, bet aš vis negaliu tuo atsižavėti, gauni tokį gerumo ir geros energijos bombą, kad norisi tikrai nuveikti kažką gražaus ir kilnaus. Jei tai nutiktų ir dar kartą žinau, kad vistiek negalėčiau būti savimi ir reaguoti ramiai, visa tai nesuvokiama. Atrodo turėtų atsirasti pripratimas, nekilti tokia nuostaba, bet čia kaip pamačius moters krūtis, jausmas tas pats nesvarbu ar matai tai pirmą kartą ar penkiasdešimtą.

Išgirdus: „Va mano namų raktas, kai grįšit nesibelskit, nes galiu miegoti“ jautiesi toks priklausomas, nesavarankiškas, bet taip gera. Labai liūdna, kad atsiranda tokių, kurie tokiais gerumo fontanais naudojasi.

Antra istorija apie pagyvenusius Couchsurferius. Iš karto pranešu, kad greičiausiai nebus išgertuvių, tūsų, barų ir panų (nors nebūtinai, Anapolyje, MA teko pasisvečiuoti pas 80-metį ir ten buvo visi išvardinti dalykai ir dar daugiau. Su girtu 80-mečiu už vairo teko grįžti namo.), bet kiekviena praleista minutė padidins IQ mažiausiai 0,2 punkto.

Kipre teko garbė svečiuotis pas Škotą Max‘ą. Britų salyno gyventojai man jau patinka iš seniau, dar nuo tų laikų, kai pirmą kartą teko ten apsilankyti. Vos tik įlipus Liverpulyje į autobusą ir man vis dar besistebint kuria čia kelio puse jis važiuos (Taip. Aš dar iš tų 5 lietuvių, kuriems neteko dirbti Anglijoje. Bajeris ne mano, bet šioje vietoje visai tinka), prie manęs iš karto prišoka senukas ir tuo širdį glostančiu britišku akcentu pradėjo man sakyti, kad aš turėčiau skųstis policijai, nes tie kas mane užpuolė ir suplėšė mano džinsus turi būti nubausti. Blogiausia ką galėčiau padaryti šioje vietoje, tai pabandyti jam paaiškinti, kad plėšyti džinsai dabar yra madingi. Ačiū dievui taip nepadariau. Tiesiog pradėjau garsiai juoktis, tikriausiai todėl jis su manim ir bendravo likusias 30 kelionės minučių. Tik tada pirmą kartą praktiškai supratau, kas yra Britų humoras, koks jis neišvengiamas ir kasdienis ir lyginant su juo lietuvių ar rusų geriausi pajuokavimai yra tik laidotuvių raudos. Britų ir lietuvių humoro net negalima lyginti, tai tarsi lyginti Ronnie O‘Sullivaną su berniuku besikrapštančiu kiaušinius.

Kiekviena minutė praleista su Maxu ir begale jo gyvūnų buvo vitamino C gamyba. Bet tai nebuvo vien tik kažkokios patyčios ar bajeriai apie antrą galą. Tas žongliravimas žodžiais kokį turi jie kalbant apie Religiją, JAV, politiką, ekonomiką, muziką ar šiaip gyvenimą stebina. Labai sunku pasakoti apie patį bendravimą, daug geriau tai bent jau vieną kartą patirti.

Keliaukit ir svarbiausia bendraukit.

Linkas su daugiau nuotraukų.

autorius rašo bloge avantiūra.lt