Laimingos eilės, proza

Sveiki.

ruošiuosi skaitovų konkursui, tad ieškau sau tinkamų eilių. Vieną kūrinį jau pasirinkau, kiek niūrus bet apie gyvenimo prasmę.

Sekančio noriu laimingo. LAbai džiaugsmingo ir tik optimistiško. Jog galėčiau kelt balsą tik iš gerų emocijų. Tinka proza arba eilėraščiai. tinka tik neversti tekstai, būtinai lietuvių autorių. Nors jų kūryba dažnai būna liūdnesnė, kaip ir kūriniai..

renkuosi laiminga kūrinį todėl, jog būdamas 8 klasėje su Maironio eilėraščiu "Pavasaris", tokiu paprastu, trykšdamas džiaugsmu deklamuodamas, tapau 3 vietos laureatas Lietuvoje.

Labai lauksiu jūsų pasiūlymų, ačiū :)

Jonas Aistis

TU ESI

TU ESI ta pakirdusio ryto

Aušrinės liepsnelė šviesi

Ir vidunaktį vėsų užkritus

Ant žiedo raselė esi...

Tu esi ta pavasario upės

Srovė gaivalingai drąsi

Ir gegutė klevelin įtūpus,

Ir šlaito žibutė esi...

Tu esi ta lakaus vyturėlio

Suvirpus giesmelė garsi

Ir nubalusį džiaugsmą iškėlus

Ievos viršūnėlė esi...

Tu esi ta nugrimzdus, paskendus

Pilis ir jos lobiai visi,

Visos pasakos, visos legendos,

Visi padavimai esi...

Tu esi ta bekraštė mėlynė,

Pražydus šventam ilgesy,

Ir širdy išnešiota tėvynė,

Ir džiaugsmas, ir laimė esi!

Kaip šis?:)

Ir kokį eilėraštį pasirinkai apie gyvenimo prasmę?

Na gal ne visai apie gyvenimo prasme, bet apie vertę galbūt.

Algimantas Mikuta

-- Protestuojantis balsas

Aš ne žuvis. Aš dirbu ne tik kojom, –

Ir rankom, ir randuota krūtine.

Aš juk galvoju, daug labai galvoju

Darbe, pietaudamas, kine.

Aš ne žuvis. Ir mano kraujas karštas,

Ir mano kraujas greitas kaip kulka.

Ir mano neapykanta kaip kardas –

Užaštrinta, tiesi, nuoga.

Aš daug ką suprantu. Aš smegeningas.

Ir kas po katastrofos lazdele žarstys

Tuos mano palaikus skaitlingus,

Ras krūvą smegenų. Aš ne žuvis.

Aš ne žuvis. Ir jokios jūrų srovės

Manęs pagaut nesugeba. Kertu!

Aš pats į amžiaus treką įsibroviau,

Ir man nuo to sukimosi gardu.

Aš ne žuvis. Aš, va, kalbu, galvoju,

Ir gaila man gėlių, kurios nuvys.

Ir aš galiu nuo mirtinų pavojų –

Gudrybėm išsisukt. Aš ne žuvis.

Aš ne žuvis. Man ne vis viena,

Kad kenčia kažin kas, kad pūva.

Ir kad šešėliai sulenda į sieną.

Nuo šūvio.

Jėzau, žuvį...

Aš ne žuvis!

O dėl taviškio, tai jis tikrai per banalua ir per vaikiškas manau:) kažko giliau reikia

Gražus eilėraštis, bet ne apie gyvenimo prasmę . Gali pabandyt V.Mačernio kūrybą apie gyvenimo prasmę, asmeniškai man gražiausia.

Kažko giliau.. Tai, kad pas mus nelabai rasi poezijos, kad ir laiminga, optimistiska ir gili but..

J. Marcinkevičius

Didumas to, kas mumyse

Didumas to, kas mumyse

iš meilės auga ir gerumo!

Aukšta liepsna lig raudonumo

Įkaitinanti mus. Dvasia

ir kūnas mūsų amžinumo.

Ir tu, ateinanti su ja,

esi šviesos atsiradimas.

Į mylinčias duris beldimas.

Prisiglaudimas tamsoje.

Prisikėlimas. Nutolimas.

Tai nuo tavęs čia taip šviesu,

Nuo žodžio šitaip pasakyto.

Nuo pagalvojimo balsu:

turbūt ne dėl savęs esu -

Esu turbūt dėl ko nors kito.