Reikia rasinelio moku iki 4$

Kas parasys arba suras internete gaus iki 4$ ;}

Atsimenu rašiau tą tik gaila šiandien nebeturiu laiko paieškoti....

Tai ######. as irgi rasiau bet dabar nezinau kur jis :D

Tėvo ir dukters istorija S Tėvo ir dukters istorija S. Lagerliof romane “ Portugalijos karalius„ Maža mergytė, Klara Giula gimė visai netikėtai ir nelauktai. Iš pradžių jos tėvas Janas galvojo, jog mergaitės gimimas atneš didelių nemalonumų ir rūpesčių, bet palaipsniui tėvas labai pamilo Klarą Giulą ir jų santykiai tapo labai šilti. Tėvas labai mylėjo savo dukrą ir stengdavosi jai duoti viską, ką tik galėjo. Kai mergaitė, sulaukusi šešerių metų, Enstabliu mokykloje laikė egzaminus, Janas nuėjo pažiūrėti ir pasiklausyti dukrelės. Vieni mergautės tąkart pasakyti žodžiai Janui giliai įstrigo širdyje. Kai mergaitės buvo paklausta, ką mes vadiname Dievu, ji išdidžiai pasakė: „Mes jį vadiname Janu!“. Manau, kad bet kuriam tėvui būtų malonūs tokia žodžiai. Praėjus dar keletai metų , kai maža mergaitė tapo mergina, ant Stursnipo kalno viršūnės Janas išgirdo kažką labai gražiai dainuojant. Jis net nebūtų pagalvojęs, jog tai jo dukra taip gražiai ir ilgesingai dainuoja. Ji ištiesusi rankas, lyg tam, kad apglėbtų visą pasaulį dainavo, jog labai nori jį pamatyti. Tada Janas suprato, kad Klara Giula jau užaugo ir nori palikti gimtuosius namus. Nuo to laiko pasikeitė ir visas Jano gyvenimas. Nors ir labai mylima buvo dukra, ji išvažiavo. Janas tikėjosi, jog Klara Giula greitai grįš ir jų santykiai vėl taps tokie geri, kokie buvo, bet praslinkus dvylikai mėnesių jos dar nebuvo namuose. Slinko dienos, bėgo laikas, bet apie mergaitę nebuvo žinoma nieko. Ji nerašė laiškų, nesiuntė žinučių.

pridek ka nors savo ir bus tau rasinelis :D cia apie portugalijos karaliu

nesenai rasiau

nesenai rasiau

IR kiek gavai?

Gal gali cia parasyt?

Štai rasi čia ir apie Portugalijos karalių:

Pamišėlė Ingeborga, Jano Andersono seserėčia, trumpam pasirodžiusi šioje knygoje, pasakoja savo sapną ir pavadina centrinį personažą “Janu iš Ilgesio slėnio”. Pamišėliai ir vaikai neretai ištaria esmingus žodžius, pasako, ko kiti nedrįsta pripažinti ar patys sau prisipažinti. Juk garsiąją frazę “karalius nuogas” taip pat ištarė vaikas, vienos Hanso Kristiano Anderseno pasakos veikėjas. Selma Lagerliof, užuot ėmusis pati samprotauti, aiškinti, “pasikvietė” antraeilį veikėją, kad ji įvardytų Jano būseną, jo gėlą, jo ilgesį... Tikri menininkai dažnai stengiasi nepasakyti to, kas svarbiausia, tiesiogiai, “atviru tekstu”, jie pasikliauja mūsų, skaitytojų, užuominomis, verčia giluminius dalykus suvokti patiems — gal kad pasidžiaugtume patys atspėję, suvokę, pagalvoję, atpažinę...

Ši knyga apie begalinę tėvo meilę dukrai (nežinau, ar tokia tema kas nors yra parašęs ką nors gražesnio) daugelį verčia nevalingai pagalvoti apie pačios autorės meilę tėvui, apie jos jausmų pasaulį: ar ji pati taip pat iš ilgesio ir meilės slėnio?

Selma Luvisa Otilija Lagerliof yra iš vienos Švedijos provincijos, kuri vadinasi Vermlandas. Ji gimė 1858 m. lapkričio 20 d. Morbakos dvare. Tame dvare be mažosios Selmos turėjo bėgioti dar keturi vaikai, jos broliai ir seserys, jame, be tėvų, dar gyveno teta Luvisa, senelė Lisa Maja. Selmos tėvas buvo atsargos karininkas, labai išsilavinęs, muzikalus žmogus, tačiau žemiškus reikalus, iš uošvių perimtą ūkį nelabai mokėjo tvarkyti. Šeimos gyvenimas ėjo vis skurdyn, Morbaką po kurio laiko teko parduoti, o Selmai Lagerliof šis įvykis buvo labai skausmingas. Turbūt ir tėvui dėl daug ko skaudėjo širdį, jis grimzdo į liūdesį, ėmė išgėrinėti ir mirė 1885 metais praradęs pažįstamų ir artimųjų pagarbą ir šlovę. Todėl daugelis klausytojų nustebę krūptelėjo, kai 1909 m. gruodžio 10 d. priimdama garsiausią pasaulio apdovanojimą — Nobelio premiją, Selma Lagerliof iškilmingoje aplinkoje kreipėsi į savo tėvą, tikriau sakant, “žaidė mintimis” ir įsivaizdavo Dangaus karalystėje sutinkanti savo mirusį tėvą. (“Niekad nebuvau sutikusi žmogaus, kuris kūrybai ir rašytojams būtų jautęs tokią meilę ir prielankumą”, — kalbėjo pirmoji moteris pasaulyje, gavusi Nobelio premiją.) Visa toji kalba yra tarsi dar vienas meno kūrinys — ją verta susirasti ir paskaityti.

Bet grįžkime ì gimtąjį rašytojos sodžių. Sakydamas “turėjo bėgioti”, turėjau galvoje, jog pati Selma vaikystėje ten, atrodo, beveik nebėgiojo. Mat trejų metukų ją ištiko kojų paralyžius, ji buvo išvežta

gydytis į Stokholmą, buvo išgydyta ir, nors liga dar sykį pasikartojo, vis dėlto suaugusi rašytoja šlubčiojo labai nežymiai. Tačiau ligos metais ji buvo prikaustyta prie lovos ar vežimėlio, ir šiandien

galime samprotauti, jog tokia būklė savotiškai vertė daugiau galvoti, jausti, klausytis. Iš auklės, senelės, tėvų, paprastų žmonių ji girdėjo gausybę pasakų, legendų, padavimų, praeities laikų istorijų. Vermlando provincija tiesiog alsavo praeities dvasia, kurią gėrė į save mažoji, jaunoji Selma, kad vėliau per savo kūrybą perduotų ją kitiems — mums, visiems... Tad galėtume sakyti, jog Selma Lagerliof yra ir iš pasakų slėnio, vėliau pakilusi virš jo, virš visos Švedijos, kaip ir tas jos pramanytasis Nilsas Holgersonas iš knygos “Stebuklingosios Nilso kelionės”.

Vis dėlto rašytojos vaikystę, atrodo, galime vadinti ir Meilės slėniu: ji buvo laiminga, palaikoma, mylima, globojama. Vieno pokylio metu ji paskaitė savo eilėraštį, sužavėjo klausytojus, buvo įkalbėta važiuoti mokytis į Stokholmą, į licėjų, o paskui aukštojoje Mokytojų seminarijoje. Baigusi seminariją 1885 m., ji dešimt metų mokytojauja Landskrunoje, Skonės provincijos mergaičių kolegijoje, tačiau netrukus pedagoginę veiklą nugali kūrybos šauksmas.

Vienam žurnalo konkursui ji nusiuntė legendomis ir padavimais perskverbto kūrinio, netradicinio romano “Sakmė apie Gestą Berlingą” keletą dalių, laimėjo pirmąją premiją, greitai susilaukė pripažinimo, 1891 metais šis “audringų jausmų pliūpsnių” kupinas kūrinys išeina atskira knyga. Netrukus ima rodytis ir kitos S. Lagerliof knygos.

Dėsninga, jog išgarsėjusios rašytojos, buvusios mokytojos, pedagogai paprašo parašyti nenuobodų vadovėlį apie Švedijos gamtą, atskiras sritis, geografiją. Palaukusi įkvėpimo (ar suradusi jį gimtajame Morbake, kaip tikina mus pati autorė) Selma Lagerliof parašo ir 1906—1907 m. išleidžia knygą “Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės su laukinėmis žąsimis”. Talentas, sakytum, netilpo sumanymo rėmuose. Sumanyta kaip konkrečios šalies geografijos vadovėlis mokiniams, ši knyga tapo geriausia švedų knyga, skaitoma kone visame pasaulyje. Galite didžiuotis, jeigu vaikystėje ir Jūs perskaitėte šią storą storą knygą. Tačiau ne tik vaikystėje, bet ir suaugusiam šį sinkretišką kūrinį, kurį galima vadinti ir didaktine, ir pažintine, ir animalistine pasaka, kuriame pasakos, legendos pinasi su realistiškais, dokumentiškais vaizdais, skaityti taip pat įdomu. Pasakojimo grožis įtaigiai atkuria nuostabios šalies — Švedijos — grožį.

Pasakojimo grožis skleidžia jausmų išgyvenimų grožį ir tokiose lietuviškai išleistose ir dabar nesunkiai prieinamose knygose, kaip “Liljekrūnos namai” (parašyta 1911), “Kristaus legendos” (parašyta 1904), trilogijoje “Liovenšioldų žiedas” (1925), “Šarlota Liovenšiold” (1925), “Ana Sverd” (1928). Galbūt sulauksime ir nuostabaus kūrinio, epopėjinio romano “Jeruzalė” (1901—1902). Tiesa, dar keletas kitų S. Lagerliof kūrinių buvo išleista Lietuvoje tarpukario metais. Taigi tik susidarykite Lagerliof kūrybos skaitymo programą, ir Jūsų gyvenimas bus praturtintas didžiuoju malonumu, kurį vadiname literatūra...

Taigi S. Lagerliof tapo garsiausia Švedijos rašytoja. Kaip esame minėję, 1909 m. ji apdovanota Nobelio premija. Už gautus pinigus rašytoja skuba išpirkti gimtąją Morbaką, kurioje ir sulaukia gilios senatvės ir mirties. (Selma Lagerliof mirė 1940 m. kovo 16 d.) 1914 metais ji išrenkama Švedijos akademijos, be kita ko, teikiančios Nobelio premiją, nare. Ji — pirmoji moteris šios garbingos institucijos narė.

Tais pačiais, 1914-aisiais, išeina ir jos “Portugalijos karalius”, prie kurio dar truputėlį stabtelkim. Jau esame pasakę, jog tai knyga apie tėvo meilę dukrai. Tikrai ši linija yra labai svarbi, atvirai jaudinanti. Lygiai taip pat galima sakyti, jog ši knyga yra apie amžiną, iš dalies dėsningą vaikų nedėkingumą tėvams. Sakydami “amžiną”, galvojame apie paukščius, kurie atėjus laikui turi išskristi, apie vaikus, kurie užaugę nori išeiti, regime Klarą Giulą Stursnipos viršūnėje,

žvelgiančią į “tolimą atvirą pasaulį”, trokštančią tą pasaulį apglėbti, į jį iškeliauti. Tačiau negalime keliauti visiškai neatsigręždami atgal, vaikų nedėkingumas tėvams (jeigu tai ir laikome dėsniu) negali būti toks žiaurus, — šaukte šaukia šis romanas.

Nors kūrinyje yra romantiško jausmingumo, gana mistiškai pavaizduota Jano mirtis bei dar viena kita scena, bet jame vyrauja tikroviški, rūstūs vaizdai, kuriuos galime tradiciškai vadinti socialiniais vaizdais. Argi neįtaigiai atskleisti Jano santykiai su Falos ponais? Senasis šeimininkas Erikas ir jo žentas Lašas Giunarsonas — kokie skirtingi vieno socialinio klodo atstovai! Taigi: nuo ko priklauso žmogiškumas? — verčia galvoti rašytoja.

Labai savitai, anot kai kurių kritikų — “tuštumos metodu”, kuriamas Katrynos paveikslas. Ji visąlaik tarytum tolesniame plane, ji tarytum mažiau myli savo dukrą, ji tarytum mažiau jausminga negu Janas. Tikrai — tik “tarytum”. O iš tikrųjų... gal ji tiesiog tvirtesnė, stipresnė. Viena, kita, trečia detalė — ir suvokiame, kokia dėmesinga, rūpestinga, nuovoki, mylinti yra Katryna. Ji juk vis dėlto kūrinio pabaigoje priverčia Klarą pergalvoti savo gyvenimą, susitaikyti su tėvu — nors jau po jo mirties. Kai kurie literatai net kelia mintį, jog pagrindinė šio romano veikėja ir yra Katryna. Įdomi įžvalga! Galime su tuo sutikti ar nesutikti, bet nors iš dalies turime pripažinti, jog Katrynos paveikslas negriauna kai kurių S. Lagerliof kūrybos žinovų, kritikų teiginio, jog didžioji šios rašytojos kūrybos tema — tai tikėjimas meile, ypač viską tvarkančia, valdančia, gelbstinčia moters meilės jėga.

Bet... ak!.. tie kritikai, tie žinovai... Skaitai vieną po kito straipsnius apie Selmos Lagerliof kūrybą, ir vis randi frazę: geriausias, garsiausias, talentingiausias, reikšmingiausias rašytojos kūrinys. Ir taip sakoma vis apie kitą šios autorės knygą. Vadinasi, tikrai talentinga kūryba negali būti įvertinta vienaprasmiškai, kategoriškai. Tegul šią valandą, užverčiant “Portugalijos karalių”, būtent ši knyga būna Jums nuostabiausia, geriausia Selmos Lagerliof knyga, subtiliai ir paprastai pasakojanti apie giliausius, amžinus žmonių jausmus.

Aš taip pat atrodo rašiau. Net gėda būų kam nors siūlyt :DD Visalaik 4-5 gaunu :)

Nieko gero neisirinkau ;//

Iskarto normaliai parasyto, todel rakinkit.