Įdomiai įdomiai.... Aš kartais pamedituoju ir pasvarstau ar tikrai žmonės kvailėja? Pramonė vystosi, bet pasireiškia proto trūkumas... Kas jį kompensuos? Nesireiškiu aš čia forume, tik ateinu paskaitau, pasijuokiu, pasvarstau ir man užtenka :) ši tema neatsilieka nuo cha.lt ar panašaus pobūdžio portalų nuotaikai pakelti. Visada maniau kad lietuviai protingi žmonės sugebantys savarankiškai priimti sprendimus tačiau taip nėra.... Dabar netik atsirado tokių temų kaip - Padėkit įvažiavo į mano automobilį ką daryti ? Lažybų punkte atėme tapatybes kortelę... Mokyklos kieme apspjovė priekinį mašinos langą, ar rašyti pareiškimą? Na tokių temų buvo daug... Aš suprantu, kad ne visi su tokiom situacijom susidurė, kai apspjauna priekini automobilio stiklą, kur kreiptis į policiją, gaisrinę, ar greitają... Tačiau galit skambinti 112 nukreips jus ten tinkama linkme. Galit ir poliklinikoje iškarto užsiregistruoti, kuo anksčiau tuo geriau nes prieš šventes turėtų eilės būt. Na aš iš dalies pradėsiu pateisint tik labai svarbias temas šioje skiltyje. Aš tiesiog nepyksiu už temas - Padėkite, mane nudurė gatvėje, ką daryti? Aišku geriausias variantas būtų labai aiški informacija, žaizdos nuotraukos padėtų nustatyti jūsų buklę ir stiprūs forumo kariai po įnirtingų mūšių postuose tinkamai patartu....
P.S. Atsiminkit gyvybė brangiausias turtas, saugokit ją... Jei jau nutiks nelaimė ir jūsų gyvybė kabos ant plauko rašykite į forumą, kad ir iš savo išmaniojo telefono, o jeigu tokio neturite arba į jūsų temą neatsako skambinkite pagalbos telefonu 112
Guli juodaodis po palme. Ateina baltasis ir klausia: - Ką čia darai? - Ai guliu ir laukiu, kol kokosas nukris. - Oi tu tinginį, juk gali pats užsilipti ir nusiskinti. - Ai ir taip nukris. - Bet juk jei užsiliptum į viršų galėtum ir daugiau kokosų nusiskinti. - O kam? Man ir vieno užteks. - Na likusius galėtum nunešti į turgų ir parduoti. - Na ir kas iš to? - Už uždirbtus pinigus galėtum nusipirkti karutį – būtų patogiau kokoso riešutus vežioti. - O toliau? - Tuomet uždirbtum dar daugiau pinigų. Vėliau galėtum samdyti darbininkus, kad jie dirbtų už tave. - Ir kas tada? - Tuomet galėtum sau gulėti ir nieko neveikti. - Tai aš tą ir darau.
O man jis patinka. Nors jau senai lazybose nestatau, bet sia tema esu padares "stebima" ir kasdiena perskaitau visus naujus pranesimus.
Nezinau nei kas tai per zmogus ar jis vaikas, kuo labai abejojiu ar sutrikus mastysena, ar prasiloses, bet pliusuojantis profesionalus kaperis. Jei atvirai, man net neidomu kas jis, bet jis man kasdien duoda ka paskaityti ir man tai idomu!
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys. Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį. Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“ Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį. Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą. Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa. Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus. Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus. Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną. Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu. Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji. Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link. Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja. Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man. Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek. Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti. Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą. Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną. Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“. Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai. Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”. Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio. Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”. Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva. Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…
Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras… _______________
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks. Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.
Taigi brangieji.. :) Didziausios gyvenimo krizes nutinka tiem zmonem, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sekmes jie buvo. Tegul si istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ka turime, kol to nepraradome. Laimingos jums santuokos, melieji.
Saves zalojimas, tai kad nieko aplink nematai, save zaloji, nemoki bendrauti su zmonemis realiame gyvenime, nesigaudai aplinkoj, o poto dar visokios ir ligos puola ir depresijos ir dar visokie velniai. Ir kaip sakoma uz Jaunyste nieko nera geriau, laikas atgal negrys jaunyste turi but ivairi, su nuotykiais su patyrimais, kad turetum ka prisiminti, kad turetum ka papasakot ir pakalbet su senais draugais, o cia nei draugu yra, nei bus kokiu nors ispudziu apart FOREX papasakot, nu jau ne, ne man toks gyvenimas ir niekaip negaliu suprasti, kaip but tokiam atsiskyreliui.
Susidaro įspūdis, kad esi kaip vaikėzas, pasinėręs į kokį žaidimą ir negalintis nulipti nuo jo, o iš amžiaus sprendžiant toks nesi. Suprantu jeigu būtų viso šito vargo kažkoks galutinis tikslas, bet panašu, kad tu jo neturi, o tiesiog užsiimi tuo sekindamas save, kad tiesiog užsiimt, daugiau nieko apart forexo nematai ir nenori matyti ir neplanuoji matyti. Gyveni ne tikrą gyvenimą, o savo susikurtoj iliuzijoj.
Man atrodo, visiem jau seniausiai aišku, kad jis nestato realiais pinigais. Tegu žaidžia toliau su tais skaičiukais, jei jam patinka. Man tai netrugdo, jau labiau juokas ima iš jūsų diagnozių, nei iš jo. :)
Jei atvirai. Tai manau, kad blogai variantus aprasiau. Daugelis spaudzia Ne, nes jie imituoja, kad zino ko jiems reikia. Idomu butu, jei jie apsidairytu kambaryje ir paziuretu ar visi daiktai aplinkui yra reikalingi ar kadanors istikruju buvo reikalingi. Manau, kad zmones spaudzia antra varianta todel, nes jis "krutesnis". Cia tik mano pamastymas. Kas nors sutiktu su manim?
?????? Aš kaltas, kad jie nusikėlė? Jei organizatorių svetainėse ir visuose bukuose buvo parašyta, kad prasidės tinkamu laiku? Aš dabar turiu sekt ten kaip kažkas keičias? Truputi reikia mąstyt pradėt, šakale. Tuo labiau, kad laimėjau aš šitoj grupėj. Ir taip jau antrus metus iš eilės esu dislvalifikuojamas dėl visiškų nesąmonių.
Atskaičiavus De Voest ir Guccione, kuriuos nukėlė kažkodėl, gaunas vistiek 20 statymų.
rockyy sureagavo į Broodas Įvarė į mano automobili.
rockyy gavo reakciją nuo lasickui Tikėjimas Dievu
rockyy gavo reakciją nuo LDSJ Vynuogių vynas