Užskaitau tekstą, stipru, bet tinka tik vienišiams kurie gali sau leisti daryti ką nori ir gyventi dėl savęs taip "kontroliuodami laiką". Aš auginu du vaikus trečią pasiėmėme globoti, ir esu ne kartą galvojęs apie tiksinčias sekundes ir laiko kontrolę ir ką aš veikiu šiame gyvenime, bei ką norėčiau daryti pamąstymai atsirado perkopus 3 dešimtį, kai prieš vieną gimtadienį pat susimasčiau, o kiek man sueis metų :). Pasiėmiau popieriaus lapą ir pradėjau rašyti savo norus tikslus esamą padėtį, tada susirašiau kas man nepatinka, bet viso šito pabaigoje aš priėjau išvados, kad man patinka, kaip yra dabar ir man patinka senti, patinka važiuoti į darbą, patinka, kad žmona sensta kartu su manimi, patinka, kad aplinkui laksto būrys vaikų, aš neskaičiuoju laiko, nesvarstau ar jį tinkamai išnaudoju aš džiaugiuosi tai ką turiu. Nes galvodamas apie laiką ir kaip tu jį išnaudoji, pradedi tapti egoistu pradedi norėti gyventi sau dėl savęs.
Apytikriai prieš 2-3 metus pradėjau tai nesąmoningai suvokti. Šiandien jau galiu mintims suteikti žodžius. Dvi esminės prielaidos gyvenimui, priminimo raštelis. Sau, kitiems. Kuo dažniau žmogus tai prisimins, tuo naudingiau jam pačiam.
1. Tu miršti. 2. Tu esi kvailys.
Vienas. Pažiūrėk į laikrodį. Sekundės tiksi. Tavo sekundės. Nebe pakartojamos. Kiekvieną sekundę tu ir gyveni ir miršti tuo pačiu metu. Teko iš vieno brangaus žmogaus girdėti mintį, kad mirtis ir gyvenimas eina laike kartu. Žmogus neša mirtį visą savo gyvenimą, o šiam pavargus jie pasikeičia. Tai suvokus atsiranda dieviška pagarba laikui. Pirma savo. Tada kitų. Ši prielaida uždeda nano filtrą ant visų gyvenimo pasirinkimų. O iš čia keliai tik du. Arba tu nori išnaudoti savo laiką čia kuo efektyviau, arba tau tiesiog nesvarbu. Sportas ar serialas? Kavinė ar maisto gamyba? Taip ar ne? Dabar ar vėliau? Gal niekad? Ir t.t. Kai įsisąmonini savo egzistenciją laike pradedi gebėti jį stabdyti. Subjektyviai – žinoma. Sustabdytą laiką praeityje geriausia rasti prisiminimuose. Tai, ko nesinori, bet ir neįmanoma ištrinti. Vaizdų, jausmų, garsų, kvapų ir fiziologinių pojūčių visuma užstrigusi atmintyje. O čia į pagalbą Jordan Belfort: “No matter what happened to you in your past, you are not your past, you are the resources and the capabilities you glean from it. And that is the basis for all change.” Taigi turint gebėjimų atpažinti kur laikas sustoja, galima jį stabdyti ir ateityje. Užuomina – ekstraordinarinis reiškinys, patyrimas, vieta, vaizdas, mintis, jausmas ar jų samplaika.
Du. Niekada nežinosi visko. Tačiau gali žinoti tikrai daug vienoje ar keliose sferose. Savo darbo vaisiais tapti asu, specu, profesionalu, mokytoju, guru, lyderiu. Čia laukia arogancijos spąstai. „Žiūrėk kaip reikia; tu nieko nemoki“ – dažniau tai sklinda ne taip akivaizdžiai, o apgaudinėjant save ir bandant išlaikyti savo „gero vyruko“ paveikslą. Jei žodžius gebame kontroliuoti, tai kūno kalboje, laikysenoje arba tone šį signalą paslėpti daug sunkiau. Mažas kojos kryptelėjimas šiame kelyje ir supranti, kad atvykai į visai kitą stotelę, nei norėjai. Esi kietas, bet be integralumo. Kažkur pakeliui pametei savo standartines vertybes. Tuomet reikia padaryti reset‘ą – nunulinti save. Tu esi kvailys – nesvarbu ką jau žinai. Imkis naujos veiklos, interesų lauko. Neleisk sau snausti ant laurų, mokykis ir augink savo moralinį kapitalą. Kad ir kokiu keliu beeitum, visada rasi prastesnių, mažiau pažengusių, skurdesnių, kvailesnių ir kitaip silpnesnių žmonių. Lygiai taip pat gali apstulbęs žiūrėti į savo dievaičius. Aktorius, menininkus, rašytojus, verslo atstovus ir nesuvokti kaip jie daro ar padarė tai, kas pakeitė pasaulį. Priklausomai kur save pastatysi į šią eilę ir žiūrėdamas į kaimyną greta tu gali arba sunaikinti save ardydamas savo paskutinius pasitikėjimo savimi likučius arba priešingai – stovėdamas baloje įsivaizduoti, kad esi jūrų kapitonas. Atskaitos taškas turi būti tik tu pats sau. Praeityje. Kartais sustok ir pažiūrėk atgal. Ar pasikeitė tavo požiūris į tam tikrus dalykus? Pokytis, šiuo atveju ne vizualus – geriausias įrodymas, kad nestovi vietoje. Rodos šioje vietoje man pritaria ir F. Dostojevskis: “The cleverest of all, in my opinion, is the man who calls himself a fool at least once a month.”
Aš gal ne apie patį kortų žaidimą, bet apie pasirinktą marketingo taktiką...
Toks pasdemėjimas, kad geriausia crowdfundin'a tuos projektus, kurie yra "žinomi" (arba turi kažką žiauriai orginalaus pasiūlyti) t.y. kurie soc. media'joj jau turi kažkokį pripažinimą. O tu net neturi brand'o - 'the best card game in the world'... Kiek tokių 'best' yra?
Taip pat reikėtų geresnio teksto (jau net nekalbu apie anglų k. klaidas), nes man, suprantančiai angliškai, buvo sunku suprasti, kaip ten tas žaidimas vykstą (iš pradžių priminė scrablbe, tik kad su kortum, o ne su lenta). Pasisamdyk gal kokį copywriter'į, rašantį angliškai. Mažink tekstą, bet rašyk įtaigiai ir parduok - aš dabar nepirkčiau. Išmesk visus negatyvumus (ar nori, kad tavo kortas asociuotų su tai, kad tau sunku jas gaminti? Crowdfunderiams/pirkėjams neįdomu). Vietoj to, kad aprašytum viską - parodyk, kaip jas darai.
Ir dar, nepamiršk, kad dabar marketingas pereina iš 'product marketing' į 'experience/value' marketing - kai pristatinėji produktą, orentuokis ne į tai, kad jis gaus fainą kortų kaladę (nes tokių kortų žaidimų - tūkstančiai, jei ne dar daugiau), bet kokią pridėtinę vertę jis sau susikurs įsigyjęs tas kortas (taps "the party of the soul", nes tokiu žaidimu pagyvins vakarėlio atmosferą; daugiau bendraus su savo vaikais ir geriausiu tėvu, nes žais su vaikais etc)
