Sportlich

Ir stai pagaliau zmogus, kuris tiesa pasake. Kazkada su tevu vazinejom po jo firmos dukterines imones, jis dirba didziausiam padalinyje. Kame esme? Ten zmones yra puikus darbininkai, turi daug patirties, bet kaip sake tevas, niekas Lietuvoje is firmos vadu nemoka tiek, kiek jie verti. Visi gauna po 2.5k kazkur i rankas, taciau darbas yra sunkus ir be to su darbo patirtim atlyginimas turi tik kilti. Tie zmones darba padaro penkiese taip greitai, kad jaunimas keturis kart didesnej komandoj leciau padarytu. O darbas inzinerinis, sudetingas. Lietuvos verslininkai pinigu turi, bet nemato prasmes moketi savo darbininkam tiek, kad galetu padoriai gyventi. Va cia ir yra beda.
 
Kol mentalitetas nepasikeis, toliau visi emigruos. Toks jausmas, kad verslininkai nemokedami padoriu pinigu puikiem darbuotojam nori, kad butu is ko specialistus rinktis. Taigi daug zmoniu isvaziuoja, per metus isvaziavo Utenos dydzio populiacija is Lietuvos. Pazistamas baige IT, yra puikus programuotojas, nuo 10 metu programavo...tereikejo ta matematika univero ismokti. Nugi nuejo darbo interviu, pasiule 1.5k lt pries mokescius :D Susikrove daiktus ir isvaziavo i Sveicarija, kur uzdirba 100k franku per metus ir kuria savo versla tuo paciu.
 
Paprasta zmogaus psichologija: mes kiekvienas trokstam buti pastebeti, ivertinti, liaupsinami uz pastangas. Niekas taip nepakelia darbuotojo noro dirbti ir tobuleti, kaip pagyrimai ir nuosirdus dziaugsmas darbdavio, kai issprendi ta ir ta problema ir esi padoriai atlyginamas uz savo laika. Deja, daug kur dar tebeklesti labai klaidingas poziuris, kad kritika ir mazas atlyginimas mokamas, pades tobuleti zmogui. Zmogus yra nekvailas. Jis mato, kai ji gerbia ir skaitosi ir kai esi tik dar vienas smagratis darbdavio imperijoje...kiekvienas nori but individu, bet didele klaida daro tie, kurie to nenori ar tiesiog nepastebi.
 
Nemanau, kad vien del pinigu begama is Lietuvos. Begama del nesiskaitymo kaip su zmogum. Savo akim maciau, ta pati ir tevas sake.

I have never let my schooling interfere with my education.” ~ Mark Twain
 
Šitas posakis su manim nuo 16 metų. Vien dėl minties svarbos mokiausi kitur, ne vien mokykloje. Mokiausi, kas buvo įdomu ir dabar tą tebedarau. Manau, kad mokytojai nepadaro labai svarbaus dalyko: nedaug kas kala, kad gyvenam Informcijos amžiuje, kur žinios, gilios, specializuotos ir nuolat atnaujinamos, kartu su gebėjimu susitarti su žmonėm, t.y. klientais, yra pagrindinis tavo pajamų šaltinis. Ir toliau bus. Nė vienas mano mokytojas nepasakė, kas dedasi realiam pasaulyje, kodėl svarbu, kad pagaliau suvoktum, kad mokyklon eini ne todėl, kad tėvam pažymių gerų reikia. Eini dėl savęs. Nu labai daug žmonių to absoliučiai "neraukė". Mačiau ir iki šiol matau.
 
Visiem, kurie neturit motyvacijos mokytis, atsiverskit sumautą Internetą naršyklėje ir rašykit google, kas jus domina. Susiraskit prof, kursus nemokamai:
 
* edx.org <---- čia išmokau Python su MIT nemokamai
* coursera.org <--- čia išmokau viską ką žinau apie algoritmus, astronomiją ir chemiją. Dabar mokausi Calculus univero lygio.
* udemy.com <--- čia susidomėjau java, kurią dabar mokausi
* projecteuler.net <---- čia "paturbinau" matematikos ir problemų sprendimo įgūdžius, ypač algoritmų.
................................
 
http://www.paulgraham.com/hs.html <------- Būtina perskaityt kiekvienam, esančiam mokykloje, bet tikrai perskaityt. Ir suprast. Manau, kad labai asocijuosis ir su tais, kurie jau baigę.

Prikabinu privalomus autorius (juos gali rasti ir egzaminai.lt puslapyje).
 
Visus kūrinius ir informacijos apie autorius turėtum rasti 11 - 12 kl. Chrestomatijoje
 
 
Privalomi autoriai 2013 m. egzamine.doc

Kažkada seniai turėjau išsisprendęs, tai pasidalinu:
 

//Biatlonininko rezultatas #include <fstream> using namespace std; const char D[] = "Duomenys.txt"; const char R[] = "Rezultatas.txt"; int main() { int n, x, b, t, k, //etapai, šūvių skaičius, baudos minutės, rato įveikimo laikas, pataikymo skaičius suma, bauda, laikas; ifstream Df(D); ofstream Rf(R); Df >> n >> x >> b; suma = 0; bauda = 0; for (int i = 0; i < n; i++) { Df >> t >> k; suma += t; bauda += x - k; } laikas = suma + bauda * b; Rf << laikas << endl; Df.close(); Rf.close(); return 0; }

Kažkada seniai turėjau išsisprendęs, tai pasidalinu:
 

//Biatlonininko rezultatas #include <fstream> using namespace std; const char D[] = "Duomenys.txt"; const char R[] = "Rezultatas.txt"; int main() { int n, x, b, t, k, //etapai, šūvių skaičius, baudos minutės, rato įveikimo laikas, pataikymo skaičius suma, bauda, laikas; ifstream Df(D); ofstream Rf(R); Df >> n >> x >> b; suma = 0; bauda = 0; for (int i = 0; i < n; i++) { Df >> t >> k; suma += t; bauda += x - k; } laikas = suma + bauda * b; Rf << laikas << endl; Df.close(); Rf.close(); return 0; }

Žinoti viską - neįmanoma. Tačiau turėti kažkokį supratimą - būtina. Žinoma, niekas tavęs neprašo iš biologijos pamokų atsiminti Krebso ar Kalvino ciklus, tačiau žinoti tai, kas pravers gyvenime - naudinga. Įsivaizduok paprasčiausią, kasdieninę situaciją - pasijunti blogai ir nueini pasitikrinti kraujo į ligoninę. Su kraujo tyrimo rezultatais grįžti pas savo gydytoją ir ji sako, kad viskas "gerai". Tu, nežinodamas kraujo sudėties ir kraujo dalelių normos kraujyje, pasitiki gydytoja - o realiai tavo leukocitų kiekis kraujyje viršija normą - yra kažkokia infekcija. Specialistė to nesako, nes "neįdėjai jai į kišenę". Po kurio laiko viskas komplikuojasi. Šaunu, tiesa? O dabar įsivaizduok kitokią situaciją - tu žinai, koks yra leukocitų kiekis kraujyje sveiko žmogaus organizme ir iškart klausi daktarės: "kodėl?", "kas negerai?"
 
Tokių pavyzdžių galima prigalvoti šimtus ar net tūkstančius ir pritaikyti visiems dalykams, kuriuos mokaisi mokykloje. Juk mokykla dėl to ir vadinama "BENDROJO LAVINIMO".
 
Didžiausia bėda mokykloje yra ta, kad joje mokytojai neskatina mokytis savarankiškai ir per daug dėmesio skiria smulkmenoms, o ne pačiam procesui, kaip priversti mokinį domėtis ir atsiversti perskaityti vadovėlį - jie tiesiog pasako VISKĄ, ką mokinys gali rasti knygoje.
 
Savo post'u norėjau pasakyti, kad patys turime atsirinkti informaciją, kuri bus naudinga gyvenime, tačiau sakyti, kad mokykla - *****, nes nieko NAUDINGO neduoda - negalime.

Prikabinu privalomus autorius (juos gali rasti ir egzaminai.lt puslapyje).
 
Visus kūrinius ir informacijos apie autorius turėtum rasti 11 - 12 kl. Chrestomatijoje
 
 
Privalomi autoriai 2013 m. egzamine.doc

Prikabinu privalomus autorius (juos gali rasti ir egzaminai.lt puslapyje).
 
Visus kūrinius ir informacijos apie autorius turėtum rasti 11 - 12 kl. Chrestomatijoje
 
 
Privalomi autoriai 2013 m. egzamine.doc

Būtent – atradai formulę: bet kokios kitos srities mėgėjai, skiriantys daug laiko tai sričiai, turi gyvenimą, išskyrus programuotojus. :)

Čia pažiūrėk:
http://www.thecompleteuniversityguide.co.uk/league-tables/rankings?r=Scotland&s=Business+Studies

Man irgi mokykloj ne viskas patiko. Bet nusispjaut į viską - neprotinga. Gal kai kam reikės aukštojo išsilavinimo, o kai kam užteks vidurinio, bet mokykloje turit progą susipažinti su skirtingomis disciplinomis, išsiaiškinti kuriems dalykams esat gabesni, kurie labiau traukia. Turit žinoti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, kitaip nežinosite kuo norite dirbti, tad - nei ką studijuoti, nei ko siekti. Būdami nemotyvuoti ir apatiški išvaistysite laiką veltui, o paskui kažkuriuo momentu atsitokėję suvoksite, kad neturite ne tik aukštojo mokslo diplomo ir žinių, bet ir IQ galėjote turėti aukštesnį, jei nemiegotumėt per pamokas, ir patirties daugiau, ir - teberašote gimtąja kalba su gramatinėmis klaidomis... O tada - liūdnos žinios, daugeliui teks arti nekvalifikuotą darbą be galimybės pakilti, nes gerą darbą rasti tikrai nelengva, o gyventi iš kažko reikės.
 
Tai gali susiklostyti visai kitaip, jei pradėsite galvoti apie savo būsimą darbą, pasitempsite moksluose reikalingose srityse, papildomai plėsite akiratį, skaitysite, domėsitės... Niekam nerūpės, kad pas gabų fiziką atestate šlubavo kalbos ir menai. Bet jei "šlubas" visas atestatas, o ir pats žmogus nepasižymi ypatingais talentais - patys suprantat, bus būriai geresnių kandidatų kiekvienoj darbovietėj. Neleiskite jaunatviškam optimizui aptemdyt akis - visi turi dėti pastangas, jei nori kažko pasiekti.

Visą gyvenimą buvau pelėda - einantis vėlai miegot ir keliantis kuo įmanoma vėliau. Būdavo įprasta atsikelti 12 valandą dienos ir kol diena įsivažiuodavo, ateidavo 5 ar 6, o mano produktyvus laikas tuomet prasidėdavo dar po kokių 4 valandų. Taigi, 9-10 valandą vakaro nuolat būdavau produktyviausias. Natūralu, kad per savo produktyviausią laiką miegot neisiu, taigi buvau maždaug uždarytas šitam rate be galo.
 
Tiesa, ne visada buvau tuo patenkintas. Kažkada net išbandžiau tokius ekstremalumus kaip kėlymąsi 5 ryto. Pavyko gal kokias 3 ar 4 dienas, poto vėl grįžau.
 
Šiaip ar taip, dabar įpratau gana anksti keltis kiekvieną dieną. Na, sąlyginai anksti (7, retkarčiais 6 ryto), aš prisitaikiau tai savo gyvenimo būdui, todėl pasidalinsiu patarimais, nuoširdžiais patarimais, ką daryt, kad ir jūs galėtumėt atsikelti RYTE ir visus dienos privalumus išnaudot savo naudai.
 
Pirmiausia, turiu įspėt - praktiškai nėra jokių stebūklingų būdų, kad iš pelėdos taptumėt vadinamu vyturiu. Geriausia, ką pasieksit tai 3-4 ankstyvus rytus, o poto arba grįšit į savo normalų, mėgstamą rėžimą arba tapsit angry bird - kur vėlai gulasi ir poto anksti keliasi per prievartą.
 
Studijuoju psichologiją. Įdomių dalykų kartais primoko. Nors kartais aiškina, atrodytų, akivaizdžius dalykus. Šiaip ar taip, žvilktelkim į mūsų elgiasį ir į jame slypinčias priežastis:
 
1) Mums reikia tam tikro skaičiaus miego. Mano atveju tai 8, kartais 9 valandos. Neklausykit tų, kas aiškins, kad jums būtinai reikia miegot 7 valandas arba 5,5. Turi miegot tiek, kiek Tau reikia. Turi jaustis pailsėjęs. Taigi, jei mums reikia 9 valandų miego, miegot nuėjus 3 nakties, atsikelt teks maždaug 12-ą, kad poreikis būtų patenkintas. Lygiai tas pats principas galioja ir jei mes miegot nueisim 10 valandą - išsimiegam 9 valandas, atsikeliam 7 ryto. Kodėl taip paprasta nebūna gyvenime?
 
2) Čia slypi kita mūsų elgesio priežastis. Labai dažnai vakare turim daug įdomesnės veiklos nei ryte. Aš asmeniškai žiūrėdavau filmus arba kalbėdavau su kuo nors arba paskutinės minutės darbus darydavau. Žinojau, kad ryte anksti reikės keltis, kartojo visi, kad mano galva ne tokia šviežia vakare ir dar daug visokių nemalonių dalykų, bet man tiesiog patikdavo ilgai nemiegot ir viskas. Čia kaip rūkančiam tuos vežininkų paveikslėlius rodyt - nu nusišikt jiem, malonu ir viskas, tai smegenys visus neigiamus argumentus tiesiog ignoruos.
 
Taigi, pagal šią idėją mes 1) visi galim atsikelt anksti ryte, kadangi ne kėlimosi laike esmė, o pramiegotų valandų kieky. Na taip, yra ten smulkmenų visokių apie gerą nakties miegą, visokias mankštas ir dar gausybė smulkių detalių, bet likim prie esmės - detalių aptarinėjimą palikim tiem, kas nori paskaityt straipsnį, palinksėt ir toliau nieko nedaryt.
 
2) Kad mūsų noras atsikelt anksti ryte išsipildytų turim ryte turėt malonesnės veiklos nei vakare. Būtent dėl to taip durnai kartais skamba tie visi anksti besikeliančių svaičiojimai - kaip gera ryte atsikelt pamedituot, prasimankštint, paukštelių čiulbėjimo pasiklausyt. Ką žinau, man tokie dalykai atsikelt nepadeda, aš mieliau dar pusvalandį pasnausčiau, nei paukštelių klausyčiausi. Čia teks kiekvienam rast savo priežastis. Jei jų nebus - ryte neatsikelsi. Taškas.
 
Man asmeniškai labai padeda, kad mano draugė ryte anksti keltis į darbą turi. Jai tai pakankamai svari priežastis. Žinau, kad ji irgi mėgsta pamiegot, todėl greičiausiai nespės pasigamint sau pusryčių. Štai priežastis atsikelt man...ta meilė :) O ką daryt savaitgaliais, kai draugei į darbą nereikia? Čia vėl tenka ieškot sprendimų - šeštadieniais ryte vyksta sporto treniruotė į kurią užsirašiau. Jei ją praleisiu - visą savaitę greičiausiai liksiu nesportavęs. O su sekmadieniais dar kol kas dirbu. Kartais atsikeliu anksti, kartais ne. Jei nebūna jokios priežasties keltis, tada garantuotai pučiu į akį.
 
Straipsnio bonus'as:
 
Ką gero galima veikt ryte, kad norėtųsi atsikelti?
 
*Mokytis naujos kalbos. Neįtikėtinai praverčia pačiais keisčiausiais momentais.
*Skaityti įdomią knygą. Geriausiu atveju - kažką susijusio su profesija. Blogiausiu - Harį Poterį, jei neskaitėt.
*Padaryt kokį nors vieną svarbų darbą siekiant savo tikslo. Tikslą pasieksit greičiau nei svajodami.
*Mokytis programuot. Galėsit uždirbt pinigų sunkiais laikais
*Padaryt tempimo pratimų. Šitam įkvėpė taekwondo mokytojas - 70+ metų, bet juda lengviau nei aš.
*Išmokt
. Kai pamatau ką nors žongliruojant vis sakau, kad ir man reikėtų taip išmokt, bet niekaip neatrandu laiko.*Mokytis ar daryt bet ką, kam paprastai nėra laiko. Naktis man patikdavo tuo, kad tada būna neįprastai ramu - daugelis žmonių jau miega, niekas neskambina, netrukdo. Ryte, pasirodo, būna dar ramiau, nes žmonių, kurie sugeba anksti keltis yra kur kas mažiau nei sugebančių ilgai nemiegot.
 
Taigi, jei nei viena iš šių idėjų jums ryte atsikelt nepadės ir savo vertų atsikelt užsiėmimų neturėsit, galiu drąsiai teigt, kad ir anksti ryte jūs neatsikelsit, kad ir kiek svajosit. Todėl arba ieškokit gerų priežaščių arba... saldaus miego :)

Gali čia paieškoti: Reference / Recommendation Letter

Labai gera tema. Aš taip pat minimalizmo šalininkas. Tik pas mane tas minimalizmas labiau sistemiškas, ir apimantis ko gero visas gyvenimo sritis. Ir tai gal ne siauriai apibrėžtas minimalizmas, bet racionalus, sveikas ir neperteklinis vartojimas.
Šiek tiek aprašysiu kelias atskiras sritis kaip pavyzdį.
 
Namai, gyvenama aplinka. Namuose kuo mažiau daiktų, kuo grynesnė erdvė. Savo gyvenamoje aplinkoje noriu turėti tik tai, ko man iš tikrųjų reikia, ir vengti bet ko, kas tą mano aplinką užgriozdintų. Bet tai, ką pasirenku turėti, noriu kad būtų labai kokybiška ir ilgaamžiška tiek konstrukciniu, tiek dizaino požiūriu. Todėl labai vertinu nesenstantį subtilų, klasikinį stilių ir dizainą (ypatingai danišką, skandinavišką).
Darėme esminį buto remontą, tai teko labai daug ką išmesti. Po remonto liko minimalus kiekis baldų, virtuvės įrangos ir t.t. Iš pradžių nebuvo pinigų viskam susipirkti, o pagyvenus apytuščiuose namuose ilgesnį laiką pamačiau, kad neįpatingai kažko ir trūksta. Dabar stengiuosi turėti kuo mažiau, bet kuo kokybiškesnių daiktų. Pvz, skalbimo mašiną pirkome brangią, bet patikimai veikiančią ir funkcionalią. Noriu labai kokybiško virtuvės komplekto su uždaromis spintelėmis, kad kuo mažiau daiktų būtų laikomi atvirai. Tai yra ir gražu, ir praktiška tvarkantis, ir namuose išlaikoma erdvumo, lengvumo atmosfera. Dabar, kai iš savo jaukių namų ateinu pas kokius užsigriozdinusius draugus ar pažystamus, tai toje aplinkoje jaučiuosi tikrai nejaukiai - toks jausmas, kad ten ne daiktai tarnauja žmogui, bet tas žmogus tarnauja savo daiktams.
 
Asmeniniai daiktai. Čia taip pat norisi turėti kuo mažiau, bet kuo kokybiškesnių daiktų. Ir čia išmanusis telefonas tikrai randa savo vietą, ir nežadu jo atsisakyti. Taigi, labai svarbūs dalykai: geras išmanusis telefonas, mano nedidelius poreikius pilnai patenkinantis kokybiškas kompiuteris, nors ir senesnis, bet techniškai tvarkingas automobilis (išoriškai gali būti ir netvarkingas, subraižytas ir t.t.), geri ir kokybiški rūbai tiek laisvalaikiui, tiek darbui, tiek "išeiginiai". Ir visko ne per daug, tiesiog tiek, kiek reikia.
 
Mityba. Labai svarbus reikalas. Stengiuosi valgyti kuo natūralesnį, žalesnį ir mažiau apdorotą maistą, t.y. valgyti kuo daugiau tokio maisto, kuris randamas gamtoje, ir stengtis jo niekaip neapdirbti: kuo daugiau vaisų, daržovių, įvairių salotų, sūdytos lašišios, šaldytų daržovių ir pan. Po to seka įvairios kruopos, košės. Ir tik po to mėsa, geriausiai virta arba troškinta. Visai pabaigoje - čipsai, alus, saldumynai ir pan. Ir visada kuo mažiau apdorotas maistas, kuo natūralesnis. Nes net ir iš visiškai sveikų ir natūraliu komopentų, bet durnai paruoštas maistas nėra sveikas. Pvz. cepelinai, kugelis, koks nors daržovių troškinys su užkepintu sūriu ir t.t. Šaldytuve nėra vietos majonezui, dešrelėms, koldūnams ir kitokiam šlamštmaisčiui. Kame čia minimalizmas? Tame, kad kai valgai daug natūralaus ir neapdoroto maisto, tau nereikia nei daug laiko to maisto ruošimui, nei daug pastangų, nei įrankių. Pvz, jei iki pietų valgai tik vaisius, tai reikia juos tik nuplauti - nereikia nei šaukšto, nei peilio, nei puodų, nei orkaitės ar pan. Tiesiog imi ir valgai. Jei pietums ruoši salotas, tau taip pat užtenka tik lentėlės, peilio ir lėkštės.
Apsiperkant parduotuvėje taip pat minimalizmas. Neperkant šūdmaisčio, o tik pagrindinius, bet kokybiškus produktus, išlaidos taip pat padidėja neženkliai - nes pagrindiniai produktai paprastai nėra brangiausi (gal tik kokybiška mėsa ir žuvis brangiau kainuoja).
 
Laisvalaikis. Kuo daugiau kokybiško laisvalaikio, ir kuo mažiau junk time. Įvairus sportas, bėgimas, knygos, laikas su žmona, miegas, internetas (čia ypač sunku siekti "kokybės" - čia ir tobulėjimui erdvės daugiausia). Vengiu TV, nes užkabina, ir nepajauti, kaip beprasmiškai prabėga vakaras. Taip pat vengiu nekokybiškos spaudos - tai iš esmės visa periodinė LT spauda, išskyrus vieną kitą žurnalą, ir vieną kitą kokybišką straipsnį toje bullshit masėje. Knygos yra gėris, ir nors knygynuose 95 proc beverčio šlamšto, likę 5 proc yra tikrai vertingų skaitalų. Facebook'e subscribinus keletą įdomių žmogių, ir užhaidinus facebooke gyvenančius pažystamus nuobodylas, tai tampa tikrai gera vieta įdomiai informacijai atrasti.
 
Darbas. Negaliu pasakyti, kaip čia su racionalumu ir minimalizmu dirbant kitam. Bet dirbant sau, labai gerai orientuotis į optimalų rezultatą įdedant optimalų kiekį pastangų. T.y., darbas, nors ir užima labai didelę laiko dalį, pagal mano filosofiją jis neturi viršyti miego laiko. T.y., miegu 8 val, dirbu apie 8 val, "gyvenu" likusias 8 val. Bent man šita proporcija atrodo labai sveika. Darbe vengti š*do malimo - geriau tuomet grįžti namo ir pamiegoti, pasportuoti ar pan., nes darbas be nusiteikimo ne kažkokius rezultatus atneša, tai nėra prasmės ir "mūčytis". Aišku, tai galioja tik dirbant sau. Taip pat labai svarbu saikas, kaip ir visur - neuždirbsi visų pinigų, nenusipirksi visų daiktų, nepamylėsi visų moterų - todėl vertą rinktis gerą ir patinkantį darbą, į kurį vertą koncentruotis ir siekti gerų rezultatų, ir vieną, bet gerą moterį :)
 
Mąstymas ir gyvenimo būdas bendrai. Stengtis nekaupti nieko, ko nereikia. Lengvai paleisti tai, kas jau išgyventa ir suvartota. Išmesti telefoną nusipirkus naują. Išmesti visas seno auto detales nusipirkus naują. Perkant kiekvieną daiktą namuose, būtinai atsisakyti senojo. Išmesti knygas, kurias buvo nevertos tavo laiko (ir jokiu būdu nedovanoti, o išmesti - juk nenori kažkam dovanoti tai, kas neturi vertės ir bus tik balastas).Pvz, skubėdamas į kelionę maximoje nusipirkau Čekuolio knygą, ir net pusės neperskaitęs išmečiau - be gailesčio :)
Nesiekti bendravimo su tais žmonėmis, kurie neturi kuo dalintis. Tačiau skirti pakankamai laiko tiems, kurie tau svarbūs. Nesinešioti nuoskaudų, išgyventi ir paleisti nesėkmes - kaip ir sėkmes. Ilsėtis kokybiškai. Maitintis kokybiškai. Dirbti kokybiškai. Gyventi kokybiškai. Bet niekur nepersistengti ir išlaikyti pusiausvyrą :)
 
Toks būtų mano visai ne minimalistinis komentaras. Tikiu, kad jis buvo riekalingas būtent tokio ilgumo :)

Jai bandai pokerį ieškot laimės, jos ten nėra..

Čia kažkaip NEC atrinko tas mokyklas. Mokytoja penkt. buvo kursuose, tai ten aptarinėjo tą naują egzaminą, o ryt laikom skaitymą/klausymą/rašymą, ketvirtadienį - kalbėjimas.
 
Beje, nežinau ar šiais metais mums jau galios, bet nuo 2014m. turbūt (labai tikėtina), kad nebeliks procentų už egzą, t.y. rašys, kokiam lygiui tu priklausai ir kiek taškų surinkai. Taip bus ir per bandomąjį:
A2-0-16
B1-17-40
B2-41-80
B2+ 80-100
 
beje, kalbėjimas nuo 2015m (o gal ir nuo 2014m.) bus įrašinėjimas ir galėsi gauti MAX 20 taškų, kurie ĮEIS į egzamino rezultatą. Kalbėjimo užduotis žiauriai easy, nebelieka diagramų/grafikų, o tiesiog punktai, į kuriuos turi atsakyti. Beje, jei nori, kad būtų egzaminas Tavo B2 lygio taškais įvertintas, per kalbėjimą BŪTINAI turėsi atsakyti į "papildomą" klausimą - a le sunkesnį.

Kadangi mano tėvai irgi lb rūpinasi savo atžalomis, tai vis reikėdavo įrodinėti, kad aš esu savarankiškas. Keli patarimai būtų tokie:
 
Domėkis tėvų veikla. Klausinėk apie jų darbą, kodėl priima gyvenime vienokį ar kitokį sprendimą. Visada įdomu pasakoti, ypač savo vaikui. O tuo pačiu jie žinos, kad tu kažką mokaisi, sužinai.
 
Pinigų dalį išleisk pirkiniams skirtiems šeimai. Tai turi būti daiktas, kurio tikrai trūksta. Pvz aš dažniausiai pirkdavau smulkiąją buitinę techniką, kurios reikėdavo namams. Taip jie matydavo, kad protingai leidžiu pinigus. Kita sritis, kur gali leisti pinigus - tai mokslas. Tėvai tikrai nori, kad būtum išsilavinęs. Aš dar kokioj 6-7 klasėj per metus nuo pietums duodamų kelių litų susitaupiau apie 100Lt ir nusipirkau didelę enciklopediją. Tėvai tikrai buvo patenkinti :) neskaitant, kad galbūt nepavalgydavau normaliai dėl neva sutaupytų pinigų.
 
Būk namų šeimininku. Pradžioj tiesiog padėk visuose namų ruošos darbuose. Antra, imkis iniciatyvos. Sutvarkyk kažkokį lašantį kraną, padaryk kapitalinį būsto sutvarkymą, surušiuok kokias senas nuotraukas. Na kažką tokio, ko neprašo, bet kas matosi, jog reikalauja sutvarkymo. Taip tėvai matys, kad esi pasiruošęs gyventi atskirai, nes susitvarkai su "ūkiu".
 
Šviesk tėvus. Jie turi savo pasaulėžiūrą, tu savo. Jos didele dalimi skirtingos. Parodyk, kad tavoji yra ne tokia bloga kaip jie mano. Tarkim pasakok, kad lažybose gali išmėginti savo matematikos žinias. Arba tiesiog vis papasakok kokias sėkmės istorijas. Tikiu, kad tėvas mėgsta sportą. Jeigu nori parodyti, jog lažybos yra gerai, tai prieš sporto įvykius pasakyk už ką statytum ir kodėl. Ir paskui pažiūrėkite kartu rezą. Aš tokiu būdu mamos vardu dar 15 metų turėjau pora sąskaitų lažybų bendrovėse (nes mano mieste nebuvo lažybų punktų, galėjau statyti tik internetu). Kai įgausi pasitikėjimą, nebereiks detalizuoti. Parodyk, kad tas uždarbis yra hobis, o ne kaip pagr darbas. Tėvai juk bijo nestabilių pajamų.
 
Rodyk, kad žn ko nori gyvenime. Ir kaip to sieki. Pvz, kad studijuosi tą ir tą kažkokiame univere. Tėvai bus ramūs, kad nenueisi šunkeliais.
 
Visada rodyk pagarbą tėvams. Net jei ir manai, jog jie neteisūs.
 
 
Tavo tėvai juk leidžia dirbti stroikėse, tai jau pasako, kad neprieštarauja, jog tampi savarankišku. Dar pora metų ir iš viso mažiau knis protą. Na nebent dėl to, kad marčią gerą parsivestum :) Dėl privatumo, tai stenkis įrodyti, jog tau svarbu yra jis ir kad dėl to lengviau gyventi einasi. Protingi pirkiniai (ypač jų pateikimas tėvams) turėtų atskleisti, jog suvaldai savo finansus. Mano atveju tėvai apie mano pinigus žinojo iki 16 metų, kai jų vardu teko pinigus banke laikyti, o vėliau jie priėmė tai, jog tai mano asmeninis dalykas ir neprivalau atsiskaityti už kiekvieno lito išleidimą. Visa tai atsitiko, nes sekiau išvardintus punktus. Rodžiau, kad esu savarankiškas.
 
Tik nesusidaryk įspūdžio, kad čia viskas rožėmis klota. Tekdavo ir man pasipykti dėl vieno ar kito dalyko. Bet ilgu laikotarpiu toks bendradarbiavimas buvo tik į naudą. Juk sugriauti santykius yra daug lengviau, nei juos pastatyti :)

Aš negaliu vertinti, nes gyvenime nesu žaidęs kompiuterinių žaidimų - nei Counter Strike, nei World of Warcraft, nei jokių kitų. Atvirai pasakius, nežinočiau ką ten reikia daryti (šaudyti?), jeigu kas nors mane prie įjungto lango pasodintų.
 
Visi draugai aplinkui žaidė, bet manęs nedomino ir tuo metu mokiausi programuoti - atsakydavau jiems tada, kad programavimas yra protingiausias žaidimas pasaulyje, - ir todėl amžinai įdomus (tau nereikia laukti, kol išeis kokia nauja žaidimo versija, - naujas versijas, aukštesnius lygius susikuri pats tą pačią akimirką, kai į galvą šauna nauja idėja, kurią nori įgyvendinti).
 
Dabar manau, jog tam turėjo įtakos tėvo požiūris. Kai buvau galbūt dešimties ir kompiuterius turėjo anaiptol ne visi, dauguma vaikų žaidė su Sega Mega Drive. Norėjau ir aš, bet kai užsiminiau apie tai tėvams, atsakymas buvo trumpas: "Nežaisk, nes nubuksi". Kažkaip įstrigo tas vienas pasakymas į galvą ir visada jį paauglystėje prisimindavau pagalvojęs apie žaidimus.
 
Iš tikrųjų nemanau, kad visi žaidimai bukina, bet jei jau pačiam kyla toks klausimas - tuo užsiimant - reiškia, pats jauti, kad tai tave bukina, - neduoda naudos ir laikas eina veltui. Be to, nemanau, jog yra toks žaidimas, kuris tikrai būtų vertas žmogaus laiko, - nebent norėdamas gali save tuo įtikinti - visada bus dalykų, kuriais gali užsiimti vietoje žaidimų ir kurie tau suteiktų daugiau realios naudos.
 
Naudą aš matuoju paprastai: pagalvoju, ar tai, ką dabar darau, padės man po dešimt metų būti geresniu žmogumi, ar ne. Nauda - tai žinios, įgūdžiai, patirtis, pasaulėžiūra, suvokimas - jei nors vieną iš jų jaučiu, tai man tampa priežastimi tuo užsiimti. Dėl to neretai sau leidžiu atsisakyti net mokamų darbų (kai jie būna mechaniški, be jokių iššūkių) ir darau dalykus iš idėjos, - jei jaučiu, jog taip tobulėju.
 
Norint nustoti žaisti, reikia atrasti naują pomėgį / aistrą / tikslą / siekį. Pagalvok, kuo nori užsiimti gyvenime, ką veikti ateityje, - juk gali tuo pradėti domėtis savarankiškai. Pavyzdys: jei norėtum kada nors užsiimti verslu, susirask daugiausiai šioje srityje pasiekusių žmonių pavardes, ieškok jų knygų, interviu, kalbų - tas pats galioja bet kuriai sričiai - ar tai būtų literatūra, ar medicina, ar fizika.
 
Tiesiog - kai kyla klausimas, ar laiką leidi prasmingai, - atsakymas visada bus tas pats - NE - nes kitaip toks klausimas nekiltų. Be to, kiekvienam žmogui prasmė gali skirtis: jei trys draugai pasakys, jog jaučia naudą žaisdami žaidimus, nereiškia, jog gauni pakankamą naudą ir tu, - galbūt viduje jauti, kad gali laiką leisti prasmingiau, galbūt kitų tokios mintys nekankina. Visada klausykis savęs - juk todėl Dievas kiekvienam iš mūsų davė po galvą.

Tai, ką paminėjo temos autorius, be jokių išvedžiojimų galima pavadinti paauglyste. Ir nereikia "malti", kad kažkas kitaip. Visų pirma man kyla mintis: kas vyksta?
 
Reikėjo pateikti bent vieną RIMTĄ pavyzdį. Aš galiu grįžti namo iš lauko apsvaigęs nuo alkoholio ir sakyti savo tiesą, kad mane per prievartą mergina prigirdė. Ar gi tai normalu?
 
 
O su kuo tu bendrauji? Galbūt susidedi tikrai su nerimtais veikėjais. Šiandieniname LIetuvos jaunimo tarpe tikrai maža dalis normalaus jaunimo išlikę, daugelis - nupušėliai (kalbu apie etatinius alkoholio mėgėjus; besiburiančius į "gaujas" ir nerandančius veiklos apart plavinėjimo pyplius ir pan. brudus, kurie nieko nesiekia, tik kenkia).
 
 
Dabar įsivaizduok situaciją, jog turi vaiką, kuriam 16-20 metų. Kaip su juo elgtumeisi? Tu tėvams meluoja, jie (manau) tai suvokia, todėl ir kontroliuoja tave. Norint užsitarnauti pagarbą - reikia stengtis ir kovoti, tačiau tu to nepadarysi, nes manau, kad dar esi nespėjęs subręsti paauglys, kurio galvoje vyksta karas. Štai ir atsakymas į visus klausimus. Jeigu nori keisti aplinką, pradėk nuo savęs.
 
Suprantama, aš jokiu būdu temos autoriaus nesmerkiu, juk daugelis paauglių tokie. Savotiška amžiaus riba, savotiškos peštynės, ašaros, nesusipratimai. Tai būna beveik kiekvienm (asmeniškai man to nebuvo). Dabar kitas dalykas - temos autorius yra išlaikomas tėvų, tad tėvai turi teisę elgtis savo nuožiūra. Tokie mąstymai, kaip "jie neturi teisės to daryti, nes aš esu suaugęs", yra vaikiški. Tai tik parodo, kad temos autorius TIKRAI yra nesubrendęs. Net neturėdamas didelių psichologinių žinių aš tai supratau.
 
 
Tikrai? Ir viskas? O rūkai, vartoji alkoholi? Galbūt kažkur investuoji, o gal kolekcionuoji? Įprastai čia susimaišo materialiniai skoniai. Tavo tėvai turbūt labai taupūs ir jiems kiekviena smulkmena atrodo it gigantiška (pernelyg didelis sureikšminimas).
 
 
To ZJA. Negaliu neįsiterpti. Tai naglumo viršūnė. O kodėl neduoti tėvams pinigų? Jie gal svetimi? Jei ne pinigus, tai bent kažkokį reikalingą daiktą nupirkti. Savanaudystės viršūnė! Jie į tave investuoja ir pinigus, ir nervus, ir meilę, o tu nusisuki ir bėgi? Tokius pyplius į vaiknamį.
 
 
Faktas, kad užsidirbai negražiais būdais. Štai ir tavo kančios metas. Realiai yra pateisinamų uždarbio būdu, kuriuose labai svarbus tėvų pasitikėjimas, o ne smerkimas, bet yra ir būdų, kurių geriau nebandyti. Abejoju, ar būdamas tėvu norėtum žinoti, kad tavo vaikas užsiima narkotikų prekyba ir dieną naktį gerti raminamuosius baiminantis dėl to, kad jo nesučiuptų policija.
 
 
Štai! Nesu didelis lažybų mėgėjas, bet pasakysiu visiems, akcentuojantiems frazę "lažybos BLOGAI" - UŽTILKITE nevykėliai. Turint gerą galvą ir kiekvieną sprendimą priimant protingai tai nėra žalinga. Kartais net teisingai priimtas sprendimas nebūna toks teisingas, kaip atrodo. Tai žaidimai. Tai kombinacija: laimiu/pralaimiu. Už tai aš nesmerkiu. Tobulėk, nebūk etatinis žaidėjas ir GALBŪT nusišypsos tau laimė, tačiau atmink, kad tuo pačiu tai ir didžiulė RIZIKA. Asmeniškai aš žaisdamas pokerį elgiuosi protingai ir nuostolio nepatiriu niekada. Žinoma, nestatau milžiniškų sumų (viskas tik dėl pramogos skonio).
 
 
Dabar paminėsiu - kas gi ta pilnametystė. Visų pirma, tai reiškia, jog tu jau nebesi vaikas. Antra, tai didelis popierizmas, įstatymai ir pan., pvž. alkoholis parduotuvėse prieinamas tik pilnamečiams. Trečias dalykas, apie kurį nesusimąsto daugelis tėvų - privatumas. Pilnametis žmogus turi VISIŠKĄ TEISĘ į savo asmeninį gyvenimą, BET. Čia išlenda vėl gi materialinis reikalas - tu esi išlaikytinis. Šiuo atveju jie tik gali apriboti savo veiksmus ir priežiūrą.
 
Tiesą sakant aš taip ir nesupratau, ar temos autorius visiškai išlaiko save (tokiu atveju kai kurios mano tezės nueitų šuniui ant uodegos) ar nevisiškai. Na, o ši istorija turi labai paprastai sprendimą: kaip daugelis minėjo, imkis iniciatyvos. Tu jos nerodai, nes esi silpnas. Griebk save už ragų ir pagyvenk kurį laiką vienas, be jų pagalbos (bent mėnesį). Tačiau pirmiausia siūlyčiau užsiimti savianalize. Norėdamas kažką pakeisti, turi pažinti save ir nuslopinti savo viduje vyraujantį chaosą. Gali neneigti, kad jo nėra - manęs neapgausi.
 
 
Geriau sužaisk dar vieną pokerio partiją nei tokį sprendimą priimk :) Alkoholis - ne draugas (kaip "brangūs" tautiečiai nemano). Alkoholis kelia depresiją ir jis tikrai jokių žaizdų neužgydys. Tau jis nereikalingas.
 
 
Kad žinotum, kaip aš tau pritariu. Mano atveju tai "baisiau" už tėvus. Tiesiog nereikia visų sureikšminti pretenzijų ar pan.: neklausyk ką visada šneka, nes dažnai perdeda (vis gi, senyvas amžius - senyvas mąstymas); mažiau bendrauk ir tos pretenzijos mažės (tai nereiškia, kad turi išsižadėti bendravimo - aš su seneliais pabendrauju maksimaliai kartą per mėnesį ir to pakanka). Viskas kaip sakoma - su laiku.
 
 
To ZerG. Žodis VISI čia visiškai ne į temą. :) Jeigu remiesi savo ar aplinkinių patirtimi, nereiškia kad taip yra VISIEMS.
 
 
Pradžioje nusišnekėjai, vėliau atsikvošėjai. Kokia dar dabartimi? Aš suprantu, kad kartais reikia "išleisti gazą" (man pačiam taip būna). Tėvai turi suprasti, kad negalima varžyti svo vaiko, ypač kai jis jau pilnai už save atsako? Pritariu šiai minčiai, bet temos autoriaus istorija čia ne prie ko. Kaip supratau, jis yra išlaikytinis. Ką jis uždirba, turbūt išleidžia daiktų pirkimui, lažyboms ar pan. Vat jeigu pradėtų galvoti apie tai, kad reikia iš tų pinigų nupirkti valgyti ar apsirengti, tuomet palaikyčiau autorių. Dažnas paauglys, uždirbdamas pinigus, mano, kad yra visavertis, nors tuos pinigus paleidžia į visas puses ir vis dėl to tėvai jį tebeišlaiko. Pačiam paskutiniui tavo sakiniui visiškai pritariu, tačiau jis vėl gi netinka šiai temai, nes autorius nežinia kaip tuos pinigus uždirba. Vis gi, kalbant apie rimtą pinigų ir sąžiningą pinigų uždirbimą, jų disponavimą - normaliems tėvams neturėtų dėl to kilti priekaištų.
 
 
Tą patį ir aš noriu pasakyti.
 
 
Jau buvau tai paaiškinęs, bet pakartosiu. Iš vienos pusės normalu, iš kurios nenormalu. Temos autorius nėra VISIŠKAI (žodis "pilnai" netinkamas vartoti) atsakingas už save, tad gal užteks jį ginti. Tiesiog sukakus pilnametystei jaunuolis "susikuria" privatų gyvenimą, į kurį niekas negali kištis. Šiuo atveju tėvai turi teisę kištis, tačiau jiems vertėtų šiek tiek sumažinti "apsukas", vis gi visą gyvenimą neseks kiekvieno vaiko žingsnio.
 
Paauglystė - tai toks laikotarpis, kuomet vaikinas tampa vyru, tokiu vyru, kokiu bus visą gyvenimą. Tai svarbu atminti. Paauglystė yra pats svarbiausias gyvenimo periodas, kuriame priimami svarbiausi sprendimai, lemsiantys ateitį.
 
 
Tokia atvejai tik motyvuoja, gyvenime kartais privalu tai patirti, kad sugebėtum pažinti tiek save, tiek aplinką. Nesmerkiu tokio poelgio. Svarbu susivokti ir imtis veiksmų.
 
 
Sakai tiesą, bet nereikia taip akcentuoti, nes tai vadinama perdėjimu. Kiekvienas eina savo keliu ir aš esu ne vienoje savo žinutėje rašęs, kad reikia laužyti standartus, norint kažką pasiekti. Tėvai ne visada mąsto teisingai ir juolabiau mažiausiai ~30proc. jų sprendimų yra klaidingi. Tačiau tėvai nėra vienintelis rodiklis. Kaip gi aplinka: draugai, mokykla, giminės? Štai kas jus (manęs ne) verčia progresuoti/regresuoti. Tėvai jus tik supažindina su pasauliu, visko semiatės patys.
 
 
Kiekvienas tėvas patyręs paauglystės laikotarpį ir supranta, kas yra normalu, o kas ne. Tikrai didelė dalis tėvų nepriekaištauja paaugliams, jei jie grįžta namo išgėrę (juk , ir jie TAI DARYDAVO). Svarbu neperžengti ribų - štai ko baiminamasi. Paauglys nemoka priimti teisingų sprendimų, gali neapgalvotai pasielgti.
 
 
Pritariu, tačiau priklauso dar ir nuo klaidų. Jei tu pagaminsi bombą ir ją susprogdinsi Vilniaus oro uoste (mirs koks 50 žmonių), nemanau ar tai bus pateisinama klaida. Klaidos būna NEAPGALVOTOS. Suplanuotos klaidos nebūna pateisinamos. Tiek aš, tiek mano tėvai - darome klaidas ir kiekvienas suprantama kokios jos būna. Iš klaidų mokomasi.
 
 
Labai teisingai. Kiekvienas turime būti savotiškas poch*istas (neperžengiant ribų) ir kuo mažiau kreipti dėmesio į tai, kas rėžiama į akis.
 
 
Manęs nekontroliuoja nuo ~13 metų. Jokių kišimosi į mokslus ir pan. Dabar jie yra net gi laimingi, nes iš savo uždirbtų pinigų dažnai perku įvairius daiktus jiems, padedu. Tiesa, kažkokio dvasinio artumo nebuvo niekada - aš ne toks žmogus, aš pirmenybę teikiu savo darbui.
 
P.S. Nesu psichologas, tiesiog paprasto žmogaus intuicijos pagalba apžvelgiau kai kurių nuomones. Mano brangieji heiteriai (pvž. dziumandzi ar koks ten juokdarys), galite (atleiskite moderatoriai) - užsikr...

Vardas: mergaiciuke.
Labai gaila, tiek metų veltui nuėjo mokslui, degradacija ryški tavo komentare. O tu dar save drįsti vidutine vadinti? Kraupu...
 
 
Jo... milijardieriai nesimokydavo, net nestodavo į universitetus... o gal žinai, kad labai daug jų buvo netgi labai išsimokslinę, matematikoj rodydavo nepaprastus gabumus, baigė geriausius pasaulio universitetus. Visokių yra, bet jei tiki, kad nieko nesimokęs kažko tikrai pasieksi, tai turiu tau blogų naujienų (jei net paprastų užduočių negali padaryti, tai apie kokį tau darbo patikėjimą dar galima šnekėti).
 
Beje, milijardieriai tikrai puikiai išmano gramatiką, moka sklandžiai reikšti mintis, šiuo atžvilgiu tu stipriai atsilieki.
 
Mokslas gal ir ne viskas, bet su mokslu tu turi KUR KAS DAUGIAU GALIMYBIŲ pasiekti savo tikslų.

Tavo požiūris šioje vietoje ant tiek siaurus, kad net juokinga pasidarė. :) Smagu kai pats paklausi, pats atsakai. Esmė, jog aš nekritikuoju, žmonių kuriems daiktai svarbūs, turi reikšmę, kuriems jų reikia, kad jie "užimtų kažkokią vietą". Aš ne tas kuris, mokintų gyvent kitą, kuomet pats neesu susipratęs savajame, tačiau prašyčiau, nejuokink manęs su savo nihilizmu ir savo kiemo pažiūromis.
 
Benamis, (tikrai nekalbu apie intelektualuma :D nes net nesuprantu iš kur išbūriai). Benamis, tas kuris neturi namų ? Primityvus žodžio analizavimas. Tačiau, namų su savimi nesinešiosi juk :) ? O girdėjai apie tokį dalyką kaip nuoma ? Įžvelgi ką nors blogo, kuomet žmogus, turintis tik vieną kuprinę su asmeniniais daiktais, ir tašę su laptopu, išsinuomoja būtą, svečioje šalyje, nusiperka laikinus daiktus reikalingus gyvenimui (higienos reikmenys, maistas) kuriuos gali palikti tą pačią akimirką ? Susirandą darbą, susipažysta su nauja šalimi, nauja kultūra, o vėjui papūtus, išvažiuoja gyventi kitur ? Tokius dalykus kaip mašina, dviratis, būstas... juos galima išsinuomuoti, paturėti laikinai, nebūtina jų turėti apsikabinus ir nešiotis kartu su savimi visur.
 
Neesu aš ir tas kuris, niekada nepajaučia daikto rankose, aš tiesiog nejaučiu jokio gailesčio jų palikti. Nusipirkau dviratį, nusipirkau gitarą, nusipirkau lovą, supratau, kad turiu išvažiuoti, viską palikau, kam reikėjo, tas pasiėmė.
 
Net nesuprantu kodėl, atsakinėju į tavo pasakymą, ypač po tiek laiko, tačiau jei jau padariau, tai padariau... Visi esam skirtingi, būtume tokie patys, būtu graudu... Tačiau nereikia gyventi rėmuose ir nematyti, kad gali būti kažkas už jų...

O mano vyras yra tikras vyras. Ir man nereikia jokių straipsnių, kad tuo tikėčiau :) Visų pirma jis vyras dėl to, kad vedė, o ne pasiūlė gyventi "susimetus". Jis nesivadovauja emocijomis. Nebijo juodo darbo. Jį gerbia kiti. Jis visada apsikirpęs, nusiskutęs ir skaniai kvepiantis. Jo kojinės niekada "nestovi" kampe :D Jis turi gal 30 kaklaraiščių (mėgsta puoštis :D ). Jo automobilis visada švarus. Jis punktualus. Jis myli savo tėvus ir jiems padeda. Net labai pavargęs skiria man dėmesio. Su juo jaučiuosi tikra moterim ir esu laiminga. Ir manau, kad tai yra didžiausias komplimentas jam. Jis gali verkti, jis gali sirgti, gali ko nors bijoti - tebūnie. Bet jei su juo jaučiuosi savimi ir esu laiminga, vadinasi, jis - tikras vyras.

Na negaliu sakyti, kad aš jau moku anglų kalbą (Dar daug tobulėti), nes jos pilnai nemoka, net patys amerikiečiai ar britai, tačiau temą reikejo kažkaip pavadinti :)
 
Mokindamasis anglų mokykloje nuo 4 iki 12 klasės išmokau tikrai nedaug, palyginus kiek išmokau per dvejus metus. Viskas prasidėjo kai spręsdamas gramatikos knygelę supratau, kad taisyklių tikrai per daug, kad jas būtų galima įsiminti sąmoningai ir jų nepamiršti. Vien su artikeliu "a" taisyklių ir išimcių buvo gal 3 lapai. O kur dar kitos, rimtesnės taisyklės :) Benaršydamas internete atradau super entuziazmu trykštantį žmogų Aj Hoge, kuris mane užvedė ant teisingo mokymosi kelio (jo pamokas klausau iki dabar) Pirmiausia susipažinau su pagrindinėmis 7 taisyklėmis:
1. Mokytis ne pavienius žodžius, o iškart frazes (Pats kartais nesilaikau šios taisyklės)
2. Jokiu būdų nesimokinti gramatikos
3. Mokintis kalbos su ausimis, ne akimis (Pati svarbiausia)
4. Mokintis giliai (daug pakartojimų, kad smegenys įsisavintų gramatines struktūras ir taisyklingą tarimą)
5. Mokintis gramatikos jos nesimokinant, pasąmoningai.
6. Mokintis is realios medžiagos, o ne iš mokyklinių vadovelių audio diskų surežisuotų dialogų.
7. Klausyti ir atsakinėti, (cia kalbama apie jo sistemos mini story pasakojimus, o visą kitą medžiagą galima tiesiog klausyti ir kartoti).
Na ir pradėjau klausyti jo effortless english pamokų. Kiekvieną pomokos mini story pasakojimą po 30 ir daugiau kartų. Į dieną klausydavau po 5-8 valandas. Stengiausi klausytis visada kai tam atsirasdavo proga.Mokinausi giliai, kurdamas anglų kalbos neuronų tinklą smegenyse. Per maždaug 6 mėnesius perklausiau visą kursą. Po kurso angliškai supratau žymiai geriau ir kalbėt pasidarė žymiai lengviau, pagerėjo tarimas, nereikėjo net galvoti kalbant(nevisada :D ). Žinoma man tai buvo tik pradžia todėl nusprendžiau mokintis kitą jo komplektą Power English. Jį perklausiau per 5 mėnesius. Jame ne tik pramokau dar geriau kalbos, bet ir daugiau kalbos mokymosi įpatumų, daugiau faktorių apie kuriuos mokykloje net neužsiminama. Klausiau taipogi po 30 ir daugiau kartų. Kalba buvu kartu su manimi :) Buvo, kad net sapnus pradėjau sapnuoti angliškus. Prie to pačio pradėjau skaityti knygas, bet nesunkiai suprantamas (bent 90-98%) tokias, kad joms nereikėtų nuolatinio žiūrėjimo į žodyną. Palaipsniui didinat jų sunkumo lygį. Bent jau man suprantant kokius 95-98% suprasti likusius nežinomus žodžius yra labai lengva iš konteksto, o kadangi tas žodis dažniausiai knygoje yra pavartojamas ne vieną kartą jis įsimenamas ivairiose situacijos, todėl jo reikšmė tampa aiški ir unikali. Šiek tiek sumažinau klausymo laiką ir padidinau skaitymą. Maždaug 60% klausymo laiko ir 40% skaitymo. Nors daug kas rekomenduoja 80/20. Bent jau man toks būdas pasirodė labai veiksmingas. Iš klausymo į pasamonę įstrigo gramatinės struktūros, teisingas tarimas, pagerėjo šnekamosios kalbos supratimas. Skaitant lavėjo rašytinė anglų kalba, taipogi išmokau daug žodžių, jų net nesimokindamas. Perskaičiau beveik visas Roald Dahl knygeles, beveik visą "Goosebumps" knygų seriją "Hardy Boys" seriją, keletą "Nancy Drew" knygelių. Ir dar daug kitų. Kuo daugiau skaitai, tuo daugiau supranti :) Tikrai smagus jausmas. Jūs galite skaityti kokias norite, savo noru, svarbu, kad suprastumėte didžiąją dalį pasakojimo, o ne, kad kas antrą žodį verstumėt su žodynu, nes taip nieko gero nebus.
 
Kadangi truputį pradėjo erzinti ta monotonija klausant vien Aj hoge pamokų norėjau kažko paįvairinimui, todėl pradėjau klausytis ivairių podcastų, audio knygų, angliškos radijos, supratau ne viska, bet ir nemažai.
 
Vėliau pradėjau karpyti serialus į 2-3 minucių audio failus (Kodėl serialus? Todėl, kad kaip vienas šio forumo narys Akagintaras yra sakęs, kad ten nuolatos mala liežuviais. Geriausias pavyzdys manau friends serialas) taipogi lygiom su audio failais dalimis susikarpiau ir titrus. Stengdavausi išsiversti nežinomus žodžius, porą kartų perskaityti tekstą, o poto jau klausytis klausytis ir klausytis. Kol visa kalba jau pasilikdavo giliai smegenyse :).
 
Dar pridėjau ir žiūrėjimą, peržiūrėjau:
14 sezonų South Park
6 sezonus Spongebob Squarepants
7 sezonus Family Guy
20 sezonų Simpsonų
5 sezonus Futurama
ir 156 Twilight zone serialo serijas.
 
Žiūrėjimas davė ir malonumą ir pasąmoningai mokė kalbos :) Kartais žiūri, žiūri ir į galvą šauna tokia mintis oba aš čia viską suprantu, keista, o seniau buvo tikrai nepyragai :)
 
Taigi per šį laiką supratau, koks neveiksmingas mokyklinis mokinimasis yra, jis yra toks paviršutiniškas ir beprasmis. Ištikro mokyklos mokina ne kalbos, o taisyklių. Kam mums tos taisyklės kai nemokame kalbos? Ar mes būdami maži vaikai mokėjom labai gerai lietuviškas taisykles? Ne. Ar mokėjom kalbėti lietuviškai? Taip. Išvados kalba pačios už save :) Išmokom kalbėti klausydami aplinkinio pasaulio, o ne zūbrindami gramatines knygeles. Taip pat galim išmokti ir kitų kalbų. Klausyti klausyti ir klausyti. Mes tas taisykles mokame geriau už pačius amerikiečius, tačiau kalbėti nepavyksta taip pats rišliai kaip jiems :) Aišku nieko tokio pasižiūrėti į taisykles, tik nereikėtų joms skirti daug laiko ir analizuoti jas. Ir svarbiausia klausytis kalbos kaip dainos. Klausai, tačiau gi dainos nesistengi išmokti atmintinai, o po daug kartų jos perklausymo ji skamba galvoje :)

Čia yra kainų lentelė- http://www.post.lt/lt/privatiems/siuntimas/laiskai-atvirukai-siuntimas/korespondencijos-siuntu-tarifai-Lietuvoje
 
Šie tarifai tinka ir smulkiesiems paketams, kaip tu minėjai.

Visuomet maniau, jog įvairios frazės ar „pamokymai“ būna naudingi. Na, kitaip sakant - įkvepiančios, sužadinančios mintys primena gyvenimo tiesas :). Tokie „sąrašėliai“ skiriasi nuo citatų, nors esmė labai panaši.
 
Keletas tokių:
1. Holstee manifestas. Turiu atsispausdinęs ir pasikabinęs ant sienos, planuoju mažesnį variantą įsilaminuot ir įsidėt į užrašų knygutę, kad neužmirščiau keliaujant ar dar kur nors išvykus :).

 
2. Linksmos, bet išmintingos škotų patarlės:
 
Gal ne vienas aš jas mėgstu? Pasidalinkite sentencijomis, kurias pritaikote gyvenime. :)