Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima. Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti. Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio., Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti. Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.
Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
Pradžia
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!
Darbas
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.
Darbo ypatumai
Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
Laisvalaikis
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
Naktinis gyvenimas
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
Buitis ir kaimynai
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
Oras, žmonės, šalis.
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
Lietuviškas maistas
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
Radiniai
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
Nuotykiai
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
Pabaiga
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
Sveiki, Taigi susiklostė tokia jau situacija, jog iš jos išsisukus gėda būtų nepadėkoti vienam iš aktyvių forumo narių iPauL . Visad padedantis, žinantis atsakymus į daugelį klausimų, netausojant savo laiko pagelbėja kada tik reikia. Visad malonu bendradarbiauti su tokiu nariu ( kuo toliau, tuo daugiau bus bendradarbiavimo :) ) Visad viską padaro laiku, be jokių išsisukinėjimų, jo greitis - superinis, pats tuo vakar įsitikinau :D Tad jei bus proga turėti reikalų su šiuo žmogumi - turėkit, nepasigailėsit :) Dėkui tau iPauL.
Prisipažinsiu – šiemet jau ketinau šį kasmetinį pranešimą praleisti ir pasilikti visas mintis jubiliejui. Bet nusiskundimas forumu leido suprasti, kad sausio 5-toji Uždarbis.lt negali likti nepaminėta – kad ir keliomis dienomis vėliau nei įprastai.
Taigi praėjusį savaitgalį Uždarbis.lt pradėjo savo dešimtuosius gyvavimo metus.
Ką nuveikėme per pirmuosius devynerius ir kas mūsų laukia ateityje? Tai pagrindiniai klausimai, kuriuos šiandien yra puiki proga aptarti.
Jeigu tai, ką kartu pasiekėme nuo 2004-tųjų, būtų galima reziumuoti viena nuotrauka, ji tikriausiai būtų ši:
Kaip mes čia atsidurėme? – klausiau savęs ne vieną kartą.
Kokia Uždarbis.lt strategija, vizija ir tikslai? – klausė manęs vienas verslo informatikos studentas, forumą nusprendęs įtraukti į savo kursinį darbą.
Ar gali pasakyti, ar apsimoka kurti forumą? Ar greitai gausiu iš jo pelno? – privačiai teiravosi kitas – neseniai užsiregistravęs – narys.
Šiandien būtų paprasta pasakyti, kad viskas buvo apgalvota ir suplanuota dar prieš devynerius metus, – kad Uždarbis.lt dabar tik baigia vykdyti savo dešimties metų strategiją, parašytą 2004-taisiais ir nei karto neredaguotą, – ir kad viskas buvo daroma remiantis verslo logika bei tikslingai siekiant apskaičiuoto pelno.
Bet tai būtų melas. Mes niekada neturėjome jokios strategijos – neturime jos ir dabar. Kaip neturėjome ir jokio verslo plano: pirmus keturis metus – kol nepasiekėme 10 000 lankytojų per dieną – Uždarbis.lt negeneravo nei lito – turėjome tik viltį, kad kada nors forumas nebebus nuostolingas ir galės pats save išlaikyti.
Dabar galiu pasakyti, kad ta diena atėjo. Nors Uždarbis.lt administratoriai ir moderatoriai savanoriškai skiria savo laisvą laiką forumui prižiūrėti, kasdien plūstančių pagalbos laiškų atsakinėjimas bei serverio priežiūra, leidžianti užtikrinti sklandžią forumo veiklą, – tai jau darbai, kuriuos dirbantiems žmonėms bent simboliškai galime atsilyginti.
O kokia buvo pradžia?
Atgal. Į praeitį.
Tai buvo laikai, kai...
internetu naudojosi tik kas ketvirtas lietuvis; Internet Explorer 6 buvo populiariausia interneto naršyklė pasaulyje (Firefox ir Chrome dar neegzistavo); kas antras lietuviškas puslapis naudojo ten.lt subdomeną (nes ".lt" domenai kainuodavo po 180 Lt / metams); svetainė niekada nebūdavo baigta, jei į ją neįdėdavai savo "Top100" lankytojų skaitliuko (ačiū, kad atsiradai, Google Analytics); 88x31 px buvo reklaminio skydelio dydžio standartas, o reklamą Lietuvoje galėjai iškeisti tik į reklamą (88x31.lt), bet ne į pinigus (mintis apie Google AdSense Lietuvoje skambėjo neįtikėtinai); kiekvienas save gerbiantis "uždarbiautojas" turėjo e-Gold sąskaitą – ar net penkias – nes PayPal naudotis lietuviams tuomet dar buvo griežtai draudžiama; neegzistavo nei Facebook, nei Twitter, nei YouTube, o Skype dar buvo niekam nežinomas kelių mėnesių kūdikis. Tokioje aplinkoje prieš devynerius metus atsirado šis puslapis.
Bet pabėkime šiek tiek į priekį: 2005-tųjų pavasaris, kai forumui jau daugiau nei metai.
Mūsų, registruotų narių, čia jau keli šimtai, bet tų, kurie aktyviau dalyvauja diskusijose, – turbūt mažiau nei šimtas. Jausmas – kaip paskutiniais metais mokykloje: vienus žinai geriau – kaip savo klasiokus, kitus gal tik iš matymo – kaip pararelinių klasių moksleivius – bet tokių, apie kuriuos negalėtum pasakyti nei žodžio, – labai mažai. Kiekvienas naujas narys greitai tampa žinomu kitiems – užregistruodamas tarsi praverdavo privataus vakarėlio duris, kur visų akys nukrypdavo į jį.
Vis dėlto naujų temų per dieną atsirasdavo vos kelios, o kartais – nė vienos: ateidavai vasarą į forumą ir nerasdavai visiškai nieko sau įdomaus. Tada man kildavo klausimas, kam apskritai jis reikalingas ir kiek tai tęsis, – kam skirti laiką rūpinantis dalyku, kuriuo mažai kas naudojasi.
Keliais skirtingais laikotarpiais nebuvau vienintelis už forumą atsakingas žmogus ir toks klausimas kildavo ne man vienam. Vienas vyresnis kolega netruko priimti logišką sprendimą: kai tau yra virš 20, neturi kada kiauras dienas sėdėti prie forumo su keliasdešimt aktyvių narių ir galvoti, kaip jį patobulinti, kai jokios grąžos iš to negauni ir perspektyvų jokių nesimato.
Tai, kad tuo metu stipriai abejodamas forumo ateitimi likau juo rūpintis daugiausiai įtakos turėjo mano jaunas amžius: kai tau yra 15-ka, laiko po pamokų turi marias, o kaip prasmingai jį išnaudoti – pasirinkimų ne tiek ir daug (ačiū Dievui, manęs niekada nedomino kompiuteriai žaidimai) – tad tiesiog tuo metu neradau, ką galėčiau veikti geresnio, ir visko nemečiau.
Viskas pasikeitė 2005 gegužę, kai forume užsiregistravo NuPagady – narys numeris 585. Netrukus atrodė, kad jo visur pilna. Jis turėjo daugybę idėjų forumui, kaip ir ką reikėtų pakeisti, – ir jos man visos patiko, ką retai galėdavau pasakyti apie kitų narių pasiūlymus. Iki tol mano požiūris retai sutapdavo su kitų pirmųjų administratorių ir moderatorių – ir todėl būdamas jauniausias dažniausiai jiems nusileisdavau. Atsimenu tokį keistą jausmą: kai žinai, kad darai ne taip, kaip tau atrodo teisinga, bet tai, ko nori dauguma.
NuPagady ne tik nestigo idėjų, bet ir noro jas pačiam įgyvendinti – tad netrukus forumas jau turėjo du savininkus. Dėl to buvau labai laimingas: nuostabus jausmas žinoti, kad nesi vienintelis žmogus, kuris kelsis naktį, forumui staiga nustojus veikti, – kad yra dar kažkas, kuriam ši svetainė rūpi ne mažiau nei tau. Nesvarbu, kad to pora metų vyresnio vaikino iš kito miesto niekada nesi gyvai matęs.
"Ar nemanai, kad mums reikia pereiti prie .lt domeno?", – paklausė NuPagady manęs 2005-tųjų vasarą, kai puslapis buvo pasiekiamas adresu "uzdarbis.info". "O kam? Juk forumas jau beveik miręs" – atsakiau jam tada – ir jis tikrai toks buvo tą karštą vidurvasarį, kai dauguma iš mūsų keliasdešimt aktyvių narių paliko miestus ir patraukė į gamtą: tais laikais kompiuteriai buvo stacionarūs ir su žmonėmis nekeliaudavo, internetas kaimuose buvo sunkiai pasiekiamas, o WAP – dar visiška naujiena. Iki šiol atsimenu, ką NuPagady man tuomet atsakė: "O aš manau, kad tai tik pati pradžia".
Tai buvo turbūt pirmas kartas, kai pradėjau galvoti, kad iš to paprasto forumo gali išaugti kažkas didesnio. Tad rudeniop mes ėmėmės darbų. Smagu, jog dauguma tuo metu su vienu pirmųjų forumo atnaujinimų sveikinusių narių yra aktyvūs ir šiandien – praėjus aštuoniems metams:
Tuo metu net toks esminis dalykas kaip forumo taisyklės buvo dar tik planuose. Nebuvo nei įspėjimų, nei atsiliepimų, nei tapatybės, nei reputacijos sistemų. Nebuvo nei skelbimų, nei temos prisegimų, nei temos iškėlimų. Nebuvo daugybės dalykų, be kurių šiandien Uždarbis.lt neįsivaizduojamas, bet tuo metu susiformavo svarbiausias iš visų – mūsų principai.
Per vieną pirmųjų gyvų susitikimų iš Kauno specialiai atvykęs į Vilnių NuPagady iškėlė mintį, jog turime labiau skatinti perspektyvius uždarbio būdus, netoleruoti nesąžiningų narių ir bet ko, kas yra nelegalu pagal įstatymus. Dabar sunku tuo patikėti, bet iki tol forume net buvo skiltis "Cheat software", kur nariai diskutuodavo apie sukčiauti padedančias programas. Jos greitai neliko.
Tais klausimais, su kuriais su NuPagady sutarėme, didelė forumo narių dalis mums nepritarė – todėl būdamas paaugliu niekada nebūčiau drįsęs vienas priimti tokių sprendimų, kuriuos kartu priėmėmė per kitus tris metus.
Pavyzdžiui, daugelis negalėjo suprasti, kodėl mes pradėjome šalinti iš forumo narius, kurie užsiėmė kardinimu, vogtų skriptų platinimu ir kitais nelegaliais dalykais. "Koks jūsų reikalas?", – klausė jie mūsų.
Vienas sunkiausių ir svarbiausių sprendimų forumo istorijoje buvo PTR, PTC, HYIP, AutoSurf ir visų su jais susijusių diskusijų uždraudimas. Tai buvo neabejotinai pačios populiariausios temos forume, dėl kurių jame lankydavosi bene pusė visų narių. Pusė! Ir staiga mes paskelbiamė, jog tai nuo šiol forume yra draudžiama: diskusijos, kurios atvedė 50% lankytojų srauto, per vieną dieną šiame forume tapo nepaigeidaujamomis.
Tai galėjo baigtis arba labai gerai arba labai blogai. Buvo nemaža tikimybė, jog forumas visiškai apmirs, jei aktyviausiai nariai susikurs ir pereis į kitą, kuriame tokių draudimų nėra. Mes turėjome viltį, kad nariai liks ir tų temų uždraudimas paskatins juos pradėti domėtis perspektyvesniais uždarbio būdais – ar net programavimu ir dizainu. Žodžio "verslas" tuo metu (2006) forume, kurio narių amžiaus vidurkis buvo maždaug 16 metų, apskritai niekas nevartojo.
Daug kas iš pradžių tokio populiariausių temų draudimo nesuprato ir nepalaikė. "Drausti tik tam, kad drausti?", "Jeigu jums nepatinka tie uždarbio būdai, kodėl jais neleidžiate užsiimti kitiems?" – tokių suprantamų reakcijų sulaukėme ne vienos.
Šis ir daugybė kitų vėlesnių draudimų – tokių, kaip paskolų ir Facebook pardavimų, – kurie atėmė iš dalies narių būdą uždirbti, kiekvieną sykį atsiliepdavo mums vis nauja neapykantos banga, bet manau buvo esminiai keliant forumo lygį.
Kodėl mes įvedemė tiek draudimų? Dėl forumo įvaizdžio – dėl žmonių, kuriuos jis pritraukia. Niekada rimti žmonės – o su jais ir rimtos diskusijos – nebūtų atėjusios į forumą, kurio daugumą sudaro vaikai, užsiėminėjantys PTR ir HYIP. Lygiai taip pat vyresniam ir labiau patyrusiam žmogui būtų gėda save susieti su bendruomene, kuri Lietuvoje garsėja tik kaip lengvų paskolų sunkiai gala su galu suduriantiems žmonėms vieta ar kaip Facebook šiukšlintųjų centras.
Tai, jog mūsų su NuPagady principai visais esminiais klausimais sutapo, leido ne tik drąsiai priiminėti sprendimus, kurie sukeldavo nemažos dalies narių garsų nepasitenkinimą, bet ir padėjo pagrindus buriant administratorių ir moderatorių komandą daugeliui metų į priekį: mes pradėjome ieškoti narių, kurie vadovautųsi tokiais pat principais ir nebijotų jų ginti, net jei dauguma mano priešingai.
Tai reiškia, kad kiekvienas naujas moderatorius turėjo nekęsti nesąžiningų žmonių, kaip nekenčiame mes, gerbti kitus narius, kad pats būtų gerbiamas, ir mokėti aiškiai dėstyti savo mintis, kad neliktų nesuprastas tuomet, kai tenka priimti nepopuliarius sprendimus.
Šiame forume administratoriai ir moderatoriai vaidina ypatingą vaidmenį – jie nėra tik forumo prižiūrėtojai – tai tarsi visos bendruomenės taryba, su kuria kiekviena nauja taisyklė ir atnaujinimas yra derinamas. Labai dažnai naujų taisyklių ir funkcijų pasiūlymai ateina iš jų pačių – nes tai vieni aktyviausių narių, išspręndusių daugybę problemų, su kuriomis į juos žmonės kreipėsi.
Kelis pirmus forumo gyvavimo metus būdavo baisu prie jo neprisijungti kasdien 365 dienas per metus, nes nežinodavai, kas gali nutikti. Šiandien esu laimingas, kad Uždarbis.lt administravimas nepriklauso nuo vieno žmogaus. Net jeigu aš dingčiau, niekas nesugriūtų: dabartiniai administratoriai pajutę poreikį savo nuožiūra gali pakviesti naujus moderatorius (galiojant veto teisei: visi administratoriai tai kandidatūrai turi pritarti), su kuriais jų principai sutampa, o tai reiškia – kad sutampa ir su mano. Tuo įsitikinau visiškai nesikišdamas į paskutinę moderatorių atranką prieš kelis metus.
Tad turbūt pagrindinė pamoka, kurią išmokau per visus devynerius Uždarbis.lt metus: atrasti ir vertinti žmones, kurie patekę į bet kokią situaciją priimtų tokį patį ar – dažniausiai – geresnį sprendimą, nei priimčiau pats. Be jų šis forumas niekada nebūtų sulaukęs šimtatūkstantinės auditorijos. Be Uždarbis.lt komandos – visų dabartinių ir buvusių administratorių ir moderatorių – nebūtų Uždarbis.lt.
Jei kam nors įdomu, kas tie paslaptingieji VIP nariai, kurių dauguma forume dabar beveik nesireiškia, – atkreipkite dėmesį į jų registracijos datas. Dauguma jų – tai žmonės, kurie buvo šalia Uždarbis.lt savo darbais, patarimais ir naudingais pranešimais tuomet, kai jis buvo dar kudikystėje. Tik dėka to laiko, kurie jį praleido rūpindamiesi menku ir mažai žinomu forumu, jis yra šiandien toks, koks yra dabar. Tavęs čia tikriausiai šiandien nebūtų, jei pirmaisiais gyvavimo metais ta maža grupelė žmonių nebūtų aukojusi savo laiko jo moderavimui, neleisdama įsigalėti chaosui, ir – svarbiausia – jei nebūtų kūrusi įdomaus turinio, dėl kurio prie mūsų jungėsi vis daugiau ir daugiau protingų žmonių, kol galiausiai šį forumą atradai ir tu. Jie yra VIP – very important people – nes savo momentu jie tokie šiam forumui ir buvo – vieni svarbiausių.
Ateityje – kitaip?
Visus devynerius metus Uždarbis.lt tobulėjo identikuojant iškilusias problemas ir ieškant joms geriausių sprendimų – kartais tai taisyklių papildymai, kartais naujos funkcijos – kaip atsiliepimų ir tapatybės sistemos, apgavysčių forume skaičių sumažinusios daug kartų ir leidusios nepažįstamiems žmonėms vieni kitais pasitikėti.
Įdomu tai, kad pasiekėme daugiau nei 120 000 unikalių lankytojų per mėnesį ribą niekada neturėję nė vieno žmogaus, prie šios svetainės dirbančio pilnu etatu (ne visai teisingam palyginimui: "Verslo žinios", turinčios panašų lankomumą, samdo 100 žmonių).
Ką tuomet Uždarbis.lt galėtų pasiekti, jei turėtų komandą, dirbančią prie šio puslapio pilną darbo dieną kasdien ir nusistačiusią sau ilgalaikius tikslus?
Pagrindinis iššūkis
Kaip galėtume apibrėžti daugumą Uždarbis.lt narių? 12-36 metų amžiaus; vyriškos lyties; moksleivis, studentas, laisvai samdomas darbuotojas, verslininkas arba žmogus, turintis nuolatinį darbą ir svajojantis jo kada nors atsikratyti; besidomintis ar užsiimantis verslu, technologijomis, pokeriu, lažybos, asmeniniu tobulėjimo ar politika.
Dabar pagalvokite, kiek tokių žmonių asmeniškai pažįstate. Kiek iš jų nuolatos lankosi šiame forume? Kiek yra kažkada lankęsi, bet daugiau niekada negrįžę? Kiek iš jų apskritai yra apie jį ką nors girdėję?
Kur link aš lenkiu? Manau, kad Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių žmonių (pagalvokite vien apie visus verslo, ekonomikos ir informatikos krypčių studentus bei neseniai baigusiuosius), kuriems Uždarbis.lt galėtų tapti vienu svarbiausių žinių šaltiniu, – bet toks šiandien nėra.
Kodėl nėra? Kodėl daugybė jaunų žmonių, kurie domisi tais pačiais dalykais, apie kuriuos diskutuojame Uždarbis.lt, nėra nuolatiniai šio puslapio lankytojai? Aš to klausiu savęs paskutines tris savaites.
Pažiūrėkime kitu kampu – kaip Uždarbis.lt paskutiniais metais atrodo panašių lietuviškų svetainių kontekste:
Lyginant Uždarbis.lt su panašiomis svetainėmis galima padaryti porą išvadų:
Uždarbis.lt iš esmės niekuo nenusileidžia populiariausiams tos pačios tematikos – verslo ir technologijų – portalams Uždarbis.lt smarkia atsilieka nuo populiariausių Lietuvoje to paties pobūdžio – lankytojų kuriamo turinio – svetainių Bet pati svarbiausia man atrodo ta beveik visiškai tiesi linija, kuria išreikštas mūsų lankomumo kitimas. Tai reiškia, kad per paskutinius pusantrų metų Uždarbis.lt visiškai neauga: jeigu praėjusį mėnesį prie forumo prisijungė 1 000 naujų narių, reiškia, tiek pat jų čia ir nustojo lankytis.
Kitaip sakant, Uždarbis.lt šiandien yra tarsi kiauras kibiras: į jį gali pilti vandenį, bet kol jo apačioje bus skylė (priežastis, dėl kurios tiek užsiregistravusių narių forumą apleidžia), tol tas kibiras niekada neprisipildys – nepasieks to, kas jame telpa (kiek realiai lankytojų Uždarbis.lt galėtų turėti).
Koks pagrindinis rodiklis, kurį reikėtų siekti pagerinti? Ne lankytojų, ne registracijų, bet aktyvių narių – tų, kurie prisijungė prie Uždarbis.lt per paskutines 30 dienų, skaičius. Šiandien Uždarbis.lt turi 6 000 aktyvių narių, iš kurių 2 400 (40%) prie forumo prisijungia kasdien. Tai reiškia, kad turime dar apie 50 000 žmonių, kurie kažkada skyrė laiko tam, kad čia užsiregistruotų, bet galiausiai neberado to, dėl ko vertėtų sugrįšti. Mums reikia juos susigrąžinti.
Taigi klausimas, kurį šiomis dienomis sprendžiu: ką reikėtų keisti, kad Uždarbis.lt taptų vieta, į kurią daugiau žmonių sugrįžtų kasdien? Ko trūksta, kad čia pradėtų lankytis panašius pomėgius turintys mūsų pažįstami?
Galbūt forumai – tai interneto praeitis? Per paskutinį dešimtmetį sparčiausiai augusios interneto bendruomenės naudojo visai kitus diskusijų formatus. Galbūt Uždarbis.lt turėtų pereiti prie Reddit, Quora, StackExchange ar kito formato?
Visa tai atviri klausimai kiekvienam. Būtų įdomu sužinoti jūsų mintis, kokį Uždarbis.lt norėtume matyti ateityje.
Statistika
Per metus narių padaugėjo nuo 48 300 iki 60 500, pranešimų – nuo 1 833 100 iki 2 139 393, o lankomumas nuo 16 500 iki 20 000 narių kasdien.
Metų forumiete 2012 šiemet tapo zyzuole.
Naudingiausi nariai
Tikriausiai ne vienas greitai permetęs tekstą akimis nusprendė nesivarginti jį visą skaityti ir atkeliavo tiesiai čia. Matyt, ne veltui – antrus metus iš eilės skelbiu daugiausiai "mėgstamų" pranešimų (surinkusių 10 ir daugiau reputacijos taškų) per 2012-tuosius metus parašiusių narių sąrašą.
Šiemet bent vieną mėgstamą komentarą parašė daugiau nei pusė tūkstančio narių (533) – tai šiek tiek daugiau nei pernai (464). Visą sąrašą rasite čia (ieškoti savęs: CTRL + F).
Kaip ir pernai, Uždarbis.lt marškinėliai priklauso kiekvienam, kuris parašė 5 arba daugiau "Mėgstamų" pranešimų:
Tai turi būti tavo pirmieji Uždarbis.lt marškinėliai (dalis narių juos jau yra gavę) Reikalingas pašto adresas Lietuvoje, į kurį marškinėlius galėtume nusiųsti Norėdami atrasti marškinėlius savo pašto dėžutėje, paminėti nariai turėtų parašyti man AŽ tema "MARŠKINĖLIAI" (būtinai taip, didžiosiomis, kad nepasimestų tarp kitų žinučių) iki sausio 16 dienos su:
Savo dydžiu (S, M, L, XL...) Lytimi (V / M) Adresu Lietuvoje (įskaitant pašto indeksą, kurį galite sužinoti post.lt) Jei jokių nesklandumų nekils, marškinėliai bus pasiūti specialiai pagal jūsų nurodytus dydžius ir išsiųsti tiesiai jums iki vasario 15 dienos.
Pabaigai
Dabar pagalvojau, kad 9 – tai pusė pilnametystės. Kur mes visi būsime po dar devynerių? Tikiuosi, kad Uždarbis.lt tuo metu turės jau ne vieną savo milijonierių :)
Tradičiškai, šiek tiek istorijos akimirkų – tiems, kurie buvo kartu, ir tiems, kurie dar bus.
Geria degtinę zuikis, vilkas, ir vėžlys. Nu ir baigiasi jiems ta degtinė, duoda vėžliui pinigų, ir liepia parnešti dar degtinės. Nu ir laukia valandą, laukia dvi, tris. Zuikis prabyla :
- Nu bl*, pasiuntėm vėžlį degtinės, dabar lauksim savaitę.
Sveiki.taigi turiu 3 boylepoker kortu kalades 2 neispakuotos,o viena atydaryta tik paciupinejimuj :)ir nusprendziau pries miega pasikelti nuotaika.jei yra norinciu gauti nemokama kortu kalade (duosiu ta kuri buvo paciupineta :) ) parasykit cia koki gera anekdota,ir rytoj tai yra 07/10/13 20:00 LT laiku burtu keliu (random.org) bus nustatytas nugaletojas.jam nemokamai (is savo kisenes) issiusiu kortas treciadieni.
na kaip ir viskas,tikiuosi viskas visiem aisku.
P.S. del kitu 2 kortu kaladziu,jei kas labai norit ir nezinot anekdotu,tai laisvai galite pasiuliti apsimoketi siuntimo islaidas (siunciama is Airijos) ir jos bus jusu.
Evaldas gavo reakciją nuo Mindogas Pasivaikščiojimas po Ispaniją
Evaldas sureagavo į Karolens Pasivaikščiojimas po Ispaniją
Evaldas gavo reakciją nuo daryZ [TUT] Operacinės sistemos diegimas