AlgirdasD

Pilnai sutinku, bet kai prieš gerus metus pabandžiau taip keliaut tai nelabai ir galiu sustot :) :) Šią vasarą vienas 3 savaites pratranzavau po europą, 2 savaites mašina pravažinėjom ir palapinėj gyvenom. Taip žymiai įdomiau ir daugiau įspūdžių :)
 
Bet kaip sakai, ne visiem tas, bet kol nepabandai tol nesužinai :)

Tau tokia knyga, kitam reikalingas daiktas. vienam alus šlamšto perkūno gėrimas, kitam kasdienybė :)

Matyt, kad skatinama pirkt iškėlimą?
Kurį pirmą nenomakmą panaudojau kažkieno temą iškelt, nes įdomu buvo pamaigyt
 
O gal priimtinesnę kainą galima būtų suplanuot, būtų paprasčiau
 
 
*išryškinau

Žvelgiam į kasininko darbą kitu kampu.
 
Kodėl nuėjau dirbti kasininku?
 
Pasirinkau kasininko darbą kiek netikėtai, ir nelauktai. Situacija buvo paprasta, kad šių metų vasarą teko vėl ieškotis naujo darbo, bet visgi niekaip nesugalvojau, kur norėčiau įsidarbinti, kad pats darbas man patiktų, galėčiau stabiliai išdirbti, ir nereikėtų vėl grįžti į darbo paieškas. Besidomint naujo darbo paieška, įstrigo vieno žmogaus pasakyti žodžiai: „Tegul tik neeina dirbti į kasininkus“. Kadangi dar niekada nebuvau dirbęs kasininku, kaip tik norėjosi išbandyti naują darbą, įgyti naujos patirties. Tuo labiau, jog pats asmeniškai žinojau maždaug, kokia situacija Lietuvoje su kasininko darbu. Žinoma buvo, kad kasininkai vienoje darbovietėje-parduotuvėje ilgai neišbūna, alga tik minimumas, o „arti“ reikia daug, taigi norėjosi pasižiūrėti kaip seksis man pačiam. Tuo labiau, kai pats vaikščiodavau į parduotuvę apsipirkti tikrai neįsivaizdavau savęs dirbant kasininku.
Tokiu būdu kiek netikėtai mano gyvenimas pasisuko kita linkme:susiradau IKI parduotuvę, kuri ieškojo pardavėjo-kasininko, ir mane priėmė į savo kasininkų gretas. Tiesa, darbo vietą pasirinkau šiek tiek apgalvotai dar: t.y. tame pačiame rajone, kur gyvenu, kad man nekainuotų, kelionė į darbą/ iš darbo, pietauti galėčiau grįžti į namus. Pradžia buvo tikrai sunkoka, pats darbas atrodė gana nuobodus ir niekuom neišsiskiriantis nuo to kaip jį ir įsivaizdavau.
 
Pradėjau ieškoti savo darbe įvairovės
 
Norėjau vienintelio dalyko, kad darbas man iš tikro netaptų nuobodus ir netektų ieškotis naujo darbo, pradėjau galvoti kaip paįvairinti patį kasininko darbą. Taigi, aptarnavimą pradėjau derinti su bendravimu.
Svarbu tapo ne tik dirbti įprastai, kaip daro dauguma kasininkų: skubėti skaičiuoti pinigus,atiduoti grąžą, nesisveikinti, visada būti surūgusiam, visiškai stengtis nekontaktuoti su klientu daugiau, nei privaloma ir galvoti kaip tik atsedėti darbo valandas, ir skubėti namo. Galvojant, kaip šis darbas galėtų patikti reikia pradėti galvoti nuo kitų dalykų: Svarbus yra bendravimas, reikia atrasti laiko bendravimui, tuo pačiu sudominti klientą, išklausyti jį, pasikalbėti su juo nepamirštant ir aptarnavimo. Juk tu esi kasininkas-pardavėjas.
Pradėjau ne tik įprastai sveikintis su klientais, tačiau klausytis jų pokalbių, pasitelkiau stebėjimo metodą, stebėjau klientų elgesį, patį bendravimą su manimi. Stebėdavau žmonių poras, kaip jos atsiskaitinėja, moka pinigus, jų bendravimą, ginčus tarpusavyje, nes tai iš dalies galima jau šiektiek pasakyti apie dviejų žmonių santykių tvirtumą. Pasimatė tiek žmonių socialinė padėtis, materialinė padėtis, tapo aišku kokias prekes žmonės perka dažniausiai, galėjau suvokti paprasčiau kiek jie uždirba, ir kiek jie išleidžia. Tapo daug aiškesnė situacija apie alkoholizmo situaciją Lietuvoje.
Po kažkiek laiko stebėjimo pradėjau galvoti apie tai kaip įdomiai užkalbinti savo klientus, kokia svarbi yra balso tono reikšmė, ką reikia daryti, kad kaip nors išsiskirti iš kitų kasininkų ir patikti savo klientams, palikti teigiamą įspūdį, kad pamatę mane gatvėje, ar parduotuvėje ne darbo metu jie nebijotų su manimi pasisveikinti, nebijotų manęs užkalbinti. Visa tai padėjo, privalomi dalykai savo darbe,tiksliau privalomi klausimai: „Ar turite IKI nuolaidų kortelę, ar renkate lipdukus, mokėsite kortele ar grynais?“ Pradėjau nuo nuolatinių klientų: bandžiau įsiminti klientus, ir atsiminti kas atsiskaitinėja banko kortele, kas turi IKI korteles, o kas ne, kas rūko kokias cigaretes, kas perka kokius loterijos bilietus, bandžiau prisiminti, kas renka lipdukus. Net tokie dalykai tapo reikšmingi. Tos papildomos akcijos vykstančios parduotuvėse. t.y. lipdukų rinkimas, dovanų kortelių klausimas kaip tik pagelbėjo aptarnaujant klientus. Tokiu būdu norėjosi tada klientus užkalbinti neįprastai, kuo nors sužavėti. Tai tapo labai svarbu, kad mano darbas netaptų monotoniškas, o būtų įdomus.
 
 
 
Asmeninis tobulėjimas
 
Kita svarbi pusė tapo pats tobulėjimas klientų aptarnavime: Norėjau viską sužinoti apie aptarnavimo kokybę. Čia pasitelkiau šiektiek ir stebėjimo, ir psichologijos žinių: Vaikščiojau po kitas parduotuves, tiek ir į savo tinklo parduotuves, tiek pas savo konkurentus. Vaikščiojau ir kavines, restoranus, picerijas, netgi prekybos centrus. Stebėjau klientų aptarnavimo ypatybes. Stebėjau kaip dirba kiti kasininkai-pardavėjai: kaip jie bendrauja su savo klientais, kaip sveikinasi, stebėjau jų nuotaikas, šypsenas, elgesį ir būseną. Jau iš tikro pats padirbęs kasinink ir nuėjęs į kitas parduotuves apsipirkti galėjau pastebėti, kam kasininko darbas nors kiek patinka, o kam tai yra tikras pragaras. Bandžiau įžvelgti skirtumus, kas dirba įprastai, o kas savo darbą paįvairina bent šiek tiek.
Sprendimų priėmimas. Man dirbant iškilo dar vienas aktualus aspektas mano darbe: tinkamų sprendimų priėmimas. Kaip greitai reaguoti į situaciją ir priimti teisingą sprendimą klientui paklausus: dėl prekės kainos, atsisakius prekės, ir norint ją grąžinti, kuriame skyriuje rasti tam tikrą prekes, ar Jūsų parduotuvėje yra tokia ir tokia prekė. Kaip mokėti tinkamai atsakyti į bet kokį kliento klausimą? (Netgi tokius kaip: kur Jūsų pastate yra WC, gėlių, drabužių parduotuvė). Kaip įdomiai atsakyti į kliento klausimus. Teko domėtis ne tik pačia parduotuve, o visu pastatu, kuriame dirbu. Svarbu žinoti:Kaip savo darbe bendraujant su klientais išlaikyti etiketą, neįžeisti klientų, kaip išlaikyti gerus santykius su kolegomis? Visa tai lemia komunikacijos, žinių ir psichologijos žinios.Taip savo žinias bandžiau pritaikyti praktikoje- savo darbe.
Dar aktualu tapo patys pardavimai- kadangi turėjau šiek tiek pardavimų vadybininko patirties, tobulinausi ir pardavimų srityje, norėjau kuo daugiau sužinoti apie parduodamas prekes parduotuvėje, tekdavo net pasiklausti kai kurių klientų, kaip pavyzdžiui, tas vynas, ar alus kokybiškas ir skanus, ir panašiai. Svarbu tapo kaip vienų klientų grąžintas prekes prie kasos parduoti kitiems klientams, remiantis savo bendravimo įgūdžiais. Teko net stebėti ar kas nors pirks tokią pačią prekę, kuri buvo grąžinta prieš tai, kaip paveikti klientą remiantis psichologijos žiniomis, o svarbiausia kaip įgauti klientų pasitikėjimą ir jo neprarasti.
Pagundos darbe. Taigi vienas iš tų dalykų, kur sunku atsispirti.Norisi išbandyti darbe naujus produktus, naujas prekes ir t.t. Visgi, aš dirbu pardutuovėje, kur prekių gausa ir pasiūla yra labai didelė, ir kai pamatai,kad klientas perką prekę,kuri ir tave užkabino, norisi nedelsiant ją ir nusipirkti. Kuo ilgiau dirbi, tuo labiau viską norisi nusipirkti iš savo parduotuvės.
Tokiu būdu aš darbe jaučiuosi laisvas, bendraudamas su klientais, matydamas jau pažįstamus, draugus ( šiame darbe jau susipažinau net su trimis užsieniečiais iš gana retų šalių) ir žinodamas, kad mano darbas yra įdomus, tačiau tuo pačiu nepamiršdamas, kad esu kasininkas- pardavėjas. Tokiu būdu pati parduotuvė tapo kaip antrieji namai.
Taigi jau beveik po keturių mėnėsių patirties dirbant kasininku-pardavėju, aš sakau:“Aš esu patenkintas, ten kur dabar dirbu. Galbūt taip atsitiko, jog aš neįžvelgiu pirmoje vietoje blogųjų dalykų, kuriuos mato dauguma, kasininko darbą matau kitu kampu, dėlto galvoju kaip man darbe yra gera ir faina.“
Visų pirma, visiems kitiems nesvarbu, kur jie ir kokį darbą dirbtų patarčiau neįžvelgti visur vien tik blogio ir neigiamų dalykų, nes susidaro toks jau įspūdis, kad gyvenime esam dideli pesimistai. Žmogus, kuriam nepatinka kasininko pardavėjo darbas, jis dirbs per prievartą- niekada nebus geras kasininkas-pardavėjas. Reikia daryti, tai, kas patinka. Būk kuo nori būti. Dirbu IKI.

Tiksliau pabegai del kitu priezasciu, bet toki pasiteisinima sugalvojai, kad geriau jaustumeis galvodamas, kad ne paciam nepasiseke, bet buvai priverstas isvykt :D

deleted

Nezinau, naudojuos tele2 jau beveik 2 metai ir kazkaip susikalbu. Gal tu lietuviskai nemoki? - tai cia tinklas ne prie ko....

deleted

As esu pastebejes, kad visi kuo besinaudotu yra nepatenkinti.

Tele2 kontrataka - "„Tele2” vadovas: “Bitės” revoliucija tetruko vieną dieną" !
http://vz.lt/Default.aspx?PublicationId=09aae736-299b-4fbe-914a-b4cd3c9aabe1
 
Gerai dirba, sakyčiau :)

Visko neskaičiau, tik užkliuvo "Nelaikyti grynųjų <...> Visiems puikiai žinomas faktas, kad virtualus pinigai išleidžiami lėčiau <...>" . Ta prasme - rimtai? Tai gal čia man vienam (ir mano aplinkos žmoėms) virtualūs išsileidžia daug greičiau? Tu jų nematai, visur atsiskaitinėji kortele, negalvodamas apie likutį ir tik bac - pinigų nėra. O matydamas grynuosius tu juos vis tiek labiau kontroliuoji ir realiai matai kiek turi. Nebent kažką ne taip supratau.

deleted

20% daugiau neribotų pokalbių :D?

deleted

deleted

gal prieš porą savaičių
 
jam skambino ir bandė persivilioti. Siūlė turbūt tą planą kur 300 min,5k sms ir netas. Tai jis pradėjo pizdielinti kad ir taip jau tą patį turi, kad neapsimoka. Pridėjo jam minučių, paskui kažkaip ir sms bet intiko nenorėjo duoti. Sako tada nedomina, tai ir intiką gavo :D
žodžiu kaip gariūnuose...

kambariokas tele2 pasirašė metams sutartį, tai gauna 800 min pokalbių, 10000 sms ir 1gb duomenų, moka 14 litų. Tai kažkaip manau optimaliausias dalykas šiuo metu :)

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

deleted

deleted

deleted

deleted

deleted

deleted