Samick

Taigi kad tekstą pritaikyt prie muzikos, tai turi ir melodiją sugalvot. Melodijoj turi konkreti. Konkretus ritmas, konkrečios natos. Kol galėsi pats kurti melodijas praeis ne vieni muzikavimo metai. Kitas žingsnis pritaikant tekstą prie muzikos, tai yra harmonijos kūrimas (ar, gal labiau, atpažinimas). Turi pagal natas iš harmonijos žinių matyti kur koks akordas eina. Čia labai daug mokytis, net nežinau ar verta ne muzikantui, nes tai yra pakankamai sunkus mokslas. Reikia turėti daug žinių, jeigu nori kažką profesionaliai, rimtai kurti.
 
Mokytis tai irgi be mokytojo bus be galo sunku (jeigu blogas mokytojas, tai jau geriau tada be mokytojo). Galėčiau paieškoti Youtube žmonių kurie moko teisingiausiai, nes pats besimokydamas gali tokius įpročius išsiugdyt, kurie tau po to neleis tobulėti visiškai. Natas išmokti pats lengviausias dalykas. Kur kas yra išmokti groti gražiai, o ne belekaip (tik spaudyt natas). Tam reikalingi laisvi riešai (grojant pianinu, gitara, ar bet kuo kitu, svarbiausia atsipalaidavimas ir negalima grojimo metu analizuoti kas blogai), laisvi prištai, laisva nugara, laisvos kojos, žodžiu, kuo didesnis atsipalaidavimas, bet ne susmukimas. Laisva nugara reiškia tiesi nugara.
 
Mokytis natoms: http://www.musicnotes.com/blog/2014/04/11/how-to-read-sheet-music/
 
Praeis labai daug laiko kol galėsi sugroti melodiją dviem rankom (sakyčiau, per kokius 3 mėn kasdien praktikuodamas nuo nulio išmoksi vieną lengvą kūrinėlį). Ar verta, spręsti tau. Aš sakyčiau verta. Jeigu pasiryši šimtu procentų, išsiugdysi tokią discipliną, kad galėsi pasiekti bet ką, tavo smegenų galia padidės dvigubai, daug lengviau išmoksi visus kitus dalykus.
 
Dėl instrumento, tai fortepijonas naudingiau už gitarą. Jį galima pritaikyt visur, o gitaros - ne.

Nauja SwedBank akcija: https://www.swedbank.lt/app?utm_source=facebook&utm_medium=social&utm_term=rc&utm_content=r_f&utm_campaign=swedbank_app_vasara#smartID
 
 
Galite pradėti maigyti :D

Sveiki Kolegos,
 
Pastebėjau, kad Uždarbyje daugybė wannabe programerių. Besimokančių, besistengiančių susiprasti, bet pakankamai sunkiai besikapanojančių.
 
Aš pats prieš kelis metus buvau tokioj situacijoj, kai atrodė, kad visai nemažai moku, bet nei darbo, nei realių užsakymų freelancinti negaudavau.
 
Kol neradau keletos virtualių mentorių, kurie dalinosi savo patirtimi ir patarimais kaip būti programeriu, kaip elgtis ir kokie veiksmai pagerintų mano situaciją ir galimybę gauti pirmą darbą.
 
Žinau kaip greit sujudėjau radęs tuos žmones, todėl tikiuosi, kad mano patirtis ir patarimai gali jums padėti iš labai norinčio būti progeriu, tapti junioru tikram darbe.
 
Patirtimi dalinuosi savo bloge kodinu.lt. Pačekinkit, paskaitykit ir papasakokit ką manot :)

Hey Kolegos,
 
Žinau, kad tų wannabe programuotojų tik daugėja. Blogą tęsiu, vis rašau dalykus apie tapimą programuotoju!
 
Tikiuosi šlamšto ir satelito požymių bloge vis mažiau :)
 
Ateikit, paskaitykit, manau rasit kažką įdomaus ir naudingo!
 
Va: http://kodinu.lt/

Nesuprantu kaip gimsta tokie žodžiai, bet...
 
Verslą turejau būdamas 17, taip pat dirbu UK vasaromis nuo 17 jau legaliai, kiekvieną vasarą ardavau po 56-79 valandas per savaite(2015 - 2.75 men - £4950 = €7000), pinigų nemažai. Tai kiekvienais metais iki šiol atsidėdavau bent po €1500 + kas likdavo nuo verslo.
 
Pardavinėjau iPhon'us 2016 metais.
 
Antra, aš ne 1,5 gaunu, o daugiau. ;) mano savaitinės išlaidos yra laaabai mažos, nes moku taupiau gyvent.
 
Kažkam pvz:. 10 k yra nedaug, kažkam užtektų 3 metus Kaune pragyvent.
 
Aš laukiau kol išlįs toks žmogus kaip tu, visada faina. ;) visada skaudu, kai labai jauni žmonės turi daugiau negu 37 metų vyrai?

The only true wisdom is in knowing you know nothing. ©Socrates

tai tu ir tesk, manau daug yra skaitytoju, kurie nori suzinoti placiau viska, kai uzsukai toki pasakojima is pat pradziu, o tuos kurie uzsiima kitu kritikavimu ir psichologinemis analizemis - ignoruok.

o kam ta disciplina?

Cha cha cha :D JŪS esate keistas, pone. Wordpress naudoja tik tie, kurie negeba susikurti savo svetainės? JŪS pats supratot ką parašėt? man čia kvepia "Kačergino" sindromu,kaip žmogus sau pasidaro papildomų darbų ir juos didvyriškai išsprendžia;) šiuo atveju ir JŪS leidžiate suprasti, kad taip darote:) nenaudojat wordpress turinio valdymo sistemos, nes jums geriau dviratį išrast iš naujo ir būt didvyriu savo kiemo:)
Ačiū už kultūros suvokimo paaiškinimą ! kritiką priėmiau, ir išvadas padarysiu.
 
P.S. Dėl programavimo patirties.... Su mielu noru parašyčiau JUMS, blogo cms nuo nulio.
 
Su visa pagarba JUMS, Greisiau.

Tai... reikėtų aklai tikėti tuo, ką parašė filosofas, nors ir vienas garsiausių? Pagrindinis žmogaus tobulėjimo variklis yra visko kvestionavimas. Nesvarbu kas tau ką pasakė - viskam reikia kelti klausimą ar bandyti išsiaiškinti pačiam. Juoba, kai eina kalba ne apie empirinius duomenis, o filosofiją.

Raginimas neanalizuoti ir nebandyti suvokti Dievo (ne)egzistavimo yra juokingiausias dalykas, kurį skaičiau. Maždaug "jūs kvaili,nesuprasit, nebandykit suprasti". Čia taip aiškindavo viduramžiais, kad žmonės kvaili, nieko nesupranta, nieko nemoka ir t.t.

Užsispyrusiai netikėti? Tai kad kaip tik tikėjimui reikalingas užsispyrimas. Amžinai savęs neapgaudinėsi. Anksčiau ar vėliau vistiek baigsis visi tikėjimai. Aš anksčiau irgi tikėdavau, kad kažkas yra kito, bet dabar, kai nustojau tikėti, tai atrodo labai kvaila. Kam apsikrauti? Geriau tiesiog gyventi.
 
Ai. Ir dar vienas keistas dalykas. Nuo tada kai išmečiau visas religijas ir filosofijas iš galvos ir nustojau viskuo tikėti, gyvenimas pasidarė geresnis. Pradėjo tvarkytis finansai, nors jau seniai jie man neberūpėjo, pradėjau absoliučiai viskas gautis geriau. Vienu žodžiu, dabar gaunu viską, ko noriu. Tai va. Netikėti yra tikrai lengviau. Nes nereikia nieko daryti. Ta energija, kurią žmonės išnaudoja religijoms ir pan. gali būti panaudota daug geresniems, įdomesniems ir "prasmingesniems" dalykams.
 
Bendruomeniškumo jausmas? Kam tas bendruomeniškumo jausmas? Sakyk ką nori, bet manau, jog norėti priklausyti kažkokiai bendruomenei - taip pat kvaila. Vienam tiek pat gerai kaip ir bendruomenei, nes vienintelis dalykas, kuris žmones verčia jungtis į bendruomenes yra baimė. Baimė numirti, nes visgi žmogaus genuose vis dar yra tas mechanizmas, kuris sako, jog aplinkoje yra pavojaus ir vienas to pavojaus neįveiksi. Bet tiesa ta, jog pavojaus tiesiog nėra. Gyvenu labai gerą gyvenimą ir man visai nesvarbu būti vienam ar ne. Draugai man nereikalingi, bet jų turiu. Man visai nesvarbu jie yra ar ne. Tas pats ir su bendruomene. Ji visiškai nereikalinga. Esu ant tiek laimingas, jog galėčiau numirti bet kurią akimirką ir nesigailėčiau dėl absoliučiai nieko.

:D, kazkoks labai keistas prasymas. zeitgeistas irgi ne ka geresnis uz religijas, daugiau nei puse to filmo daliu - gryni kliedesiai.
O principe, ateizmas tai yra vadovaimasis protu ir logika, bei fakto prezumcija. O jie kasnors labai apie dieva porina, tai paklausk "kodel tureciau tiketi i tavo dieva, o ne i likusius 8000 siuo metu pasaulyje ispazystamus dievus?"

Jo. Manau, jog nootropai veiksmingi, BET kai kurie (tarkim, modafilinas) turi didžiulį šalutinį poveikį. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog geriau už nootropus yra teisinga dieta (pvz paleo) ir maisto papildai (tam tikri B grupės vitaminai, Omega-3 riebalai, amino rūgštys - L-Tirozinas, 5-HTP ir pan.). Nuo tada kai pradėjau teisingai maitintis ir naudoti šiuos papildus galiu daug daugiau dirbti, visai nepavargstu, nuotaika, jei niekas nesunervina, daug geresnė negu būdavo anksčiau, muzika pradėjo daug labiau veikti emociškai (į teigiamą pusę). Taip kad tai yra 100 kartų geriau už nootropus, nes veikimas panašus, tai gali vartoti kasdien ir neviršijant tau asmeniškai reikalingų medžiagų kiekio nesukelia jokio šalutinio poveikio. Tai yra, ilgalaikis vartojimas visiškai saugus.

Daug kas mėgsta laukt tos naujųjų metų dienos tam, kad galėtų užsibrėžt kažkokius tikslus ateinantiems metams, bet vien pažiūrėjus į tikslus matosi, kad dauguma tų pažadų sau yra pasmerkti jau pačią sausio 1-ą dieną. Kai kurie net kartoja tuos pačius, kaip ir praeitais metais (iš kur ir juokelis "2016-iems pasižadu įgyvendint tuos tikslus, kuriuos buvau užsibrėžęs 2015-iems"), kai kurie dukart pabandę daugiau jų neužsibrėžia apskritai. Aš irgi buvau tame tarpe vienąkart, ir įgyvendinau visus 50% savo pažadų, bet tikrai ne todėl, nes tai buvo "New Year's resolution", bet dėl to, nes buvo kitų motyvatorių. :) Taigi, keletas priežasčių, kodėl TU neįgyvendinsi savo pažadų ir ką daryt, kad taip nebūtų:
 
Vizija be planavimo = useless
 
Čia bene pagrindinė priežastis, iš kurios išplauks visa kita. Tie, kurie turi patirties su projektų valdymu žino dvi skirtingas sąvokas "vizija" ir "planavimas", kur viena apibrėžia ko yra norima ir kas turėtų būt įgyvendinta, o kita - kaip ir kada. Pvz. užsibrėžiamas tikslas "mesti rūkyti", bet nežinomos jokios metodikos (daroma prielaida, kad "per metus kažką sugalvosiu") ir laiko tarpas yra 365 dienos, tai gaunasi taip, kad pusė metų nėra daroma visiškai nieko, nes dar ir taip likę daug laiko, ar ne? O po pusės metų arba pasimirštama, arba dar nukeliama toliau ir t.t., kol galiausiai gruodžio mėnesį padaroma išvada, kad per mėnesį jau sunkiai pavyks rasti tinkamą metodą metimui, tai gal tegu lieka jau kitiems metams...
 
Norint įgyvendint savo tikslą, jį reikia pradėt jau sausio 1-ą dieną, susidaryt bent jau minimalų planą, rasti norimus išmėginti tikslo įgyvenimo būdus (pvz. metimo rūkyti atveju gali būt "perskaitysiu populiarią knygą apie metimą", "mažinsiu po truputį", "naudosiu med. priemones (pleistus ir etc)"), apgalvoti, kas bus daroma, kai priemonės nepasiteisins (po savaitės metimo vėl traukiu cigaretę drebančiom rankom prie -20 C). Pirmosios metų dienos turi būt panaudojamos šių problemų sprendimui - metodų atradimui, planavimui, savo tikslų apgalvojimui ir jų įprasminimui.
 
Pažadas sau nėra "ką aš turėčiau daryt", o "ką aš norėčiau daryt"
 
Labai dažnai tarp daugumos pažadų gali pamatyt tokį dalyką kaip "Reikia pradėt sportuot", "Reikia pradėt sveikai maitintis", "Reikia daryt tą ar aną". T.y. asmuo, sukūręs šiuos pažadus, nenori jų vykdyt, bet žino, kad būtų gerai, kad taip tiesiog nutiktų (na būtų gerai numest tuos 10 kg, būtų gerai užsiaugint šiek tiek raumenukų ir pan.). Pažadai sau savaime neįsivykdys, o pažadai, kurių pats autorius nenori vykdyt (nieko nenoriu keist, bet noriu numest 10 kg) yra tiesiog pasmerkti jų numetimui į šalį.
 
Bet, žinoma, visi norim būt gražūs, produktyvūs ir kt., todėl norint įgyvendint pvz. norą sveikai maitintis, reikėtų jį užsibrėžt kitaip - galbūt tikslą apibrėžt kaip "per parą neviršyti X kcal" ar "atsisakyti šių maisto produktų". Tokiu atveju planavimas yra daug paprastesnis ir kiek labiau įgyvendinamas - per pirmąsias metų dienas galima susidaryti lenteles kalorijoms skaičiuoti ar naudoti app tam, susigalvoti "nuobaudas sau", jeigu režimo nebus laikomasi. Tokiu atveju turint aiškų tikslą ir būdus jam įgyvendinti, įmanoma pradėt jį vykdyt iškart. Abstraktus "reikia sveikai maitintis" dažniausiai reiškia, kad "ai gal nevalgysiu šito burgerio, gi užsibrėžiau sveikai maitintis", bet grįžęs namo tas asmuo sušmaukščia porą steikų. :)
 
Tikslų kopijavimas nuo kitų
 
Na, ir šitam forume pamatom tokių pavyzdžių. Pirmieji postų autoriai parašo kažkokius savo tikslus ir galima matyt, kaip tie patys tikslai kartojasi ir pas kitus. Taip pat, kaip viduryje temos iš niekur nieko atsiradęs tikslas po to pradeda kartotis ir vėliau. Paprastai tariant kai kurie žmonės sudarydami savo tikslus skaito kitų žmonių pažadus ir pagalvoja "jo jo, sportuot būtų gerai, reikia įsirašyt ir man", nors nei jie nori sportuot, nei yra tam pasiryžę. T.y. vėl išlenda tas mąstymas "būtų gerai", ignoruojant tai, kad pats autorius to daryti visai nenori.
 
Sprendimas gana paprastas: nekopijuoti, neskaityti kitų žmonių tikslų nesusidarius savųjų ir užsibrėžt tik tokius tikslus, kuriuos pats nori įgyvendint (ne tuos, kur "būtų gerai <insert stuff>", bet kur "noriu būt <insert stuff>") ir kurių įgyvendinimui jauti, kad turėsi ryžto. Jeigu darai kažką tik dėl to, nes kažkas kitas tą daro, tikėtina, kad to ir neįgyvendinsi.
 
Motyvacijos trūkumas
 
Žinoma, kai pamatai skaičius 2016-01-01 būna motyvacijos įgyvendint tikslus, kuriuos užsibrėžei vakar, bet ar tos motyvacijos užteks visiems metams? Ar jausiesi taip pat pamatęs pvz. 2016-07-14? Paprastai tariant, ar tavo tikslas yra tau tiek svarbus, kad net be jokio papildomo stimulo tu būsi motyvuotas jį įgyvendint? Ar visgi reikės vasarį jau eit į /r/GetMotivated subredditą ir bandyt ieškot kažkokio stimulo? :) Naujųjų metų pažadas yra ypatingai prastas motyvatorius, ir tą reikėtų suprast iškart užsibrėžus tikslus. Paprastai tariant, tu nedarysi kažko dėl to, nes užsibrėžei tokį tikslą praeitų metų gale.
 
Sprendimas būtų neužsibrėžt tikslų, kurie tau nėra labai svarbūs, tokių, kurių įgyvendinimui neturėjai motyvacijos praeitais metais. Stebuklingai šiais metais tos motyvacijos neatsiras ir tikėtina, kad jau vasarį būsi pamiršęs savo tikslą. Taip pat netgi atradus tokius tikslus (ir nepamiršus planavimo stadijos, žinoma), reikėtų rast kažkokių external motivators. Retas žmogus sugeba įgyvendint tikslą vien dėl to, nes užsibrėžė tą padaryt gruodžio 31-ą. Paprastai tikslai yra įgyvendinami dėl kitų, dažniausiai asmeninių, priežasčių.
 
Per daug tikslų
 
Šitas ypatingai aktualus, ir labai yra susijęs su kopijavimu tikslų. Daug žmonių užsibrėžia ypatingai daug tikslų, darydami prielaidą, kad metai juk ilgi (nors dažniausiai nepradeda vykdyt jų iškart dėl tos pačios priežasties - juk dar daug laiko). Deja, metai nėra ilgi, ir dauguma tikslų yra tokie, kuriuos įmanoma įgyvendint tik part-time (darbo metu juk štangų nekilnosi, ar ne?). O to part-time kiekis pas daugumą nėra toks didelis, kad į jį tilptų daug tikslų+liktų laisvo laiko.
 
Savaime nėra blogai užsibrėžt daug tikslų, kurių negali įgyvendint, tačiau reiktų nusistatyt prioritetus ir atsirinkt tikslus taip, kad nebūtum pernelyg perkrautas. Jeigu visgi pasisekė ir iki rugsėjo spėjai įgyvendint savo aukščiausio prioriteto tikslus (kuriuos ir pasižymėjai, kaip 2016-ųjų tikslus), kas dabar draudžia imt sekantį žemesnio prioriteto tikslą ir dirbt prie jo? :) Jeigu visgi nespėjai įgyvendint per visus metus, kitąmet įgausi naudingos patirties ir išmoksi geriau planuot savo tikslus bei laiką - žinosi, kiek gali užsibrėžt tikslų, kad juos įgyvendintum! T.y. tavo kiti metai yra jau užprogramuoti būt geresni! O kai tikslai yra įgyvendinami, tai ir motyvacijos yra daugiau juos vykdant.
 
Nenumatoma, kas bus daroma nepasisekus
 
Šitai galima pridėt prie planavimo stadijos, tačiau norėčiau išsiplėst. Jeigu esi projektų vadovas, visad turi apgalvot variantą, kad kažkas kažko nespės padaryti, kad pritrūks lėšų ar pan. ir susidaryt "kompromisų matricą", t.y. nusibrėžt, kurie kintamieji yra lankstūs, o kurie - ne. Įsivaizduokime situaciją, kuomet mano tikslas yra "mesti rūkyti", bet jau rugsėjis, aš visą šitą laiką labai stengiausi, bet vis tiek surūkau po pakelį per dieną. Ką man dabar daryti? Tikėtina, kad iki gruodžio aš jau nebemesiu rūkyt ir su tuo susitaikau. Mano galimi sprendimai tokiu atveju:
1. Pakeist tikslą iš metimo rūkyti į pvz. "pakeisti įpročius ir rūkyt dvigubai mažiau - po pusė pakelio per dieną". T.y. aš pakeičiu savo tikslo apimtį. Nors ir nebūsiu įgyvendinęs savo tikslo pilnai, bet būsiu jį įgyvendinęs dalinai.
2. Galbūt derėtų patį tikslą perkelti į kitus metus ir toliau stengtis naudojant įvairias metodikas, kurių dar neišbandžiau? Šiuo atveju mano lankstusis kintamasis yra laikas.
3. Sekantis kintamasis būna piniginės lėšos, tačiau jis šiame pavyzdyje nelabai tinka. :)
 
Tikėtina, kad tau nepavyks įgyvendint visų tikslų, tikėtina, kad susidursi su sunkumais, apie kuriuos nepagalvojai planuodamas ar užsibrėždamas viziją. Reiktų būt tam pasiruošus iškart - nuspręst, ką esi pasiryžęs paaukot, jeigu tau nepasiseks.
 
Atidėliojimas
 
Metai - ilgas laiko tarpas. Ypač sausį atrodo, kad gal dar galima patūsint, o viską palikt vėlesniam laikui. Juk iš 365 dienų liks visos 334 dienos - menkas praradimas, ar ne? Ne. Galbūt tavo tikslams įgyvendinti ir užtektų 334 dienų, bet atėjus vasariui atrodys, kad užteks ir 300 ir t.t. Įsisuksi į procrastinatinimo spiralę, iš kurios ištrūkt nėra lengva, todėl reikėtų į ją neįsisukt apskritai.
 
Sprendimas yra nurodytas pirmajame punkte - planavimo stadijoje reikia nusibrėžt aiškiai, kada kas bus bandoma įgyvendinti. Ir tas laikas neturi būt "iki gruodžio 31", tai turi būt konkretūs laikai, nurodyti kiekvienam iš tikslų. Taip pat tikslai turi būt pradedami vykdyti iškart.
 
Išvados!
 
Neužsibrėžkit naujųjų metų tikslų. Tokia metodika neveikia. :) Bet jeigu visgi nusprendėt, pasinaudokit patarimais viršuje. Didžiosios kompanijos yra sėkmingos ne dėl to, nes jos turi geriausius programerius, ne dėl to, nes ten dirba labai talentingi UX specialistai ar pan., bet pagrinde dėl to, nes jos sugeba ypatingai gerai ir tiksliai planuot visus procesus - t.y. ne tik taip, kad kažkas išleidžiama laiku, bet ir taip, kad darbuotojai būtų laimingi dirbdami ten. Panašią praktiką (žinoma, ne visiškai tiesiogiai) visad įmanoma panaudoti ir asmeniniame gyvenime. :)
 
Sėkmingų naujųjų 2016-ųjų metų, uždarbiečiai!

Sveiki, senai nebuvo pagrindo apsilankyti šiame forume, tačiau šiandieną norėčiau pasidalinti atrastu labai įdomiu projektu, trumpai jį pristatyti bei pasidalinti įspūdžiais. Pasistengsiu jog pristatymas bei 'apžvalga' būtu kuo informatyvesne, bei platesnė, tiems kas nori įsigilinti.
 
 
 
 

JavaRush, arba padėk Futuramos herojams sudužusiems kitoje planetoje.



http://www.part.lt/img/41c226079ce20e3f009fedfd1e7bf928491.png

 
Kaip jau supratote, tai Futuramos žaidimas, su būtent šio filmuko herojais, bei scenarijumi. Pirmiausia supažindinsiu su scenarijumi arba kodėl Jūs turite mokytis programuoti:
 
Iš ko susideda mokymų programa:
 
Žaidimo resursai:
 
Reikalingas tik kompiuteris ir internetas:
 
Registracija:
 
Jeigu Jūs nusprendėte jog parodžiau Jums gerą 'dalyką' jeigu galvojate jog šaunu išbandyti, pasimokyti būčiau labai dėkingas jog į svetainę patektumėte išskirtinai per mano unikalią nuorodą kuri yra čia: nuoroda ,užsiregistravus per šią nuorodą jus negausite jokių bonusų ar papildomų taškų, taip pat Jūs neduosite pusės savo resursų man, Jūs tiesiog atsidėkosite man už informaciją, taip pat atsirasite žaidimo draugų sąraše, kas palengvins komandines užduotis, o jeigu 10 mano pakviestų draugų sėkmingai pasieks 5 lygį aš gausiu dar 30 dienų nemokamos neribotos narystės.
 
Technologijų pažanga juda į priekį, mūsų kartai vis sunkiau sutelkti dėmesį ties vienu 'nuobodžiu' dalyku ir aš asmeniškai skaitau šią mokymų programą pažangia, motyvuojančia bei naudinga. Kas gali žinoti gal tai ateities mokymo būdas?
 

http://www.part.lt/img/950cfa7f4feb60547ff04ad056f9a79789.jpg 
Dėmesio! Dėl vieno uždarbiečio pastabumo, išsiaiškinome jog šis projektas turi ir anglišką versiją! Ją galima pasiekti čia nuoroda

Sveiki, vakar radau youtubėj įdomias video paskaitas. Nesu tas, kuris šventasis, neparagauja alaus ir pan., bet pačiam pasirodė tikrai įdomu ir naudinga. Siūlau jums irgi nepagailėti savo laiko ir peržiūrėti šiuos A. Verygos video.
 
KUR EINAME: baisūs faktai apie alkoholį.

 
Visa tiesa apie rūkymą (trys dalys).

Like. Justinas R.

Pagrįsk šitas nesamones, kurias parašei. Nužmogėjimas? Manai nebuvo nusikaltimų prie ruskio? Galbūt tik nebuvo skelbiama?

Vis dažniau ir dažniau tenka diskutuoti tema, ką jaunui žmogui daryti baigus mokyklą, kai jis nežino ką nori gyvenime veikti toliau. Dauguma sako "ai stosiu betkur, bent tėvai neknis smegenų ir gal pavyks ką atrasti, o diplomas tikrai dar niekam nepakenkė". Tačiau aš manau, kad tai yra totalus, vieno vertingiausio gyvenime laiko, švaistymas ir itin didelė rizika. Rizika kokia klausiate? Prašikti savo 4 metus neįdomiai, nevertingai, neatrandant savęs, be aistros kažkam. Aš galiu būti ir neteisus, bet susidarau tokį įspūdį iš daug aplinkinių istorijų.
 
Todėl, turiu visiems labai vertingą pasiūlymą (aš juo po kolkas nesinaudojau/nesinaudoju, nes žinau ir darau tai, ką gyvenime noriu).
 
Manau, kad baigus mokyklą, save atrasti bei įgauti vertingos patirties bei įdomių potyrių padės keliavimas. Vuolia, jūs galvojate dabar "ką jis šneka, lopas. Gi keliauti kainuoja brangiai, o aš neturiu pakankamai eurų". Bet tai netiesa - tuoj parašysiu, kaip galima pradėti keliauti praktiškai be pinigų.
 
Bet prieš tai, 8 priežastys, kodėl verta pakeliauti po pasaulį bent metus:
 
1. Susirasi naujų draugų;
2. Jie bus kitokie žmonės, negu tu dabar pažįsti;
3. Tai reiškia, kad iš sutiktų žmonių, išmoksi daug. Ir jie nebūtinai bus geri ar blogi žmonės, iš visų galima išmokti daug;
4. Pažinsi kitas kultūras, o tai reiškia - praplėsi savo pasaulėžiūrą, žmogau. Pasaulis taps kažkas daugiau negu Vilnius-Palanga;
5. Ištobulinsi bendravimo su žmonėmis įgūdžius;
6. Išeisi iš komforto zonos X kartų, o už komforto zonos darosi stebuklai;
7. Grįši pasitaisęs morališkai, pasikrovęs motyvacijos ir galbūt atradęs savo pašaukimą (dabar jautiesi suglumęs del egzaminų, ateities, tiesa?)
8. Patirsi begalę naujų potyrių iš kurių išmoksi labai daug;
9. Padirbėsi įvairių darbų ir iš to padarysi daug išvadų;
 
O čia apie ką sakiau - gidas, kaip pradėti keliauti, neturint daug pinigų:
http://www.nomadicmatt.com/travel-blogs/the-ultimate-guide-to-traveling-when-you-have-no-money/
 
Sėkmės!
Būtų įdomu išgirsti jūsų istorijas/mintis/komentatrus, šiuo klausimu :)

Kuo mažiau turi laiko, tuo geriau moki jį planuoti ir produktyviai praleisti, kuo daugiau turi laiko tuo blogiau jį planuoji bei mažiau produktyviai praleidi. (Čia tik mano nuomonė)
 
Pastebėjau, kad žmonės, kurie sportuoja ar turi užsiėmimų, kurie atima daug laiko gerai moka susiplanuoti savo laiką bei dienotvarkę.

Lietuvos užsienio politika ir diplomatinis tonas primena čikuakuą, lojančią ant rotveilerio: kad ir koks kontekstas, vis vien juokingai atrodo. Putinas supranta ir pripažįsta tik jėgą ir žino tai visi nuo to momento, kai sugeba be seilinuko valgyti. Čia kyla klausimas (beje, retorinis): ar turim mes galimybių kažką išgąsdinti? Čia pat ir paradoksas: silpniausias garsiausiai ginklais žvangina. Dėl to man asmeniškai yra liūdna, nes aš nepasirašau po ta retorika, po tais diplomatiniais nusipezėjimais ir tikiu, kad antai mano rizikos ir naudos vertinimas yra adekvatesnis. Eidamas gatvėje ir užkabintas grupės agresyvių vyrukų aš geriau patylėčiau ir nepulčiau full-retard-REMBO stiliumi jų daužyti tas dvi sekundes iki kol jie mane pripjaus. Noras būti herojumi kartais yra bukas, panašu, kad Lietuva (ne, ne jos žmonės) kaip tik tuo ir nori užsiimti (dėl ko beje yra kritikuojama ir gerųjų savo draugų).
 
Šauktinių grąžinimas gal ir nebūtų toks pykdantis, jei nevyktų tokiam kontekste: šalia tuo, ką kitos šalys vadina lojimu, dar eina ir "priemonės", t.y. karinės "galios" (be kabučių čia neįmanoma) didinimas. Pikta, labai viduje pikta, kad mes Europoje vieninteliai matyt karui ruošiamės, prisimaldaujam dar NATO tankelių ir lėktuvėlių. Gaila, kad kai kurie žemėlapio nepažįsta ir nemato, kur Kaliningradas, ir nežino, kaip veikia altilerija ir raketos. Būtų paprasčiau tada savo galimybes vertinti, gal nereikėtų tų šauktinių... Antai Napoleono laikais atsiradęs posakis "patrankų mėsa" jau šneka apie tam tikrus įvykius. Mes... Norim tai pakartot?
 
Jie sako "kiekvieno Lietuvos vyro pareiga yra ginti tėvynę", "tikras vyras turi krūtinę prieš tanką atstatyti", "vyrui garbė tėvynę saugoti", aš sakau, kad nesu idiotas, man tokie stereotipai negalioja. Aš klausiu, kas yra tėvynė, ką man garbė ginti? Svetimus žmones? Svetimą turtą, svetimą žemę? Mūsų puikią demokratiją (beje, pagal laimės indeksą ta demokratija tikrai "puiki")? Ir jie tylės, nes supras, kad jei žmogus galvos primestai sistemai nelenkia, tai jo taip lengvai neįtikinsi. Lai tie, kuriems garbė, savo galvas ir deda, po jų liks gražus užrašas ant antkapio ir vėliava našle likusiai žmonai, be tėvo likusiems vaikams, be sūnaus likusiai motinai. "Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės" rašė Maironis, taip kad susikiškit į subinę savo idealistinį šlamštą. Čia grįšiu prie jau minėto adekvataus naudos ir rizikos vertinimo: galvą dažnas vyras padės už savo mylimą, už savo artimą, bet pirmiausia reikia galvoti, kaip su ta galva likti ir juos išgelbėti. Buvimas garbinga "patrankų mėsa"... Prastokas kelias, aš nenoriu juo eiti, ir nenoriu, kad tu juo eitum.
 
Karas yra siaubas, karas yra košmaras ir kuo daugiau apie jį žinai, tuo baisesnis jis atrodo. Tada paklausi savęs: ar ločiau aš ten iš tos tribūnos?..

Sveiki,
dažnai pamatau įvairias burnos skalavimo priemones. Kad ir pavyzdžiui "Listerine", pridaryta įvairiausių rūšių, įvairiausių skonių, kiekvienas "unikalus" ir pagerina burnos ertmę. Kad pavyzdžiui "Listerine", kainuoja 6€-9€, jį sudaro jeigu neklystu mentolis, metilo salicilatas, timolis ir eukaliptas. Jų kombinacija neva pasižymi antiseptiniu veikimu, etanolis veikia kaip aktyviųjų sudedamųjų dalių skaidytojas, metilo salicilatas turi ir priešuždegiminį efektą (........) Nu jopapa, tikrai esame daug kas bandę tą stebuglingajį Listeriną, jaučiat poveikį didelį? Nesakau, gerklės skausmui malšinti gal ir padeda, bet tikrai burnos priežiūrai yra žymiai geresnių būdų. Elementarūs žingsniai, kurių laikydamiesi turėsite gerai prižiūrėtą burnos ertmę:


 

Dantis valytis 2 kartus per dieną, nepabijoti pavalyti arčiau odos.
Dantų siūlu išsivalyti tarpdančius.
Tikriausiai žinote skrandžio negalavimams malšinti būna vaistinėse pirkti aktyvinta anglis, labai gerai balina dantis, kartui per savaitę pilnai užtektu išsivalyti. Sutrinus pakelyje užsibarstykite ant šepetuko, jog padengtu maždaug šerelius, burną visiškai išsausinkite ir valykites dantis maždaug apie 30 sec. - 1min.
Nusipirkti normalų šepetuką, kurio kitame gale būtų liežuvio valiklis, dauguma ligų ir yra liežuvio nešvarumo priežastis...
Naudoti jums tinkamą pastą jeigu turite dantų problemų.

 

Paprasti žingsneliai, bet jeigu jau esate pripratęs prie burnos skalavimo skysčio ir nenorite ryte policijos pareigūnams pripūtę ~0.2-0.5 promiles teisintis, jog burną skalavote burnos skalavimo skysčiu, kuriame yra spirito, pasigaminkite jį patys, kuris jums tekainuos max. 1€.
 
Tiesiog į stiklinę įpilkite 50 ml. vandens ir įlašinkite vandenylio peroksido kelis lašiukus, praskalaukite burną ir tai bus žymiai efektyviau negu tie visi spiritiniai burnos skalavimo skysčiai.


 
Dar svarbu labai žinoti apie kramtomą gumą, ypač visuos tuos Dirol or Orbit!
Gumoje yra sorbitolio, manitolio, maltitolio šie dirbiniai saldikliai priklauso cukraus alkoholių šeimai. Jų vartojamas gali sukelti įvairių sveikatos problemų, kaip širdies ir kraujagyslių sistemos problemos, pilvo skausmai, viduriavimas, alergija, diabetas, svorio augimas. Žmogaus plonasis žarnynas negali visiškai suvirškinti cukraus alkoholio.
 
Žodžiu atminkite tai, jog tai, ką rodo televizoriuje rodoma reklama yra gerai apgalvotas ir padarytas biznis, mokėkite atsirinkti ir daugiau domėkitės bei skaitykite žmonių komentarus ir nuomones, žodžiu mokykitės iš svetimų klaidų.

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

Filmas lempinis, citata irgi, bet kažkaip įsiminė, turbūt dėl absurdiškos tiesos. :)
 
- You probably never gave it a thought, but all great films, without exception, contain an important element of no reason. And you know why? Because life itself is filled with no reason. Why can't we see the air all around us? No reason. Why are we always thinking? No reason. Why do some people love sausages and other people hate sausages? No ######ing reason. ("Rubber")