darjushas

Apsiverk

Sveiki visi.
 
Trumpai prisistant save, tai:
Esu linksmas, turiu homoro jausmą, tačiau šįkart aš nejuokauju.
 
Per 2014 metus, aš nubėgsiu maratoną, ir uždirbsiu milijoną.
 
Turiu pirmo laipsnio nutukimą, sveriu virš 100 kg, tačiau tikiu, kad dedant pastangas, svoris tirps, ištvermė didės, ir maratonas bus įveiktas.
 
Mano piniginėje minusas. Netik, kad dabar neturiu pinigų, tačiau esu ir skoloje. Bet taipogi, naiviai tikiu, kad viskas yra įmanoma, kad milijonas tik nedidukas skaičius, kurį reikia pasiimti, ir įsidėti į piniginę.
 
Jei jums atrodo, kad aš naivus, tai sėkmės Jums gyvenime. Jei Jums atrodo, kad aš greitai viską mesiu, tai vėlgi, sėkmės Jums gyvenime. Jei Jums atrodo, kad aš pasieksiu savo tikslą, ir seksite mano blogą, tai vėlgi, sėkmės Jums gyvenime.
 
Nuo Sausio 1 d, pradėjau įgyvendinti savo tikslus. Blogą pradedu pildyti nuo šiandien.
Tad įdomaus skaitymo ir gero vakaro :)
 
http://milijonasmaratonas.wordpress.com/
 
Tadas
 
P.S. Blogą atnaujinsiu kiekvieną dieną:)

Nori išmokt rašyt - skaityk, nori išmokt kalbėt - klausyk. Dvi pagrindinės taisyklės, nieko daugiau neprigalvosi.

Nori išmokt rašyt - skaityk, nori išmokt kalbėt - klausyk. Dvi pagrindinės taisyklės, nieko daugiau neprigalvosi.

Labai dideli mokesčiai 0_o

Kažkaip atsitiktinai teko skaityt žinomo lietuvos žurnalisto straipsny tam tikrame žurnale apie poilsy Brazilijoi ir likimo ironija ,teko atostogauti tame pačiame viešbuty ,kur ir mūsų minėtas žiniasklaidos atstovas.Nežinau kokių motyvų vedamas jis klaidina skaitytojus žurnale "Privatu ",bet daug jo minėtų faktų ten nėra ir negalėjo būti.
Turiu draugu kompaniją, kuri jaučia sipnybę kelionėm,todėl panaikinus vizų režimą tarp mūsų šalies ir Brazilijos apsiprendžiau organizuot išvyką į Lotynų ameriką.
Pigiausiai kiek ieškojau kelionės radau skrydy iš Amsterdamo.Tiesioginio reiso dėka Amsterdamas-Natalas,12 valandų ir jau maloni galimybė išsimaudyti šiltame Atlanto vandenyne.Skrydis + viešbutis viskas kainavo 499 Eur,dar mes paėmėm paketą "all inclusive" bet manau neverta ,nes eiliny kartą įsitikinom ,kad su "all inclusive " prasideda valgymo maratonas.Užtenka ankstyvų pusryčių ir lengvai perkast dienos metu.
Atvažiavus į viešbuty nemaloniai nustebino dviejų metrų tvora ir pajungta elektra virš tvoros ,kas bylojo apie galbūt galimą busimą nesaugumą poilsio metu .Pirma mintis šovusi į galvą kad mūsų LR Seimą, reikėtų aptverti tokia tvora visi žinotų už ką sėdi.;)
Viešbutuką gavom 4* žvaigždučių ,bet tos žvaigždutės aišku ne europietiškos . Stiprios liūties dėka per kiaurą stogą varvėjo vanduo.Bet mums tai nekritiška ir ši situacija tik dadėjo pozityvių emocijų.
Kas dėl žinomo lietuvos žurnalisto minėtų bezdžionių, lakstančių šio viešbučio stogais tai tokio dalyko nepastebėjom,nes artimiausia bezdžionė turėjo būt mažiausiai už 1000 km ,link Amazonės deltos ir nuotraukose matosi kad taip vadinamų džiunglių ten taip pat nėra ,kur jis ,minėtas žurnalistas surado nepraeinamus džiunglų bruzgynus mums paslaptis.
Brazilijos Rio Grande provinciją ,kurioja mes apsistojom ,išskirčiau reto grožio laukine gamta ir neaprėmpiamus laukinių papludymių plotus,kuriuose žmonių vienas kitas.Tą paty pabrėžia ir patys Brazilai suvažiuodami į tą rojaus kampely iš visos šalies.
Būdavo kas aš vaikščiojau vienas su fotoaparatu,sutikdavau žvejus,šiaip pašaliečius ,nusišypsodavom vienas kitam.O mano minėtą lietuvos žurnalistą kažkas užpuolė,bandė atimt fotoapratą...nu nežinau gal tikrai jam ten nepasisekė su sutiktais žmonėmis.Nors tam tikrų nesaugių ir neadekvačių situacijų nutiko ir mums.Su nuomuota mašinėle atvažiavus į benzino kolonėlę,ten kaip tik įvyko kažkoks neteisėtas įvykis.Ar kas nesumokėjo ar kas bandė apiplėšt.Greitai atvažiavo policija.Kas nustebino tai, kad policininkai vaikščiojo ne laikydami ranką ant ginklų,bet paimdami savo "pištoletus " į rankas ir laikydami pirštus ant gaiduko.
Matydami tą nesaugią situaciją greitai bandėm nešdintis iš ten.Nes žinant kūnų gabenimo įkainius į lietuvą iš pietų amerikos nebuvo jokio noro gauti kelis gramus atsitiktinio braziliško švino į pakaušy.
Situacija baigėsi sėkminai mums kai "driftindami" su savo Wolksvagen GOL ;) palikom nesaugios benzino kolonėles prieigas.
Kas liečia vietinės gamtos grožy, tai Jei mes turim Nidą ir sakom kad tai unikalus gamtos kampelis ,tai jie turi tą pačia Nidą tik padidintą gal kokią 10 -50 kartų.
Vietiniai gamtos peizažai unikalūs ,žmonės draugiški ir pozityviai nusiteikę taip vadinamų "gringo" (užsieniečių ) atžvilgiu.
Iš negatyvesnių aspektų galečiau paminėt visišką vietinių gyventojų anglų kalbos nemokėjimą.Atrandi angliškai kalbanty piliety ir akyse prašviesėja.Bet be abejo tai nesutrukdė įsigyti draugų Brazilų.Net ir kalbėdami tik portugališkai jie kviesdavo mus į svečius ,dainuodavo Karaoke ir pristatinedavo mus savo pažystamiems.
Mes bandydavom vietiniams nupasakoti kur ta Marijos žemė Lietuva ,Europa,bet po vieno mūsų žodelio "ok" ,sekdavo jų džiaugsmingas "aaaaaa... americano ok ok" Taip kad jų geografinės žinios baigdavosi kažkur tarp Rio ir Amazonės.Aplamai jų geografiniai pasaulio pažinimo stereotipai mus versdavo jaustis nejaukiai,jei baltasis turistas ,tai "Americano" ,jei per videokamera rodydavom lietuvišką sniegą tai Argentina arba Čliė.Kartais pagalvoju kokie geografiškai žingeidūs europiečiai ir visiška priešingybė kas gyvena už Atlanto.Jiems visiškai neidomu ,kas yra perskridus Atlanto vandenyną.
Kainos brazilijoi kandžiojasi,aišku ne taip kaip lietuvoi, bet visvien tam tikrose situacijose tas dalykas nedžiugino.Vaisiai tradiciškai visiška priešingybė vaisiams iš mūsų prekybos centrų.Ananasai išskirtinio ir nepakartojamo skonio.Benzinui yra puiki alternatyva ir pigesnė tradiciniui benzinui,tai kažkoks ekologiškas alkoholinis kuras,ir kvapas labai spirituotas.
Auto nuoma procesas sudėtingas.Buvo nuskaičiuotas nemažas depozitas nuo kortelės,kuris buvo pakabintas virtualioja erdvėja pusantro mėnesio.
Dėl vairavimo taip pat yra savų niuansų.Natalas miestas milijoninis,judėjimas "crazy",o padarius menkiausią avariją užsienietis uždaromas už grotų kol nepaaiškėja galimo nuostolio kompensavimo galimybės.Ten aplamai mums net draudimo mašinos nedavė.Taip kad balansavom ties labai pavojinga realaus laisvės atėmimo riba.Aplamai eurpiečiems išbandyti Brazilško kalėjimo gultus nemanau ,kad labai maloni atrakcija. Bet mes kaip tikrai tvirti jauni lietuviai šį egzaminą išlaikėm.Paiskeisdami prie vairo išmaišėm visą Rio Grande valstiją.
Dar pamačiau ganėtinai įdomią verslo nišą.Natalas miestas tikrai didelis,pležo linija labai nemaža ir ilga,žmonių "debesys" privažiavę iš visos Brazilijos ,ir visai nėra paslaugų pasiūlos.Apart gultų ir vaikščiojančių magnetafonų ,siulančių muzikos įrašus ten nieko nėra.Kažkaip pagalvojau ,atvežus kelis pripučiamus batutus , kurie stovi Palangoi ,klientų neatsigintum, o jų vietinis piniginis vienetas tikrai stiprus.Kelios minutės ,bet kokios paslaugos kainuoja mažų mažiausiai 10-20 litų.
Ir šiaip esu ganėtinai verslus ir iniciatyvus žmogus ,todėl jei atsirastų tikrai sažiningas ir kalbantis portugališkai lietuvis,ir nebijantis Braziliškos saulės gal ir susigundyčiau kokiu investiciniu laisvalaikio paslaugų teikimo projektu BRA .Bet faktas , portugališkai kalbančio žmogaus ten nieko neišsuksi .
Tai tiek įspūdžių
Jei ką sudomino kas klauskit ,mielai atsakysiu...;)

Nesiruošiu dar kartą rašyt to paties traktato, kuris šitoj temoj buvo jau kelis kartus. Bet pasakysiu paprastai - BoE galimybė nustatyt savo palūkanų normas atsveria valiutos riziką (kurios beveik nėra, skirtingai nei su LTL), taip pat kintantis valiutos kursas leidžia subalansuoti Didžiosios Britanijos prekybą (pvz. 2008 GBP nuvertėjimas stipriai padidino šalies produkcijos konkurencingumą). Paprastai tariant - Didžiajai Britanijai nėra jokios prasmės prisijungti prie bendros valiutos.
 
Šitų privilegijų Lietuva jau seniai neturi ir apskritai niekad neturėjo ir negali turėt. Tai jūsų pasirėmimas Didžiosios Britanijos pavyzdžiu yra nei į tvorą, nei į metą. Therefore - "kažkas kažkur kažką kažkodėl padarė, todėl ir mums reik taip daryt" lygio.
 
Apskritai, kai žmonės lygina dramblius su mikrobangų krosnelėmis ir iš to sugeba padaryt kažkokias išvadas, gaunasi nesąmonė.

Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
 

 
Pradžia
 
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
 
 
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
 
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!



 

Darbas
 
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
 
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.





Darbo ypatumai
 

Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
 
Laisvalaikis
 
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
 
 

 
 
 
Naktinis gyvenimas
 
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
 
Buitis ir kaimynai
 
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
 
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
 
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
 
 

 
 
Oras, žmonės, šalis.
 
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
 
 







 
 
Lietuviškas maistas
 
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
 
 
 

 
 
Radiniai
 
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
 
 



Nuotykiai
 
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
 
Pabaiga
 
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas kavinėje
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube

Sveiki. Kadangi šiandien laukia bemiegė naktis, nusprendžiau papasakoti apie savo labai trumpą patirtį dirbant naktiniame klube. Nors dirbau tik dvi savaites, ir išėjau dėl asmeninių priežąsčių, bet užsidirbau gan nemažai kaip per tokį laikotarpįir įgyjau naudingos patirties. Bet a[ie viską iš pradžių.
 
Darbo susiradimas.
 
Kaip, galbūt, kai kurie yra skaitę, esu vasarą praleidęs Škotijoje, dirbdamas fabrike. Taigi grįžęs po jos, tvarkiausi savo CV, papildžiau, gražiai apipavidalinau ir tik baigęs redaguoti (pamenu buvo antradienio vakaras, rugsėjo pradžia) FB'e pamačiau, kad vienas lankomiausiu naktinių klubų Vilniuje ieško salės darbuotojo (floorstaff, barboy - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Kadangi buvau ką tik baigęs savo CV, parašiau jiems į email, prikabinau CV, ir laukiau. Trečiadienį važiuojant į universitetą, apie 8 valandą ryto sulaukiau skambučio - laba diena, gavome jūsų CV, mums patikote, ar galite po pietų ateiti į pokalbį. "Why not?" pagalvojau. Taigi po pietų aš jau Vilniaus centre, sulaukiu administratorės, įeiname į klubą, papasakoja ką reikės daryti, kada ateiti į darbą, kada išeiti, ir kitas darbo smulkmenas. Klausia kada galiu pradėti? - Sakau: nors ir šiandien. Bet tą dieną nereikėjo (trečiadienį) tad pasakė, kad būčiau ketvirtadienį 15h. Perspėjau kad galėsiu būti tik apie 17h, kadangi turiu reikalų universitete. Jai tiko, viską sutarėm, ir išsiskyrėm.
 
Darbo rutina.
 
Taigi grafikas gana aiškus - ketvirtadieniai ateiti 15h, penktadieniais ir šeštadieniai - 20h. Klubas dirba 23:00-06:00 tad man buvo šiek tiek keistoka kam taip anksti atsigrūsti reikia. Pasirodo, ketvirtadienis - sanitarinė diena, todėl daugiau nei 8h turime tvarkyti VISKĄ - šveisto sofas odine, tvarkyti rūkyklą, blizginti staliukus ir etc. Administratorė pedantė, tad labai nekažką. Pabraukia ranka per staliuką, stelažą ar sienas - randa dulkių, viską per naujo turi valyti. Viską susitvarkę, išsiblizginę, apie 22:00 turėdavome sunešti gėrimus į barus. Kadangi barai būdavo 2, o mes 4 - tai viską susitvarkydavome gana greitai - per maždaug pusvalandį sunešdavome visas gaiviųjų gėrimų dėžes, alkoholį ir etc. Sunešę barą, gaudavome pertrauką iki 23:30. Per tą laiką galėdavome pavalgyti, parūkyti, galvą grynam ore pravėdinti. Pusę 12 jau reikėdavo būti salėse, ir pradėti prižiūrėti tvarką. Kadangi, kaip minėjau, buvome 4, tai vienas support'as prižiūrėdavo pagrindinį barą (nešdavo stiklines, ledukus etc) kitas shotų barą (analogiškai) o likę du - VIP sofutes ir rūkyklą. Kadangi buvo trys VUP zonos, tai aš pasiėmiau dvi VIP zonas, o kolegai palikau vieną VIP'ą ir rūkyklą, mano darbas buvo gana aiškus - vaikštai po salę, prižiūri savo zoną, surinkinėji tuščias stiklines, butelius, kur šlapia - ten pavalai. Kadangi juodo darbo nebijau, tai man sunku nebuvo. Plius, kadangi klubas gan populiarus, tai kiekvieną darbo naktį sutikdavau kokį nors pažįstamą ar net kelis, bendraudavau su klientais ir panašiai. Apie 5 ryto liaudies pradėdavo mažėti, tai buvo galima lengviau atsipūsti, pradėti rimčiau tvarkytis - sofutes išsiplauti, kad kitą dieną nereikėtų, pagalves susirinkti ir etc.
 
Tvarkymasis
 
Sunkiausia ir labiausiai nervinusi darbo dalis. Nesvarbu, kad turi savo zoną, ir atsakai už ją, tačiau po klubo darbo laiko visi turi dirbti solidariai - tiek barmenės, tiek supportai išeina kartu. Tad barmenės susineša barą atgal, išsivalo baro grindis, viską susišluoja, priduoda pinigus adminei ir laukia kitų. Tuo tarpų supportai turi išvalyti rukyklą (dviese išvalydavome per 1 valandą, tačiau kartais adminė rasdavo prie ko nors prisiknisti). Toliau - konfeti šlavimas. Net nebežinau kada lengviau jį šluoti - ar kai jis būna sausas, ar kai sulaistytas įvairiais kokteiliais. Tačiau iššluoti reikėdavo, tad keikdavausi juodai, jei tekdavo šluoti man. Nors klubas užsidarydavo 6 ryto, išeidavome kažkur 8, kartais net vėliau. Grįžti namo, pamiegi - 8 vakaro vėl klube.
 
Finansinė pusė.
 
Per 2 savaites algos gavau apie 350 litų. Nelabai pats supratau kodėl tiek, ir ne daugiau, ar mažiau. Nors darbo sutartyje buvo nurodytas valandinis atlyginimas, tačiau nesutapo nė su vienu mano skaičiavimu (skaičiavau grynas klubo darbo valandas, ir dauginau iš pradirbtų dienų, skaičiavau realaus darbo valandas - nuo kada atėjau į klubą, iki kada išėjau ir dauginau iš darbo dienų, ir optimalaus - nuo kada turėjau ateiti, iki klubo užsidarymo, ir dauginant iš darbo dienų.). Adminės paklausęs, kodėl gavau būtent tokią sumą - nesugebėjo nieko dorai paaiškinti, apart to, kad "kiek pasakė, tiek ir daviau". Kas liečia arbatą - kiekvieną naktį barmenes atidėdavo tam tikrą sumą nuo savos arbatos, sumesdavo į krūvą, ir mes pasidalindavome 4-iese. Arbatpiniagiai svyravo nuo 30 iki 50 litų už vakarą. Tačiau kartais pavykdavo pasidaryti ir asmeninių arbatpinigių - dažnai vaikštai prie VIP staliukų, tvarkai jais, pavalai kai išpila gėrimus dažnai, ir jie atsidėkoja - vieni monetomis, kiti kupiūromis. Didžiausia arbata nuo vieno stalo - 50 litų. Tad bendrai paėmus, tiek alga, tiek arbata per 2 savaites buvo apylygės, ir uždirbau apie 700 litų.
 
Kolegos
 
Žmonių buvo daug - 3 valytojos, 4 supportai, apie 8-10 barmenių ir ~10 apsauginių. Valytojos buvo vriednos - cigaretes palikęs ant stalo, galėdavai jų nersati (ne tai, kad vieną pasiimtų, bet visą pakelį pasisavina) dažnai išgerindėavo. Supportai - vienas labai maladec bahūriukas, su juo, nors ir nedirbu, bet vis dar palaikau bendravimą. Kiti - dirbę atmestinai, ir mano žiniomis ten nebedirba. Barmenės -vienos draugiškos, kitos ne. Buvo viena pažįstama iš anksčiau, bet irgi išėjo. Su keliomis susibendravome, kitų iki šiol nemėgstu. Apsauginiai - nors ir atrodo agresyviai, tačiau iš tikro labai malonūs žmonės, yra apie ką pakalbėti su jais.
 
 
 
Taigi, dėl nesuderinamumo su mokslai (kai baigi darbą penktadienį ryte 8 valandą, ir tau reikia būti 9h univere, ir išklausyti 3 paskaitas po 2h nemieogjus, jauti kaip šarikai galvoje pradeda atsisukinėti. Taigi vien dėl negalėjimo dirbti ir suderinti mokslo su darbu teko išeiti. Kas labai pradžiugino, kad prieš pasirašant popierius visus, paskambino adminė, ir pasakė, kad norėtų mane turėti, jei nedirbčiau ketvirtadieniais, ale padarytų man išimti. Pasakiau, kad jei jai reikia paplidomo žmoguas tik šiam savaitgaliui, laisvai galiu padirbti, nenumirsiu. Tačiau ji atšovė, kad žmogų jai rasti ne bėda, tačiau jai patiko kaip gerai aš dirbau, ir nori turėti mane vien dėl to. Ką gi, negalėjau skųstis, turint omeny, kaip stengiausi.
 
Kitas klubas
 
Istorija būtų baigta, bet dar yra ką papasakoti. Prieš keletą savaičių draugo FB sienoje pamačiau, kad jis ieško žmogaus, kuris galėtų padirbti barboy'umi kitam naktiniame klube vietoj jo, kadangi pats negali dirbti, nes dėl univero studijų turi būti Kaune. Taigi, parašiau jam, pasakiau, kad galiu padirbėti, ir ketvirtadienį buvau klube apsitarti dėl visų detalių. Viską sutarėm, pasakė ką reikės daryti, iki kelių dirbsim ir etc. Ateiti į darbą - 9 vakaro, kai klubas atsidaro 10 vakaro. tai buvo mano ausims, palyginus su pirmuoju klubu.Darbas buvo kiek kitoks nei pirmajame klube - dirbau vienas, aprūpinti stiklinėmis ir laimu bei mėtomis turėjau 2 barus, ir turėjau tik nurinkti stiklines kur rasdavau. Barmenai prikolni nesiprandavo dėl nieko - kai pagrindiniame bare beveik baigėsi stiklinės, ir aš laksčiau pirmyn-atgal jas nešiodamas, man pasakė: Nesiparink seniuk, matai, dar turiu 2 stiklines, žmonės norės išgerti - palauks. Palyginus su pirmu klubu, kur buvo pastovi įtampa, čia dirbti buvo vienas malonumas. Prieš ateinant čia, draugas, kurį pakeičiau, pasakė, kad palyginus su ankstesne darboviete čia bus labai lengva: palyginus su pirmu klubu, čia lengvas pasivaikščiojimas bus. Darbo pabaiga - nenuspėjama. Kadangi klubas closing time neturi, tuo naudojasi ir džiaugiasi likę Vilniaus barmenai, kurie ten eina tūsinti po savo darbo. Tad 6 ryto dar sveikiniesi su klientais, o atsisveikinti pradedama apie 8-9 ryto. Nuo baro nuneši visas nešvarias stiklines, baro gumas, pasimi algą, ir eini namo. Jei greit sukiesi - per 15 minučių gali išeiti namo.
 
Papildymas: Šį penktadienį sulaukiau skambučio. Skambino antrojo klubo administratorė, ir klausė, ar esu suplanavęs savaitgalį. Atsakiau, kad priklausomai nuo to, ko jai reikia, galiu bandyti koreguoti savo planus. Norėjo, kad padirbėčiau to klubo rūbinėje. Kadangi kalbėjo šiek tiek desperatiškai, sutikau. Darbas kaip ir aiškus - ateini 10-15 minučių prieš atsidarant klubui, susitvarkai rūbinės žetonus, pasiruoši kaip viskas tau patogiau, ir dirbi. Tik tie žmonės, kur dirbo ties rūbinės projektu, turbūt nepagalvojo, kad 9 pakopų laipteliai rūbinėje nėra labai malonu. Iš pradžių nesijaučia jų, bet kai reikia nusileisti ir pakilti kelis tūkstančius kartu per naktį, ryt jaučiasi labai gerai. Rūbinė nėra didelė, vietos praeiti nebuvo daug, kabyklos buvo viena šalia kitos, tad kai sukabini daug striukių dviem aukštais, paskui būna labai sunku ištraukti tas, kurios būna toliausiai nuo praėjimo, ir dar uždengtos kitomis. Kadangi žetonų skaičius nesiekė 200, o lankytojų buvo LABAI daug, tai teko suktis iš padėties, ir kabintis atėjusiu kartu striukes ant vieno kabliuko, kad dar labiau apsunkino aukščiau minėta padėtį. Būdavo labai sunku, kai supainiodavai numeriukus. Duoda žmogus striuke, tu paduodi jam numeriuką, ir leidiesi žemyn pakabinti striukės. Nusileidęs supranti, kad ant to numeriuko jau yra pakabinta kažkieno striukė, ir pradedi galvoti "Pareik, Antanai, ant švenčių...". Daug kas pameta numeriukus - tada susimoka 20 litų, kurie eina ne į rūbininko kišenę, ir apibūdinę savo striukę, ir pasakę kas yra kišenėse užeina pas mane ieškotis. Per vakarą tokių būna 5-7. Kitas atvejis - pameta numeriuką, ir jau yra per girti, kad nupasakotų, kaip atrodo jų striukė. Tokiems striukių neduodavau, ir turėdavo laukti iki galo (8 ryto) arba eiti namo be striukių, ir atsiimti jas kitą dieną (viena mergina taip buvo palikusi kompo tašę, telefoną, dvi striukes, ir smigusi tualete).
 
Kas liečia arbatpiniagius - nesvarbu kur dirbi, juos gauti galimybė visada yra. Pirmą savaitę dirbdamas barboy'um iš klientų negavau arbatos, tačiau barmenai numetė 10 litų, tai kaip ir geriau nei nieko. Rūbinėj - atvirkščiai. Užsieniečiai beveik visada palieka monetų - litą arba du. Lietuviai - išimtinais atvejais. Viena kompanija, atėjusi apie 7 ryto, už 4 striukes paliko 10 litų arbatos. Vienas bahūras, neradęs savo žetono, tačiau nusileidęs pas mane, ir neradęs savo striukės, paliko 20 litų. Bjauriausi tie, kur ateina, numeta belekaip striukė, ir laukia, kol juos aptarnaus. Nei "labas", nei "ačiū" - pagarbos nulis. Tačiau būna tokių, kurie ateina, pasisveikina, mandagiai paklausia kaip sekasi, padėkoja, ir palieka arbatos.
 
Tad chebra, kai einat į klubą, nepagailėkit lito-kito personalui, kuris jus aptarnauja - ar tai rūbininkas, ar barmenas, ar floorstaff'as. Vistiek išleisite kelis šimtus, o darbuotojai taip prisiduria prie algos kapeiką-kitą. Kalbant apie tikslesnius skaičius - per savaitgalį arbatos gavau daugiau negu algos. Skaičiaus tikslaus nesakysiu, bet pilnam bakui kuro, ir geram puslitriui degtinės užtektų ;)
Tai tiek mano trumpos ir klubinės darbo patirties, laukiu klausimų :)
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas picerijoje
 
Darbas kavinėje
 
Vasara Edinburgo faktoriuje

Sveiki. Kadangi turiu dar vieną bemiegę naktį, tai pratęsiu savo darbų pasakojimų maratoną. Šį kartą papasakosiu apie darbą kavinėse. Dirbau prieš metus-pusantrų, tad atsiminimai nebus labai švieži, bet bandysiu papasakoti viską kuo smulkiau. Pirmoji vieta kurioje dirbau nedidelė picerija Vilniuje, turinti 5 savo filialus mieste. Vadinsiu ją A - kad tiek man būtų paprasčiau, tiek jūs nesusipainiotumėte. Antroji - viena didžiausiu picerijų Lietuvoje, turinti filialus beveik visuose didžiuosiuose miestuose. (B)
 
Darbo susiradimas
 
Pamenu, buvo paskutinės 2012 metų gegužės dienos. Valstybiniai Brandos Egzaminai (VBE) jau buvo "ant nosies" tačiau nepaisant to, norėjau susirasti darbą, kadangi vasaros pabaigoje planavau važiuoti aplankyti brolio į Škotiją, i kadangi jau turėjau bilietus, reikėjo kaip nors gauti pinigų. Dariau paprastai. Savo vietiniu autobusu privažiavau iki tos Vilniaus dalies, kur buvo galima rast daugiau parduotuvių, kavinių ir etc. Ir pradėjau eiti pro visas įmanomas vietas. Dalinau CV, kalbėjau, siūliausi - man pavyko. Po gerų 3-4h rezultatai buvo tokie: IKI parduotuvė pasiūlė pradėti nuo rytojaus, degalinėje pasakė paskambins vėliau, ir kelios kavinės pasiūlė taip pat prisijungti prie jų kolektyvo. Priminsiu, buvau tik 18 sulaukęs paauglys, neturintis pažinčių ir nieko iš šeimos narių tose darbovietėse. Apsistojau ties picerija A, kadangi jiems reikėjo virėjo padėjėjo, ir netgi paklausė, kada galiu pasibandyti dirbti. Kadangi dirbant viešojo maitinimo įstaigoje mačiau keletą pliusų, sutarėm, kad kitą dieną po pamokų aš būsiu pas juos. Pasibandžiau, man patiko, jiems tikau, ir sutarėm, kad pradedu dirbti pas juos. Kadangi buvo 12 klasė, gegužės pabaigoje mokslų nebuvo daug, iškart pradėjau dirbti.
 
Darbas
 
Darbas nuo 10 iki 10. Ne tik skamba sunkiai, bet ir yra sunku. Tik atėjęs į darbą turėdavau ant produktų suklijuoti galiojimo datas, kas trukdavo apie 15-20 minučių, vėliau pasiruošti darbo dienai - pasiruošti ingridientus salotoms, pasižiūrėti, ar yra paruošta desertinių produktų - nuo pyragų iki ledų. Pyragus kepdavo kitoje tinklo picerijoje, kadangi pas mus buvo ribotas plotas, ir nebūtų tilpę visi prietaisai. Tas pats su picų tešlos maišykle, todėl picų tešlą išmaišydavo kituose padaliniuose, ir šviežią atveždavo mums. Taigi, susipjaustydavau visas daržoves, kurios gulėdavo šaldytuvuke mano, ir būdavau pasiruošęs daryti salotas iš jau paruoštų produktų. Taip pat reikėdavo pasiruošti dienos pietums - pasidaryti garnyrus (salotos, mišrainės, šviežios daržovės, konservuotos daržovės ir etc), pasidaryti šaltas sriubas (šaltibarščiai), pasigaminti padažų (česnakiniai, majoneziniai ir etc). Dienos pietūs prasidėdavo 11h ir baigdavosi apie 15h. Tuomet būdavo gan sunkios valandos, kadangi būdavo karšta, būdavo daug darbo, ir dviese arba trise turėdavome bėgioti mažame plote (išmetus plotą, kurį užėmė šaldytuvai, šaldikliai, stalai, kriauklės, viryklės ir etc gautųsi apie 10-15 kvadratinių metrų, jei ne mažiau). Vėliau apie pietus aprimdavo, ir tik apie 18h suaktyvėdavo, kuomet žmonės grįždavo iš darbų. Kadangi tuo metu vyko ir kažkoks sporto turnyras (bijau sumeluoti, bet berods olimpiada) tai žmonės labai aktyvūs būdavo 19-21 valandomis ir reikėdavo padaryti daug užkandžių. Kadangi paskutinis autobusas namo būdavo arba ~21,45, arba 22,30 su virėju sutardavau, kad išeisiu apie pusę 10, kadangi darbo ir taip nebūdavo daug.
 
Kolektyvas
 
Žmonių buvo nei daug nei mažai - du virėjai, du pickepiai, du virėjo padėjėjai, ir berods 4-5 padavėjos, bei 2 valytojos-indų plovėjos. Dirbdavom kas 2-3 dienas, t. y. 3 dirbi, 3 laisvos ir etc. Per visą kolektyvą buvom 3 vaikinukai - aš, virėjas, ir pickepys. Su pickepiu susibendravau neblogai, kartais susirašom iki šiol. Moteriškės buvo gyvatės. Neperlenkiu - pletkai, pletkai, pletkai. Tik nusisuki, jau girdi kaip apkalba kažką. Tas nervindavo, bet po truputį išmokau nekreipt dėmesio į tai, ir dirbti savo darbą. Pickepė buvo psichė. Tiesiogine to žodžio prasme. Gal p*st negavus 5 metus, kad tokia pikta, gal PMS truko amžinai, bet rėkdavo dėl ne vietoje padėto daikto, dėl sudegusios picos ar dar bala žino dėl ko. Iš pradžių kalbėjau normaliai su ja, vis gi vyresnė už mane moteris buvo, bet vėliau trūko nervai - ji rėkia ant manęs, aš siunčiu ją ant trijų raidžių. Negražu, bet gyventi ir dirbti tai reikia. Virėja - išimtis, patvirtinusi taisyklė. Romi moteris, kuriai irgi kartais trūkdavo kantrybė - pickepė turėdavo kažkokį slaptą talentą užknisti visus. Su pickepiu - atskira istorija, bet kitam skirsnyje.
 
Pickepys
 
Normaliausias žmogus visoj kavinukėj. Nesiparina, nesuko galvos dėl smulkmenų. Kartais elgiasi šiek tiek drastiškai ir radikaliai, tačiau tai niekada nenuvylė jo. Turi darbą, ir jį padaro. Jei kažkas trukdo - pašalina tą kliūtį. Taip sakant - jei kažkas neveikia, daužyk tol, kol pradės veikti. Patikdavo stebėti, kai riedavosi su padavėjom. Kadangi jos tingesnės buvo, bandydavo užkrauti kitiems savo darbus. Jis žmogus paprastas - pasiūsdavo toliau jas, ir dar epitetų nepagailėdavo. O keptį jų užsakymų neskubėdavo. Šiek tiek kraštutinumai, bet atprasdavo su juo taip elgtis.
 
Nuotykiai
 
Norėjau atskirti šią dalį, tačiau nepabėgti nuo pirmosios. Visi nuotykiai darbe buvo tik su juo. Nuo gėrimo darbe, iki maisto karo. Kadangi savaitgaliais valdžios nebūdavo iš šalia esančios parduotuvės nusipirkdavome 3-4 dvilitrinius bambalius alaus, ir stumdavo valandas. Kadangi savaitgaliais klientūros nebūdavo iš pradžių, o tarnybinis įėjimas turėjo prieigą prie kiemelio vidinio, tai laiką leisdavome su alučiu lauke. Stengdavomės nepapulti į kameras su alumi, tad jei tingėdavome eiti į lauką, lysdavome į milžinišką šaldytuvą, ir alų gerdavome ten. Kad alus liktų šaltas, laikydavome jį šaldiklyje. Šaldiklis nebuvo idealus, ir nešaldė taip, kaip turėdavo, tai alus neužšaldavo. Tačiau vieną sekamdienį alų ten pamiršom... Ir pirmadienį atėję į darbą kaip įprasta, pradėjome dirbti. Kol direktorė nepradėjo raustis šaldiklyje, žiūrėdama kokių produktų reikia užsakyti. Nežinau kaip, tačiau tos pūslytės alaus ji nerado.Toliau maisto karas. Tiksliau - kiaušinių. Kadangi kiaušinius veždavo pakuotėm po 30, ir viską laikydavo sandėlyje, ten kur ir persirengdavome mes, kažkurį savaitgalį įkalę alaus sandėliuko sienas apmėtėm kiaušiniais. Kadangi pickepys ruošėsi išeiti iš darbo, tai jam buvo dzin, nes su valdžia buvo apsipykęs (nebepamenu kodėl) Todėl tų kiaušinių nevalėm, o tik užsdengėm kitais produktais. Vėliau aluj lendant į skrandžius, kiaušinių mėtymas peraugo vienas į kitą, virėją, mėtymus per langą.Taip apie pusantros pakuotės (~45) kiaušiniu nuėjo šaibom. Kadangi nurašyti pusantros dėžės kiaušinių taip paprastai negalėjom, tai teko sudaužyti likusius, ir nurašyti dvi dėžes, kadangi jos "nešant sudužo". Tik kaip vėliau paaiškėjo, tas "sudužimas" labai gerai matėsi kamerose..
 
Pabaiga
 
Milijonų neuždirbau, išėjau su trenksmais, bet į škotiją basas nevažiavau. Įgijau daug patirties, supratimo, pažįstamų.
Klausimai laukiami, kaip visada ;)
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube
 
Vasara Edinburgo faktoriuje

Sveiki visi, uždarbis.lt forumo nariai!
 
Metų Forumietis 2013 baigėsi, ir mes jau turime nugalėtoją, šiemet juo tapo uždarbis.lt administratorius - Mykolas
 
uždarbis.lt tradicija - interviu su nugalėtoju, jis truputį vėluoja, dėl to labai nesmerkite ;) Mykolas yra užimtas žmogus bei turėjo kelionę atgal į Angliją, bet apie tai skaitykite interviu!
 
 
 
Trumpai prisistatyk šio forumo lankytojams
 
Vardas Mykolas. Šiais metais man sukaks 30 metų. Gimęs ir augęs Vilniuje, keletą metų praleidęs UK, prieš šventes nutariau grįžti atgal į Lietuvą. Turiu žmoną ir dukrytę.
 
 
 
Kaip įvertintum šių metų rinkimus ir varžovus, kaip jauties tapęs metų forumiečiu?
 
Pritarsiu daug kartų matytai nuomonei, jog šiais metais nelabai pastebi tokių ryškių personų, kaip buvusiais, kur šimtu procentų būtum įsitikinęs, jog šis narys tikrai vertas metų forumiečio titulo. Kai kurių narių pasirinkti kandidatai nustebino, bet mano nuomone, visados bus forumuose "trolių", kurie kels kandidatūras, norėdami pašmaukštauti, kiti juos palaikys, nes dar nelabai supranta, koks čia forumas, tretiems apskritai, dar CS galvoje. Tapęs metų forumiečiu jaučiuosi puikiai. Iš tų žmonių, kurie balsavo už mane, pastoviai jaučiu paramą, nes nepaslaptis, jog buvo daug temų sukurtų apie mano moderavimą.
 
 
 
Kaip atradai uždarbis.lt forumą? Bei kas pasaktino jame pasilikti?
 
Šį nuostabų forumą atradau, kad man buvo 22 metų. Bet priežasties, kodėl čia užsiregistravau, negaliu prisiminti. Išpradžių nebuvau aktyvus narys, o ir temos daugiausia sukosi apie lažybas, ptc/bux ir panašiai. Tačiau po kelių metų, pradėjus aktyvėti el. prekybai Lietuvoje, prisiminiau šį forumą. Pats domėjau el. prekyba, eBay, PayPal ir panašiai, todėl padėdavau kitiems nariems su PayPal, eBay ir k.t. mokėjimo sistemų/banko sąskaitų klausimais. Dar ir dabar, pažiūrėjus, kur esu aktyvus, parodys "Bankai ir mokėjimo sistemos" skiltį. Pasilikti forume paskatino vis didėjanti temų ir pranešimų kokybė, forumo pastovūs atnaujinimai, na ir aišku, tapimas moderatoriumi.
 
 
 
Kaip ir pats minėjai keletą metų gyveni UK , kodėl būtent ten?
Norėjosi išbandyti kažką naujo, taip pat nebuvau patenkintas savo anglų kalba, todėl maniau, jog tai puiki galimybė patyrinėti svečią šalį, patobulinti kalbą, na ir, jeigu pasiseks, įgyti patirties. Apie tikslus UK daugiau parašyta mano 2011 metų pranešime http://uzdarbis.lt/t191165/kuo-dirbote-uzsienyje/page__view__findpost__p__1821492 . Karjeros laiptais nekilau, nes dingo susidomėjimas, mokslus šiokius tokius baigiau :)
 
 
Tavo dauguma pranešimų " Bankai, keityklos ir mokėjimo sistemos" skiltyje (1171 pranešimai) ar tai yra susiją su tavuoju darbu, iš kur tiek daug žinių šioje srityje?
Taip, tai buvo susiję su mano darbu. Šiuo metu esu bedarbis (ieškausi darbo), bet vėlgi, dairausi į finansinų kompanijas. Beto dauguma atsakymų, greičiausiai, buvo temoje apie mokėjimų sistemą Paypal, kur dauguma klausimų buvo besikartojantys vėl ir vėl.
 
 
Niekam nepaslaptis, jog pats esi administratorius, 2013 metais 45% moderavimo veiksmų buvo padaryti tavo, tad kas tave motyuvuoja taip padėti kitiems?
 
Visų pirma, turiu blogą savybę - esu per daug pedantiškas. Todėl negaliu ramiai praleisti pro akis į neišspręstus pranešimus. Beto, nemaža dalis mano moderavimo veiksmų, tai tiesiog forumo valymas nuo "paslėptų" pranešimų. Šie pranešimai yra matomi tik moderatoriams, paprasti nariai jų nemato. Bet mane erzina, kada atidarius naujausias temas, arba kokią karštą temą, joje raudonuoja tokie pranešimai. Na, o pagrindinė motyvacija, kuri mane verčia tvarkyti forumą, negailint laisvo (o kartais ir darbo) laiko - tai padaryti šį forumą jaunųjų verslininkų meka, kur pilna naudingo turinio, bet dar svarbiau, kur kaip įmanoma mažiau "runkelių", kurie susiraukę kritikuoją bet kurią temą, kur į klausimus neatsakoma "ne į temą" pranešimais, arba eik į google ir ten rasi. Todėl sėdi ir valai visą šį brudą iš forumo.
 
 
Organizuoji uždarbis.lt forumo "Grand Meet'ą" 10 metų uždarbio gyvavimo proga, kaip sekasi jį organizuoti, bei kokios naujienos šiuo klausimu?
 
Kolkas viskas užstrigo, nes pas patį atsirado daug reikalų. Žadu perduoti organizavimą kitam nariui (kuris pasisiūlė pats padėti), ir tikėkimės meet'ą pavyks organizuoti!
 
 
 
Kaip įvertintum 2013 metus?
 
Asmeniniame gyvenime - 2013 metai buvo puikūs. Šiais metais, forume kilo mažiau konfliktų. Žymiai mažiau įvykdyta vagysčių ir panašiai. Dar pasitaiko pavieniai atvejai, kada apgaunamas narys, tačiau dabar, dažniausiai tai pačio apgautojo kaltė (nepatikrinta tapatybė ir panašiai). Taip pat pastebiu, dauguma narių, kurie buvo daug problemų keliantys, su laiku subrendo, ir normaliai diskutuoja forume. Labai gaila, kad iš forumo pasitraukė (tapo neaktyvi) 2012 metų forumiečio nugalėtoja - zyzuolė. Bet ją nesunku suprasti, moteris jau metuose, ir sėdėti forume, kur dauguma tingi pasinaudoti paieška, klausia tuos pačius klausimus, o į juos atsakius ne taip, kaip jie tikėjosi (tačiau teisingai), pradeda putotis, įžeidinėti ir panašiai. Tokius individus, kaip ir rašiau, bandau auklėti - gaila, bet dažniausiai griežtais įspėjimais. Surengus geriausio straipsnio konkursą, nustebino straipsnių kiekis. Gaila tik, kad dauguma rašo tik tada, kada mato kažkokią naudą. Bet visus galima suprasti, visi esame užimti, ir nėra laiko rašinėliams. Na ir kas labiausiai nuliūdino mane šiais metais - tai vis nesulaukiamas forumo atnaujinimas (bent jau patys svarbiausia saugumo ir pan. atnaujinimai). Kernius yra labai užimtas, o tik jis ir kuruoja visus atnaujinimus ir kitus techninius/administracinius forumo dalykus. Taip pat ir padažnėję forumo duomenų bazės lūžiai, kada niekas negali nieko padaryti, įskaitant ir forumo administratorius. Todėl labai tikiuosi, kad per meet'ą išeis sutikti Kernių, ir išgirsti jo tolimesnę forumo viziją. :)
 
 
 
Na ir galiausiai palinkėjimas forumo lankytojams
Norėčiau palinkėti visiems sėkmingų, produktyvių 2014 metų. Taip pat, norėčiau, kad nepamirštumėte, jog visi forumo nariai turėtų rūpintis tvarka forume, netik moderatoriai. Todėl, jeigu pamatysite temą ar pranešimą, pažeidžiančius forumo taisykles, paspauskite mygtuką "Matai pažeidimą? Pranešk!". Dar norėčiau forume matyti daugiau tolerancijos - pasistenkite kuo mažiau mėtytis "šūdais", jeigu jūsų nedomina tema, jaučiate kažkokią antipatiją temą sukūrusiam asmeniui, arba apskritai, žadate kažką leptelėti ne į temą, tiesiog prieš rašydami pagalvokite, ar šis pranešimas bus nors vienam nariui, išskyrus jus, naudingas. Jeigu tai pavyks, forumas pakils dar laipteliu aukščiau. Pasidergti visados galite Delfio komentaruose.
 
 
Dėkoju visiems skaičiusiems!
 
O štai ir šių metų konkurso etapai:
Metų forumietis 2013: I etapas
Metų forumietis 2013: II etapas
Metų forumietis 2013: Finalinis etapas!

Galėtų ir tuos bulvarinius puslapėlius nubausti už tokių gandų skleidimą. Man įdomu, kiek jiems sumokėjo už šitą cirką, ypač delfiui.

Galėtų ir tuos bulvarinius puslapėlius nubausti už tokių gandų skleidimą. Man įdomu, kiek jiems sumokėjo už šitą cirką, ypač delfiui.

Geda man uz tave todel, kad taip lengvai zmones pasitiki media.

Galėtų ir tuos bulvarinius puslapėlius nubausti už tokių gandų skleidimą. Man įdomu, kiek jiems sumokėjo už šitą cirką, ypač delfiui.

Parašysiu paryškintai, kad atkreipčiau daugiau dėmesio. Vieną absurdišką temą jau ištryniau apie swedbank "tariamus nesklandumus". Diskutuoti galima, tai nedraudžiama, bet žmonės pagalvokit ir savo galvom. Neskleiskit panikos lygioje vietoje. 15min.lt, Delfi.lt, Swedbank savo Facebook paskyroje PATYS parašė, apie tas juokingas žinutes, įdėjo nuotrauką (su gramatinėm klaidom, apie dėdės brolio anytos pažįstamos kaimynę, kuri dirba banke ir girdėjo kažką kažkur). Diskutuokit jei norisi, bet galvokit galva, Uždarbiečiai juk ne masė, mąsto ir supranta plačiau :)

Apgailėtinai atrodo tokie žmonės, kurie peikia MRU, kai jų nuomonė sudaryta tik iš 15min ar delfi komentatorių provokacijų. Jei jame yra "piniguočių, dvasios ubagų" ir t.t. - jums niekas neverčia su jais bendrauti. Pilna normalių žmonių, su kuriais smagu susitikti ne tik universitete, bet ir praleisti laisvalaikį ar tiesiog smagiai pašnekėti.
 
Dar susidaro toks vaizdas, jūsų piešiamas, jog visur tik tobuli dėstytojai, o MRU niekas nemoko: sumoki pinigus ir gauni diplomą. Gerai būtų... Visur pasitaiko įvairių dėstytojų, vieni sugeba informaciją perteikti suprantamai, kiti nelabai, todėl tenka ir pačiam pasidarbuoti. Bet juk lietuviai visko nori greit, kokybiškai ir dar dykai...
 
Mano nuomone MRU sukuria studentams geras sąlygas mokslui ir gyvenimui: geros būklės studentų namai, nauja technika ir maloni aplinka, puiki biblioteka ir t.t.
Aišku tobulų nėra - turi ir MRU minusų.

Pats mokausi MRU finansų ekonomiką, šiais metais jau turėjau baigti, bet dėl darbų nespėjau parašyti bakalauro, tad studijos prasitęsė iki gruodžio. Pirmi du kursai buvo tikrai ne lengvi, bet jeigu per juos atsilaikai, tai baigti problemų nėra. Dar 11 klasėj žinojau, kad stosiu į ekonomiką, tad visiškai nesigailiu įstojęs į MRU, realiai susidariau nuomonę, kad VU dar net lengviau mokytis ekonomiką :) Prie pliusų galėčiau pridėti geras gyvenimo sąlygas bendrabučiuose (ypač esančiame Valakupių gatvėje), gera treniruoklių salė, tikrai didelė biblioteka ir skaitykla.
 
Labai patinka, kad MRU viskas nauja ir modernu, kaip palyginimui galiu pateikti VGTU pavyzdį, ten tenka dažnai lankytis darbo reikalais, tai VGTU pasijauti taip lyg mano buvusios mokyklos rūsyje :D
 
Darbdaviams realiai nelabai svarbu kokį tu universitetą baigęs, normalus darbdavys žiūri į tavo jau turimą patirtį, vertina tave kaip asmenybę ir bando įžvelgti tavo perspektyvas tame darbe. Universitetas tau suteikia tik platesnį vaizdą į tą dalyką kurį studijavai. Tarkim į darbo vietą pretenduoja du studentai: vienas iš MRU, o kitas iš VU, abu mokėsi ekonomiką, bet MRU studentas turi darbo patirties (gali būti ir nelabai susijusi su pretenduojamomis pareigomis), tad spėkit kurį studentą pasirinks? Žinoma, kad MRU net jei ir turima darbo patirtis nesusijusi su tomis pareigomis, nes jis greičiau įsivažiuos į naują darbą, greičiau susibendraus su kolektyvu ir t.t., nes jam per tai jau yra tekę pereiti :)
 
 
 

1. Nepriskirčiau prie minusų "Baigus sunkoka rasti darbą", bet kokią specialybę baigus ir bet kokiam univere yra sunku susirasti darbą. Tad čia joks ne minusas.
2. Tu man parodyk univerą kuriame studentai nestudentauja... Visuose univeruose/kolegijose studentai pagiringi kaip velniai ateina į egzsus ir nieko, išlaikydavom. Nenumirdavom. Taigi kuom MRU kitoks? Darbdaviai išvis nevertina diplomo, jiems reikia žmogaus su jau esama patirtimi o ne naujoko iš Univero. Bent jau taip yra iš programavimo srities, nežinau kaip su Ekonomika, bet nemanau kad kažkas labai daug skiriasi. Dauguma darbdavių įdijotai ir nori susirasti darbuotoją su patirtimi, vietoj to kad investuotų į žmogų... Anyway, čia Lietuvą, čia lietus lyja...
 
Rinkčiausi MRU, vien dėl mokomosios medžiagos ir dėstytojų, nes dėstytuvai kurie viena koja jau karste nieko neišmokins tikrai naujo. Išmokins tai kas buvo prieš Kristų, o ne dabartinius dalykus. Geriau jaunas dėstytojas kuris eina koja į koja su pasauliu, o ne slenkasi su lazdele paskui.
 
Tai mano nuomonė, jei yra čia drebančiomis rankom dėstytojų ir jie man prieštarauja, tai duokit žinot. Sužinosit kur reikia eiti....
 
P.S. Taip aš nekenčiu pasenusių dėstytojų kurie dar kažką mokina, bet mokina tai ką juos pačius mokino prieš Pirmąjį Pasaulinį Karą. Teko su keliais dėstytuvais pjautis iki tiek kad iki dekanės nuėjom, bet vistiek nesugebėjo skolos įpaišyti.
 
Aš už naujausias studijas ir žinias, o ne už kažkokią pasenusę medžiagą kaip pasaulis iš rusiškų vadovėlių ar panašių nesąmonių.

Tą patį tada galiu pasakyti ir apie Jus :)
 

Mano dvi draugės, kurios kartu su manimi studijuoja, perstojo iš VU ir dabar yra labai patenkintos kokybiškesnėmis studijomis.

PokerStars No-Limit Hold'em, $1.00 BB (9 handed) - PokerStars Converter Tool from http://www.flopturnriver.com
 
UTG ($33.50)
UTG+1 ($153.59)
MP1 ($123.97)
MP2 ($40)
MP3 ($224.60)
Hero (CO) ($100)
Button ($100)
SB ($105.78)
BB ($100.50)
 
Preflop: Hero is CO with Khttp://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/heart.gif, Ahttp://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/heart.gif
2 folds, MP1 bets $2, 1 fold, MP3 raises to $6, Hero raises to $37, 4 folds, MP3 calls $31
 
Flop: ($77.50) 4http://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/diamond.gif, 6http://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/diamond.gif, 6http://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/club.gif (2 players)
MP3 checks, Hero bets $63 (All-In), MP3 calls $63
 
Turn: ($203.50) 8http://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/diamond.gif (2 players, 1 all-in)
 
River: ($203.50) Ahttp://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/club.gif (2 players, 1 all-in)
 
Total pot: $203.50 | Rake: $2.80
 
Results below:
 
 
PokerStars No-Limit Hold'em, $1.00 BB (8 handed) - PokerStars Converter Tool from http://www.flopturnriver.com
 
UTG+1 ($40)
MP1 ($152.09)
MP2 ($58.77)
CO ($40)
Button ($112.30)
Hero (SB) ($199.70)
BB ($227.26)
UTG ($105)
 
Preflop: Hero is SB with Ahttp://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/diamond.gif, Khttp://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/diamond.gif
5 folds, Button bets $6, Hero raises to $37.50, 1 fold, Button calls $31.50
 
Flop: ($76) 3http://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/spade.gif, 5http://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/diamond.gif, 2http://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/diamond.gif (2 players)
Hero bets $162.20 (All-In), Button calls $74.80 (All-In)
 
Turn: ($225.60) 6http://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/diamond.gif (2 players, 2 all-in)
 
River: ($225.60) Qhttp://www.flopturnriver.com/pokerforum/images/smilies/diamond.gif (2 players, 2 all-in)
 
Total pot: $225.60 | Rake: $2.80
 
Results below:
 
 
cia nemokama pamoka kaip zaisti AK pries donka :) per 5min +2BI, ouch :D
 
antram hande turejo AQo

Užtaikei ant šitos :D Pakraupęs ir aš buvau kai ją pamačiau :D Siaubas, o ne dėstytoja...
 
Dėl kito paminėto dėstytojo, tai pačiam neteko pas jį mokintis, bet šiaip kiek girdėjau neblogas jis, nu gal kaip kam.
 
Čia paminėti tik 2 dėstytojai, aš baugiau MRU bakalaurą ir sutikau na tikrai daug dėstytojų ir tikrai taip, dalis jų apgailėtini (galiu suskaičiuoti po vieną per semestrą, gal kokį semestrą ir nebūdavo "brokų", tai šiaip per visas studijas sutikau kokius 3-4 jau tokius tikrai... Apgailėtinus. Bet... Pažiūrėkim į šviesiąją pusę, tai sutikau tikrai savo srities specialistų: buvusi pramonės ministerijos ministrą, FNTT buvusi pareigūną (kuris konsultuoja dabar rimtas Lietuvos įmones), buhalterę kuri tikra savo srities specialistė, docentus ir profesorius kuriem lygšiolei jaučiu pagarbą ir stengiuosi pasisveikinti pamatęs kur nors :)
 
Mano reziume: jeigu bukas ateisi į univerą, bukas ir išeisi, mačiau tokių ir man gaila tokių. Mačiau ateina protingų žmonių ir išeina dar protingesni :) Tad no offense, bet viskas priklauso tik nuo jūsų :)

Bronius Bradauskas: šimtus milijonų litų uždirbę SEB ir „Swedbank“ į valstybės biudžetą pernai sumokėjo vos 3 tūkst. litų pelno mokesčio
 
Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/verslas/finansai/bronius-bradauskas-simtus-milijonu-litu-uzdirbe-seb-ir-swedbank-i-valstybes-biudzeta-pernai-sumokejo-vos-3-tukst-litu-pelno-mokescio-662-329228#ixzz2RUpEW59y
 
 
Plet, mokesciu nemoka patys, o is zmoniu pinigus plesia. BBD as ant tu banku

Nu dar kol darba turiu tai judu toliau po biski y minusa :D