Mas

Mano patarimas būtų paprastas. Susirask bet kokį darbą. Nenorėk gero darbo. Susirasi gerą darbą, kai turėsi laiko tokio ieškoti ir kai turėsi, ką pasiūlyti darbdaviui (gal turi ir dabar, bet, bet kuriuo atveju, neturi laiko). Jeigu į kampą speičia būtiniausi poreikiai, tai dirbk bet ką, krovėju, salės konsultantu, ofiso valytoju, t.t. Darbų pilna, nei savaitės neužtruksi tokio ieškodamas. Todėl avansą galėtum gaut jau sausio pabaigoj. Jeigu pataikytum pas supratingą darbdavį ir pats esi patikimas bei rimtas asmuo, galbūt netgi sutartum, jog tau pirmąjį avansą išmokėtų anksčiau. Iki tol tau reikia išgyventi ~30 dienų. Kaip supratau iš tavo pasisakymo, kažkiek santaupų tu dar turi. Nežinau, kiek jų turi ir kiek tau reikia minimaliam pragyvenimui, tačiau aš kažkada gyvenau iš 400 litų per mėnesį (be mokesčių už butą). Todėl tavo užduotis iki tol, kol imsi gauti pastovias bent minimalias būtinas pajamas surinkti panašią sumą minus jau turimos santaupos. Už butą gali likti vieną mėnesį ir nesusimokėjęs. Aš kai kuriuos mokesčius sąmoningai tik kas antrą mėnesį moku (dėl patogumo, o ne dėl galimybių). Tad bent jau gali susimokėti tik būtiniausius mokesčius. Vėlgi, nemanau, jog tai sudėtinga užduotis esant ekstra situacijai. Siūlyčiau pradėti nuo to ar tu gali trūkstamų pinigų kaip nors užsidirbti (atlikdamas kokias nors paslaugas), o tik po to galvočiau, iš kur juos pasiskolinti, ką irgi manau sugebėsi, nes turi draugų :)
 
Tavo situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip kad skamba. Aišku, tai ir ne pyragai, bet čia tik gyvenimo apšilimas.
 
Neabejoju, kad viskas tau išsispręs kuo puikiausiai, jei tik pasistengsi ir į tai pasižiūrėsi ramiai. Linkiu sėkmės ir susitaikyti su tėvais.
 
O aš manau, kad daugybė žmonių mėgsta savo problemas sureikšminti ir išpūsti. Jie mano, kad kiti galbūt ir turi problemų, bet jų problemos yra pačios pačiausios. Iš to, ką teko skaityti, neabejoju, kad lyginant su šiomis, daugybė žmonių kad ir iš šio forumo gyvenime matė daug liūdnesnių dalykų.
 
Tiesiog priimk tai kaip iššūkį ir tiek. Bus proga pasitikrinti ko esi vertas spec. situacijose. Ir, kaip minėjau, neabejoju, kad viskas tau baigsis kuo puikiausiai.

Niekas nevyksta be reikalo. Tau duoti tokie išbandymai, kad per juos susitaikytum su šeima ir artimaisiais. Eik link to. Ir nėra ir nebus mums duota tokių išbandymų, kurių negalėtume įveikti.
 
Blogiausiu atveju uždarbiečiai geri žmonės, manau kažką galėsim paskirti nuo savęs, kad neliktum alkanas per Kalėdas.
 
P.S. Uždarbiečiai, gal kas galite pasiūlyti kokio darbo žmogui? Girdėjau epsaitas kažkam yra padėjęs.

dienos +21,36
bendras +21,36

Sveiki, esu 15 metų klaipėdietis. :) Stengiuos būti modernus, linksmas žmogus, esu šokęs, dabar mėginu grįžt. Ilgiau dar ir karate esu lankęs. Domiuosi istorija, strategavimu. Nuo mažens mėgstu susirasti veiklos, kuri atneštų kokio pelno. Mėgstu pasižymėt išsiskiriant iš kitų, grupėje dažniausiai tenka lyderiauti. :D Visada stengiuos tobulėti, dažnai apgalvoju smulkmenas. Labiausiai man nepatinkantys mano trūkūmai - valios stoka, atkaklumas.
O šiaip visada esu draugiškas, atviras pasiūlymams. Šiuo metu bandau vystyti CD kodų perpardavinėjimą, plėstis eBay'juje.
Daug galėčiau čia maivytis, bet nemanau, kad susirasiu daug gerbėjų :D

Ko tu cia verki visose temose as nesuprantu, bent pasimokytum is tu istoriju o toliau sedi prie pc ir visus kritikuoji

Ko tu cia verki visose temose as nesuprantu, bent pasimokytum is tu istoriju o toliau sedi prie pc ir visus kritikuoji

Ko tu cia verki visose temose as nesuprantu, bent pasimokytum is tu istoriju o toliau sedi prie pc ir visus kritikuoji

Ko tu cia verki visose temose as nesuprantu, bent pasimokytum is tu istoriju o toliau sedi prie pc ir visus kritikuoji

Ko tu cia verki visose temose as nesuprantu, bent pasimokytum is tu istoriju o toliau sedi prie pc ir visus kritikuoji

Ko tu cia verki visose temose as nesuprantu, bent pasimokytum is tu istoriju o toliau sedi prie pc ir visus kritikuoji

Ko tu cia verki visose temose as nesuprantu, bent pasimokytum is tu istoriju o toliau sedi prie pc ir visus kritikuoji

Ko tu cia verki visose temose as nesuprantu, bent pasimokytum is tu istoriju o toliau sedi prie pc ir visus kritikuoji

Gerai skambetu "uzdarbio" partija :D Ne seip gera mintis nes pastebejau forume kelis zmones kurie turi skirtyngas bet protyngas nuomones i politikos klausimus

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…
 
Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________
 
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!
 
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.
 
 
Taigi brangieji.. :) Didziausios gyvenimo krizes nutinka tiem zmonem, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sekmes jie buvo. Tegul si istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ka turime, kol to nepraradome. Laimingos jums santuokos, melieji.

Tokios žinutės kaip tavo yra vadinamos išankstiniais nuvertinimais. Paėmus mane kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad prieš metus ar pusantrų klausinėjau lygiai taip pat. Rūpėjo kuo greičiau užsidirbti daug pinigų ir pnš. Tik paskui supratau, koks ilgas kelias yra nuo idėjos vystymo iki pirmo uždirbto "cento".
 
Esmė tame, jog kiekvienas žmogus uždarbį supranta skirtingai. Vienam uždarbis yra tiesiog kažkokios pajamos ar pelnas, o kitam uždarbis gali būti vienas žodis reiškiantis sunkų darbą, o paskui saldžius ir sultingus vaisius. Nuo to ir reikia pradėti atsakant į tokio pobūdžio temas.
 
Manau, kad kiekvienam jaunam entuziastingam žmogui pradžioje reikia ne stipraus spyrio į šikną, o tiesiog kumštelėjimo į petį ir nukreipimo teisinga kryptimi uždarbio link. Juk vis dėlto, jeigu tu atsakinėji į tokias temas, vadinasi turi daugiau patirties už autorių. Kaip manai, ar ne geriau tiesiog gražiai išsakyti savo nuomonę vietoj to, kad agresyviai demotyvuotum :)?

Gerai skambetu "uzdarbio" partija :D Ne seip gera mintis nes pastebejau forume kelis zmones kurie turi skirtyngas bet protyngas nuomones i politikos klausimus

Viena vakarą žiūrėjau laidą „Valanda su Rūta“.
Kaip įprasta, susirinko keli politikai kurie diskutavo apie Lietuvos problemas, tai yra Lietuvos biudžetą, mokesčius ir t.t. Diskusijos pradžioje kaip įprasta visi tyliai ramiai sėdi, po to kai diskusija pradeda kaisti, viena politiku pusė aprėkia kitą politikų pusią ir po to seka visiškas nusišnekėjimas apie ratus ir batus, o kai laida eina į pabaiga politikai pradeda diskutuoti rimtai, bet deja eterio laikas baigiasi ir reziumuojant viską, laidos vedėja sako tikėkimės, kad Lietuvoje gyvenimas pagerės.
 
Tada aš susimasčiau, o kaip būtų puiku sukurti savo politinę partiją kuri gal būt patektu į Lietuvos Respublikos Seimą ir pradėtų kažką keisti. Aišku tada tai buvo graži fantazija kol pradėjau galvoti, juk aš vienas ir tuo tikrai negaliu padaryti. Tada į galvą toptelėjo mintis, juk aš esu uždarbis.lt forume kuriame renkasi protingi žmonės kurie mėgsta diskutuoti ir randa bendra kalbą apie į vairius dalykus, aišku kartais mūsų visų nuomonės nesutampa ir mes vienas kita užsipuolame ar išspaudžiame koki riebų žodi, bet tai mums nesutrukdo toliau diskutuoti.
 
Deja tuo straipsnio nerašiau tada kada jį norėjau parašyti, nes maniau, kad uždarbio.lt bendruomenė nesupras manęs ir mano tokių pamastymų. Bet kai „DjiXas“ parašė savo įrašą, o jį dar pakomentavo ir „FLSHS“ , tada supratau jog tokia temą seniai turėjau sukurti ir man nereikėjo tempti gumos iki paskutinės minutės.
 
Man jau nusibodo žiūrėti į tai kaip yra mulkinami žmonės per televizija, nes kiekvieną diena yra kalbama apie politiką nuo kurios jau darosi bloga. Kai tu supranti jog sėdėdamas anapus ekrano nieko negali padaryti, tada tu turi apsispręsti išjungti televizorių ar klausytis politikų pliurpalų kurie mums plauna smegenys ir šaiposi iš visos Lietuvos žmonių arba imti veikti, kažką daryti, kad tai pasikeistu.
 
Mano pasirinkimas buvo išjungti televizorių ir pradėti veikti.
Aš manau, jog mūsų uždarbio.lt bendruomenė yra pakankamai subrendusi ir didelė jog mes galėtume įsteigti politinę partiją, o ne vien diskutuoti forume ir pyktis tarpusavyje nieko nekeisdami tik tuščiai rašydami. Sukurdamas šitą temą aš žengiau pirmą žingsnį, dabar viskas priklausys nuo uždarbio.lt bendruomenės.
Aš žinau, kad bus tokių žmonių kurie norėtų tokią mintį įgyvendinti, tai pat žinau, kad bus tokių žmonių kurie sakys jog tai neduos jokios naudos ir t.t. Bet juk mes patys kuriame Lietuva.
 
P.S. Mūsų privalumas yra tai jog mes esame jauni, o liaudžiai reikia jaunų žmonių, ne senių kurie yra gimę 1956 metais, bet jaunų energingų žmonių kurie turi užsispyrimą, aistrą ir norą kažką pakeisti.

Gerai skambetu "uzdarbio" partija :D Ne seip gera mintis nes pastebejau forume kelis zmones kurie turi skirtyngas bet protyngas nuomones i politikos klausimus

Skaityti tikrai neatsibodo.. uzjauciu kad tiek reikejo patirti, o kas dabar del ligos ?

ideja yra tikrai gera ir sveikintina ;) tik atsiminkit viena dalyka: NUEJE I POLITIKA, NEGALESIT TURET VERSLO! - cia jei ziuret pagal istatymus, o jei naudosit apejimus tam, tapsit niekuo negeresni, nei dabar esantys politikoj..., tarp kuriu nemaza dalis milijonieriu... kiek is jusu pasiryze mesti versla ar ji perrasyt/perduoti kitiems? :)

10 balu:
 
Jaučiu didelę nepagarbą tiem žmonėm, kurie pastoviai skundžiasi gyvenimu, nors niekada sunkiai nedirbo, toliau sėdi Facebook, žiuri TV (kurio nebuvau įjungęs jau 3 metai) ir kitaip švaisto laiką. Tik jūs patys esate atsakingi už savo likimą, valdžia jums nėra nieko skolinga. Tokie žmonės nori gauti viską už nieką, bet kai gauna, jiems vis negana ir negana.
 
Visu 100% pritariu DjiXas pamastymams
 
Ima pyktis ir siutas ant tu, kurie pastoviai verkia, pastoviai dejuoja, o nesugeba subines pajudinti, kazka padaryti. Jie nezino ka reiskia dirbti po 100 valandu per savaite, arti iki tol, kol beveik prasideda chaliucinacijos. Kaip 2 savaites atotostogauti yra perdaug, kas kitiems 2 savaites dirbti yra pragaras. Supersti neperkalbami pesimistai. Kiek kali i galva, kad dirbti reikia, pradedi kad ir nuo minimumo, ir dirbti ne del pinigu, o del ziniu ir kompetencijos... Tai ziuri kaip i paskutini asila, ale "670 ne pinigai". O nuo ju viskas ir prasideda... Ir nervai ima, norisi paciam sviesti zmones, daryti ir palikti kazka po saves, kazkam nesavanaudiskai padeti.. bet ne kiekvienas zmogus sugeba tai priimti.
 
Ir apskritai kiekvienas galim tureti: Prabangu nama, automobili, versla, zmona manekene, vila bahamuose, kosmini laiva ir kitus nereikalingus dalykus. Reikia nenustoti svajoti ir kas svarbiausia - reikia maziau sneketi, o DARYTI!. Sneketi visi mokame, atidelioti megstame, bet viska reikia pradeti keisti jau dabar, niekada nera per velu visko pasiekti.
 
Uzdarbyje yra daug atsidavusiu zmoniu, kurie pasieke viska tik savo ziniu, smegenu ir noru diebti. Visi gimeme turedami vienodas salygas gyventi, tik ne visi turejome jegu kovoti, kad gyventumem geriau ir neprasytumem ismaldos. Sekmes jiems, darbo leudziai.
 
Sekmes ir tau DjiXas, aciu uz gera straipsni.

Skaityti tikrai neatsibodo.. uzjauciu kad tiek reikejo patirti, o kas dabar del ligos ?

Na gal parašysiu savo nuomone apie save ties šia sritim.
 
Aš esu vienas iš tų, kuriems tiesiog neina priprast. Taip labai keistas pasakymas, tačiau turėtumėt jį suprasti grynai tiesiogiai. Negaliu prirpast, nei prie alkoholio, nei prie rukalų. Cigaretės, nežinau pusę metų, bandžiau, parukyt, kol galiausiai apsivėmiau, surūkęs netgi DVI cigaretes vieną po kitos, jautėsi lyg kokį imunitetą turiu ir viskas, po to laiko, nesugebėjau nei vienos sutraukt kol galiausiai nustojau bandęs ir išvis nenoriu jų matyt.
 
Alkoholis, kiek kitokia situacija. Skirstau čia jau į pogrupius: Alus, sidras ir visa kita. Trys pogrupiai, taigi apie kiekvieną jų turiu nuomone (žinoma visus bandžiau). Alus - šlykštus reikalas, geriu kai esu verčiamas ir kiek įmanoma mažiau. Sidras - limonadas, puikus įvaizdžio sudarymas geri "alkoholį", niekas nekiša savo š*do į rankas, visi laimingi. Visa kita - nesamonė, su nesamoningom pasėkmėm. Visi prisigeria, kol ateina rytas, tuomet išsiaiškint ar verta taip elgtis užtenka dviejų klausimų: Kaip jautiesi ? Ats "Eina nafik, chujovai". Bet tai vistiek linksma buvo ar ne ? Ats: "Bbz nieko neatsimenu.." Na esu nusigėręs porą, kartų ir viskas, užteko, kvailesnio dalyko net nesugalvočiau. Pliurpiu sau sidrą, kad kitiem rami galva būtų, o jei išeina ir to neimu, tiesiog nejaučiu nei malonumo, gerdamas kažką su laipsniais, nei randu ten tų pliusų kaip "lengva rast pažinčių". Jei moki surast normalių pažinčių, tai nereikės ir alkoholio, o jei be jo negali, tai dažniausiai tokios ten ir pažintys.
 
Any way, apibendrint nieko negaliu. Supratau, jog man gyvenime neišeis, nei prasirukyt, nei prasigert, tiesiog visi manęs ne tai kad netrauktų, tiesiog atstumia, ir negaliu komentuot apie kitus, nes matau, jog vieniem ir skanu ir malonu. So gyvenkim pagal mano CREDO "Gyvenk, taip jog kiekviena diena, tau suteiktų kuo didesnį malonumą, nesvarbu kokiu būdu, tai tavo gyvenimas, tavo taisyklės, tavo asmeninis reikalas"
 
P.S.Čiuju suvėliau dauk shit'o, bet esmę turėtumėt suprast.

Skaityti tikrai neatsibodo.. uzjauciu kad tiek reikejo patirti, o kas dabar del ligos ?

Skaityti tikrai neatsibodo.. uzjauciu kad tiek reikejo patirti, o kas dabar del ligos ?