Diegimo mokesti yra labai normalus ir sveikintinas dalykas, visu pirma niekas nebeprisipirkines dabar serveriu n skaiciu o poto neuzsiims perpardavinejimais, taip pat siuo metu klientai geriau pagalvos ir ivertins situacia ir ims tinkama serveri, o ne kas menesi kaitalios serverius is geresnio i dar geresni. Deja jau taip yra.
Bet nepyk, tačiau taip drąsiai teigti, kad būtent jo priedas tai daro yra akiplėšiška. Jis norėjo gero, o ką gavo?
Jo kodo dalis, kuri atsakinga už temos pakėlimą ( KOMENTUOTA ):
// Kviecia funkcija su temos id
function bumpThread(id) {
// Gamina nuoroda
link = "http://uzdarbis.lt/"+id+"/page__bumpTopic__1";
// GET metodu ( ne kaip kitaip, kaip ir pats narys padarytu ) siuncia uzklausa i nurodytą adresą su BUMP ir temos id.
GM_xmlhttpRequest({
method: "GET",
url: link,
dataType: "text",
synchronous: false,
onload: function(data) {
reDraw();
}
});
// Nusiuntė vieną kartą ir gana :) Tai vienkartinis script'as, kuris nepaleidžiamas be sustojimo.
}
Taigi, jis siunčia tokią pat užklausą kaip, kad žmogus atsivertų savoje naršyklėje. Todėl nepykit, bet klaida yra pas JUS, o ne pas šį narį ir manau jis nusipelno žodžio Atsiprašau iš Mykolo pusės už tai, kad apkaltino :)
Tai čia kas be ko, tačiau ar galima kaltinti nekaltą narį, kuris siekė gero? :)
Edit: Pasiknisus giliau dar labiau pamatome, kad čia forumo klaida, nes:
Skaido visus ID ir siunčia juos po vieną. Nesiunčia visų masiškai, todėl jei forumas leidžia juos kelti tokiu būdu, kodėl to nedarius? :) Exploitas yra iš forumo programerių pusės, kurie šito neįsivertino.
ps. Nenoriu eiti prieš visą šitą draudimą, nes jis logiškas, tačiau nekaip atrodo, kai kaltina narį net nenagrinėję jo kodo :)
šiandien pridėta viena taisyklė, draudžianti naudoti scriptus/programas, norint apeiti forumo draudimus. Daugiausia tai liečia nesąžiningus forumo narius, kurie naršyklės priedų pagalba keldavo "n" kiekį savo temų skelbimų srityje, kai tuo tarpu forume galima kelti tik 2(?) temas per 24h. Siūlau visiems dar kartą perskaityti forumo taisykles, kad ateityje nebūtų jokių problemų.
Nuo šiol, bet kokie forumo taisyklių atnaujinimai/pakeitimai bus skelbiami šioje temoje. Jeigu turite kokių nors pastabų dėl šiuo metu galiojančių forumo taisyklių (papildyti esamas, pridėti naują, panaikinti neaktualią ir kt.), sukurkite pagalbos bilietą, ir administracija būtinai į tai atsižvelgs.
Mieli draugai,neapsigaukit,matau jau ne pirma karta kai pardavineja pinigu keitimo skiltyje,btc ar ltc su neatitinkanciom kainom!! Bukit budrus ir taupykit savo pinigelius. Pasiziurekit geriau kiek kas kainuoja,negu darykit skubotas isvadas ir pirkit su +30% ar daugiau antkainiais,jeigu matot,kad valiuta per para nukrito,tai bent jau nepirkit jos brangiau negu ji yra verta siuo momentu.
http://coinmarketcap.com
Nueikit ir pasiziurekit kainas,bent jau uzdarbyje bukime teisingi ir neieskokim naudos vienas is kito.Uzsienieciams prekiaukite su tokiais antkainiais,o dabar ateina i uzdarbi naujokas paskaito tema apie bitcoin ir nusiperka ju uz rinkos kaina neatitinkancias sumas,nu ar tai yra grazu? Taupau tiek jusu laika tai ir pinigus,NES MAN RUPI :) Pasiziurekit kainas pries pirkdami ir ivertinkit rizika.Aciu.
Keiti Case į "Not as described" ir siunti prekę atgal (gali paprašyt ir padengt dalį/visą siuntimo kainą ir garantuoju, kad kompensuotų) - tokia yra normali praktika
O ne pirkai prekę, gavai prekę (nesvarbu, kad pažeista) ir dabar dar nori pasipelnyt antrą už dyką gaunant, o pirmą pasiliekant?
O ko tu tikejaisi? Tu zemiausia grandis. Ant pacio pirmo laiptelio, nulis visiskas. Neverk, tavo pacio gyvenime sprendimai privede iki tokios patirties. Daug zmoniu taip gyvena, labai daug. Ne tik afrikoje p.amerikoje ir azijoje vergove ir ###### visoks, to yra ir europoi. Zinojai kur vaziuoji, tai nezliumbk.
Sioje temoje papasakosiu viska, ka pamaciau ir ka teko patirti keliaujant per EURES Lietuva. Kaip ir daugelis vasara ieskojau darbo, uzkliuvo akys uz vieno skelbimo, jog reikia darbuotoju Leicesteryje, Anglijoje. Atsidariau paskaitinet, aprasymas buvo gana ilgas, su visom detalem, parasyta firma. Pasigooglinau kas per velnias yra ta EURES Lietuva ir radau visokiu idomiu faktu, pavyzdziui: http://www.ldb.lt/eures/ https://ec.europa.eu/eures/main.jsp?acro=free&lang=lt&countryId=LT&accessing=0&content=1&restrictions=1&step=1 http://lt.wikipedia.org/wiki/EURES Imanoma atknisti ir dar daugiau, zodziu informacijos yra pakankamai apie sitos idarbinimo agenturos (ar kaip ja pavadinti) veikla. Is pirmo zvilgsnio viskas atrode gana graziai itikinamai, darbo pokalbis vyko Siauliuose, darbo birzoje. Vyko ne tik siauliuose, bet ir vilniuje, kaune, klaipedoje, dar kazkur... Atrode viskas rimta, www.ldb.lt ideta pagrindiniame puslapyje nuoroda i sita EURES, o tai tik dar labiau pridejo optimizmo. Na ka gi, pokalbyje teko pristatyti save anglu kalba, pasneketi kur dirbai, ka veiki, kokie hobiai, jog patikrintu ar zinai kas per velnias ir su kuo yra valgoma ta anglu kalba. Siauliuose vyko pirmas susitikimas, musu buvo gal apie 10 zmoniu. Prieme visus, nes pasake, jog jiems reikia 60-70 zmoniu, o mes buvome pirmieji. Darbas buvo zadamas fabrike, spaustuveje. 8-10 valandu per diena, aisku skurdziausias atlyginimas anglijoje, o nuoma nezmoniska - 65 svarai uz savaite. Na mums pasake, jog nuoma nera is pigiausiu. Tuomet visus prieme, uzpildeme kazkokius popiergalius del asmenines informacijos, vardas, pavarde, tel.nr, kur gyveni ir kada nori isvykti. Buvo trys datos: Birzelio 20, 27 ir liepos 5d. Mes su draugu pagalvojome, jog nuvyksime anksciau, bus didesne proga uzsidirbti daugiau pinigu, anksciau pradesim, gal anksciau grysim, arba padirbesim iki galo. Buvo sake, jog kai atvyksime, iskarto bus darbas. Na, iseje is darbo birzos, nuotaikos pagerejo, jog radome kazka, taciau pernelyg nedziugavome, nes klaustuku dar buvo daug. Birzelio 20: sutareme 4valanda susitikti su vairuotoju, jog mus paims nuo tam tikros vietos. Autobusiukas atvyko gal puse 5 jeigu ne veliau. Kai pamateme, jog atvyko vos 8 vietu autobusiukas issigandome, taciau pasirodo, jie tik surinko zmones is visu miestu. Vykome su TRANSPAULE firma. Kazkur kryzkalneje atrodo persedome i didesni autobusa, 50 su virsum vietu. Autobusai nebuvo is prastuju. Vaziavo 3 autobusai. Kelione buvo TRAGISKA. KELIONE: Susedome visi i autobusus, uztrukome gana ilgai, kol surinko visus zmones, kol atvyko visi autobusai, taciau sitas tai niekis, palyginus kas buvo ipusejus kelionej. Kaune sustoje prie megos vairuotojai sake jog turime apie 30 minuciu laiko, kas parukyt, kas i tualeta, kas grynu oru pakvepuot. Prie megos prastovejom vietoj 30 minuciu 2 valandas, kol sulaukeme kazkokios masinos, is pradziu likome nesuprate, ar laukeme tik tos masinos ar ko nors daugiau. Is masinos tempe kazkokias dezes, siuksliu maisuose. Na bet galu gale masina isvaziavo, mes pagaliau pajudejom toliau nuo lietuvos. Lenkijoj, Vokietijoj ir visur kur stodavome, visur buvo sakoma mums, jog tik 15 minuciu, taciau prastovedavom po 2 valandas. Taigi, naktis, lenkija jau ne per toliausiai, autobuse dauguma zmoniu miega, kadangi naktis. Tarp mieganciuju buvau ir as, kol neprikele kazkokie du kandziai. Pasirodo jie buvo is vairuotoju brigados. Ko jie norejo? Jie norejo jog pravestume cigaretes per lenkijos muitine. Galima pavadinti ir taip, jog tapome kontrabandos tarpininkais. Sie du vairuotojai ejo per autobusa ir siulyte siule, ka jau siule, tiesiog kiso ir uzkalbejo zmogu, jog tasai pasiimtu 4 blokus cigareciu (cigaretes duoda patys) ir passakytu jog jis vezasi juos pats. Kai kurie eme, kai kurie jau vezesi, o kai kurie tiesiog tare griezta ne. Atejo ir iki musu, as prisikeles is miegu is pradziu nesupratau ko jie nori ir ko jie pageidauja, nes pirmas klausimas kuri isgirdau pramerkes akis buvo: kiek cigareciu vezi? Ju nelaimei cigareciu as neemiau, bande itikinti ir kalbejo graziais zodziais, taciau sakiau ne, o kai paklausiau kas man is to, tiesiog nusijuoke, todel su draugu nusprendem kazkam nemokamu pinigu nedalint. Kai cigareciu nepaeememe, ju veidai perkrypo ir visa kita likusi laika i mus ziurejo kreivai, kol vokietijoje pagaliau isdryso prieiti ir islementi kelis zodzius. O buvo taip, jog draugas ejo i autobusa, norejo pasideti pc ir norejo ilipti per priekines duris, kadangi per galines buvo uzsikimse, kai pamate, jog jos uzrakintos, kazka numurmejo sau po nosim ir tada sulauke demesio is vairuotojo. O vairuotojas ne komplimentus atejo padalint, o pakalbet del praeitos nakties. Vairuotojas pasake: Ziuriu cia esi labai mandras, tu man vakar gaidy cigareciu nepaemei ir ragus istumei. Neblogai, kaip is vairuotojo. Nusijuokem uz juos, sedome i autobusa ir myneme toliau, o tada prasidejo kosmarai kaip is siaubo filmu. Kvapu mesmale, kvapu autobuse buvo daugiau negu zmoniu jame vaziuojanciu. Tai koks prigeres vyrukas atsiraugeja tau prie veido, tai koks kandis dvi dienas laikes misraine autobuse (kuprineje) treciaja diena sumasto ja atsidaryti ir suvalgyti, tai kas batus nusimauna dvi dienas raugines, tai kokiai moteriai silkutem pradeda is tam tikros vietos kvepet, zodziu buvo NEIMANOMA vaziuoti. Taip, taip, keliavome 3 dienas. galu gale atvykome i londona, issimetem po kitus autobusus, kam kur reikejo, kam i londona, kam i leicesteri, kam dar kur. Pradejome judeti link savo miesto, buvo like 60 myliu, jas vaziavome 4 valandas. Padoru? Pakeliui sustojome ir 2 valandas laukeme kazkokios masinos, kuri pasiimtu praveztas cigaretes. Kelione truko 3 dienas, ji buvo tragiska. Siandienai tiek, greitu metu aprasysiu visas subtilybes kaip ir kas cia yra daroma su zmonemis, aprasysiu kaip jie moka graziai ir tusciai kalbeti bei pakalbesiu apie patalpu nuoma. Sekmadieniui, kaip pradziai, butu tiek, greitu metu papildysiu. Papildymas Taigi, kelione buvo tragiska, o dabar pakalbekim apie gyvenima atvykus. Vos atvykome i leicesteri, vienoje aiksteleje musu jau lauke Tomas - tas pats kuris organizavo visus darbo pokalbius Lietuvoje, kelione, zodziu pagrindinis veikejas. Stovejo su dar dviem draugeliais - nuomininkais. Na leicesteryje islipome gal devyni zmones, susodino i masinas ir isveziojo iki namu. Vos su draugu isineseme daiktus i "kambari" kuris buvo vos vienam zmogui gyventi, musu jau prase susimoketi uz nuoma. Draugas pinigus turejo grynais o as korteleje o kai paklausiau Tomo kur cia galima nusiimti pinigu atsove "zodziu karoc iseini po kaire ir ten nu eisi tiesiai GAL ir man rodos bankomatas yra". Nu ka darysi, susiradome siaip ne taip ta parduotuve, nusiemiau pinigu ir vos gryzus gavome kiekvienas susimoketi 130 svaru uz 2 savaites. PRIMINSIU, jog kambarys gyventi vos vienam, o gyvenome dviese. Is viso name gyvenome septyniese. Taigi mikrobanges nera, skalbimo masinos nera, trys saldytuvai is kuriu vienas neveikiantis. Interneto nera, vonios kambarys VIENAS ant 7 zmoniu, ir tai tualetas suluzes, vos nusileidzia. Sienu apacios VISAME name slapios nuo vandens. Taigi uz toki busta i savaite nei 30 svaru neduociau, taciau neturejome kito pasirinkimo. Pries isvaziuojant nebuvo nei namu nuotrauku, nei aprasymo, kad butume galeje susidaryti ispudi iskart. Ir mat problemele dar ta, kad jei jau ruosiesi dirbti per ju agentura, tai ir nuomotis privalai butent ta nama kuri jie duoda. Jei pakeiti busta - netenki darbo. Pakeiti darba - netenki busto. Zodziu ranka ranka plauna. Na ka, idaveme 130 svaru, Tomas pasake kad pirmadieni bukit offise ir isvaziavo kartu su nuomininkais. Na atejo tas pirmadienis nuejome visi septyniese i offisa, atsisviete pasu kopijas, dave popiergalius kur turejome uzpildyti savo adresa varda pavarde zodziu visa kas tik imanoma. Viska atlikus mums pabreze jog NUO KITO PIRMADIENIO busim jau visi very busy, o kai kurie ir jau nuo sios savaites treciadienio jau prades dirbti. Na mes galvojam per ta laika atsidarysim banko saskaitas, susitvarkysim su popierizmu, kad butu galima iskart dirbti. Na taip dienos ejo ir ejo, atejo treciadienis - NIEKO. Atejo savaitgalis - jokiu ziniu. Na galvojame reikia pradeti klausti, nesedet ranku sudejus. Zodziu paklausus zinute(nes i skambucius neatsake) kada pradesim dirbti, atsake cituoju : "pirmadienio gal.. antradieni jau tikrai". Na viena diena jau nusikelia nuo ju minetos frazes "busy". Taigi atejo pirmadienis - jokiu ziniu. Pagalvojome jog butu neprosal nueiti i offisa ir paklausti Tomo ar kokio kito su ta agentura susijusio zmogaus. Paklausus kada dirbsime atsake "siandien jau nebelabai, bet rytoj jau tikrai pradesit, na veliausiai treciadieni". Taigi jau nusikele 2-3 dienos nuo ju "busy" savaites. PRIMINSIU, jog Lietuvoje vykstant atrankoms TOMAS minejo, jog atvyksime sestadieni, dirbsime pirmadieni iskart. Taigi nuo jo tiesos atsilikome jau savaite. Atejo antradienis - nieko. Atejo treciadienis vel teiravomes del darbo ir gavom atsakymo zinute cituoju: "snd nieko". Pradejus po biski kelt tona mums ir neduodant ramybes jam atrase cituoju : "rytoj pietus". Tai vat gavus tokia zinute pradzioj likome nesuprate, bet geriau pagalvojus gal jis mums norejo kokioj nors kavinej pastatyti pietus, na siaip ar taip nieko nepeseme. Atejo ketvirtadienis, galu gale atsiliepe i skambuti, pasake jog gal dirbsime penktadieni ryte gal per pietus. Na ka mes ir vel zingsniavome iki offiso, jame tomo nebuvo, nieko is to gero taip pat nepeseme. Galu gale kai jau viskas "######o", eidami namo stebuklingai sutikome Toma REALIAI. Pabreziu jog tai tas pats kas laimeti vikingu loto. Stovejo su dviem bahuriukais - maroziukais, nuo 19 iki 22 metu amziaus. Na pradejom kamantineti toma kada dirbsime t.t, na tomas atsakydavo "va gal siandien gal ryt, isvezame tik po kelis zmones i darba, val gal is jusu namo paimsiu ka nors nes skundetes kad su pinigais bloga situacija". O kas svarbiausia visi butumet atpazine ta graudu mela, kada tomas sneka ir svaidosi neturedamas kur deti akiu, o jo tie draugeliai prunkstauja sustoje. Dar vienas is ju pasake cituoju : "nesijaudinkit jus del to darbo tiek, duos jums ji. Man preitais metais tiek dave jog vos patempiau". Na pagalvojom kazin ko jam ten tiek jau dave, bet tikrai ne darbo. Zodziu sake pranes penktadieni 12h viska tiksliau ar eisime i darba. Atejo penktadienis, 12:20 sulaukem zinutes "susisiekit su manim per 10 min". Susisiekus jis pasake jog butumem jau siandien eje i darba, taciau negalejo mums priskambinti, sudare jau sarasa, taip kad gal but bedirbsime tik pirmadieni. Taigi nuo Tomos zodziu "dirbsite vos atvaziavus", atsilikome jau 2 savaitem. Zodziu atejo jau ir sestadienis, atejo nuomininkai vel prasyti nuomos, vel viskas is naujo... Dar pamirsau pasakyti, pamenat minejau jog jam reikejo apie 60 zmoniu surinkti. Tai vat visi vaziavo autobusais, mokejo po 450 litu. Kiek suzinojome informacijos tai Tomas nuo zmogaus pasieme 200lt. Visai neblogi pinigai sudauginus kiek zmoniu ir kiek nuo galvos pasieme, jo? Tai vat siam kartui tiek. Veliau ikelsiu busto nuotraukas, papildysiu, gal dar ka praleidau.
Aš, žinoma, galėjau gyventi ant sauso davinio, per mėn išleisti 50 svarų maistui, niekur neiti, nieko nesipirkti, gyventi pagal darbas-namai-darbas-namai-Lietuvon principą, bet ne to aš atvažiavau. Plius, vežiausi nedaug daiktų, tad iš pradžių algą išleisdavau dar negavęs kitos algos, vėliau pradėjau optimizuoti savo išlaidas, ir gale gavosi taip, kad mano viena alga dar nepajudinta, o ryt jau pervedą dar vieną. Na, su vakareliais tai tiesa :D Jei mėgsti tūsinti - nepražūsi :)
Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
Pradžia
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!
Darbas
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.
Darbo ypatumai
Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
Laisvalaikis
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
Naktinis gyvenimas
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
Buitis ir kaimynai
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
Oras, žmonės, šalis.
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
Lietuviškas maistas
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
Radiniai
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
Nuotykiai
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
Pabaiga
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
Sveiki. Žinau, kad dauguma forumiečių yra vairuojantys, bet dar didesnė dalis - ne. Ir kaip pats būdamas vairuojantis, labai dažna pastebiu, kaip pėstieji, kad ir per perėją eina -niekur nežiūri. Suprantu, jums žalia, pėstiesiems pirmenybė, ir taip toliau - bet būkit šiek tiek atsargesni. Šiandien važiuodamas į universitetą, prieš raudono šviesoforo signalą su žalia rodykle į dešinę stabtelėjau, nes šalia manęs stovėjo troleibusas. Ir tik man sustojus, iš už troleibuso išniro mergina, kuri nesidairydama bėgo per perėją. Negi taip sunku suprasti, kad taip, vairuotojas bus kaltas, kad jus kaip kėglį numušė, taip, jį teismas nubaus ir teises atims. bet negi jums, sėdinčiam invalido vežimėlyje, ar gulint po žeme nuo to bus lengviau??? Vairuotojas atsėdės ir išeis, o jūs vis dar sėdėsite... Nemąstykite kaip runkeliai, o pažiūrėkite savęs.
Taip pat, kas mokosi Vilniuje, ir į paskaitas važinėja Saulėtekyje, neleis man sumeluoti, kad netoli NEWYORK'O bendrabučių, iškart už Saulėtekio LUKOIL degalinės esanti perėja nėra pati saugiausia - studentai labai mėgsta nukirsti kampą, ir eiti ne per perėja. O eidami per perėją - visai nesidairo. Ypač, iš ryto, kai nuo saulėtekio pusės susidaro mini kamštukas ir mašinos stovi abiejose perėjose pusėse, ir pėsčiųjų niekaip nesimato. Tada netikėtai išnyra koks studentas ir nesidairydamas lekia per tą perėją. Pats esu spėjęs vos sustoti, su kursiokais kai diskutavom ta tema, irgi yra pasakiusių, kad "dar sekundė ir būtų kėglis". Tad saugokit save!
Sveiki, Taigi susiklostė tokia jau situacija, jog iš jos išsisukus gėda būtų nepadėkoti vienam iš aktyvių forumo narių iPauL . Visad padedantis, žinantis atsakymus į daugelį klausimų, netausojant savo laiko pagelbėja kada tik reikia. Visad malonu bendradarbiauti su tokiu nariu ( kuo toliau, tuo daugiau bus bendradarbiavimo :) ) Visad viską padaro laiku, be jokių išsisukinėjimų, jo greitis - superinis, pats tuo vakar įsitikinau :D Tad jei bus proga turėti reikalų su šiuo žmogumi - turėkit, nepasigailėsit :) Dėkui tau iPauL.
arvydass vietoi to kad siulai grazinti pinigus gal verta susirupinti tikrai kokybe? Ar tu galvoji kad cia visas forumas neturi ka veikti ir tik seip sau stumia ant serveriai.lt ????
