Senovėje buvo naudojamas žmogaus kraujas, vėliau pakeistas gyvūnų krauju, raudonuoju vynu, ir galiausiai - šampanu, laivams "krikštyti". Krikštijant norima buvo atiduoti auką jūrų dievybėms, kad jos neliestų laivo jūroje, kadangi jūrų dievybės "nepriime" "costa concordia" laivo aukos, žmonės mano , jog tai bloga lemtis. Šampano butelis nesudužo ir į Titaniką.
Senovėje buvo naudojamas žmogaus kraujas, vėliau pakeistas gyvūnų krauju, raudonuoju vynu, ir galiausiai - šampanu, laivams "krikštyti". Krikštijant norima buvo atiduoti auką jūrų dievybėms, kad jos neliestų laivo jūroje, kadangi jūrų dievybės "nepriime" "costa concordia" laivo aukos, žmonės mano , jog tai bloga lemtis. Šampano butelis nesudužo ir į Titaniką.
Jūsų prašymu, pagaliau susiruošiau padaryti tai, kas jau seniai sukosi mano galvoje, bet vis nerasdavau laiko – įskaitoma forma įamžinti mano didžiausios kol kas buvusios gyvenimo aferos – Eurotrip‘o – įspūdžius.
[FORUME RASITE KELETĄ FOTO, KURIAS MAN ŠIAIP NE TAIP PAVYKO ĮKELTI] TRUMPAI: Eurotripas ,,Kaunas - Marokas (per Kroatiją) - Vilnius" :) apie 10 000km, 43dienos 70 automobilių, 1500litų, 1 traukinys, 1 autobusas (iš Rijekos į Krk salą), 2 viešojo transporto padargai (zuikiu), 2 keltai, 2 paverkimai, 2 mintys, ,,va dabat tai Mirsiu" 1lėktuvas iš vokietijos Dortmun'o (nes kitaip būtų 2 plaučių uždegimai)
Nerašysiu tranzavimo apibrėžimo, nes viską jūs jau žinote. Jūs ne kokie italai, portugalai ar akis išvertę marokiečiai, kurie niekaip nesupranta, ką, , tie žmonės veikia ant kelio, o Italijoj net ir baudžia už tai (net degalinėse!).
PRADŽIA
Pabudau vieną rytą (kas čia keisto? Juk pasitaiko, m?) su mintimi, kad toks gyvenimas, kokį dabar gyvenu, visiškai manęs nedžiugina. Baigiau aukštojo mokslo studijas, bet turiu darbą, kuris manęs nedžiugina, kuris yra laikinas, be perspektyvų, be savaitgalių. Gyvenu miesto centre, nuomuojame bute ir didžiąją dalį uždarbio skiriu jo išlaikymui. Už tai, kas man lieka, galiu įpirkti naują sunkelė ar batelius ir nueiti į tas pačias pabodusias vietas, kur geriu tą patį pabodusį alų, klausau tas pačias pabodusias dainas ir matau tuos pačius veidus.
METAS PERMAINOMS
Neturiu nieko, ką būtų gaila palikti – draugai supras (ne pirmas kartas, kada aš juos palieku (studijavau Slovėnijoj, atlikau praktiką Portugalijoje). Mano šeima taip pat labai tolerantiška. Turiu sesę, kuri bastosi po visą Lietuvą... Žodžiu, ar taip ar taip vaikų niekada nebūna namuose. Tėvai moka naudotis skaipu ir rašyti nuostabius laiškus. Be to, tėtis yra sakęs, kad jei būtų jaunesnis, taip pat tranzuotų po pasaulį.
Taip jau viskas susiklostė, kad tuo pat metu mano geriausio draugo, kurį vadinu broliu, gyvenime susiklostė labai panašios aplinkybės: jį paliko mergina, užkniso darbas, dingo įkvėpimas muzikai.
Pamenu mus sėdinčius jaukios itališkos vyninės terasoj (,,Buon Giorno Trattorijoj“ – mano buvusiame darbe), geriančius kavą iš vieno puodelio ir galvojančius apie permainas. Varom? – Varom! Išėjom iš darbų, aš išsikrausčiau iš savo buto, kurį 1,5metų vadinau namais. Grįžau pas tėvus, išsikroviau daiktus, susikroviau kuprinę, susipirkau viską, ko mano nuomone reikėjo ir iškeliavom. Beje, kelionės kryptį pasiūliau aš likus mažiau nei savaitei iki išvažiuojant. ,,- Varom iki Slovėnijos, noriu pamatyti savo mylimiausią bendrabutį Rožna Dolinoje (Gėlių slėnis). - Gerai, bet jei aš nepastatysiu savo kojos ant AFRIKOS žemės, ši kelionė bus niekam tikusi. Deal? – Deal!“ Liepos pabaigoje pradėjom savo kelionę, be jokių labai konkrečių planų ar laiko apribojimų.
24/7 SU VIENU ŽMOGUMI
Kur kas svarbiau, nei kuprinės svoris ar patogūs batai yra žmogus, kurį jūs pasirinksite keliauti su jumis. Ar pažįstate žmogų, kuriuo jūs visiškai pasitikite, kuris NIEKUO negalėtų jūsų nustebinti?Taip? Tada tai TAS žmogus, su kuriuo jums reikia leistis į kelionę.
Nežinau, ką sakyti tiems žmonėms, kurie galvoja keliauti į kelionę su savo antra puse. Sakau TAIP, jei tai būtų paskutinis išbandymas prieš vedybas ir sakau NE, jei jūs pažįstate vienas kitą mažiau nei metus. Taip pat svarbu (bent jau man) yra aiškiai apibrėžti jūsų santykiai (jei keliaujate su priešingos lyties atstovu).
Aš ir Martynas (mano „brolis") esam draugai jau 5 metus ir prieš kelionę vis tiek buvo tokių klausimų: ,,Martynai, tu nebijai su manim keliauti? O kas bus, jei mane koks isterijos priepuolis ištiks in the middle of nowhere, m? Ką tada tu darysi?“. ,,O tu su manim nebijai keliauti?“ :)
Visą mūsų kelionę lydėjo vien juokas. Nei karto nebuvome susipykę ir išsiskyrę ilgiau nei 30 min. Labai keista, bet ,,erdvės sau“ mums netrūko. Reikia pasirinkti žmogų, su kuriuo tyla būna jauki.
Kelionėje pasimato viskas, tad nieko neapgausite, nebent patys save
Net nepastebėjom, kaip išnyko ribos ir kompleksai. Pabandykite išbūti graži, susišukavusi, pasitempusi, eidama 10km su 18kg ant nugaros kepinant kaitriai Ispanijos saulei dulkančiais kalnuotais keliukais. Arba kodėl nesimaudyti nuogai naktį tarakonais nusėtame Nicos paplūdimy, po 6 valandas trukusios kelionės iš Italijos?Šlapi drabužiai gali būti didesnis galvos skausmas, nei mintis, kad tave galbūt stebi nepažįstami žmonės (kurie tau visai nerūpi), ar žmogus, kuriuo tu visiškai pasitiki. Savęs gėdinimasis ir kažkokie kompleksai yra paskutinėje vietoje, apie ką tokias atvejais galvoji. Kur kas svarbiau būna švara, patogumas, gera savijauta. (Tokioj kelionėj kultinė frazė iš filmuko ,,Mauglis“ tampa labai reali: ,,Mes vieno kraujo - tu ir aš“.) Šioje kelionėj mes tapome belytėmis būtybėmis. Iškeliavome ieškoti nuotyklių, o ne megzti romano :)
DAIKTAI
Pirmiausia banko kortelė su pinigais (pagal galimybes) ir sveikas protas jų neišleisti visokiems šūdniekiams (na, čia galit su manimi ginčytis dėl pastarosios sąvokos, bet jei jus domina ,,Laukinis“ tranzavimas, pasižymintis kuo mažesniais kaštais ir orientuotas į naujas aplankytas vietas, o ne į patogią lovą, tuomet požiūris turėtų būti būtent toks). Toliau tradiciškai – patogi avalynė, maikutės, kojinės, šiltas megztinis, prožektorius, žemėlapis.... bla bla bla... JOKIŲ daiktų, kuriuos būtų gaila išmesti. Pasiimkite drabužius, kurie greitai džiūsta ir yra „ant ribos“ (labiau džiaugsitės atsikratę kokių išbandymų neatlaikiusių marškinėlių, nei atsisveikindami su savo klasikiniu ,,Zara“ sijonu : )).
Džiaugiuosi, kad jums patinka. GAL TURITE KLAUSIMŲ? Ką jums būtų labiausiai įdomu sužinoti? :)
…viskas yra kur kas paprasčiau, nei jums visiems atrodo. Pagalvokite, KAS tokio gali jums nutikti tranzuojant? Auksinė taisyklė – geri žmonės traukia gerus žmonės, tuo viskas pasakyta. Be to, užsienyje tranzuojama degalinėse, o tai reiškia, kad Jūs renkatės žmogų, kurio vairavimo įgūdžiams jūs patikite savo gyvybę. Jo automobilis, bet pasirinkimas vis tik yra JŪSŲ.
Jei sugalvosite pasimosikuoti plakatu visose kitose vietose, jus labai greitai sulauksite svečių su uniformomis, kurie jūsų paprašys nešdintis nuo greikelio, o jums apsimetus kvaileliais, išraiškingai ištars žodį ,,PENALTY” [bauda]. Kai dabar pagalvoju, keliones pradžioje mes jau turėjome susirinkti jų labai DAUG. Ką daryti, jei tave paleidžia kažkur – niekur, o judėti toliau juk reikia? Galima sakyti,kad mums paprasčiausiai sekėsi. Mašiniukai sustodavo pačiose neįtikėčiausiose vietose (atsiprašau, ponas pareigūne, nėra čia kuo džiaugtis) :) Bet taip buvo.
Laikas ir kilometrai tirpsta nejučia. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad nepilnai per tris paras įmanoma atsidurti už 1500km Budapešte ir valgyti žiauriai kaloringa, bet be proto skanų Langos’ą :) Nereikia nei skrydžių, nei bilietų, tik kuo lengvesnės kuprinės ir gero draugo šalia.
Jūsų klausimai... :)
Mano kuprinės talpa – 60l. Nėra ji didelė, taip neatrodė. Iš pradžių atrodo, kad tau prireiks VISO, ką susikrauni ant grindų šalia kuprinės, bet patikėkit manimi, taip tikrai nėra. Nejučiomis pradedi atsikratinėti visokiais muilais, šampūnais, net rankšluostį palikau Las Negras miestelyje (Ispanija). Auksinė taisyklė – JŪSŲ DAIKTAI ANKSČIAU AR VĖLIAU TAPS JŪSŲ PRAKEIKIMU :)
...apie sausainukus ir alų... :) Maistą perki ir iškart suvalgai + įvertini realias galimybes ir laiką pasiekti kitą parduotuvę. Būtiniausias daiktas – vanduo. Gurgiantis pilvukas (kas labai retai pasitaikydavo) ne pats baigiausias reikalas, kai pasiklysti Ispanijos kalnuose, kur buvo filmuojami vesternai :)
Skirtis teko. Bet maždaug 100km, buvo diena ir jau grįžinėjom iš Maroko per Madridą. Aš pasirinkau geresnį variantą – ispaną, juvelyrą, kuris šiaip yra Argentinietis ir puikiai šneka angliškai :D Martynas važiavo su jo kolega visiškoje tyloje. Dėl miestų... Didmiesčiai yra blogis, NES a) iš jų sunku išrtrūkti, b) nesaugu statytis palapines (nėra kur ir t.t.), c) į juos labiau apsimoka skristi lėktuvu kruopščiai viską susiplanavus. Kada sugalvotumėte aplankyti tokius Prancūžijos miestelius kaip Antibes ar Aix en Provence? O Barseloną? Jūsų daiktai jums ant nugaros gadina jums visą sight seeing žavesį. Didmiesčius su dideliu skausmu širdyje, mes aplenkdavome. Jei žinočiau, kaip prie temos prisegti nuotrauką, pamatytumėt visą mūsų maršrutą. Būtų kur kas iškalbingiau.
Sunkumo akimirkos,kai sėdi ir galvoji: ,,Aš turiu savo NAMUS, savo LOVĄ... KĄ, , AŠ ČIA VEIKIU????" pasitaiko. Bet ar jūs nervuositės atsisėdę priešais teliką, žiūrėdami 20 min trunkančias reklamas, ar ant suolelio Nicoje? :) O kitą dieną tokiu pat metu mėnulio šviesoje žiūrėsite į dūžtančias bangas, valgysite pelėsinį sūrį už 1 eurą ir gersite vyną arba sangriją už 1.3euro nuostabaus grožio Carboneras paplūdimyje (Ispanija).
Lektuva ėmėm dėl kelių priežasčių: a) Maroke išmainėm savo sunkiausius - šilčiausius drabužius į prieskonius ir kitokius gerus dalykus ir keliaujant atgal jau nebebuvo taip šilta (rugpjūčio pabaiga, lietinga Prancuzija plius ta nelemta, normalios autostrados neturinti Lenkija...)(Reikia keliauti iš miestelio į miestelį ir kaskart ieškoti vietos, kur jau galima pradėti tranzuoti. Tai labai apsunkina nesibaigiantys kelio remonto darbai) b) radom skrydžius iš Dortmundo (Vokietija) į Vilnių už 20 eurų...
,,Mintys, kurioms subręsti prireikė 10 000km ir 43dienų... Nors viskas atrodo taip elementaru..."
Sėdžiu palėpeje, tusčiuose namuose… Labai keistas jausmas – po tokios ilgos ir įdomios keliones aš pagaliau esu savo NAMUOSE. Nežinau ar liūdėti ar džiaugtis, kad pagaliau ir vėl turiu tą pastovumą, nuo kurio bėgau. Keista, nes nereikia nei į darbą, nei į mokslus. Po penkių metų skubėjimo ir lėkimo man niekur nereikia eiti! Lauke geras oras, matau vakarykštę tėčio nupjautą žolę apačioje ir siūbuojančius lazdynus, kurie savotiškai hipnotizuoja... Pagaliau esu viena. Nereikia lipti per save, eiti prie nepažįstamų žmonių, laužyta prancūzų ar ispanų kalba klausti, kur jie važiuoja, rodyti žemėlapio ir tikėtis, kad jie paims mus kartu. Nereikia stengtis save parduoti kaip gerą bendrakeleivę, daug šypsotis... Žinau, kur dabar aš esu, ir kur būsiu artimiausiu metu, žinau, kur miegosiu šiąnakt ir netgi ką valgysiu. DAUGIAU JOKIŲ BATONŲ!
Ilsiuosi nuo šurmulio, nuo skubėjimo ir benzino kvapo. Geriu šlykščią žalią arbatą be cukraus ir atrodo, kad daugiau nieko ir nereikia. Pagaliau atsiradau atskaitos taške, kuris ir buvo mano keliones tikslas – visiškas nulis – visko pradžia. Taip, net ne Marokas, ne Afrikos žemynas, o teisingumo akimirka prieš pačią save. Visai kaip Paulo Coelho knygoje ,,Alchemikas“ J Labai labai įdomu, kiek laiko aš sau liesiu nieko neveikti, kada pradėsiu ieškotis darbo ir išsipakuoti daiktus, kurie po iššikraustymo iš miesto vis dar laukia sukrauti čia pat, palėpės kampe. Žiūriu į juos ir šypsausi, nes reikia jiems surasti naują vietą... Kaip sunku turėti tiek daug daiktų...
Labai keista, nes atrodo, kad jei šią minutę išvažiuočiau į kitą kelionę, jausčiausi labiau namuose nei jaučiuosi dabar. Atrodo, kad mano namai slepiasi kažkur mano purvinoje kuprinėje, kuri ilsisi kitoje palėpėje. Jau spėjau pasiilgti jos ir to svorio ant pečių. Žinot kodėl? Todėl, kad tada tau nereikia nieko galvoti ir nieko planuoti, nes beveik niekas nepriklauso nuo tavęs. Visa atsakomybė tenka pakeleivingoms mašinoms ir jas vairuojantiems žmonėms. Viskas, ko reikia Tau yra tik teisingas kelias (Autoroute, autovia, autopista, highway or whatever) ir kokia nors pakenčiama degalinė šalia. Degalinė, kuri tau atstoja vonios kambarį, virtuvę ir kupiną vilties atskaitos tašką, kur tu pradėsi/pratęsi savo kelionę. Galbūt vieną dieną, kažkas mestels tave 5km, galbūt 400 ar 700km, bet tai nebus svarbu. Svarbiausia bus tai, kad tu judėsi ne atgal, o pirmyn...
Padrikos mano mintys. Jaučiu, kad metas pusryčiauti. Kaip keista bus atsidaryti savo didelį mėlyną šaldytuvą ir RINKTIS, ką šiandien valgyti. Jūs net neįsivaizduojate, kokia tai prabanga... Linkiu visiems gražios dienos. Noriu, kad žinotumėt, kad labai visų pasiilgau ir labai jus visus myliu. Grįžau kitokia, galbūt gerokai tylesne, nei buvau prieš tai. Nenoriu pasirodyti susireikšminusi, nepadariau jokio žygdarbio ir nepamaitinau Afrikoj vaikų, kurie, beje, yra gerokai laimingesni nei sterilūs ir visko pertekę europiečių vaikeliai. Bet čia jau kita tema, kurią būtų labai smagu aptarti prie kito arbatos puodelio
Nežinau, kur turėčiau pratęsti pasakojimą apie mūsų kelionę. Man kiekviena detalė atrodo svarbi, nes viską išgyvenau pati ir vienas įvykių siužetas kertasi su kitu ir viskas atrodo labai svarbu (jums pasisekė, kad aš rašau, o ne pasakoju, kadangi kitu atveju gautųsi žodžių kratinys ir niekas nieko nesupratų :)
[nežinau, ką turėčiau labiau akcentuoti, ar kraštovaizdį ir keliavimo tempus, ar visus tuos spalvingus žmonės, kurie musm padėjo judėti pirmym]. Galbūt būtų teisingiausia paminėti visko po truputį.
Labai keista, tačiau pirmą mašiniuką pagavome ne ant kelio (kaip įprasta Lietuvije), bet degalinėje (kaip įprasta daugumoje Europos šalių Mus pametėjo vos kelis kilomentrus degalinėje užkalbintas vyriškis. Toliau važiavome per audrą, pro mažo krovininio autobusiuko langus stebėdami, kaip akyse temsta dangus ir stiprus vėjas varto medžius. Džiaugėmės šiltai sėdėdami ir gerdami apelsinų skonio limonadą – mus prigriebusio lenko dovaną. Tačiau tai buvo pranašiškas ženklas – šiandien tikrai gausime lietaus. Neklydome. Gavome :) Temstant, vidury laukų sušlapome iki paskutinio siūlo, išsidžiovinome artimiausioje degalinėje, pasijuokėme iš savo apgailėtinų lietpalčių (beje, prieš tai mus pavežė toks vyrukas lenkas, kuris yra lenkas ir kalba tik lenkiškai [šiuos žodžius jis ištarė su didžiuliu pasididžiavimu]. Laimei, tai buvo pirmas ir paskutinis rimtas lietus mūsų kelionėje (be Amsterdamo, kur lietus yra toks pats įprastas reiškinys kaip... Londone) :)
,,Va dabar tai bus šakės. Kas mus tokius šlapius ims?“ Sustojo, bėgam, važiuojam Latvijoje gyvenannčio azarbaidžianiečio – Shumacherio pasekėjo autobusiuke. Daug cigarečių dūmų, skani degalinės kava, sumuštiniai ir egzotiška muzika. Keliaujam ne tik pavojingais Lenkijos keliais, bet ir žmogaus gyvenimo vingiais, istorija, vaikų nuotraukomis, patarimais. ,,Ačiū, viso gero!” NUOSTABU – esame vidury miestelio, einam nurodyta kryptimi „teisingo kelio“ link. Kur miegosime? Variantas A – kožkokių senų pastatų kompleksas (lyg fermos or so), B – kapinės ar kažkas labai panašaus į tai. Aš renkuosi dar kokius kelis kilometrus kelio pirmyn, noRs akys jau merkiasi ir skauda pečius. Vuolia! Tobuli krūmynai! Prabrendam žolių jūrą, pratrypiam skuzdėlynus, pasistatom palapinę, kažką užkremtam. 5min miegam. Rytas. Iki ko mes „dasigyvenom“? :D Nufilmuojam savo pirmąjį „reportažą“ artimiesiams ir traukiam toliau. Brendant per krūmynus susiplėšau naujas kelnes ,,Geras ženklas“ – pagalvoju.
Lenkija...Lenkija, nesibaigiantys miesteliai, tradicinė karvių skrandžių sriuba (ne fui, o skanu!) milžiniškas kotletas, gera nuotaika ir [juoda skylė mano atmintyje] :) Viskas susilieja, norime greičiau pasiekti Varšuvą, daug einame pesčiomis. Pagailime poros zlotų ir einame toliau. Pagaliau viešojo transporo stotelė. ,,mes zuikiai, mes zuikiai! Lina panikuoja, Martynas ją ramina. Varšuvos autobusų – traukinių bardakas. Nieko nesuprantam, net bilietus pardavinėjančios kasininkės. Gerai, kad yra gerų vietinių žmonių, kurie sugeba po ilgai trunkančių aiiškinimųsi surasti kryptį ir peroną, iš kurio važiuoja mūsų šaunusis traukinukas į legendinį Pruškow miestelį. Tiesa, gauname ir 20zlotų, kadangi pinigų keitykla ,,is under construction“, o mums laiko liko labai nedaug. 20 zlotų ir du bilietai, kainuojantys 5,4 zloto. Mums sekasi :)
Pruškow... Važiuodami ten džiaugiamės labiau nei du maži vaikai pakeliui į „Disneilendą“ :) Daug juokiamės ir iš Martyno miegmaišio – termoso gimsta mūsų naujas draugas – Pruškus.(foto: http://www.78.lt/image.php?id=981A_4F0EAA87&jpg )
- Hi, do you speak English? - Yes. - Could you please tell me, where we could find this road? - [ilgai galvoja] Get into the car.
Pirmą kartą taip džiaugiausi, kad kažkas nekalba angliškai!
Tranzuojam, po truputį temsta. Jaučiuosi kaip kokia „kelių plaštakė“ šalia tos varganos autobusų stotelės. Tanzuojam panmainomis, pavargom. Staiga prie manęs prieina vyriškis ir paklausia, ar mes važiuojame į ..[pamiršau pavadinimą] KATOWICE? Taip! Trupmas paaiškinimas. Važiavo sau žmogus, pamatė mūsų užrašą, sustojo, pasistatė mašiniuką leidžiamoje vietoje ir atėjo mūsų pasiimti. Šaunus buvo vyrukas. 4 valandas stovėdami kamštyje dėl kelio remonto darbų juokėmės iš Lenkijos „autostrados“. Daug sužinojome ir apie Lenkiją, ir apie Lenkus. Labai ironiška, tačiau atsisveikindama padovanojau jam magnetuką su Vilniaus katedros aikšte. Jis niekada nėra buvęs Vilniuje... :) Pasiekiame degalinę, paprašome karšto vandens, užsiplikome savo palastmasiodines siubas ir džiaugiames gyvenimu. Welcome home! Nuo šiol degalinių tualetai bus jūsų prausykla, skalbyklą, plovykta, vandens oazė... Kas tik norit, kol degalinės operatoriai nepradeda kreivai šnairuoti :)
Naktis. Miegu kniupsčia ant kelių ant kietų akmenukų. Taip sušalusi dar nebuvau gyvenime... ,,Dear Spain, wait for me, I‘ am comming!“ :)
Mažoje užrašų knygelėje rašėmės visus mus pavežėjusius žmonės, tačiau dabar bandau juos natūraliai prisiminti ir nepavyksta. Vieni buvo labai spalvingos asmenybės, kiti tik šiaip žmonės, norintys kažkam padaryti gerą, bet neturintys ką papasakoti.
Atmintis atgija Bratislavoj, kai mums jau beieškant vietos miegui, degalinėje sustoja autobusiukas, iš kurio išlipa apsnūdęs romų gymio vyriškis. Pamatęs mūsų užrašą ,,Budapest. To see my mama“ (nekaltas melas) jis pasako, kad važiuoja ta kryptimi ir paveš mus, kai išgers kavos ir ką nors užkąs Apsidžiaugiam, susirenkam kuprines ir už poros minučių jau stovim su žemėlapiu prie jo automobilio. Jis nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nei ispaniškai, nei prancūziškai. Tik vokiškai. Bėda bėda... sako, lipkit į mašiną, aš skubu, pakalbėsim pakeliui (net nepamenu, kokia kalba tai surezgė) (Budapešte mes turim nemažai draugų, kurie mus pasiims, tik reikia nurodyti tikslią vietą). Išsiaiškinam,kad jis paleis mus kažkur 30km iki Budapešto, bet jokio tikslaus pavadinimo nepasako.
Mes nevažiuojam, mes skrendam 160km/h greičiu. Tamsu, lyja, mašinoje žiauriai karšta ir tai atpalaiduoja, miegas pirmauja (negalima užmigti!). Tas vyras nervuojasi ir vis keiksnoja mašinas, kurias aplenkdamas išvažiuoja į priešpriešino eismo juostą. Aš sėdžiu gale, o Matynas priekyje. Vyras mažais gurkšneliais geria kažkokį neaiškų skystį ir jo atsigėręs nusipurto. Tai ne arbata, ne limonadas, NEŽINAU KAS, bet mašinoje tvyro vaistų kvapas. Išsiaiškinam, kad jis jau 5 parą važiuoja be miego iš Portugalijos ir jo kažkas kažkur laukia. Jis medikas. Jam nepatinka, kad mes kalbamės lietuviškai (aš Marčiui sakau: ,,Martynai, nebandyk užmigti, nes mes mirsim“).
Pagal kelionės laiką, mums jau būtų laikas kažkur išlipti. Aplink matosi tik tamsūs šlaitai, jokios civilizacijos požymių. ,,Va dabar tai bus“ galvoju sau tyliai ir meldžiuosi, kad greičiau pasitaikytų kokia degalinė ar miestelis. KAS NORS, kur būtų galima sustoti, padėkoti ir trinktelti durelėmis. Tranzavimo dievai išgirdo mano maldas. Degalinė su viešbučiu ir daug žmonių aplink, 5 dienio vakaras. Išlipam, pasiimam savo kuprines iš bagažinės. Vyras paduoda mums daiktus ir (!) didžiausią maišą sausainių, vytintų dešrelių, pomidorų, vandens,duonos kepalą, kurį valgėmė kokias tris dienas, paspaudžia mums rankas ir atsisveikinęs išvažiuoja. Belaukdami atvažiuojančių draugų, nusiperkam ,,Radler“ alučio ir gerai įkauštam nuo vieno 3,5% stiprumo alaus kokteilio. 20 valandų be miego. ,,Check Point Charlie“ grupės studijos grindys svetingai priglaudžia mūsų galvas... Mes išgyvenom.
Budapeštas – mano melancholijos įsikūnijimas, Myliu ir nekenčiu jo. Kažkaip pasitaiko, kad kaskart atvykstu ten rudenį ir iškart paskęstu prisiminimų jūroje. Bet paliksiu tai savo dienoraščiui. Nemanau, kad jums bus įdomu klausytis apie iš didžiulės širdgėlos užgimusį kelioninį romaną, sujaukusį tris mano trumpo gyvenimo metus. Įdomu? Ne jūsų reikalas :P
http://www.78.lt/image.php?id=1F58_4F0F1601&jpg
Pasisvečiavom pas draugus, papietavom vaikų žaidimų aikštelėje ir iškeliavome ratais kvadratais į mano antrus namus – Slovėniją. Senyva pora prabangia mašina, Balatono ežeras, mano pojų užhipnotizuota porelė ir mes jau Slovėnijos – Vengrijos pasienyje. Vakarienė prekybos cento pašonėje, paskutinis bandymas judėti toliau ir dovana – pirmą kartą mums sustojo „fūra“ (jų vairuotojai negali imti dviejų pakeleivių. ,,Ne jūsų reikalas, gausiu aš baudą ar ne“. Toks vairuotojo atsakymas mus džiugina, šiąnakt aš miegosiu nuostabiausiam bendrabuty Rožna Dolinoje.
Liublianos priemiestis. Esu tokia laiminga, kad net nejaučiu maudžiančių pečių. Toks jausmas, kad einu namo. Staiga sustoja panelė, kurios mes net nestabdėme. Ji pamatė dvi kuprines, kurios jai ne svetimos. Ji pati neseniai grįžo iš kelionės po Vokietiją. Nespėju net mirktelti, o jau stoviu prie savo bendrabučio durų. Mano aukšte kaip visada šurmulys, mūsų laukia. „Jaunavedžių apartamentai“ – juokiasi Martynas, gerdamas LAŠKO alų (Lašo ir Union alus Slovėnijoje, tai tas pats, kas ,,Žalgiris“ ir ,,Lietuvos rytas“ Lietuvoje. ,,Geri Union – sisioji Laško“ :P)
Miegas, dušas, skalbimas, naminis maistas – atostogos. ,,Novi Shanghai“ kinų restoranas ir mano tikslas jau pasiektas – sLOVEnia :) Kitas taškas – Krk sala, Kroatija.
Taigi susiruošėme į šalį, į kurią dar nebuvome įkėlę kojos. Žinojau tik tiek, kad reikia pasų, nes vieną kartą jau teko gauti skaudžią pamoką – pusmetį gyventi visai prie pat, tačiau būti apribotai nuo kelionių pasibaigusios paso galiojimo datos dėka. ID irgi variantas, bet viskas priklauso nuo pasieniečio nuotaikos, o strigti „ant sienos“ nesinorėjo.
Sovėnai – nuostabūs žmonės. Seniai tai žinojau, tačiau dar labiau tuo įsitikinau, kai mums sustojo dvi merginos ir pavežė mus kur kas toliau, nei joms reikėjo nuvažiuoti. ,,Lėktumė su jumis išsimaudyti į Kroatiją, bet neturime su savimi pasų...“ Jos, beje, taip pat tranzuotojų duonos jau ragavusios keliauninkės. Pasidalinome įspūdžiais, atsisveikinome ir po keliolikos minučių, prisikimšę kišenes pakelėje "sutiktų" obuolių, jau stovėjome trasoj, o netrukus, jau sėdėjome vaikinuko kroato automobilyje. Stebėjau nuostabų kraštovaizdį ir šiurpau nuo minties, kad NIEKUR nematau normalių vietų tranzuoti tuo atveju, jei mus paleistų tiesiog ČIA :) Laimei, jis mus pavežė iki pat stoties, kur turėjome sėsti į autobusą ir judėti į paslaptingą Krk salą.
,,10eurų?! Gal jie išprotėjo? – pyksta Martynas, nenumanydamas, kad mūsų kelionė truks ne 10 minučių (kaip mes įsivaizdavome), o gerą valandą. ,,Po eurą už daiktus bagažinėje?! Jooo... kroatai „tręšia” už viską, už ką tik įmanoma“ – nenustojome stebėtis. Mūsų pasipiktinimą sustiprino ir tai, kad jau buvome perspėti nustiteikti didesnėms kainoms, kitai valiutai ir kurortinių miestelių rėžimui.
Važiuojame jau beveik valandą. Martynas miega, o aš tyliai panikuoju. Nežinau, kur mes važiuojame, nežinau, KUR mums reikia išlipti ir kaip turi atrodyti paskutinė mūsų stotelė. Žmonių autobuse lieka vis mažiau ir mažiau, akmenuotą dykynę keičia miškai. Norėjot nuotykių? Tai sėdėkit ir tylėkit :) Nusprenžiame važiuoti iki paskutinės stotelės[mintyse iš nevilties jau nejučia piešiu vaizdą, kaip velku malkas pro tuos nelemtus krūmynus, kaip mums baigiasi vanduo ir kaip bus "smagu". Jė :)] Neapsirinkame. Išlipame prie pat žydros jūros su šiaudiniais stogeliais smėlyje, norintiems atsikvėpti nuo kaitrios saulės. Mūsų akių vyzdžiai dar labiau išsiplėčia kai pamatome palapinių miestelį čia pat, ant jūros kranto. Negalim patikėti, kad viskas tiesiog TAIP. Pasiteiraujame potencialių naujųjų kaimynų, ar čia galima statytis palapines. Sulaukiame teigiamo atsakymo. Martynas maudosi, o aš lieku prižiūrėti daiktus. Pojų sukimo magija dar nei karto manęs nenuvylė – po keliolikos minučių jau sėdžiu šalia naujų kaimynų, maža mergaitė tąso po žemę mano pojus, o aš geriu ,,gaiviuosius alkoholinius gerimus“ – nuostabų vyną, degustuoju damoms pagamintą vyšnių likerį :) Slovėnų šeimyna Kroatijoj. Labai džiaugiuosi, kad be akcento moku suregzti kelis slovėniškus sakinius :)
Gaminu Žuvienę (jie nežino, kas tau yra) Rebeč'ų šeimai http://www.78.lt/image.php?id=741D_4F0EAE80&jpg
Per kelias dienas patapome „įdomias“ taisykles turinnčio kepmingo aukomis, nuskausminusio mus po 22eurus už 2 dienas ir naujais slovėnų šeimos nariais, didele pramoga jau kelis metus iš eilės su tėvais atostogaujantiems bendraamžiams jų vaikams.,, My – boy – holiday – friend“ [Martynas], ,,she-uncle [,,teta“ angliškai]“ ir dar daug kitų naujadarų primins mums laužytą Bostjan anglų kalbą ir tas puikias atostogas, pasibaigusias Bostjan ir Tiašos namuose, „plote“ švenčiant pašėlusį Bostjano gimtadienį. Ar galite įsivaizduoti 20mečio vaikino gimtadienį su armonika, tradicinėm, tautinėm dainom apie tai, kaip bitutės neša medų, keistais šokias ir ‚,čebabčiči“ kepsniukais? Ne? O mes galim :) Buvo kažkas TOKIO :) Tačiau visi geri dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi... Užsibuvom per ilgai, jau norisi keliauti toliau. Metas aplankyti mano viešai slaptą simpatiją Nejc ir pasveikinti jį su artėjančiomis vestuvėmis... :)
Ajdovščina miestelis, apsuptas aukštų kalvų, apšepusių po truputį rudenėjančiais medžais. Džiaugiuosi vėl matydama tas rudas spindinčias akis ir vėjyje besiplaikstančius poilgius garbanotus plaukus. Nesimatėme jau gerus tris metus, bet niekas per daug nepasikeitė. ,, – Hi, good looking! – Hi sugar! :) How are you? It’s been a long time since I saw you the last time :)”. Dar visai neseniai mėtėme senus monitorius iš 6 bendrabučio aukšto, o dabar valgome ledus jo pusseserės ledainėje. Kitą akimirką jau geraime ,,Welcome drink“ vyną jaukiame hostelio kieme.,,Oj, kaip gaila... Mes nebeturime vietos jūsų palapinei mūsų kieme, bet galbūt jūs sutiktumėte apsistoti mūsų PALĖPĖJE?“ :) Mano galvoje skamba ,,Odė džiaugsmui". Mano svajonės pildosi – galiu paskleisti visus turimus savo daiktus, kuriuos taip kruopščiai lankstydavau, kad jie užimtų kuo mažiau vietos trijų metrų spinduliu ant sausų medinių grindų, galiu juos išmėtyti į visus keturis palėpės kampus! Laisvė papūgoms! :D Ša! Reikia neužsisvajoti ir nesusivėlinti, vakare važiuojame gerti su Nejc‘u vyno koplytėlės, kuriame jis tuoksis, papėdėje.
Gitara, tolimoje blyksčiojantys žaibai, baltas sausas, namų gamybos vynas ir puiki kompanija... Ryt, lydimi “gido“ Nejco, judėsime link Venecijos, pakeliui lankydami mažus jaukius Slovėnijos miestelius. [Kaip smagu atsisveikinant gauti butelį mano mylimiausio vyno, pagaminto iš vynuogių, kurių pavadinimo kakažkas kažkurią sekundės dalį kažkodėl negali atsiminti... :)]
Venecija. Nežinau ar džiaugiuosi ar ne bandydama susitaikyti su mintimi, kad mes ten važiuosime. Jau esu ten buvusi keturis kartus daugiau nei Mažeikiuose, Biržuose ar Visagine, kur iš vis nesu buvusi. Žinau, kad ten labai daug turistų, labai didelės kainos ir labai mažai vilties susirasti kokią saugią vietelę mūsų “neperšlampančiai“ palapinei. Bet, anyway, Venecija yra gerai ir dabar ne ruduo, ne žiema, o vasara. Kelios valandos tylaus slovėnų “fūristo“ kabinoje ir mes jau dedame savo kuprines ant įkaitusio itališko asfalto. Tada dar nežinojome, tuoj pat po abiejų kojų pastatymo ant šios žemės sulauksime pranašiško ženklo, kad pirmieji mūsų sutikti italai bus mūsų prakeiksmas šioj ,,picų žemėj“. Policija. Šmėsteli mintis, kad baus mūsų geraširdį vairuotoją, tačiau juos domina ne jis, o mes. Stabteli prie mūsų, praveria langą, kurį laiką pagalvoja ir išlemena nerišlų žodžių junginį ,,NO AUTOSTOP!“. Taip, taip, jus taip pat labai smagu matyti! Welcome to Italy!
Išsidrėbiam ant pievelės ir valgom savo tradicinius pietus – ilgas batonas su tunu. Kaip skanu :) Martynas atnaujina savo pleistriukų pamainą ant nuospaudų, kylam ir einam į trasą – išvažiavimą iš degalinės. ,,Jei sutranzuosim ką nors, tai tikrai bus ne italas“ pagalvoju aš ir nei truputį neapsirinku. Sustoja juodos spalvos automobilis, kuriame sėdi vaikinas iš Nigerijos, kuris gyvena Suomijoj, studijuoja Italijoj, kalba 8 užsienio kalbom (!) (tai jau antrasis mūsų sutiktas žmogus ir Nigerijos. Pirmasis reikalauja atskiros istorijos). Paplepam apie arogantiškus italus ir Italiją, atsisveikinam, susirandam reikiamą stotelę ir maisto parduotuvę. Už pusvalandžio jau kemšam sausainius, užsigerdami brangesniu, bet šaltu pienu. Važiuojam autobusu ir vis dar valgom tuos prakeiktus sausainius. Žmonės į mus keistai žiūri, bet tai mūsų nei truputį netrikdo, mes jau pripratę prie daugybės smalsių akių, tokia ta keliautojų duona.
Venecija. Išlipam ir iškart prisėdam atsikvėpti ant suoliuko mažame parkelyje su daug daug nieko gero nežadančiais balandžiais virš mūsų galvų. Pasidedam kuprines ir vėl pradedam logikos neturinčius pasakojimus apie mūsų daiktus. Mano kuprinės vardas buvo Džiuzepė, o Martyno - Antuaneta. Staiga pastebime, kad porelė šalia kikena. Bando tai paslėpti, bet labai puikiai matom, kaip jie purtosi bandydami sutvardyti juoką. Ką tik gavome Welcome “shot‘ą“ nuo balandžių tiesiai į Martyno kepurę! Kai sekasi, tai sekasi! Aš beveik klykiu iš juoko, kol jis tuo tarpu gremžia tą “gėrį“ nuo savo kuprinės raištelio, kuris tuo metu svečiavosi jo kepurėje. [Man labai patinka Italija.Tikriausiai tai būtų pati geriausia šalis, jei nebūtų kitų pačių geriausių šalių].
Apie Veneciją daug nepasakosiu. Neturiu jokio talento aprašant kraštovaizdžius ir architektūrinius paminklus. Pasakysiu tik tiek, kad ten tikrai verta nuvykti ir maloniai pasiklysti visoj toj kanalų ir tiltelių raizgalynėj (tik be kuprinių tai būtų kur kas maloniau).
Esame pavargę. Tiek nuo kuprinių svorio, tiek nuo įkyrios minties, kad mūsų draugai jau baigėsi. Prasideda ,,laukinis“ tranzavimas. Martynas miega (jis turėjo tokį nepaprastą talentą, kurio aš jam žiauriai pavydėjau. Jis galėjo užsnūsti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis). Gaunu žinutę, kad mano sąskaita papildyta 40Litų. Ačiū, tėti:)
http://www.78.lt/image.php?id=FDBC_4F0EAE80&jpg
Vakaras, temsta. Einam pakrante stebėdami didžiulius laivus (ne tokius krovininius, kaip mūsų Klaipėdoj), tokius, kurių niekada neįpirks paprastas mirtingasis. Verda diskusija apie pinigus, tikrąsias vertybes... ir mes einam į parką, į mūsų naują prabangų“miegamąjį“ pačiame Venecijos centre.
Kiaurai išilgai išnarstom visus krūmynus, kurie mums atrodo labai dėkingi. Mūsų reikalavimai nedideli – kuo mažiau perdirbtų „antrinių žaliavų“ ir bent minimalus privatumas. Suvokiame, kad savo mini palapinės nepastebėti čia tikrai nepasistatysime. Oras geras, miegosim po atviru dangumi.
Esam prabanga tviskančioj Venecijoj ,o miegosim parke – reikia atšvęsti! Pasiimam Nejc dovanotą prabangaus bato saldaus ir šilto vyno butelį, susisukam jį į rankšluostį, atsisėdam ant molo šalia vandens ir žiūrim į laimingas “bekuprių“ turistų šeimas ir tolumoje šviečiantį San Marco aukštės bokštą. Užplūsta labai dviprasmiškas jausmas. Jau antra savaitė esame toli nuo namų, esam Venecijoj ir geriam baltą vyną šalia benamio namų, tiksliau sėdim ant tų namų „slenksčio“. Plastmasinė kėdė, “lova“, kažkokie skudurai ir kiaurai mus veriantis žvilgsnis. Jo šuo atbėga su mumis pasisveikinti, tačiau jis yra vienintelis tos “erdvės“ gyventojas, kuris džiaugiasi mus matydamas. Nesijaudinkit, mes tuoj eisim į savuosius “apartamentus“ :D
Negali būti! Kažkas kalba lietuvių kalba! Na, kas dar gali gerti vyną vidury gatvės jei ne lietuviai!? :) Sutinkam tris paneles iš lietuvos – pirmąją galimybę pasilkalbėti lietuviškai ne su savimi ir ne su tuo kitu lietuviu :)
[Miegame kaip kūdykiai, atrodome kaip bomžai, o keliamės kaip vyturiai] _________________________________________________________
Bandymas išrūkti iš Venecijos (ir visos sumautos Italijos) man toks pats skausmingas prisiminimas, kaip ir pirmojo mano katino - Lopo mirtis, kai man buvo šešeri.
Einame gatvėmis, kurios mums nieko nesako. Jos tyli lygiai taip pat, kaip ir mūsų užkalbinti žmonės (tik jos niekada neturėjo progos mokintis anglų kalbos mokyklose (iki šiol nesuprantu, ką visi tie žmonės, mano bendraamžiai ir jaunesni, veikė per anglų kalbos pamokas?). Autobusų stotelės taip pat nepasižymi informatyvumu. Matome kažkokias raizgalynes, kurios turėtų būti interpretuojamos kaip viešojo transporto schema, ir jaučiamės labai nelaukiami užsieniečiai (visiška priešingybė Madridui, kur iki pilnos laimės užtenka metro ir miesto žemėlapių)
Pasivažinėjame autobusu ir išlipame ten, kur mums atrodo, kad tai turėtų būti TEN.
Einame vilties teikiančio kelio pakraščiu, kol prieiname kažkokias dirbtuves. Nutariame pasiklausti kelio. Nežinau, kaip mums tai pavyko, bet susikalbėjome ir važiuojame kažkur, kur to žmogaus supratimu, mes galėtume pratęsti kelionę (noriu pasakyti, kad italai iš vis neturi žalio supratimo apie tanzavimą. Atsiprašau, jei tokia mano pozicija atrodo per daug kategoriška, bet maždaug už 5 centimetrų teksto suprasite, kodėl aš taip manau).
Esame degalinėje, kuri yra kelio, kurio tikriausiai mums reikia, pašonėje. Žiauriai karšta. Saulė tiesiog svilina mūsų ne itin žvalias galvas. Aplink įtartinai daug policijos mašinų. Jos tai atvažiuoja, tai vėl išvažiuoja. Juokiamės ir strakaliojam reklamuodami savo „prekinį“ ženklą – plakatą, kuris nurodo 4 mums tinkančias kryptis. Karšta. Vis pasikeičiame, nes abiems stovėti tokiam pragare nėra tikslo. Aš ne iš tų mergaičių, kurios paaukos sveikatą lygaus įdegio vardan.
Martynas vėl miega pavėsyje. O aš tuo tarpu pričiumpu save vienoje tų retų būsenų, kada man darosi pasiutusiai liūdna. Matau žmones, bet jie manęs nemato. Atrodo, kad manęs iš vis ten nėra, kad aš esu tik dvi nutrintos basutės su nuo jūros vandens surūdijusiu užsegimu. Keista. Visose kitose šalyse žmonės bendrauja su tavimi: jie būna pikti arba linksmi, jie pamojuoja, nusišypso, papypsina ar parodo, jog nusuks kita kryptimi. Nepadeda met pojai, kurie yra mano meditacijos, šokio mišinys, nusiraminimo šaltinis Kažkas čia ne taip. [Tikriausiai reikėjo važiuoti su tais 4 perkreiptais veidais pasipuošusiais vaikinais mažame ankštame automobilyje, turinčiais tik VIENĄ vietą ]
Praėjo jau nemažai laiko, tačiau niekas nepasikeitė. Aš vis dar stoviu čia pat, tik nuotaikos judrumo ir optimizmo jau gerokai mažiau... ,,ŽINAU! Čia juk Italija, mados sostinė! Tikriausiai aš “lėvai” atrodau! Lina... Lina [toks mano vardas], kaip tu anksčiau nesusiprotėjai?!“
Palikau Martyną su plakatu, o pati išrūkau į degalinės tualetą persirengti. ,,Va, dabar jau panašiau į merginą, o ne į tą perkarusią žmogystą su merškinėliais ir aptemptomis aršių Lenkijos bruzgynų sugadintomis kelnėmis." Visa "išsičiusčiusi" patenkinta einu atgal.
Kaip aš klydau... Niekas nesikeičia. Aš vis dar nematoma. Tikriausiai būtų lygiai tas pats, jei užsidėčiau bulvinį maišą ir šokčiau ,,Makareną“...
Pagaliau nenoriai suprantu, kad problema slypi NE MANYJE, o visų italų požiūryje į tranzuojančius žmones. Toks įspūdis, kad mes esame galvažudžiai, plėšikai ar šiaip visuomenės atmatos.
Martynas tranzuoja, kol aš pirmą kartą per mūsų kelionę tyliai paverkiu ir pakūkčiojusi užsnūstu čia pat pavėsyje, ant šiukšlėmis išdabintos žemės, padėjusi galvą ant savo kuprinės... Su savo dailia purpurine suknele.
Nebejuokinga. Mes čia jau 5valandas! Rekordas, tačiau kažkodėl mes visai nesidžiaugiame... Lyg to būtų negana, prisistato policija ir pareiškia, kad mums čia negalima tranzuoti. ,,Bet juk čia DEGALINĖ, čia ne greitkelis!“ - ,,Nesvarbu, nes čia degalinė ANT greitkelio“.
Užverda kraujas (jei būčiau animacinio filmuko personažas, tai šiuo metu iš mano ausų veržtųsi juodos spalvos dūmai). Nekenčiu visų italų ir visos Italijos, visų picų, makaronų, Venecijos karnavalo, VISKO! Man jau nebesvarbu, kur važiuoti, važiuočiau bet kur!
Kažkas važiuoja į Austriją, bet vis tiek mūsų nepaima. Tarybos susirinkimas. Analizuojame žemėlapį kaip Molotovas ir Ribentropas, reikia priimti svarbų sprendimą.
[einu namo] Laukite tęsinio!
--- ---- ----- ----- ---- ------
Sprendimą priimti lengva, bet jį įgyvendinti sunku. Abu sąmoningai suvokiame, kad bet kuriuo atveju reikia nešdintis iš šios užkeiktos degalinės. Aptariame net pačius nepalankiausius variantus, t.y, visai apvažiuoti Italiją, kad mums visai nepakeliui (akivaizdu!). Jaučiam, kad degalinės operatoriams mes taip pat neimponuojam. Reikia iš čia dingt!Dingti DABAR!
Staiga į degalinę įsuka mažas baltas autobusiukas. Pagyvenusių vyrų žvilgsniai smalsiai skanuoja mūsų “plakatą“. Jie važiuoja i Padovą, mažą miestelį apie 30km nuo tos vietos, kur mes esame. Man jau yra tekę ten pabuvoti, tad būčiau visai nieko prieš ten apsilankyti dar kartą. Susitariam, kad jie mus mestels iki pirmos pasitaikiusios degalinės. Sumetam savo kuprines į tą darbinio „kabrioleto“ bagažinę , prispaudžiam lentomis ir po kelių minučių jau išsišiepę lekiame pirmyn (be jokios nostalgijos).
Betranzuodami naujam „taške“ sutinkame dar vieną tranzuotoją – maždaug trisdešimties metų moterį iš Latvijos. Ji važiuoja į Romą. Ji mums pasako, kad mums geriau būtų nukakti iki kito kelio, kadangi ten didesnis mašinų srautas į Parncūziją. Padarom sandėrį – susivienijam, t.y, susistabdžius mašiniuką pasiteiraujam ne tik apie savo užpakaliukus, bet ir apie kainymės galimybę keliauti kartu. Po geros valandos sustoja didelė prabangi mašina. Mūsų kolegė prieina pirma ir paklausia, kur ši važiuoja. ,,Čia jums. Ji važiuoja į Prancūziją.“ Prancūziją? PRANCŪZIJĄ! Ar Jūs taip pat girdite akardiono muziką šiame žodyje? Jei ne, tada aš jums trumpai paaiškinsiu: MES PASKIPINAM VISĄ LIKUSIĄ ITALIJĄ!
Mūsų naujoji draugė kroatė. Ji keliauja į Nicą pas savo sužadėtinį (apie 700km!) ir guodžiasi, kad jos draugų tarpe neatsirado nieko, kas sutiktų palaikyti jai kompaniją ,,all included“ savaitgaliui (aha, mums taip pat sunku tuo patikėti). Ji paklausia mūsų, ar mes nieko prieš, jei ji trumpam užsuks į ,,Ikea“, kadangi važiuodama namo nori kažką įsigyti savo būstui. Ikėjos greito maisto kavinukėje valgome pačią skaniausią picą už 1.5 euro kokią man teko kada nors ragauti (tikrai!). Prisikraunam ant jos visokių kečiupų, majonezų, garstyčių... labai riebu, bet laaaaabai skanu (suprantu, kad labiau nei šeimos ir draugų aš vis tik pasiilgau visų tų nesveikų E reikalų). Skanu nuodytis.
Už gero pusvalandžio pajudam į dar 5 valandas truksiančią kelionę ir autostrados pradžioje užfiksuojame nematytą kelio ženklą – užbrauktą nykštį (tranzuoti draudžiantį ženklą). Hell Yeah! Tą akimirką viskas pasidaro aišku.
Aš sėdžiu priekyje, Martynas patogiai snūduriuoja ant minkštos galinės sėdynės. Pro langą matau besikeičiantį Italijos kraštovaizdį ir galvoju, kad jei kada nors aš čia sugrįšiu, tai tik su savo automobiliu, draugais ir mariom laiko. Tikrai yra ką pamatyti, bet vis dar esu tokia pikta, kad nuveju visas tas mintis šalin ir bandau snūstelti. Negaliu. Nemoku ir jaučiu pareigą būti naudingai – kalbinti mūsų ,,Shumacherio pasekėją“, kad ji neužsnūstų ir mes neišsitėkštume į kokią nors netikėtai pasitaikiusią kliūtį (iš galvos neišeina mintis, kad už kelių dienų baigiasi mano socialinio draudimo galiojimas).
Šokoladas, greitis, Milanas. Mūsų draugė dainuoja tradicines Kroatų dainas ir užleidžia vieną iš trijų kompaktų, kur mes galime ją išgirsti. Žaviuosi šia moterimi – drąsi, turtinga, nepriklausoma ir įsimylėjusi... Kertame Prancūzijos sieną ir nuridename Puntuką nuo širdies.
Į Nicą atvykome vėlai vakare. Jau buvio gerokai sutemę ir apie apžvalginius blūdijimus po miestą nebuvo jokios kalbos. Mūsų draugė pasiūlė mums nakvoti Nicos paplūdimyje, esančiame netoli oro uosto. Ji taip pat atsiprašė, kad negali pasiimti mūsų kartu, kadangi mūsų nebuvo jos ankstesniuose planuose. Bet mes nei kiek nepykome. Po viso to, ką ji dėl mūsų padarė (mažų mažiausiai priėmė spontanišką sprendimą spustelti stabdžio pedalą) tai būtų tiesiog mažų mažiausiai nepadoru.
Išsiimu iš bagažinės kuprinę ir pritrūkstu padėkos žodžių... Esu tokia dėkinga, kad net nežinau, kaip visa tai išreikšti. Apsikabinam, palinkim viena kitai visko, kas gražiausia šioje Žemėje, ji pataria jai paskambinti, jei atsidursim kokioje bėdoje ir išsiskiriame. Einam į paplūdimį. Ne bet kokį, o Nicos – Mėlynosios pakrantės (Cote d‘Azur) sostinės PAPLŪDIMĮ.
Eidami žvalgome apylinkes, mūsų akys automatiškai skanuoja kiekvieną saugesnį žolės plotelį, į kurį galėtume įparkuoti savo palapinę. Automatiniai pievelių laistytuvai gadina visą romantiką – viskas šlapia ir labai neprognozuojama.
Girdime Viduržemio jūros ošimą ir matome labai nemažai pakelėse miegančių „pavargusių“ žmonių. ,,Turime nemažai bendraminčių“ – tyliai pagalvoju.
Penktadienio vakaras, pajūryje vyksta veiksmas. Girdisi juokas ir pramogaujančių kompanijų klegesys. Atsisėdu ant akmenukais nuklotos žemės, o Martynas išeina į žvalgybą.
Po tokios karštos, emocionalios ir įtemtos dienos jaučiuosi daugiau nei nešvari. Labai norisi išsimaudyti, ypač matant tiek daug vandens ir paplūdymio dušą (!). Taip, taip... Jis skirtas sūriam jūros vandeniui nuplauti, o ne mano švaros misijai. Bet šią akimirką ekologija yra paskutinis dalykas apie ką aš galvoju. Planetos užterštumas ir ozono skylės man dabar visai nerūpi. Esu pavargusi ir manau, kad truputis muilo ir lašelis šampūno tikrai nebus baisiau už tas šiukšles, kurias pavalgė čia pat paliko ta jaunimėlio kompanija. Kas bus, tas.
Išsirengiu ir įsivaizduoju, kad esu namuose, savo vonios kambaryje. Mintimis atsitveriu abėjingumo aplinkai užiuolaida. Gana vėsu ir šalta, bet labai gera. Aplink yra žmonių, bet man, tiesą pasakius, nelabai rūpi. Tiksliau – jie man nerūpi visai. Aš juos matau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, tegul galvoja ką sau nori. [Čia buvo pirmasis „perlipimas“ per save, pirmasis akibrokštas prieš žmonių sukurtas ir susikurtas padorumo normas, taisykles. Kas yra padorumas? Kodėl turėčau gėdytis..?]
Jaučuosi lyg naujai gimusi ir jau įdėmiai klausau Martyno nuomonės apie nakvojimo čia galimybes. - Viskas būtų lyg ir neblogai... Ten yra tokia vietelė prie to krūmo aukščiau... jei ne tie tarakonai... - Kokie tarakonai? - Čia jų pilna. Na tarkim tas, kur ant tavo bato (apšviečia su prozektoriu mano koją, ant kurios jau ropoja didžiulis juodas TARAKONAS!
Pradedu cypti ir bėgioti kaip pamišusi. Pirmą kartą gyvenime pamačiau tarakoną! Viskas aišku, mes čia nemiegosime. Kylam ir einam iš miesto.
Staiga prisimenu, kad kroatės draugas gyvena prie oro uosto. ORO UOSTAS! Ne kartą ir ne du man teko glaustis ant „patogių“ oruo uostų kėdžių ar grindų. Šis variantas tobulas – stogas virš galvos, budinti apsauga, šiluma... Apsimeskime, kad mūsų skrydis 6ryto ir nebesukime galvos dėl vietos.
Taip ir padarėm. Išsiplovėm dantukus, pritildėm nuošaliame laukiamąjame esantį televizorių ir užmigom.
Ryte mus maloniai prižadino oro uosto apsauga (tikrai labai jaukiai, be jokios paniekos ar įžeidimų). Taip prasidėjo nauja kelionės diena.
Dabar, jums leidus, padarysiu tokį nedidelį lyrinį nukrypimą.
Dar nepapasakojau pamatinės kelionės idėjos, kuri buvo tokia pat svarbi, kaip ir pati kelionė. Tai buvo mūsų stiprybės ir optimizmo šaltinis, kuriuo vadovavomės ir tikėjome visos kelionės metu.
Ją man papasakojo geras mano draugas, likus galbūt net mažiau nei savaitei iki išvykimo, kurianant laužą prie upės šiltą vasaros naktį.Tą vakarą gavau net dvi simbolines dovanas, kurios man suteikė dar daugiau tikėjimo savo jėgomis, šviesos tomis juodomis akimirkomis, kai jau norėjau pasiduoti ir suktis atgal.
,, There are twin boys of five or six. Mom was worried that the boys had developed extreme personalities -- one was a total pessimist, the other a total optimist -- their parents took them to a psychiatrist.
First the psychiatrist treated the pessimist. Trying to brighten his outlook, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with brand-new toys. But instead of yelping with delight, the little boy burst into tears. "What's the matter?" the psychiatrist asked, baffled. "Don't you want to play with any of the toys?" "Yes," the little boy bawled, "but if I did I'd only break them."
Next the psychiatrist treated the optimist. Trying to dampen his out look, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with horse manure {shit}. But instead of wrinkling his nose in disgust, the optimist emitted just the yelp of delight the psychiatrist had been hoping to hear from his brother, the pessimist. Then he clambered to the top of the pile, dropped to his knees, and began gleefully digging out scoop after scoop with his bare hands. "What do you think you're doing?" the psychiatrist asked, just as baffled by the optimist as he had been by the pessimist. "With all this manure," the little boy replied, beaming, "there must be a pony in here somewhere"
Words to live by“
Mes sakydavom trumpiau: ,,With this pill of shit, there must be a pony somewhere!"
Norit tikėkit, norit ne, bet tų ponių vis atsirasdavo. Jie išdygdavo tiesiog iš niekur tomis akimirkomis, kai temstant užsidedi akinius nuo saulės, kad Martynas nepastebėtų, kaip tavo akyse pamažu tvenkiasi ašaros, kai pėdini 7 kilometrus į kalną, iėškodamas kelio, kur galėtum pratęsti kelionę, o tą kelią prižiūrintys pareigūnai ramiu tonu tau liepia suktis ir eiti atgal. Kai sėdi ant „bardiūro“ užsiėmęs už galvos, nes paprasčiausiai nebežinai, ką dar galėtum padaryti, kad pajudėtum pirmyn, kai nežinai, kur nakvosi ir pasislėpsi nuo didžiulio debesies... and so on. VISUR IR VISADA ATSIRANDA PONIS. Tik reikia nestresuoti ir jo sulaukti [turi būti toks pats stiprus, kantrus, ištvermingas ir tvirtas, kaip tas plieninis žiedas, kurį vis dar nešioju ant kairės rankos nykščio].
Nemėgstu pamokslauti, tačiau jums patiems spręsti, ką norite matyti savo gyvenime, kokius iššūkius priimti. Aplink mus ganosi daugybė ponių, tik reikia mokėti juos atpažinti.
Taip pat, naudodamasi proga, noriu padėkoti mano bendražygiui Martynui, mano "butiokui" (ne kambariokui, nes dalinames vienu butu, ne kambariu) kuris tapo mano "poniu" mums grįžus iš kelionės. Martynai, tavo dėka aš esu ten, kur dabar esu - kur gyvenu naują gyvenimą, kur dirbu mylimą darbą, turiu nuostabius draugus, kur panašu, kad man pradeda sektis :)
,,Tranzavimas uždraustas visuose Italijos keliuose, ar tik greitkeliuose? Ką žmonės sakė, kai klausdavot, kodėl paėmė pavežt jus? Iš geros valios, dėl noro pabendraut, ar dar ko nors? Kur labiau patiko nakvoti - miestuose, parkuose, ar kur ramiau, nuošaliau ir mažiau žmonių?
- Apie tranzavimą Italijoj žinau nedaug. Klausinėjau visų sutiktų tranzuotojų, bet jų nuomonės labai prieštaringos buvo. Čia sėkmės reikalas. Juk gali visą Italiją kirsti su Kroate moterimi, tiesa? Tokiu atveju, Italijoj lengva ar nelengva tranzuoti? Nežinau, kaip būtų pasibaigę, jei ne ji. Tranzuojant TEN susidaro toks įspūdis, kad patys italai kažko bijo. Jų logika tokia: jei jau tu stabdai mašinas, tai neturi pinigų bilietui ir būtinai mane apvogsi ar šiaip ką negero padarysi.
- greitkeliuose draudžiama (ar mažų mažiausiai nepatartina)tranzuoti visoj EUROPOJ. Geriausia, lengviausia ir paprasčiausia yra kalbinti žmones degalinėse. Ten saugu, yra vanduo, maisto, tualetas, geras pabaigos ir pradžios taškas + turi galimybę užmegzti gyvą kontaktą su žmogumi. Aišku, nėra lengva eiti ir klausti. Turi save "pardavinėti". Prancūzijoj (sur l'autorute) yra kameros, kurių pagalba tave labai greitai užfiksuoja. Kai tranzavom pro Slovakiją, mus irgi kažkas užmatė. Turim net tokį įtarimą, kad kažkas paskundė.
- labai įdomu, nes didžioji dauguma žmonių, kurie mus paėmė, turėjo kažką bendra su tranzavimu: seniau tranzavo patys, tranzuoja jų vaikai, yra bandę tranzuoti, bet neišlaukdavo ir t.t. Trumpai tariant, tranzavimas jiems nesvetimas. Fūristai imdavo dėl kompanijos (bet būdavo taip, kad mes tiesiog pramiegodavome visą kelią, ar nekalbėdavom jų kalba (daugiausiai Ispanijoj) Viena istorija ypač įdomi, bet apie ją vėliau, kai persikelsim į Ispanijos dykynes.
- apie nakvynes. Miegoti gera visur, kur saugu. Ar tai uostas, ar oro uostas, ar nuošalus parkas. Miestų reikia vengti, nes ten palapinės jau nebepasistatysi (gali gauti baudą) ir šiaip aplink sukiojasi neaiškūs žmonės. Dėl šios ir daugybės kitų priežasčių didžiuosiuose miestuose mes neužsibūdavome (nukeliausiu ten, kai pasensiu pirmos klasės skrydžiu ir gyvensiu 5 žvaigždučių viešbutyje : )
,,1. Tranzavimas naktį - ar ką nors naudojote? Šviesos šaltiniai, atšvaitai, liemenės, stovėjimai po šviestuvais, ar tiesiog eidavot miegot? O kas, jei tinkamos vietos prigulti nėra? (Pvz. prie pasieinio eit miegot ne vien neramu, bet ir triukšminga) 2. Kaip supratau, ilgiausiai nemiegojot 20h? Kokie įspūdžiai „pardavinėjant“ save, kai pats nebetiki, jog atrodai tinkamos būklės? 3. „Low“ momentai. Taikydavotės, verkdavot, ilsėdavotės? 4. Ar turėjot tranzavimo patirties prieš išvykstant į šią kelionę?
1. Kaip jau minėjau, tranzuodavome TIK DEGALINĖSE, kur visada yra šviesa. Procesas paprastas: prie kokio konteinerio susirandi kartono, arba jo turi iš anksčiau, tada užsirašai kryptis (miestus, šalis, magistralė ar dar ką, kas tuo metu būna aktualu). Atsistoji priešais degalinės vitrinas ir taip pasitinki žmones). Liemenes turėjom, bet jų beveik nenaudojom. Užsidėdavome tik tais atvejais, stigdavome kažkur ir, neturėdami kitos išeities, eidavome greitkelių pakraščiais (kas dažnai sukelia vairuotojų pasipiktinimą. Tai jei jau darom nusižengimą, tai bent truputi pagal taisykles); ) 2. Nemiegojom ir ilgiau, visai kaip tu. Bet apie tai aš dar parašysiu. Visada tiki savimi ir tai, kad ,, ne kaip atrodai" kitose šalyse yra ne trūkumas, o privalumas (pvz, Maroke)
3. ,,Low moments" tokių optimistų tarpe pasitaiko ne dažnai. Bet jei taip nutinka,tada supranti, kaip gera šalia turėti TIKRĄ draugą, kuris ir pats ne kaip jaučiasi, bet to neparodo, ir dar bando ištraukti tave iš tos emocinės duobės. Tokiais atvejais aš tiesiog prisėdu ir paverkiu (nes tada man palengvėja. Perspėju Martyną, kad ,,TAIP REIKIA" ir man bus viskas gerai už poros minučių :)
4. Martynui tai nebuvo naujas reiškinys, o aš buvau tranzavusi tik Lietuvoje ir labai nedaug :) ____________________________________________________ ________________________________________ ______________________
2012 m. sausis 16 d.
Nuotykiai Mėlynojoje pakrantėje.
Atsieliame oruo uoste, nusiprausiame iš išsiruošiam keliauti toliau. Nežinau kodėl, bet grįžti į pačią Nicą minčių nekilo. Galbūt tai įtakojo kiek apniukęs oras ir mintis, kad turime keliauti toliau, kad esame naujoje šalyje ir dar nežinome, kaip mums čia seksis, kas mūsų laukia.
Einame tarpmiestinio kelio pakrasčiu. Niekas nepypsina, greičiausiai galime čia eiti. Stengiames laikytis trasos, besijuosiančio Viduržemio jūros pakrante. Neprašauname.
Netrukus prieiname paplūdimį ir nutariame jame išsimaudyti. Aplink blankioje saulėje deginasi senyvos prancūzų poros. Numetame daiktus po didele čia pat augančia palme, pavalgome kuklius pusryčius ir lekiame pliuškentis.
Netenku žado, kai man įbridus į vandenį, matau link manęs plaukiančių gyvių stuburus. Jie plaukia būriais ir be jokios sąžinės graužaties pradeda sukiotis aplink mano kojas ir kramsnoti pirštus. Laimei, tai ne piranojos, tai didžiulės žuvys, kurias vietiniai gyventojai įpratino tokiu būdu išsireikalauti maisto. Netrukus šį procesą – paprotį išvystu savomis akimis.
Kad geriau viską suprastumėte, padarysiu trumpą lyrinį nukrypimą. Ne paslaptis, kad prancūzai turi gana stiprią duonos kultūrą. Tikriausiai visi esate girdėję žodį ,,Boulangerie“ (nesu įsitikinusi, ar tikrai teisingai parašiau, bet tai turėtų eikšti ,,kepyklą“). Prancūzijoje jau kultūros dalimi yra tapęs rytinis ritualas eiti į kepyklą šviežios, dar šiltos duonos pusryčiams. Adekvatus ir kitas reiškinys – tos pačios duonos antrą dieną (o jau, Gink Dieve, trečią!) jau nebegalima valgyti, patiekti žmonėms. O kadangi visa pakrantė nusėta būtent tokiais restoranėliais ir kepyklėlėmis... Tai tos kilograminės žuvys ir sukasi aplink mano kojas : ) Netrikus pasirodo padavėjas, apsijuosęs balta prijuoste ir nešinas pilna dėže bandelių.
Užverda tikra pramoga visiems poilsiautojams. Imi tas bandeles ir šeri tas didžiules besotes žuvis, kurios lyg paršiukai valgo iš tavo rankų. Tikrai kažkas TOKIO Net nufilmavau visa tai, kad galėčiau parodyti artimiesiams, nes pamaniau, kad tuo niekas nepatikės (mano tėtis „užkietėjęs“ žvejys). Kol dar nepuolėt stebėtis, kad jų ten jų iš vis YRA, esant tokioms žvejojimo rankomis sąlygomis, pasakysiu, kad paplūdimy kabo ženklas, draudžiantis jas gaudyti (na, bet atėjus ten naktį ir vieną kitą įsimetus į kišenę, nebūtų jokio dideliausio nusikaltimo. Manau : )
Bet tą akimirką musų galvose sukosi mintys ne apie žuvienės ir ne žudies kotletus. Kaip tikri lietuviai pasiėmėm bandelių į kelionę (kurių viena „nauja“ kainuotų mažų mažiausiai 30 – 40 euro centų). Jas valgėmė gal tris dienas ir nieko blogo mums nenutiko (neišdygo pelekai ir žvynais mes neapsaugome = vis tik subalansuota žmonėms, ne žuvims). Buvo puiki proga pasipraktikuoti kalbėti prancūziškai, bet šiuo metu tų žuvų pavadinimo vis tiek nepamenu. Bet atrodo jos kaip 1 – 2kg karšiai.
Kalbant apie kainas... Labai skaudi tema Už vieną paprastutį obuolį tame kurortiniame miestelyje man teko palikti 1eurą. Galit sutikti, galit ne, bet tai nėra pigu (tuo vėliau įsitikinau nuvykusi į MAROKĄ ir už tą pačią sumą... : ) ) Papasakosiu vėliau ).
Tiesą pasakius, tiksliai nepamenu, kur paskui mes patekome, ką veikėme. Visa ta pakrantė nusėta mažais miesteliais, kurie labai panašūs. Atrodo esi viename, paeini porą kilometrų pakrante ir, žiūrėk, jau kitas pavadinimas.
Perkam du bananus, arbūzą (prieš tai gan aršiai padiskutuojam apie arbūzo svorį ir tualetų (skysčių išvadavimo reikmemis prieinamumą) raikom arbūzą peiliu ir šaukštais, po to graibom iš nuostabaus fontano šiukšles (negalėjom to nepadaryti, rankos tiesiog pačios tiesėsi, norėdamos sutvarkyti tą betvarkę) ir randam ,,Kinder bueno“ šokoladuką, dalinamės ir keliaujam link Kanų. _______________________________________________________
2012.01.18
Ši kelio atkarpa buvo gana blanki. Buvom išsigandė didelių kainų ir pilni nerimo, kad mums niekas nestos. Labai džiaugiuosi, kad mes klydome. Prancūzijos pietūs gana palanki vieta tranzuoti. Žmonės ten gerai nsuiteikę, draugiški ir paslaugūs (net patys prancūzai tai pripažįsta). Nepaisant to, yra ne tik tranzavimas. Kelionė susideda ir iš tokių dalykų kaip nuolatinis teisingo kelio ieškojimas, poilsis, komunikacija ir paties sunkiausio - nakvynės paieškos. Su jomis dažnai siejasi nerimas, nervai, bėjėgiškumo jausmas, namų ilgesys... Nėra paprasta vaikščioti kurortinio miestelio gatvėmis ir ieškoti vietos, kur galima būtų „pakristi“, saldaus miego paragauti.
Vienas tokių ryškiausių momentų buvo Antibes miestelyje, tiek ir tiek kilometrų nuo Nicos. Į jį mus atvežė labai daili mergina, kuri buvo gerokai vyresnė, nei mes manėme, bet whatever. Pakeliui prisiklausėme daugybės istorijų apie to miestelio grožį, lankytinus objektus ir bla bla bla
Taigi žygiuojame siauromis Antibes miestelio gatvėmis ir svajojame apie kokį nors normalesnį šiltą maistą ir KAVĄ (Prieš iškeliaujant aš dirbau Itališkam restoranėly, kur pardavinėdavome pačią skaniausią KAVĄ... = ) Dėja, dėja... Kava kavinėse kainuoja apie 2,7euro už puodelį (beveik tiek pat Maroke mes mokėdavome už... Vėliau papasakosiu ; ) )
Pavaikštinėjam po miestelį, pagulinėjam vietiniame pleže ir štai valgom sausus pusryčius su pienu (nežinau, kas mums darėse, bet gėrėme labai daug pieno, kuris, beje, nebuvo labai pigus. Už litrą pieno mokėdavome 1,7 euro, o jei norite šalto pieno – 2,2euro (pirkau aš jį ir galvojau, kad Lietuvos močiutės, pamatę tokias kainas (7lt už 1l), su savo Žalmargėm nedelsdamos leistųsi į piligriminio pobūdžio kelionę į Šiltus kraštus... Pieno kainos čia beveik 10 kartų didesnės, nei joms siūlo pieną superkančios pieninės). Pavalgėm, nusipirkom keletą atvirukų ir pirmyn į pakrantę ieškoti vietos nakvynei, jau po truputį temsta.
Tas juodas debesis, pakibęs virš miestelio, visai manęs neguodžia. Neguodžia ir ta mintis, jog dabar yra savaitgalis ir visur šmirinėja žmonės. Einam pajūriu ir matome dideles žmonių kompanijas, kurios čia pat susinešę stalus vakarieniauja, iš prabangių taurių geria vyną... Kaip aš jiems pavydžiu...
Apžiūrinėjame visas mažiausias kerteles, visas pasuoles, VISKĄ, kur tik galėtume prisiglausti nakčiai. Staiga pajaučiu labai ašrų žvilgsnį, sekantį mums įkandin. Atsisuku ir matau jauną aukštą vyrą poilgiais plaukais ir bintu ar pleistru (nesuprantu) apvyniota nosimi. Jis stovi ir žiūri į mus nueinančius. Atsisuku – o jis žiūri. Vėl atsisuku, o jis vis dar žiūri. Nueiname kokius 200metrų, O JIS VIS DAR ŽIŪRI! Man šiaušiasi plaukai ir darosi LABAI nejauku. Galiausiai baigiasi paplūdimys ir mes ištirpstame prietemoje.
Prieiname kažkokią apžvalgos aikštelę. Aš prisėdu ant suoliuko ir niekur nebenoriu iš ten eiti.
[Tai buvo antra psichologinė duobė po Italijos, kai man buvo taip sunku].
Atsisuku į Martyną ir konstatuoju faktą, kad man reikia paverkti ir kad po to man bus kur kas geriau, ir galėsime eiti. Taip pat jį perspėju, kad manęs neguostų, nes tada bus tik blogiau. Sėdim ant suoliuko, aš verkiu. Martynas lyg tarp kitko pasako, kad jam irgi sunku, bet ar aš verksiu sėdėdama namuose ir nieko neveikdama, ar aš verksiu čia, aš vis tiek verksiu... Ir čia verkti yra geriau, nei namuose : )
Nors labai skauda pečius, o kojos jau visai atsisako eiti, nusprendžiame leistis į gyvenamūjų namų kvartaliuką, besidiekiantį palei jūrą. Galbūt čia rasime kokį nors prieglobstį? Kopiame į kalvą siauru keliuku, vedančiu į prabangių namų kiemus. Dar kelios minutės ai aš jau tempiu palmės „šakas“, kurios užima tobulą maždaug 2 x 2m plotą po palme ir labai badosi. Martynui ši vieta ne itin patinka (ta palmė auga prie didelio prancūziško davarelio tvoros) ir jis eina žvalgytis toliau. Netrukus grįžta ir ragina keisti lokaciją. Jis rado kažkokį apleistą parkelį, atitvertą vielos tvora... Man mintis kraustytis ne itin patinka, bet susirenku daiktus ir seku paskui.
Kai reikia perlipti tvorą, aš pradedu pykti. Nei čia parkas, nei čia miškas ir dar reikia lipti per aukštą tvorą. Kas čia, , per vieta. Neguodžia ir tai, jog ten jau stovi viena nemaža palapinė. Nuostabu! Puolu į nedidelę isteriją. Tiesiog tobulas vakars ir tobula vieta nakvynei. Žiauriai nejauku. Tamsu, miškas – parkas, status šlaitas, aplink akmenys, o šalia palapinė žmonių, kurie taip pat nelegaliai ieško vietos nakvynei. O jei ten TAS PATS auštas vyras apsigyvenęs? Truputi susipykstam su Martynu (pirmą kartą per visą kelionę, bet tai trunka labai trumpai. Nei aš nei jis nemokame pykti ir pyktis).
Pasistatom palapinę, išsirenkam visus tuos prakeiktus akmenis mums iš po nugaros ir užuodžiam labai nemalonų kvapą. Toks jausmas, kad patupdėm savo palapinę... arba įmynėm į.... „Š“. Tąsom tą palapinę iš vienos vietos į kitą, apsižiūrim batus, bet niekas nesikeičia. Tada priimam tokią išvadą, kuri vėliau tampa vos ne anegdotu: ,,O š*du smirdi dėl to, kad pri*ikta! ; ))))
Apsiraminam, pasidalinam paskutines iš žuvyčiu atimtas bandeles ir saldžiai užmiegam....
Ryte mus pažadina ne manos kepamų blynų kvapas ir net ne kavos aromatas. Girdim gėsmingus virš mūsų pakibusio debesies grasinimus. Staigiai šokam iš palapinės ir viską pakuojamės. Laiko turim nedaug – tuojau pradės lyti. Jei sušlaps palapinė, kartu su mūsų daiktais, stigsim čia neaišku kuriam laikui. Nieko nėra blogiau už šlapius sunkius daiktus, kurių nėra kur išsidžiovinti.
Visą susikraunam akimirksiu, užsidedam savo lietpalčius ir nusiteikiam sušlapti. Ilgai laukti netenka. Einam tuščiomis kurortinio miestelio gatvėmis ir dairomės kokios nors pastogės. Štai stovi vienas vyrukas stotelėje, toks pats, kaip ir mes – su kuprine ir viltimi, kad tuojau nustos lyti. Susimojuojame ir einame toliau. Nežinau, ar tikrai dangus šviesėja, ar tik aš beprotiškai noriu, kad taip būtų.
Glaudžiamės po kažkokios drabužių parduotuvės pastoge. Mūsų kuprinės saugios, bebesušlapsime ir mes. Sekmadienio rytas. Ramu. Turime laiko, nes lietus dar nesiliauja. Martynas daro mankštą, aš išsitraukiu iš kuprinės pojus ir bandau parodyti kaimynystėje esančios kavinės personalui, t.y. dviem vyresnio mažiaus vyrams, kurie įtariai mus nužiūrinėja, kad mes ne valkatos ir ne elgetos ir šiaip visai įdomūs žmonės.
Po to seka antras šio “pasirodymo” etapas. Reikia išgeri kokio šilto gėrimo. Abu suprantam, kad kavos ar arbatos čia mes neįpirksim – geriau už tokius pinigus kiek atokiau nusipirksim visai neprastus pietus. Sėdžiu ir bandau prisiminti tai, ką mokiausi 5 metus mokykloje – parcūzų kalbą. (norėčiau padėkoti savo prancūzų kalbos mokytojai, kad nors ir neprisimenu šios kalbos gramatikos subtilybių, tačiau susikalbėti galiu). Kelis kartus pasitreniruoju tekstą, pasiimu mūsų aptrintus puodukus – virduliukus ir keliauju pas kaimynus. ,,Bonjour, est - ce que je peut achete d’aqua chaude?” [laba diena, ar aš galiu nusipirkti šilto vandens?]. Vyras paima mūsų varganus puodelius ir pila vandenį. Tuo tarpu pasakau, kad me sesame turistai iš Lietuvos ir keliaujame į Maroką. Jis plačiai nusišypso, paduoda mano vandenį ir palinki sėkmės [pinigų, kaip aš ir tikėjausi, neima ir neprašo – kur čia apiplėšinėsi tokius sustirusus maksimalistus].
Vuolia! Dar viena maža pergalė. Į vieną puodelį susipilam plastmasoidines sriubas, į kitą – arbatas (kurių į šią kelionę pasiimiau tikrai daug), pusryčiaujam : )
Kuprinės ant pečių, keliaujam toliau. Nelabai žinau, kur tiksliai mes einam, bet miestelis gražus, su daugybe nuorodų (ne taip, kaip Italijoj). Susirandame autobuso stotelę, iš kurios galime nuvykti į Kanus. Dar vienas didelis miestas. Tikėtina brangus. Nors labia norėčiau jį pamatyti, bet gal kitą kartą. Nusprendžiame jį aplenkti. Keliaujame į kitą autobuso stotelę, pakalbinm du angliškai nešnekančius, bet mus mano prancūzų kalbą suprantančius vietinius jaunuolius ir jau riedame viešuoju transportu iš šios kurortiniais miesteliais nusėtos pakrantės. Mums reikia tikamo kelio. Martynas vėl miega. Pavydu ; )
Išlipam vidury kažkokių miškų. Pagaliau! Galbūt turėsime galimybę pastovyklauti gamtoje (visai kaip filme ,,Into the Wild“, kurį pažiūrėjau tik vakar ir neturėjau žalio supratimo, kad būtent jis įkvėpė Martyną leistis į šią kelionę). Paradoksalu, tiesa? Tiems, kas yra jį matę, pasakysiu, kad mūsų kelionėje buvo nemažai panašumų (hippių bendruomenė, išmintingi žmonės, nuostabi gamta), tačiau mūsų kelionė buvo spalvingesnė, dinamiškesnė. Tačiau su viena paskutinių filmo tezių, dogmų (kaip pavadinsiu taip) aš visiškai sutinku - ,,Hapiness is when you share“. Tai supratau dar gyvendama Portugalijoj ir man nereikėjo mirti, kad padaryčiau tokią išvalgą).
...išlipam vidury miškų, tačiau nusprendžiam, kad čia neužsibūsim (neturim pakankamai vandens atsargų), judėsim pirmyn. Sutranzuojam pagyvenusią porą, su kuria kažkokiu būdu vėl susikalbu ir jie mus paveža arčiau A1 kelio, kurio mums dabar labiausiai reikia. Štai jis! Tačiau nepaisant minties, kad esame ten, kur reikia, vaizdas mūsų nedžiugina – esame tame kelių mokesčių surinkimo punkte, kurio plotis kaip trys mūsų autostrados... Kur stoti? Kur galime tranzuoti? Už 150m matome tualetą. Mašinų čia sustoja nedaug, tačiau vis šis tas. Štai – vyrukas automobilyje. Paklausiame ar pametėtų mus iki degalinės. Jis paaiškina, kad jo automobilis sugedęs ir toliau kalbasi telefonu. Po kurio laiko išvažiuoja... : )
Štai dar vieni žmonės, stebintys prabangų mersedesą – juodą, tamsintais langais. ,,Ne, mes nevažiuojame link Kanų... tik pažiūrėkit, kokia mašina. Norėtumėt tokia pavažiuoti, m?“ Jūs irgi jaučiate arbatinį šaukštelį arogancijos, tiesa? Tokia pati tiesa kaip ir tai, jog nuseku to automobilio vairuotoją iki tualeto ir išeinantį užkalbinu [prancūziškai]. Jis suraukęs antakius bando suprasti, ką aš jam bandau pasakyti, kol neišsikentęs paklausia, ar aš kalbu angliškai: ) Cha! Žinoma, kad kalbu ir tai darau kur kas geriau nei prancūziškai! Mes važiuojame link Kanųųųų!
Susimetam kuprines į "kosminio laivo" bagažinę, kuri yra gal tik šiek tiek mažesnė už mūsų palapinę. Automobilyje jaukiai vėsu, skamba egzotiška muzika, akį traukia priešais esančiame sėdynės atloše įmontuotas mini tv ekranas.
Vyras ne prancūzas. Jis iš Azarbaidžiano (berods), bet jau dešintį metų gyvena Paryžiuje, kur turi savo verslą. Kietas diedukas, nors šiaip labai paprastas (su brangiais melsvais marškiniais, kurie matosi pro langą ir su pležiniais šortais ir tokiom pat ,,pležankėm“ (juk labai karšta!) ; )
Jis mums papasakoja apie savo gimtinę, muziką, kuri lepina mūsų ausis, ir priežastis, paskatinusias ją palikti. Taip pat paantrina nuomonei, kad Paryžiuje žmonės labai arogantiški, tačiau ten palankios sąlygos pradėti savo verslą... ir kad tai yra be proto gražus miesas. Mes jį aplankysime. Bet ne šį kartą.
Taip smagiai išsišnekam, kad jis nusprendžia neužsukti į Kanus ir pavežti mus dar toliau. Mes žinoma neprieštaraujam ir mėgaujamės malonia kompanija.
Mus išleidžia nuostabioj degalinėj (patikėkite, būna ir tokių): didelis eismas, žmonių srautas, maistas ir DUŠAS (už 1,7 euro + mano automobilio rakteliai (cha cha) arba ID kortelė). Nuostabu - oras geras, didelės degalinės aplylinkės ir pietų metas. Esame pavargę, labai norisi poilsio. Nusiperkam kus kus‘o „patiekalą“, pieno ir plastmasės skonio bandelių. Pavalgom ir nusprendžiam pachillinti – išsiskalbti drabužius, patinginiauti. Mes to nusipelnėme – pagaliau ištrūkome į normalų kelią, be jokių miestelių miesteliukų, pagaliau įgausime normalų pagreitį judėti toliau.
Stop stop stop! : )
ČIA prasidėjo viena didžiausių mūsų kelionės aferų - pažintis su viena spalvingiausių visos kelionės metu sutiktų asmenybių – Pinčiuku (atleiskite, bet nepamenu jo vardo). Tai va, išsiskalbiau savo drabužius, viską susidžioviau ant čia pat susikonstruotos „džiovyklės“ ir išrūkau maudytis (nieko nėra geriau už dušą tokią karštą dieną ir NERIBOTĄ karšto vandens kiekį).
Keliauju atgal ir matau, kad Martynas su kažkuo kalbasi. Pirmiausiai pamaniau, kad tai koks nors žmogus, kuris mus paveš ir jie dabar derinasi laiką, arba laukia manęs. Jie atsisveikina kaip geri bičiuliai ir Martynas man papasakoja idėją – planą chuliganą : ) Situacija tokia – tas vyrukas turi automobilį, bet neturi degalų. Jis nori, kad mes pasiimtume iš jo plastmasinius bakelius, eitume prie žmonių ir pasakotume graudžią istoriją, kad va mes važiavom važiavom ir mums pasibaigė degalai, ir pinigai.... Mūsų prancūzų kalba silpna (Martynas iš vis nešneka prancūziškai), tad musų pagailės ir duos arba pinigų arba kuro, o jei kažkas bus piktas ir mus aprėks, tai mes vis tiek nesuprasim ir nepasiginčysim. Dar tabai įtaigu tai, kad mūsų veideliai tokie grietiški, mes tikrai nepanašūs į apgavikus.
Ši mintis suintriguoja Martyną, bet ne mane. Aš negaliu ir nemoku meluoti + man labai sunku kažko prašyti + aš suprantu prancūzų kalbą, negaliu apgaudinėti žmonių ir dar jų namuose! Pasiūlau Martynui tokį variantą: tu eini prašinėti, aš einu tranzuoti. Kas pirmas „pelnys taškų“ tas ir laimės. Bet kuriuo atveju judėsim pirmyn. Bet kuriuo atveju, naudos bus.
Abu jaučiam trečio žmogaus spaudimą. Martynas suverčia visą kaltę man (aš dėl to nei kiek nesupykstu, nes jis teisus : )) ir atsisako šio plano. Atsisveikinam ir stojam į trasą.
Ilgai laukti netenka ir mes jau važiuojam jauno vaikinuko –studenčioko automobiliu link Monteplier. [Mylių tą french – english akcentą. Toks jaukiai „apvalus“. Su jokiu kitu akcentu jo neįmanoma sumaišyti[. Tas bernužėlis važiuoja į Aix en Provence miestelį aplankyti savo draugus. Nuostabu, važiuojame kartu. Prieš tai pasiklausome apie nežmoniškas maisto ir gėrimų kainas ir pasijuokiame, kad pas mus už 6 eurus galima būtų nusipirkti mažiausiai tris bokalus tikro, skanaus lietuviško alaus. Apsikeičiame kontaktais ir keliaujame į paštą (reikia išsiųsti laiškus draugams).
Slampinėjam mažo miestelio gatvėmis, ieškome interneto svetainės. Jau seniai mūsų namiškiai nieko apie mus negirdėjo. Reikia pranešti, kad musm viskas geri, kad mes sveiki ir gyvi. Netrukus maigome tas juokingas prancūziškas klaviatūras ir jaučiam, kaip begėdiškai jos ryja mūsų tikrai brangų laiką. Whatever, taip smagu prisijungti online ; )
Toliau seka parduotuvės paieškos. Surandam mažutę, dar dirbančia krautuvėlę. Mūsų vakarienė jau tradiciška – šaltas pienas ir dribsniai. Nusprendžiu palaukti Martyno lauke ir pastebiu šalia stoviniuojančių vaikinų būrelį (jie turi gitarą! Laaabai geras ženklas). Kažkoks girtas vyriškis jiems kažką sako nueidamas. Visi juokiasi. Paklausiu, ką jis jiems pasakė. ,,Kažką apie rūpestį ir meilę“ – atsako vienas jų ir užmezgam pokalbį apie mus, apie juos ir apie atrimiausią parką, kur būtų saugu numigti. Prisijungia Martynas. Nekaltas melas – pristatau jį kaip savo brolį : )) Tada asiranda vienas vaikinukas, kuris pasisiūlo mus palydėti, mat jis eina ta pačia kryptimi, kur mums reikia. Suskamba jo telefonas. Tai jo draugai. Keičiasi planai – mes esame kviečiami į mažą išleistuvių vakarėlį vieno jų namuose. Puiku!
[Moralas toks - niekada neprašausi pro šalį, užkalbinęs žmogų su gitara].
Taigi, nedrąsiai įžengiame į naujųjų draugų namus, kur vyrauja, toks švelniai taraint bardakas : ) Visi vyrukai tuoj pat puola tvarkytis – gražu žiūrėti. Visi kaip gerai organiziota skuzdėlių kompanija akimirksiu sutvarko namus. Užuodžiame šilto, naminio maisto aromatą.
Pasirodo, visai atsitiktinai atsiduriame muzikantų – pamišusių tranzuotojų namuose. Visi jie turi didžiules tranzavimo patirtis ir mūsų didydis ,,Eurotrip‘as“ netrukus atrodo tas pats, kas kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą. Negalime atsistebėti vieno jų maksimalizmu, kada jis bando parodyti visas kelionių kryptis ant čia pat, ant sienos, kabančio žemėlapio.
Ne mažiau žavi ir tai, kad visi jie groja ne vienu ir ne dviem instrumentais, visi yra labai LABAI gabūs muzikantai, turintys savo grupę. Netrukus susirenka visi vakaro svečiai, prasideda vyruko, kitą dieną iškeliaujančio į Indiją, išleistuvės. Vyras, bugnai, muzika, alus ir ,,mažasis Amsterdamas“ (O_o) mažame prancūžiškame butelyje, mažame jaukiame prancūzijos miestelyje. Liekame nakvoti čia. Turiu tikrą pagalvę! : ))))
Kitą rytą (na, galbūt labiau tiktų kitas gražus lietuviškas žodis,, popietę“), atsikėlėme, išsimaudėme, atsigėrėme kavos (!), pasižvalgėme pro saulės apšvietus langus į jaukias miestelio gatveles, nufilmavome mini reportažą namiškiams, atsisveikinone su mūsų atsitiktiniais „host‘ais“ (nerandu lietuviško atitikmens šiam angliškam žodžiui... gal tiktų ,,Priglaudėjais“) ir ratais kvadratais patraukėme trasos link. Pakeliui užsukome į paštą, išmetėm laiškus, nusipirkom brangių obiuolių, užlipome į kalną, nulipome žemyn ir radome vietą tranzavimui, kur DAR suradome lietuviškus rašmenis ant kelio atitvaro.
Tranzuoti lengva nebuvo. Nors vieta buvo gana patogi, praleidome ten kokias 2 – 3 valandas. Na, bet buvo linksma. Parncūzai puikiai įvaldę neverbalinę kalbą.
Pagaliau atsiranda vyrukas, kuris važiuodamas iš darbo mums sustoja. Važiuosime neilgai ir netoli – apie 30km, bet neužilgo jau būsime trasoje ir galėsime judėti Montpellier link Labai graži degalinė, puikus oras, judėjimas ne pats didžiausias, bet visai nesupykčiau, jei tektų čia nakvoti ir viena akimi ieškome vietos palapinei. Tiesa, sutinkame pirmąjį lietuvių fūristą! Labai smagu pasikalbėti!
...Irrrrrrrrrrrrr… NEPATIKĖSIT! : )) Iš niekur nieko išdygsta mūsų PINČIUKAS! : )))) Koks mažas tas pasaulis. Pasisveikinam, pasikuokiam ir vėl sulaukiam tokio paties pasiūlymo. Sąlygos toks pačios.: imat bakelius, prašot kuro ir važiuojam. Mano nuomonė nesikeičia, sąlygos taip pat, bet Martynas sutinka pabandyti... ir žinot ką? Jam labai neprastai sekasi! : )))
Pirmiausiai kreipiamės į tautietį, prašydami kelių litrų „saliarkos“ pagalbos, bet paskui nusprendžiame, kad apsieisime ir be to. Anyway, čia labiau Martyno rūpestis. Aš tuo tarpu dominu vidutio amžiau vyrus, kurie siūlosi mane pavežti (net iki Pepigan‘o, kuris yra Ispanijos pašonėje), bet kai aš pasakau, kad aš ne viena, jei kažkodėl labai greitai persigalvoja ir niekaip neatgumentuodami nuvažiuoja. Įdomu, kodėl? ) Martynas vis pasitikrina, ar aš vis dar esu ten, kur esu. Netrukus nusprendžiu prisijungti prie Martyno ir pati įsitikinu, kokie dosnūs gali būti visai nepažįstami žmonės. Beje, paskutinioji užkalbinta pora - ne prancūzai, Marčius puikiai su jais susikalba rusiškai ir gauna visus smulkius pinigėlius iš jų kišenių (apie 6 – 7 eurus!) Chapeaux! (pagarba) : ))
Netrukus susipakuojam į baltą pinčiuko „kibirėlį“ (taip vadinu visas mažas, ekonomiškas mašinytes). Vietos čia ne per daugiausiai, nes be mūsų kartu keliauja ir visas Pinčiuko „gyvenimas“ – mikrobangų krosnelė, pripučiamas baseinas, ir dar DAUG visokių daiktų.
Mūsų Pinčiukui 34 metai. Bendraujame su juo pusiau angliškai pusiau prancūziškai (jis angliškai kalba taip pat puikiai, kaip aš prancūziškai). Jis nevedęs, nei žmonos, nei vaikų neturi. Turi giminaičius, su kuriais mažai bendrauja ir jau apie 10 metų gyvena „ant ratų“: keliauja iš vienos vietos į kitą, prašydamas maisto, cigarečių, pinigų, kuro... Jis nedirba, tad sukasi kaip išmano – turi puikią ,,verslumo gyslelę“, kurios buvimu mes puikiai įsitikinome.
Susirandame labai charizmatišką naują draugą ir patys to nežinodami patampane savotiškais jo įkaitais.
Su Pinčiukus man siejasi pačios kontaversiškiausios emocijos. Ir pyktis, ir juokas, įniršis, bevitiškumo jausmas, pasimetimas, baimė, adrenalinas.Bet apie tai nuo pradžių. Pamažu judėjome Mėlyjąja pakrante, aplenkdami didžiausius miestus. Daug kalbėjom apie tokį neįprastą Pinčiuo gyvenimo būdą, apie jo šeimą, draugus, apie mūsų kelionę, apie Prancūziją ir Maroką. Man jis pasirodė susidvejinusi asmenybė, nes jo nuomonė keisdavosi taip pat greitai kaip ir kraštovaizdis pro langą. Vieną akimirką jis sako, kad Prancūzija yra nuostabi šalis, o kitą jau tvirtina, kad tai blogiausia šalis pasaulyje (na, gal Marokas kiek blogesnis, nes ten baisiai pavojinga ir mus ten nužudys kas nors, na, trumpai tariant, mes bepročiai). Visą kelią sėdėjau gale, kLausiausi prancūziškai – angliško pokalbio, jei reikėdavo pavertėjaudavau, bet per daug stengiausi nesikišti. Mūsų naujasis draugas iš pradžių ne itin mane mėgo (jei ne aš, jau seniai būtume kartu keliavę, juk mums (Martynui)taip puikiai sekasi prašinėti), o aš į drauges taip pat per daug nesisiūliau, nepasitikėjau juo, tad tylėjau, snaudžiau ir stebėjau, kaip pamažu mezgasi Martyno ir Pinčiuko draugystė.
Tau temo. Mūsų pilvukai gurgė, norėjome valgyti. Privažiavome kažkokį keistą miestelį, kurio gatvėmis vaikščiovo vyrai baltais chalatais (nei kiek nejuokauju!). Man buvo tikrai labai labai baisu, nes niekada nieko panašaus nebuvau mačiusi. Pinčiukas jau buvo seniau čia buvęs ir tikino, kad čia saugu ir tuojau rasime maisto. Važinėjome aplink prekybos centrų šiukšliadėžes, prie kurių mūsų draugas paprastai rasdavo kokio nors maisto (dėžėse). Buvau apie tai girdėjusi, buvo labai įdomu. Tačiau tądien buvo ne ta diena. Radome tik kažkokį perdžiūvusį batoną ir porą supuvusių vaisių. Mūsų draugas pyksta, nors jis neseniai pavalgė – gavo šitą kebabą ir fri bulvyčių (tiesiog nuėjo pas ten dirbusį žmogų, pasakė, kad labai nori valgyti ir gavo. Tiesiog taip). Pasiūlė pasivaišinti ir mums, bet mes atsisakėme (dar prieš tai trumpai pasipykome dėl to su Martynu. Aš tikrai norėjau valgyti, ir buvau UŽ tokį pasiūlymą, o Martynui atrodė negarbinga dalintis su tuo žmogumi jo grobiu. Bet juk mes buvome bendralekeiviai! Aš į jį (Pinčiuką) žvelgiau kaip į nieko gyvenime neveikiantį laisvamanį, kurio gyvenimo būdas tą akimirką buvo panašus į mūsų, juk visi kartu sukinėjamės aplink tuos konteinerius, o Martynui jo buvo gaila.... Mūsų požiūriai skyrėsi).
Važiuodami iš to miestelio pamatėme šalikelėje stovinčia skalbyklę. Ji atrodė dar visai neprastai, bet neturėjome kur jos dėti ir Pinčiukas pasižadėjo jos dar sugrįžti (ir paskui veikiausiai prastumti kokiame nors turgelyje ar karkur... Whatever.. : )))
Pinčiukas prisimena VYNUOGYNUS : )) Klajojame jau kito mažo miestelio gatvelėmis, keliukais ir ieškome vynuogynų. Tai jau nebe kelionė, tai panašu į misiją - ,,Maistas“. Labai linksma. Sėdžiu mašinoj ir laukiu, kol vyručiai tuo tarpu krauna į politeleninius maišelius mūsų vakarienę – dar ne visai prinokusias vynuoges (taip greitai ir šventvagiškai - net nepasikuklinę išjungti ilgąsias automobiliuko šviesas!) Kaip skanuuuu! BET tai dar ne viskas! Čia dar kažkur yra obuolių ir persikų laukai! Taip, taip, Jūs išgirdote ir pagalvojote ir viską supratote teisingai! Dar daugiau adrenalino ir pusžalių vaisių mūsų pilvukuose : )) Pilnuose pilvukuose. Čia jau nebe Nica, už tą obuolį mums nebereikia mokėti – 1 – 2 eurų.... O vaisių taip pasiutusiai norisi...
Pakeliui sustojame prie kažkokios degalinės (nebeveikiančios), kur yra elekta ir susiglaudę miega bomžai (ši savoka mūsų kelionės kontekste skeistokai skamba, nes mūsų ir jų namai šiuo atveju yra vienodi – nei mes nei jie jų neturime : ))) Pinčiukas išsitraukia iš savo mašiniuko seną kavos aparatą. Kava nesigauna.
Pagaliau privažiavome Monteplleir miestą. Klausiame Pinčiuko, kur jis planuoja mus paleisti. Jis pasako, kad iki artimiausios degalinės apie 10km ir mums šiandien jau nebeužteks degalų (l’essance) iki jos nuvažiuoti... BEEET tai sakydamas jis mus veža į miesto gilumą. ,,Aš noriu jums parodyti šį nuostabų miestą”.
Jaučiu, kaip iš pykčio ir nevilties man ima virpėti rankos ir akyse po truputį kaupiasi ašaros. Tyliai verkiu, nes šią akimirką visa širdimi nekenčiu šio žmogaus. Miesto centras ir naktis – blogiausia įmanoma kombinacija. Nenoriu matyti to miesto...įsivaizduoju save miegančią ank kokio nors ofiso laiptelių... Jokių parkų čia nėra. Tada mes atsakome, kad nenorime matyti miesto, mes esame pavargę ir norime miegoti. Paklausiame ar aplink yra koks nors kempingas. Tačiau netruksu įsitikiname, kad jis ne taip mus suprato. Panašu, kas jis mūsų išvis nesupranta... Galbūt tik numano, kad norime mauti kuo toliau nuo jo. Mums jau nebesvarbu, kur miegoti. Norime skirtis nuo jo. Jis pasako, kad žino puikią vietą, kur mes galėsime saugiai numigti...
...netrukus sukiojamės kažkokio pramoninio miestelio aikštelėse (vaizdas panašus, kaip ištuštėjusios ,,Megos” prieigos). Betonas betonas betonas... ir kriaurai mus košiantis vėjas. Apsirengiame visus šiltus drabužius ir sėdime ant autobuso stotelės suoliuko. Labai šalta. Nebepanenu kaip, tačiau vėl važiuojame su Pinčiuku. Matome keistą neužrakintą ”namuką” su plastikinės plėvelės užuolaidomis. Čia šilta ir saugu. Galbūt ryte mus kas nors pažadins, bet kol kas tai yra geriausia, ką tokioje vietoje galima rasti. Beveik tobula.
Nusileidžiam užuolaidas, šniūru užsivyniojam (užsirakiname) duris. Pinčiukas mūsų nepelieka, jis kaip sargybinis šuo miega visai čia pat, savo automobilyje kitapus durų... (Komentaruose rasite mūsų namo foto) Aš esu tas "kirminėlis" žaliame miegmaišyje : )))
2012.02.02 (lygiai už mėnesio ir 1dienos mano gimtadienis! :)))
Pabundame labai anksti, nors niekas mūsų nežadina (o aš to tikėjausi, nes miegojome kavinės, kioskelio ar kažkokios parduotuvėlės prieigose). Šviečia saulė, Martynas jau atsikėlęs. Mūsų draugas taip pat. Reikia kažkaip judėti toliau, nors neturiu žalio supratimo apie tai, kur mes esame. Susipakuojam, sėdam į mašiniuką ir leidžiamės į naujas kuro paieškas. ,,L‘essance... L‘essance“ (degalai) kaip malda sukasi mano galvoje ir skamba mūsų draugo – vairotojo lūpose. Privažiuojame degalinę. Metas „dirbti“.
Sėdžiu mašinoje ir šiek tiek nejaukiai jaučiuosi stebėdama, kaip Martynas ir Pinčiukas prašo degalų. Negaliu. Negaliu perlipti per save ir eiti prašyti tų žmonių degalų. Ne toks buvo mano kelionės tikslas, ne toie būdai ir priemonės, tokia kaina man ir mano įsitikinimams yra per didelė.
Dar rytas, tad ir žmonių nėra labai daug. Staiga matau labai įdomų vaizdą – mūsų Pinčiukas aršiai ginčyjasi su vieno automobilio vairuotoju. Jam tai nėra naujiena ir priežastis labai paprasta – žmonės tiesiog nesupranta, kodėl jie turi padėti šiam žmogui, tautiečiui, kuris turi tiek pat kojų, tiek pat rankų kaip ir jie, kuris yra sveikas, gali dirbti ir užsidirbti. Nesuveikia net mes ir mūsų buvimas. Pinčiukas susierzina, važiuojam į kitą degalinę.
Norime kavos ar arbatos – nesvarbu, kokio nors šilto gerimo, kurį įprastai rytais geria koks 90% visų normalių žmonių,. Turime kavos, kavos aparatą ar kažką panašaus, net cukraus, bet neturime vandens. Kadangi aš nieko neveikiu, tik retkarčiais nutaisau liūdną miną, kai Pinčiukas rodo į mus pirštu (kad mes užsieniečiai, keliaujame po Europą ir neturime pinigų), einu ieškoti vandens.
Pasirenku mažą ofisą kitoje gatvės pusėje , pasiimu buteliukus ir einu prašyti vandens. Nesunkiai susišneku su darbuotojais, kurie gana normaliai sureaguoja į keistą mano prašymą ir grįžtu su vandeniu. Viską paaukojame kavai, tad grįžtu ten dar kartą.
Pagaliau judame tolyn, nors įtikinti Pinčiuką mus vežti į trasą nebuvo labai lengva. ,,Dar pusvalandį... dar 10minučių“. Labai keista, tačiau jaučiu nedidelį liūdesį, kai mums reikia atsisveikinti ir ištrūkti iš savotiškų pinklių. Jis vėl liks vienui vienas.
Stovime ant kelio, kuris suka į autostradą, kuria mes turime judėti toliau. Niekas nestoja. Valgome obuolius, persikus ir vakarykštes vynuoges [pusryčiai].
Prabėga valanda, pusantros, o mes vis dar ten pat. Nusprendžiame keisti vietą, sukame į miestelį. Nusiprausiame ir apsiperkame dideliame prekybos centre (labai skaniai pavalgome. Įtikinu Martyną nusipirkti mažą keptą viščiuką. Jis netiki, kad sugebėsiu įveikti pusę šio žvėries ir jis teisus : ) Šokoladas, bandelės, pyragėliai tiesiog tirpsta burnoje, prietaujant, bet viščiuko krūtinėlė supakuojama ir paslėpiama mano kuprinėje. Martynas juokasi ir pyksta, bet mielai padeda man įveiktį tą mėsytę priešpiečių metu. Randame degalinę, tačiau niekas nevažiuoja ten, kur mums reikia. Optimizmo nesuteikia ir kitas sutiktas tranzuojantis vaikinas. Jam taip pat niekas nestoja. Nusprendžiame eiti tolyn, nors mūsų žemėlapis nežymi jokio aiškaus kelio. Rintis nelabai yra iš ko, kadangi autostrada (autoroute) mes eiti negalime, einame tiesiog ta kyptimi šalia jos (išsiaiškiname, kad joks autobusas ta kryptimi mūsų nepaveš. Iki artimiausios degalinės apie 8 – 10 km...)
Laukai, grioviai, arimai, tvoros, miesteliai... Žinutė mamai... Kuprinė maudžia pečius, labai karšta. Prieiname vietą tų vietų, kur renkamas mokestis už kelius. Pats eismo judėjimas labai primena pasienio postą. Sutinkame vieną tranzuojantį Čeką, geriantį alų pakelėje. Kažką pasišnekam, nors iš to pokalbio mums mažai naudos. Stojame į trasą ir netrukus jau judame pirmyn mažame,a nkštame furgonėlyje. Stambus juodaodis vaikinas nėra labai kalbus ir klauso ne mūsų mėgiamą muziką (repas-šnepas) : )
Valanda kelio, degalinė, ačiū : )
Esame jau visai netoli Ispanijos sienos. Tikimės, kad jau šiandien vakare būsime ten. Ir neapsirinkame. Nepatikėsite, bet mums sustoja ne kas kiti, kaip ITALAI! : ) (Juokiuosi iš savęs ir savo pykčio. Gyvenimas mane moko, kad negalima turėti jokių išankstinių nusistatymų).
Tai jauna studentų kompanija, kurie važiuoja į kurortinį Ispanijos miestelį (Lioret de Mar). Paatostogauti. Jis nedidelis, bet jame labai daug (DAUG) veiksmo: klubai, jaunimas, rusų tautybės žmonės (tikriausiai kas antras sutiktas) ir, žinoma, narkotikų prekiautojai, pardavinėjantys visokius mažmašžius (rožančius, žybsinčius niekučius, kokainą, marichuaną).
Sėdime paplūdimy ir džiaugiamės dekingomis Ispanijos kainomis. Valgome šparagines pupeles, kažkokį paštetą, batoną (!) ir geriame pigią sangriją. Laikas keliauti tolyn iš miestelio. Jau vėlu, reikia ieškoti vietos nakvynei.
Apžvalgos aikštelė, uolos, neblaivi linksmų rusų kompanija, nepatvirtintas pakvietimas nakvoti pas juos, tvora, miškelis, kaktusai, saugumas, palapinė, miegas.
Atsibudome kažkokio kalno viršuje, kažkokiame patvory ir pasisveiinome su pro palapinės „duris“ į mus žvelgiančiais kaktusais, kurie mums priminė, kad pagaliau mes esame Ispanijoje. Labai gera nuotaika, tad netgi sugalvojame jiems vardus, kurių dabar taip greitai nepsisiminsiu.
Oras buvo puikus: giedras dangus, švietė saulė. Kalno papėdėje girdėjome žmonių balsus ir pastebėjome nedidelę trobelę, kuri savo prabanga per daug neišsiskyrė nuo mūsų palapinės. Keista, bet nejučia užpavydėjau tam žmogeliui: gyvena sau ramiai nedidelėje trobelėje, rytais geria kavą ir švelgia į čia pat tyvuliuojančią jūrą... (minties apie čia pat virš jo esančiame pušyne apsinakvyndinusius neaiškius prašalaičius, girtus rusus „pavojaus“ galimybę tą akimirką nepaliečiau).
Pusryčiams suvartojame paskutinį turėtą maistą: dar nespėjusisu prinokti vogtus (skolintus!) persikus ir obuolius ir patraukiame kalno papėde žemyn, kur pūpso prabangi kavinė – svečių namai Gavome leidimą pasinaudoti tualetu (tuo pačiu atlikome visus rytinius ritualus) persirengėme ir nuėjome maudytis į labai uolėtą „paplūdimį“. Daiktus palikome čia pat, ant uolų besideginančių žmonių ir šuns priežiūrai.. (įkelsiu kelias foto).
Gaivu ir gera, tik baisiai karšta + neturim žalio supratimo, kaip iškeliauti iš šio turistų pamėgto sex, drugs&Rock&Roll tipo miestelio. Rytas, gatvės pilnos saulės kamuojamų apygirčių paauglių, kurie kemša geriausią maistą – vaistą – picas ir visokį kitokį šlamštą. Akivaizdu, kad sveikas maistas jiems šiuo metu nelabai rūpi, nes viskas jau senokai prasilenkė su sveiku protu (susidaro įspūdis, kad kai kurie lig šiol nesupranta, kur jie yra ir ką veikia).
Užsukam į prekybos centrą, nusiperkam pieno, dribsnių, vafliukų ir kitokių gėrybių, susirandam pavėsį ir prisėdam šalia jaunimėlio iš vokietijos, kurie čia pat valgo didžiulius savadarbius sumuštinius. Iš kitos pusės sėdi senyvi ispanai, kurie geria alų ir klausosi plerpiančios radijūškos. Vienas jų kalba angliškai. Tai išsiaiškiname paklausę kelio iš miestelio. Martynas kažką pašneka su jais, papasakoja mūsų kelionės eigą ir marštrutą (jis visuomet kalbėdavo su tais žmonėmis, su kuriias aš tikriausiai nesivelčiau į dialogą. Šaunuolis).
Kas vyko toliau pamenu miglotai, tarsi nuotraukomis. Pamenu tą degalinę, kurioje mus išleido ispanai ir piktą jos operatorių, kuomet „pasiskolinę“ čia pat kabantį plakatą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo dar buvo naudingas (galiojantis), gavome velnių. Atsiprašėme ir pabrukę uodegas patraukėme tolyn. Tą diena ėjome daug. LABAI daug : ))) Džiuginome visus pravažiuojančius savo neispaniška išvaizda, visiems buvome labai įdomūs, bet niekas kažkodėl nestojo ir tai mane baugino (sesė buvo pasakojusi, kad Ispanijoje labai sunku tranzuoti). Na, bet ne taip jau ir prastai. Netrukus sugriuvo dar vienas mano stereotipinis įsitikinimas – mums sustojo ,,picho“ (ispaniškas slengas, apibūdinantis berniukus – klubinukus). Kalbėjome nedaug, nes visi pietiečiai su anglų kalba per daug nedraugauja (tuo aš įsitikinau dar gyvendama Portugalijoje).
Jis mus paleidžia šalia to kelio, kurame turime būti. Kelio ženklai mūsų nedžiugina – iki artimiausios degalinės apie 8km kelio automagistralės kelkraščiu. Puikumėlis! Tikėkimės, kad su pareigūnais mums neteks pabendrauti. Skubame. Vairuotojams mes nepatinkame, jie mums ikyriai pypsina. Karšta, jau po truputį leidžiasi saulę. Degalinė. Tikriname visų fūristų numerius. Matome ir lietuviškus. Kalbame su stambiu vyriškiu iš Lietuvos, kuris turi didelį randą ant veido. Esame pasiilgę lietuvių kalbos, bet, dėja, lietuviai lietuvių per atri neprisileidžia ir nesvarbu, kad ateini pas juos tik su gerais ketinimais...
Nueiname į krautuvėlę ir užsimanome „burbuliukų“ : )) Kadangi Cola ir Sprite mums atrodo per didelė prabanga (kainos atžvilgiu), nusiperkam litriuką alučio ir čia pat ant žolytės jį susiverčiam Mes jo nusipelnome, jaučiamės padarę didžiulį darbą – esame degalinėje ant gero kelio, šalia daug vietos nakvynei, turim vandens, oras puikus. Mums šiandien daugiau nieko nereikia! : )) Tačiau vis tiek ant “pavogto” plakato rašome ,,BARCELONA“ ir linksmučiai tranzuojam. Tuomet prie mūsų prieina dvi nedrąsios merginos ir pasako, kad jos kaip tik ten ir važiuoja! Puikiau nei puiku!
Sėdžiu gale ir leidžiu Martynui pasidžiaugti moteriška kompanija. Jos daug mūsų klausinėja, kadangi ir pačios planuoja pakeliauti po Europą autostopu. Laikas neprailgsta. Atsirandame apie 3km iki Barselonos. Turime galvos skausmą – kaip mums ją aplenkti?
------------------------------------------------------------- MAN NEBELEIDŽIA TOLIAU RAŠYTI....!!!! Kursiu naują temą : ))
Šiandien perskaitęs naujieną, kad mirė Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Il ir kaip žmonės gatvėse raudi dėl jo, sugalvojau „pagooglint“ apie jį ir apie „Liaudies Demokratinę Korėją“. Benaršydamas radau
, kaip jis su kolega buvo nuvykęs į Šiaurės Korėją. Ir net per kūną šiurpuliai bėgioti pradėjo. Nesitikėjau, kad ten gali būti taip blogai. Buvau skaitęs ir girdėjęs gandus apie tą Dievo užmirštą kraštą, bet ta informacija ir tie video pranoko visus lūkesčius. Na bet šitas „raštas“(nežinau, kaip kitaip pavadinti) ne apie tai. Pabandysiu suprasti, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. 2008 metų duomenimis Šiaurės Korėjoje gyveno 24 052 231 žmonių. Tai reiškia, kad joje buvo 24 052 231 svajonių, 24 052 231 troškimų, 24 052 231 idėjų, bei 24 052 231 pora tikėjimų pilnų akių. Jie troško gyventi geriau, jie norėjo gyventi geriau, jie tikėjosi, kad kada nors gyvens geriau. Mes Lietuvoje verkiame, kad pas Mus gyvenimas yra prastas, spjaunam ant mylimos žemės Lietuvos. kuri Mus augino, kuri Mus supažindino su skausmu, džiaugsmu, laime, meile... O ką Mes už tai, jai duodame? Nieko, pasiimame viską ką galime ir dingstame iš čia..
Vos prieš 20 metų, mūsų draugai, tėvai, seneliai, dėdės, tetos, stojo priešais tankus, norėjo pasiimti nepriklausomybę į savo rankas. Jiems tai pavyko, ir praėjus sąlyginai labai trumpam laiko tarpui, mes jau spjauname į tą laisvę, į nepriklausomybę ir bėgame iš čia. Juk tik pernai metais pirmoji Nepriklausomybėje gimus karta galėjo balsuoti, juk tik po 2 metų ta karta galės eiti į savivaldybių tarybas ir priimti sprendimus, juk tik po 6 metų, ta karta galės eiti į seimą ir ten priimti sprendimus. Žinau, kad dauguma iš čia bėga ne iš gero gyvenimo, bet ar ne patys kalti žmonės? Ar ne patys pasirinkote tokį kelią? Kiek procentaliai 20-25 metų žmonių jau yra beveik degradavę? Kiek procentaliai jaunų žmonių vienintelis laisvalaikio praleidimo būdas yra eiti į gamtą ir gerti alkoholinius gėrimus ten? Jeigu Jūs kaltinate valdžią, tai Jums reiktų įsijungti televizorių ir pažiūrėti tokias laidas kaip „Klausimėlis?“ ar „Farai“. Tada suprasite, kas iš tiesų yra kalti dėl Mūsų mylimos šalies visų nelaimių..
Mes turime laisvę, turime sąlygas viskam. Galime mokytis, galime kurti, galime įgyvendinti savo troškimus. Blogiausiu atveju, jeigu esate labai gabus, ir matote, kad Jums Lietuva nesuteikia tokių sąlygų kokias galėtu suteikti prestižiniai užsienio universitetai, turite galimybę išvykti mokytis svetur. Tik nepamirškite, kad visada reikia grįžti namo, į gimtąja šalį, kuri vadinasi Lietuva. Tikrosios gyvenimo vertybės ir yra ne pinigai, ar šalies BVP. O sąlygos kurias Mums suteikia Mūsų mylima šalis. Mes turime sąlygas ir galimybes į mokslą, turime sąlygas ir galimybes į informacija. Mūsų šalyje nėra blokuojamas, nei vienas priėjimas prie pasaulinių paieškos sistemų. Galime viskuo domėtis, viską pamatyti kas kur vyksta duotuoju momentu. Tad nekeikime šalies, susiimkime ir patys savo iniciatyvos dėka prikelkime savo mylimą šalį, tarsi Feniksą iš pelenų.
Ar jums atsibodo varginantys miestai, perkrautos gatvės, aukštos būsto nuomos kainos ir nepakeliamos paskolos? Yra pasaulyje vietų, kur jūs galite puikiai gyventi už mažesnę sumą pinigų. Įdomu tai, kad pigiausios vietos yra egzotiškos ir įdomios šalys.
Yra paprastos dvi taisyklės. Pirmiausia: jeigu randate šalį, kurioje gana pigu keliauti, greičiausiai joje pigu ir gyventi. Antra, kad ir kokioje šalyje būtumėte, gyvenimas kuo toliau nuo didesnių miestų yra vis pigesnis.
Žinoma, „pigu“ yra labai slidus žodis, mat tai, kas galbūt jums yra pigu, pakankamai brangu kitur gyvenantiems žmonėms. Tačiau jeigu ir jums pigu yra išleisti vos kelis dolerius per dieną, tai Azijos ir Centrinės Amerikos šalys gali jus sudominti.
Tailandas. Ar esate buvęs Tailande? Jeigu taip, ar atsimenate tą jausmą, kai už bokalą alaus sumokate 0,7 euro? Smėlėti paplūdimiai, saulė ir nuostabus maistas už mažiau nei 350 eurų per mėnesį. Žinoma, už šią kainą neįsigysite apartamentų paplūdimyje, tačiau lengvai rasite jaukų ir tvarkingą butuką, pavyzdžiui, Chang Mai mieste, kur už nedidelio buto nuomą per mėnesį sumokėsite vos 21 eurą. Arčiau paplūdimio kambario nuoma gali kainuoti nuo 63 eurų.
Gaminimas namuose jums beveik nieko nekainuos, nes vietiniai vaisiai, daržovės ir mėsa turguose kainuoja tikrai nedaug. Jeigu nemėgstate gaminti, maisto visuomet galėsite įsigyti mieste. Aštrų viščiuką su ryžiais ar makaronais gausite maždaug už 0,7 euro. Net jei ir išleisite maistui per mėnesį po 142 eurus, dar tiek pat jums liks laisvalaikiui – vietinėms kelionėms, restoranams, vakarėliams ir apsipirkimams.
Kambodža. Prisimenant Kambodžos istoriją ir kruviną Pol Pot režimą bei skurdą niekas nedrįstų šalies pavadinti rojumi, tačiau savo gyvenimo kainomis Kambodža nenusileidžia Tailandui. Žinoma, Kambodža neturi tokių puikių paplūdimių kaip Tailandas, tačiau juk ne apie jūrą kalbame, ar ne? Kambodžos sostinėje Phnom Penh jūs lengvai išgyvensite už 350 eurų per mėnesį. Kadangi į miestą atsikelia vis daugiau ir daugiau užsieniečių, būsto kainos auga. Čia bus gana sunku surasti butuką už mažesnį nei 42 eurų mokestį per mėnesį, tačiau visuomet galite sumažinti šias išlaidas dalindamiesi gyvenamuoju plotu su draugu.
Su likusiais 213 eurų šalyje lengvai išsiversite. Maisto kainos čia panašios arba net mažesnės nei Tailande. Pavalgyti vietiniame restoranėlyje jums kainuos maždaug 1,4 euro už pagrindinį patiekalą ir 0,7 euro už bokalą alaus. Tačiau jeigu norite dar labiau sutaupyti, galite pirkti maistą iš gatvės prekeivių – paprasta, bet pigu. Keliauti tuk tuk jums kainuos keletą eurų per dieną.
Gyventi Phnom Penh, mieste, kur nėra nei McDonals‘s, nei Starbucks, gali būti įdomi patirtis. Atkreipkite dėmesį, kad Kambodžos gyventojai yra labai vargingi, tačiau kuklūs, todėl gerbkite juos. Susidraugavę su keletu vietinių galite kur kas geriau pažinti šalies istoriją ir suprasti, kodėl čia taip sunku gyventi. Kalbant apie užsiėmimą, Kambodžoje visuomet laukiami anglų mokytojai ir nevyriausybinių organizacijų nariai, padedantys keisti aplinką.
Panašios gyvenimo kainos jūsų laukia ir kaimyninėse šalyse Vietname bei Laose.
Filipinai. Kita egzotiška šalis, kurioje gyvenimas jums nekainuos daugiau kaip 350 eurų – Filipinai. Jeigu norite pabėgti iš didmiesčio, persikelti į Manilą nėra gera išeitis, mat čia nuomos kaina mėnesiui prasideda nuo 255 eurų. Tačiau jeigu pasirinksite Cebu miestą su smėlėtais paplūdimiais, golfo laukais ir puikiais prekybos centrais, gausite išsinuomoti butą už 106 eurus. Kituose miestuose, pavyzdžiui, Damaguete City, lengvai rasite butuką ir už 28 eurus mėnesiui.
Maistas čia taip pat pigus. 142 eurų per mėnesį jums absoliučiai užteks, kad galėtumėte patenkinti visus savo poveikius įskaitant alkoholį ir tabaką – didelis bokalas alaus ir pakelis cigarečių čia kainuoja atitinkamai 0,39 ir 0,57 euro.
Negana to, Filipinai siūlo specialią pensininkų vizą, kurią galite gauti jau sulaukę 35-erių. Tačiau tam jums reikia atsidaryti sąskaitą vietiniame banke. Malaizija siūlo panašią programą pensininkams, kuri vadinasi „Mano antrieji namai“.
Kosta Rika. Čia išgyventi užtektų ir keleto eurų. O išgyvenimas čia gali virsti tikru malonumu. Sala turi 12 skirtingų klimato zonų ir gausią laukinę gamtą, tačiau kalbant apskritai, tai karšta tropinė, labai dvasinga ir draugiška vieta.
Kainos San José mažos –prekės ir paslaugos yra žemiausios beveik visame pasaulyje. Jeigu gyventumėte bute kartu su draugu, lengvai per mėnesį išsiverstumėte su 350-425 eurais. Žinoma, toliau nuo miesto kainos krenta. Maždaug 75 km nuo miesto nedidelį namą galite išsinuomoti už 177 eurus per mėnesį.
Restorane gausite puikiausią patiekalą bei desertą už 2,8-3,5 euro. Jeigu maistą pirksite parduotuvėse ar iš vietinių gatvės prekeivių, mokėsite dar mažiau – bananų kekė jums atsieis 0,3 euro ar dar mažiau. Cigaretės čia kainuoja 0,9 euro už pakelį. Lyginant turgaus ir prekybos centrų kainas, pastarosios yra 30 proc. didesnės.
Kosta Rikoje galite tobulinti įgūdžius arba mokytis buriavimo. Jeigu nesate tinginys, būtinai pasinaudosite galimybe ir išmoksite ispanų kalbos. Čia pamokos jums atsieis kur kas mažiau nei gimtojoje šalyje ar pačioje Ispanijoje.
Belizas. Svajojate apie asmeninį rojų? Jūsų svajonės gali išsipildyti Belize, kuris laikomas viena gražiausių Centrinės Amerikos šalių. Ji turi viską: nuostabius paplūdimius, subtropinį klimatą ir skirtingą gamtą. Oficiali kalba – anglų.
Šalis taip pat yra nardymo rojus. Belizo bareljefinis rijas siūlo 127 vietas nardymui, kur galima pamatyti saugomas jūros ekosistemas.
Kainos panašios kaip ir Kosta Rikoje. Už didelį namą Cayo rajone, maždaug už valandos kelio nuo sostinės, mokėsite 210 eurų per mėnesį. Maistas pigus, jeigu valgote vietines gėrybes. Importuojamos prekės brangesnės maždaug 50 proc.
Jeigu jums per 45-erius, galite pagalvoti apie išėjimą į pensiją Belize. Speciali programa čia jums leistų nemokėti mokesčių, o taip dar daugiau sutaupytumėte.
Prieš pradėdami pakuotis lagaminus atkreipkite dėmesį, kad šalis turi sausąjį ir drėgnąjį sezonus, taigi ne viskas taip jau puiku. Drėgnasis sezonas prasideda gegužę ir baigiasi spalį – tuo metu lyja, pasitaiko uraganų. Taigi jeigu norite šalyje praleisti tik keletą mėnesių, geriau ten važiuokite nuo lapkričio iki balandžio.
Pasaulis greitai keičiasi, todėl tai, kas šiandien pigu rytoj jau gali pasikeisti. Ir nepamirškite svarbiausio, kad geriausi dalykai nekainuoja nieko. Gyventi užsienyje už 350 eurų per mėnesį yra puiku, tačiau čia neįskaičiuotos pažintys su naujais žmonėmis, draugystės, pamatytos vietos, patirti nauji skoniai ir kvapai.
Na ką, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nuspręndžiau pasidalinti ta „žymiaja“ istorija, kurią parašiau dar 2006 metais.
Tikriausiai vienintelė priežastis, kodėl ji tapo tokia populiari buvo ta, kad tais laikais uždarbis internete buvo kaip Sovietų Sąjunga... Visi ieškojo greitų būdų užsidirbti, apgaudinėjo vienas kitą ir šiaip, vyravo tamsusis amžius. Spaudinėdavai reklamas už dešimtadalį cento, o sulaukus emailo, kuris siūlo net 1ct, jauteisi kaip aukso ieškotojas atradęs pilną kapą brangenybių .
Tekstas yra originalus ir pilnas klaidų, tačiau lai būna jis toks, koks yra. Sentimentai vis dėl to daro savo...
Kadangi per sękančius 5-6 metus nutiko daug visokių dalykų, apačioje rasyte ir antrą istorijos dalį, iki pat 2011 12 31. Antrą dalį rašiau sau (kol viską prisimenu), dėl šios priežasties, keletas tik man aktualių detalių buvo iškirpta ar pakeista. Prisipažinsiu, norėjau iškirpti dar didesnę dalį istorijos ir žinau, kad gailėsiuosi kelių čia paviešintų detalių...
Gavau kelis laiškus su klasimais, kaip aš viską pradėjau ir t.t. Todėl sugalvojau glaustai viską aprašyti...
O viskas buvo taip...
Pradžia.
O viskas buvo taip, seniau brolis bandė kažką dirbti internete su spedia ir kitomis programomis, per metus ~2-3 USD uždirbo, tada jis metė, o po gerų metų nutariau visą tai pabandyti aš, žinoma, buvo daug neigiamų atsiliepimų ir „patarimų“, jog to daryti neverta. Tačiau aš nepasidaviau :-) Pradėjau googlinti PTR‘ų, principą jau žinojau ir maždaug gaudžiausi, kas, kur, kaip :-) Pradėjau su tokiais PTR‘ais kaip BankMails, DreamStartMail ir kitais scam‘ais :-) Žinoma, tą sužinojau vėliau, tada atradau #earncash ir kitus IRC kanalus, ten gavau PIRMUOSIUS 10ct į savo e-gold sąskaitą už registraciją, tai buvo kažkas „special“.
From: Smile! It increases your face value. Memo: weather-mails .. buk aktyvus, rink refus
Dar iki šiol ieškau, kas man juos siuntė, žinau jog tas žmogus yra uzdarbis.lt, tačiau kas jis, nepamenu. Bespaudinėdamas ant linkų rasdavau daug naujų, suradau clicking2rewards.com, kadangi e-golde jau turėjau apie du dolerius už registracijas, nusprendžiau pabandyti gauti ref‘u clicking2rewards, nusipirkau reklamos keliuose puslapiuose už 30ct (taip, seniau tokios sumos buvo :-)) ir gavau pirmuosius ref‘us, atrodo apie 15, taip susipažinau su reklamos efektyvumu ir pradėjau eksperimentuoti su įvairiu tekstu ir t.t. E-Gold History pastbėjau, jog keletą pavedimų iš daug.tik.lt su memo: 5 centai, oho, tu jau turtingas , Sekis likuti )), Imk savo likuti http://web.archive.org/web/20040603191604/http://daug.tik.lt/
Lyg mačiau šį žmogų uzdarbis.lt Na anyways, dirbau, dirbau, vergavau už centus, registravausi, naudojau pinigus reklamai, jau gaudavau bonus už ref‘us :-) Dauguma adminų prašė promotinti jų puslapius, kadangi šiek tiek apie mane jau girdėjo. Uždirbau apie 20 USD, juos išleidau (net nežinau už ką :-)) naudodamas šį memo: MP4E Advertising Reseller Affiliate Program Advert Google radau: http://64.233.183.104/search?q=cache:89Dw4UrS-qUJ:www.freeadvertisingforum.com/archive/index.php/t-124864.html+egold+529097&hl=en&ct=clnk&cd=1&client=opera
Tikriausiai čia buvo HYIP ar kažkas panašaus :-) O gal ir PTR ads.
Pirmasis bandymas.
Mano svajonė buvo atidaryti savo PTR tinklalapį, turėjau apie 20 dolerių, o viso reikėjo 99.99 + domeno, todėl tariausi su skripto kūrėjų, jog leistu paimti išsimokėtinai :-) VISKAS PAVYKO! Atėjo laikas pirkti domeną, kadangi turėjau gražų paveiksliuką su akimi, sugalvojau PTR pavadinti visiblemails.com :-)...
Ah ha! Išsiaiškinau kas man siuntė pirmuosius 10ct :-) NuPagady! Pastebėjau, jog tuo pačių adresu mokėjau jam už domeną :-) Ot NuPagady, gausi lupti už tai, jog žinojai viską, kad aš ieškau, bet tylėjai :-)
Laikas pasakoti toliau... Tačiau iškilo problema: iš ko aš mokėsiu? Sugalvojau, jog atidarysiu Ads Only puslapį, visi pradėjo man „patarinėti“ jog neuždirbsiu nieko, nes niekas nenori tik reklamų, aš su jais nesutikau :-) Nutariau suteikti galimybę, 1000 „ads“ pinigų konvertuoti į 10ct, taipogi siūlyti random payout‘us. Pradėjau dėlioti dizainą ir t.t. Po savaitės ar kelių puslapį atidariau, po 2min. nuo atidarymo, gavau 90 užsakymą, žmogus norėjo GOLD membershipo, todėl tai buvo idealu, tuos 90 USD jis siuntė žmogui, iš kurio pirkau script‘ą. Skolų neliko, pradėjo pirkti reklamą visi, membership‘us ir t.t. Pirmasis mano payoutas buvo XDVX :-)
Toliau e-gold seka keliasdešimt puslapių payoutų ir pirkimų :-) Verslas klesti, nusipirkau pirmąjį daiktą iš savo pinigų – nuosavą kompiuterį (jį naudoju ligi šiol). Darbo buvo ligi kaklo, tūkstančiai support emailų ir payout request‘ų, nenuostabu, jog didelių PTR webmasteriai ankščiau ar vėliau mirdavo, išprotėdavo arba pasitraukdavo, krūvis milžiniškas, sugalvojau, jog man jau gana, (ypa2 po to, kai kelias dienas nebuvo interneto, o email inbox prisikaupė dešimtys tūkstančių laiškų) išmokėjau likusius payout‘us ir visiblemails.com pardaviau už 120 USD, atsidariau antrą PTR‘ą diamondmails.com, priemiau tik kelias šalis, taip padidinau pardavimus, kadangi pirko reklamą tik search engine‘ams promotinti ir sumažinau krūvį, nuostabi išeitis :-) Sukausi toliau... mokėjau, miegojau, mokėjau, miegojau. Gaudavau keliasdešimt pirkimų į dieną, visi stebėjosi ypač gerais rezultatais, kadangi trindavau visus cheaterius, tikrindavau kiekvieną ip, paspaudimą... Aš žinojau ką darau :-)
Pradėjau pats reklamuoti kitų search engine‘us, „susimetėm“ su XDVX, jis tuo taipogi domėjosi, abu individualiai promotinom, viskas buvo puiko apie pusę metų, tačiau man jau pabodo būti tik pavaldiniu, atsidariau IceCubePTR.com (dar vieną PTR), šis nepavyko, buvo skubotas ir neapgalvotas, diamondmails.com pardavimai mažėjo, pinigų šaltinis mažėjo... Reikėjo kažką daryti... Pardaviau DiamondMails.com, IceCubePTR.com ir taupiau pinigus ant savo search engine scripto, sistema kainavo apie 750 USD pradžiai, tėvo atminimui suteikiau pavadinimą # :-)
Prasidėjo vargai, mokinausi elgtis su sistema, hostingo sąskaitos augo, gerų partnerių neturėjau, kurie gerai promotintų mano search engine‘ą. Siunčiau pinigus iš mamos sąskaitos, jog sugebėčiau sumokėti už serverį... Suradau kelis gerus provide‘erius (feed‘us), kurių rezultatus naudojau savo paieškos sistemoje. Pradėjo viskas kilti... (tai užtruko apie pusę metų), tačiau man vis dar trūko pinigų, ieškojau daugiau partnerių, pirkau sistemos patobulinimų, žodžių vargau... Tai truko dar pusę metų), o pelno dar nebuvo, kitaip tariant, daugiau nei metus dirbau dykai.
Gavau daugiau feed‘ų, kilo ir paspaudimų vertė, nustojau naudoti antrarūšius provider‘ius, išsilaisvinau. Vos ne kaip filme, kai jaūnėlis pakeičia senuosius, o jie priversti naudotis jaunėlio paslaugomis. Taip buvo ir man. Žmonės, kuriu rezultatus aš ankščiau naudojau, pradėjo naudoti maniškius, nes jau turėjau šiokių tokių pažinčių, visi tuo laiku populiarųs search engine‘ai naudojo mano rezultatus :-) Didelis pasiekimas. Viskas buvo puiku, stipresnis (aš) pakeitė silpnuosius ir juos įtaukė į savo verslą (jie pradėjo naudoti mano rezultatus), darbo buvo ypatingai daug, dauguma pabijojo kurti paieškos sistemas, vien dėl to, jog nebūtų nieko spėję, Žodžiu viskas truko dar pusę metų :-) Pasikeitė ir tinklalapis.
Lūžis. Nuopolis.
Gavau naujų partnerių, kurie siūlė ypatingai gerus rezultatus ir pasiūlymus, pvz.: wehuntitdown.com, gavau dar daugiau paieškų, verslas augo, jau wehuntitdown turėjau apie 3000+ USD, laukiau payout‘o, jog galėčiau išmokėti visiems ir pats pasiimti 20%, tačiau nesulaukiau, buvau apgautas. Kilo panika mano galvoje, ką aš dabar darysiu, ten buvo mano visi pinigai, žmonės pradėjo rašyti šimtus žinučių į dieną, klausdami, kur jų pinigai, paaiškinau jog mane apgavo, jie nebuvo „supratingi“ ir norėjo tik pinigų, paieškų skaičius krito, skolos augo, panika didėjo, ką daryti, ką daryti!? Tokiais atvejais dauguma pasitraukia. Tačiau aš to nedariau, susikaupiau. Pradėjau naudoti senus partnerius ir siūsti likusias paieškas, už paskutinius pinigus išmokėjau ilgiausiai laukusiems, kadangi mano bid’ai (vertę už vieną click’ą aka paspaudimo vertė) krito praradus partnerius žmonės vistiek nesiuntė tiek daug paieškų, kelis mėnesius gyvenau tokioje nežinioje.
Seni draugai neišduoda.
Įtikinau partnerius, draugus ir toliau man siųsti paieškas, pakilus paieškų skaičiui, gavau pasiūlymų iš kelių kompanijų (feed’ų), jog aš galėčiau naudoti jų rezultatus, viskas buvo puiko, bid’ai kilo, paieškos augo, pelnas didėjo susidomėjusių skaičius, pasiekiau maksimumą, dauguma kitų paieškos sistemų mirę, stambesnės suvalgė mažesnes. Darbo krūviai tapo nežmoniški, nemiegodavau naktimis, o prieš tai jau daugiau nei vienerius metus neturėjau atostogų, ariau kaip jautis, dirbau per šventes, savaitgalius, jokių pramogų. Tapau dirbanti mašina.
Didesnis pelnas – didesnė rizika.
Ieškojau dar geresnių pasiūlymų savo vartotojams, radau lookquick.com, jie siūlė puikias sąlygas, todėl surizikavau, pirmą mėnesį gavau payout‘ą, siunčiau dar daugiau paieškų, o tada... Jie neišmokėjo (tik vėliau sužinojau, jog jie taip daro visiems), praradau apie 7000 USD, šį kartą nieko nedariau, tapau nejautrus pinigams, nebuvo skirtumo, prarasiu 10 ar 10000 dolerių, pinigus gavau iš senų tiekėjų, todėl išsimokėjau.
Vienu žingsniu atgal, dviem į priekį.
Užplūdo iframer‘ių banga, šimtai kvailių pradėjo naudot šį triuką ir pašalino paskutines mažas paieškos sistemas iš rinkos, webmaster‘iai nebemokėjo su tuo kovoti, nes aptikti juos buvo sunku, o dauguma manė, (tie patys vilkai) jog tai neįmanoma, tačiau aš sugebėjau :-) O dabar tiesiai į pasakojimą... Kadangi praradau partnerius, kurie siūlė geras sąlygas, šiek tiek krito ir paieškos, tačiau tai man nemaišė, mane stiprino, vėl pradėjo plūsti žmonės, nes įgavau ypatingai aukšą pasitikėjimo lygį (net apgautas aš nepasidaviau). Pelnas siekę aukštumas. Smegenys kunkuliavo, miego trūkumas, visa užimta diena, reikėjo bent 2 dienų pertraukos, taip ir padariau. Sumažinau darbą perpus, už dviejų dienų gavau skambutį, sakmbino partneriai, su kuriais dirbau nuo pat pradžios dėl vadinamo fraud traffic‘o, jie pranešė jog man teiks tik antro lygio rezultatus, kitaip sakant dauguma feed‘o advertiserių nebenori jog aš jiems siūsčiau paieškas Man buvo šokas, štai ką man padarė petrauka! Puoliau į darbus, stengiausi atitaisyti klaidas, juk tai mano darbas! Tačiau jau vėlų... Viskas... Pelnas krito 90%. Išmoku mėnėsio „algas“ ir siunčiu likusius pinigus namo, viskas, perku lėktuvo bilietus ir po 2 metų be atsotogų skrendu atostogauti.
Šviežios mintys, naujos idėjos.
Atostogaudamas sugalvoju įkurti naują paieškos sistemą su aukščiausiomis technologijomis. Grįžęs puolu dirbti, taip atsiranda kitas mano projektas, (vasaros gale) o toliau... toliau dar tik bus.
Pabaiga.
Nepaminėjau smulkenų, pvz.: hostingo pardavinėjimo, investavimo į hyip‘us, surf‘us, bandymo atidaryti dar vieną PTR‘ą, kuris žlugo dėl ThePlanet kaltės, seo, dauguma apscaminimų dar didesnėmis sumomis ir t.t. tačiau tai jau kita tema. Dabar žinote kaip tapau tuo, kuo tapau. Gali būti klaidų. Pasakojimą rašiau gana greitai ir glaustai.
Situacija šiuo metu: dirbu savaitgaliais, tačiau tiek, kiek noriu, galiu praktiškai leisti sau tinginiauti, tačiau tai tik per šventes, bet kiekvieną dieną stengiuosi viską suspėti, krūviai nėra tokie dideli, nes daug visko daro mano sistema, tačiau kartais tenka ir kelias paras nemiegoti
Papildyta:
Pamiršau paminėti, kad turėjau ir dar vieną paieškos sistemą, kuri gyvavo kartu su pirma sistema.
http://www.djixas.com/story/p4.png
Iš archyvų ištraukti screenshot, gaila, kad pusės paveiksliukų neberodo.
2006 vasarą grįžau iš atostogų ir puoliau planuoti naująją paieškos sistema. Šį kartą viskas turėjo būti tobula...
2006 rugsėjo / spalio mėnesį paleidžiu dar vieną PPC ir išsiunčiu laišką seniesiems savo klientams. Problemų pritraukti žmonių nebuvo,visi senoliai žinojo apie mano naująjį projektą, todėl traffic’as augo sparčiai.
http://www.djixas.com/story/m.jpg
http://www.djixas.com/story/240-400.jpg
http://www.djixas.com/story/300-600.jpg
Iš archyvų ištrauktas screenshot. Ignoruojant kelias klaidas bet dingusius paveikslėlius, puslapis daugmaž taip ir atrodė.
Nežinau kas čia rašė ir kodėl tokį screenshotą turiu išsisaugojęs, bet toks tekstas pakėlė nuotaiką:
http://www.djixas.com/story/p1.jpg
Anyway, su nauja paieškos sistema atėjo ir nauja cheater'ių karta. Šį kartą, juos pagauti nebuvo taip paprasta, nes neįsigilinus, traffic'as (lankytojų srautas) atrodė 100% natūralus.
Šie žmonės buvo tos srities profesionalai, žaidimai su iframes (kuomet nematomas script'as įdedamas į puslapį ir atėjus lankytojui, jis to nežinodamas paspaudžio ant reklamos) buvo pakeisti sudėtingais algoritmais, kurie sukeldavo didelį galvos skausmą. Toks jau tas darbas...
WebMasterio Košmaras
Praėjus mažiau nei metams po projekto paleidimo, išaušo dar vienas rytas... Tai buvo 2007 Birželio 09 diena...
Įsijungiau kompiuterį ir patebėjau, kad mano tinklalapis nebeveikia. Hmm, kažkas blogai su failų nustatymais. Prisijungiau prie cPanel ir netrukus išvydau klaidą... Parašius support‘ui išgirdau nelabai malonų atsakymą:
HDD gedimas, sugadinti duomenys.
Nieko tokio, pagalvojau... Juk būtent tam ir pirkau serverius su 2 kietaisiais diskais. Vienas backup‘am laikyti.
Tais laikas pats serverių neprižiūrėjau ir į visą valdymą nesigilinau. Paprašiau, kad atstatytų duomenis iš atsarginės kopijos (buvau prašęs, kad jas darytų kiekvieną dieną), tačiau sulaukiau tokio atsakymo:
Backup‘ų scriptas buvo netaisyklingai sukonfiguruotas. Pilnos atsarginės kopijos nėra.
Mano širdis pradėjo plakti greičiau. Jaučiau didelį adrenalino antplūdį ir nieko su juo negalėjau padaryti... Liko tik paprašyti, kad pabandytų atstatyti prarastus duomenis ir laukti.
Po kelių dienų nežinios ir daug išlietų nervų, visi įmanomi duomenys buvo atstatyti. Dėja, to nebuvo gana, mad mano pagrindis projektas vėl veiktų. Griebiausi šiaudo ir paprašiau, kad mirusį HDD atsiųstų paštu. Yra pilna bendrovių, kurios už nekuklią sumą atstato duomenis. Dėl man nežinomų priežasčių, to padaryti jie nesutiko... Laikas bėgo, o mano puslapis ir toliau merdėjo. Pabendravus su advokatais, jie pagaliau atsitokėjo ir sutiko atiduoti kietąjį diską...
Praėjus maždaug mėnesiui po visų įvykių, mano puslapis jau veikė. Išsiunčiau žinutes visiems klientams ir pranešiau apie sutvarkytą problemą.
Dėja, greitai teko nusiviliti, lankytojų srautas pasieke vos 20% prieš tai buvusių skaičių (ir per 6 mėn. nukrito iki 10%). Kadangi kitos paieškos sistemos gaudavo rezultatus būtent iš manęs, jiems neliko nieko kito kaip naudoti mažiau mokančius partnerius. To pasakejo sumažėjo tiek jų uždarbis, tiek norinčiųjų tą programą naudoti webmasterių skaičius.
Aukso amžiaus pabaiga
Nors tinklalapis ir nepasiekė buvusio projekto populiarumo, tačiau tikrai buvo ką veikti. Pvz.: iš senų laiku prisimenu štai ką:
- Nemiegojimas iki tol, kol prasideda haliucinacijos - Tokių produktų kaip BSN NO Xplode vartojimas, tik ne sportui, o darbui
Krūviai sumažėjo, tačiau to neužteko, nes jokio gyvenimo apart kompiuterio nebuvo. Tiesą sakant, apie tai net negalvojau, kadangi toks gyvenimo būdas man labai patiko.
Mažėjant tokių paieškos sistemų populiarumui (kadangi mano paieškos rezultatus naudojo bene visi tokių sistemų sąvininkai, vadinamosios krizės anksčiau nelabai ir jaučiau) ir dar taip nukritusiam lankytojų skaičiui, buvo akivaizdu, kad toks projektas ilgai nesilaikys, reikėjo kažką keisti... Kitaip sakant, pasiekiau dugną, iš kurio išsikapstyti reikėjo laiko bei idėjų. Apsvarsčiau tuo metu „uždarbio rinkoje„ esančias galimybes:
PTR mirė, paieškos sistemos (PPC) merdėjo, o HYIP bei AutoSurf, kurie ir taip niekada nedomino, buvo ties išnykimo riba...
Naujų uždarbio būdų beieškant
Dar dirbant su paieškos sistemomis, po truputi plėtojau savo verslą. Hostingas bei affiliate sale‘s buvo keli iš jų. Aktyviau domėjausi ir SEO, todėl buvo tik laiko klausimas, kada atsistosiu ant kojų.
Vienos bemiegės nakties metu, sugalvojau atidaryti blogą, kurį paleidau 2007 m. vasarą. Nors pradžioje uždarbio ir nebuvo (keli doleriai per mėnesį), blog‘o tematika buvo viena iš mano „aistrų“, todėl jį pildyti buvo gana linksma ir dėl pinigų nesiskundžiau.
Labai senai (2004), turėjau lietuvišką įvairių pamokų portalą (projektas.talte.net > projektas.ten.lt > pamokos.net, kurį rodė ir tuo metu populiari „NKTV“). Jo dėka išmokau naudotis Photoshop (nes pamokas reikėjo kažkam rašyti), to pasekoje, pradėjau kurti įvairius dizainus, o tas man labai patiko.
Kadangi jokių, ypač laiką eikvojančių įsipareigojimų neliko ir spaudimo dirbti taipogi nebuvo, plaukiau pasroviui... Pradėjau aktyviau reikštis forumuose, naudojau IRC ir kitaip švaistyti savo laiką. Žinoma, buvo dienų, kai dirbau nuo ryto iki vakaro, tačiau kovos su vėjo malūnais baigėsi.
Paleidau daug mažų projektų, adult, affiliate, forumai, direktorijos ir pan. Toliau mokinausi SEO bei žaidžiau su dizainu.
Nors aukso amžius baigėsi, jaučiausi visai gerai. Turėjau laiko nueiti į mokyklą, o to pasekoje susiradau net ir tikrą draugą (10-11 kl.). Keistai skamba, tačiau tokia jau ta realybė.
Tik jo dėka, išlindau į šviesą. Per ateinančius metus turėjome nuostabų laiką, atšventėm vaikystę, kurios niekada neturėjau. Atsirado draugės, vakarėliai soduose ir pan. Gal ne veltui sakoma, kad ne piniguose laimė...
Dėja, daugumai įstojus į universitetus, po truputi vienas nuo kito atitolome, o gal subrendome... Iš mūsų „gaujos“ likome tik aš bei geriausias draugas. Po kelių dienų mokslų, supratau, kad toks dalykas ne man ir viską mečiau. Ėjau tik į anglų kalbos paskaitas, kurios man labai patiko. Niekada nemėgau tokios švietimo sistemos, buvau įsitikinęs, kad man diplomo neprireiks ir niekam niekada nedirbsiu...
Bėgant metams, augo ir žinios. Mano dizainus pradėjo naudoti tokios firmos kaip AMD bei NVIDIA, hosting‘as bei blog‘as populiarėjo, o SEO sekėsi puikiai.
Be visa to, susidomėjau ir investicijomis akcijų biržoje, domino greiti pinigai, o akcijos tai ir siūlė. Visiškai nieko apie tai nenutuokiau, todėl pirmau RIMM (Research in Motion), AAPL (Apple) ir GOOG (Google) akcijas. Kodėl? Nes kilo... Dėja, sprogus nekilnojamo turto burbului ir prasidėjus krizei iš mano investiicjų mažai kas ir liko. Nenaudojau nei stop loss, nei take profit, nes gyvenau iliuzijų pasaulyje, kuriame akcijos turejo kilti amžinai...
Tuo metu dalyvavau ir SEO konkursuose, nes mėgau konkurenciją, tačiau greitai supratau, kad to man negana. Norėjau karo, todėl sugalvojau pasiimti viena iš pačių populiariausių raktažodžių „buy viagra“ ir kilti į viršų.
Po bene pusės metų, mano puslapis jau sedėjo top 3 (yahoo.com paieškos sistemoje), o „viagra“ top 10, jaučiausi SEO dievu, o sukauptas žinias pritaikiau ir kituose puslapiuose...
What could possibly go wrong? O buvo 2008...
Prasideda
Nei iš šio nei iš to pradėjau viduriuoti, atrodo nieko blogo, tačiau tai tesėsi ir tesėsi. Bėgant savaitėms, pajaučiau intensyvius širdies skausmus, pirmą skausmą ignoravau, kadangi buvau plonas ir problemų prieš tai niekada neturėjau, tačiau vieną vakarą kažkas nutiko... Pradėjo suktis galva bei kretė drebulis, teko kviesti greitąją. Jiems atvykus, aš jau kračiausi savo lovoje ir galvojau, kad dar nenoriu mirti. Greitoji mane nuvežė į ligoninę ir padarė įvairius tyrimus, diagnoze: tachikardija dėl kalio trūkumo.
Išrašė daug vaistų (~15-20 tablečių per dieną) ir išleido namo. Jaučiausi kaip pensininkas, kadangi tokių kiekių niekada neteko gerti. Sveikata buvo prasta. Pastoviai sukosi galva, jaučiau silpnumą, intensyviai plakė širdis. Dienas leidau lovoje, o vakare sukaupęs paskutines jėgas atnaujindavau blogą, taip jau reikėjo... Dar ne vieną kartą keliavau su greitąją pagalba...
Kadangi daktarai tiksliai nežinojo kodėl vis dar tęsiasi viduriavimas (gydė viską, nuo nervinio išsekimo iki neaišku ko), nervavausi, o to pasekoje atsirado ir opa, dar viena problema... Susitarėme su viena gydytoja, kad mane pagultys į ligoninę. Kitą dieną ten nuvykus, jie pasake, kad čia dar nėra ypač problema ir galima gydytis namie (mačiau iš jos pinigų trokštančių akių, kad ji nori kyšio). Kyšių niekada nedaviau ir neduosiu (toks jau esu), išvažiavau namo...
Bėgo mėnesiai, o aš vis dar kankinausi, užmiršau ką reiškia būti sveiku žmogumi ir dieną praleisti be problemų. Bene po pusės metų tokio „gyvenimo“ bei dietos opai nuraminti (tik virtas maistas, jokių prieskonių, riebalų ir pan.), problemos po truputi aprimo, o vėliau ir visiškai dingo... Grįžau į gyvenimą...
Tais metais beveik nieko naujo nenuveikiau, tačiau džiaugiausi, kad buvau sveikas. Toliau pildžiau blogą, plėtojau kitus puslapius bei ieškojau hostingo klientų. Gyvenimas ėjo savo vaga.
Smūgis žemiau juostos
Buvo 2009m. vasaros vakaras, sedėjau prie kompiuterio ir žiūrėjau Starcraft Korea finalą. Staiga, pajutau silpnumą ir pagalvojau, kad tuoj nualpsiu... Užplūdo adrenalino banga ir drebulys, jau žinojau, kas manęs laukia...
Buvo iškviesta greitoji, ir vėl kračiausi savo lovoje... Ir vėl mane išvežė... Šį kartą kalio trūkumo nebuvo ir visi tyrimai buvo idealūs. Išleido namo...
Ir vėl sekė eilė tyrimų, pastovus bendravimas su daktarais bei pasivažinėjimas greitąja. Viskas priėjo iki tokio lygio, kad greitosios personalas jau mane pažinojo. Dėja, niekas nežinojo kas man yra.
Buvau apimtas nevilties... Būdavo dienų, kai visą laiką žiūrėdavau į tuščią sieną, kol suskambėdavo priminimas ir ėjau pildytį blog‘ą bei tikrinti el.paštą...
Visas gyvenimas tapo tikru pragaru ir tikrai niekam nelinkiu to patirti. Prasidėjo viso kūno skausmai, bėrimai, atsinaujino opa, atsirado temperatūros šuoliai, pykinimas, kraujas iš tokių vietų, kur ten jo neturėtų būti, silpnumas, galvos svaigimas, padidėjusi blužnis, drebulys, tirpdavo visos kūno vietos (nuo nervų) ir pilna kitų simptomų... Svoris nukrito iki 53 kg (man buvo 21-23 metai). Pirma kaltino nervus, tačiau kai po raminamųjų būdavo tas pats, suprato, kai tie ne jų kaltie.
Nakties pradėjau bijoti labiau nei velnias kryžiaus. Užmigus prabusdavau nuo konvulsijų, kartais nuo oro trūkumo, nebegalėjau kvepuoti, drebančiom rankom ieškodavau telefono, kad paskambinti kitam kambaryje budinčiai mamai, jog ji atbėgtų ir iškviestų greitąją, ir taip bene kiekviena naktį... Ryte žinojau, kad vakare ir vėl manęs laukia kova, kurią aš turiu tęsti.
Nieko labiau nenorėjau, tik gyventi...
Vieną vakarą atvažiavo brolis, buvo eilinis vakaras, tačiau man ir vėl pasidarė blogiau, pamenu kai greitajai mane išvežant, jis pagriebė man už rankos, tai buvo vienas iš šilčiausių mano prisiminimų...
Gulėjau vieną vakarą lovoje, rytojus buvo svarbi dieną, kadangi turėjau sužinoti kraujo vėžio tyrimo rezultatus... Gulėjau ir galvojau apie savo gyvenimą ir ką darysiu, jeigu rezultatai parodys, kad aš jį turiu. Verkiau, nes galvojau apie ateities planus, planus pakeisti tai, kas mano buvo ir yra labai svarbu... Privalėjau gyventi... Atėjau pasiimti tyrimo rezultatų, man juos padavė ir nieko nepasakė, prašiau, kad perskaitytų, bet pažiūrėjus atsisakė... Nuėjus pas gydytoją paaiškėjo, kad nieko baisaus nerado, todėl nusiraminau... Dėja, tai tik reiškė, kad ir toliau jie nežino, kas man yra. Išrašė dar vaistų...
Mačiau, kad šeima ypač nervavosi, todėl turėjau kažką daryti... Per tiek laiko jau supratau, kad šie simptomai nėra mirtini, todėl stengiausi juos nuslėpti taip, kaip galėjau. Apsimečiau, kad man viskas gerai, tapau įtikinamas aktorius tiek šeimai, tiek aplinkiniams. Tik prieš mėnesį (2011 11) šeima sužinojo, kad viską nuo jų slėpiau...
2010 sausį pradėjau lankyti sporto klubą. Pradžioje buvo sunku, kadangi jaučiausi prastai, tačiau po truputi viskas pradėjo gerėti. Pats sau susidariau ypač griežtą dietą: jokio cukraus, saldumynų, padažų, rukytų gaminių, picų, alkoholio (kurio ir taip jau nevartojau), čipsų, riebesnės mėsos, jokio kepto maisto ar pusfabrikačių, ypač maži kiekiai druskos. Valgiau tik košes, daržoves, salotas ir vaisius. Mėsą ar žuvį valgiau ne daugiau kaip kartą dienoje, kurią troškinau garuose ar viriau vandenyje.
Sportas ir toks gyvenimo būdas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, kurią pradėjau dievinti. Nepirkdavau nieko kas turėjo raidelę E, viską dariausi pats ir labai tuo džiaugiausi.
Po truputi atsigavau, nors ir toliau kankino tos pačios problemos (prie kurių jau buvau įpratęs), simptomai nebuvo taip dažnai pasikartojantys ar labai intensyvūs, todėl gyventi buvo galima. Susitikus su draugais ar pažystamais ir toliau vaidinau, visi galvojo, kad man viskas gerai.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Dar būdamas 16 metų kalbėjau su vienu klientu, kuris užsiminė, kad bandė užsidirbti Forex, tačiau pinigus prarado. Nežinojau, kas yra Forex, tačiau tas žodis man sukėlė įvairiais emocijas, kažkur širdyje žinojau, kad tai yra skirta man... Tuo metu dar dirbau su paieškos sistema, todėl šis pokalbis greitai užsimiršo...
Kadangi dažnai gulėdavau lovoje, kildavo visokių minčių ir štai, vieną vakarą (2010 pradžioje) prisiminiau apie Forex... Prisėdau prie kompiuterio ir pradėjau ieškoti informacijos, greitai supratau kas tai yra ir kaip iš to galima uždirbti. Tokie pasakymai kaip: tai sudėtingiausias mechanizmas pasaulyje, 90-99 procentai investuotojų ten praranda pinigus ir t.t. mane tik užvedė.
Draugai bei šeimos nariai manęs nesuprato. Norėjo, kad aš veikčiau kažką kito, nes investicijos yra labai sudėtingas dalykas. Tačiau aš niekada neklausiau kitų ir paisiau tik savo nuomonės. Ne jie, o aš žinau, kas man geriausia. Kai jie dvejojo mano sugebėjimais, man net nebuvo toptelėjusi mintis, kad man nepasiseks.
Laukiau tos dienos, kada galėsiu juos visus pasikviesti į savo iš Forex pinigų pastatyą namą ir paleisti šį video:
http://www.youtube.com/watch?v=6tZTojhZJ98
Kadangi niekur nedirbau, Forex galėjau studijuoti ir visą dieną. Susiradau pilną resursų (pradėjau nuo Forex lietuviškai YouTube video) ir įdėmiai klausiausi. Nugrimzdau į FX pasaulį ir daugiau apie nieką negalvojau. Ignoravau visus savo simptomus, pradėjau rėkti ant paties savęs (man the fu*k up), nebegalėjau sustoti... Grįžau į savo senąjį „Aš“. Mokymosi ciklas buvo maždaug toks:
- Pusryčiai (klausantis audio knygų apie investavimą, psichologiją) - Po jų žiūrėdavau Forex video tol, kol pavargdavau - „Pertraukos“ metu skaitydavau apie Forex, nes video buvo jau per daug, darydavau taip tol, kol pavargavau. Tada sekė arba daugiau video arba pietūs. - Sporto klubas - Prekiavimas tikra sąskaitą (niekada nenaudojau demo) - Pietūs (klausantis audio knygų apie investavimą, psichologiją) - Prekiavimas Forex - Mailai, blogo atnaujinimas, hostingo support - Forex video, audio, tekstas ir taip iki nakties.
Taip mokinausi tol, kol baigiau visus atrinktus video kursus (~3 mėn studijų), (knygas skaitau iki šiol). Kai telefonas nebūdavo išjungtas, skambinantieji paklausę „ką veikiu“ visada girdėjo tą patį atsakymą: mokinuosi Forex. Jaučiau nepaprastą malonumą, jeigu sapnuodavau, sapnuodavau grafikus, rytais šokdavau iš lovos ir puldavau studijuoti Forex, sužinojęs kiekvieną naują triuką krykštavau kaip maža mergaitė. Tokias emocijas jaučiu iki šiol.
Kadangi vaidinau sveiką žmogų, 2010 balandį sugalvojome aplankyti Amsterdamo Trance Energy šokių festivalį. Nuėjus į pre-party, pradėjo suktis galva ir pajaučiau silpnumą. Stovėjau vietoje vaidindamas, kad šoku, tačiau mintyse norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtūsi. O dar tik buvo pati renginio pradžia. Atsisėdau ant odinio kampo ir žiūrėjau į telefoną, nežinau kiek laiko ten praleidau, tačiau aš buvau ne vienas. Po kelių valandų, draugams renginys atsibodo ir visi nusprendėme važiuoti į viešbutį. Išėjus į lauką, draugas pasakė, kad mano lūpos visos melynos. Dėja, tokių dalykų nuslėpti negalėjau. Nusijuokiau ir visi važiavome išsimiegoti... Kitą dieną sekė pagrindinis vakarėlis, ten jaučiausi lygiai taip pat.
Grįžus namo daugiau nieko nenorėjau, kaip tik išsimiegoti, taip ir padariau...
Toliau prekiavau Forex ir mokinausi iš savo klaidų. Atėjus gimtadieniui, net nežinojau kiek man metų, pamiršau apie viską, kas nėra Forex.
Forex + Dietą + Sportas buvo viskas, ko norėjau. Keldavausi naktimis, jeigu būdavo specialūs seminarai, klausydavausi ir semiausi žinių. Dabar planas buvo toks: uždirbti daug pinigu, kad galėčiau nuskristi į Japoniją ar Švecariją, kur mane ažiūrėtų ir galbūt padėtų diagnozuoti tai, ko negalėjo Lietuvos medikai. Atšventus 2010 Kūčias bei Kalėdas, pradėjau ruoštis vienai svarbiausių savo kelionių...
2011 Sausį išskrendu į Londoną, susitinku su savo Forex mentoriumi... Išmokstu daug neįtikėtinų dalykų bei susipažįstu su nuostabiais žmonėms iš viso pasaulio (tarp jų ir vienas Danijos Lietuvis).
Mano mentorius (kuris savo vardo nenorėjo minėti (ir jeigu jūs jį atpažinote, būtų šaunu, jeigu taipogi neminėtumėte)), buvo ir yra vienas iš mano įkvepėjų. Tačiau ne todėl, kad turi pinigų ar todėl, kad prekiauja Forex... Ne.
Tiesą sakant, jis man primena mane patį. Tai toks žmogus, pas kurį bemiegės naktys yra kasdienybė, kuris jaučia Forex aistrą ir dirbą tiek, kiek gali. Būtent todėl jam ir jaučiu pagarbą, nes tokių žmonių, kurie TIKRAI dirba sutikti daug neteko. Nežmoniška pagarba iš mano pusės. Pralenkti jį yra vienas iš mano tikslų, tik ne todėl, jog noriu pasmaukyti ego, o todėl, kad parodyčiau, koks jis geras mokytojas.
Tai žmogus, kuris gerbia savo kūna ir jį prižiūri (buvo linksma sužinoti, kad mūsų dietos bei hobiai yra +- identiški). Jis yra visiškai atsidavęs Forex, nors jam virš 40 metų, jis neturi jokios žmonos ar vaikų, nes visą laiką praleidžia FX. Žinau, kad daugumai tai neatrodo priimtina, tačiau tai yra būtent tai, ko aš noriu.
http://www.djixas.com/story/pic.jpg
(Mentoriaus nuotrauka iš Olimpinių žaidynių)
Aplamai, jaučiu pagarbą tokiem žmonėm, kurie atiduoda viską, jog pasiektu savo tikslo. Tokie žmonės kaip Andreas Munzer (nors ir esu prieš steroidų vartojimą), Mentorius ar animacinio serialo personažas Vegeta, yra asmenybės, kurios mane įkvepia. Žmogaus valia yra nuostabus dalykas, kurio dėka mes galime pasiekti viską.
http://www.youtube.com/watch?v=3alS4rTR-bQ
Paskutinį vakarą Londone pavakarieniavome, pakalbėjome apie mums svarbius dalykus bei atsisveikinom. Ryte palikau viešbutį ir patraukiau link oro uosto... Jaučiausi gerai.
Įsėdau į lėktuvą, išsitraukiau Forex užrašus, paleidau Depeche Mode grojaraštį ir pradėjau skaityti... Tada nutiko įsimintiniausias dalykas 2011 metais.
Skridau vienas, buvau toli nuo namų... Niekas nežinojo kas man yra, kiti net nežinojo, kad aš kažkuo sergu. Apart Mentoriaus, niekas manimi netikėjo... Bavau pratęs prie negatyvaus aplinkinių mąstymo, dar prieš pradedant dirbti internete. Visi sakė, kad užsidirbti neįmanoma. Tada sake, kad PTR, kuris nemoka tikrų pinigų niekada neuždirbs, PTC miršta, neapsimoka nieko daryti, neįmanoma vienam žmogui užkelti „buy viagra“, kad ir į top 10, tam reikia labai daug investicijų. Forex neapsimoka dirbti, nes tai sudėtingiausias mechanizmas pasaulyje ir iš to uždirba tik „išrinktieji“. Per visus tuos metus, Mentorius buvo pirmasis žmogus, kuris manimi patikėjo. Galbūt jis pamatė mano tikrąjį charakterį, suprato, kas aš esu.
Per tuos metus nebendravau su niekuo, praradau beveik visus vaikystės draugus, beveik visas santaupas (susprogdinau 7 Forex sąskaitas). Atrodo, kad apart Forex daugiau nieko neturėjau...
Beskaitant išgirdau šią dainą ir pajaučiau neapsakomas emocijas...
Tuo momentu supratau, kad Forex yra tikrieji mano namai... Neberūpėjo man nei pinigai, nei sveikata, nebenorėjau nieko kito, tik prekiauti Forex, jaučiausi vieningas su visata.
2011
Atvykęs namo ir toliau studijavau Forex, sekėsi puikiai. 2011 pradžioje atidariau privatų investicijų fondą. Ir vėl grįžau į savo ritmą: miegas, dieta, sportas, Forex.
10:30 jau gulėdavau lovoje, o 7:30 ryto keldavausi. Taip darau iki šiol, nesvarbu, tai šiokadienis ar Naujieji Metai.
Laikui bėgant atradau savo Forex stilių, nebenaudojau nieko (apart pagrindų), ką mane išmokė Mentorius, viską perimė mano paties intuicija bei praktika. Nesidomėjau niekieno metodais, nes tik aš vienas žinojau savo silpnasias ir stipriasias vietas. Susisiekiau su Mentoriumi ir papasakojau apie savo ateities planus, planus, kurių niekas iki tada nežinojo. Papasakojau, kad Forex kelionę noriu tęsti vienas. Greitai gavau ir tokį palinkėjimą:
http://www.djixas.com/story/picccc.jpg
Forex sekėsi puikiai, ir toliau bendravau su Mentoriumi, bei dalinausi savo patirtimi. Iš jo tuo metu norėjau tik vieno: daugiau jokių FX patarimų. Jis tokio prašymo metu tik nudžiugo, kadangi skatino individualų mąstymą.
Mėtams bėgant, po truputi pradėjau pardavinėti savo senuosius puslapius. Pasilikau tik hostingą, blogą bei didmeninės prekybos įmonę, kurią dabar 24/7 valdė mano geras draugas.
Ir vėl atejo mano gimtadienis, ir vėl sužinojau kiek man metų... Jį atšvenčiau valgydamas grikių košę bei gerdamas vandenį. Visas nesveikas maistas bei alkoholis man kėlė didelį šleikštulį.
Po gimtadienio supratau, kad reikia susitvarkyti sveikatą, juk kankinausi jau daugiau nei du metus... Pats pradėjau domėtis medicina, ėjau į privačias klinikas pas visus specialistus iš eilės (nuo A iki Z). Pats susigalvodavau kokius tyrimus atlikti, sumokėdavau pinigus ir laukdavau rezultatų. Šiandin darysiu skydiaulkės bei šiuos kraujo tyrimus. Mokėjau ir mokėjau pinigus, tačiau kaip nieko nerado, taip ir nerado. Tai dar buvo tik pati pradžia.
Po tiek metų nežinios, mano nervai jau buvo visiškai išderinti, o tiesą sakant, jų ten visai nebuvo. Menkiausia smulkmena man sukeldavo nepaprasta pyktį. Pradėjau gerti raminamuosius, tačiau jie manęs neveikė, reikėjo didinti dozes.
Ir toliau tesiau paieškas, nes žinojau, kad ankščiau ar vėliau kažką surasiu. Daktarai visada sakydavo tą patį: tai nervinio pagrindo sutrkimai, tačiau aš jiems aiškindavau, kad tokių problemų turėjau dar prieš tai, kai buvau sugadinęs nervus.
Pradėjau važinėti į kitas klinikas, kalėti su pažystamais. Lapkričio mėnesį sekė dar daugiau tyrimų ir staiga, po vieno tyrimo man pasake: radome pakitimų smegenyse, įtariame epilepsiją.
Nusiraminau, nes kažką rado, tačiau žinojau, kad toks dalykas nėra labai geras mano ateičiai. Gydytojai siūlė apriboti tuos dalykus, kurie mane nervuodavo, tačiau aš tik nusijuokiau, nes Forex tikrai nebuvo meditacija. Išrašė vaistų, tačiau aš jų negėriau.
Grįžau namo, pasileidau Depeche Mode - Home ir priemiau sprendimą, toliau prekiauti Forex ir ieškoti antros nuomonės. Kaip mano Mentorius sakė: galutinis tikslas yra svarbiau už skausmą. Tokiu principu ir gyvenau.
Tačiau tai manęs nesustabdė ir aš toliau vaikščiojau pas kitus specialistus. Ir toliau sakė, kad man viskas gerai, tačiau mokėjau pinigus už visus įmanomus tyrimus ir ėjau iki galo, braukydamas savo „check list‘ą“. Lapkričio gale – Gruodžio pradžioje pasidarė šiek tiek blogiau kol galų gale daktarai ir vėl kažką rado, šį kartą tai buvo daug rimčiau...
Daktarai man paaiškino, kad reikia daugiau tyrimų, sukvietė visą savo komandą bei puolė tartis. Man buvo uždrausta sportuoti, o to aš labai nenorėjau. Žinojau, kad tai buvo tik laikina... Nutraukus sportą grįžo keli simptomai, o seni paaštrėjo, naktimis tirpdavo visas kūnas, ko labiausiai nemėgau. Priedusulio ir konvulsijų jau buvau pripratęs.
Sezono finalas
Vieną vakarą vedžiojau šunį... Eidamas miške nukritau, atkirto kojas. Adrenalinas užplūdo mano venas, tačiau aš nieko negalėjau padaryti, išsikviečiau pagalbą... Mano nuvedę namo ir liepė laukti paskirtos datos. Pažiūrėjau į savo kojas, pilvą ir išsigandau. Koja buvo ryškios geltonos spalvos, žinojau kas manęs laukia...
Vienas daktarų vizitas sekė kitą, o kalendoriuje pažymėtos dienos parodė, kiek dar tokių vizitų manęs laukia...
Po Kalėdų daktarai paskiria chemiją, tačiau aš žinau, kad Naujuosius metus sutiksiu taip pat, kaip ir praeitus: prie kompiuterio ekrano, prekiaujant Forex...
Pabaigai
Visada girdėdavau tokį pasakymą iš draugų bei artimųjų: sveikata yra svarbiausias turtas, tačiau aš tik juokdavausi, nes jaučiausi nenugalimas ir galvojau, kad man niekada nieko nebus. Galiu pasakyti tik tiek: sveikata tikra yra didžiausias turtas ir aš atiduočiau viską, kad ją galėčiau susigražinti. Mūsų kūnas yra vienintelis dalykas, kurį mes turime. Nesuprantu tų, kurie jo negerbia. Knygos protui, o sportas ir gera mityba - kūnui.
Masės žmonių ir toliau valgo šlamštą, rūko, bei geria. Kodėl? Jie žino, kad tokie dalykai sukelia mirtį, tačiau apie mirtį galvoti juk yra per daug baisų, todėl tai yra ignoruojama, o jie toliau daro tą patį.
Žinau, kad per tuos metus buvo daug žmonių, kurie galvojo / galvoja, kad esu arogantiškas ar išleptinas, bet tiesa yra kitokia. Tikrai man nulis sveikų, ką jūs apie mane galvojat, bet pabaigai pasakysiu tai, ko daugiau niekada nekartosiu:
Niekada nesigyriau savo pasiekimais ar uždarbiu (nėra pasaulyje nei vieno žmogaus, kuris žinotų apie mano uždirbtus skaičius). Vieninteliai žmonės, kurie žino šia istoriją esate jūs. O žinote tik todėl, nes aš čia galiu išlikti anonimu. Galbūt jūs mane jau žinote, o gal dar tik pažinsite, tačiau jeigu nežinojote iki šiol, taip niekada nežinosite, kad aš galiu būti „tas“ uzdarbis.lt narys, kuris parašė šią istoriją...
Geriausias kada gautas uzdarbis.lt komplimentas buvo iš nario Vaidas*, kuris rašė: Vienas iš nedaugėlio kuris iš šio forumo nesiekia jokios finansinės naudos, ir dalina nemokamus patarimus kitiems.
Tokie žodžiai man reiškia daug...
2006 pirmą dalį rašiau tikrai ne todėl, kad tapčiau metų forumiečių (nors dauguma taip manė). Istoriją rašiau todėl, nes norėjau kažkam išsipasipasakoti, kaip jau minėjau, niekas tokių dalykų nežinojo.
Jaučiu didelę nepagarbą tiem žmonėm, kurie pastoviai skundžiasi gyvenimu, nors niekada sunkiai nedirbo, toliau sėdi Facebook, žiuri TV (kurio nebuvau įjungęs jau 3 metai) ir kitaip švaisto laiką. Tik jūs patys esate atsakingi už savo likimą, valdžia jums nėra nieko skolinga. Tokie žmonės nori gauti viską už nieką, bet kai gauna, jiems vis negana ir negana.
Ne pirmą ir nepaskutinį kartą sakau:
Jeigu tie, kurie verkia dėl blogo gyvenimo ir keikia valdžią per tą laiką paimtu kelias knygas apie politiką ir jas perskaitytų, tai po 5-10 metų galėtų patys ten eiti ir daryti tarką.
Bet kadangi geriau nieko neveikti, gerti alų sėdint ant kampo, tai kaip buvo tokia valdžia, taip ir bus.
Ir vėl politikai kažką pavogė? Kai tie patys žmonės slepia pajamas ar algą moka vekeliuose. Taip ir nesuprantu, kodėl jie skundžiasi, jeigu patys daro tą patį. Tokie politikai buvo ir bus, nes iš visuomenės jie ir ateina. Kol nepasikeis visuomenė, tol nepasikeis ir valdžia.
Kodėl aš ir toliau mokinausi Forex, nors praradinėjau pinigus? Kodėl visada dariau tai, ko kiti nerekomendavo? Nes tik aš esu savo likimo kalvis. Nes aš nebijojau eiti ten, kur niekas nebuvo nuklydęs.
Paimkime namo statybą. Jūs nieko apie tai nežinote, tačiau sugalvojote sau pasistatyti namą. Statėte pirmą kartą ir nesugebėjote pakloti net pamatų, pasimokėte iš savo klaidų ir toliau dirbote, kai visi tuo tarpu juokėsi, kai draugai ar šeima siūlė jums eiti pailsėti. Jūs statėte sienas, kurios griuvo, tačiau nepasidavėte... Bėgant metams jūs jau žinote daug dalykų apie namo statybą, įgijote patirties... Po dešimčių bandymų jūs pradėdavote iš naujo, nes savo valios dėka jūs artėjote prie užsibrėžto tikslo.
Jūs prisiminėte tuos laikus, kai net nemokėjote pastatyti pamatų ir žnusijuokėte. Žinojote, kad jeigu ir toliau dirbsite bei mokinsitės iš savo klaidų, viską įmanoma pasiekti.
Patys pagalvokite, jeigu dirbsite prie vieno dalyko vėl, ir vėl, ir vėl, ar įmanomas toks variantas, kad ankščiau ar vėliau jūs tai išmoksite padaryti? Kaip gyventume dabar, jeigu Edisonas kuriant elektros lemputę būtų pasidavęs po 10, 20 ar 500 kartų? Tik po tūkstančio bandymų jis pasiekė tai ko norėjo, tačiau kaip jis pats pasakė: I have not failed 1,000 times. I have successfully discovered 1,000 ways to NOT make a light bulb.
Valia yra nuostabi dovana, kuria reikia naudotis. Pamenu, kai brolis pasakė, ką man už nugaros kalbėdavo sporto klube esantys žmonės.
- Turime naują žvaigždę - Nesveiki krūviai - Dar niekada nemačiau, kad kas taip intensyviai sportuotu
Visada juokdavausi, kai daug stambesni už mane žmonės, pririję steroidų negalėdavo pakelti tokių krūvių, kai treneris klausdavo, ar aš kažką vartoju... Ne, viska dariau „ant sauso“, skatinamas tik valios ir vidinio troškimo. Kodėl neparodžius ką tu gali? Kodėl nebūti geriausiu savimi? Kodėl negyventi virš šimto metų?
http://www.youtube.com/watch?v=yjs_K76NUBc
When your mind changes, your body will change.
Žinau, kad jūs perskaitysite šią istorija ir greitai viską užmiršite. Tačiau galbūt iš visų tų žmonių bus vienas, vienas žmogus, kurį priversiu susimastyti ir pakeisti savo gyvenimo būdą. Galbūt jis pradės bėgioti rytais, gal mes rūkyti, o gal pagriebs bent vieną knygą (Way of the Peaceful Warrior: A Book That Changes Lives). Kai taip atsitiks, žinosiu, kad aš pasiekiau savo. Tas vienas žmogus yra vienintelė priežastis, dėl kurios aš paviešinau antrąja istorijos dalį...
Kalbate apie likimą, sakote kad jums viskas nulemta? Tuoj aš jums pasakysiu apie likimą: valia, o ne likimas skatino mane dirbti dienomis ir naktimis, tik valios dėka aš nepasidaviau ir toliau dariau tai, ką jaučiau širdyje. Ne likimas, o valia mane privertė keltis iš savo lovos ir dirbti agonijoj. Likimas nežino nieko apie pasiaukojimus bei discipliną, kurių dėka aš pasieksiu savo.
Trijų lietuvių sukurta turinio valdymo sistema „ImpressPages CMS” tarptautinio IT produktų konkurso „Open Source Awards 2011″ finale pelnė perspektyviausio atvirojo kodo projekto vardą. Iki šiol nei vienas lietuvių sukurtas IT produktas nėra sulaukęs tokio pripažinimo.
Pasak „ImpressPages CMS” komandos nario ir projekto vadovo Audriaus Jankausko, sėkmę lėmė nuoseklus, atkaklus ir kryptingas darbas. „Mes nuo pat pirmos dienos tikėjome savo pergale. Susitelkėme į tikslą ir jį pasiekėme. Tai vainikuoja mūsų dviejų metų darbą ir atveria naujas perspektyvas judėti į priekį” – po pergalės konkurse mintimis dalijosi A. Jankauskas.
Tarptautinio konkurso „Open Source Awards 2011″ nugalėtojai paaiškėjo susumavus nepriklausomos tarptautinės komisijos ir internautų balsavimo rezultatus. „ImpressPages CMS” komanda dėkinga savo tautiečiams, prisidėjusiems prie jų projekto pergalės konkurse, kuris gali būti prilyginamas „Grammy” apdovanojimams muzikos srityje ar „Oskarų” ceremonijai kine.
„Ši pergalė – tai tarptautinis pripažinimas, kai esame sugretinami su tokiais IT pasaulio lyderiais kaip „jQuery”, „Joomla” ar „PrestaShop”, – pergale konkurse džiaugėsi A. Jankauskas. – Tai ir savotiškas įpareigojimas mūsų komandai toliau vystyti „ImpressPages CMS” sistemą ir paversti ją patogiausiu, paprasčiausiu ir greičiausiu svetainių kūrimo įrankiu visame pasaulyje”.
Lietuviškuoju „Wordpress” konkurentu vadinama „ImpressPages CMS” sistema tarptautinėje rinkoje susilaukia vis daugiau dėmesio. „ImpressPages CMS” yra atviro kodo turinio valdymo sistema, veikianti „nutempk ir numesk” (angl. – drag and drop) principu. Šis įrankis laikomas patogesniu už standartinius, nes interneto svetaines leidžia redaguoti iki 4 kartų greičiau. Šiandien sistemą galima išbandyti nemokamai, tad „ImpressPages CMS” gerbėjų ratas kasdien pagausėja per 100 naujų registruotų narių. Jų dėka atvirojo kodo turinio valdymo sistema jau išversta į 18 pasaulio kalbų.
„Džiaugiamės, kad daugėja sėkmingų lietuviškos kilmės „startup” tipo verslų. „ImpressPages” pavyzdys įrodo, kad Lietuvą gali garsinti ne tik stambūs pramoniniai, bet ir pažangių technologijų naudojimu pagrįsti verslai. Tai dar kartą primena, kad turime ieškoti geresnių sąlygų jaunimo verslumo skatinimui bei reikalingų investicijų pritraukimui. Kaip ir kitose šalyse, matyt, gerą pradžią jaunam verslui gali duoti vadinamosios pradedančių verslų akseleravimo programos”, – teigia didžiausios Vidurio ir Rytų Europos regione verslo akseleravimo programos „StartupHighway” vadovas Rokas Tamošiūnas.
„Open Source Awards” konkurso tikslas – skatinti, padėti, pripažinti ir apdovanoti atvirojo kodo projektus. Konkursas, kuris organizuojamas nuo 2006 metų, yra laikomas prestižiškiausiais atvirojo kodo apdovanojimais. Jame išrenkama geriausia šios IT srities programinė įranga. Šiuose apdovanojimuose pripažinimą yra pelnę tokie turinio valdymo sistemų milžinai kaip „Wordpress” ar „Joomla!”. Per šešis „Packtpub Open Source Awards” konkurso gyvavimo metus jau išdalinta per 100000 JAV dolerių (apie 250000 Lt). Į pirmuosius „Open Source Awards” apdovanojimus buvo įtrauktos tik turinio valdymo sistemos. Šiais metais konkursas gerokai išsiplėtęs – nugalėtojai buvo renkami 6 kategorijose.
„2011 Open Source Awards” konkurso nugalėtojai: 1. ImpressPages – perspektyviausias atviro kodo projektas 2. PrestaShop – atviro kodo verslo aplikacija 3. jQuery Mobile – atviro kodo įrankiai darbui su mobiliaisiais telefonais 4. Blender – atviro kodo programinė įranga multimedijai 5. jQuery – atviro kodo “Javascript” biblioteka 6. Joomla! - atviro kodo turinio valdymo sistema
„ImpressPages CMS” projekto svetainė – www.impresspages.org Video prezentacija –
Oficialus pranešimas apie laimėjimą – http://www.packtpub.com/blog/2011-open-source-awards-winner-news-most-promising-open-source-project http://ikrauk.15min.lt/aktualu/51458
Be abejo, juk 'prie ruso' taip gera buvo - puikiai išvystyta geležinkelio linija Lietuva - Sibiras ir nemokamos kelionės; per panoramą nė vieno kriminalo nematydavai; Tarybų Sąjunga buvo tokia graži šalis, kad niekas nenorėdavo keliauti kažkur kitur; o vieninteliai nepatenkinti liaudies idealais buvo psichiatrinių įstaigų ligoniai.
pijuzaz gavo reakciją nuo asteroidas Linksmi matematikos klausimai
pijuzaz gavo reakciją nuo justinasltu Skęsta kruizinis laivas "Costa Concordia"