Skraidytojas

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Padaręs begalę apsipirkimų internete ir dažnai kontaktuodamas su ten prekiaujančiais pardavėjais susidariau įspūdį apie kliento svarbą ir kokiais būdais ten ar kur kitur prekiaujantys pardavėjai turi išlaikyti, nustebinti savo klientus bei taip pat užtikrinti jog nesklandumams atsitikus jų neprarastų. Pastaruoju metu padarius šimtus apsipirkimų per Ebay bei pastebėjus, kad tiek Lietuvoje tiek užsienyje ne daug individualių pardavėjų, o dažnai net ir galingų prekinių ženklų stengiasi žengti tą papildomą žingsnį jog klientas susidarytų ''wow'' įspūdį, nors tai ir turėtų būti kiekvieno tęstinę veiklą vykdančio individualaus pardavėjo, o tuo labiau solidaus prekinio ženklo tikslas.
 
Pradėsiu nuo neigiamų pavyzdžių, kurie mums yra gan gerai pažįstami ir dažnai matomi forume. Narys prekiauja forume, jo pirkėjas yra kažkuom nepatenkintas (pvz. kokia smulkmena dėl kurio negrąžinsi daikto atgal), pardavėjas sako: ''taip jau buvo'', ''ne mano reikalas'' ir susilaukia neutralaus, o kartais gal net ir per agresyvaus neigiamo atsiliepimo. Ką daro pardavėjas? Jis vėl negalvoja apie klientą ir kerštaudamas deda neigiamą atsiliepimą galvodamas apie jį kaip apie kokį kenkėją, ramybės drumstėją, bet ne apie potencialų klientą ateityje. Negana to jog pardavėjas neišsprendžia situacijos pirkėjui, jis sukelia problemų sau, sukuria apie save neigiamą įspūdį (kas kainuos daug potencialių klientų) bei sugaišta daug brangaus laiko. Ir visa tai dėl ko? Dėl nemokėjimo bendrauti su klientais ir nemokėjimo išspręsti problemos (ypač menkos, kada pirkėjui nereikia grąžinti prekės).
 
Grįžtame prie Ebay, dažnai apsipirkdami Ebay pastebėsite jog dažniausite susilauksite prekės, dažnai prie jos dar bus invoice-sąskaita. Retesniais atvejais prie invoice ar ant atskiro lapo pamatysite prašymą uždėti 5 žvaigždutes bei susisiekti prieš dedant neutralų/neigiamą atsiliepimą, tai atspausdintas lapas ir aiškiai matosi jog toks yra siunčiamas kiekvienam pirkėjui. Žinoma toks dalykas padeda šiek tiek pagerinti statistiką bei padeda išvengti tokių pirkėjų, kurie deda neutralius/neigiamus atsiliepimus prieš tai nesusisiekę, bet tai ir iš esmės viskas. Prisiminkime tą ''wow'' elementą, jis ir yra jūsų svarbiausias tikslas siekiant jog pirkėjui sudarytumėte patį geriausią įspūdį.
Pasidalinsiu istorija, kartą užsisakiau labai pigų daiktą iš skandinavo pardavėjo. Pradaręs dėžutę prie to ką užsisakiau radau kai ką kas mane nustebino. Pamačiau ranka parašyta raštelį, kuris skambėjo maždaug taip: ''Mes esame sunkiai dirbantys studentai ir vertiname kiekvieną klientą'' po to padėkojo, bet ne banaliai. Atrodo paprastas dalykas, bet toks gestas yra labai teigiamas daugeliu aspektų nes:
· - Yra užmezgamas glaudus ryšys tarp pardavėjo ir pirkėjo (o tai reiškia geresni atsiliepimai ir daugiau pardavimų)
· - Pagarbos rodymas, kadangi tai ranka parašytas tekstas.
· - Tiesiog linksmas dalykas, paįvairinantis rutiną ir tavo apsipirkimą (o smagūs/netikėti dalykai taip pat prisideda prie to jog tu to pardavėjo lengvai nepamirši).
Pasidalinsiu dar viena panašia istorija.
Pirkau taip pat pigų daiktą, šį kartą iš latvio pardavėjo. Iš mažos dėžutės išsitraukiu pirkinį, bet dar jaučiu jog kažkas ten yra, o ten – saldainis. Vienas saldainis. Tai buvo pirmas kartas kada pardavėjas nuėjo tą ''extra mile'' parodydamas jog jam rūpi klientas. Atrodo kas čia tas saldainis, jo net nevalgiau, bet esmė ne pačiame saldainyje, o jo įdėjime bei netikėtumo elemento sukūrime. Kaip ir praeitame pavyzdyje tai pagyvina apsipirkimą ir net dar labiau. Tu pas tokį pardavėją norėsi sugrįžti nes žinai jog gausi papildomų dovanų ir jis tave vertins. O kas svarbiausia, tokiu gestu pardavėjas nustato ''toną'' ir jau toks pardavėjas niekada nedarys naujoko klaidų, kurias kaip jau minėjau dažnai matome forume.
Prieš keletą metų per Ebay pardaviau vieną diską, kuris buvo plastikinėje dėžutėje. Jis buvo voke su burbuliukais, bet kelionės metu dėžutė vistiek sugebėjo žymiai įskilti. Pardavėjas iškart uždėjo neutralų atsiliepimą net nesusisiekęs su manimi. Ką dariau aš? Visų pirma susisiekiau su pirkėju, paaiškinau jam situaciją jog tai buvo pašto kaltė ir tai padariau LABAI MANDAGIU tonu, nes tai yra svarbu visada, o ypač esant tokiai situacijai. Pirkėjas kažką atrašė ir pamačiau, kad vien žodžiais greitai situacijos neišspręsiu. Tad nors ir tai nebuvo mano kaltė, bet galvodamas apie savo klientą ir atsiliepimą, pasiūliau 1 euro kompensaciją už dėžutę. Nusiuntus kompensaciją pirkėjas pakeitė atsiliepimą ir pats dar pagalvojęs pasakė jog matomai tikrai čia pašto, o ne mano kaltė. Šioje situacijoje pilnai galėjau kelti bangas, sakyti, kad tai buvau ne aš, bet pagalvokite, ar verta tai daryti? Tai tik sudarys neigiamą įvaizdį klientui, sugaišins jūsų laiką bei rizikuosite gauti neigiamą/neutralų atsiliepimą ar komentarą.
Turėjau Ebay'uje ir dar vieną įdomią situaciją. Užsisakiau iš JAV daug maisto produktų, bet dabar jau pats susimokėdamas prirašiau žinutėje jog pardavėjas gali nesikuklinti ir pridėti ką nors nemokamai kadangi perku daug prekių, o ir jo antkainiai buvo nemaži. Iš pardavėjo nesulaukiau žinutės, bet kai gavau siuntas buvau nustebintas nes gavau dovanų, kurios buvo vertos apie 10 eurų, o ir pardavėjui buvo gerai, nes galėjo įdėti tai ko turėjo per daug inventoriuje/kas buvo nereikalinga. Tad čia geras pavyzdys kaip reikia elgtis tiek pirkėjams tiek pardavėjams.
Dar vienas superinis pavyzdys kai yra galvojama apie klientus bei ryšį su jais. Facebooke užmatytas pavyzdys, įkeltas 2016 metais.
LIDL atsidarė parduotuvę ir kaiminystėje gyvenantiems žmonėms į pašto dėžutes įdėjo štai ką:
https://www.15min.lt/m/id/verslas/bendroves/lidl-pirkejus-is-anksto-eme-vilioti-sokoladu-663-633445?sa=X&ved=2ahUKEwj5g7GEqfTeAhXIKlAKHTzeDmEQ9QEwAnoECAcQAw
Kokius pozityvius dalykus tai suteikia jau minėjau praeituose pavyzdžiuose, bet šiame pavyzdyje būtent išsiskiria tai jog daiktas nėra bevertis ir tai yra gauta visiškai nemokamai. Tad iškart kyla mintis jog toks gestas yra labai netikėtas ir tokia dovana tokiam būriui žmonių yra tikrai labai dosnu. Turint prekinį ženklą yra labai svarbu jog dabartiniai ar potencialūs klientai asocijuotų tave su kuo daugiau pozityvių dalykų, dar geriau jei tave asocijuoja su kažkokiu išskirtiniu teigiamu dalyku (šiuo atveju dosnumu, ko konkurentai Lietuvoje nedaro dažnai).
Dažnai matome nesutarimus, bet beveik visais atvejais vos vienas nuoširdus ''atsiprašau'' ar padovanota maža smulkmena gali kuo puikiausiai juos išspręsti. Viskas ką reikia padaryti, tai padėti savo ego į šalį, jo negali būti parduodant prekę ar paslaugą.
Visiems dabartiniams ar ateityje planuojantiems prekiauti nariam norėčiau palinkėti nežiūrėti į prekybą paviršutiniškai ir stengtis procesą paįvairinti bei pasmaginti tiek sau, tiek pirkėjui.

Rašau šį tekstą norėdamas paprastais žodžiais, be jokių įmantrių citatų, video, paaiškinti žmogui (ypač jaunam) ties kuom reikia susikoncentruoti galvojant ką reikia pasirinkti, kokia turi būti tavo mąstysena norint ieškoti idėjų, galvojant apie savo paties veiklą, ją vykdant ir kokia turėtų būti tavo mąstysena norint pasiekti didžiausią potencialą.
 
Baimė
Įsivaizduok, žmogus eina gatve, kuprinėje ar maišelyje turi maisto ir pamato benamį gyvūną. Jis jį kviečiasi rodydamas maistą, bet gyvūnas vis tiek išsigąsta ir pabėga. Šiame pavyzdyje žmogus simbolizuoja šaltinius, kuriuose gali gauti reikiamos informacijos bei bendruomenes (žmonių grupės, bendruomenės kaip Uzdarbis.lt ir t.t.). Maistas simbolizuoja gaunamą informaciją, idėjas, pažintis ir kt. Gyvūnas simbolizuoja žmogų, kuriam reikia tos informacijos, idėjos, bet jis nuo jos pabėga nors dar net nebuvo nuo ko bėgti. Ir įsivaizduok kas dabar įvyksta, tai yra labai dažnas reiškinys pasaulyje, o ypač Lietuvoje, tu išsigąsti dar net nepradėjęs. Tu neklausi draugo, nesukuri forume temos, neklausi/nediskutuoji socialiniuose tinkluose nes: bijai ką kiti pasakys/pagalvos, manai, kad tai kvaila/nesąmonė/nėra laiko/aš žinau geriau/padarysiu tai vėliau/padarysiu tai kitaip ir t.t. Tu nori pajamų (to maisto), bet nenori dalyvauti procese. Tu ne tik jog nesieki pasiekti sunkiai pasiekiamų rezultatų, bet net neimi to kas tau paduodama į rankas nemokamai. Kaip tas gyvūnas, nebijok dar nepradėjęs, o kai pradėsi, jau bus pervėlu bijoti arba bijosi ženkliai mažiau.
 
Ieškok pažinčių, idėjų, galimybių. Jei yra galimybė kažkur sudalyvauti, kažką nuveikti (kelionė, renginys ir pan.), bet nežinai kas ten bus – nepraleisk progos ir sudalyvauk. Tai mesti arba daugiau tame nedalyvauti visada turėsi galimybę ateityje. Nebūk kaip tas gyvūnas, pirma patikrink ar tai nenaudinga, o tik paskui bėk.
 
Aplinka
Apsupk save žmonėmis, kurie kuria, yra motyvuoti, proaktyvūs. Kaip manai, kas tave labiau motyvuos, ''draugai'' gliaudantys saulėgrąžas kieme, nieko doro neveikiantys, bent jau savaitgaliais geriantys alkoholį ar žmonės, kurie žino ko nori pasiekti ateityje? Tavo draugai yra tavo mini bendruomenė. Turėdamas tinkamą draugų ratą, galėsi su jais dalintis naudinga informacija, vienas kitą motyvuosite, gal net padėsite sunkiais momentais. Kokybė svarbiau nei kiekybė. Universitetas (ypač tarptautinis) tam yra puiki vieta jei jame atrasi bent keletą panašių į save žmonių, tad pasirūpink jog toje bendruomenėje jų būtų. Dažnai yra sakoma jog universitete užmegzti ryšiai yra svarbiau nei pačios studijos.
 
Dar vienas puikus būdas – keliavimas, tai nauja aplinka, motyvuoja tobulėti, keistis, treniruoja pasaulio pažinimą. Nekeliaudamas, tu gyvensi burbule ir nežinosi koks pasaulis yra iš tikro, tu gyvensi savo draugų, šeimos, kultūros gyvenimą, bet nežinosi kas yra tikra, kokia yra tikrovė už valstybės sienos ribų.
 
LABAI LABAI LABAI svarbus dalykas, šis dalykas yra ant tiek svarbus, jog be jo bus labai sunku/neįmanoma. Pirmiausia suteiki sau sąlygas būti ten kur tu gautumei reikiamos informacijos, matytumei bendraminčius, o tada LAIKAI SAVO AKIS PLAČIAI ATMERKTAS. Jei dar nesupratai, kartoju, LAIKAI SAVO AKIS PLAČIAI ATMERKTAS. Jei vis dar nesupratai, skaityk iš naujo kol suprasi. Daugelis aktyvių žmonių pilna ar bent puse kojos būna ten kur yra veiksmas, bet nedaugelis laiko savo akis ATMERKTAS. Tu stebi viską ir turi pamatyti tai ko nemato kiti. Prilyginčiau tai eilėraščio/dainos sukūrimui, tu stebi kažką ką mato ir kiti, bet staiga TAU ateina įkvėpimas ir iš to ką matai gimsta idėja, tavo paties idėja.
 
Toks stebėjimas padės ne tik su idėjų generavimu, bet ir su aktyvumu. Visko akylai nestebėdamas geriausiu atveju būsi aktyvus ir tiesiog atliksi įprastus veiksmus, tačiau tik viską stebėdamas turėsi galimybę tapti proaktyviu, ko labai reikia kiekvienos idėjos įgyvendinimui.
 
Idėjos
Kurk, tuo labiau jei tai yra kažkas visiškai nauja. 2010 metais Kernius savo bloge Kernius.net rašė: ''Uždarbis.lt gimė 2004 metais, kai būdamas 14–kos ieškojau bendruomenės žmonių, kurie žino daugiau už mane ir galėtų atsakyti į mano klausimus (tais laikais IRC buvo bene vienintelė informatikų sambūrio vieta ir turėjo daugybę trūkumų). Šiandien, praėjus daugiau nei šešiems metams, tokių kaip aš, – norinčių dalintis IT ir verslo žiniomis – jau daugiau nei 30 000.'' O šiai dienai tokių kaip jis jau virš 100,000 ir viskas dėl to jog paauglys pamatė ko reikia jam, pamatė jog to dar nėra ir pradėjo tai kurti. Tai ypač paprasta formulė, sukuri tai ko nėra, bet būtent tai ko reikia. Tačiau, tai turi būti kažkas kas tau patiktų, motyvuotų, nes jei tai tik idėja, kuri tavęs itin nedomins, tada nieko neišeis. Kaip Kernius minėjo tame pačiame įraše: ''Daugybė dalykų buvo sukurta pirmiausia galvojant apie save'', tad būtent ties savimi, o ne kažkuo kitu koncentruokis, iš čia augs visos šaknys.
Idėjos yra svarbiau nei pinigai ar pažintys, nes jų dėka gausi daug nemokamų galimybių. Mėgstu dažnai sakyti: ''Jei nieko neturi, tai dar nereiškia jog neturi su kuo dirbti, tavo idėjos nėra apčiuopiamos – paversk jas tokiomis.''
 
 
Kantrybė
Atradęs tai ką mėgsti ir matydamas jog eini teisinga linkme, turi tobulėti ir nemanyti jog jau pasiekei viršunę (kad ir kokie saldūs rezultatai bebūtų). Nesvarbu jog tau viskas atrodo tobula, realybėje yra kitaip, o ir laikai keičiasi. Tad turi sekti tai kas vyksta aplinkui ir atnaujinti savo prekę ar paslaugą (tačiau tik tai ką reikia). Labai svarbus dalykas yra kantrybė, kol atrasi tą veiklą, kol pradės kapsėti padorios pajamos, tam reikės laiko, tad nusiteik tam ir dirbk su idėja, kuri yra to verta. Kaip jau buvo minėta, ji tave turi vežti, o kai taip bus, tu tos idėjos nemesi į šiukšlinę ir vis toliau su ja dirbsi.
Viskas yra DAUG paprasčiau nei tau atrodo, tiesiog pasirūpini savo aplinka ir leidi sau būti kūrybiškam.

Super straipsnis :) Iš tikro, įdomūs dalykai įvyksta kai atleidi savo stabdžius ir leidi sau išlipti iš komforto zonos. Į tą pačią temą, pasidalinsiu savo keliomis istorijomis, kai proaktyvumas atidarė vartus į ten kur net pats netikėjau kad galima patekti.
 
1. Kažkada filmavom mėgėjišką filmą su draugų kompanija. Tą dieną turėjom filmuoti scenas ofise, dėl kurio buvom susitarę. Sekmadienio rytas. Dvi valandos iki filmavimų pradžios. Paaiškėja, kad ofiso nebeturim, o viskas jau suplanuota - aktoriai, įranga, transportas, ir t.t. Kitos progos nebebus, filmas žlugs be šitų scenų. Nusprendžiu paskambinti ARTŪRUI ZUOKUI, buvusiam Vilniaus merui, ir paprašyti pagalbos. Žinojau, kad jis šalia namų turi ofisą. Nepamirškit - SEKMADIENIO RYTAS. Mes nei kokie draugai nei ką - vienintelį kartą gyvenime buvom susitikę, dėl to ir turėjau tel. nr. O pagalvokit kiek veidų toks žmogus pamato per dieną. Skambutis. Per 5 sekundes gaunu atsakymą TAIP ir po valandos mes jau jo ofise, palikti vienui vieni, filmuojame savo filmą. Visas ofiso turtas, dokumentai ir t.t. palikti be priežiūros. Nemaniau kad tai įmanoma, bet kai nebeturi kitos išeities - tiesiog imi ir prašai :)
 
2. Norėjau patekti į Demartinio seminarą Australijoje nemokamai (šiaip kaina apie 2000 eur). Pasisiūliau būti guest speaker'iu. Žinoma, nesutiko. Ir nesitikėjau, kad sutiks. Nes ir durnam aišku kad kažkoks 24 metų pyplys negali dalintis scenos su 60 metų pasauline legenda :) Bet vistiek nuvažiavau į seminarą, be bilieto. Rezultate gavau daugiau nei tikėjausi: privačią konsultaciją su Demartiniu nemokamai bei galimybę pasilikti seminare visai dienai. Parašiau straipsnį detalizuodamas visą istoriją: https://medium.com/@tomcherry/dont-ever-pay-2-000-for-a-seminar-go-for-free-legally-here-s-how-26530da00a4c
 
3. Australijoje gavau darbo pasiūlymą dirbti vienoje iš perspektyviausių kompanijų už dvigubai didesnį atlyginimą negu tos industrijos vidurkis, turėdamas tik 50% reikalingų įgūdžiu, ir - SVARBIAUSIA - neprašydamas to darbo. Kaip? Tiesiog vadovams pasiūlęs susitikti neformaliam pokalbiui tema "kaip pakeisti pasaulį". Esminis skirtumas: ne PRAŠAI darbo (kaip kad daro 99%), o SIŪLAI kažką nuveikti kartu - PROAKTYVUMAS.
 
4. Viename seminare taip jau gavosi kad pietavau šalia milijonieriaus. Visuomet norėjau susirasti milijonierių mentorių. Ir štai atsirado galimybė. Bet tuo metu buvau praradęs pasitikėjimą savimi, po skaudžių nesėkmių versle. Paprašyti nebūčiau drįsęs. Jaučiausi kaip visiškas loseris. Apskritai, nieko jam į akis pasakyti nedrįsau. Tai pasiėmiau popieriaus lapelį ir pradėjau rašyti, kuo aš jam galėčiau būti naudingas, mainais už tai kad jis mane pamokytų. Paskutinę sekunde, pietums besibaigiant ir visiems beatsistojant - užbaigiu rašyti ir įbruku tą lapelį milijonieriui į rankas. O jis, net neatvertęs to lapelio, iš kart paklausia: ar užrašei savo tel. nr.? :) Prisėdame dar kuriam laikui, kalbamės, ir suprantu kad mentorystė jau prasidėjo - nes aš jau klausinėju, o jis dalinasi savo išmintimi. Po to dar keletą kartų su juo susitikom ir esu labai laimingas, kad įteikiau jam tą lapelį! Beje, jam buvo visiškai nesvarbu kuo aš galėčiau būti naudingas - niekad nieko nepaprašė ir nieko jam nedaviau. Tik klausinėdavau. Bet tas proaktyvumas vis tiek pralaužė ledus :)
 
Aišku ne visos istorijos tokios įsimintinos - ne kartą sulaukdavau NE arba išvis jokio atsakymo. Bet tiesa yra viena - neparašysi/nepaskambinsi - negausi.
 
Gal kokią tobulėjimo grupę kas nors nori įkurti kurioje būtų reikalavimas bent kartą per savaitę pasidalinti savo proaktyviais veiksmais? :D Pastebėjau, kad norėčiau dažniau tokiais veiksmais užsiimti, nes grąža kosminė. Bet tiesiog kažkaip ima ir nukrypsta dėmesys ne ten kur reikia ir prašvaistau laiką.

Neseniai teko pastebėti kaip asmeninis proaktyvumas padeda įgyvendinti įvairius klausimus. Šitai jums padės labai daug kur.
 
Pradėsiu nuo keletos pavyzdžių.Gyvenu šalia nedidelės gatvės, joje yra keletas rimtesnių duobių kurios jau ilgą laiką nebuvo sutvarkytos.
 
Ką aš tada darau?
O viskas yra labai paprasta, perduodu šią informaciją savivaldybės merui. Dar pabrėžiu kokia tai situacija. Po mėnesio viskas sutvarkyta, kaimynai džiūgauja, aš didvyris nors padariau tiesiog paprastą dalyką kurio metų metus nesugebėjo kiti (kadangi ten dar negyvenau) . Atrodo viskas lyg ir paprasta, tačiau tada kodėl tiek metų niekas nepadarė to paties? O todėl nes daugelis žmonių mėgsta nebūti proaktyvūs ir jiems yra geriau kai už juos sprendžia kiti.
Kita situacija, galvoju apie didžiausius puslapius kurių galėtų suteikti backlinką, tačiau kaip jį gauti? Puslapis (-iai) žinomi, tokių užklausų gauna nemažai, dofollow backlinkų pagrinde nedalina. Tačiau, turiu sukūręs neblogą review apie juos bei kitus brandus, pabrėžiu jog bus dirbama ties tuom, kad tas review atvestų jiems kuo daugiau klientų, mes esame šauniausi, geriausi, nuostabiausi ir vienas tokių backlinkų mano rankose. Taip pat geras būdas, parašyti (arba užsisakyti) gerą straipsnį kuris padėtų tam puslapiui jei jie jį patalpintų. Kartais taip galite būti apdovanoti backlinku.
Dar viena situacija, sporto salėje noriu Hex Bar kurio ten nėra (tai yra rėmas skirtas deadliftams ir kitiems pratimams). Parašau emailu administracijai, pasakau jog jį užsakius jis neužimtų daug vietos, bei jis yra geriau nugarai. Sekantis email kurį gaunu: ''Užsakėm, po kelių dienų bus''. Geras daiktas bus naudingas. Aš nustembu jog taip žaibiškai viskas įvyko, mano proaktyvumo dėka tiek jie tiek aš gavome naudą.
Esmė tame jog gyvenime vienokia ar kitokia forma tu turi PRAŠYTI jog gautumei tai ko nori. Ir dažniausiai tai bus nemokama arba labai pigu, ypač kai įvaldysi šią savybę.
Manau daug kam žinomas Lukas Yla parodė šią savybę su spurgomis, beisbolo lazdomis ir panašiomis dovanomis ieškodamas darbo JAV (jo istorija net buvo aprašyta populiarių JAV portalų, rodyta per populiarią laidą). Iki idealaus varianto trūko jog parodytų kokią vertę jis atneštų. Jis nenuėjo ir tiesiog nesiprašė jog jį priimtų, taip viskas nevyksta, tam yra procesas.
Tačiau tu nori pasirodyti geriau negu vidutiniokas ir neturi vadovautis vien ''proceso taisyklėmis''. Tad jeigu tai kažkas daugiau nei paprastas pasiūlymas ar paprastas prašymas, turi būti kūrybingas ir pasukti tą kūno vietą su ausimis šonuose. Šitai tau gali gauti tik interviu, tačiau surask to darbdavio produkte klaidą, parašyk idėjų planą ar kažką panašaus, parodyk aiškiai kodėl esi to vertas - tu būsi įdarbintas iškart (kūrybingas proaktyvumas tave nuveda tiesiai prie apdovanojimo ir tu nebeturi kitų galvos skausmų).
 
Kaip prašyti kūrybiškai ir stipriai
Norint įgyvendinti siekius su įvairiais verslo projektais bei idėjomis, turi išmokti galvoti kūrybiškai jog po to galėtumei ''prašyti''
 
Įsileisk idėjas į savo galvą bei išmok jas generuoti (https://uzdarbis.lt/t403823/salygos-norint-uzdirbti-daug-pinigu-is-savo-ideju/) ''Medžiok'', įsivaizduok jog neturi nieko, kovoji už išlikimą, tu atsakai už save, turi parodyti savo vertę Domėkis įvairia medžiaga, ypač jei ji nėra standartinė, diskutuok Mėgaukis procesu, kuo daugiau būsi ''apdovanojamas'' tuo darysis įdomiau Proaktyvumas
Dažnai daromos klaidos:
 
Tingumas
Tingėk toliau, bet ar žinai jog net ir tingėdamas gali daug ką nuveikti ir dirbti ties tuom jog ateityje turėtumei pasyvias pajamas? Taip betingėdamas žiūrėk ir netyčia pasidarysi proaktyvus.
 
Nedrąsumas, galvojimas jog tai nieko nepakeis
Turi pats sau pasakyti jog tu esi vertas daugiau, nežemink pats savęs. Neivienas negali numatyti ateities, tad nepraleisk progų, o jei jos nemokamos tu nieko neprarasi.
 
Neturiu laiko ir panašūs pasiteisinimai
O savo blogai apmokamam darbui kažkaip jo atrandi?
 
Koncentruojiesi ties problemomis, o ne proaktyvumu
Išmok pašalinti problemas: https://uzdarbis.lt/...i-kas-teigiama/
?
 

https://www.lb.lt/lt/kontaktai
po kelių pareiškimų gal pradės normaliai dirbt, nes vistik LB reguliuojamas, tai negali visiškai nesamones daryt ir klientams nepadėt (gali įvardint pavogė pinigus dar ir spaudoje parašys:D ).

Sveiki, esu Vilius,
man dvidešimt trys.
 
Internete esu nuo +-2009m. Tais laikais kai kiekvienas web'as sukdavosi ant php-fusion varikliuko, kai buvo populiaru warez ir cs 1.6 serveriai , kai forumai lūždavo nuo post'u . Tais laikais pradėjau domėtis kaip čia sukurt kokį nors web'a ir atradau phpfusion-lt forumą (smagu prisimint) . Tuomet ir prasidėjo mano internetinių šūdprojektų kūrimai nuo warez iki internetinių radijų , mu-online serverių ir pirmūjų nelegaliu filmų žiurejimo svetainiu. Veliau atsibodo šokinėti nuo šūdprojekto prie šūdprojekto ir galvojau užsiimsi grafiniu dizainu
tada dar visi tutorialai buvo rašomi forume step-by-step . Fotošopinau kokius 4-5metus . Vėliau truputi pabodo ir pradėjau videografijos mena , filmavau , montavau ko tik nedariau ir galiausiai dingau iš interneto. Atsirado vis mažiau laiko būti prie kompo , pradėjau dirbi samdoma darbą ir panašiai.
Dabar grįžau ir pradėjau domėtis ekomercija todėl ir atsiradau uždarbio forume prie kurio kokius 5 metus vis nesugebėjau užsiregistruoti.

Legalizuoti žolę ir prostituciją.

Nu jo jei nesi saules megejas tai Australija nelabai tada :) Bet kaip sakiau pietineje dalyje (Melburnas, Sidnejus) karsta buna tik vasara, o kitu metu tai visko buna, ir apsiniauke ir lyja. O pvz Brisbenas subtropinej klimato juostoj, ten jau zymiai daugiau sauletu ir siltu dienu. Ir kuo daugiau kyli i siaure tuo labiau panasu i tropinius orus. Zodziu, Australija eina per kelias klimato juostas tad tikrai ne visur ten yra taip kaip is filmu :) :)

Dirbau Londone programeriu - kultura, orai, tvarka labai nepatiko. Zodziu, mesmale ten :) Aisku, pinigus gali labai gerus issimusti, jeigu dirbi profesionalu darba. Svarbu deretis ir nepasiduoti recruiteriu prasymams nuleisti savo kaina.
 
Siaip i Australija gali pabandyt :) Su studento viza paprasciausia. Esu kelis men ten praleides - zmones draugiskesni, labiau atsipalaidave, gamta ispudinga, miestai gerai suplanuoti ir patogus gyventi. Jei nori siltesnio klimato ir nesaltu ziemu tai Brisbenas geras pasirinkimas. Melburne ziema salta, rytais net minuso budavo. Su sildymu namuose ten pas juos prasta situacija, tai ta ziema sunkiau pergyvent nei LT. Net pas LT ambasadore Melburne kai buvau uzsukes i namus, tai su 3 megztiniais ji ten sedejo :D
 
O seip kelias atgal i LT visada yra. Bent iki kol neokupavo Rusija :D Tiesiog reikia pakankamai prikeliauti, kad suprastum :D Niekad nezinai kaip mastysi po 5 metu, vertybes keiciasi ir pan :) Sekmes

As dirbau programuotoju, praejau visa kelia iki CTO. Tai pasidalinsiu savo istorija. Tiesa, mano kelias truko ilgai nes niekur neskubejau, tad galbut netiks tiems kurie nori “cia ir dabar”.
 
Pirmi 2 metai: tiesiog mokymasis ir savo projektu lipdymas. Nesvarbu kokie projektai, svarbu kad butu vidinis noras tuo uzsiimti. Susigalvoji kazka nuveikti, ir mokaisi pakeliui kurdamas ta projekta.
 
Poto 7 metus freelancinau. Visi klientai ateidavo tik per word of mouth, niekada pats ju neieskojau.
 
Poto 3 metus dirbau imonej. Buvusi kliente buvo ikurus imone, i kuria ir pakviete. Ten jau dirbo rimtas programeris, tuometinis CTO, jis man mentoriavo (labai, labai gerai yra tureti mentoriu). Po 6men uzemiau jo pozicija.
 
Ir seip, patarimas visiems, svarbu tureti gera linkedin profili. Vienu metu man vienas ekspertas suoptimizavo linkedin, kad buciau randamas top paieskose (ten kur recruiteriai iesko). Uzklausos tiesiog pasipyle.
 
Poto veliau kai persikeliau i Londona, ir pasikeiciau linkedine geogr vieta i Londonas, tai recruiteriai irgi uzbombardavo skambuciais. Per 2 sav suveike darba (t.y. rasytinis kontraktas jau gulejo mano pasto dezutej), pagal mano pateiktas salygas. Ir as nesu kazkoks super duper programeris. Cia kaip ir su knygom: geriausiai parsiduodanti knyga nebutinai yra geriausia. Tad svarbu buti matomu. Investuokit i tai.
 
Veliau, kai pats samdydavau programuotojus, pamaciau kad daugybe zmoniu net nesuvokia savo vertes. Nenuvertinkit saves. Nebijokit kalbeti ir su paciom geriausiom kompanijom, nes tai ka tu manai apie save - yra viena, o tai ka rinka mano apie tave - kita.

As dirbau programuotoju, praejau visa kelia iki CTO. Tai pasidalinsiu savo istorija. Tiesa, mano kelias truko ilgai nes niekur neskubejau, tad galbut netiks tiems kurie nori “cia ir dabar”.
 
Pirmi 2 metai: tiesiog mokymasis ir savo projektu lipdymas. Nesvarbu kokie projektai, svarbu kad butu vidinis noras tuo uzsiimti. Susigalvoji kazka nuveikti, ir mokaisi pakeliui kurdamas ta projekta.
 
Poto 7 metus freelancinau. Visi klientai ateidavo tik per word of mouth, niekada pats ju neieskojau.
 
Poto 3 metus dirbau imonej. Buvusi kliente buvo ikurus imone, i kuria ir pakviete. Ten jau dirbo rimtas programeris, tuometinis CTO, jis man mentoriavo (labai, labai gerai yra tureti mentoriu). Po 6men uzemiau jo pozicija.
 
Ir seip, patarimas visiems, svarbu tureti gera linkedin profili. Vienu metu man vienas ekspertas suoptimizavo linkedin, kad buciau randamas top paieskose (ten kur recruiteriai iesko). Uzklausos tiesiog pasipyle.
 
Poto veliau kai persikeliau i Londona, ir pasikeiciau linkedine geogr vieta i Londonas, tai recruiteriai irgi uzbombardavo skambuciais. Per 2 sav suveike darba (t.y. rasytinis kontraktas jau gulejo mano pasto dezutej), pagal mano pateiktas salygas. Ir as nesu kazkoks super duper programeris. Cia kaip ir su knygom: geriausiai parsiduodanti knyga nebutinai yra geriausia. Tad svarbu buti matomu. Investuokit i tai.
 
Veliau, kai pats samdydavau programuotojus, pamaciau kad daugybe zmoniu net nesuvokia savo vertes. Nenuvertinkit saves. Nebijokit kalbeti ir su paciom geriausiom kompanijom, nes tai ka tu manai apie save - yra viena, o tai ka rinka mano apie tave - kita.

As dirbau programuotoju, praejau visa kelia iki CTO. Tai pasidalinsiu savo istorija. Tiesa, mano kelias truko ilgai nes niekur neskubejau, tad galbut netiks tiems kurie nori “cia ir dabar”.
 
Pirmi 2 metai: tiesiog mokymasis ir savo projektu lipdymas. Nesvarbu kokie projektai, svarbu kad butu vidinis noras tuo uzsiimti. Susigalvoji kazka nuveikti, ir mokaisi pakeliui kurdamas ta projekta.
 
Poto 7 metus freelancinau. Visi klientai ateidavo tik per word of mouth, niekada pats ju neieskojau.
 
Poto 3 metus dirbau imonej. Buvusi kliente buvo ikurus imone, i kuria ir pakviete. Ten jau dirbo rimtas programeris, tuometinis CTO, jis man mentoriavo (labai, labai gerai yra tureti mentoriu). Po 6men uzemiau jo pozicija.
 
Ir seip, patarimas visiems, svarbu tureti gera linkedin profili. Vienu metu man vienas ekspertas suoptimizavo linkedin, kad buciau randamas top paieskose (ten kur recruiteriai iesko). Uzklausos tiesiog pasipyle.
 
Poto veliau kai persikeliau i Londona, ir pasikeiciau linkedine geogr vieta i Londonas, tai recruiteriai irgi uzbombardavo skambuciais. Per 2 sav suveike darba (t.y. rasytinis kontraktas jau gulejo mano pasto dezutej), pagal mano pateiktas salygas. Ir as nesu kazkoks super duper programeris. Cia kaip ir su knygom: geriausiai parsiduodanti knyga nebutinai yra geriausia. Tad svarbu buti matomu. Investuokit i tai.
 
Veliau, kai pats samdydavau programuotojus, pamaciau kad daugybe zmoniu net nesuvokia savo vertes. Nenuvertinkit saves. Nebijokit kalbeti ir su paciom geriausiom kompanijom, nes tai ka tu manai apie save - yra viena, o tai ka rinka mano apie tave - kita.

As dirbau programuotoju, praejau visa kelia iki CTO. Tai pasidalinsiu savo istorija. Tiesa, mano kelias truko ilgai nes niekur neskubejau, tad galbut netiks tiems kurie nori “cia ir dabar”.
 
Pirmi 2 metai: tiesiog mokymasis ir savo projektu lipdymas. Nesvarbu kokie projektai, svarbu kad butu vidinis noras tuo uzsiimti. Susigalvoji kazka nuveikti, ir mokaisi pakeliui kurdamas ta projekta.
 
Poto 7 metus freelancinau. Visi klientai ateidavo tik per word of mouth, niekada pats ju neieskojau.
 
Poto 3 metus dirbau imonej. Buvusi kliente buvo ikurus imone, i kuria ir pakviete. Ten jau dirbo rimtas programeris, tuometinis CTO, jis man mentoriavo (labai, labai gerai yra tureti mentoriu). Po 6men uzemiau jo pozicija.
 
Ir seip, patarimas visiems, svarbu tureti gera linkedin profili. Vienu metu man vienas ekspertas suoptimizavo linkedin, kad buciau randamas top paieskose (ten kur recruiteriai iesko). Uzklausos tiesiog pasipyle.
 
Poto veliau kai persikeliau i Londona, ir pasikeiciau linkedine geogr vieta i Londonas, tai recruiteriai irgi uzbombardavo skambuciais. Per 2 sav suveike darba (t.y. rasytinis kontraktas jau gulejo mano pasto dezutej), pagal mano pateiktas salygas. Ir as nesu kazkoks super duper programeris. Cia kaip ir su knygom: geriausiai parsiduodanti knyga nebutinai yra geriausia. Tad svarbu buti matomu. Investuokit i tai.
 
Veliau, kai pats samdydavau programuotojus, pamaciau kad daugybe zmoniu net nesuvokia savo vertes. Nenuvertinkit saves. Nebijokit kalbeti ir su paciom geriausiom kompanijom, nes tai ka tu manai apie save - yra viena, o tai ka rinka mano apie tave - kita.

Legalizuoti žolę ir prostituciją.

Legalizuoti žolę ir prostituciją.