-
Pranešimai
82 -
Užsiregistravo
-
Lankėsi
-
Laimėta dienų
3 -
Atsiliepimai
0%
Turinio tipas
Forumas
Kalendorius
Parduotuvė
Akademija
Skelbimai
Houdini Pranešimai
-
-
-
-
Labai ačiū visiems už komentarus!
-
- Populiarus pranešimas.
- Populiarus pranešimas.
-
Ačiū už komentarus!
nelegalu.
Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl manote, kad nelegalu? :(
-
Sveiki, nepavyko rasti panašaus klausimo šiame forume, todėl kuriu naują temą.
Kaip žinia, savo e-shope pardavinėti iš Kinijos (dx.com ir pan.) atsiųstas Calvin Klein ir kitais žinomais prekių ženklais pažymėtų laikrodžių reprodukcijas nėra legalu. Vis dėlto pastebėjau, kad nemaža dalis ten parduodamų laikrodžių yra pažymėti visokiais niekam negirdėtais prekių ženklais – WoMaGe, JIALILEI, Dalas... Panašu, kad čia kažkokie kiniški. Galbūt šiuos negirdėtų firmų laikrodžius pardavinėti Lietuvoje galima legaliai ir jie nėra laikomi kopijomis?
Ačiū.
-
visu pirma android ar ios? jei android pasileisk emuliatoriu, ten susikalk apsus ir neleisk jam iseiti i interneta su kokiu firewall. del ios nzn ar yra emuliatorius, bet zinau, kad kol nepaspaudi update tol programos neatsinaujina.
Dėkoju už atsakymą, pabandysiu parsisiųsti emuliatorių:)
-
Sveiki,
šiemet rašysiu baigiamąjį darbą, susijusį su mobiliųjų telefonų programėlėmis. Jam man reikės kažkokiu būdu nuo tam tikros datos išsaugoti mobiliųjų telefonų appsus taip, kad jie nebeatsinaujintų, bet aš vis tiek galėčiau po juos naršyti ir matyti, koks buvo tų appsų turinys būtent iki tos konkrečios datos ir ne vėliau.
Gal kas nors galėtų patarti, kaip man tą dieną pasidėti kažkur appsus, ką daryti, kad jie nuo tada nebebūtų atnaujinami, bet būtų pasiekiami ir funkcionalūs?
Ačiū!
-
Nustatai per iv.lt klientų sritį domeno DNS į vhost'o DNS'us.
Ir vhost'e per directadmin (domenų administravimą) pridedi norimą domeną. ;)
Dėkoju už atsakymą. Ar tas directadmin yra cPanel? Nes matau tik pasirinkimus „Prisijungti prie: cPanel valdymo skydas | FTP serveris | Webmail“. Tame cPanel yra funkcijos domenų parkavimui, bet, net nurodžius reikiama domeną, jis vis tiek lieka nukreiptas į vhost.lt, o ne į mūsų puslapį. Pralaukėm parą, nes galvojau, gal turi kas nors patvirtinti ten, bet vis tiek nebuvo nukreiptas. O žodžių „directadmin“ niekur nematyti...
-
Sveiki,
kaip priparkuoti domeną, jei turiu jį nupirkęs iv.lt, o pati svetainė veikia vhost.lt? Niekaip nepavyksta... :(
Dėkoju!
-
Kas mėnesį nereiks mokėti, o susimokėsi praėjus kalendoriniams metams.
Labai ačiū už atsakymą. Tai man ta PSD mokesčio suma nebus fiksuota po 72 litus už mėnesį, o priklausys tik nuo gautų pajamų dydžio per visus metus?
-
Sveiki,
rytoj žadu važiuoti į VMI dėl individualios veiklos (kaip socialinių tinklų marketingo specialisto) užregistravimo, tik dar vieno dalyko noriu pasiteirauti Jūsų. Kiek žinau, kol studijuoju, už mane PSD moka universitetas. Ar tai reiškia, kad pradėjus individualią veiklą man šio mokesčio mokėti nebereikės ir reikės mokėti tik pelno mokestį kas metus nuo gauto pelno, ar tektų mokėti ir PSD?
-
Tikriausiai girdėjote apie tokį reiškinį kaip politinis korektiškumas. Būtų labai įdomu sužinoti, ką apie tai manote, ir kodėl, nes vieni tai palaiko, o kiti smerkia.
Mano straipsnis šia tema (čia be nuorodų, nes, deja, nenusikopijuoja):
POLITINIS KOREKTIŠKUMAS: AR LEISIME ŽLUGTI DEMOKRATIJAI?
Prievartinis ideologijos primetimas žmonių grupei pagrįstai laikomas nusikaltimu. Ne taip svarbu, kokia ta ideologija ar kokia valdžia ja remiasi. Tiek nacistinė Vokietija, tiek komunistinė Sovietų Sąjunga (be abejonės ryškiausi pavyzdžiai) ideologiją primetė prievarta, nutildė oponentus, sunaikino bet kokią žodžio laisvę. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių šie du režimai laikomi pasibaisėtinais ir nusikalstamais. Jau nekalbant, žinoma, apie milijonus žmonių, kurie buvo pražudyti, nes neįtiko dviejų totalitarinių valstybių ideologijoms.
Šio straipsnio tikslas yra atkreipti dėmesį į ideologinę grėsmę, iškilusią mūsų laikų demokratiniam pasauliui. Vakarų visuomenės netenka demokratijos garantuojamų teisių ir laisvių, nes jų piliečiai dažnai nesiryžta užkirsti kelio ideologijos, sausai ir maskuojamai vadinamos politiniu korektiškumu, plitimui. Siekdamas atverti šią maskuotę, terminą „politinis korektiškumas“ vartosiu ne vien kaip netinkamų, užgaulių žodžių ar frazių atsisakymą, bet ir kaip antidemokratinį ir nesąžiningą bandymą iškelti radikalias kairiųjų ir liberalų ekstremistų įdėjas aukščiau paprasčiausio teisingumo ir sveiko proto.
Kaip teisingai pastebėjo William S. Lind, „pirmą kartą istorijoje amerikiečiai turi bijoti to, ką jie sako, rašo ir galvoja“. To, deja, nebegali išvengti ir Vakarų Europos valstybių piliečiai. Mes, lietuviai, šiuo požiūriu atsiduriame nelyginant kokioje demokratijos saloje – nei esame valdomi diktatorių ar diktatoriukų (kaip toliau į Rytus nusidriekusios tautos), nei gyvename politinio korektiškumo ideologijos suvaržytoje ir dėl to nelaisvoje visuomenėje (kaip daugelis vakariečių). Nepaisant to, šio pavojingo demokratijoms primetamo reiškinio daigų kartais jau galime pastebėti ir savo šalyje, todėl tenka būti ypač atsargiems juos atrandant ir įvertinant.
Trumpa reiškinio istorija
Nors lengvai atpažįstami politinio korektiškumo požymiai Vakarų valstybėse pradėjo rastis tik XX amžiaus pabaigoje, jo ištakų derėtų ieškoti gerokai anksčiau. Paprastai šio reiškinio pradžia siejama su 1923 metais neomarksistų intelektualų įkurta Frankfurto kritinės teorijos mokykla, oficialiai pavadinta Socialinių tyrimų institutu.
Frankfurto mokyklos atstovai buvo žymūs mąstytojai – M.Horkheimeris, Th.Adorno, W.Benjaminas ir kiti. Laikui bėgant jie suprato, kad marksistinė revoliucija nebėra įmanoma remiantis vien darbininkų klase. Sėkmingas tokio tipo perversmas įvyko tik Rusijoje (Sovietų Sąjungoje), bet ne Vakarų valstybėse. Kad marksistinė teorija iš naujo įgautų galios, joje būtinai reikėjo kažką pakeisti.
Todėl buvo atsisakyta didelės dalies Markso idėjų – ekonominis revoliucijos pagrindas pakeistas kultūriniu, o didžiausiu žmonijos priešu staiga tapo nebe kapitalizmas, bet visa Vakarų civilizacija ir jos kultūrinė „priespaudos“ tradicija. Be visų šių pokyčių, neomarksistams dar reikėjo sukonstruoti arba surasti naują, pajėgesnę klasę, senosios pakaitalą, kuri galėtų sukelti revoliuciją demokratiniame Vakarų pasaulyje.
Sprendimą pateikė Herbertas Marcuse – Vakarų revoliucijos veikiančioji jėga turės būti seksualinės mažumos, imigrantai, neįgalieji ir visos kitos demografinės grupės, kurios dėl vienos ar kitos priežasties galėtų jaustis engiamos. Net moterys, juk jos gyvena „tironiškame vyro pasaulyje“. Idėja buvo geniali – kai vienintele įsivaizduojama „dauguma“ lieka sveikas baltaodis vyras, pačios „mažumos“ tampa tikrąja dauguma ir gali sukelti revoliuciją. Tokioms institucijoms, kokia yra, sakykime, Katalikų Bažnyčia, vietos apskritai nebuvo palikta – jos vis tiek išnyks arba bus sunaikintos.
Nauja ir užmaskuota marksistinė teorija greitai plito – universitetuose ėmė steigtis anksčiau negirdėti ir niekam reikalingi nebuvę mažumų studijų departamentai. Atsirado tokios mokslų kryptys, kaip lyčių studijos (gender studies), homoseksualumo studijos (gay and lesbian studies), rasizmo studijos (racism studies) ir net neįgalumo studijos (disability studies). Tai suprantama, nes darbo politinio korektiškumo apaštalai turėjo daug – juk reikėjo perrašyti visą oficialią žmonijos istoriją. Nuo šiol ji turėjo tapti mažumų (dabar jau tapusių dauguma) priespaudos istorija. Todėl iš tokių departamentų politinio korektiškumo idėjos sklido garsiausiai. Logiška, kad iš jų ypač garsiai sklinda ir dabar – institutai niekur nedingo ir jų funkcijos per daug nepakito.
Štai kaip savo studijas laiške man aprašė viename iš geriausių Didžiosios Britanijos universitetų (University College London) studijuojantis draugas: „Kaip jau esu minėjęs, šitas universitetas yra absoliučiai raudonas. Tikrai erzina vienas, pavyzdžiui, pastoviai išsidirbinėjantis dėstytojas: "tikiuosi klasėje nebuvo kokių fundamentalistų krikščionių" arba "pasakykit iš anksto, jei kas iš jūsų krikščionis." Jaučiuosi lyg pjaustomas virbalais – ne dėl to, jog būčiau krikščionis (žinau, jog nesu), bet dėl to, kad viena žmonių grupė yra pastoviai stigmatizuojama. Seniau buvo stigmatizuojamas, tarkim, žydas, dabar šaipomasi iš krikščionio – koks skirtumas? Mano universitete, jei esi krikščionis, būtum priverstas tai slėpti, nes tiesiog nerastum vietos. Nebent įgautum didelį autoritetą ir išrėžtum: o aš tikiu!“
Politinio korektiškumo pavyzdžiai. Kaip tai veikia?
Kaip ir kiekviena totalitarinė ideologija, politinis korektiškumas siekia užgniaužti ir nutildyti bet kurią prie jo nederančią nuomonę ar požiūrį. Tam pasirinktas itin veiksmingas būdas – cenzūra. Argi nėra lengviausia nutildyti oponentą jo mintis oficialiai uždraudžiant? Dar lengviau, kai visuomenė įtikinama, kad draudimais siekiama teisingumo ir jais norima tik sustabdyti diskriminaciją.
Deja, tai nėra tiesa, nes politinis korektiškumas eliminuoja ne vien užgaulius žodžius, bet ir tokius, kurie kaip nors prieštarauja primetamai ideologijai. Kalba dekonstruojama taip, kad nuo šiol ji ir įteisina mažumų dominavimą, ir tampa patogiu kairiųjų intelektualų įrankiu diskusijoje. Juk tas, kuris kontroliuoja kalbą, turi daugiau šansų kontroliuoti ir argumentus.
Politinio korektiškumo beprotystės peržengiamos ribos labiausiai pastebimos šiose žmogaus teisių srityse: 1) Netradicinės seksualinės orientacijos asmenų teisės (LGBT rights); 2) Moterų teisės (Women‘s rights); 3) Antirasizmas (Anti-racism).
Štai ginant, sakykime, (1) homoseksualų teises, toli gražu nebeužtenka kriminalizuoti įžeidžiančius epitetus jų atžvilgiu. Būtina pertvarkyti didžiulę oficialiosios kalbos dalį. Tokiu atveju net žodis „mama“ tampa labai nepatogiu – kai kuriose Vakarų valstybėse homoseksualų teisių aktyvistų dėka šis žodis jau buvo pašalintas iš oficialių dokumentų, kaip galimai įžeidžiantis tos pačios lyties poras. Nuo šiol vietoje „mother“ ir „father“ pildantiems dokumentus tenka nurodyti „parent 1“ ir „parent 2“. Ar neprimena „naujakalbės“ iš žymiojo Orwello romano?
O ar kam nors dar įdomu, kad toks pasikeitimas užgauna bent dalį heteroseksualių porų? Juk tokiu būdu sutrikimas oficialiai įteisinamas kaip norma, o sveikas seksualinis potraukis ir tradicinė šeima nustumiami į šoną kaip antraeiliai dalykai. Paprastai tariant, baimė pažeisti homoseksualių porų teises šiuo (ir daugeliu kitų) atveju užgožia elementarias heteroseksualių porų teises.
Tokie pavyzdžiai yra mažytis lašelis Vakarų politinio korektiškumo vandenyne. Kaip ir skirtingoms lytims skirtų tualetų panaikinimas ar pseudomokslinis homoseksualių santuokų propagavimas. Politinio korektiškumo persmelktose visuomenėse neretai nuklystama ir į sveikam žmogui niekaip nesuvokiamus kraštutinumus. Kalbu apie Olandijoje įregistruotą pedofilų partiją ar tai, kad Graikijoje pedofilija pripažinta neįgalumu ir dėl jos mokamos pašalpos. Tikriausiai Lietuvoje po tokių sprendimų kiltų pilietinis karas...
Politinio korektiškumo apologetai ne ką menkiau persistengia „gindami“ (2) moterų teises. Jie skelbia, kad gyvename visuomenėje, kurioje viešpataujantys vyrai yra bjaurūs moterų engėjai, todėl tokį pasaulį būtina pertvarkyti iš pagrindų. Visa, kas iki šiol egzistavo kaip tiesa, turi būti iš naujo persvarstyta ir, jei reikia, pakoreguota taip, kad nekonfliktuotų su „politiškai korektiškais“ feminisčių įsitikinimais. Tokiu pagrindu gimė daugybė pseudomokslinių niekalų, kurie šiandien bandomi paversti oficialia tiesa.
Pavyzdžiui, lyties kaip socialinio konstrukto teorijos teigia, kad mergaitės ir berniukai gimsta iš esmės belyčiai, vienodi seksualumo ir lyčių tapatybės prasmėmis, o dirbtinius „moteriškumą“ ir „vyriškumą“ jiems įdiegia vyrų dominuojama patriarchalinė visuomenė. Ir štai neva tik dėl to vyrai dažniau vadovauja ar apskritai dirba. Ir panašiai. Feministėms tokia teorija ne tik neatrodo absurdiška; joms nerūpi, kad akademinės duomenų bazės lūžta nuo straipsnių, nagrinėjančių prigimtinius moterų ir vyrų skirtumus (įskaitant ir tai, kuri lytis kuriuo smegenų pusrutuliu labiau linkusi naudotis arba kaip smegenų skirtumai ar tam tikrų hormonų kiekio skirtumai nulemia skirtingą lyčių elgesį). Kairiesiems radikalams svarbu ne tiesa, o jų ideologija.
(Teisybės dėlei pridursiu, kad mažytė dalis lyties gali būti konstruojama visuomenės, nes žmogus yra socialinis padaras, „kalbantis gyvūnas“, kaip sakė Aristotelis. Nepaisant viso to, šis aplinkos poveikis yra toks menkas, kad feministines teorijas paverčia anekdotais. Kodėl? Todėl, kad mes esame daug labiau priklausomi nuo savo kūno nei feministės mano. Esame hormonų veikiama gyvūnijos dalis, kad ir kokią daugybę metų (evoliucijos procese – juokingai trumpai) gyvename civilizuotai ir dvasingai. O žmogaus organizmas mums sako, kad tarp vyro ir moters skirtumas yra didžiulis. Gimei arba vyru, arba moterimi, ir ką čia bereikia pridurti?)
Ir kaipgi moterų teisių gynėjai bando spręsti visuomenėje, anot jų, įsitvirtinusią neteisybę? Prievarta, ne kitaip. Tai duoda pradžią politikai, vadinamai „pozityviąja diskriminacija“. Kai diskriminuojama ne kokia nors mažuma, o – šiuo atveju – vyrai, tai toks diskriminavimas tampa skatinamu ir teisingu, „pozityviu“. Norvegijoje, pavyzdžiui, buvo priimtas įstatymas, pagal kurį bent 40 procentų įmonių direktorių tarybos turi sudaryti moterys. Daugybė patyrusių darbuotojų vyrų turėjo būti atleisti, kad jų vietas galėtų užimti moterys.
Tokia diskriminacija, kurią kažkam apsiverčia liežuvis vadinti pozityvia, įmanoma net ir (3) rasiniu lygmeniu. Štai JAV nuo 2003 metų į aukštojo mokslo įstaigas oficialiai leidžiama priimti studentus atsižvelgiant į jų rasę. Tokiu, švelniai tariant, nesąžiningu būdu į universitetus ir koledžus patenka vis mažiau baltųjų ir azijiečių, nes jie, nors ir pasirengę geriau, dažnai būna nukonkuruojami prasčiau pasirodžiusių juodaodžių ar lotynų amerikiečių – vien dėl šių odos spalvos.
Iš tiesų, siekdami užkirsti kelią bet kokioms rasinės diskriminacijos apraiškoms, politinio korektiškumo propaguotojai peržengė pačias kvailiausias ribas. Cenzūra palietė net legendinį animacinį filmuką „Tom&Jerry“ – mat lygių teisių aktyvistams pasirodė, kad tai, jog po sprogimų katinas Tomas lieka juodu veidu, yra labai įžeidžiantis dalykas. Remiantis šia kvailyste, juodaodžius turėtų įžeisti ir visi kasdien pasaulyje po gaisrų randami apanglėję aukų kūnai ar suodžiais išsitepę kaminkrėčiai. Kimbama į atlapus net, atrodytų, nepajudinamai ir neliečiamai klasikai – rasizmu buvo apkaltinta Dantės „Dieviškoji komedija“, pasiūlyta ją išmesti iš mokyklų programos. Metų pradžioje Didžiojoje Britanijoje rasistu buvo išvadintas septynmetis berniukas, kuris paklausė bendramokslo, ar šis yra rudas, nes atvyko iš Afrikos.
Svarbu tai, kad šie atvejai tėra mažytė vis labiau Vakaruose įsigalinčios politinio korektiškumo cenzūros dalelė. Laisvojo pasaulio piliečiai yra priversti nuolat bijoti, kad koks nors jų ištartas žodis netaptų pretekstu kaltinimams rasizmu, seksizmu, neapykanta, diskriminacija. Turint omenyje, kokie pasibaisėtini ir atstumiantys yra minėti būdo bruožai, baimė būti jais apkaltintam dar labiau išauga. Tuo gindami savo pozicijas sumaniai naudojasi politinio korektiškumo sekėjai – bet kada apšaukus oponentą rasistu, seksistu arba naciu jis nutils, nes visi suvokia, koks baisus dalykas yra būti rasistu, seksistu arba naciu. Niekas juk nenorėtų, kad jam, neduok Dieve, kas nors prilipintų tokią etiketę. Todėl geriau tiesiog patylėti ir to garantuotai išvengti.
Lietuvoje užgimstančios politinio korektiškumo apraiškos kol kas esti kuklios, bet vis tiek pavojingos. Vieniems dingojasi, kad sostinėje per mažai gatvių yra pavadinta moterų garbei, kiti bando homoseksualumą diegti vaikams. Priešingai nei Vakaruose, mūsų šalyje tokių atvejų kol kas pasitaiko vienetai, tačiau tenka būti ypač atsargiems, kad tai, kas nemoralu ar tiesiog neteisinga, ir toliau liktų už normos ribų.
Rezistenciniai vakariečių veiksmai
Pastebėtina, kad kuo labiau lygių teisių „specialistai“ kišasi į žmonių bendravimą ir cenzūruoja visus politiškai nekorektiškus terminus, tuo aktyviau tam priešinasi Vakarų visuomenių gyventojai. Toks pasipriešinimas, manyčiau, vyksta tiek sąmoningai, tiek ne, ir tokiose erdvėse, kuriose sunkiau atsekti tapatybę – dažniausiai internete.
Todėl demokratiškose ir liberaliose visuomenėse ypač populiarūs tampa tokie interneto memai, kuriuose vartojamos ne visai politiškai korektiškos, o kartais ir įžeidžiančios, idėjos. Turbūt ryškiausi pavyzdžiai – Successful Black Man („Sėkmingas juodaodis“ – čia juodaodis vyras iš pradžių būtinai pavaizduojamas kaip gangsteris ir nusikaltėlis, vėliau šią prasmę pakeičiant į priešingą), Homophobic Seal („Homofobiškas ruonis“ – pridedamas prie silpnumą, nevyriškumą vaizduojančių paveikslėlių), College Liberal („Koledžo liberalė“ – besityčiojantis iš ne itin protingų ir ne itin sąžiningų kairiųjų aktyvistų), That‘s Racist („Tai rasistiška“ – pašiepiantis rasizmą visur įžvelgiančius politinio korektiškumo garbintojus) ir kiti. Paminėjimo verti ir Bitches Love X („Kalės myli X“) ar Third World Success („Trečiojo pasaulio sėkmė“). Jau nekalbant apie ypač politiškai nekorektiškus Women Belong In The Kitchen („Moterų vieta – virtuvėje“) paveikslėlius.
Logiška, kad tokiam plačiam šių interneto vaizdelių paplitimui didelės įtakos turėjo politinio korektiškumo įsigalėjimas. Juk jeigu „lygių teisių“ gynėjai iki anekdotinio nukvakimo neprimetinėtų savo idėjų, šaipytis tiek iš moterų, tiek iš juodaodžių ar homoseksualų būtų ne tik nedora, bet ir mažų mažiausiai neskoninga. Šiandien tokia pašaipa internete įgauna visiškai kitokią – pasipriešinimo politiniam korektiškumui – reikšmę. Greičiausiai tai ir yra viena iš šių memų populiarumo priežasčių.
Arba štai jau minėtas įstatymas JAV, dėl baltųjų ir azijiečių diskriminacijos priimant į universitetus. Ar didelė tikimybė, kad dėl „pozityviosios“ diskriminacijos į universitetą neįstojęs, nors ypač aukštus įvertinimus ir tinkamas asmenines savybęs turįs, baltaodis neims šiek tiek nemėgti juodaodžių? Juk jie buvo priimti vietoje jo, nors turėjo žemesnius įvertinimus. O ar dažnas vyras, išmestas iš darbo dėl to, kad į jo vietą būtinai būtų pasodinta kokia nors moteris, nesijaus pyktelėjęs ant visų moterų? Šią politinio korektiškumo kasamą duobę suvokia ir nemaža dalis „mažumų“ – dėl to kuriasi tokios organizacijos, kaip „Damos prieš feminizmą“ ar „Kampanija prieš politinį korektiškumą“. Tai leidžia manyti, kad labai dažnai politinio korektiškumo idėjomis žavisi ne pačios mažumos, o velniai žino kokių tikslų vedami „lygių teisių“ aktyvistai.
Pasipriešinimas politiniam korektiškumui jaučiamas ir per rinkimus. Nors konservatyvios partijos Vakarų valstybių rinkimuose pernelyg nedominuoja, tačiau vis daugiau balsų gauna radikalios „far-right“ politinės jėgos, kurių nemaža dalis netgi atvirai deklaruoja priešiškumą vienokioms ar kitokioms mažumoms. Tokių pavyzdžių Europoje yra tikra gausybė.
Štai viena iš priežasčių, kodėl britų vietos valdžios rinkimuose Konservatorių partija gerokai pralaimėjo leiboristams, laikomas vis didėjantis kraštutinių dešinių politinių jėgų – Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos ir Britų nacionalinės partijos – populiarumas. Šios partijos susišlavė nemažą dalį konservatorių balsų, o tai byloja apie visuomenės radikalėjimą – balsuojama už euroskeptiškas ir neigiamai imigrantų (mažumų) atžvilgiu nusiteikusias partijas. Argi tai nėra būdas gintis prieš šalyje ir Europos Sąjungoje įsigalintį politinį korektiškumą?
Panašių pavyzdžių gausu ir kitose valstybėse – Prancūzijos prezidento rinkimų pirmajame ture trečiąją vietą iškovojo ir 19,3 procento rinkėjų balsų surinko nacionalistinių pažiūrų kandidatė Marine Le Pen. Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy siekdamas rinkėjų palankumo taip pat nuosekliai elgėsi vis radikaliau – departavo romus iš šalies, pritarė griežtesnėms kovos su terorizmu priemonėms.
Švedijoje ultradešinioji partija „Švedijos Demokratai“ per praėjusių metų rinkimus pirmąkart surinko 5,7 procento balsų ir gavo 19 vietų parlamente. Suomijos nacionalistų partija „Tikrieji Suomiai“ 2011 metų rinkimuose užėmė net trečiąją vietą, surinkę 19,1 procento balsų ir gavę 39 vietas parlamente.
Visus nurungia Vengrijos radikalioji dešiniųjų partija „Jobbik“. Kol daugelis kairiųjų ir liberalų skundžiasi šios šalies valdančiosios „Fidesz“ partijos (52 procentai balsų) neva antidemokratiniu valdymu, man atrodo, kad geriau tegul jie džiaugiasi, jog vengrai neišrinko „Jobbik“. Ši partija, dažnai vadinama antisemitine ir fašistine, 2006 metų rinkimuose į parlamentą nepateko visai, bet jau 2010 metais vykusiuose rinkimuose ji užėmė trečią vietą ir gavo 47 vietas parlamente (daugiau kaip 12 procentų visų vietų).
Šitoks radikalų stiprėjimas įvairiose Europos valstybėse yra neabejotinai paskatintas politinį korektiškumą puoselėjančių Europos Sąjungos institucijų kišimosi į suverenių valstybių vidaus reikalus. Sąjunga, propaguojanti multikultūralizmą ir beribę toleranciją, dalį europiečių jau pradėjo erzinti ir net gąsdinti, todėl šie griebiasi šiaudo – balsuoja už radikalius nacionalistinių pažiūrų politikus, kurie skelbiasi kovojantys prieš politinį korektiškumą, imigraciją, homoseksualumą. O ką daryti? Kai iš žmonių atimamos jų laisvės, demokratija, tautinė tapatybė ir orumas, jiems lieka tik kova apsiginklavus nacionalizmu, pykčiu ir prievarta. Vakariečiai nėra tie žmonės, kuriuos galėtum pavergti be kovos.
Tikėtini ir ne patys gražiausi scenarijai
Vakarų valstybėse matomas reiškinys, kai vis labiau stiprėja ir tarpusavyje grumiasi kraštutinės jėgos (kairėje – politinis korektiškumas; dešinėje – radikalus nacionalizmas), nieko gera žadėti negali. Įsivaizduoju tris labiausiai tikėtinas šiuo metu vykstančių procesų baigtis, kurios yra labai paprastos – arba laimės politinio korektiškumo diktatūra, arba laimės dešinysis ekstremizmas, arba Vakarų pasaulis atsilaikys ir nuslopins šias dvi negandas, kaip kažkada sugriovė nacistinės Vokietijos galybę bei, kiek vėliau, atsilaikė prieš Šaltojo karo pavojus. Priešingu atveju, abu radikalesni scenarijai grėstų demokratijos mirtimi.
Jei laimėtų politinio korektiškumo garbintojai, apie žodžio laisvę nebegalėtų būti nė kalbos. Jau ir dabar jos ribos daug kur Vakaruose yra nutrintos bei iš naujo nubrėžtos gerokai toliau, nei turėtų būti. Nors šiandien tai skamba neįtikėtinai, bet yra nemaža tikimybė, kad už politinį nekorektiškumą kada nors ims sodinti į kalėjimą. Taip visada nutinka ten, kur demokratija sunaikinama, o už žodį – baudžiama. Jei šiandien Vakaruose galima būti atleistam iš darbo ar net gauti baudą už garsiai išsakytą politiškai nekorektišką savo nuomonę, drįstu manyti, kad tik laiko klausimas, kada už tai pradės bausti dar griežčiau. Kiekviena totalitarinė ideologija yra paremta represijomis. Ši – kad ir kaip nekaltai įpakuota šiandien – nėra išimtis.
Jei politinis korektiškumas būtų sugriautas augančio nacionalizmo ir ultradešiniųjų partijų populiarumo (kartu, žinoma, griūtų ir Europos Sąjunga), vėlgi iškiltų demokratijos sunykimo pavojus. Žinant tokių partijų (ypač vengrų „Jobbik“, kurių net paradai primena SS eitynes) polinkį į militarizmą ir diktatūrą, egzistuoja nemenka tikimybė, kad vienoje ar kitoje Vakarų valstybėje atsirastų naujas Hitleris, Franco ar bent Smetona. Dalis Europos grįžtu bene šimtmečiu atgal – į gūdų tarpukarį.
Trečiasis kelias, žinoma, yra pats šviesiausias, nors ir slidus bei sudėtingas. Politinį korektiškumą geriausia užgniaužti jo kūdikystėje, nes tuomet ne tik išsaugotumėme demokratiją bei žodžio laisvę, bet ir dešiniųjų radikalizmas taptų niekam nebereikalingas ir nebeįdomus. Mums, lietuviams, tai padaryti lengviau nei draugams iš Vakarų. Jiems teks politinį korektiškumą iš savo kiemo išvyti, o mums – tiesiog neįsileisti. Taip juk daug paprasčiau, argi ne?
Pabaigai
Apibendrinant pasakytina, kad politinio korektiškumo pavojai suvokiami ir nagrinėjami vis plačiau ir dažniau. Tai teikia džiaugsmo ir vilčių. Gaila, kad dažnai kova prieš šį reiškinį virsta dar vienu radikalizmu – ultradešiniųjų veikėjų populiarėjimu. Abi šios tendencijos gąsdina ir nežada gražios bei teisingos baigties.
Štai todėl ir rašiau tokį tekstą – skleisti žinią apie politinio korektiškumo įsigalėjimą yra būtina ir tam, kad suvoktumėme milžinišką bei pragaištingą šio pavojaus mastą, ir tam, kad kovodami prieš jį nesusižavėtumėme dešiniųjų radikalų lozungais. Nors pastarieji skelbia, kad sunaikins politinį korektiškumą, leis mums gyventi „be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“, kad ir ką tai reikštų, šis kelias visada bus tik klaidingas.
Trečiasis kelias – kariauti su beprotybe, patiems išliekant blaivaus proto. Mažumos dažniausiai yra nekaltos dėl šio „lygių teisių“ veikėjų siautėjimo, o mums nėra jokio reikalo imti nemėgti svetimšalių, homoseksualų ar dar kokių nors mažumų. Jie nori elementarių teisių, o ne privilegijų, ir daugelis, neabejoju, yra patenkinti XXI amžiuje jiems tenkančiomis teisėmis. Juk tai, ką feminizmas ir panašūs judėjimai padarė XX amžiuje, yra nuostabu.
Šiandien nebėra prieš ką kovoti, todėl ir kuriami įsivaizduojami priešai. Juos kuria ne mažumos, o kairieji aktyvistai. Tai jie kalti, kairieji ekstremistai, kurie nori karo, revoliucijų ir Molotovo kokteilių. Dargi komunizmo, nes nereikės dirbti, o kažką vis tiek gausi. Tik su jais tenka kariauti, nes buvome užpulti, o karo joks sveikas žmogus šiaip jau nenori.
Prisiminiau ištrauką iš miuziklo „Notre-Dame de Paris“, kuri čia labai tinka:
Katedrų amžius praėjo,
Daugybė barbarų
Šturmuoja miesto vartus,
Įleiskite tuos pagonis, tuos vandalus,
Šio pasaulio pabaiga
Numatyta 2000 metais
Mūsų laikų barbarai puola tai, kas mums buvo brangu tūkstančius metų ir vis dar yra brangu dabar – šeima, tauta, Tėvynė, kai kam ir religija. Negalime jų įsileisti. Tie barbarai sukūrė ir jau aptartą politinio korektiškumo cirką, prieš kurį mums teks atsilaikyti. Tai yra jų ginklas, jų ideologija. Mūsų ginklai – tiesa ir orumas. Jais anksčiau ar vėliau visada laimima.
Nuoroda: http://aleksandravicius.lt/politinis-korektiskumas-ar-leisime-zlugti-demokratijai/
- Impaler ir madafukeris sureagavo į tai
- 2
-
Neįsivaizduoju, kur nuves tas KONY 2012, bet du iš galimų scenarijų aprašiau čia. Vienas - JAV noras dominuoti Afrikoje; kitas - organizacijos „Invisible Children“ virtimas neaiškiu kuo, bet kažkuo blogu, kas yra visai įmanoma turint tiek fanatikų. Aišku, yra dar daug daugiau variantų.
-
Sveikas,
Parapsichologija domiuosi nuo ~12 metų. Seniau galvojau, jog gyvenimą siesiu būtent su šia sritimi, tačiau daug kas pasikeitė, todėl šiuo metu nebegilini žinių, bet turiu ką papasakoti.
Aš už. Man, kaip besidominčiajam, būtų labai įdomu. Tiesa, tau reikėtų ne vieno "greito" žmogaus - daug įrangos ir
greita reakcija. Taip pat įranga turėtų būti profesionali, nes reikia nepamiršti, jog naktinis vaizdas yra "sudėtingesnis" ir jį sunkiau suprasti. Tiesą sakant turiu variantų, kuriuos pats esu išmėginęs, tačiau tai nėra susieta su kapinėmis. Jeigu autorius norėtų, galėčiau papasakoti.
Įprasta. Norint kažką pamatyti turi atsidurti "reikiamu laiku reikiamoje vietoje".
Taip, tai yra tiesa, tačiau nevisiška. Išsiskiria ne grynas fosforas, o jo junginys - fosfinas (bespalvės, bekvapės, degios dujos). Kuomet fosfinas turi priemaišos - difosfino, fosfinas gali užsidegti tiesiog ore. Fosfino degimo metu susidaro liepsna, vadinama liuminiscecine liepsna (švytinti tamsoje).
Kapo "supylimo" laikas neturi nieko bendro su šiuo reiškiniu. Pagrindinis rodiklis - žmogaus mirties laikas. Jeigu žmogus miręs seniai, tačiau palaidojamas vėliau, jokio švytėjimo proceso nebus - visos bakterijos jau "dirbs". Jeigu žmogus miręs neseniai ir yra greitai palaidojamas (2-3 dienos), tuomet procesas veikiausiai bus matomas. Tai priklauso ir nuo dirvožemio. Įprastai dujos be problemų išeina pro karsto plyšius, tačiau jeigu žemėje nėra didelių porų (didelės poros žemėje būdingos naujai užpilto kapo vietoje), procesas bus SUNKIAI matomas arba nematomas.
Žinoma, geriau pasislėpus už kampo alų gerti ar vartoti narkotines medžiagas. Su tokiu mąstymu į artimiausią naktinį klubą galima eiti.
Pasaulis yra didelis - žmonių daug. Yra sakoma: kiek žmonių - tiek nuomonių. Daugelis (tačiau jokiu būdu ne visi) žmonių gyveną įprastą gyvenimą - siekia tikslų, kurie atrodo nesunkiai pasiekiami; tobulėja; pramogauja. Yra dalelė tokių žmonių, kurie analizuoja tai, apie ką kiti žmonės nei nepagalvoja. Tai yra nesuvokiamų dalykų analizė. Vieni analizuoja tai, kas gali vykti žmogui mirus; kiti analizuoja visatą ir bando atsakyti į klausimą - kur viskas baigiasi. Pagalvojus apie tokius dalykus blaiviu protu galima pakvaišti, tiesa? A. Einšteinas yra pasakęs: "Labiausiai nesuvokiama pasaulyje yra tai, kad tas pasaulis yra suvokiamas". Ateis laikas, kuomet visos paslaptys ims aiškėti - nežinia kada, tačiau tai tikrai įvyks. Yra sakoma, kad žmonija težino tik 1proc. to, kas vyksta aplink ją/už jos ribų.
Norėčiau, kad papasakotum!
-
O kodėl juos atleido?
-
- Populiarus pranešimas.
- Populiarus pranešimas.
Didiems darbams gyvybiškai svarbus įkvėpimas. Kai tie darbai žemiški, neverta sėdėti ir jo laukti, galima įkvėpimą pačiam vaikytis bet kur ir bet kada, tapti jo medžiotoju, o ne nuolankiu tarnu. Tai ypač svarbu pradedantiems verslininkams, kurių jaunos idėjos yra labiau pažeidžiamos. Kartais šis įkvėpimas gali veikti kaip postūmis, kartais praplėsti akiratį labiau nei lėtai kaupiama patirtis ar mokslai. Dėl to ir užgimsta šis mano įrašas – juk kai kurie geri filmai įkvepia. Vieni gali įkvėpti gyvenimui, kiti – veiklai.
Prieš porą mėnesių mane apsėdo filmų apie verslą žiūrėjimo manija. Nuolat taip nutinka – kartais savaitėmis žiūriu vien siaubo filmus ar, pavyzdžiui, senovinį kiną. Atrodo, kad greitai sudorojau viską, kas plačiajame verslo tematikos vaidybiniame kine buvo verta dėmesio. Sudariau sąrašą filmų, kurie, mano galva, jaunam verslininkui yra ypač vertingi – jie įkvepia, atskleidžia, skatina, įtraukia ir motyvuoja.
5 vieta. Wall Street (1987):
Šio filmo siužetas, sakysime, tradicinis: sėkmės ištroškęs jaunuolis patyrusio finansininko yra įtraukiamas į ne visai švarius žaidimus. Tokių filmų tradiciją „Wall Street“ kuria, o ne ja seka; tai niekada nemirsianti kino apie verslą klasika.
Gobšumas čia išgyvena savo karališkus laikus. Volstrito ryklys Gordonas Gekko, paklaustas, kiek pinigų jam reikia, nė nežino, ką atsakyti. Kuo daugiau. Kuo greičiau. Nesvarbu, kokia kaina. Ir vis dėlto savo kainą jis sumoka, o mes stebime, kas nutinka gobšuoliams ir tiems, kurie siekia praturtėti lengvai, greitai ir bet kokia kaina.
IMDb: 7.3/10
4 vieta. The Social Network (2010):
Filmas apie vieną žymiausių mūsų laikų verslininkų Marką Zuckerbergą, nors ir sulaukęs milžiniško populiarumo, dažnai yra pavadinamas pervertintu. Man taip nepasirodė, nes su malonumu žiūrėjau jį dukart. Abiem sykiais jaučiausi įkvėptas to, kaip vieno mažo žmogaus talentas, valia, ryžtas ir įdėtas darbas gali sukurti kažką monumentalaus.
Aišku, sunku ilgai gerėtis M.Zuckerbergu, nes jis ir čia balansuoja tarp visiško bjaurybės ir to Marko, kuriuo šiandien žavimasi. Bet juk tai puiku, tai tik iškelia filmą aukščiau kitų sėkmės istorijų, suteikia jai netikėtumo ir papildomų verčių. Nebekyla abejonių, kad „Facebook“ įkūrėjas yra įkvepianti figūra, o filmas „The Social Network“ tai perteikia tobulai.
IMDb: 8.0/10
3 vieta. Citizen Kane (1941):
Antrojo pasaulinio karo metu sukurtas Orsono Welles‘o šedevras daugelio kritikų yra laikomas geriausiu visų laikų filmu. Dar įspūdingesniu jį daro tai, kad „Citizen Kane“ buvo sukurtas jauno režisieriaus (vos 25 metų), kuris, be kita ko, pats suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.
Filme pasakojama žiniasklaidos verslo magnato sėkmės ir nesėkmės istorija. Šį genialų kino kūrinį verslininkui siūlau pamatyti ne tik todėl, kad Kane‘o sėkmės istorija yra įkvepianti, bet ir dėl to, kad šio personažo gyvenimas primena paprastą, bet dažnai užmirštamą tiesą: jeigu išvystytas verslas ir susikrauti turtai yra didžiausi tavo gyvenimo pasiekimai, tai artėjant pabaigai suprasi, kad š**as vis dėlto, o ne gyvenimas, tai buvo.
P.S. Kalbama, kad šio filmo herojus turėjo prototipą realybėje – Williamą R. Hearstą.
IMDb: 8.6/10
2 vieta. „Tucker: The Man and His Dream“ (1986):
Pagrindinis šio filmo veikėjas Prestonas Tuckeris, priešingai nei Orsono Welles‘o sukurtas Kane‘as, iš tiesų gyveno. Ir 1948 metais sukūrė automobilį, pavadintą „Tucker“, kurio puikiai veikiančių modelių galima surasti net mūsų laikais.
Filmas nuostabus, nes pasakoja tikrą istoriją, kaip žmogus, besivaikydamas savo vaikystės svajonę, perėjo ugnį ir ledą, žarijas ir vinis, kad ją įgyvendintų. P.Tuckeris buvo žmogus, kuriuo sunku nesižavėti. Jis pats kūrė savo sėkmę – išliko optimistu ir šypsojosi net sunkiausiose situacijose, visada rasdavo išeitį net ten, kur kiti būtų pasidavę. Argi toks ryžtas gali neįkvėpti?
IMDb: 6.9/10
1 vieta. „The Aviator“ (2004):
Kol vieni žmonės svajoja apie ateitį, kiti ją sukuria. Toks ateities kūrėjas buvo aviatorius, režisierius ir verslininkas Howardas Hughesas, apie kurio sudėtingą ir žaižaruojantį gyvenimą mums pasakoja Martino Scorsese filmas „The Aviator“.
H.Hughesas buvo neįtikėtinai ambicinga, drąsi ir įkvepianti asmenybė, o verslas beigi galimybė gyventi jam labiau priminė muziką ar šokį, nei to meto versle tvyrojusią solidžią rimtį. Svarbiausius sprendimus jis priiminėjo lengvai lyg grodamas, dažnai ryždavosi įgyvendinti idėjas, kurios kitiems atrodė pasmerktos nesėkmėms, ir neklausė niekieno patarimų, bet tai nesutrukdė jam tapti vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Sėkmė versle neatsirado be asmeninių sunkumų – aviatorių kankino psichinė liga, komplikuoti santykiai su garsiomis moterimis, teismo posėdžiai.
M.Scorsese atliko tokį nepriekaištingą darbą atskleisdamas daugialypį H.Hugheso charakterį ir svarbiausius jo gyvenimo įvykius, kad apie tai neverta net kalbėti – geriau žiūrėti. Šį filmą jau mačiau bent tris kartus, bet vis tiek nuolatos jį įsijungiu ir pakartotinai vėpsau į tam tikras nuostabias H.Hugheso gyvenimo atkarpas.
IMDb: 7.5/10
Irgi verti dėmesio:
1. It‘s a Wonderful Life (Man tai vienas gražiausių filmų apskritai, į geriausiųjų penketuką neįtrauktas tik todėl, kad iš esmės įkvepia gyvenimui, o ne verslui. Nors...)
2. The Pursuit of Happyness
3. Pirates of Silicon Valley (Steve'o Jobso ir Bilo Gateso istorija. Jei būčiau sudaręs ne TOP5, o TOP6, tai šis filmas turbūt būtų šeštoje vietoje.)
4. Boiler Room
5. Jerry Maguire
6. Network
7. The Bucket List
8. Peaceful Warrior (Filmas, visiškai nesusijęs su verslu, bet pasakojantis apie gražų tikslo siekimo pavyzdį.)
9. Wall Street: Money Never Sleeps (pasiūlė mantinis)
10. E-Dreams (pasiūlė 1arunas)
11. Startup.com (pasiūlė 1arunas)
12. Glengarry Glen Ross (pasiūlė FV120)
Šaltinis: http://aleksandravicius.lt/5-filmai-ikvepsiantys-jaunus-verslininkus/
-
Anksčiau naudojau www.livemocha.com – irgi puikus. :)
-
Jūs kai kurie žudote mane, mielieji, su savo pinigais ir ekonomikomis, savo prisitaikėliškumu ir paprasčiausiu tamsumu. :)
O šiaip, tai tokios apklausos mažai ko vertos, nes tiek dabar balsuojantys „Taip“ gali (net ir prie gerų norų) karui prasidėjus išskysti ir pragulėti apsišlapinę po lova, kol priešas įsiverš į namus, tiek balsuojantys „Ne“ gali tik pamatę okupanto tankus suvokti, kad Tėvynė jiems vis dėlto nėra tik vieta, kurioje gimė, ir eiti kautis. Bet kai jaunas ir sveikas vyras sako, kad Lietuvos negintų, nes bbd ant jos, tai net neabejoju, kad tas žmogus turi didelių problemų. Siūlau du variantus – arba jam tėvai vaikystėje tam tikru metu neįdiegė tam tikrų vertybių, tad jis su šia skyle sieloje vaikšto iki šiol, arba jis yra toks silpnas, kad šiandienos runkelizmo aplinka, kuriai žodis „Kubilius“ tapo keiksmažodžiu, sunaikino jame bet kokius patriotizmo daigus. Nu labai liūdna, turiu pasakyti, labai :)
Siūlau jums vieną kartą atskirti Tėvynę nuo valdžios. Suvokti, kad ji – tai mes visi, kad valstybė nėra nei A.Kubilius, nei D.Grybauskaitė, nei dar kažkokia atskira institucija, o jei kažkas čia vyksta ne taip, kaip norėtum, tai tikrai ne Tėvynė dėl to kalta, o mes visi, kad leidžiame tam vykti. Nesvarbu, ar sėdi Vilniuje, ar Skuode, tu vis tiek esi valstybės dalis, nes moki mokesčius ir už juos gauni sveikatos apsauga, mokslą, saugumą, apšvietimą ir daugybę kitų dalykų. Čia gimei ir tu, ir tavo tėvai bei seneliai, todėl niekada nepabėgsi nuo savo Tėvynės, nes niekur kitur jau niekada nebūsi iki galo savas. O jei buko pinigų troškimo genamas pabėgsi, ir pragyvenęs 10 metų suprasi, kad kultūriškai išeivijoje taip ir nepritapai, tai po tiek laiko jau niekada ir čia nebebūsi toks pat savas, koks buvai. Nuoširdžiai tau nepavydžiu. Nors pats gal to ir nejausi, jeigu svarbu tau bus tik skaniai pavalgyt, pasimylėt ir pažiūrėt krepšinį prie alaus. :)
O šiaip manau, kad viskas nėra taip blogai, kaip čia komentaruose. Aš jau anksčiau buvau pagalvojęs, ir dabar dar labiau manau, kad dalis Uždarbis.lt bendruomenės yra vertybiškai išklerusi ir nereikia dėl to parintis ir juolab matuoti likusios Lietuvos dalies. Juk normalu, kad forume, kuriame žmonės renkasi diskutuoti apie uždarbio būdus, yra mažiau padorių žmonių nei ten, kur, sakykime, žmonės diskutuotų apie meną ar istoriją. Todėl nėra viskas taip blogai, tiesiog čia žmonėms labai rūpi pinigai. Neišvengiama, kad tarp jų atsiranda ir tokių, kuriems pinigai svarbiau ir už Tėvynę, ir už dar bala žino ką – garbę, draugystę?
Dėl balsavimo apklausoje, aš sakau „Taip“, bet suprantu, kad šis balsas nieko nereiškia. Tik atsidūręs kare sužinosi, kaip elgtumeisi iš tikrųjų. Vis dėlto nuoširdžiai tikiu ir tikiuosi, kad eičiau ginti Lietuvos ir nė pirštelis nesudrebėtų.
- martynasdee , IG8 , dealeris ir 2 kiti sureagavo į tai
- 5
-
-
Sveiki,
naudodamasis šio forumo suteikta galimybe, noriu paprašyti įvertinti mano interneto projektą (www.svarbuzinoti.lt) ir pateikti pastabų, pasiūlymų, komentarų. Būčiau labai dėkingas. :)
Ši interneto svetainė buvo paleista 2011 metų spalio 5 dieną. Veikėme ir kiek seniau, bet neilgam ir tik kaip blogas vienoje iš nemokamų platformų, tad vargu ar verta įskaičiuoti ir aną laikotarpį... :)
Apie svetainę svarbuzinoti.lt:
Čia nuolat pateikiama išgryninta informacija apie tokius įvykius, reiškinius ar asmenis, kuriuos žinoti ir suprasti yra svarbu, vertinga ir įdomu. Tikiu ir tikiuosi, kad rašome patikimus, detalius ir aktualius tekstus. Bent jau stengiamės tai daryti.
Mūsų tikslas yra suteikti žmonėms pažinimo malonumą ir vertę. Jūs paliksite mus žinodami daugiau, nei žinojote atėję – tuo neabejoju ir manau, kad tai yra puiku ir mums, ir lankytojams. :)
Labai laukčiau visų komentarų, todėl, jei tik susidarėte nuomonę apie šią svetainę, skatinu pasidalinti ja.
http://www.svarbuzinoti.lt/images/wwwszlt.jpg
P.S. Jeigu norėtumėte prisidėti prie projekto bei manote, kad galėtumėte ir būti naudingas, ir pats gauti naudos – būtų nuostabu pasikalbėti su Jumis apie tai. :)
Ačiū!
-
Kraupus vaizdas.
-
„Houdini“ – Labai daug prirašei neigiamu dalykų ir visai nežiūri į teigiamus dalykus. Žmonėms reikia vilties jog Lietuvoje gyvena, ne vien vagys, bet ir padorūs piliečiai kurie supranta paprastų žmonių gyvenimą. Kažin kodėl kai žmonės prašo politiku pragyventi iš minimalios algos, seimo nariai tautos negirdi ? Taip yra todėl, kad jie bijo priimti iššuki ir žino, kad iš minimalios algos pragyventi yra labai sunku. Tu sakai, kad tie politikai yra labai išsimokslinę ir labai protingi ? Tu pažiūrėk kokius jie sprendimus priiminėja, tada suprasi, kad jie absoliučiai nėra skaitę Istorijos vadovėlių. Susidaro toksai įspūdis, kad tie seimo nariai nebeturi ką ten veikti ir daro realybės šou tuose posėdžiuose, vietoje tuo, kad spręstu rimtas problemas.
„Tik pasiklausykite tūlo lietuvio nuomonės apie demokratiškai išrinktą valdžią: „Ji nieko neduoda paprastam žmogui, nepadeda jam!“ Ir neįrodysi, kad valdžia nieko neturi duoti. Demokratijoje veikti, kurti ir užsidirbti turi pats. O Stalino laikais nevykėliams buvo patogiau. Viską spręsdavo Visų Tautų Tėvas! Ir nebuvo gyvenančių geriau.“
-
- Populiarus pranešimas.
- Populiarus pranešimas.
Juokingiausias tai tu, nes parašei savo " nuomonę " jei ją galima taip pavadinti, be jokios pagrįstumo... Kiek buvo sakoma iš administratorių, jei sugebat parašyti savo nuomonę, nesvarbu vienokia ar kitokia, tai bent pateikit kuo grindžiates rašydami jas...
Aš nesu juokingas, kad ir ką tu manytum, o apie ką ir kada kalba administratoriai man tikrai neįdomu, nes svarbiausia čia, manyčiau, elgtis moraliai, visa kita tėra smulkmenos. Kas moraliau, ar pasakyti nuomonę nepateikus argumento, ar už ją kitą žmogų išvadinti juokingu – nežinia. Iš pradžių man ši tema tiesiog neatrodė verta dėmesio, kad dar ir dėliočiau argumentus, bet dabar, išvadintas juokingu, lyg ir neturiu kitos išeities, kaip papasakoti, kodėl taip sakiau :)
Kodėl juokinga ši tema (ne jos autorius):
1) Manau, kad Uždarbis.lt bendruomenė nėra tokia didelė ir subrendusi, kaip atrodo. Taip, čia lankosi daug žmonių, bet tik mažytė jos dalis save iš tiesų laiko tikrais uždarbiečiais. Daugelis forumą tiesiog naudoja kaip informacijos gavimo vietą. Kad ir aš pats – mane politika tikrai domina, bet jei jau siečiau savo ateitį su ja, tai tikrai ne internetinio forumo bendruomenės pagalba.
2) Forumo pagrindu sukurta partija neturėtų jokio vertybinio pagrindo, nes čia renkasi įvairiausių pažiūrų žmonės, kurių vieni nekenčia gėjų, o kiti patys yra gėjai, vieni pasisakytų už proporcinių mokesčių sistemą, kiti – už progresinių, ir taip toliau. Kai partija politiniame spektre save pozicionuoja „visur“ arba „niekur“, tai man ji tėra panaši į populistinį judėjimą, kaip DP, TT ar TPP. Taip, jie patenka į Seimą, bet ką ten nuveikia? Aš lankausi forume kasdien, skaitau Jūsų komentarus, ir tikrai nebalsuočiau už daugelį iš Jūsų. O ir patys, būdami tokie skirtingi, nuo socialdemokratų iki konservatorių, ką čia, greičiau nuo komunistų iki neonacių, vieną dieną susipyksit ir susiskaldysit.
3) Šis punktas iš dalies išsiveda iš antrojo – kodėl aš, rinkėjas, turėčiau pasitikėti partija, įsteigta grupės žmonių, kuriuos vienija bendras noras – užsidirbti (juk dėl to sėdit Uždarbis.lt, ane?). Manau, kad šiame forume žmonių, iš kurių galima tikėtis nesąžiningumo, sukčiavimo ir bandymo partijos/politikos pagalba pasipelnyti, skaičius yra daug didesnis nei kur nors kitur, nes šiame forume pirmiausia ir renkasi tie, kuriems pinigai tikrai ne paskutinėje vietoje. Kiek iš Jūsų galimybė sudalyvauti politikoje nebus tik dar vienas uždarbio būdas?
4) Čia nėra daug žmonių, kurie išmano politiką, istoriją; tai akivaizdu apsilankius šios temos skyrelyje forume. Komentarų mažai, nes niekam neįdomu, o ir tie esantys komentarai dažniausiai kur kas juokingesni už šią temą. Nors gal reikėtų sakyti graudesni? Taip, čia yra protingų žmonių, kurie nuostabiai gražiai dorojasi versle, kurie turbūt yra iškalbingi, bet dėl jau minėtų dalykų jie nėra ir nebus geri politikai. Jie galės tik sukurti įvaizdį, kad yra geri politikai. Bet ar tai bus teisinga?
Kas pasakytina apibendrinant, tai tiek, kad jeigu jau nuspręsit kurti partiją/judėjimą šio forumo pagrindu, tai svarbu, kad forumo valdžia labai kruopščiai atsirinktų žmones, nes turbūt forumo įkūrėjai ir būtų tie, kurie burtų lankytojus į partiją. Viskas yra daug sudėtingiau nei atrodo, kai esi apsvaigęs iš tokios kalnų nuvertimo idėjos, kuri galų gale nieko gero neduos. Iš tiesų tai linkėčiau tiesiog nepradėti. Bet, jei pradėsit, nuoširdžiai linkiu sėkmės.
Politine partija
Ne į temą
Atrašyta
1. Straipsnis šiaip ne mano, nors ir sutinku su juo.
2. Atsakant į klausimą – o kokia prasmė turėt ką nors bendro su nusikaltėliais, veikiančiais prieš valstybę? Pradedant nuo to, kad prisitapšnojęs partijos lyderis yra sulaužęs Konstituciją, baigiant tuo, kad ten šlaistosi tokie Lietuvą diskredituojantys radikalai, kaip Gražulis? Manyčiau, kad TT ir Darbo partija yra nediskutuotinos, kaip pasirinkimai. Bent jau čia, kur jauni žmonės, kurie dar kažkiek ir mąsto, jei jau apie nuosavą verslą ir nepriklausomą, padorų uždarbį svarsto.