ScottEvereld

Kadangi egzaminai ant nosies, siūlyčiau rinktis tik anglų. Vėliau, pabaik visus anglų kalbos lygius (pvz.: VDU (studentu būti nereikia)) ir pasirink antrąją kalbą.
 
Kas liečia pasirinkimą, tai viskas priklauso nuo to, kur gyvensi/dirbsi. Rūsų gerai viename regione, ispanų - kitame. Aš asmeniškai mokinuosi japonų, kadangi ateityje planuoju gyventi būtent ten. Pabaigus šios kursus, studijuosiu ispanų ir prancūzų kalbas. Tikriausiai per daug laiko turiu...
 
Tiesiog niekada nėra vėlų išmokti ir trečia ir ketvirtą kalbą, reikia tik noro.
 
Dvi kalbas pasirink kaip pagrindines (rimtom studijom), o kitas - tiesiog bendram susikalbėjimui, plataus žodyno tam nereikia.

Esminė priežastis, kodėl kinų kalba niekada netaps pagrindine, - ją per sunku išmokti kitiems. Sutinku, jog kinų kalbos svarba vis auga, bet jei man kada jos gyvenime prireiks, aš geriau sumokėsiu vienam iš milijonų angliškai kalbančių kinų, nei pats gaišiu laiką bandydamas tuos hieroglifus perprasti.
 
Apskritai, manau, ne taip svarbu, kokia kalba šneki, - svarbiausia, ką turi pasakyti.

1. Anglų
2. Rusų
3. Ispanų
4. Prancūzų
5. Italų
6. Vokiečių (Pagal mane, jos labai siauras panaudojimas - tik Vokietija)
 
Sąrašą susidariau pagal save.

Kaip sian vienas klientas is estijos pasake, rusu kalba privaloma moketi, nes rusai turi daug pinigu :)
 
na anglu ir taip aisku kad naudinga labai.
1. rusu
2. vokieciu
3. lenku
4. kinu

Žinok jeigu autorių kamuoja tokios mintys tai iš patirties galiu pasakyti, kad ir tie pinigai nepadės. Tiesiog norisi kažkur pabėgti nuo šitos visuomeninės mėsmalės.

1. Rusų ( daug kas sako, kad vokiečių geriau, tačiau as su dauguma nesutinku )
2. Vokiečių ( turbūt nieko naujo nepasakiau )
3. Lenkų ( jeigu žadi būti verslininkas nemažai teks bendradarbiauti su kaimynais )
O likusias dvi vietas dalintųsi prancūzų ir ispanų

„Patikekit apie zmogu kai ka galima pasakyti vien is to kaip jis laiko cigarete.“ - Bent jau man asmeniškai būtų įdomu paskaityti :rolleyes:

Taip. :) nepraleidau nei vienos serijos ir per 3 ziurejimo ir skaitymo metus dabar galiu nesunkiai konstatuoti mela :D draugai meluodami nuo manes dazniausiai nusisuka nenori rodyti savo veido :D .
 
Sunkiausiai yra vienu metu klausytis pasnekovo ir stebeti tuos dalykus. Yra zmoniu, bet labai nedaug, kuriem sis pastabumas igimtas. Jie nesimokina tokiu dalyku, jie lyg jaucia kada jiems meluojama ir retai prasauna

Manau si informacija jums isties pravers : konferencijose , pokalbiuose del darbo ir panasiai. Man paciam tai daug kur padejo. :) Tik nebukit abejingi visa tai yra tiesa , ir jei atkreikptumet demesi i zmoniu kuno kalba visus tuos dalykus tikrai pamatytumet: iliustracijas, gestus ir balso tembro pokycius. As daznai pastebiu kai pats naudoju tuos gestus , jie yra nevalingi. Siulau teksta perskaityt 2-3 kartus kad geriau isimintumet informacija. Jaj kam idomu padarysiu ilgesni straipsni kuriame aprasysiu daugiau apie tai. Patikekit apie zmogu kai ka galima pasakyti vien is to kaip jis laiko cigarete. ;)

Primena serialą "Melo teorija" :D Bet šiaip ačiū už straipsnį, tikrai pravers.

Skaityti daug rimtos literatūros, publicistikos. Daugiau niekaip.

Daug skaityt ir veltis į konstruktyvias ir argumentuotas diskusijas :).

Universitetai yra skirti žmonėms, kurie nori turėti išsilavinimą, taip pat "daryti" mokslininko karjerą ir pan.
 
Aš asmeniškai esu baigęs ekonomikos bakalauro studijas. Dabar studijuoju magistrantūroje.
 
Hmmmmmm... atrodo vakar dar mokykloje pokštavau, o jau magistrantūra... :)))
 
Kas liečia tikrąją ekonomisto karjerą sunkiai įsivaizduoju kaip galima gauti pokalbį dėl darbo nebaigus rimtų universitetinių studijų, kokioje rimtoje pasaulinio lygio įmonėje. Nekalbu apie tuos atvejus kai per pažįstamus prasukami.
 
Kalbant Lietuvos pavyzdžiu tai tikrai nėra per daug tų studentų, o ypač ten kur mokslas mokamas, tokiuose ISM, VU TVM ir pan. Su dabartinėmis kainomis, jau galima sakyti pradėjo valytis parazituojantys studentai, kurie stoja į ekonomiką, kad tik kažkur stoti. O gerų studentų išmanančių yra dar mažiau.
 
Geru specialistų su geru išsilavinimu netgi trūksta.

Mokyklą baigiau gerais įvertinimais. Tai patikėkit kiek "palaikymo" sulaukiau, kai visiems pasakiau, kad stosiu ne į universitetą (į kurį būčiau laisvai įstojus, į nemokamą vietą), o į kolegiją. Kažkoks stereotipas vyrauja Lietuvoj, kad jei įvertinimai geri, stoji į universitetą, jei niekur kitur neįstoji - stoji į kolegiją. :huh:
Besimokydama kolegijoj gavau didelę stipendiją, buvau išvažiavus pagal erasmus mainų programą, esu ir buvau labai patenkinta savo pasirinkimu. Darbą pagal specialybę gavau labai lengvai. Daug grupiokų, kuriems studijos patiko, darbą susirado praktikų įmonėse metu.
 
Žinoma, ar rinktis kolegiją ar universitetą nemažai priklauso ir nuo specialybės. Tarkim teisę žinoma reiktų studijuoti universitete. Mano patarimas tiems kurie dvejoja: nepasiduokit stereotipams, tik jūs patys esate atsakingi už savo ateitį.

Šiaip tai viskas priklauso nuo specialybės. Visų pirma reikia išsirinkti ją, o tada galvoti universitetas ar kolegija. Esu ketvirtakursis Vilniaus universitete, tai galiu pasakyti tiek, kad gavau daugiau bendro ir šiek tiek aukštesnio išsilavinimo žinių, nei tų specialybinių žinių, kurias galėčiau iškart po baigimo deklaruoti darbdaviui. Ir taip yra su didžiaja dalimi humanitarinių, socialinių mokslų.
Tačiau negalima sakyti, kad tai vien blogai ar vien gerai. Universitetas pakeitė mano mąstymą, požiūrį ir tai jau duoda rezultatų, jei žvelgsim šiek tiek plačiau. Ar visiem to reikia? Nežinau, bet aš laimingas gavęs tas žinias. Žodžiu, savi pliusai, savi minusai.
 
Viskas priklauso nuo poreikių žmogaus. Jei nori tiesiog įgyti profesiją ir po baigimo sėkmingai darbuotis - rinkis kolegiją. Jei domina platesnės žinios ne tik apie specialybę, bet praplečiančios akiratį ir t.t. ir pan., tuomet universitetas tai suteiks. Bet, kaip minėjau, viskas priklauso nuo specialybės. Čia nėra jokios universalios formulės. O mano išsakyti teiginiai pagrinde tinka ne techniniams mokslams universitete.
 
O tiems kas sako, kad nesvarbu ką baigsi, visvien būsi bedarbis... tai ką galima pasakyti - sėkmės renkant braškes. Su tokiu požiūriu toli neisi, jei jau iš anksto nusprendei, kad tau nesiseks.

Aišku patinka , nepatiktu , tai studijuočiau ką nors kitą. Kodėl istorija? - Nes paskutinius metus turėjau žiaurei gerą mokytoją , kuris užvedė mane ant istorijos ir parodė , jog istorija , tai ne tik mokslas apie datas ir nuobodžius įvykius .

Pats pabaigiau jau 3 kursą VDU, tai galiu pasakyti, jog universitetas tikrai puikias sąlygas sudaro tobulėti pačiam kaip asmenybei, taip pat dauguma dėstytojų yra tikrai geranoriški.
 
Tik duosiu du patarimus jei įstosi į VDU, tai nuo pirmo kurso pradėk mokytis užsienio kalbą ( ne anglų). Ir prisijunk prie studentų atstovybės arba organizacijos AIESEC. Įgausi praktinių žinių, kurios puikiai derės su universiteto teorinėmis žiniomis.

Tokį, kokį dirbu ir dabar- rašyti. :) O šiaip daug visko, gana plati sfera. Gali būt žurnalistu, analitiku, atstovu spaudai, kokio nors svarbesnio asmens ar įstaigos įvaizdžio visuomenėje kūrėju. Aplink šią sferą sukasi. O viską dar galima skaidyti ir į konkretesnius užsiėmimus.

Dar prie šio pridėk -> mirtis.
 
Negyvenk vidutinybės gyvenimo!
 
Sėkmės forume :)

Sveiki, uždarbiečiai. Geros manieros reikalauja kiekvienam naujokui prisistatyti, tad tai padarysiu ir aš. Prieš tai dar noriu paminėti, kad šį forumą skaitinėjau jau beveik metus, bet tik dabar nusprendžiau prisiregistruoti (čia kaip būna, kai vaikinai nedrįsta prieiti prie panos ir užkalbinti, bet tai padarius, paaiškėja, kad nieko baisaus nebuvo). Taigi ir aš pagaliau pasiryžau. Nebuvo baisu :) Dar paminėsiu, jog daugelio forumo narių veikla bei istorijos žiauriai įkvepia, supranti, kad visada galima ir reikia siekti daugiau nei nori ir turi.
 
Šiuo metu man 25 metai, VU baigiau Vadybos ir verslo administravimo bakalaurą, šiuo metu kramtau SDU (toks Danijos universitetas) Marketingo ir komunikacijos magistrą, greitu metu pradėsiu rašyti magistrinį darbą. Išbandžiau įvairių darbų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Lietuvoje esu dirbęs ir marketingo vadovo asistentu, ir call centre konsultantu, užsienyje yra tekę tampyti plytas, plauti indus, priiminėti klientus viešbutyje.
 
Esu kilęs iš paprastos viduriniosios klasės šeimos, mano tėvai sunkiai ir atkakliai dirba, kad galėtų aprūpinti šeimą. Pinigų pertekliaus niekada neturėjome, o mama visada kaldavo į galvą, kad „pinigai iš niekur neatsiranda“. Esu labai dėkingas savo tėvams už viską. Kita vertus, turiu paminėti, kad mano suvokimas, kaip gyvenime uždirbti pinigų, apsiribojo paprasta formule: gerai baigti mokyklą -> įstoti ir baigti gerą universitetą -> susirasti gerą samdomą darbą ir dirbti. Apie tai, kaip būtų galima užsidirbti savo pastangomis, neturėjau nė žalio supratimo.
 
Taigi mokykloje stengiausi gerai mokytis ir man sekėsi. Dalyvaudavau įvairiose olimpiadose ir konkursuose. Tuo pačiu labai mėgau sportuoti, lankiau krepšinį, futbolą, plaukimą, tinklinį, dartsus, kačialką. Jeigu atvirai, buvau daug kur geras, bet nei vienoje srityje geriausias. Dažnai neužbaigdavau ko nors iki galo, nes dingdavo susidomėjimas, be to, buvau mokomas, kad nereikia išsišokti, kad reikia paisyti ir kitų žmonių interesų.
 
Mokyklą baigiau gerai, kai kas pasakytų, kad net labai gerai, ir įstojau į VU Vadybą ir verslo administravimą (antras pasirinkimas sąraše) bei persikrausčiau gyventi į Vilnių. Universiteto metais, galima sakyti, man atsivėrė akys. Jei mokykloje buvau vienas iš geresnių, tai universitete tokių, kaip aš, buvo pilna. Man, atvykusiam iš mažesnio miesto, įspūdį darė grupės, kurso draugai, tarp kurių buvo daug veiklių, protingų, ryžtingų ir ambicingų, pasiekusių kur kas daugiau už mane. Suvokiau, kad jeigu pats noriu ko nors pasiekti, turėsiu įdėti kur kas daugiau pastangų nei iki šiol. Taigi pradėjau domėtis asmeniniu tobulėjimu, psichologija, žmonių santykiais, skaičiau įvairios literatūros, pradėjau gilintis į marketingą, vartotojų elgseną, reklamą, trumpai tariant – ėmiausi tų sričių, kuriose jaučiausi silpnas ir norėjau daryti pažangą. Taip pat norėdamas užsidirbti pinigų tris vasaras dirbau Škotijoje, kur sutvirtėjau kaip žmogus, įgavau geros patirties. Drąsiai galiu pasakyti, kad įdėjau labai daug pastangų, kad atsikratyčiau įvairių kompleksų, baimių, kad pagaliau pasukčiau gyvenimą norima linkme. Tikiu, kad esu teisingame kely.
 
Baigęs VU metus dirbau Lietuvoje, o po to išvažiavau mokytis magistro į Daniją. Tenai atsivėrė dar didesnės galimybės, su grupės draugais dalyvavom keliuose tarptautiniuose konkursuose, kuriuose mums sekėsi. Po pirmųjų mokslo metų grįžau į Lietuvą, kur atlikau praktiką žiniasklaidos planavimo agentūroje. Vėliau iškeliavau į Portugaliją, Porto miestą, pusmečiui mokslų pagal Erasmus mainų programą. Po to grįžau į Lietuvą ir dabar, kaip jau minėjau, rengiuosi magistrinio darbo rašymui.
 
Jau daugiau nei du metus rašau pakankamai sėkmingą asmeninio tobulėjimo tinklaraštį vaikinamas - colombo.blogas.lt (PR 4). Jame dalinuosi savo patirtimi bei patarimais, kaip bendrauti su merginomis. Taip pat su keliais draugais vystome internetinį kelionių puslapį, kuriame lietuviai dalinasi savo įspūdžiais iš aplankytų pasaulio šalių. Papildomai dar užsiimu SEO straipsnių rašymu. Netolimos ateities planai – išvystyti internetinį projektą, kuris būtų sėkmingas finansiškai.
 
Gyvenime nuolat vadovaujausiu taisykle, jog viskas priklauso tik nuo manęs paties ir kad tik nuoširdžios pastangos bei atkaklus darbas leidžia pasiekti norimo rezultato. Manau, kad visi barjerai slypi mūsų galvose, ir jeigu mes sugebėsime su jais susitvarkyti, atsivers visiškai naujos galimybės.

Žmogau, savo nuomonės piršti neketinu. Baigiau universitetą, mokiausi specialybę kuri man labai patinka, bet pačios studijos eŠ vertos, ir tik žlugdo žmogų, daro jį buku. Sėdžiu vakarais, po darbų ir skaitau, domiuosi, studijuoju ir praktikuoju tai kas man įdomu, aktualu, reikalinga mano srityje. Tokiu būdu, jaučiu, kad toje srityje galiu patapti geriausiu. Tą spėjau ir universitete įrodyti, iš vidutinioko pavyko tapti pačiu geriausiu. Tad ir dabar atsivertus temoje minimą studijų programą matau 4 metų varganke. Tai asmeninė nuomonė, susiformavusi iš asmeninių patirčių, kitų interesų neatstovauju, tik savo. :)

Nesu ožys, įsispyręs į savo nuomonę, nesugebantis jos pakeisti, tad jei pateiksi konkrečiai, koks dalykas ir KODĖL yra šlamštas ir man tavo nuomonė pasirodys teisinga, aš pakeisiu savo požiūrį labai staigiai. O tai reiškia, kad ir studijų planus galbūt pakeisiu. Kitaip tariant, turi šansą pakeist mano gyvenimą. :D

Aš siūlyčiua 9 VDU viešoji komunikacija vf NL , bet čia tik mano asmeninė nuomonė iš pateikto sąrašo :)

Sunku vartytis jei ne pats darbą rašei arba rašei atmestinai. Jei 100% atidavei jėgų ir domėjaisi ką darai, per gynimą visus klausimus gliaudysi kai riešutus, nes tu būsi kompetetingiausias kalbėti ta tema. Pats tai patyriau, 100% veikia :)

Super pranešimas, labai pritariu.
 
Nestoti iškart pabaigus mokyklą daug kam atrodo keista - o ypač tėvams, bet tai tikrai geriau, nei įstoti ir supratus, kad nepatinka, nepasiryžti mesti, baigti tai, kas tavęs nedomina ir visą gyvenimą dirbti darbą, kuris tavęs netraukia. Jei nori būti laimingas, stenkis būti nuo pradžių. Jei žmogus studijų metais susitaiko su požiūriu "tiek to, normalu, jei nejaučiu malonumo tai mokydamasis, pakentėsiu", tai po to dažnai kenčia ir visą gyvenimą.
 
Tiesa, tik mano pastebėjimas: labai daug nestudijuojančių žmonių išvažiuoja dirbti į UK ir ten užsibūna ilgiau nei turėtų - nei darbas suteikia ilgalaikių naudingų įgūdžių (nes būna mechaninis), nei įspūdžių parsiveža (nes nekeliauja). Gap year esmė turėtų būti ne kuo daugiau sutaupyti ariant (save išlaikyti gali ir susiradęs pusės etato darbą jau studijuodamas), bet suprasti, ką nori veikti gyvenime. Tad siūlyčiau šiek tiek užsidirbus dingti iš UK ir stengtis pamatyti kuo daugiau pasaulio, gyvenimo - neskubėti grįžti į Lietuvą, bet ir nelikti šitam nuobodžiam Britanijos salyne. Pasaulis didelis.
 
Galima net būtų lietuvių tinklą internete sukurti (mažų mažiausiai Facebook grupę), kurie keistųsi gap year idėjomis - tiek darbo, tiek kelionių - drauge būtų lengviau pasiryžti, lengviau atrasti įdomius dalykus ir išnaudoti galimybes :)