Anton

Birželis. Už lango +23. 11 mėnesių be atostogų. Tai gali reikšti tik viena: norą praleisti bent dalį laiko taip, jog pasibaigus vasarai nereikėtų gailėtis, kad puikiausią metų laiką praleidai veltui. Būtent todėl nieko nedvejodamas puoliau ieškoti pigiausių lėktuvų bilietų. Kur? Nesvarbu. Norvegija? 30 eurų į abi puses? Skamba viliojančiai. 15 minučių, ir bilietai rezervuoti.

Bet kodėl nenuėjus dar toliau ir neišvykus į užsienį visiškai be pinigų? Tegul tai būna Norvegija (viena brangiausių šalių pasaulyje), tegul tai būna 11 dienų, tegul būsiu vienas. Galiausiai, kaip ten sako? Gyveni tik vieną kartą? Ilgai negalvodamas apsisprendžiau. Toks keliavimo būdas man tinka.

Du sutikti vokiečiai, kaip ir aš, neturėjo kur nakvoti, todėl kartu pradėjome ieškoti išeities. Žinojome, jog neretai keliautojus nakčiai priima bažnyčiose, tačiau visos jos jau buvo užrakintos. Logiška. Kiek paėjus paklausėme lauko kavinėje sėdinčių vietinių gyventojų, kur galima būtų rasti nemokamą nakvynę. Vienas jų, mūsų nuostabai, iš karto pasisiūlė priglausti mus savo namuose, kur gyvena su dar vienu draugu bei drauge. Ilgai nedelsdami sutikome.

Praėjus vos kilometrą, prie manęs sustojo policijos automobilis. Policininkas pasidomėjo, kas aš bei iš kur esu ir kokiu tikslu atsidūriau greitkelyje. Paaiškinęs situaciją, buvau pakviestas į automobilį bei nuvežtas apie 6 kilometrus ir išlaipintas autobusų stotelėje.

Po kurio laiko mane pažadina grupelė jaunimo. Pasiteiravę, ar gerai jaučiuosi, išgirsta mano istoriją. Palinki sėkmės ir pasišalina. Po penkių minučių grįžta, bet jau su pilnu maišu bulvyčių bei kitų skanumynų. Aš atsisakiau. Aha, kurgi atsisakysiu. Padėkojau ir pradėjau skanauti. Po kavinės uždarymo nuėjau į šalia įsikūrusį 7-Eleven kioskelį, kur pratęsiau bandymus užmigti.

Padiskutuokime! Tiek čia, tiek po straipsniu komentaruose.

Sveiki,

Praėjo du mėnesiai nuo mano paskutinės kelionės į Lenkiją (https://uzdarbis.lt/index.php?app=forums&module=forums&section=findpost&pid=2753211 ) , kas gali reikšti tik tai, kad atėjo laikas sekančiai avantiūrai.

Šį kartą vėjai mane užnešė į dar vieną kaimyninę šalį, Latviją. Kodėl būtent ten? Priežastis paprasta. Labai norėjau apsilankyti viename koncerte, kuris turėjo įvykti Rygoje. Dar viena priežastis – pasirodė kiek keista keliauti po tolimesnes šalis, kai nesi aplankęs savo kaimynų.

Taigi prieš geras dvi savaites įsigyjau autobuso bilietus į abi puses bei bilietą į patį koncertą, o dar po savaitės pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau apsistoti dviems naktims (bilietus nusipirkau nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ankstaus ryto). Ieškojau vėl ten pat, portale Couchsurfing (iš jų pusės būtų labai logiška man jau mokėti už reklamą kiekviename straipsnyje). Buvo išsiųsta apie 35 užklausų, bet arba negaudavau jokio atsakymo, arba gaudavau neigiamus atsakymus.

Ir štai atėjo penktadienis, kai lipau į autobusą ir vis dar nežinojau, ką veiksiu atvykęs į vietą. Ar vėl naktinėsiu po miestą, ar pirmą kartą gyvenime išbandysiu hostelį. Ten pat, autobuse, su pakeleive pradėjau apie tai kalbėti, domėtis kur yra geresni ir nebrangūs hosteliai, tuo pačiu, kol dar nebuvau kirtęs sienos ir turėjau internetą su lietuviška sim kortele, išsiunčiau dar apie 20 užklausų nakvynei. Po valandos iš vieno vaikino gavau atsakymą: “Atleisk, bet šiandien jau turiu dvi merginas iš Lietuvos, kurios nakvoja pas mane”. Kadangi kartais esu gana naglas, atrašiau, jog man tinka bet kokios sąlygos ir galiu drąsiai būti vertėju tarp lietuvių bei latvių kalbų (juoko forma žinoma). Dar po kurio laiko gaunu dar vieną atsakymą: “Na jei tikrai neturi kur gyventi, paklausiu merginų, gal jos nebus prieš” bei parašė savo tel. numerį. Nuotaika jau šiek tiek pagerėjo.

«Tarp kitko, šį kartą bandžiau filmuoti dabar madingą “vlogą”, aprodant miestą, išgyvenant įspūdžius ir įterpiant savo komentarą. Bet nufilmavau tik pirmą parą, ir tai ne viską. Gal dėl to, kad man tai yra kažkas naujo, gal dar dėl kažkokios priežasties, bet jau sekmadienį nutraukiau filmavimus.»

Po gerų keturių valandų išlipau jau Rygos autobusų stotyje. Nužygiavau į artimiausią prekybos centrą ir nusipirkau vietinę sim kortelę už 6 eurus. Parašiau žinutę, jog jau esu Rygoje ir galiu susitikti reikiamu adresu ir nuėjau link senamiesčio (laimei ir nelabai, Rygoje yra begalė rusakalbių, todėl su komunikacija su vietiniais gyventojais nebuvo absoliučiai jokių problemų, tad užkalbinti merginą arba paklausti kelio buvo labai paprasta).

http://puu.sh/j7CEm/7bd937acbe.jpg

http://puu.sh/j7CJx/b0b4f4a28d.jpg

Užsukęs į pirmą pasitaikusį parką pastebėjau daug prekybinių palapinių ir pradėjau klausinėtis, koks čia renginys vyksta. Pasirodo pataikiau į vietinę Kaziuko mugę. Bet man toks scenarijus nelabai įdomus, todėl ilgai čia neužsibuvau. Ir čia pat sulaukiau skambučio iš vaikino, kuris galėjo mane priimti nakvoti. Po 15 minučių jau susitikome prie parduotuvės, nusipirkau sau alkoholinės giros bei nuėjome pas jį į namus. Ten pat susipažinau su dar dviem jo butiokais bei lietuvaitėmis, apie kurias rašiau aukščiau.

Nuo 22 val. Iki daugmaž 1 val. nakties bendravome apie įvairiausias temas, kol galiausiai nuėjome apžiūrėti naktinio Rygos gyvenimo ir apsilankyti skirtinguose baruose. Viskas užsitesė iki šešių ryto. Visi griūvome miegoti ir nauja diena prasidėjo jau vidurdienį. Dar vakar, vos išlipęs iš autobuso ir norėjęs užkasti, užsukau į pirmą pasitaikusį Subway. Ten dirba visai miela mergina, todėl pasiėmiau tel. numerį ir paprašiau, kad rytoj aprodytų man miestą. Deja šeštadienį ji paraše, jog išvyksta į draugės gimtadienį, todėl daugiau jos ir nemačiau.

http://puu.sh/j7CLD/e0c890db81.jpg

http://puu.sh/j7COq/abd59ea7ad.jpg

http://puu.sh/j7CRR/9c4394e450.jpg

Vakare turėjau koncertą, todėl turėjau visą dieną Rygos pažinimui. Užkasiau kavinėje, ir ilgai nelaukdamas, nuėjau apžiūrėti Rygos apylinkes, atokiau nuo centro ir senamiesčio. Nuėjau į nelabai pažįstamą vietovę ir prasidėjo lietus. Pralaukęs pusvalandį telefone peržiūrėjau, jog lietus tik stiprės supratau, jog reikia gaudyti viešąjį transportą ir važiuoti link centro, kadangi iki koncerto buvo likusios trys valandos, o dar turėjau papietauti ir rasti pastatą, kur viskas vyks. Laimei, savo telefone turėjau aplikaciją, kur yra detalūs visų baltijos šalių viešojo transporto tvarkaraščiai, todėl greitai apsisprendžiau, kuris troleibusas man tinka (tarp kitko kiekvieną kartą įsitikinu, kad be išmanaus telefono bet kokia kelionė tampa žymiai nuostolingesnė ir labiau komplikuota.

Sulaukęs troleibuso, įlipau į jį. Jokių bilietėlių neturėjau, todėl teko nusipirkti iš vairuotojos. Važiavau vos 6 stoteles. Sumokėjau už tai 2 eurus. Nepigus malonumas. Perkant ne iš vairuotojo, kaina – 1.20 Eur. Išlipau vėl šalia stoties, užsukau į kavinę ir papietavau, pailsėjau bei pajudėjau link koncerto.

Dabar atskirai apie patį koncertą. Atvykau vienas iš pirmųjų. Koncertuoti turėjo rapo grupė iš Rusijos (taip, gana specifiškas koncertas daugeliui). Grupėje yra trys atlikėjai. Vos atvykęs į koncerto salę, sužinojau, jog du iš atlikėjų – neatvyks. Vienas nespėjo į lėktuvą, kitam užlaikė pasą. Todėl tą dieną už 2.30 val. (23:30) turėjo pasirodyti tik vienas iš jų. Organizatoriai praneše, jog šiandienos koncertas tiems, kas turi bilietus, bus nemokamas, o visos grupės koncertas perkeliamas po mėnesio. Iš vienos pusės nuliūdau, kadangi tai buvo viena pagrindinių priežasčių čia važiuoti. Iš kitos – apsidžiaugiau. Reiškia šis koncertas bus nemokamas, o po mėnesio galėsiu dar kartą čia atvykti. Patį bilietą (vertė 30 eurų) galiausiai palikau salėje, todėl greičiausiai daugiau čia nevyksiu. Vietoje sutikau kelis Lietuvius, pabendravom ir po koncerto išsiskyrstėme.

Apie antrą valandą nakties grįžau prie namo, kur turėjau nakvoti. Ir čia prasidėjo linksmybės. Pamiršau, kelintame bute gyvena mano latviški draugai. Iš lauko langai degė trečiame aukšte, tačiau laiptinėje garsai sklindo iš antrame aukšte esančio buto. Laiptinėje užtrukau apie 15 minučių, vis bėgiojau iš aukšto į aukštą. Klausiausi iš kur vis dėlto sklinda balsai, bandžiau belstis į duris (skambinti labai nenorėjau, visgi antra valanda nakties, o suklysti ir paskambinti kaimynams tikimybė buvo kaip minimum 50%). Ir vis galvojau, kaip atrodau iš šono, kai antrą valandą nakties nepažįstamas su fotoaparato blykste žiūrinėjo duris, klausėsi, kas darosi už durų ir bandė atsargiai patraukti už rankenos. Telefonas, žinoma, buvo jau seniai miręs, todėl ir paskambinti ir paprašyti, kad įleistų į butą, negalėjau. Ir čia man nusišypsojo laimė. Išgirdau, kad kažkas užeina į laiptinę. Ten buvo keturi mano laikini butiokai (viena visgi buvo likusi bute). Jie grįžo iš pasivažinėjimo dviračiais ir pagaliau visi kartu užėjome į butą ir nuėjome miegoti.

http://puu.sh/j7Dzc/86e002e2c9.jpg

Lietuvaičių nerodau. Deja nepaklausiau ar galiu naudoti jų nuotraukas, todėl iš etikos paslėpiau veidus.

http://puu.sh/j7DiD/f6fb152938.jpg

Taip pat naktį parke sutikau bebrą.

Sekančią dieną supratau, kad Rygos man pakanka ir reikia aplankyti artimiausią miestą. Buvau įsitikinęs, kad tai bus Jurmala, kuri yra vos už 35 km. nuo Rygos. Tačiau visi iki vieno sakė, jog ten nieko įdomaus ir man vertėtų aplankyti Siguldą, kuri yra kiek toliau, 50 km. nuo Rygos. Vos išėjęs iš namų pradėjau ieškoti vietos, kur papusryčiauti. Ilgai ieškodamas, radau kavinę “City Diner”. Tai yra amerikietiško stiliaus jauki kavinė. Skanus maistas, malonus aptarnavimas. Beje, dėl aptarnavimo. Taip gavosi, kad vėl pasiėmiau padavėjos telefono numerį su sąlyga, kad šiandien po darbo ji man aprodys Rygą. Tarp kitko, prieš tai, buvau vėl netyčia sutikęs moterį, su kuria kartu važiavau į Ryga iš Vilniaus. Visgi tikrai nėra Ryga tokia jau didelė. Vėliau senamiestyje netyčia užtikau Sovietų okupacijos muziejų. Įėjimas – kiek negaila. Aš sumokėjau po apsilankymo. Autobuso stotyje susipažinau dar su trimis vaikinais, du iš Olandijos, vienas iš Belgijos. Pabendravome ir įlipome į autobusą.

http://puu.sh/j7CTt/b1e361ecd2.jpg

http://puu.sh/j7CWj/4bfc50af24.jpg

Čia prasidėjo įdomiausia dalis. Atsisėdau šalia merginos ir užmigau, atsibudau jau Siguldos autobusų stotyje. Kažkaip labai greitai visi žmonės išsibarstę ir likome tik aš ir mergina, su kuria važiavau. Paklausęs, ar ji taip pat nežino kur judėti, pasiūliau palaikyti man kompaniją ir Siguldą apžiūrėti kartu su manimi. Labai greitai radome bendrą kalbą ir susipažinome. Tai buvo Orli iš Atlantos, JAV. Ji prieš porą mėnesių baigė studijas universitete ir dabar pusmetį keliaus po pasaulį. Prieš porą dienų buvo ir Vilniuje. Siguldoje žinojome, jog mūsų laukia daug gamtos, kalnai, uola ir kelios pilys. Tačiau į žemėlapį pažiūrėjome tik vieną kartą, pradžioje. Vėliau nutarėme, kad įdomiau eiti tiesiog ten, kur jaučiame, jog bus teisingas kelias. Pakeliui į pirmą pilį užsukome į bažnyčią, užlipome į viršų, kad apžiūrėti apylinkes, tačiau nieko apart medžių gausybės nematėme. Nutariau, kad jei jau užlipom, tai reikia bent kartą pagroti varpu. Orli iki paskutiniojo manė, jog juokauju. Bet ne, padariau tai. Buvo garsiai. Greitai nusileidom ir nuėjome toliau. Pakeliui visą laiką linksminomės ir prašiau Orli’es, kad mokintų mane anglų kalbos ir taisytų, jeigu kažka pasakysiu ne taip. Pakeliui klausinėjome praeivių, kurie ėjo link mūsų, kas gero yra toje pusėje iš kur jie eina ir tuo pačiu žaidėme žaidimą. Kokių žmonių sutiksime daugiau, rusakalbių ar angliakalbių. Jei sutikdavom pirmus – kalbėjau aš, jei antrus – ji. Ir štai mes pamatėme pirmą pilį, jeigu tai galima taip pavadinti. Iš kart už jos – nuostabus vaizdas.

http://puu.sh/j7CXT/48f3898ab1.jpg

http://puu.sh/j7D1H/17791b54f1.jpg

http://puu.sh/j7D38/7d4b9385f5.jpg

http://puu.sh/j7D4T/393ff473ff.jpg

Už kelių kilometrų radome žymiąją uolą, kur šiek tiek pailsėjome, papildėm vandens atsargas ir nuėjome ieškoti kitų pilių.

http://puu.sh/j7D5W/d1a471b57c.jpg

http://puu.sh/j7D8E/b29d0e7147.jpg

Dar už geros valandos toli radome dar vieną. Tačiau jau buvome pavargę ir nenuėjome ten. Vietoj to nuėjome prie upės kranto, kur vėl pasėdėjom ir tiesiog pasimėgavome supančiu grožiu. Ir galiausiai pajudėjome link stoties. Paskutinis autobusas jau buvo nuvažiavęs, todėl teko važiuoti traukiniu.

http://puu.sh/j7Dbw/1df5f5ea6f.jpg

http://puu.sh/j7Ddj/7152a661b3.jpg

Po valandos grįžome į Rygą. Orli nuvyko persirengti į savo hostelį. Aš tame pačiame pastate, McDonalds’e jos palaukiau ir nuėjome pasivaikščioti po vakarinę Rygą. Po valandos turėjome išsiskirti, kadangi Orli turėjo susitikti su kitais draugais. Per tas 7 valandas, kurias praleidome kartu, tapome labai artimi, kaip brolis ir sesė. Sužinojome labai daug vienas apie kitą, daug juokėmės ir draugiškai tyčiojėmės vienas iš kito, todėl skirtis buvo labai sunku. Tačiau kadangi Orli dar ilgai keliaus, pažadėjome, kad padarysime viską įmanomą, kad susitikti dar kartą, kurioj nors šalyje. Nuotaika kiek suprastėjo, todėl nuėjau į naktinę senąją Rygą, pažiūrėti dar kartą, kas ten būna per vidurnaktį.

http://puu.sh/j7DeC/dc549f0146.jpg

http://puu.sh/j7Dgz/5de66db71c.jpg

Prieš porą valandų, kai dar galvojau, jog su Orli užtruksiu ilgiau, Viktorijai (padavėjai iš City Diner) parašiau, jog deja nesigaus susitikti. Todėl likusią naktį praleidau visai vienas. Valandą pasibasčiau po senamiestį, prisėdau ant suoliuko. Po kurio laiko priėjo benamis, kuris man papasakojo labai “įdomias” istorijas, kaip Amerika traukia Baltijos šalis žemyn, kaip Baltijos šalys parsidave vakarams, kaip Latvija jau ne tokia kaip buvo prieš sankcijas, kai čia buvo gausybė turistų iš Rusijos. Su lengva ironija dešimt minučių išklausiau jo ir tiesiog nuėjau link stoties, kadangi pradėjo lyti. Pralaukęs ten porą valandų sulaukiau autobuso ir šeštą valandą ryto jau buvau Vilniuje.

Taip ir praėjo dar viena kelionė. Ši buvo trumpiausia iš aprašytų, tačiau supratau, jog vos per dvi dienas labai pailsėjau (ir pavargau). Pailsėjau morališkai, aplankiau daug objektų ir vietovių, susipažinau su gausybe žmonių. Per savaitgalį praėjau lygiai 50 kilometrų (8 iš jų – kalnuotoje Siguldoje). Labai skatinu kada nors spontaniškai tiesiog nusipirkti autobuso ar lėktuvo (kas bus pigiau) bilietus ir nuvykti į nežinomą šalį, bent porai dienų. Man, kai daug ką pamačiau ir nesėdėjau vienoje vietoje, tos dvi dienos praėjo kaip penkios, todėl grįžau ne kaip po savaitgalio, o kaip po nedidelių atostogų.

Sveiki,

Prieš kurį laiką buvau sukuręs temą apie savo nuotykius Prancūzijoje https://uzdarbis.lt/t339974/mano-keliones-i-prancuzija-istorija/ . Straipsnis forumo lankytojams pasirodė įdomus, kas negalėjo nedžiuginti ir jo autoriaus.

Įkvėptas tokiu susidomėjimu, nutariau aprašyti ir savo kelionės į Lenkiją nuotykius. O jų ir vėl netrūko. Šį kartą vėl bus daug teksto, tačiau nuotraukų bus dar daugiau.

Balandžio viduryje užtikau šiame forume temą, kur narys eXPy (dėkui už informaciją) pasidalino ypatingu pasiūlymu. Vienas Lenkijos autobusų vežėjų paskelbė akciją, kurios metu 100 000 kelionių kainavo vos po vieną zlotą + 1 zlotą kainavo registracijos mokestis. Iš karto prisiminiau, jog prieš kurį laiką norėjau aplankyti labai įdomią ir kažkiek bauginančią vietą, kuri randasi Krakuvoje. Kalbu apie koncentracinę stovyklą Auschwitz (Oswięcim). Bet apie tai vėliau.

Iš karto puoliau ieškoti bilietų. Žinojau, jog reikia keturių maršrutų: Vilnius – Varšuva, Varšuva – Krokuva, Krokuva – Varšuva bei Varšuva – Vilnius. Deja pigius bilietus pavyko nusipirkti tik trimis kryptimis. Taip, trys kryptis kainavo po du zlotus, o iš Krokuvos į Varšuva “net” 26 zlotus. Bendrai – 32 zlotai. Beje, konvertuoti į eurus labai paprasta. Vienas euras yra lygu keturiems zlotams. Todėl autobusų bilietai kainavo 8 eurus. O čia nei daug, nei mažai, virš 1500 kilometrų kelio.

Vos įsigyjęs bilietus, išsiprašiau porai dienų iš darbo (laimei, dar viena diena prisidėjo, kadangi išpuolė gegužės pirmoji, kuri buvo laisvadieniu). Iki kelionės liko savaitė ir nutariau visą ją skirti pagrindiniam kelionės tikslui, koncentracinės stovyklos analizei. Daug literatūros, nuotraukų, dok. filmų... Paraleliai, žinoma, ieškojau vietos, kur apsistoti Varšuvoje dvi naktis bei tiek pat Krokuvoje.

Kai tik pradėjau ieškoti nakvynės Couchsurfing’e, supratau, jog lenkai taip pat švenčia gegužės pirmąją (maža to, pas juos nuo gegužės pirmosios iki trečiosios yra valstybinės šventės) ir tai buvo man prasta žinia. Šitas faktas labai pasunkino nakvynės paiešką. Beveik iš visų žmonių gaudavau atsakymą, jog dėl ilgojo savaitgalio išvyksta arba pas artimuosius arba į kelionę. Todėl radau nakvynę tik Varšuvoje (dviems naktims) ir Krokuvoje (vienai nakčiai). Ir tai man labai pasisekė, kadangi bendrai išsiunčiau apie šimtą užklausų.

Ir štai atėjo ta diena. Visų pirmą, labai patiko autobusas, kuriuo teko važiuoti. Tylūs, komfortiški, raudoni, su wi-fi bei įkrovimo lizdais (nežinau, gal čia tik mane nustebino, kadangi neteko dar važiuoti autobusu į kitas šalis). Išvykau, jeigu neklystu, apie 16 Lietuvos laiku. Kelionė truko apie 8 valandas. Labai varginantis dalykas. Ir nesvarbu, jog autobusas geras ir turėjau dvi vietas. Užmigti beveik neįmanoma, todėl gelbėjo tik muzika.

Bet pagaliau atvykau. Varšuvoje buvau apie vidurnaktį. Žmogus, kuris turėjo mane priimti, žinojo, jog atvyksiu vėlai vakare. Dar kelionėje rašė man, jog jeigu turėsiu noro, galėsime nueiti į vakarėlį, kad susipažinčiau su dar daugiau vietinių gyventojų. Nusileidau į metro, tačiau neturėjau nė vieno zloto bei banko kortelės. Pasisekė, jog šalia stovėjo lenkas, kuris keliavo į Austriją, todėl iškeičiau eurą į vieną metro bilietą, kurį nupirko pastarasis. Išlipau senamiestyje, kur vietinių merginų paklausiau, kaip nusigauti iki tam tikros gatvės. Paaiškino. Einu. Deja lenkiškos SIM kortelės neturėjau su internetu, todėl telefonas su GPS nelabai kuo galėjo padėti. Ieškojau apie 45 minučių reikiamos gatvės, klausinėjau dar kitų žmonių, bet visi rodydavo vis į skirtingas puses. Tačiau jaučiau, jog po truputį esu vis arčiau. Galiausiai, apie pirmą val. nakties radau reikiamą namą ir sutikau buto savininką. Labai nustebo, jog radau pats. Manė, jog prašysiu jo mane pasitikti.

http://puu.sh/iviVs/b1714673b2.png

Buvo jau gyli naktis, buvome abudu pavargę (jis taip pat tą pačią dieną grįžo iš kelionės po Gruziją ir nemiegojo), todėl nutarėme, jog vakarėlis atšaukiamas. Apie valandą pabendravome, užkasėm ir nuėjom miegoti. Tarp kitko, puikiai moku lenkų kalbą, todėl jokių kalbos barjerų nebuvo.

Ryte neturėjau didelių planų, išskyrus aplankyti vieną namą, kur prieš 10 metų savaitę gyvenau lenkų šeimoje pagal mainų programą. Turėjau tik adresą ir pavardę. Sužinojau, kuris autobusas važiuoja į tą pusę ir iškeliavau. Išlipau paskutinėje stotelėje (tame rajone, kur buvo reikalingas man adresas). Vėl pradėjau klausinėti vietinių kelio, tačiau niekas net nebuvo girdėjęs tokios gatvės. Patarimas buvo tiesiog eiti pagrindine gatve. Galiausiai kelionė pėsčiomis į vieną pusę užtruko kurį laiką, kadangi atstumas – 5 km. Ir čia jau su pagyvenusių vietinių žmonių pagalba radau reikiamą gatvę bei namą. Bet, žinoma kaip dažniausiai būna, šeimininkų nebuvo. Pavyko paskambinti į kaimynų vartus ir paaiškinti situaciją. Nedrąsiai, tačiau įleido mane į savo namus ir liepė palikti savo kontaktus, kuriuos perdėtų man reikalingiems žmonėms.

Tą ir padariau. Apsisukau ir pajudėjau link reikiamos stotelės. Staiga prasidėjo lietus ir pradėjau žvalgytis vietos, kur galėčiau nuo jo pasislėpti. Ir čia pastebėjau mokyklą, kurioje prieš 10 metų mokiausi visą savaitę, užplūdo nostalgija, apibėgau aplink visą mokyklą, ir pasislėpiau po stogeliu. Po pusvalandžio pajudėjau toliau, vėl penki kilometrai į vieną pusę.

http://puu.sh/iviTf/ebf1022837.png

Tarp kitko, kas labai nepatiko Lenkijoje – gausybė reklamos. Visur. Beveik kiekvieno nuosavo namo šeimininkai parduoda plotą ant savo tvoros reklamai.

http://puu.sh/iviYc/02f8153156.png

http://puu.sh/ivj3k/8c6cde71b2.png

Įlipau į autobusą. Turėjau 90 min. trunkantį bilietą. Iki centro nuvykau per pusvalandį, gal kiek daugiau. Tačiau pradėjo vėl lyti ir nutariau nuvažiuoti iki maršruto pabaigos, tuo pačiu pažiūrėsiu kaip atrodo Varšuva atokiau centro. Kažkiek nustebino tai, jog tie atokesni rajonai labai primena musiškius, kaip Naujininkai. Kai kur net gatvės taip pat užvadintos (pvz. Konarskio g.).

http://puu.sh/ivj4J/f67a2361e5.png

http://puu.sh/ivj6L/0cc8599e6b.png

Taip gavosi, kad neliko laiko bilietėlyje visiškai grįšti į centrą, todėl teko išlipti apie 5km nuo centro. Ir žinoma prasidėjo dar stipresnis lietus. Palaukiau 15 minučių stotelėje ir pajudėjau link centro. Dar šiek tiek pasivaikščiojau ir nuvykau link mano laikinųjų namų. Atvykęs ten, manęs jau laukė ne tik buto šeimininkas, bet ir dar du keliautojai (pora). Jie yra iš Krokuvos, todėl sužinoję, jog rytoj ten keliauju, papasakojo ką galima aplankyti. Dar pabendravome ir nuėjom miegoti. Sekančią dieną buto šeimininkas palydėjo mane iki stoties, iš kur buvo mano autobusas į Krokuvą. Atsisveikinom, aš likau laukti autobuso, o naujas draugas nuėjo ruoštis kitų svečių priėmimui (laukė vokiečių, kurie keliavo aplink pasaulį).

http://puu.sh/ivj80/93b3085204.png

http://puu.sh/ivjep/1840d3e32a.png

http://puu.sh/ivjgS/3522366700.png

http://puu.sh/ivji6/3dfb010852.png

Ir vėl varginanti kelionė į Krokuvą, laimei “vos” apie 4 valandos. Vis galvojau, ką veiksiu, kadangi neturėjau nakvynės. Vos atvykęs į Krokuvą, nužygiavau į vietinį “Akropolį”, kuris yra sujungtas su stotimi. Todėl realiai netoli reikėjo eiti. Išsiunčiau dar keliasdešimt užklausų nakvynei ir palikau viename iš parduotuvių krautis telefoną. Pats nuėjau pasivaikščioti po miestą, link senamiesčio. Buvo apie 21 val. , jau tamsu. Apėjau visą senamiestį ir pastebėjau mano kelyje turistus. Priėjęs arčiau išgirdau, jog tai lietuviai. Susipažinau su merginomis iš pajūrio, pabendravome ir išsiskirstėm. Turėjau skubėti, kadangi PPC dirbo iki 22 val. , o ten dar mano telefonas kraunasi.

http://puu.sh/ivjs5/37faff1071.png

Pasiėmęs telefoną pamačiau, jog negavau jokio atsakymo, todėl supratau, jog laukia bemiegė naktis. Nuo 22 iki 1val. vaikščiojau po miestą, vėliau pavargęs nutariau nueiti į stotį pasėdėti ir pailsėti bei užkasti. Kaip minėjau, stotis yra sujungta su prekybos ir pramogų centru, todėl viskas yra po stogu.

http://puu.sh/ivjuD/2791677100.png

http://puu.sh/ivjzO/1a679b44d8.png

http://puu.sh/ivkbu/8f2136551f.png

http://puu.sh/ivkeN/6d8168e9e5.png

http://puu.sh/ivkhP/b1fb0ca2ba.png

http://puu.sh/ivklc/206584baf4.png

Po kurio laiko priėjo vaikinukas, paklausė ar turiu iPhonui pakrovėją. Atsakiau, jog ne. Dar po pusvalandžio nutariau pasivaikščioti po stotį. Vėl sutikau tą patį vaikiną. Priėjau prie jo ir pradėjom bendrauti.

Pasirodo, jog jis yra iš Rusijos, Nižnij Novgorod miesto. Per Lenkiją su draugu keliavo į Čekiją, kur norėjo stebėti ledo ritulio čempionatą ir palaikyti savo šalį. Tačiau vos pora minučių pavėlavo į traukinį, kuris važiavo į Prahą ir liko Krokuvoje. Blogiausia tai, jog draugas nuvažiavo kartu su visais daiktais, įskaitant dokumentus, pinigus bei drabužius. Todėl dar vienas naujas draugas liko tik su išsikrovusiu telefonu, 10 eurų bei marškinėliais. Dar apie valandą smagiai pabendravom ir nutarėme pasivaikščioti po senamiestį, kadangi mane jis sužavėjo ir norėjau, kad tą patį pamatytų ir jis. Lauke buvo 5 laipsniai šilumos, todėl paskolinau jam savo ploną megztinį, pats likau su plonu džemperiu (be marškinėlių).

http://puu.sh/ivjB6/454f61689a.png

http://puu.sh/ivjCa/c60c34a2da.png

Dar po 1.5 val. grįžome į stotį. Dar apie valandą pabendravome ir išsiskyrėm, kadangi manęs 5:32 ryto laukė autobusas į Auschwitz stovyklas (Oswięcim mieste). Sulaukiau autobuso, įlipau. Laukė kelionė apie 35 km į vieną pusę. Kainavo 13 zlotų. Labai jaudinausi. Žinojau, kas tai per vieta, kur važiuoju ir kas manęs ten laukia. Ir pagaliau atvykau. Prie vartų buvau visiškai pirmas, lygiai 7 jau buvau čia. Pats muziejus atsidaro 8-tą. Nieko kito neliko, kaip pasivaikščioti po apylinkes. Tarp kitko kažkiek net norėjau, kad tą dieną būtų prastas oras. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet norėjau, kad atmosfera būtų kuo niūresnė ir sąlygos būtų kuo prastesnės, kad pajusti bent 1% tai, ką jautė žmonės, kurie ten “gyveno” prieš virš 70 metų. Ir dalinai pavyko, bet tik ryte. Buvo gana šalta, ypač kai teko 20 minučių stovėti lauke (kaip minėjau, tada jau buvo apie 10 laipsnių šilumos, aš tik su plonu megztiniu ir džemperiu.

http://puu.sh/ivcIU/6778ab1999.png

Ir pagaliau įėjau į vidų. Labai nustebino patikra. Kaip oro uoste. Reikia ištraukti visus metalinius daiktus, elektroninius prietaisus, praeito pro “skenuojančius” vartus ir viską atgal paimti. Pagaliau atsiduriau stovyklos teritorijoje. Dabar šiek tiek informacijos apie patį Auschwitz, manau daug kam bus naudinga.

http://puu.sh/ivcLN/7575c27d26.png

Oswięcim (antro pasaulinio karo metu pavadinimas buvo pakeistas į vokišką Auschwitz) – miestas, kur antro pasaulinio karo metu fašistai buvo įkūrę tris koncentracines stovyklas (viena jų mažai kam žinoma ir neįdomi, todėl apie ją nepasakosiu). Mano kelionės metu aplankiau Auschwitz I bei Auschwitz Birkenau stovyklas. Karo metu jos buvo didžiausios bei baisiausios iš visų esamų. Pagrinde ten patekdavo žydai (virš milijono asmenų), vėliau raudonos armijos kariai (virš 100 000 karių) bei kiti asmenys, politiniai veikėjai, ir panašiai. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos (ypač Birkenau). Nuo ryto iki vakaro reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą. Valgyti gaudavo minimaliai. Dauguma miršdavo nuo išsekimo, tiesiog darbo metu. Iš tikrųjų labai nelengva pasakoti apie viską, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl siūlau peržiūrėti nuotraukas su komentarais.

http://puu.sh/ivcOQ/acf35ca53b.png

Realaus dydžio kalinio maketas.

http://puu.sh/ivcXX/b1792e61a2.png

Kalinių forma. Ant sienos – jų nuotraukos. Tokių nuotraukų yra labai daug, išmėtytos po visą muziejų.

http://puu.sh/ivd2I/0235f6ddef.png

“Mirtis Hitlerio okupantams”

http://puu.sh/ivd5o/49d5bd3897.png

Šioje vietoje kiekvieną rytą rikiavosi kaliniai ir buvo tikrinama, ar visi vietoje. Jeigu bent vieno trūko – visi kiti turėjo stovėti ir laukti, kol neras. Kartais tekdavo stovėti visą dieną, net žiemą. Apie šiltus drabužius nebuvo nė kalbos.

http://puu.sh/ive7Q/ef0295fa19.png

Vieta, kur buvo kariami kaliniai. Tikrai keistas jausmas stovėti toje vietoje, kur stovi gėlės.

http://puu.sh/ivdcw/4d12933a04.png

Tokiu nejaukių vietų pastatuose yra labai daug, kur girdisi traukinių garsai, kai kur mažos mergaitės meldžiasi, kai kur jos dainuoja, vietomis tikrai baisoka. Ypač kai esi vienas tame pastate.

http://puu.sh/ivdls/8cb46c0a42.png

Vienas iš kalinių. Prieš stovyklą ir po jos.

Toliau eina “eikskliuzyvinės" nuotraukos. Fotografuoti čia negalima.

http://puu.sh/ivdr4/78bd85d3bb.png

Gydytojo kabinetas, kur atsivesdavo nesunkiai sergančius kalinius. Su sunkiai sergančiais niekas ten “nežaidė” ir negydė.

http://puu.sh/ivehX/e2630d8935.png

Kalinių kambarys.

http://puu.sh/ivdJQ/5cdb795e03.png

Kalinių, kurie prižiūrėjo kitus kalinius, kambarys. Tokie asmenys turėjo tam tikras privilegijas, kaip pvz. erdvesnis kambarys.

http://puu.sh/ivdxj/0a5a1504b1.png

Karceris

http://puu.sh/ivdCz/144dd384b6.png

Dar vienas karceris. Tokiuose “kambariukuose”, 1x1m. dydžio turėjo sutilpti keturi kaliniai ir visą nakti stovėjo. Atsisėsti, kaip matote, nebuvo kur. Kai kurie miršdavo tiesiog stovėdami. Kiti, išgyvenę, po tokios nakties iš pat ryto ėjo dirbti fizinį darbą.

http://puu.sh/ivelm/01c77f0a9c.png

Vieta, kur kaliniai palikdavo savo rūbus prieš sušaudymą.

http://puu.sh/ivdRm/9b89d607d5.png

Siena, prie kurios buvo sušaudomi kaliniai.

http://puu.sh/ivdTK/4bdc39b35e.png

Krematoriumas

http://puu.sh/ivdVy/a21848ee9d.png

Įėjimas į krematoriumą

http://puu.sh/iveqH/506cdcc301.png

Vieta, kur po to, kai raudonoji armija išlaisvino kalinius 45-ais metais, buvo pakartas stovyklos vadas

http://puu.sh/ivdYf/bd7a8c8f33.png

Galiausiai vieta, kuri vaizduojama visuose suvenyruose. Užrašas reiškia "Darbas išlaisvina".

Kitos nuotraukos be komentarų:

http://puu.sh/iveN1/7831d406c3.png

http://puu.sh/iveRs/74b4fb2223.png

http://puu.sh/iveUt/6c07ccc7ad.png

http://puu.sh/iveYm/c974de77cf.png

Vos išėjęs iš stovyklos teritorijos supratau, jog teisingai padariau, kad aplankiau tą vietą iš pat ryto, kadangi arčiau pietų armija iš šimtų turistų tapo armija iš poros tūkstančių turistų. Smagu, jog spėjau apeiti visą muziejų dar kai palyginus nebuvo daug žmonių. O kai kur, kaip minėjau, iš viso buvau vienintelis žmogus. Tarp kitko sutikau ir kelis lietuvius.

Nuėjau prie parkingo, kur reikėjo laukti nemokamo autobuso į Birkenau. Jis kursuoja kas pusvalandį. Distancija – 3 kilometrai. Ir štai aš jau antroje stovykloje. Šita išgarsėjo dar žiauresnėmis sąlygomis, kur visą parą krematoriumuose buvo deginami kūnai. Dėl to ši stovykla įgavo pavadinimą “Mirties fabrikas”.

Ši stovykla atrodo tiesiog milžiniška. Ženkliai didesnė, nei prieš tai aplankyta.

http://puu.sh/ivfwN/65a3f3c9d5.png

Ir vėl gi nuotraukos su komentarais.

http://puu.sh/ivfFt/d95df1cd15.png

Šitais bėgiais traukiniais buvo vežami žydai iš visos Europos. Daugumai jų nesakė, kur jie važiuoja, todėl važiavo su savo brangiausiais daiktais. Dažnai vežė vagonais, kurie buvo skirti vežti gyvūnus. Kartais traukiniai stovėdavo vietoje daug valandų, kartais net parą. Todėl žmonėms buvo arba labai karšta, arba šalta. Nebuvo kuo kvėpuoti. Vėl gi, dažnai žmonės miršdavo tiesiai vagonuose. Čia buvo jų paskutinė stotelė. Kaliniai išlipdavo. Daktaras paskirsdavo visus žmones į dvi dalis. Darbingus į vieną, nėsčius ir nedarbingus į kitą. Pirmieji likdavo stovykloje, antri – iš karto sudeginami.

http://puu.sh/ivg6A/95d79db3d9.png

Kalinių barakai.

http://puu.sh/ivfVR/b7e72c73e6.png

Barakai, kur gyveno kaliniai. Dažnai būdavo šalta, todėl kai kas nors naktį miršdavo – baisu, bet kai kuriems tai buvo gera žinia. Reiškia galima paimti to žmogaus rūbus. Kiekvienas gaudavo metalinę lėkštę valgymui.

http://puu.sh/ivgot/d796208dd0.png

Čia dugne randasi tūkstančių žmonių pelenai.

http://puu.sh/ivgFH/a06e43762b.png

Asmeniniai kalinių daiktai.

Ir kitos nuotraukos be komentarų.

http://puu.sh/ivgLL/09a7ad94da.png

http://puu.sh/ivgO4/9c1224961b.png

http://puu.sh/ivgPy/7afda06eaf.png

http://puu.sh/ivgRk/2f4d1f4bae.png

http://puu.sh/ivgVO/72dedc83dd.png

Labai ne rekomenduoju užsakinėti gido paslaugų. Geriau prieš tai pačiam išstudijuoti viską ir rinktis individualią ekskursiją. Oficialus muziejaus interneto adresas: http://auschwitz.org/ . Visos sąlygos surašytos čia.

Apsilankymas nemokamas, tik būtina iš anksto užsiregistruoti. Iš kitų turistų matėsi, jog kelionė su gidu yra labai varginanti. Žinoma gal su jais aš kažką daugiau sužinočiau, tačiau nežinau ar verta.

Pabaigai – video. Pastatas, kur buvo vedami atvykę nauji kaliniai. Čia jie palikdavo savo asmeninius daiktus, rūbus, buvo dezinfekuojami, nuskutami ir gaudavo tatuiruotes – numerius. Nuo šiol jie neturėjo vardų. Jie turėjo numerius.

Po įdomios ir gana sunkios psichologiškai ekskursijos pajudėjau link Krokuvos. Kelionė tiek pat kainavo.

Šį kartą buvo kiek paprasčiau, kadangi žinojau, jog šiąnakt turėsiu nakvynę.

Dar kartą susisiekiau su vaikinu, pas kurį turėjau apsistoti, pasitikslinau adresą. Krokuvoje buvau apie pietus. Kadangi vaikinas turėjo atvykti tik vakare, turėjau daug laiko pasivaikščiojimams. Vėl aplankiau senamiestį, vėliau nutariau nueiti duotu adresu, kad žinoti, kur nakvosiu. Radau reikiamą gatvę, tačiau reikiamo namo ieškojau apie valandą. Klausinėjau bene kiekvieno praeivio, tačiau niekas nežinojo, kur randasi reikalingas man namas. Kaip specialiai ir telefonas buvo išsikrovęs eilinį kartą. O vaikino telefono numeris ten liko. Todėl dar po kurio laiko sutikau jauną vaikiną, kuris sutiko priimti mane į savo butą, kur galėjau pasikrauti telefoną, ir šiek tiek pailsėti. Prabuvęs svečiuose apie 20 minučių išėjau į lauką. Po kurio pagaliau pavyko susitikti su vaikinu, kuris mane apgyvendins. Priežastis buvo labai paprasta. Sumaišiau buto numerį su namo. Praėjau n+1 kartą pro reikiamą namą, tačiau buvau tikras, kad man reikalingas kitas numeris.

http://puu.sh/ivkmU/ed97a635e8.png

Čia buvo šiokia tokia staigmena. Negaliu pasakyti, jog labai maloni. Pasirodo vaikinas gyvena ne vienas, o su dar dviem savo draugais. Bet tiek to, kelio atgal nėra. Be to vaikinai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Visi studentai, gyvena apie 500 metrų nuo senamiesčio, dideliame bute senos statybos daugiabutyje (su aukštomis lūbomis). Iki vidurnakčio bendravome, ir kaip priimta, ieškojom panašumų ir skirtumų tarp Lietuvos bei Lenkijos. Nuėjome miegoti.

http://puu.sh/ivk5L/42f49ea8cf.png

http://puu.sh/ivk7J/2aa3ae5b28.png

Ketvirtą ryto atsikėliau, kadangi apie šeštą turėjau autobusą į Varšuvą. Po atvykimo į Vilnių paaiškėjo, kad netyčia pasiėmiau to vaikino iPhone’o pakrovėją. Negražus poelgis, todėl teko nusiųsti pinigus, kiek yra vertas laidas. Pagaliau vėl esu autobuse. Nuotaika ne itin gera, kadangi žinau, jog kelionės pabaiga jau čia pat, be to šiandien laukia virš 11 valandų kelyje, link namų. Pakeliui iš Krokuvos į Vilnių autobusas sustojo dvejuose mažuose miesteliuose. Viename iš jų įlipo įdomi mergina. Todėl bent dalį kelionės iki Varšuvos ji palaikė kompaniją. Išlipęs Varšuvoje, turėjau dar porą valandų, kol atvyks mano autobusas link Vilniaus. Skiriau tą laiką suvenyrų bei skanumynų artimiesiems bei pažįstamiems pirkimui.

Po atvykimo į Vilnių iš dalies atsipūčiau. Buvau labai pavargęs. Per tą labai ilgą savaitgalį paskaičiavus praėjau virš 75 kilometrų. Vilniaus stotyje iš autobuso išlipau vidurnaktį. Kadangi manęs pasiimti atvažiavo artimas žmogus, negalėjau nepasiūlyti pasimetusiai lenkaitei, kuri važiavo tuo pačiu autobusu, nuvežti ją iki hostelio prie rotušės, paaiškinęs, jog tokiu laiku prie stoties trintis yra gana pavojinga. Juo labiau ji sunkiai orientavosi, kur randasi. Ji žinoma sutiko. Taip ir baigėsi dar viena kelionė.

Deja tema tikrai puikiai parodo, kaip skiriasi žmonės, kurie baigė aukštąjį mokslą nuo tų, kuriems aukštasis mokslas yra lopams.

Su Adrija atsimenu (iki šiol), bendravome asmeniškai šiame forume. Ir diskusija paliko tik teigiamus įspūdžius. Ir kai visokie ofisiniai klerkai, dirbantys tik dėl eurų, kad nusipirkti dar naujesnį passatą, slepiantys savo svajones ofise, įkurtame viename pastate su autoservisu ir dėvėtų drabužių parduotuve, kokioje nors Kalvarijų gatvėje, kategoriškai nesutinka su jos nuomone (principingai), pasidaro kiek nejauku. Maža to, dar ir įžeidinėja (ir jeigu kas nors ką pasako - paaiškina visiems kvailiams, kad tai draugiškai ir čia tiesiog sarkazmas).

Kaip parodo mano praktika, dažniausiai prieš aukštąjį mokslą yra tie, kas sugebėjo įsidarbinti už neva milžiniškus 800 - 1000 eurų ir tyčiojasi iš tų, kas vos baigę studijas gauna kiek mažiau. Na arba žinoma tie, kas įstojo ten, kur priėme arba pastumėjo tėvai ir dabar dirba darbą, nesusijusį su įgauta specialybe.

Pats baigiau studijas, kurios truko tris metus (kolegijoje). Specialybė tokia, kad galbūt sedėdamas namie ir besimokydamas savarankiškai, išmokčiau daugiau. Bet nei kiek nesigailiau, kad baigiau studijas, kadangi studijos man nėra tik žinių bagažas. Kaip kažkas minėjo, per tuos metus susipažįsti su daugybe labai skirtingų žmonių, sutinki begalę iššūkių (tos pačios sesijos, turi kažkokios romantikos). Atsimenu teko nemiegoti 60 valandų, kad spėti visą darbą priduoti iki sesijos. Ir dabar tikrai tai prisimenu su šypsena. Visi tie iššūkiai lavina atsakingumą ir grūdina charakterį.

Kartais net pagalvoju, jog studijos yra kaip būtinas gyvenimo etapas, kaip krikštynos ar vestuvės.

Viskas, ką aukščiau surašiau (prieš žmones, kurie nemato prasmės studijose), nėra skirta TonY B ir jam panašiems. Jei žmogus nebastosi su marozais, nevažiuoja į UK tik todėl, kad "ten už minimumą gyvensiu normaliai", o nuo jaunystės skaito protingą literatūrą, supa save tik teigiamais žmonėmis, iš kurių galima imti pavyzdį ir visą laiką juda į priekį, nes žino, kad visada gali būti geriau, visada yra pagirtina.

Tarp kitko, žmogus, kuris kažką yra pasiekęs gyvenime, viešai nesigirs savo turtais ir kiek pinigų yra uždirbęs.