Dainylo

O paskui skundziasi kodel darbo neranda arba gauna minimuma...

Mes su kolegomis gan ilgą laiką kūrėme platfomą kuri leistu paprastiems, eiliniams piliečiams uždirbti.
 
Kadangi pagrindinės sistemos funkcijos yra užbaigtos ir paruoštos naudojimui visiems ANDROID vartotojams norėtume pasiūlyti prisijungti prie platformos.
 
Trumpai apie platformą
 
Kaip programėlės vartotojas galite:
 


 
Labai greitai rasti kažką įdomaus savo mieste ar aplink Jus.
Greitai komunikuoti su paslaugų ar produktų savininkais, pasiteirauti apie paslaugą.
Matyti tikslia paslaugos, produkto buvimo vietą, atstumą.
 

 
Jeigu turite pasiūlyti ką nors įdomaus programėlės pagalba galite:
 
Talpinti į sistemą:
 


 
Transportavimo paslaugas pvz galite paimti žmones, maista, nupirkti produktus, pervežti daiktus ir t..t
Nomuoti transporto priemones t.y žmonėms išnomuoti savo transporto priemonę ir už tai gauti pajamas.
Nomuoti kambarius, namus, patalpas.
Pasiūlyti įdomius renginius, pramogas
Jeigu esate kavinė ar restoranas galite patalpinti savo meniu ir gauti užsakymus.
Ir dar daug kitų dalykų.
 

 
Kaip tai veikia ?
 
Kiekvienas Jūsų į sistema patalpintas produktas ar paslauga patampa automatiškai kaip Jūsų naujas pajamų šaltinis. Platforma Jums suteikia galimybę įjungti/išjungti savo siūlomas paslaugas todėl galite dirbti kada norite.
 
Platforma taip pat suteikia galimybę mygtuko paspaudimu atnaujinti produkto/paslaugos buvimo vieta (t.y Jūsų tuo metu buvimo vietą) todėl jeigu šiuo metu esate Kaune o ne Vilniuje visada galite pasiūlyti savo paslaugas Vilniuje gyvenantiems žmonėms o gryže namo į Kauną vėl kauniečiams.
 
Iš ko uždirbsiu?
Kiekvieną jūsų patalpintą paslaugą ar produktą mato kiti arčiausiai Jūsų esantys programėlės vartotojai, jeigu vartotojas susidomėjo Jūsų produktu ar paslauga jis Jums gali parašyti žinutę ir taip užsisakyti iš Jūsų produktą ar paslaugą.
 
 
Koks būtu teisingas platformos panaudojimo pavizdys?
 
Tomas turi automobilį ir kiekvieną dieną važynėja Vilnius – Kaunas, Kaunas – Vilnius. Kadangi automobilyje turi laisvos vietos tai galėtu pavežėti bent pora žmonių ir iš to uždirbti papildomu pajamų.
 
Tomas prisiregisturoja į mūsų sistemą ir sukuria 2 įrašus:
 


 
Galiu pavežėti žmonės Kaunas – Vilnius X eur.
Galiu pavežėti žmones Vilnius – Kaunas X eur.
 

 
Prie kiekvieno įrašo ideda aprašymą būtent kada jis gali pavežėti, dadeda keleta savo automobilio nuotraukų.
 
Po sėkmingo patalpinimo Tomas savo paskyroje turi 2 įrašus, kadangi jis šiuo metu yra Kaune jis antajį irašą išjungia kadangi nori, kad jo pranešimą matytu tik tie žmonės kurie tuo metu yra Kaune kadangi jis pats šiuo metu yra Kaune.
 
Na ir viskas Tomas tiesiog laukia kol kažkas jam parašys ir Jis gaus savo pirmąjį klientą :)
 
Gaves pirmąjį susidomėjusi žmogų tiek Tomas tiek žmogus susidomėjęs jo paslauga gali pasidalinti savo lokacija ir ją matyti realiu laiku taip abi pusės gali greitai rasti viena kita.
 
LABAI SVARBU
 
Su kiekvienu patalpintu įrašu sistemoje Jūs automatiškai sutinkate komunikuoti ir aptarnauti visus susidomėjusius klientus, jeigu Jūs negalėsite to padaryti ir apie tai bus informuota administracija tokios paskyros bus šalinamos be perspėjimo ir be galimybės sugryžti.
 
Įkelinėjant paslaugą ar produktą į sistemą svarbu laikytis tvarkos, pateikti tikslia, tvakinga informaciją, patraukliai atrodančias nuotraukas nes nuo viso to priklausys ar klientas kreipsis į Jus ar ne.
 
Kur rasti programėlę?

 
(play.google.com/store/apps/details?id=com.wnt2)
 

Sveiki visi, kadangi aš nesenai čia prisiregistravau, todėl norėčiau prisistatyti :).
 
Esu jaunas paauglys, metų 14, vardas Edvinas, esu iš Rokiškio rajono, domiuosi programavimu, ypač c++, ir ateityje tapsiu programuotoju BELIEVE IT :).
 
Na dabar papasakosiu daug apie save.
 
Gyvenu Verksnionių kaime, todėl daug labai perspektyvu neturiu, pvž ten sporto klubai, informatikos kursai ir t.t.Mokausi miestelį, Kamajuose, (Kamajų Antano Strazdo gimnazija). Kaip ir minėjau, mokausi c++ kalbą, pačią savo pirmąją kalbą, jau ganėtinai pramokau, sunkiai sekasi tiktai kažką apskaičiuot matematiškai, tačiau jau ir tai perkandau. Esu mokykloje pirmūnas, pirmas-antras klasėje (abiejų su klasioke vidurkiai lygus-10).Labiausiai sekasi anglų kalba, vis dėl to, žaidimai daro savo. Anglų kalboje žinias mano mokytoja vertina beveik B2, sekasi geriausia kalbėti, ten mokytoja tikrai drąsiai rašo B2 lygį. Mūsų anglų mokytoja yra labai griežta, ypač man, iš anglų neturiu nei vieno 9, tik pirmam pusmetį pirmas 9 buvo tik mažasis pažymys (ne į dienyna, o tiesiog iš 3 pažymių susidarantis didelis pažymys). Šiandien (t.y 2015.20.24) buvau matematikos olimpiadoje, iškovojau 2 vietą. Lankau istorijos, geografijos, matematikos, krepšinio būrelius. Aišku, kad mėgstamiausiais sportas krepšinis ^^ :D, nors nesu aukštas. Galiu prisipažint ,esu ganėtinai stambus, tačiau iš stiprios masės, ne gležnas ir riebalas kaip dauguma, drūtas, kaip aukštaičiai pasakytų :DD. Pradėjau lankyti kačialke, todėl turbūt savo masę paversiu raumenimis.
Labai norėčiau gilintis daugiau į c++, tad jei turit kažko apie c++, straipsnių ir t.t, mielai pasidalinkite.
Taipogi, aš ir pasidalinsiu, ir parekomenduosiu c++ knygų, straipsnių. Rašysiu pamastymus, galiu padėti su uždaviniais tarp 5-8 klasės, anglų taipogi galiu padėti, nelabai priklauso nuo klasės, žiūrėsiu pagal savo jėgas.
 
Programavimo c++ mano rekomenduotinos knygos yra Jono Blonskio, Vytauto Bukšnaičio, Vacio Juso, Romo Marcinkevičiaus, Jono Smolinsko "Programavimo c++ Builder pavyzdžiai" ir Antano Vidžiūno c++ ir c++ Builder pradmenys.
 
Aj beje, šiandien bus pirmasis video youtubei manau, todėl užsukit, kanalas https://www.youtube.com/channel/UC27-JsSJ4tJrujYJ0QWRXQg
Ačiū už dėmesį.

Atsinaujini Office per Microsoft AutoUpdate ir bus tas Full screen. Tik atnaujintis reiks ne vieną ir ne du kartus, iki kol rodys, kad nebėra jokių atnaujinimų.
 
Kliedesiai ten apie nepalaikymus, dar Mavericks'e puikiausiai veikė.

Tai vėliau pabandyk, turi leisti. Tavo versija nebus kažkuo išskirtinė, kad negautų atnaujinimų, kurie priklauso.

Nu va, kątik ir 14.4.8 iššoko.

Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
 

 
Pradžia
 
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
 
 
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
 
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!



 

Darbas
 
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
 
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.





Darbo ypatumai
 

Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
 
Laisvalaikis
 
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
 
 

 
 
 
Naktinis gyvenimas
 
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
 
Buitis ir kaimynai
 
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
 
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
 
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
 
 

 
 
Oras, žmonės, šalis.
 
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
 
 







 
 
Lietuviškas maistas
 
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
 
 
 

 
 
Radiniai
 
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
 
 



Nuotykiai
 
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
 
Pabaiga
 
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas kavinėje
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube

Sveiki. Kadangi turiu dar vieną bemiegę naktį, tai pratęsiu savo darbų pasakojimų maratoną. Šį kartą papasakosiu apie darbą kavinėse. Dirbau prieš metus-pusantrų, tad atsiminimai nebus labai švieži, bet bandysiu papasakoti viską kuo smulkiau. Pirmoji vieta kurioje dirbau nedidelė picerija Vilniuje, turinti 5 savo filialus mieste. Vadinsiu ją A - kad tiek man būtų paprasčiau, tiek jūs nesusipainiotumėte. Antroji - viena didžiausiu picerijų Lietuvoje, turinti filialus beveik visuose didžiuosiuose miestuose. (B)
 
Darbo susiradimas
 
Pamenu, buvo paskutinės 2012 metų gegužės dienos. Valstybiniai Brandos Egzaminai (VBE) jau buvo "ant nosies" tačiau nepaisant to, norėjau susirasti darbą, kadangi vasaros pabaigoje planavau važiuoti aplankyti brolio į Škotiją, i kadangi jau turėjau bilietus, reikėjo kaip nors gauti pinigų. Dariau paprastai. Savo vietiniu autobusu privažiavau iki tos Vilniaus dalies, kur buvo galima rast daugiau parduotuvių, kavinių ir etc. Ir pradėjau eiti pro visas įmanomas vietas. Dalinau CV, kalbėjau, siūliausi - man pavyko. Po gerų 3-4h rezultatai buvo tokie: IKI parduotuvė pasiūlė pradėti nuo rytojaus, degalinėje pasakė paskambins vėliau, ir kelios kavinės pasiūlė taip pat prisijungti prie jų kolektyvo. Priminsiu, buvau tik 18 sulaukęs paauglys, neturintis pažinčių ir nieko iš šeimos narių tose darbovietėse. Apsistojau ties picerija A, kadangi jiems reikėjo virėjo padėjėjo, ir netgi paklausė, kada galiu pasibandyti dirbti. Kadangi dirbant viešojo maitinimo įstaigoje mačiau keletą pliusų, sutarėm, kad kitą dieną po pamokų aš būsiu pas juos. Pasibandžiau, man patiko, jiems tikau, ir sutarėm, kad pradedu dirbti pas juos. Kadangi buvo 12 klasė, gegužės pabaigoje mokslų nebuvo daug, iškart pradėjau dirbti.
 
Darbas
 
Darbas nuo 10 iki 10. Ne tik skamba sunkiai, bet ir yra sunku. Tik atėjęs į darbą turėdavau ant produktų suklijuoti galiojimo datas, kas trukdavo apie 15-20 minučių, vėliau pasiruošti darbo dienai - pasiruošti ingridientus salotoms, pasižiūrėti, ar yra paruošta desertinių produktų - nuo pyragų iki ledų. Pyragus kepdavo kitoje tinklo picerijoje, kadangi pas mus buvo ribotas plotas, ir nebūtų tilpę visi prietaisai. Tas pats su picų tešlos maišykle, todėl picų tešlą išmaišydavo kituose padaliniuose, ir šviežią atveždavo mums. Taigi, susipjaustydavau visas daržoves, kurios gulėdavo šaldytuvuke mano, ir būdavau pasiruošęs daryti salotas iš jau paruoštų produktų. Taip pat reikėdavo pasiruošti dienos pietums - pasidaryti garnyrus (salotos, mišrainės, šviežios daržovės, konservuotos daržovės ir etc), pasidaryti šaltas sriubas (šaltibarščiai), pasigaminti padažų (česnakiniai, majoneziniai ir etc). Dienos pietūs prasidėdavo 11h ir baigdavosi apie 15h. Tuomet būdavo gan sunkios valandos, kadangi būdavo karšta, būdavo daug darbo, ir dviese arba trise turėdavome bėgioti mažame plote (išmetus plotą, kurį užėmė šaldytuvai, šaldikliai, stalai, kriauklės, viryklės ir etc gautųsi apie 10-15 kvadratinių metrų, jei ne mažiau). Vėliau apie pietus aprimdavo, ir tik apie 18h suaktyvėdavo, kuomet žmonės grįždavo iš darbų. Kadangi tuo metu vyko ir kažkoks sporto turnyras (bijau sumeluoti, bet berods olimpiada) tai žmonės labai aktyvūs būdavo 19-21 valandomis ir reikėdavo padaryti daug užkandžių. Kadangi paskutinis autobusas namo būdavo arba ~21,45, arba 22,30 su virėju sutardavau, kad išeisiu apie pusę 10, kadangi darbo ir taip nebūdavo daug.
 
Kolektyvas
 
Žmonių buvo nei daug nei mažai - du virėjai, du pickepiai, du virėjo padėjėjai, ir berods 4-5 padavėjos, bei 2 valytojos-indų plovėjos. Dirbdavom kas 2-3 dienas, t. y. 3 dirbi, 3 laisvos ir etc. Per visą kolektyvą buvom 3 vaikinukai - aš, virėjas, ir pickepys. Su pickepiu susibendravau neblogai, kartais susirašom iki šiol. Moteriškės buvo gyvatės. Neperlenkiu - pletkai, pletkai, pletkai. Tik nusisuki, jau girdi kaip apkalba kažką. Tas nervindavo, bet po truputį išmokau nekreipt dėmesio į tai, ir dirbti savo darbą. Pickepė buvo psichė. Tiesiogine to žodžio prasme. Gal p*st negavus 5 metus, kad tokia pikta, gal PMS truko amžinai, bet rėkdavo dėl ne vietoje padėto daikto, dėl sudegusios picos ar dar bala žino dėl ko. Iš pradžių kalbėjau normaliai su ja, vis gi vyresnė už mane moteris buvo, bet vėliau trūko nervai - ji rėkia ant manęs, aš siunčiu ją ant trijų raidžių. Negražu, bet gyventi ir dirbti tai reikia. Virėja - išimtis, patvirtinusi taisyklė. Romi moteris, kuriai irgi kartais trūkdavo kantrybė - pickepė turėdavo kažkokį slaptą talentą užknisti visus. Su pickepiu - atskira istorija, bet kitam skirsnyje.
 
Pickepys
 
Normaliausias žmogus visoj kavinukėj. Nesiparina, nesuko galvos dėl smulkmenų. Kartais elgiasi šiek tiek drastiškai ir radikaliai, tačiau tai niekada nenuvylė jo. Turi darbą, ir jį padaro. Jei kažkas trukdo - pašalina tą kliūtį. Taip sakant - jei kažkas neveikia, daužyk tol, kol pradės veikti. Patikdavo stebėti, kai riedavosi su padavėjom. Kadangi jos tingesnės buvo, bandydavo užkrauti kitiems savo darbus. Jis žmogus paprastas - pasiūsdavo toliau jas, ir dar epitetų nepagailėdavo. O keptį jų užsakymų neskubėdavo. Šiek tiek kraštutinumai, bet atprasdavo su juo taip elgtis.
 
Nuotykiai
 
Norėjau atskirti šią dalį, tačiau nepabėgti nuo pirmosios. Visi nuotykiai darbe buvo tik su juo. Nuo gėrimo darbe, iki maisto karo. Kadangi savaitgaliais valdžios nebūdavo iš šalia esančios parduotuvės nusipirkdavome 3-4 dvilitrinius bambalius alaus, ir stumdavo valandas. Kadangi savaitgaliais klientūros nebūdavo iš pradžių, o tarnybinis įėjimas turėjo prieigą prie kiemelio vidinio, tai laiką leisdavome su alučiu lauke. Stengdavomės nepapulti į kameras su alumi, tad jei tingėdavome eiti į lauką, lysdavome į milžinišką šaldytuvą, ir alų gerdavome ten. Kad alus liktų šaltas, laikydavome jį šaldiklyje. Šaldiklis nebuvo idealus, ir nešaldė taip, kaip turėdavo, tai alus neužšaldavo. Tačiau vieną sekamdienį alų ten pamiršom... Ir pirmadienį atėję į darbą kaip įprasta, pradėjome dirbti. Kol direktorė nepradėjo raustis šaldiklyje, žiūrėdama kokių produktų reikia užsakyti. Nežinau kaip, tačiau tos pūslytės alaus ji nerado.Toliau maisto karas. Tiksliau - kiaušinių. Kadangi kiaušinius veždavo pakuotėm po 30, ir viską laikydavo sandėlyje, ten kur ir persirengdavome mes, kažkurį savaitgalį įkalę alaus sandėliuko sienas apmėtėm kiaušiniais. Kadangi pickepys ruošėsi išeiti iš darbo, tai jam buvo dzin, nes su valdžia buvo apsipykęs (nebepamenu kodėl) Todėl tų kiaušinių nevalėm, o tik užsdengėm kitais produktais. Vėliau aluj lendant į skrandžius, kiaušinių mėtymas peraugo vienas į kitą, virėją, mėtymus per langą.Taip apie pusantros pakuotės (~45) kiaušiniu nuėjo šaibom. Kadangi nurašyti pusantros dėžės kiaušinių taip paprastai negalėjom, tai teko sudaužyti likusius, ir nurašyti dvi dėžes, kadangi jos "nešant sudužo". Tik kaip vėliau paaiškėjo, tas "sudužimas" labai gerai matėsi kamerose..
 
Pabaiga
 
Milijonų neuždirbau, išėjau su trenksmais, bet į škotiją basas nevažiavau. Įgijau daug patirties, supratimo, pažįstamų.
Klausimai laukiami, kaip visada ;)
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube
 
Vasara Edinburgo faktoriuje

Priešingai, negu Jums buvo sakoma visą gyvenimą – seksas nieko neparduoda. Ką jis daro – tai generuoja susidomėjimą ir tai daryti jam sekasi puikiai.
 
Pavyzdžiui – Jūs paspaudėte ant šio straipsnio nuorodos, nes pats pavadinimas išprovokavo Jus tai padaryti. Tai reiškia, kad pavadinimas privertė Jus paspausti ant nuorodos, tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad straipsnyje rasite kažką seksualaus. Ir nors dauguma pardavėjų taip daro (tame tarpe – ir didieji naujienų portalai) – tai nėra vienintelis būdas pritraukti vartotojų dėmesį. Nežinau ar reikia Jums tai sakyti, tačiau tai, kokiais būdais pateiksite savo produktą (prekę/paslaugą) – atitinkamai ir potencialus klientas žiūrės į Jus per tą „pateikimo formos prizmę“.
 
Pateiksiu Jums vieną pavyzdį:
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/02/promo-mergina-680x1024.jpg
 
Esu praktiškai tikras, jog ši mergina buvo pasamdyta tam, kad reklamuoti šalia jos esantį automobilį. Pastebite tokį? Beje – koks tai automobilis? Atkreipkite dėmesį, kad nuotraukos yra tik merginos ir šiek tiek – automobilio. Ar tai – efektyvus marketingas? Štai Jums dar kelios nuotraukos iš tos pačios parodos:
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/02/promo-mergina-4.jpg
 
ir
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/02/promo-mergina-3.jpg
 
ar
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/02/promo-mergina-2.jpg
 
Tai koks ten automobilis? Beje, štai Jums nuoroda į visas nuotraukas (šaltinis). Gal tada atsakysite man į tą klausimą, kuris daugiau yra retorinis…
 
Ar galima būtų pasakyti, kad „marketingas“ šioje vietoje buvo sėkmingas? Nemanau. Sėkmingai galėjo pakilti merginos, kaip modelio, karjera, nes jos nuotraukos, o ne automobilio, yra internete. Galiu atsiminti ne vieną pavyzdį iš Vokietijoje vykstančios CeBIT parodos, kai teko ne kartą matyti vos ne nuogas merginas prie stendų tokių prekių ženklų, kurių už 10-ies minučių neatsimeni, nes eilė buvo ne prie produkto, o prie to produkto (o dažniausiai – net ne jo) pateikimo.
 
Kadangi jau aišku, apie ką kalbame – leiskite man išsklaidyti kelis mitus, kuriuos Jums kiša marketingo skyrius ir „marketingistai“:
 
Seksas parduoda
 
Ne, seksas nieko neparduoda. Provokuojantis turinys sukelia susidomėjimą. Jis gali atvesti Jums (ar prie Jūsų) klientą, tačiau neišlaikys to kliento ir, tuo labiau, neparduos jam produkto. Kad ir kaip bebūtų – klientui turi būti pasiūlyta kažkokia išliekamoji vertė, pasiūlytas sprendimas jo problemai. Tai, kad jis yra spuoguotas paauglys technologijų parodoje ir niekada neturėjo merginos – išspręs ta pusnuogė mergina, esanti Jūsų stende. Na, sąlyginai išspręs. Tas vaikinas „paturės ją“ savo mintyse ir jo „susidomėjimas“ dings per maždaug 30 sekundžių. Pusnuogė mergina (ar vaikinai) neatsakė į pagrindinį klausimą versle – „kokią problemą man gali padėti išspręsti šios kompanijos produktas?“.
 
Jeigu marketingas yra seksualus, o produktas – ne, tuomet Jūs per daug prisižadėjote ir nesugebėjote įvykdyti savo pažado. Kas reiškia neigiamą požiūrį į Jūsų prekės ženklą. Ir mes visi žinome, ką tai reiškia.
 
Puikūs produktai patys save parduoda
 
Toks pasakymas mane priverčia suklusti ir apsidairyti, ar nepapuoliau į kokią sektą ar tinklinio marketingo (tiksliau – piramidės) būdu dirbančią įmonę. Kad ir ką parduodate – tai daro žmonės. Tik puikūs pardavėjai ir puikus marketingas parduoda produktus, o ne „puikūs produktai“.
 
Rinkoje, visu pirma, Jus atpažįstami pagal savo žmones, pagal Jūsų reputaciją verslo pasaulyje. Yra kompanijos, kurios stato savo prekės ženklo įvaizdį pirmu numeriu, tačiau pastoviai gauna smūgius per savo reputaciją (pvz. McDonald’s). Geriausia rekomendacija yra iš vieno žmogaus – kitam. Tačiau nereikia savo verslo marketingo plano paremti vien šia strategija. Yra dar eilė marketingo būdų, kaip perteikti savo produktą visuomenei. Ir tam nebūtina rodyti kažkieno krūtinę.
 
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad seksas nieko neparduoda. Kaip ir negaliu kategoriškai teigti, kad gerų produktų žmonės patys negraibsto. Viskam yra savos išimtys. Tačiau nereikia perlenkti lazdos ir tapti tokiu verslu, kurio, kažkieno iškilumų dėka, pavadinimo atsiminti net ir norint neišeina.
 
Gero Jums verslo!

Ideja tikrai verta pagiru.
 
Taigi tau pridesiu ir savo nuomone:
Papildomai interneto puslapyje galetu buti nuoroda Why Lithuania? (ar kazkas panasaus). Toje skiltyje geras straipsnio rasytojas parasytu puikiu straipsniu apie musu gilias tradicijas, tarkim aprasyti ta pati sakoti, koks jis skanus, kaip ji vertina uzsenieciai, kokios senos gaminimo tradicijos ir t.t. Taigi tu leidi turistui uzsakyti dezute su Lietuvisku geriu, kad isitikintu, kaip pas mus cia Lietuvoje is tikro gera.
Tai leistu turistui pradejusiam galvoti, kad gal vertetu aplankyti ta maza pasaulio sali apsispresti greiciau. Tokiu budu prisidetum ir prie turizmo skatinimo.
 
Sekmes!

Atpigus Ryanair bei Wizzair bilietams į Lietuvą bei LonelyPlanet paskelbus, kad Lietuva yra TOP 3 destination 2015, natūralu, kad turėtų padaugėti turistų, o mums, lietuviams, reikia mokėti jiems ką nors pasiūlyti.
 
IDĖJA
 
Turbūt, jei kada nors keliavai, dažnai iš savo kelionės nori "parsivežti" ne tik Facebook/Instagram nuotraukas, bet ir kažkokį dalykėlį, primenantį apie šalį. Aišku, jokių statulėlių, pakabučių bei kitokių šūdniekių pirkti niekada nesinori, bet norisi kažko autentiško, primenančio, kad praleidai puikų laiką toje šalyje ar vietovėje. Bėda dažnai yra ta, kad pigios oro linijų bendrovės riboja rankinio bagažo svorį, o pro apsaugą beveik išvis neprasineši skysčių (nebent skysčio talpa yra mažesnė nei 100ml), todėl parsivežti kažką autentiško - dažnai tampa misija neįmanoma.
 
Ką siūlau? Siūlau turistams Lietuvoje pardavinėti "lietuviškų autentiškų "dalykėlių"" dėžutes, kurias jie gautų tiesiai į savo namus gimtojoje šalyje - turistui nereikėtū jaudintis dėl siuvenyrų pirkimo, galvojimo ar daiktas tilps į lagaminą.
 
 
 
KAIP PRITRAUKTI PIRKĖJUS?
 
Sunkiausia, turbūt, šios idėjos užduotis - sugalvoti, kaip pritraukti turistus. Aš, pavyzdžiui, įsivaizduoju kažkokį tai blog'o rašymą (nes 'content is the king' - ar ne, marketer'iai? :) ) su tipsais/istorijom apie Lietuvą, bet tą prasmę normalų, kaip iš 'vietinio' perspektyvos, su normaliais ir nuoširdžiais patarimais. Na, bandyt daryti turinį 'viral', kad jis būtų naudingas ir žmonės noriai juo dalintųsi. Viso to esmė, kad žmogus, dar net neatvažiavęs į Lietuvą, jau žinotų, kad toks dalykas, kaip tokia dežutė, egzistuoja (nes prie viso blog'o būtų ir tos dežutės parduotuvė). Bėda ta, kad tol, kol jis bus Lietuvoj gali ir pamiršti apie tai, nes kai grįš atgal į savąją šalį, jau žmogus nebegooglins apie lankytinas vietas Lietuvoj. Čia greičiausiai reikėtų stipriai įtraukti social media...
 
KAINA?
 
Aišku, rinkos tyrimo nedariau ir tik spėju, kad tokia dežutė galėtų kainuoti 25-30 eurus, įskaičiavus siuntimo kainą (post.lt rodo, kad siuntimas į EU šalis, 2kg dežutės, kainuoja 7 eurus). Brangu? Atsimink, jog pirktumei ne Tu, o turistas, kuris turi pinigų, tik reikia mokėti juos iš jų paiimti ir pasiūlyti tai, kas, jo nuomone, būtų "faina". Taip pat dežutės kaina galėtų kisti nuo jos komplektacijos - kuo vertingesni dalykai, tuo ji, aišku, brangesnė.
 
ATSIPERKAMUMAS?
 
Bėda ta, kad atskaičiavus siuntimą, mokesčius bei produktų kainą, nelabai kas ir liktų - galbūt nuo dežutės 3-5 eurai (čia priklauso, kokie produktai būtų dežutėje), todėl reikia gerai apskaičiuoti ar verta...
 
Geras dalykas yra tas, kad iš pradžių nereikia daug pinigų investicijai į "versliuką" - svetainės/parduotuvės sukūrimui, reklamai, o pats pardavimas prasidėtų tik tada, kai kažkas jau užsisakytų ir realiai tuos daiktus pirktumei jau iš kliento sumokėtų pinigų.
 
 
Komentuokit, peikit bei kritikuokit - tam ir sukūriau temą!
 
p.s. jei nelabai supratot, ką norėčiau parduoti - tai googlinimas leido surasti analogų kitose šalyse. Čiair čia- pavyzdžiai, tik aš galbūt norėčiau labiau orientuotis į turistus.

Sveiki dar karta. As Arminas, man 25 metai.Nors mokiausi vienoje geriausiu gimnaziju,o po to ir gerame universitete,dalyvavau daug olimpiadu,bet... bet pasirinkau kita kelia. Nesididziuoju juo ir prisiemu visa atsakomybe uz jo pasirinkima, bet slepti taip pat negaliu,esu atviras zmogus. Teko gyventi nusikalteliu pasaulyje,o tris menesius praleisti kitos salies ikalinimo istaigoje. Stovejau vietoje, isvis netobulejau. Bet pagaliau nusprendziau keistis. Dabar persikeliau i Ispanija,kiekviena diena daug skaitau,mokausi ispanu, tobulinu anglu kalba,sportuoju ir ieskau saves . Visada buvau geros sirdies ir pagaliau nebereikia griauztis,del daromu darbu. Pagaliau tapau laimingas. Taigi,jei kartais Ispanijoje reiktu talentingo, daug dirbancio,drasaus ir nebijancio atsakomybes zmogaus,as lauksiu jusu pasiulymu. Aciu uz sugaista laika.
P.S. sorry ,kad rasiau be lt raidyno.

tai tu gyveni danijoj ir klausi MUSU GYVENANCIU LIETUVOJ kiek kainuoja elektra, dujos, mokesciai danijoje? cia man vienam keisti tokie klausimai?

Kreipiesi į policiją ir rašai pareiškimą už šmeižtą, grąsinimus ir t.t.
Ir dar duomenis viešini. Ir viskas. :)
 
Su tavim elgiasi kaip su skuduru, o tu dar kreipi dėmesį į atsiprašymus?
 
Tokio lygio 'verslinykam', tai tik zonoj verslaut su cigaretėm.

Sveiki!
 
Android appsus kuriau jau virš 2-jų metų, tačiau taip ir nebuvau išleidęs "kažko savo" į Google play pasaulį.
Todėl manau, kad atėjo laikas.
 
Aplikacija skirta susipažinimui su pasaulio šalių pavadinimais, sostinėmis, vėliavomis, vietovėmis.
Be informacinių funkcijų, aplikacijoje galėsite rasti kortelių žaidimą, kuris padės mokytis apie šalis.
 
Detalesnį aprašymą bei appso nuotraukas galite rasti paspaudę nuorodą apačioje.
Įvertinimai ir nuomonės visada laukiami.
 
 
World Countries and Flags nuoroda

Kas liečia "negautą vieną euro centą gražos", tai bent jau IKI yra prie kasų lentelę, kad mažiausia graža yra berods 3 lietuvišk centai, kas būtų €0.01. Todėl tikrai neverta dėl to kelti vėjų.
 
Kas liečia temą - nėra jokios konspiracijos:
 
Prieš sausio 1, kai pagrindinė kaina buvo litais, ji buvo 1.99 LTL, ją turėjo nurodyti ir €, tai 1.99/3.4528 = €0.5763 = €0.58
Po sausio 1 dienos, kai pagrindinė valiuta yra €, tai ji yra €.058, ją turi nurodyti litais, ir gaunasi 0.58*3.4528 = 2.002 LTL = 2 LTL
 
Tad įjunkit loginį mastymą, ir baikit kelti konspiracijos teorijas :)

Nežinau kaip objektyviai čia įvertinama Lietuvos kariuomenė, bet smagu skaityti tokius straipsnius.
 
 
 
Šaltinis, ir pilnas straipsnis: http://www.delfi.lt/...e.d?id=63303638

Tai remiantis Tavo logika, rusai su vokiečiais netrukus pradės dar vieną pasaulinį karą, nes turim aiškių pavyzdžių iš istorijos?
 
Tarkim, užsienio valstybė X puola Lietuvą - nesant kam pasipriešinti, užimtų kelis svarbiausius objektus - Seima, Prezidentūrą ir valstybė liktų paralyžiuota - nefunkcionuoja nei įstatymų leidžiamoji, nei įstatymų vykdomoji valdžia (2 svarbiausios valdžios). Tad tikrai manai, kad Lietuvai kariuomenė nereikalinga?

Man tai juokinga, kad tokie individai kaip Tu nesupranta, kam Lietuvai reikalinga kariuomenė :)

Eitų teisiškai tai sutvarkyt manau geriausiai apmokant su banko kortele ir bankas kad gražintų prie rezultatų amžių, na bent jau tarp interneto e shop'ų tokį dalyką esu matęs.

Kai buvau 6 klasei ir neturėjau centų ant cigarečių, tai kioskelyje po vieną pardavinėjamos cigaretės buvo išganymas (šiaip nerūkau, per gyvenimą gal pakelį tik surūkius). Tačiau tai tik vaikams. Normalūs žmonės po vieną neperka. Perka pakeliais ar blokais. Tad investicija didelė į automatą dėl vaikų ir bomžų? Nelabai įsivaizduoju, kad po vieną kas pirktų, nebent ten būtų turbo prabangios cigaretės kur viena 20 Eur kainuotų. Bet tada kitas reikalas - automatai ir prabanga nedera.
 
Ir žinoma, kaip automatas patikrins, jog pirkėjui jau 18+?

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Naujų metų proga palengvinsiu gyvenimą Prestashop parduotuvių turėtojams. Prisegu script'ą, kuris atnaujins visas prekių kainas.
 
Kaip panaudoti:
1. Atsisiunčiame failą
ceuras.php
2. Išjungiame parduotuvę.
3. Pasidarome duomenų bazės kopiją! (būtinai)
4. Jeigu nėra sukuriame valiutą Euro
5. Perjungiame pagrindinę valiutą į Euro.
6. Įkeliame failą į serverį, kad būtų šalia index.php
7. Per naršyklę įvedame: http://*Jūsų parduotuvės adresas*/ceuras.php
8. Patikriname ar viskas tvarkoje
9. Nepamirštame įjungti parduotuvės!
*Jokių garantijų dėl script'o veikimo nesuteikiu, už sugadintus duomenis neatsakau!
Gerų Naujųjų metų!
 
P. S. Jei bus pageidavimų, galėsiu pateikti modulio pavidalu šį script'ą.

6 litrai - tiek vandens standartiškai išnaudojame vienu kartu nuplaudami unitazą.
 
Sakykim, šeimoje gyvena trys žmonės. Įsivaizduokim, kad į tualetą namie jie eina po 4 kartus per dieną, taigi vandeniu nuplauna unitazą 12 kartų.
 
Per dieną taip išnaudojami 72 litrai geriamo vandens.
 
Per mėnesį - 2160 litrų geriamo vandens = 2.1 m3
 
Vandens kaina Vilniuje šiuo metu yra 5,88 m3
 
Per mėnesį: 12.34 lt
Per metus: 148.08 lt
 
Suma gal ir neatrodo labai įspūdinga kai imi vieną namų ūkį. Tačiau padauginkim iš 1000:
 
25920 litrų (vienos šeimos geriamo vandens unitaze išnaudojamas kiekis per metus) * 1000 (šeimų) = 25920000 litrai = 25920 m3 * 5.88 lt = 152409.6 lt
 
Bet esmė čia ne pinigai, o pats vanduo, kuris nėra amžinas dalykas. Kiek man yra tekę būti užsienio didmiesčiuose - niekur vanduo iš krano nebuvo geriamas. Na, gal ir galima jį gerti, bet chloro skonis tiesiog vimdo.
 
Aš tiesiog susimąsčiau apie tai, kad turime neįkainojamą turtą, kuris ateityje gali būti vertinamas labiau, nei dabar nafta.
 
Idėja paprasta:
 

 
Gal tai galėtų išaugti į verslą? Visas sistemos sumontavimas ir pajungimas neturėtų brangiai kainuoti. Tik, žinoma, problema būtų tokios sistemos pritaikymo senos statybos daugiabučiams.

Siūlau IdejosVerslui, jo straipsniai geriausi ir davė daug žinių (bent jau man). :)