Folstulas

I. Laurs per graduation pasakojo šią istoriją. Tik vietoj kavos buvo vanduo. Esmė, kad bakalauro diplomas buvo vienas iš didžiųjų akmenų.

tiesa sakant nesupyksiu bet traukiau is cia:
http://www.jovita.lt/index.php?/201004211585/Kavos-puodeliu-filosofija.html
:)

Manau nesupyksi :)
http://motyvuojames.lt/index.php?op=pasakojimai&id=260
Parasiau is kur traukiau :)

Dėkui. Ne vien įdomus, bet ir naudingas tekstas. Gal net rašinyje galėsiu šias mintis pritaikyt :)

nezinau ar pataikiau i reikiama forumo skilti taciau, siandien fizikos destytojas per paskutine paskaita perskaite si teksta, man jis patiko ir nusprendziau kad noriu ir su jumis pasidalinti:
 
Kavos puodelių filosofija
Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to klausia studentų - ar stiklainis pilnas? Šie patvirtino. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.
 
Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamas stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė - taip.
 
Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
 
-Taigi, - tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę.
 
Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: darbas automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams.
 
Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitiems dalykams...
 
Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais akmenimis, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita - tai tik smėlis.
 
Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos. Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
 
Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad NESVARBU KOKS PILNAS JŪSŲ GYVENIMAS BŪTU, PORAI PUODELIŲ KAVOS SU GERAIS DRAUGAIS VISUOMET TURĖTŲ ATSIRASTI LAIKO.
 
taigi noreciau pasakyti kad pinigai tai nera viskas, tai nera reiksmingiausias dalykas del ko zmogus gyvena, todel noreciau palinketi siekti pinigu neaukojant svarbiausiu dalyku, dekui uz demesi :)

Pritariu tikrai.
 
O dėl pasakojimo mokėjimo, tai pritarčiau, kad čia labiau su charizma reikalas. Neįsivaizduoju, kaip būtų galima išmokti dalyką, kurį kiti jau įgimtą turi (kaip ir kažkas sakė, oratoriu kiekvienas būti negali). Na aišku, galbūt yra kažkokių super slaptų būdų, bet... Na, tas patarimas pabandyti save įsivaizduoti kitų vietoje visai neblogas (galvoti, koks istorijos pasakojimo būdas ir kokie bruožai tave labiausiai įtrauktų, sudomintų). Galbūt pamėgink panagrinėti tas žmonių istorijas, kurias pasakojo kiti ir tave itin sudomino, pribloškė ir t.t. O tada užduok klausimą sau, kaip jie pasakojo, kad tave taip įtraukė? Galbūt panagrinėjęs keletą tokių istorijų, pradėsi įžvelgti kažkokių bendrų bruožų, o po kažkiek laiko pačiam po truputį pavyks juos panaudoti. Negarantuoju, kad tai padės, tačiau bandyti visuomet galima, o pastangos dažniausiai duoda vaisius.;)

Privertei ir patį susimastyti... Nes būtent taip darau.

cia zmonijos beda. labai sparciai bukeja :) jei pamato ilga teksta - praleidzia, nes tingi skaityti (o skaitant reikia ir galvoti / mastyti). daug geriau 1 sms ilgio tekstas. trumpa ir aisku :) bet... zinios tai galia ir valdzia. ir kuo maziau zinai - tuo menkesnis esi :) jau dabar su nemazai zmoniu yra sunku susikalbeti. ju kalba tokia skurdi ir trumpa.. kad realiai net nesupranti apie ka jie.
tarkim pavyzdys:
1. uz 10 km nuo cia i siaure maciau kaimene mamutu su 2 jaunikliais. 1 mamutas susizeides, ji galetume uzmusti ir tureti mesos visai ziemai. eime medzioti?
2. ten mamutai! eime medzioti!

Norint lavinti atmintį, reikia ją naudoti. Jeigu atmintis prasta ir jos nenaudojame, gal jos mums tiesiog nereikia? :)
O jei jau prisireikė, tai reikia pradėti judinti ir treniruoti.
 
Geriausia pradėti nuo to, kas mums tiesiog reikalinga. Svarbiausia motyvacija ir praktika.
 
Kadangi norėjau studijuoti kalbas, tai pradėjau mokytis anglų kalbos žodžius, sukūriau Kalbos dėžutes, ir taip jomis mokiausi kiekvieną dieną, o rezultatai buvo vis geresni - vis lengviau įsimindavau žodžius, kol dabar galiu vos įdėmiai ir ramiai perskaitęs įsiminti ilgam laikui. Jei sutinkame tą žodį vėliau knygoje ar kur kitur - puikiai įsimenu visam laikui, t.y. kitą kartą vis greičiau atgaminu, ką jis reiškia. Pasitenkinimas, kad dabar žinau, ką reiškia vienas ar kitas žodis - pats didžiausias paskatinimas mokytis toliau.
 
Taip pat labai reikalinas dalykas ir padeda lavinti atmintį: pradėjau mokytis telefono numerius. Buvo etapas, kai neturėjau mobilaus po ranka, o buvo didžiausias malonumas, kai galėdavau pasakyti vieno ar kito žmogaus telefono numerį ši atminties, greičiau, nei kitas ištrauks iš kišenės telefoną savo. Aišku, visus numerius sunku išmokti, o gal ir nereikia, tiesiog draugų rato numerius žinoti yra didžiulis privalumas, ir kaip lavina atmintį! Kadangi kiti džiaugiasi tavo stebuklingais atminties sugebėjimais, motyvuoja jų džiaugsmas :) O nieko nėra sudėtingo - tiesiog praktika, pradedam nuo vieno numerio, tada prie kito, ir vis lengviau ir lengviau atsiminti. Tuo pačiu lavinasi ir visa atmintis.
 
Aišku, reikėtų neužmiršti Emocijų, Vizualizacijos, Fizinių dalykų, taip pat sveikos mitybos. Apie tai esu rašęs http://kalbosdezutes.lt/patarimai - patarimai atminčiai.

Niekaip negaliu suprasti, kurie iš šių pubktų kažkuo susiję su materialiąja puse... Gali paaiškinti?

+ Vien dėl to, kad parašiai trumpai drūtai kas tau patinka iš asmeninio tobulėjimo pusės.
Visi šie punktai gali buti bet kokioj ir visose asmeninio tobulėjimo knygose. Tad nieko naujo, bet jug tai ir yra esmė. Ir ja pakeist sunku.

Visiems puikiai suprantama, bet gal kartais reikėtų pažvelgti į šį sąrašą ir apgalvoti ar teisingai gyvename?
 

Baikit vertkti, nes versknių niekas nemyli.
Žinokite ko norite iš gyvenimo.
Žinokite kokią vietą norite užimti šiame pasaulyje ir ką paliksite po savęs.
Niekada nesigailėkite to, ką padarėte, nes gailėtis reikia to, ko nepadarėte.
Darykite tai ką mėgstatė ir darykite tai ypač gerai – pinigai patys ateis.
Mylėkite visa širdimi, nes ta meilė kurią gaunate niekada nebepasikartos.
Elkitės su kitais taip, kaip norėtumėte, kad su jumis būtų elgiamasi.
Puikybė žmogaus nepuošia.
Gerbkite save ir kiti gerbs jus.
Niekada nelaužykite duoto pažado.
Neturėk 100 draugų, nes lemiamą akimirką nebus nė vieno.
Siek daugiau nei gali gauti, kad nors ir negavęs to, ko norėjau, gautum daugiau nei būtum galėjęs gauti.
Šeima yra viskas.
Duok durniui kelią, bet nahalui vožk taip, kad daugiau tavo kelyje nedrįstų painiotis.
Mylėk gyvenimą.
Išmok atskirti gėra nuo blogo.
Išmok atskirti tikrą nuo netikro.
Visada tikėk savo svajonėmis ir niekada nepasiduok.

 
P.S Mažas nukrypimas nuo IT, bet gal kažkam bus naudinga... :)

Kalakutas sako jaučiui, aš labai norėčiau užkobti į medžio viršūnę, bet neturiu tiek jėgų, jautis atsako, tai kodėl tu nevalgai mano mėšlo jis pilnas maistingų medžiagų. Kalakutas paragavo mėšlo ir suprato, kad tai jam padėjo pasiekti pirmą medžio šaką kitą dieną paragavęs dar pasiekę antrą šaką. Po dviejų savaičių jis iškilmingai tupėjo ant medžio viršūnės. Tuo metu atsitiktinai jį pastebėjo fermeris ir jį nušovė.
 
Mėšlas gali padėti pasiekti viršūnę, bet tikrai nepadės ten išsilaikyti.
 
Mažas paukštelis skrido į pietus žiemoti, buvo taip šalta, kad jis sušalo ir nukrito ant žemės, dideliame lauke, atėjo karvė ir jį apšiko, sušalusį paukšteli apėmė šiluma ir laimė, iš tos laimės jis pradėjo čiulbėti. Pro šalį ėjusi katė išgirdo paukštelį, atkapstė ir suėdė.
1.Ne kiekvienas kuris šika ant tavęs yra tavo priešas.
2.Ne kiekvienas kuris kapsto tave iš š*do yra tavo draugas.
3.Kai esi giliai #####, sedėk tyliai !

Baltas balandis Vieną kartą alkanas senis pasigavo balandį. Apsidžiaugė. "Gardi šį vakarą bus vakarienė",- pagalvojo, benešdamas paukštį namo. Kai iki namų jau liko visiškai nedaug balandis ir taria jam žmogaus balsu:
 
-Paleisk mane, seni, į laisvę, ir aš duosiu tau tris vertingus patarimus.Nustebo senis, pagalvojo ir paleido balandį. Nutūpė paukštis ant šakos, sukedeno visas savo plunksneles ir tarė:
 
 
-Ačiū tau seni už gerą širdį. O štai ir mano žadėtieji patarimai.
Pirmasis - nesąmonė, kad ir iš autoriteto lūpų, vis tiek ir lieka nesąmone. Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti.
 
-Antrasis patarimas. Žinok savo galimybių ribas ir nemėgink jų peržengti. Protingas tai žino ir nesistengia pakeisti to, ko neįmanoma pakeisti. Kvailys nesuvokia savo galimybių ribų ir dažnai bergždžiai stengiasi padaryti tai, ko neįmanoma padaryti. Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti.
 
-Trečiasis patarimas. Niekada nesigailėk dėl to, ką esi padaręs. Tai jau įvyko - gerai ar blogai - bet tai jau praeitis. Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti. Grįšiu namo ir visą likusį gyvenimą vadovausiuos šia išmintimi. Kai senis jau pasisuko eiti namo, staiga balandis pratrūko nesuvaldomai juoktis.
 
-Kas atsitiko,- nustebo senis.-Kvaileli, tu kvaileli. Jei nesiklausytum mano paistalų ir būtum parsinešęs mane namo, būtum turėjęs ne tik skanią vakarienę, bet mano skrandyje dar būtum radęs didžiulį deimantą. Ji pardavęs taptum turtingiausiu žmogumi apylinkėje. Įsiuto senis tai išgirdęs. Puolė balandį gaudyti. Purptelėjo paukštis ant kitos šakos. Senis paskui jį ėmė ropštis į medį. Balandis - dar ant aukštesnės šakos. Senis paskui jį. Balandis užskrido į pačia medžio viršūnę. Belipdamas paskui balandį senis neišsilaikė, slystelėjo ir žnektelėjo žemėn. Vos gyvas beliko. Nusileido balandis ant apatinės šakos ir taip prakalbo:
 
-Seni, seni, ar dar prisimeni, kokius patarimus tau visai neseniai esu davęs. Senis staiga pamiršo savo skausmą ir viską suprato.-Tu sakei, kad netikėčiau nesąmonėmis, o aš patikėjau, kad tavo skrandyje gali būti brangakmenis.-Tu sakei, kad žinočiau savo galimybių ribas, o aš nepaisydamas savo amžiaus sumąsčiau įsiropšti į pačia medžio viršūnę.-Tu sakei, kad nesigailėčiau, ką padaręs, o aš supykau, kad paleidau tave į laisvę, ir nusprendžiau vėl pagauti.

Gyveno kartą labai pamaldus žmogus. Jis viską darė taip, kaip reikia: laiku kėlėsi, laiku gulė, dirbo, meldėsi, augino vaikus ir šelpė vargetas.
 
Ir štai nusprendė vieną dieną Dievas pasiųsti į žemę potvynį. Vanduo mikliai pradėjo kilti ir tvinti gatvėmis. Žmonės tuoj sukruto, sumetė mantą į valtis, sulipo patys ir plaukia.
O tas pamaldus žmogus pradėjo melstis. Plaukia pro jo namus valtis, kaimynai jam šaukia:
- Eikš pas mus! Ar nematai, kad vanduo kyla?
- Aš tikintis žmogus. Dievas man padės, - ramiai atsiliepia pamaldusis ir valtis nuplaukia.
 
Vanduo kyla toliau. Pamaldusis užlipa į viršutinį aukštą ir toliau meldžiasi. Pro jo namus praplaukia laivelis, iš jo kažkas šaukia:
- Paskubėk! Mes tave paimsim!
- Aš tikintis žmogus. Dievas man padės! - ramiai atsiliepia pamaldusis ir laivelis nuplaukia.
 
Vanduo kyla toliau. Pamaldusis užlipa ant stogo ir visu balsu šaukdamas toliau meldžiasi. Pro jo namus praskrenda sraigtasparnis, iš jo kažkas išmeta kopėčias ir šaukia:
- Lipk aukštyn! Mes tave paimsim! Vėliau pagalbos nebesulauksi!
- Aš tikintis žmogus! Dievas man padės! - jau drebančiu balsu atsiliepia pamaldusis ir sraigtasparnis nuskrenda.
 
Vanduo kyla kyla... Žmogus nuskendo.
Po mirties ateina jis pas Dievą ir klausia:
- Mano brangus Dieve, aš taip tavim tikėjau, taip tau meldžiausi. KODĖL Tu leidai man nuskęsti?
- Mano brangus žmogau, - atsidūsta Dievas, - aš tau siunčiau valtį, aš tau siunčiau laivą, aš tau siunčiau sraigtasparnį. KODĖL tu jais nepasinaudojai?

Vyras namie, eina į vonią maudytis, kaip tik tuo metu, žmona išeina iš jos.
Tuo tarpu kažkas paskambina į duris. Žmona įsisuka į rankšluostį
ir bėga atidaryti durų.
Atidaro, o ten - kaimynas Petras.
Pamatęs pusnuogę kaimynę, jis sako : *duosiu tau 800 LT, jei leisi
rankšluosčiui netyčia nukristi*.Moteris akimirką pamąsto, paleidžia rankšluostį
ir - stovi nuoga prieš kaimyną Petrą. Pastarasis, pasigrožėjęs reginiu, įteikia jai 800 LT ir nueina.
Moteris, negalėdama patikėti tokiu lengvu uždarbiu, vėl susisuka i rankšluostį ir visa džiugi grįžta pas vyrą.
 
Vyras klausia: *Kas ten buvo?*
*Ten buvo kaimynas Petras*, atsako ji.
*Puiku, ar ką nors sakė apie 800 LT, kuriuos jam paskolinau praėjusią savaitę?*
 
MORALAS : Jei tu įvertintum svarbią informaciją apie išorinius
veiksnius ir akcininkų riziką, būtų galimybė išvengti nereikalingų
sprendimų.
 
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
 
Kunigas pasisiūlė pavežti vienuolę. Įlipusi mašinon ir atsisėdusi, vienuolė, lyg netyčia, apnuogina vieną koją. Kunigas pasitaikė jautrus, vos nepadarė avarijos… Šiek tiek užtruko, kol kunigas susitvardė ir vėl galėjo ramiai vairuoti. Tuomet įsidrasino ir ant nekaltai apnuoginto vienuolės kelio, uždėjo savo ranką. Vienuolė kukliai sako : *Tėve, prisiminkite 129 psalmę* .
Tuomet kunigas atitraukė ranką nuo gundančio vienuolės kelio, bet perjungęs bėgį vėl nesusivaldė ir pabandė dar kartą… Pajutusi karštą kunigo delną ant savo kairiojo kelio, vienuolė pakartojo : *Tėve, prisiminkite 129 psalmę* .
Kunigas : *Atleiskite, Seserie, bet aš silpnas…*
 
Atvažiavęs į vienuolyną kunigas išlaipiną vienuolę, o pats skuba į bažnyčią: zakristijoje čiumpa maldyną ir susiranda 129 - ąją psalmę, kurioje parašyta : *Eik tiesiai ir ieškok aukštyn, ir į dešinę - ten tu rasi dangišką palaimą*
 
MORALAS : Jeigu tu neseksi ir neatnaujinsi žinių, susijusių su tavo
darbu, tu rizikuoji pražiopsoti dideles galimybes (Kartais negana
tikėti, bet verta žinoti).
 
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
 
Pardavimų vadybininkas, sekretorė ir jų šefas eidami pusryčiauti rado senovinę
žibalinę lempą. Kaip pasakose rašoma, jie ją patrynė ir iš jos lauk išlindo džinas.
 
Džinas sako: *Ačiū, kad mane išleidote. Už tai, kad mane išvadavote, aš išpildysiu po vieną
jūsų norą*.
*Mano pirmą, mano pirmą!* - džiūgauja sekretorė ir išdėsto savo pageidavimus: *Aš noriu į
Bahamus - plaukioti jachta su gražiu bei turtingu biču - ne gėjumi, ir negalvoti apie gyvenimo problemas* -
POFF! Ir ji dingo…
 
*Dabar mano! Dabar mano eilė…* savo sėkme negali patikėti pardavimų vadybininkas. *Aš noriu į Havajus -
ilsėtis papludimyje su asmeniniu masažuotoju, gerti begalę Pina Coladų ir būtinai ten sutikti savo gyvenimo meilę* - POFF! - dingo ir jis.
 
*Puiku, dabar tavo eilė, sakyk ko nori!* sako džinas šefui.
Šefas : *Aš tik noriu, kad tie abudu būtų ofise po pusryčių*
 
MORALAS : Visada leisk šefui kalbėti pirmiausiai!
 
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
 
Sėdi varna medyje ir tinginiauja ištisą dieną.
Šuoliuoja triušelis pro šalį ir klausia : *Ar galiu ir aš taip,
kaip tu - sėdėti visą dieną ir nieko neveikti? * Varna sako : *Pff, o kodėl gi
ne? - Prašom, tingėk!*
 
Triušelis sėdi sau ant žemės, po medžio šaka, ant kurios varna tupi ir relaksuojasi. Staiga, iš krūmų iššoka klastinga lapė ir suėda vargšą triušelį…
 
MORALAS : Tam, kad galėtumei sėdėti ir nieko neveikti, turėtumei laaabai aukštai sėdėti !

Padarė įspūdį, net kruptelėjau perskaitęs. :)

“At the age of seven, a young boy and his family were forced out of their home. The boy had to work to support his family. At the age of nine, his mother passed away. When he grew up, the young man was keen to go to law school, but had no education.
At 22, he lost his job as a store clerk. At 23, he ran for state legislature and lost. The same year, he went into business. It failed, leaving him with a debt that took him 17 years to repay. At 27, he had a nervous breakdown.
Two years later, he tried for the post of speaker in his state legislature. He lost. At 31, he was defeated in his attempt to become an elector. By 35, he had been defeated twice while running for Congress. Finally, he did manage to secure a brief term in Congress, but at 39 he lost his re-election bid.
At 41, his four-year-old son died. At 42, he was rejected as a prospective land officer. At 45, he ran for the Senate and lost. Two years later, he lost the vice presidential nomination. At 49, he ran for Senate and lost again.
At 51, he was elected the President of the United States of America.
The man in question: Abraham Lincoln.”
 
 
 
Kai Aleksandras Makedonietis nukovė gausią Indijos kariuomenę ir įžengė į šalį, jis apsilankė pas vietos išminčių – nušvitusį žmogų. Šis su juo ilgai kalbėjęsis paklausė:
- Jeigu tu būtum išsekęs dykumoje, o aš turėčiau pilną butelį vandens, kiek būtum pasirengęs man už jį užmokėti?
- Na, tokiu atveju aš galėčiau atiduoti pusę savo imperijos, - atsakė Aleksandras.
- Ha! - atšovė išminčius, – tai reiškia, kad aš dar šiek tiek palaukęs gaučiau ją visą.
- Taip, tu teisus, – kiek pamastęs atsakė karžygys.
- Tai taip išeina, - toliau kalbėjo vyras, - kad tu metų metus kariauji, vedi šią kariuomenę, žudai tik dėl butelio vandens?
 
 
 
Grupė vienos aukštosios mokyklos absolventų atėjo į svečius pas savo mylimą seną profesorių. Susitikimo metu pokalbis sukosi apie gyvenimą: nors buvę studentai buvo sėkmingi žmonės, bet skundėsi sunkumais darbe ir gyvenimiškomis problemomis.
Pasiūlęs savo svečiams arbatos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo iš ten su arbatinuku ir padėklu su įvairiausiais puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais… Vieni buvo paprasti, kiti – labai brangūs.
Kai svečiai išsirinko puodelius, profesorius visus apžvelgė ir pasakė:
- Atkreipkite dėmesį, kad visus brangius ir gražius puodelius tuoj pat išrinkote, o paprasti ir pigūs liko. Ir nors tai normalu jums – norėti sau geriausio – bet tai ir yra jūsų stresų ir problemų šaltinis. Supraskite, kad puodelis nepadaro arbatos geresne. Dažniausiai jis tik brangesnis, bet kartais jis slepia tai, ką mes geriame. Iš tikrųjų viskas, ko jūs norėjote, tebuvo arbata, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote brangesnius, o paskui žvalgėtes – kam koks puodelis atiteko…
Svečiai sukluso, o profesorius tęsė:
- O dabar pasvarstykime ir įsivaizduokime: gyvenimas – tai arbata, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Tai tik instrumentai gyvenimo palaikymui. Tai, kokį puodelį mes turime, neapsprendžia mūsų Gyvenimo. Kartais, galvodami tik apie puodelį, mes pamirštame pasimėgauti arbatos skoniu… Laimingiausi žmonės ne tie, kurie turi geriausia, o tie, kurie gauna geriausia iš to, ką turi…
 
 
 
Tad gyvenk savo gyvenimą taip, kad mirties baimė negalėtų įeiti į tavo širdį. Neprikaišiok niekam jų religijos; gerbk kitų pažiūras ir reikalauk, kad jie gerbtų tavąsias.
 
Mylėk savo gyvenimą, padaryk savo gyvenimą tobulą ir išgražink viską jame. Stenkis padaryti gyvenimą ilgą, o jo paskirtį - pagalbą ir tarnavimą žmonėms. Paruošk kilnią savo mirties dainą tai dienai, kai teks eiti per didijį išsiskyrimą.
 
Visada ištark žodį ar parodyk pagarbos ženklą, kada sutinki draugą ar net nepažįstamą atokioje vietoje. Rodyk pagarbą visiems žmonėms, o padlaižiavimo - niekam. Kada atsikeli ryte, padėkok už maistą ir gyvenimo džiaugsmą. Jeigu nematai priežasties, už ką dėkoti, spraga slypi tik tavyje. Neišnaudok žmonių ar ko kito, nes išnaudojimas paverčia išmintingus kvailiais ir atima dvasios įžvalgą.
 
Kai ateis laikas tau mirti, nebūk kaip tie, kurių širdys perpildytos mirties baimės, nes, kada išmuša jų valanda, jie verkšlena ir maldauja, kad gautų dar šiek tiek laiko nugyventi savo gyvenimus iš naujo, kitu būdu. Sudainuoki tada savo mirties dainą ir mirk kaip didvyris grįžtantis namo.
 
Indėnų genties vadas, Tecumseh

Gyveno kartą karalius savo pilyje, ant aukšto kalno... Jis buvo toks populiarus, kad gyventojai jam dažnai siūsdavo dovanas, o jo gimtadienį šventė visa karalystė. Žmonės jį mylėjo ir gerbė už pagarsėjusią išmintį bei puikius sprendimus.
 
Vieną dieną kaimą užklupo tragedija. Visi vandens šaltiniai buvo užteršti, o to pasekoje, kiekvienas kaimo gyventojas išprotėjo. Tik karalius, kuris turėjo atskirą vandens fontanėlį, išliko sveikas.
 
Greitai, visi kaimo gyventojai pradėjo kalbėti apie keistą karaliaus elgesį, prastus sprendimus bei simuliuotą išmintį. Kiti jį net vadino bepročiu. Žmonės jam nustojo siūsti dovanas, o jo populiarumas krito.
 
Vienišas karalius nusprendė nusileisti nuo kalno ir aplankyti savo karalystę. Karštą vasaros dieną, vaikščiodamas po kaimą, jis ištroško ir atsigėrė iš vieno vandens fontanėlio.
 
Tą naktį šventė visa karalystė. Žmonės džiaugėsi, jog karalius vėl pradėjo blaiviai mastyti ir susigražino savo keistai išgaravusią išmintį.

Manau, kad teisingos ar neteisingos interpretacijos čia nėra, kiekvienas tokiose istorijose antranda kažką artimo ir jas supranta savaip.
 
Aš moralą apibendrinčiau taip: tampi tuo, apie ką galvoji. Neleisk, kad kiti galvotų už tave. O kaip Hendry Ford pasakė, "Whether you think you can or can’t, you’re right".

Tas tikrai žiauriai geras yra :)
 
Šitą bajerį mums prieš porą metų per karjeros dienas rodė su 200 Lt kupiūra. Belekokį įspūdį tada visiems paliko. Gale dar pridųrė: "Garantuoju, kad visi šitą dar ilgai atsiminsit ir parodys bent po kartą kitiems".
Pačiam rodyti teko jau ne kartą :)

Dalinamės...
 

 
Vieną dieną fermeris savo sode rado kiaušinį. Nežinodamas ką su juo daryti, jis jį įdėjo į vištų gūžtą, prie kitų kiaušinių.
 
Iš šio kiaušinio išsirito erelis, kuris nieko neįtardamas gyveno su jį supančiomis vištomis. Galvodamas, kad jis pats yra viščiukas, natūralu, kad erelis bandė daryti tai, ką darė ir kiti: kapstė žemę, ieškojo vabalų ar kirminų, kudakavo... Kartais, jis išskleisdavo sparnus ir bandydavo pakilti į orą. Metų metus, iki pat senatvės...
 
Vieną dieną, horizonte, erelis pamatė nuostabų paukštį, skriejantį aplink fermą. Atrodė, jog jis mėgaujasi gracingu sklandymu jį supančiose oro srovėse, vos judindamas sparnus.
 
Senolis erelis paklausė, „Kas čia?“, o jo kaimynas atsakė, „Tai erelis, didingiausias iš visų paukščių. Jo vieta danguje, o mūsų vieta žemėje, juk mes esame vištos.“
 
Taip erelis gyveno ir mirė, kaip viščiukas, nežinodamas kas jis iš tikro buvo.