Nuotykių, istorijos pasakojimas. Kaip papasakoti, kad būtų tikrai įdomu?

Sveiki

Turbūt daugeliui iš Jūsų kasdien tenka ar tiesiog norisi papasakoti kažkokią istoriją ar nutikimą. Aš asmeniškai jaučiu, kad gana dažnai susiduriu su tokia problema, kad pasakodamas savo nuotykius nesugebu perteikti tų emocijų, kurias jaučiau tuo metu; pasakojant istorijas kažkur pradingsta tos istorijos moralas; ir šiaip tiesiog mano pasakojimai būna tarsi įvykių sekos atpasakojimas.

Pasakodamas norėčiau remtis kažkokia struktūra: kokia turėtų būti pasakojimo seka; kam reikia skirti daugiau dėmesio; kokias detales reikėtų praleisti. Tačiau, manau, kad struktūra - įžanga, dėstymas, pabaiga - tinka tikrai nevisuomet, nes būna istorijos susideda iš kelių smulkesnių istorijų...

Ėmiau ieškotis informacijos internete apie tai kaip istoriją papasakoti kuo įdomiau. Galbūt Jūs turite kažkokių patarimų, gal teko domėtis šia tema, gal žinote informacijos šaltinių? O gal visa tai ateina tiesiog per praktiką?

Beje, turiu omeny istorijos pasakojimą gyvai. Užrašyta istorija gali būti daug kartų peržiūrima ir redaguojama iki to laiko kol ją kas nors perskaitys.

nesugebu perteikti tų emocijų, kurias jaučiau tuo metu; pasakojant istorijas kažkur pradingsta tos istorijos moralas;

Jeigu žmonėm, kuriems pasakoji tai aktualu arba įdomu (jeigu klauso išsižioję), tu tai pajusi ir tada bus ir emocijos ir visa kita ir nereikės jokio pasiruošimo.

Jeigu tavo klausytojų tai nedomina - nepadės joks pasiruošimas. Pastatyk save į jų vietą. Jeigu tau pasakotų kažką, kad tau totaliai neaktualu, kiek tam pasakotojui padėtų emocijos ar gera kalbėjimo technika?

anglu kalbos - nesutinku. pvz pas mane mokykloje iki 10 klases buvo matiekos mokytoja. tokia ziauriai nuobodi, ir aisku ta matematika manes visiskai nezavejo, praleidinejau pamokas o vidurkis vos 4 traukdavo. ir 10-toje klaseje mus, visus dundukus matematikoje pasieme kita mokytoja. zodziu buvome dunduku klase. BET. ta mokytoja kazka turejo. ir humoro jausma ir harizma ir gavosi taip, kad per tuos likusius 2 metus as praleidau gal kokias 1-2 matematikos pamokas. nors buvau B lygiu, eidavau ir i modulius. ir visa klase taip. ir kas svarbiausia - mes pradejome suprasti matematika, mano vidurkis is 4 tapo 9 (ir ne del graziu akiu). egzaminus islaikeme geriau negu ta protinguju klase. visi ten piktai kalbejo kad papirkom kazka ir pan :D labai daug priklauso nuo pacio charizmos. gali tau pati idomiausia dalyka pasakoti nuobodus zmogus ir tau bus nuobodu, kaip ir atvirksciai. todel jei jauti kad nesugebi sudominti - pirmiausia reiktu investuoti i save, i saves tobulinima charizmoje. bet nereikia pamirsti kad negali visi buti geri oratoriai ;) tam reikia buti vaikysteje skaicius daug grozines literaturos, kuri lavina tavo minciu destyma, sugebi kalbeti ilgos konstrukcijos sakiniais, tavo zodynas turtingas epitetais ir t.t. :)

(..)

ir 10-toje klaseje mus, visus dundukus matematikoje pasieme kita mokytoja. zodziu buvome dunduku klase. BET. ta mokytoja kazka turejo. ir humoro jausma ir harizma ir gavosi taip, kad per tuos likusius 2 metus as praleidau gal kokias 1-2 matematikos pamokas. nors buvau B lygiu, eidavau ir i modulius.

(..)

Čia Vilniuje? Ne Viktorija S. kartais? :)

as kaip paziurejau, kad labai maza dalis zmoniu bemegsta klausytis ilgu istoriju, tad patarimas butu trumpai drutai, be detaliu pertekliaus, nes tai nukreipia pagrindine minti ir jau klausytojai atsiriboja..

as kaip paziurejau, kad labai maza dalis zmoniu bemegsta klausytis ilgu istoriju, tad patarimas butu trumpai drutai, be detaliu pertekliaus, nes tai nukreipia pagrindine minti ir jau klausytojai atsiriboja..

cia zmonijos beda. labai sparciai bukeja :) jei pamato ilga teksta - praleidzia, nes tingi skaityti (o skaitant reikia ir galvoti / mastyti). daug geriau 1 sms ilgio tekstas. trumpa ir aisku :) bet... zinios tai galia ir valdzia. ir kuo maziau zinai - tuo menkesnis esi :) jau dabar su nemazai zmoniu yra sunku susikalbeti. ju kalba tokia skurdi ir trumpa.. kad realiai net nesupranti apie ka jie.

tarkim pavyzdys:

1. uz 10 km nuo cia i siaure maciau kaimene mamutu su 2 jaunikliais. 1 mamutas susizeides, ji galetume uzmusti ir tureti mesos visai ziemai. eime medzioti?

2. ten mamutai! eime medzioti!

pilnai tikiu, bet is ju tarpo buna neitin buku, na ir mokslai gerai baigti ir knygas paskaitantys.. paskaityt ilga teksta ir pats vengiu, na bet ne visada.. bet buna kad ir zodziu pasaojant tokia pat situacija, kad neidomu mazdaug :)

mano manymu tu abiem teiginiais telpi i sms :D

cia zmonijos beda. labai sparciai bukeja :) jei pamato ilga teksta - praleidzia, nes tingi skaityti (o skaitant reikia ir galvoti / mastyti). daug geriau 1 sms ilgio tekstas. trumpa ir aisku :) bet... zinios tai galia ir valdzia. ir kuo maziau zinai - tuo menkesnis esi :) jau dabar su nemazai zmoniu yra sunku susikalbeti. ju kalba tokia skurdi ir trumpa.. kad realiai net nesupranti apie ka jie.

tarkim pavyzdys:

1. uz 10 km nuo cia i siaure maciau kaimene mamutu su 2 jaunikliais. 1 mamutas susizeides, ji galetume uzmusti ir tureti mesos visai ziemai. eime medzioti?

2. ten mamutai! eime medzioti!

Privertei ir patį susimastyti... Nes būtent taip darau.

cia zmonijos beda. labai sparciai bukeja :) jei pamato ilga teksta - praleidzia, nes tingi skaityti (o skaitant reikia ir galvoti / mastyti). daug geriau 1 sms ilgio tekstas. trumpa ir aisku :) bet... zinios tai galia ir valdzia. ir kuo maziau zinai - tuo menkesnis esi :) jau dabar su nemazai zmoniu yra sunku susikalbeti. ju kalba tokia skurdi ir trumpa.. kad realiai net nesupranti apie ka jie.

tarkim pavyzdys:

1. uz 10 km nuo cia i siaure maciau kaimene mamutu su 2 jaunikliais. 1 mamutas susizeides, ji galetume uzmusti ir tureti mesos visai ziemai. eime medzioti?

2. ten mamutai! eime medzioti!

Pritariu tikrai.

O dėl pasakojimo mokėjimo, tai pritarčiau, kad čia labiau su charizma reikalas. Neįsivaizduoju, kaip būtų galima išmokti dalyką, kurį kiti jau įgimtą turi (kaip ir kažkas sakė, oratoriu kiekvienas būti negali). Na aišku, galbūt yra kažkokių super slaptų būdų, bet... Na, tas patarimas pabandyti save įsivaizduoti kitų vietoje visai neblogas (galvoti, koks istorijos pasakojimo būdas ir kokie bruožai tave labiausiai įtrauktų, sudomintų). Galbūt pamėgink panagrinėti tas žmonių istorijas, kurias pasakojo kiti ir tave itin sudomino, pribloškė ir t.t. O tada užduok klausimą sau, kaip jie pasakojo, kad tave taip įtraukė? Galbūt panagrinėjęs keletą tokių istorijų, pradėsi įžvelgti kažkokių bendrų bruožų, o po kažkiek laiko pačiam po truputį pavyks juos panaudoti. Negarantuoju, kad tai padės, tačiau bandyti visuomet galima, o pastangos dažniausiai duoda vaisius.;)

cia zmonijos beda. labai sparciai bukeja :) jei pamato ilga teksta - praleidzia, nes tingi skaityti (o skaitant reikia ir galvoti / mastyti). daug geriau 1 sms ilgio tekstas. trumpa ir aisku :)

Tiesiog šiais laikais gauname tokius didelius kiekius informacijos, kad atitinkamai stengiamės gaunamą informaciją mažinti, atsirinkti tik sukonspektuotą informaciją. Čia ne bukėjimas, čia informacijos filtravimas. Tiesiog nėra laiko perteklinei informacijai.

na as tuos trumpus tekstus ypatingai komentaruose ar pan tiesiog praleidziu pro akis. nes sukis kaip nori - vistiek trumpu komentaru neperteiksi pilnai norimos informacijos. tu teisus, informacijos labai sparciai daugeja, taciau didele jos dalis yra siuksles (spam) ir dazniausiai ji buna trumpo turinio, bereiksme nuotaikos israiska "wow, cia tai gerai pavare!" ir pan. o ilgo teksto spam'a irgi lengva atskirti. uztenka jau pirmu eiluciu :) informacija sisteminti ir atsirinkti reikia, bet tikrai klaida jei atmetimo kriteriju pasirenkamas ilgas tekstas :)

Pasakojimo sėkmė neabejotinai priklauso nuo pasakotojo charizmos, nuo kalbos rišlumo, aktorinių įgūdžių, humoro jausmo ir t.t. Tačiau reikia mokėti atsirinkti, kada gali būti įdomus ir ilgesnis pasakojimas, o kada - užteks kelių sakinių su įspūdinga kulminacija, kurios detalės svarbios, o kurias - verčiau praleisti, nes jas bepasakojant prarasi klausytojo dėmesingumą.

Dar - reikia mokėti atsirinkti kurie žmonės moka ir mėgsta klausytis, o kurie - ne. Jei jauti kad pašnekovas didesnis ekstravertas nei Tu - ilgos istorijos jis greičiausiai neištvers, nes pats nenustygsta kaip nori paplepėt. Šiaip tai labai sudėtingas dalykas, kuris viena vertus labai priklauso nuo Tavęs, Tavo charakterio, temperamento, kitų savybių, kita vertus - priklauso ir nuo to kiek pažįsti žmones, ar jauti kas jiems įdomu, kiek įdomu ir kada įdomu.

Tikrai ne visiems lemta būti gerais pasakotojais, net jei ir turi ką pasakyti. Pasitaiko kad žmogelio, kuris tik kvailus juokelius pasakoja, visą vakarą minia žmonių klausosi, nes jis - toks, kuriam užėjus į kambarį visi atsisuka - tokia ryški charizma, kad žmonės tiesiog lipte limpa, nors intelektu galbūt daugeliui nusileidžia.

Pasiūlyti galiu tik tiek:

1. būti atsipalaidavusiam, nes įtampa matoma ir juntama, susikausčiusio žmogaus pasakojimo klausytis nemalonu;

2. daug bendrauti, klausytis kitų, stebėti kaip pasakoja jie, kada įdomu, o kada ne;

3. žiūrėti klausytojui į akis, kitaip įtraukti jį į pasakojimą - bakstelint į šoną, patapšnojant per petį, užduodant klausimus;

4. nevengti vaidybos elementų - jei papasakosi kad kiaulė garsiai kriuksėjo, ir pavaidinsi kaip ji kriuksėjo - bus visai kitas įspūdis. Gestai, intonacija, mimikos - viskas svarbu, kitaip pasakojimas gali virsti monotonišku, kad ir koks įdomus turinys;

5. skaityti knygas - kuo turtingesnė bus Tavo kalba - tuo įdomesni pasakojimai. Gerai parinkti žodžiai gali prajuokint net tada, kai nelabai yra siužeto ;)

mano istorijų visada klauso žmonės, nors aš esu greitakalbis, bet turiu begalo skardų balsą(dauguma sako, jog aš nemoku kalbėti tyliai, man tiesiog neišeina), niekada nekalbu monotoniškai, emocijas dedu ten, kur įmanoma, į pasakojimą įpainioju vieną kitą juokelį(į temą), manau, jog ir kūno judesiai yra svarbūs, pavyzdžiui, kai padariau avariją, pasakodamas draugams kaip kas vyko, iš telefono išėmiau bateriją, ji buvo automobilis A, pats telefonas buvo automobilis B, dangtelis buvo automobilis C, tai ta istorija buvo ne liūdna ar rimta, kaip lyg ir turėtų būti, visgi man nelaimė, bet linksma, visi su šypsena žiūrėjo, kaip aš konsturoju tą situaciją, bet tuo pačiu viską kuo puikiausiai suprato :))

jei matai kad nesigauna reik biski melo,pvz: Orginalas- " Ejau namo ir pameciau pinigine " turbut niekam neidomu bus tai siek tiek pakeisti situacija reikia pvz " Ejau namo,prisoko 9snukiai,tiek visus musiau kad net pinigine pameciau " tai turbut visiem idomu paliks kas per snukiai ir pan.. :lol:

jei matai kad nesigauna reik biski melo,pvz: Orginalas- " Ejau namo ir pameciau pinigine " turbut niekam neidomu bus tai siek tiek pakeisti situacija reikia pvz " Ejau namo,prisoko 9snukiai,tiek visus musiau kad net pinigine pameciau " tai turbut visiem idomu paliks kas per snukiai ir pan.. :lol:

Jo, tas geras ;D kai nori tiesiog pajuokaut, patraukt dėmesį, tačiau tikrai ne tam tikslui, kad pameluot ar pasirodyt kietesniu. Aš pats kažką pasakodamas, įterpiu tokį juokelį, o tada pridedu "nene, šiaip iš tikro tai va taip buvo, nu bet.." tai pradžioj pasijuokiam ir iš tos "patobulintos istorijos" ir dar jeigu geru tonu pasakai, kad "nu chebra, šiaip iš tikro nebuvo taip", tai dar ir tas pralinksmina ;D

mano istorijų visada klauso žmonės, nors aš esu greitakalbis, bet turiu begalo skardų balsą(dauguma sako, jog aš nemoku kalbėti tyliai, man tiesiog neišeina), niekada nekalbu monotoniškai, emocijas dedu ten, kur įmanoma, į pasakojimą įpainioju vieną kitą juokelį(į temą), manau, jog ir kūno judesiai yra svarbūs, pavyzdžiui, kai padariau avariją, pasakodamas draugams kaip kas vyko, iš telefono išėmiau bateriją, ji buvo automobilis A, pats telefonas buvo automobilis B, dangtelis buvo automobilis C, tai ta istorija buvo ne liūdna ar rimta, kaip lyg ir turėtų būti, visgi man nelaimė, bet linksma, visi su šypsena žiūrėjo, kaip aš konsturoju tą situaciją, bet tuo pačiu viską kuo puikiausiai suprato :))

Nežinau, ar čia sutapimas, bet pastebėjau, kad šiauliečiai pasižymi tuo mokėjimu pasakot ir savo humoro jausmu, perteiktu istorijose (aišku, nekalbu apie tuos degradus, pas kuriuos didžiausias humoras pasireiškia, kai pasakoja, kaip ką sumušė. O va, kaip žinia, kai kuriems žmonėms šiauliečiai asocijuojasi būtent su tokiais degradais. Bet čia stereotipas, manau). Mano pusbrolis iš Šiaulių, dar kiti pažįstami iš ten nu tikrai kažkaip pasakodami sudomina ir kartu pralinksmina. :) Na, bet galbūt tai ir sutapimas.