IdejosVerslui

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Šiame straipsnyje yra nuoroda į kitą straipsnį apie "laisvės" mitus ir kitus dalykus. Ten, beje, labai aiškiai galima palyginti nuosavą verslą su samdomu darbu. Kiekvienas iš šių dalykų turi savo pliusus ir minusus. Tačiau, iš esmės, ReikiaPuslapio yra teisus (keista forume vadinti ne vardu :lol: ) - dauguma žmonių nori būtent ne nuosavo verslo (ir visų, su tuo susijusių, dalykų), o "verslo rezultato". Kas yra pasiekiama per tikrai netrumpą laiką.

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.
 
Aš to noriu
 
Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.
 
Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?
 
Kodėl to noriu
 
Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.
 
Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.
 
Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg
Nuotr. šaltinis: stockingblue.com
 
Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.
 
Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.
 
Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.
 
Gero Jums verslo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.
 
Aš to noriu
 
Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.
 
Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?
 
Kodėl to noriu
 
Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.
 
Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.
 
Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg
Nuotr. šaltinis: stockingblue.com
 
Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.
 
Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.
 
Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.
 
Gero Jums verslo!

Ir va tada pradeda eiti brokas. :lol: Pirmas užsakymas būna idealus. Kaip tik jį galima atlikti iš namų, niekur neskrendant. O štai jau nuo antrojo - rizikuoji gauti maždaug nuo 10 iki 80 procentų užsakymo broko. Ir tada - niekas, staiga, angliškai nebemoka toje įmonėje, iš kurios užsakinėjai. Kinietiški bajeriai.

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.
 
Aš to noriu
 
Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.
 
Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?
 
Kodėl to noriu
 
Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.
 
Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.
 
Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg
Nuotr. šaltinis: stockingblue.com
 
Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.
 
Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.
 
Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.
 
Gero Jums verslo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.
 
Aš to noriu
 
Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.
 
Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?
 
Kodėl to noriu
 
Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.
 
Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.
 
Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg
Nuotr. šaltinis: stockingblue.com
 
Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.
 
Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.
 
Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.
 
Gero Jums verslo!

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.
 
Aš to noriu
 
Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.
 
Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?
 
Kodėl to noriu
 
Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.
 
Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.
 
Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg
Nuotr. šaltinis: stockingblue.com
 
Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.
 
Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.
 
Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.
 
Gero Jums verslo!

Nu va finalinis build'as. :)
http://i.imgur.com/WdMgEfU.png?1

Tema labai aktuali ir gera. Užduodami teisingi klausimai, pateikiami svarūs atsakymai. Tačiau... Taip jau yra (ir ne tik Lietuvoje), kad idėjos yra vagiamos. Teko susidurti su vienos įmonės vadovu, su kuriuo kalbėjome apie galimybes įsidarbinti pas jį. Jis puikiai žinojo, kad mano pastangomis buvo sukurtas visas tinklas toje pačioje srityje, kurioje jis irgi pradėjo dirbti (jau po to, kai aš tą tinklą sukūriau) ir žinojo, kad galiu ir jo verslą pakelti į tą patį lygmenį. Ir jis man sako: "Pasakyk, kaip tu tai padarysi, o tada aš pagalvosiu ar tave darbintis" :D Aš jam abstrakčiai nupasakoju, kas gali būti padaryta, tačiau neatskleidžiu kaip. Jis man vėl sako: "na, tai pasakyk, kaip tai darosi". O aš jam sakau - "už tai, ką aš pasakysiu - mokami pinigai". Nesumokėjo. Ir nepasakiau. Dabar parduoda savo verslą :)
 
Tai - vienas iš tokių pavyzdžių, kaip žmonės stengiasi gauti idėjas "už dyką" ir jas nusavinti. Ypač tie, kurie turi pinigų tas idėjas įgyvendinti. Kitas pavyzdys - ieškojau investitoriaus verslo idėjai. Paskambino tipas, pradžioje išreiškė nepasitikėjimą idėja, jos kuriama pridėtine verte, veikimo schema. Paskui, išklausęs viską iki galo, sako: "Super. Susitinkam, aptarsim detales ir reikia daryti. Pasuksiu už kelių valandų". Aha. Spėkite iš trijų kartų, "pasuko"? Greičiau - "nusuko". Todėl irgi itin nepasitikiu tokiais "investitoriais", "partneriais" ir kitais veikėjais.
 
Trečias pavyzdys. Gimė dar viena puiki idėja būnant Anglijoje. Pradėjau jos vystymą. Buvo paleisti programavimo darbai, sukurtas portalas ir prasidėjo įmonės kūrimas. Kadangi pavadinime buvo žodis "national" - teko kreiptis į tam tikras valdžios institucijas, nes įstatymiškai turi gauti leidimą naudoti žodį, kuris gali suklaidinti galutinį vartotoją ir priversti jį pamanyti, jog susidūrė su valstybine įstaiga. Taigi, leidimas gautas nebuvo, nes "valstybinė institucija" (beje, tiesiogiai susijusi su to verslo sritimi) išpeikė verslo planą kaip netinkamą ir nedavė leidimo naudoti reikiamo žodžių junginio. Po 6 mėnesių pati valstybinė institucija įgyvendino mano pateiktą projektą. Tik apsišovė vienoje vietoje - Anglijoje galima puikiai apsaugoti savo idėją ir įrodyti, kad ji tavo, o ne kažkieno kito: atspausdini verslo planą, dedi į voką ir registruotu paštu siunti pats sau. Gautą voką saugoji ir neatplėši jo. Pagal Anglijos įstatymus, viskas, kas eina paštu (būtent Royal Mail) ir yra vis dar uždarytame laiške - (siuntoje ar kt.) - yra Jos Didenybės (Anglijos Karalienės) nuosavybė. Na, o lipdukai and laiško atidarymo vietų įrodo "registravimo datą". Ir teismų sistema Anglijoje yra kitokia nei šioje bananų respublikoje. Out-of-court settlement buvo geras ;)
 
Taigi, idėjas (ypač - geras) vagia visi. Ne tik lietuviai, ne tik fiziniai bei juridiniai asmenys, bet net ir valstybės institucijos. ;)
 
Mano manymu, schema ganėtinai paprasta. Formuoji UAB, gauni kontrolinį paketą, paskui "investitorius" duoda tam tikrą sumą (tegul nedidelę). Atlieki tai, kas reikalinga, pateiki informaciją kas padaryta ir lauki sekančios "investicijos" dalies. Negalima atskleidinėti idėjos ir/ar jos vykdymo. Niekam. Žinau net bankuose yra "darbuotojai", išduodantys paskolas: "oi, ne, šitas verslo planas negeras, nieko čia nebus". Po kelių mėnesių - žiū, jau veikia tavo schema. :D

Šiame straipsnyje yra nuoroda į kitą straipsnį apie "laisvės" mitus ir kitus dalykus. Ten, beje, labai aiškiai galima palyginti nuosavą verslą su samdomu darbu. Kiekvienas iš šių dalykų turi savo pliusus ir minusus. Tačiau, iš esmės, ReikiaPuslapio yra teisus (keista forume vadinti ne vardu :lol: ) - dauguma žmonių nori būtent ne nuosavo verslo (ir visų, su tuo susijusių, dalykų), o "verslo rezultato". Kas yra pasiekiama per tikrai netrumpą laiką.

Pastaruoju metu Zuckerbergo ir kitų startuperių sudarytas mitas, kad verslas - tai laisvė, tai kietas užsiėmimas, tai prestižas. Bet mažai kur parodoma tikroji verslo realybė: verslas - tai 12+ valandų per parą darbas, tai didžiulė atsakomybė (ne tik už save ir šeimos biudžetą, bet vėliau ir už savo darbuotojus), tai nemigos naktys galvojant kaip padidinti pardavimus, tai išėjimas iš komforto zonos nes tenka priiminėti labai sunkius sprendimus ir rizikuoti. Ir t.t.
 
Tai prieš sakydamas "aš noriu verslo", žmogus turi pagalvoti ar jis nori tik "verslo rezultatų" (sąskaitos šveicariškam banke ir pan.) ar ir "verslo kasdienybės" su kuria teks gyventi daug metų kol bus pasiektas apčiuopiamas pelnas.

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.
 
Aš to noriu
 
Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.
 
Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?
 
Kodėl to noriu
 
Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.
 
Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.
 
Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg
Nuotr. šaltinis: stockingblue.com
 
Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.
 
Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.
 
Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.
 
Gero Jums verslo!

Visur veikia paprasciausias paklausos/pasiulos desnis. Jei yra daug bedarbiu, o darbas, kuri siulo darbdavys, nereikalauja labai isskirtiniu igudziu, tai jis ir jauciasi kaip karalius, gali atsirinkineti is daugybes kandidatu ir diktuoti savo salygas. O paimkim ta dabar daznai pateikiama pavyzdi su programuotojais. Programuotoju truksta, todel geram programuotojui net nereikia ieskoti darbo, darbdaviai jo patys iesko. Tai siuo atveju darbdavys jau pats turi konkreciai siulyti (alga, bonusai ir t.t), o ne filosofuoti apie motyvacijas, gyvenima ar dar velniai zino ka.
Tas pats ir su paslaugomis ir ju pirkejais, jei tu teiki kazkokia paslauga, kuri turi daug alternatyvu ir kuria teikia daug konkurentu, o klientu nera tiek daug, tai tu turi kovoti del klientu, siulyti jiems geresnes salygas, o jie gali su tavimi deretis. Bet jei teiki kazkokia specifine paslauga, neturi konkurentu, arba esi labai geras savo srities specialistas (pvz. koks statybininkas, automechanikas, juvelyras, siuvejas ir t.t.), tai klientai laukia eileje ir moka tiek, kiek tu esi nustates. Visas salygas diktuoji tik tu.
Taigi salygas diktuoja tas, kuris rinkoje turi pranasuma.

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.
 
Aš to noriu
 
Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.
 
Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?
 
Kodėl to noriu
 
Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.
 
Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.
 
Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg
Nuotr. šaltinis: stockingblue.com
 
Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.
 
Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.
 
Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.
 
Gero Jums verslo!

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.
 
Aš to noriu
 
Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.
 
Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?
 
Kodėl to noriu
 
Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.
 
Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.
 
Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg
Nuotr. šaltinis: stockingblue.com
 
Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.
 
Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.
 
Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.
 
Gero Jums verslo!

Tikiu, kad kiekvienas iš Jūsų yra turėję šią mintį. Nesvarbu, kokiu gyvenimo momentu tai atsitiko – Jums turint pinigų, ar ne; besimokant, dirbant ar ieškantis darbo. Kiekvienas iš mūsų yra pasvajoję, kad norime būti savo paties vadovu. Jei ne dabar, tai bent jau artimoje ateityje. Tačiau svarbiausia čia yra ne „noriu“, o „kodėl noriu“.
 
Aš to noriu
 
Pats žodis „noriu“ – išreiškia asmens pageidavimą ir, dažniausiai, beveik visus tokius pageidavimus galima įgyvendinti. Žinoma, yra ir nesekmės galimybė, tačiau toks dalykas egzistuoja praktiškai visur. Su kuo susiduriu beveik visada – tai su žmonių nežinia, ką jie nori daryti. O supratę tai (ką, beje, supranta labai nedaugelis, o dar mažesnė dalis žmonių – ryžtasi kažką keisti gyvenime, kad užsiimti tuo, kuo nori užsiimti) – jie nežino kaip tai darosi.
 
Verslo pradžia visada priklauso nuo pradinio kapitalo dydžio. Vi-sa-da (taip, leidžiu sau paneigti Facebook’e dviejų veikėjų paskleistą mitą, kad nereikia pinigų, jog pradėti verslą)! Tačiau ar Jūsų verslas bus „egzistuojantis“, ar pelningas – jau yra visai kitas dalykas, nors ir tam tikra prasme susijęs su pradinio kapitalo dydžiu. Taip pat privalau paminėti, kad jeigu Jūsų verslas bus paremtas asmeniškumais (pavyzdžiui – Jus išmetė iš darbo ir dabar sau galvojate: „įsikursiu tokią pačią įmonę ir parodysiu jiems, kaip darosi toks verslas!“) – nesekmės procentas yra itin aukštas, nebent sugebėsite atsikratyti asmeniškumų ir laiku atlikti reikiamus pokyčius versle, kad jis taptų verslu, o ne asmenine vendeta. Labai daugeliu atvejų, Jūsų „noriu“ taps „bandžiau ir nesigavo“ pokalbiuose prie kavos ar alaus bokalo. Tiesa, turiu pažymėti, kad tas „nesigavo“ praktiškai niekada neskambės kaip „nesigavo, nes buvau asilas“. Greičiausiai – „kaltas“ tikrai bus kažkas kitas, tik ne Jūs. Bet mes juk žinome tiesą, ar ne?
 
Kodėl to noriu
 
Žodis „kodėl“ turėtų tapti atspirties tašku. Turite klausti šio paprasto klausimo beveik prieš kiekvieną veiksmą. Klausimas „kodėl?“ gali būti taikomas praktiškai bet kurioje situacijoje – „kodėl ieškau darbo? Nes reikia pinigų“, „kodėl reikia pinigų? Nes reikia apmokėti sąskaitas“ ir taip toliau. Žinoma, į klausimą „kodėl aš noriu savo verslo?“ – atsakymas „todėl, kad noriu būti turtingas“ nelabai tinka. Tiesiog užduokite šį klausimą sau pastoviai, apsvarstydami kiekvieną atsakymą ir net iš to atsakymo išvesdami naujus klausimus. Galite tai daryti ant popieriaus lapo. Asmeniškai man – toks būdas tikrai padeda aiškiau pamatyti „bendrą vaizdą“. Esu rašęs apie verslo pradžią prieš kurį laiką (galite paskaityti straipsnį čia) ir jau tame straipsnyje esu pasakęs, kad nuosavas verslas nėra toks gražus, kaip matote žurnale „Žmonės“ ar per televiziją. Nuosavas verslas – tai beveik niekada nesibaigiantis galvos skausmas. Todėl – Jums reikia užduoti visus tuos „kodėl?“ sau ir savo idėjai. Kai „išsigryninsite“ savo idėją/norą ir pastebėsite, jog Jūsų noras jau nebėra toks stiprus – siūlyčiau likti ten, kur esate, nes nuosavo verslo pradžia tik apsunkins viską dar labiau. Galite esamą situaciją spręsti kitaip – rasdami kitą darbą, užimdami kitas pareigas, įgydami naujos patirties ir taip toliau. Prie nuosavo verslo noro grįžkite tik po maždaug 2-3 metų.
 
Yra ir kita „kodėl?“ pusė. Noras kurti nuosavą verslą gali kilti ne tik dėl nepasitenkinimo profesiniame gyvenime, tačiau ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, pamačius, kad rinkoje trūksta kažkokio produkto (prekės/paslaugos), kurį Jūs galite pasiūlyti ir tas produktas tikrai yra reikalingas. Taip pat galimas ir variantas, kai noras kurti nuosavą verslą kyla dėka patirties (jau dirbau visose pareigose – nuo paprasto vadybininko iki direktoriaus pavaduotojo). Tokiose situacijose, Jūs turėsite visiškai kitokią verslo viziją – ji bus „švari“, „išdirbta“, paremta „paklausos-pasiūlos“ principu ir visais aspektais geresnė už tokią idėją, kuri ateina tuo metu, kai Jus „užknisa“ darbas ar vadovas. Šiuo atveju (kai nuosavo verslo idėja yra „gryna“), nuo savo verslo pradžios Jus skiria vienas vienintelis dalykas – gebėjimas įgyvendinti idėjas. Paprastai, nuosavo verslo idėja realizuojasi išbandžius ją su klientu – kai kažkas paprašo Jūsų tam tikro produkto (prekės/paslaugos), žinodami, jog Jūs toje srityje esate bent jau specialistas (arba jau visas ekspertas). Jūs pamatote, kad to, ko nori klientas, rinkoje nėra. Atrodytų – viskas puiku, ar ne? Jūs įgyvendinate kliento norą ir, atrodo, turite nuosavo verslo idėją. Buvo paklausa, o Jūs sukūrėte pasiūlą.
 
Štai čia slypi labai pavojingi spąstai. Tokiu atveju (t.y. – jau patenkinę vieno klieno sukurtą paklausą), Jūs tiesiog privalote įvertinti tai, kas buvo, labai realistiškai ir klausimą „kodėl?“ pakeisti kitu: „kiek dar žmonių tai gali būti reikalinga?“.
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2015/04/nesamone.jpg
Nuotr. šaltinis: stockingblue.com
 
Jeigu šis žmogus, objektyviai vertinant, buvo vienintelis, kuris galėjo užsisakyti tokį produktą ir Jums reikėtų įdėtį milžinišką kiekį darbo, laiko ir pastangų tam, jog įtikinti kitus, jog jiems to reikia – aš sakyčiau, kad rinkoje produktui paklausos nėra ir nereikia mesti Jūsų esamo darbo. Verslas, kuris priklauso nuo trenktų klientų – nėra verslas.
 
Bet koks verslas turi spręsti kažkokią problemą (o ne ją sukurti, nors yra ir tokių verslo šakų). Ir kuo paprastesnis sprendimas – tuo geriau. Su paprastu sprendimu paprasta pradėti ir verslą. Vėliau – galite tobulintį sprendimą, pasiūlyti kelias to sprendimo alternatyvas (pigiausią, vidutinį ir brangiausią), kurios vystysis kartu su rinka ir jos diktuojamomis sąlygomis. Žinoma, galite būti kaip a. a. Steve Jobs ir visu pirma sukurti produktą, kuriam paklausa atsiras tik jį pristačius visuomenei. Tačiau, iš esmės, verslas yra kaip poros santykiai: jeigu yra labai didelės komplikacijos – jie pasmerkti žlugti.
 
Taip pat reikia atsiminti, kad verslas nėra tik Jūsų vieno reikalas. Vienas žmogus gali tikrai nedaug. Ir jeigu pradėsite savo verslą (ar jau pradėjote) – paieškokite sau bendraminčių, priimkite juos į savo verslą ir aukite kartu.
 
Gero Jums verslo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!

Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau, kartais, užtenka vieno vienintelio ištarto sakinio, kuris paverstų puikų pokalbį dėl darbo į prarastą. Eilę metų konsultuodamas įvairius verslus, pats dalyvaudamas pokalbiuose su tiesioginiais darbdaviais, personalo atrankos specialistais ir asmeniškai atrinkinėdamas personalą darbui – pasidalinsiu su Jumis kai kuriomis savo įžvalgomis ir patirtimi.
 
Noriu turėti savo verslą
 
Šaunus atsakymas investuotojui, bet ne potencialiam darbdaviui. Jūs tokį sakinį vertinate kaip savo „verslumo“, „sumanumo“ ir kitokio „-umo“ įrodymą, o Jūsų potencialus darbdavys tokį pasisakymą vertina kaip grėsmę savo (atstovaujamam) verslui. Pirmiausia – joks darbdavys tikrai nenori „užsiauginti“ ir „apmokyti“ savo būsimo konkurento. Lojalų darbuotoją – tikrai taip. Žmogų, kuris gali potencialiai sužinoti komercinės veiklos užkulisius, tiekėjų (ar verslo modelio) informaciją ir pats tokiu verslu užsiimti – ne. Ir sakydami, kad „noriu turėti savo verslą“, Jūs parodysite, jog keliate grėsmę.
Kaip man sekasi?
 
Darbdaviai mielai samdo tuos, kurie savimi pasitiki. Šis klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų, parodo kiek priešingą dalyką. Netgi nepaisant to, kokia intonacija jį užduosite, ką sakys Jūsų kūno kalba ir panašiai. Kai prašote atsiliepimo darbo pokalbio metu – ne tik atveriate save kritiškai nuomonei ar įvertinimui, tačiau ir parodote save kaip nepasitikintį savimi. Darbdaviui susidaro įspūdis, kad „nejaučiate pokalbio pulso“, kas taip pat nėra gerai.
 
Norėdami parodyti, jog esate savimi užtikrinti – sulaukite pokalbio pabaigos, kai Jūsų paklaus: „ar turite kokių nors klausimų?“. Tuomet – galite paklausti: „atsižvelgiant į tai, kad pokalbis praėjo puikiai – kada galiu pradėti?“ arba „kas sulaiko Jus nuo to, kad pasirašytume darbo sutartį tiesiog dabar?“.
 
„Mykimas“
 
Negalėjimas greitai atsakyti į užduodamus klausimus, pauzes užpildant „mmmmmm“ ar „ėėėėėėėė“ parodo potencialaus kandidato negalėjimą susikoncentruoti ar priimti greitus sprendimus. Šis vertinimo kriterijus dažniau taikomas aukštesnio lygio vadovų atrankose, kur „mykimas“ asocijuojamas su intelekto ar susidomėjimo trūkumu.
 
Pokalbį dėl darbo „valdo“ dvi pusės – vykdantis atranką ir joje dalyvaujantis. Jo metu, vertinamos abi pusės: potencialus darbdavys vertina kandidatą, ar šis bus tinkamas darbui, o kandidatas vertina darbdavį, ar jam tinka pats darbdavys ir jo siūlomos sąlygos. Žiūrint iš psichologijos pusės – tai vis tiek yra „pokalbis tarpo dviejų žmonių“. Juk kalbėdami su draugais ar kibindami merginą klube – Jūs „nemykiate“, teisingai? Ką pagalvotų Jūsų draugai ar ta pati mergina? Kad esate „stabdis“. Lygiai tokią pačią nuomonę gali susidaryti darbdavys.
 
Kuo užsiima Jūsų įmonė?
 
Tai, greičiausiai, yra pats baisiausias klausimas, kokį tik galima užduoti pokalbio metu. Jokiu būdu to nedarykite. Baisiau tikrai nebūna. Galima praktiškai garantuoti, kad darbo negausite (žinoma, nekalbu apie „juodą darbą“). Toks klausimas, nuskambėjęs iš Jūsų lūpų, parodo, kad visiškai nesidomite savo potencialiais darbdaviais, darbo vieta, neatliekate „namų darbų“ ir taip toliau. O visa tai rodo, kad neturite jokio atsakingumo, darbinės etikos, loginio mąstymo ir dar daug kitų, visiškai elementarių dalykų. Labiausiai parodote, kad Jums nereikia darbo.
 
Man reikia uždirbti ne mažiau kaip … EUR
 
Viskas (beveik) gerai, jeigu tai – atsakymas į Jums užduotą klausimą apie Jūsų finansinius lūkesčius. Tačiau jei toks sakinys (ar dar baisesnis – „o kiek čia moka?“) nuskamba dar pokalbio pradžioje – darbo Jūs, greičiausiai, taip pat negausite. Kaip ir į klausimą „o kas Jus motyvuoja labiausiai?“ atsakę „pinigai“. Nebent atlygis yra mokamas tik komisinių pagrindu. Tada – tikrai priims.
 
 
Patikėkite – darbdaviui tikrai nerūpi, ko norite Jūs. Tai Jūsų užduotis – suprasti, ko iš Jūsų nori darbdavys ir suteikti jam tai. Jie ieško darbuotojo, kuris išspręstų tam tikrą problemą. Pateikite jiems sprendimą ir jie Jums sumokės, kiek tik reikia.
 
Kiek laiko truks šitas pokalbis?
 
Kiekvienas žmogus nori būti svarbus. Taip yra pasakęs Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žmogus, kuris veda darbuotojų atranką, taip pat yra žmogus ir nori būti svarbus. Parodykite jam, kad neteikiate tam jokios svarbos ir Jūs ką tik būsite sugaišę savo (ir jo) laiką.
 
Pabaiga
 
Nepaisant to, kaip gerai eina darbo pokalbis (ar net keli jo etapai) – Jūs vis tiek negalite būti užtikrinti, kad gausite darbą. Net tokie potencialaus darbdavio įspūdžiai apie Jus, kaip kad „labai daug žino“, „turi atsakymus į visus klausimus“, „visi atsiliepia apie jį gerai“ ir panašiai – ne visada yra geri. Kartais, „žinoti viską“ yra daugiau minusas, nei pliusas. Todėl, bet kokius mokymus, seminarus ir konsultacijas, tema „kaip gauti darbą“ aš laikau niekiniais. Nėra vieno, universalaus, visiems tinkamo darbo pokalbio „modelio“. Todėl ir mano patarimai yra daugiau „bendriniai“.
 
O kokia Jūsų patirtis? Kodėl Jūs, Jūsų manymu, negavote vieno ar kito darbo? Ar suprantate, kur suklydote? Pasidalinkite savo patirtimi žemiau.
 
Gero darbo!