radianas

Socialiniai tinklai gali būti puikus įrankis siekiantiems išlaikyti ryšį su kitais žmonėmis, susidraugauti su kažkuo nauju ir efektyviam bendravimui. Deja, tačiau ne kiekvienas naudojasi jais pagal paskirtį. Daugumai Facebook’o vartotojų – naujienų srauto tikrinimas yra vos ne kaip darbas. Jie rašo tam, kad “susirinktų LIKE’us” (lietuviškai – PATINKA, nors man tas pavadinimas visiškai nePATINKA); jie stebi, ką veikia kiti žmonės ir tampa net apsėsti žinojimu, kas vyksta, kaip, kur ir kodėl. Dar nepamirškime ir tų, kurie Facebook’e žaidžia visus įmanomus žaidimus. Tikrai žinote tokius žmones. Na, bent jau tokius, kurie žaidžia ten bent vieną žaidimą. Jeigu tas žmogus – Jūs, tuomet reikia labai stipriai susimąstyti apie tai, kas bus, jeigu nustosite tikrinti Facebook’ą:
 
Turėsite daugiau intelekto
 
Na, sąlyginai. Jeigu Jūsų dėmesys nebus nukreiptas tik į Facebook naujienų srautą – galėsite pamatyti tai, kas vyksta aplink Jus. Galbūt reikia pamaitinti Jūsų naminius gyvūnus (šioje vietoje, manau, kai kurie skaitytojai tikrai apie tai susimąstys)? O gal reikia juos išvesti pasivaikščioti? Žinoma, kad padarysite tai. Tik po to, kai baigsite sekti tai, kas yra parašyta Facebook’e. O kur dar šiandieninės technologijos?! Dabar galima eiti kur tik nori ir neštis Facebook su savimi! Pagal potyrius – net nesijaus, kad išėjote iš namų, teisingai? Kai padedate telefoną į šalį (ar išjungiate kompiuterį) – pradedate suprasti, kad egzistuoja ir kitas – realus pasaulis. Su realiais reikalais, realiais žmonėmis. Ir jie mato Jus tokius, kokie esate iš tikrųjų – realūs. Ir Jūsų naminiams gyvūnams, draugams, artimiesiems ar antrąjai pusei – tai yra gera žinia. Jie gali su Jumis pabendrauti.
 
Padarysite daugiau
 
Kadangi rašau nemažai (o skaitau – dar daugiau) – naršau internete nemažai (skaityti: visą laiką). Mano didžiausia bėda – socialiniai tinklai. Labai nesunku išjungti rašomą straipsnį ir žiūrėti naujus pranešimus Facebook’e. Kas pakomentavo kokį mano įrašą? Kas mane paminėjo? Ir tos kelios minutės (kurias, tipo, tam skirsiu) tampa keliolika ar net keliasdešimt. Paskui – labai sunku grįžti prie straipsnio rašymo (jau šioje straisnio vietoje, tikrinau Facebook’ą du kartus). Kai išjungi viską – tada reikia kažką daryti, kad nebūtų nuobodu. O! Darbas!! Geras!!! Jeigu išjungsite Facebook’ą – galite drąsiai tikėtis, kad Jūsų produktyvumas išaugs.
 
Galėsite susikoncentruoti ties kitais dalykais
 
Buvimas Facebook’e užima daug laiko. Jūs net neįsivaizduojate, kiek laiko praleidžiate Facebook’e. Ypač – kai žiūrite savo naujienų srautą. Dabar jis yra pagal nutylėjimą sudėliotas kaip “Karščiausios Naujienos” (turbūt taip lietuviškoje versijoje atrodo? Nes aš naudojuosi FB tik anglų kalba) ir įrašai/įvykiai sraute nebėra chronologiški. Geriau – susijunkite su draugais kitokiame, realiame lygyje. Nueikite kur nors. Ne, nereikia ten daryti “Check-In”! Nueikite, galų gale, į sporto salę, pasinaudokite bėgimo takeliu. Nors… Ir ant jo bėgant – žmonės naršo Facebook’e. Teko tai matyti…
 
Darykite tai, ką norite. Išskyrus naudojimąsi internetu.
 
Išsiaiškinsite, kas yra tikrieji Jūsų draugai
 
Turėti šaunią draugystę internetu nėra sunku. Keli paspaudimai “LIKE” ant nuotraukų, įrašų, keli malonūs komentarai ir… jau draugaujate. Tai nėra sunku, tai neužima itin daug laiko. Kažkam užėmė 30-40 sekundžių, kad paspausti LIKE ant Jūsų nuotraukos, parašyti kokį komentarą ir panašiai, o Jums atrodo, kad tam žmogui iš tikrųjų rūpi.
 
Tačiau, išjungus Facebook’ą – dauguma šitų dalykų dingsta. Dingsta tas netikras jausmas. Nesijunkite prie Facebook kurį laiką. Pažiūrėkite, kiek žmonių parašys Jums, paklaus, ar viskas geras, pastebės, kad Jūsų nėra? Tai padarys žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpite ir kurių, greičiausiai, net neturite Facebook drauguose.
 
Suprasite, kad žodis “patinka” nereiškia nieko
 
To mygtuko paspaudimas Facebook tinkle jau nebereiškia, kad Jums patinka įrašas. Tai tampa kaip privalomas “atsižymėjimas”, kad pamatėte įrašą, kad jį perskaitėte. Pasižiūrėkite į tai, kur spaudžiate “Patinka” iš šalies. Ar tai tikrai Jums patinka? Ar sakote žmogui, pranešusiam Jums asmeniškai, kad Afrikoje badauja vaikai – “man tai patinka”? Iš tikrųjų, mums, kaip žmonėms, patinka tik tai, kas yra mums artima, kas atspindi mus.
 
Jausitės pasiekę daugiau
 
Pabandykite išjungti Facebook’ą ir padaryti kažką, ko senokai nedarėte. Gal pagaliau parašysite tą knygą, kurią taip norėjote parašyti? Gal susitvarkysite savo daržą? Gal apsitvarkysite namus? Nuvažiuosite į parduotuvę ir nupirksite varžtus, kurie padės pakabinti tą ant grindų jau pusę metų stovintį veidrodį?
 
Beveik viską realiame pasaulyje reikia “užbaigti” ir padaryti. Neatimkite iš savęs to “užbaigtumo” jausmo. Atlikite kažkokį darbą ir pajuskite, ką reiškia jį pagaliau padaryti.
 
Atsikratysite sekėjų
 
Praktiškai visi Facebook’e turite žmogų, kuris jus “seka”. Ypač – jeigu esate moteris. Žmonės gali matyti viską, ką įkėlėte neatsargiai peržiūrėję privatumo nustatymus (ir Jūsų profilio nuotraukas) ir nepatikėsite, bet yra žmonės, kurie tai ir daro… Vaikinai žiūri merginų, kurios jiems patinka, nuotraukas. Ir nesakykite, kad taip nedarote. Merginos elgiasi taip pat, tik gal kiek dažniau. :) Žmonės, kurie nėra Jūsų draugai (ir su kuriais tikrai nesiruošiate draugauti) vis tiek gali matyti tam tikrą informaciją apie Jus. Net jeigu nesate tiesiogiai susiję – tai galima daryti per Jūsų draugų sąraše esančius žmones. Galbūt, savo privatumą ne taip jau ir saugantis (-i) draugas (-ė) pažymėjo Jus, kad einate kartu į kiną. Dabar, Jūsų sekėjas žino, kur Jūs būsite. Nenustebkite, jeigu išėję iš kino seanso, pamatysite ką nors kampe, kas alkanomis akimis spoksos į Jus. Taip tikrai gali būti. Taip, greičiausiai, net ir buvo. Tik Jūs to dar nepastebėjote.
 
Tikrai pasijausite geriau
 
Facebook’as daugumą žmonių veikia neigiamai. Labai mažai žmonių pasitiki savimi, turi mėgstamą darbą, mylimą antrą pusę, pakankamai pinigų ir yra laimingi. O štai Facebook’e pamatysite nuotraukas ir įrašus tų, kurie kaip tik tokiais Jums atrodo. Ir tokie įrašai gali turėti dvejopą poveikį – privers pasitempti arba… gniuždys Jus. Kad ir kaip būtų gaila – tačiau dažniausiai poveikis būna būtent gniuždantis.
 
Kodėl? Kažkas parašo įrašą, kurį pamatote Jūs ir dar koks 100,000 žmonių. Bent jau tiek buvo LIKE’ų prie to įrašo, kai jį pamatėte Jūs. Jūs parašote įrašą ir jis surenka… 2 “Patinka”? Vieną – iš pusbrolio, kitą – iš geriausios draugės ar draugo… Tai gali priversti Jus pasijusti niekam tikusiais. Jeigu Jūsų nuotrauka nėra pakomentuojama žodžiais, kad atrodote gerai – jausitės nepakankamai gerai atrodantys. Ir t. t. Pastoviai matote žmones, kurie atrodo Jums sėkmingesni, laimingesni, protingesni, turtingesni, geriau arodantys ir panašiai.
 
Kodėl Jūs galite norėti tokio poveikio sau?
 
Pagaliau suprasite, kad viskas, kas Jūs buvote Facebook’ui – tai dar vienas skaičius reklamos peržiūrų statistikoje
 
Tikrai neabejoju, kad tarp savo Facebook’o draugų turite žmonių, kuriems Jūs iš tikrųjų rūpite. Tačiau, lygiai taip pat neabejoju, kad ne mažiau rūpite ir pačiam Facebook’ui. Bent jau jo darbuotojams – Jūs esate tik duomenys, kurie patalpinti didžiulėje duomenų bazėje ir jais visaip naudojąmasi. Jūsų darbas Facebook’e – žiūrėti reklamas, leisti pinigus Facebook’o žaidimuose ir tokiais būdais krauti Facebook’o savininkui ir akcininkams dar didesnius turtus. Viskas, kas atsitiks su Jumis už Facebook’o ribų – jiems neįdomu. Realiame gyvenime – nelabai palankiai žiūrėtumėte į tokį žmogų, kuris taip su Jumis elgtųsi, ar ne?
 
Šis straipsnis skamba kaip pykčio išliejimas ant Facebook’o. Tikrai ne. Tai nėra taip. Tiesiog, norėjau išsakyti nuomonę apie tai, kaip mes, socialinių tinklų vartotojai, pamiršome, kodėl esame tuose socialiniuose tinkluose, kokia yra jų paskirtis. Tai pamiršau aš, Jūs ir net patys socialiniai tinklai. Socialiniai tinklai nebėra skirti sujungti žmones ir jų interesus. Jų paskirtis šiais laikais – kad kuo daugiau iš mūsų spaustų tą nelemtą “LIKE”. Tai – priklausomybė, tai liga ir darbas. Darbas, beje, už kurį Jums niekas nieko nemoka (ir nemokės). Nesakau, kad reikia išjungti Facebook’o visiems laikams. To nebus, sutikite su manimi. Tačiau rekomenduoju mažinti laiką, kurį praleidžiate Facebook’e. Ten tikrai Jūsų nepasiilgs 30 kartų per dieną.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

geri tipsai, tik tiek, kad jie naturaliai koreguotini, priklausomai nuo aplinkybiu, verslo tipo ir tt...
kzkas teisingai raso, nuolaidas reikia uzsitarnauti, tiksliau nuolaida, nera jokia nuolaida, tai tik adekvati kainaa adekvaciam klientui, pvz nuolatiniam, su kuriuo lengva bendraut ir susitart, jis taupo tavo laika ir nervus, kurie kainuoja tau pinigus, ta pinigu suma splitinat per puse, ir tau gerai, ir klientas gavo "nuolaida", klientai, kurie knisa prota "Del 2 lt nuolaidos" pas mane jos daznai negauna, kodel?, todel, kad senais laikais bebrokiariaujant ismokata tasykle "siuskite nepatinkancius klientus kuo toliau, ir skirkite savo laika geriems klientas, blogi grys, ir dar tokius pat draugus atsives, geriau tegu geri gryzta su savo draugais".

Pakomentuosiu šiek tiek Jūsų teiginius iš praktikos:
1. Kainos pakelti negalima.
Vienos paslaugos kaina esu pakėlęs nuo 200 litų iki 450 litų. Ar buvo sudėtinga? Ne, buvo keli klientai, kurie sako matėm seną kainą. Tiems palikom seną, ir viskas.
 
2. Netaikyti nuolaidų
Jei pas Tave tuo metu nėra didelio apkrovimo, tai pritaikyti nedidelę nuolaidėlę ir gauti klientą, ar pademonstruoti savo ego, ir neuždirbti? Aš renkuosi pirmą variantą. Aišku jei klientas pradeda išsidirbinėti jau užsakymo metu, tai paslaugose tokius klientus, geriau pasiųsti pas konkurentus.
 
3. Dėl kainų, šiaip aišku kiekviena situacija unikali.
 
Bet esu sėkmingai:
1. Pakėlęs kainą, kai norėjau sumažinti klientų skaičių ir padidinti pelningumą.
2. Kartais apsimoka imti šiek tiek brangiau negu kiti ima, bet suteikti geresnę kokybę. Tas mažas skirtumas, gali lemti didelius pelno pakyčius.
 
Šiaip kai ateini naujas žaidėjas į rinka, pas Tave turi būti kainos/kokybės/pateikimo kitų dalykų santykis būti smarkiai geresnis negu vidurkis rinkoje. Ir nebijokit sakyti, kad esate naujokai. Skaidrumas padeda. Nepadeda vaizdavimas to, kuo tu nesi. Pradžioj suteik paslauga, pažiūrėk, ar klientas liko patenkintas ir tada po truputi pasikelsi kainas.
 
O pigiausia kaina verta siūlyti tada, kai nori masiškai perimti rinka, ir Tavo verslo modeliui, infrastruktūrai išlaikyti reikia daug klientų, ir Tavo verslo modelio kaštai yra maži. Pvz. internetinė parduotuvė, ryanair(nes jei skrenda tusčias lėktuvas, tuomet juodi nuostoliai).
 
Ir kitas dalykas, kai pasirenki strategija, tai jos dažnai nekeiskite. Praeis laiko, kol žmonių mintyse užsitvirtins žinutė, kurią nori perduoti.

Kadangi labai "prilipo" lyginimas su kekšėmis - turiu pritarti HOST321. Kai rinkoje pasiūlysi žemas kainas - klientai pirks. Bet čia reikia labiau įsigilinti į HOST321 ankstesnį pasisakymą: "geriau vienas klientas už 1000, nei 100 klientų už 10". Ką reiškia toks palyginimas?
 
Visu pirma - tai, kad jeigu turi vieną klientą už 1000 - gali skirti jam dėmesį, suteikti puikų kliento aptarnavimą ir paslaugų kokybę (nes jis moka daug). Ko pasekoje - klientas gali atsivesti draugą už dar vieną 1000...
 
Kas bus, kai turėsi 100 klientų po 10? Faktiškos pajamos - tokios pačios. Tačiau, praktiškai nebus klientų aptarnavimo (juk tai - 100 žmonių, o ne vienas). O jeigu bus - tai turėsi samdyti tam žmones, kas kirs per pelną. Kitas faktorius - paslaugų/prekių kokybė...
 
Ir, staiga, Tu sugalvoji pakelti kainą 10%. Klientas, mokantis 10, nebenorės už ######ną aptarnavimą ir produktą mokėti 11, ir eis ieškoti laimės kitur. Kita vertus, klientas, mokantis 1000, gali sau leisti mokėti 1100, jeigu jam patinka produktas ir aptarnavimas.
 
Toks skirtumas tarp elitinės ir brangios kekšės. ;) Pigių baidyklių aplinkui yra daug. Ir net mažai joms mokantys vis žvalgosi į brangias, nes nori to, kas jiems atrodo geriau. Nors, teisybę pasakius, nuogos jos visos vienodos ;) Skirtumas yra pateikime ir klientūroje.

Įsitvirtinti rinkoje su "kekšės" kainom lengva, bet pakelti tas "kekšiškas" kainas - užims daugiau laiko, nei iš karto bandyti įsitvirtinti rinkoje su kokybę atitinkančiom kainom.

Na dėl nuolaidų tai nesutinku, čia teigi, kad REIKIA teikti nuolaidas, kad išlaikyti klientus, vėliau teigi - nereikia nuleisti kainų. Jei bus nuolaidos - bus ir žemesnės kainos:)
 
Nuolaidoms reikia užsitarnauti, jei klientas pas mane ateina ir iškarto prašo nuolaidų, mano atsakymas labai paprastas - nuolaidas reikia užsitarnauti ir jos suteikiamos tik tos, kokios nurodytos oficialiai.
 
 
 
 
Nei viename versle nesitaukiau į pigumą, tik į kokybę, klientų būna žinoma mažiau, bet ir problemų mažiau, bet uždarbio atžvilgiu - kur kas daugiau uždirbama:)
 
Geriau 1 klientas su 1000lt/mėn nei 100 klientų su 10lt/mėn....
 
Automatiškai ir išlaikymui, ir supportui, ir daug kitur nereikalaujama papildomų išlaidų:)

Mėgstu rašyti straipsnius, paskui juos analizuoti, o vėliau – parašyti ką nors, kas būtų visiškai priešinga tam, ką paprastai rašau. Pirmąjį tokį eksperimentą padariau, kai parašiau straipsnį apie tai, kaip turi atrodyti pirmasis gyvenimo aprašymas. Sekantis mano bandymas buvo straipsnis apie merginą, kuri ieško vyro-milijonieriaus. Abu eksperimentai yra pavykę (na, bent jau dabar, žiūrint į Google Analytics duomenis) ir šiandien mane užplūdusi nuotaika parašyti kai ką, kas nebūdinga šiam portalui – apie tai, kaip sugadinti savo verslą. Juokauju, žinoma. Straipsnio pavadinimas skamba tikrai apgaulingai, bet tai nėra DELFI ar klubas.lt stilius, kad gauti daugiau paspaudimų. Greičiau - straipsnis yra su sarkazmo gaidele. Gal net rasite jame humoro. Bet paskaityti vis tiek verta.
 
Taigi, kaip garantuoti, kad Jūsų verslas žlugtų (dar net nepradėtas)?
 
Užkniskite visus Jus supančius žmones
 
Šitas punktas yra vienas iš akivaizdžiausių. Akivaizdu ir tai, kad negalima to daryti. Atrodo, kad visi tai suprantame, tačiau Jūs nustebtumėte, kaip lengva padaryti būtent tai.
 
Kad neužknistumėte žmonių – nereikia lankyti kažkokio specialaus kurso “Gerumo Akademijoje” (tikrai nežinau, ar tokia egzistuoja, bet atsižvelgiant į tai, kad kuo toliau – tuo daugiau mus supa visokio plauko “koučeriai” – neabejočiau, jog jeigu tokios nėra, tai greitu metu bus), juk tai ir taip suprantama. Tiesiog nebūkite grubūs kitiems, nedraugiški; stenkitės susilaikyti nuo komentaro diskusijos ar ginčo įkarštyje. Net tada, kai Jūsų pašnekovas yra neteisus (Jūsų nuomone) ar elgiasi netinkamai (vėlgi – Jūsų nuomone).
 
Visuomet stenkitės užtikrinti, kad Jūsų atsakymas į bet kokią situaciją bus laikomas profesionaliu. Atsiminkite – didžioji dauguma naujų klientų atsiranda rekomendacijų dėka. Jeigu apie Jus kalbės, kad esate chamas – tai, greičiausiai, neatneš Jums naujų klientų. Nebent esate Daktaras Hausas. Bet Jūs ne Hausas…
 
Nedarykite niekam paslaugų (ir niekada neatsakykite paslauga į paslaugą)
 
Gero verslo praktika yra paremta bendradarbiavimu ir bendravimu su kitais (verslu ar individais). Jeigu nebendradarbiaujate su kitais ir nebendraujate su jais – kaip iš viso dirbate?
 
Jeigu Jums kažkas padėjo – padėkite ir jiems. Nebūtinai “už tokią pat vertę”, “tiek pat laiko” ir “vedini pareigos”. Na, ir neduokite/neimkite kyšių. Ne apie legalumą dabar kalbu. Tiesiog nereikia to daryti.
 
Paslauga nebūtinai turi būti kažkas grandioziško. Tiesiog parodykite, kad palaikote Jums padėjusius žmones. Padėkite jiems, net jeigu jie to iš Jūsų nesitiki ar neprašo. Paminėkite juos (ar jų teikiamas paslaugas), jeigu netyčia išgirdote, kad kažkam to reikia. Tegul tie, kam paminėjote apie kitą verslą/žmogų, pasako, jog kontaktuoja dėl Jūsų rekomendacijos. Galima tokią rekomendaciją atlikti ir naudojantis socialiniais tinklais, nors asmeniškai aš nerekomenduoju to. Geriau jau pasakyti apie tai tinkamu laiku, tinkamam žmogui.
 
Geri darbai grįžta Jums. Ne tik versle.
 
Už viską imkite kuo didesnius pinigus. Ir mainais duokite kuo mažiau
 
Kokia dar nuolaida? Čia tau kas – turgus? Kokios garantijos? Nori garantijos – nusipirk mikrobanginę!
 
Išgirdę panašius išsireiškimus – ne tik kad negrįšite pas tokį “verslininką”, bet, greičiausiai, atsisakysite iš jo pirkti tai, ko Jums reikia. Net jeigu jis vienintelis visoje šalyje tai turi. Nieko, ne saloje gyvename.
 
Buvimas “plėšiku” versle garantuoja labai greitai sugadinamą reputaciją. O atsižvelgiant į tai, kad apie 80% verslo sudaro pastovūs klientai – apiplėšdami juos, Jūs praktiškai šaudote sau į kojas. Visuomet imkite tiek, kiek laikote teisinga kaina abiem sandorio dalyviams (t.y Jums ir Jūsų klientui). Net tuomet, kai galvojate, jog galėtumėte paimti ir daugiau.
 
Čia ne branduolinė fizika. Būkime “biedni, bet teisingi” – Jūs tikrai žinote, kada sakote per didelę kainą.
 
Pažadėkite, bet nedarykite
 
Kai gyvenau JAV – girdėjau labai gerą posakį (jautriems žmonėms – neskaitykite sekančių dviejų sakinių ir pereikite prie pastraipos žemiau): “don’t let your mouth issue a cheque your ###### can’t cash later” (neleisk savo burnai išrašyti čekio, kurio paskui tavo užpakalis negalės išgryninti).
 
Būkite sąžiningi su savo klientais. Nežadėkite jiems terminų, į kuriuos niekaip negalėsite įsisprausti. Nesakykite, kad padarysite tai, ko nedarote (o tuo labiau – ko niekada nesate darę). Tai, kad pasakysite klientui, jog negalėsite per jo norimą laiką atlikti darbo ar negalite to padaryti, nes nelendate ten, kur nesuprantate – nebus nusikaltimas.
 
Parduokite savo produktą pigiau nei bet kas kitas
 
Čia man, kažkodėl, iškyla vienas pokalbis iš mano patirties. Sėdžiu vieno savo kliento kabinete, vedame pokalbį apie mano paslaugas ir jų kainą, ir jis man sako:
 
- Nežinau, kaip Tau paaiškinti, nes gali žiauriai grubiai nuskambėti…
 
Aš jam atsakau, kad jis sakytų man viską, kaip yra, nes tik tada mes susikalbėsime. Ir sekantis sakinys mane “nužudo”:
 
- Gerai, – sako man jis. – Na, Tu kaip elitinė prostitutė (šitoje vietoje, iš šoko, mano žandikaulis atsivėpia) – viskas žiauriai gerai, bet aš nenoriu susigundyti ir sužinoti, kad negaliu įpirkti Tavo paslaugų…
 
Palyginimas tikrai grubus (gal straipsnio pradžioje reikėjo parašyti, kad silpnų nervų žmonėms skaityti nerekomenduojama?), nes net ir galint įpirkti mano paslaugas – aš neleidžiu daryti su manimi ką nori :) Bet ne apie tai eina kalba…
 
Kalba eina apie tai, kad dauguma žmonių (o ypač – tik pradedančių verslą) leidžia sau tokią prabangą, kaip žemiausios kainos siūlymas ir savo paslaugų nuvertinimas. Nedarykite to. Nedarykite to ne todėl, kad priversite visus kitus tą kainą irgi mažinti (kai kas tai vadina sveika konkurencija), o todėl, kad tapus “pigia mergele” – “elitine” tapti jau nebeįmanoma.
 
Turite žinoti savo vertę rinkoje. Žinokite savo prekių ir paslaugų kainą. Jeigu Jūsų potencialus klientas negali sau to leisti – geriau jau tegul jis netampa Jūsų klientu. Tai sukelia neigiamus ekonomikos efektus visoms sandorio pusėms.
 
Viską darykite tik dėl pinigų
 
Šis teiginys gali atrodyti dviprasmiškai. Kam daugiau kurti verslą, jei ne dėl pinigų? Juk tam tai ir darome, ar ne? Kad uždirbti kuo daugiau!
 
O iš esmės – tai ne. Bent jau neturėtų taip būti. Verslo kūrimas (ir jo įgyvendinimas) turėtų būti ne tik dėl “pinigų darymo”. Tame procese turi būti ir tokios prekės/paslaugos pardavimas/teikimas, kuris yra žmonėms reikalingas ar padės jiems. O jeigu dar Jums ir patinka tai, ką darote (kaip man, pavyzdžiui) – tuomet tai yra iš viso fantastika. Tada net nejaučiate, kad dirbate. Kiekviena diena yra maloni ir gera.
 
Jeigu norite, kad Jūsų verslas būtų geras, perspektyvus ir augtų – darykite tai, kas parašyta neparyškintu tekstu. Na, o jeigu kreipiate dėmesį tik į ryškų tekstą ir visa kita Jums neįdomu – parašykite man asmeniškai ir suteiksiu Jums gero bankroto administratoriaus kontaktus.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

čia iš tos pačios serijos, kaip ir A. Avulis už 5000 lt neranda darbuotojų :rolleyes:
http://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/a-avulis-neranda-darbuotoju-uz-5000-lt-alga.d?id=62016315
 
Kiekvienas dabar šoks nuo kėdės ir sakys - aš, aš galiu, duokit man. Aš ir už 4000 lt galiu dirbti, tik duokit. Tik vat kažkaip, tokie, sąlyginai didelių atlyginimų Lietuvos mastu, darbdaviai šį tą nutyli :) Kad į tokias pareigas ieškomi žmonės, iš gatvės netinka. Jie turi turėti tam tikrą kvalifikaciją, atestatus, darbo patirtį ir t.t. Ir minėtos algos, yra ženkliai per mažos, nei realiai turėtų būti, tokiems specialistams. Todėl A. Avulis ir neranda darbuotojų, su tokia kvalifikacija, nes moka tik (geriausiu atveju) puse specialisto norimos algos :)
 
Todėl pastaraisiais metais jaučiamas didelis spaudimas priimti reikiamus įstatymų pakeitimus, kad būtų galima įsivežti darbo jėgos iš užsienio. Pagrinde argumentuojama specialistų trūkumu, tačiau ar taip išties yra? Mano subjektyvia nuomone bandoma kaip tik įsivežti mažai kvalifikuotų darbuotojų, kurie pakeistų brangesnę vietinę darbo jėgą.
 
Paprastas pavyzdys - Mažeikių naftą nusipirkus lenkams, kieno specialistai dirbo atliekant remonto darbus, vietiniai - lietuviški, ar įsivežtiniai - lenkai, olandai, vokiečiai ir t.t.? Štai ir atsakymas, dėl specialistų trūkumo ir galimybių juos įdarbinti. Čia tik A. Avuliui vis reikia specialistus "įsivežti", kai kiti tuo metu sėkmingai dirba ir vargo nemato įdarbindami užsieniečius. Bet, kaip jau minėjau, "įdarbinkim užsieniečius" banga keliama ne dėl specialistų trūkumo, o dėl juodadarbių poreikio.
 
o aš už tai, kad algos būtų mokamos pagal gebėjimus ir kvalifikaciją, nesvarbu kas toks, lietuvis ar užsienietis. Jei lietuvis specas, tai ir mokėkite, kaip tos srities specialistui. Jei šūdarankis, tai mokėkit minimumą. Jei ukrainietis gudresnis už lietuvi, mokėkite jam daugiau. Koks skirtumas, kokia darbuotojo tautybė, svarbu, kad jis neštų nauda darbdaviui ir valstybei :)

Pedofilija moksliškai - suaugusių ar vėlyvosios paauglystės (16-19 metų) amžiaus asmenų lytinio (seksualinio) potraukio sutrikimas, tiksliau, lytinis nukrypimas (deviacija), kuris pasireiškia lytiniu potraukiu prepubertetinio ar ankstyvojo pubertetinio amžiaus vaikams.
 
Pedofilija žmogiškai - tai potraukis, liga, kai suaugusį žmogų lytiškai sujaudina mažo vaiko kūnas. Pedofilui gali kilti noras matyti, stebėti nuogą vaiką, žiūrėti vaizdo medžiagą su vaikais, gal net jų tvirkinimą ar prievartavimą bei pačiam imtis panašių veiksmų.
 
Bažnyčia
1947 metais Parakleto Tarnai (dievo tarnai užtarėjai) išleido naujas taisykles, skirtas puolusiems kunigams. JAV pietuose esančioje Naujojo Meksiko valstijoje Jemez Springse buvo įkurta Parakleto Tarnų atstovybė, kuriai vadovavo kunigas Geraldas Fitzgeraldas. Tame pačiame Jemez Springse buvo įkurtas ir vienas "ekleziastinis kalėjimas", kuriame be jokio teismo buvo įkalinti kunigai už seksualinius nusikaltimus, alkoholizmą ir nepaklusnumą bažnyčiai.
 
1963 lapkričio 8 dieną Belgijos Kardinolas Josefas Fringsas perskaito kalbą, kurią parašė jo padėjėjas teologas Josephas Ratzingeris. Toje kalboje J.Fringsas kvietė reformoms Šventąjį Sostą. Tuometinis Popiežius Paulius XXIIII pasikvietė Kardinolą Fringsą ir pažadėjo, kad reformos įvyks. Galų gale II –oji Vatikano Taryba užkoduota kalba priėmė tokias pataisas:
 
1. kunigai daugiau nebebus baudžiami už seksualines transgresijas (nusidėjimus), tačiau bus gydomi "broliška labdarybe ir didžiadvasiškumu";
2. kunigystei celibatas nebūtinas, tačiau šis reikalavimas dar lieka Pietų Amerikos kunigams.
 
Šios Vatikano II-osios Tarybos priimtos pataisos sudaro palankias sąlygas kunigų seksualiniams nusikaltimams.
 
2001 metų gegužės 18 dieną kardinolas Josephas Ratzingeris pridėjo visiems kardinolams slaptą laišką ¨DE DELICTIS GRAVORIBUS¨, kuriame pateikė instrukcijas vyskupams – kunigų, vykdančių seksualinį išnaudojimą prieš vaikus, faktus laikyti paslaptyje. Laiško apačioje kardinolas Josephas Ratzingeris pažymėjo: CRIMEN SOLLICITATIONIS.
 
CRIMEN SOLLICITATIONIS instrukcijos kunigams ir vyskupams buvo slapta patvirtintos 1962 metais Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo. Instrukcijose nurodoma, kad visi dokumentai, susiję su seksualinės prievartos nusikaltimais, privalo būti išsiųsti į Vatikaną ir nagrinėjami slaptai, priešingu atveju buvo grasinama bausme – excommunico, pašalinimu iš bažnytinės bendruomenės.
 
2010 metų liepos 15 dieną Vatikanas paskelbia Normas, kurios neleidžia pranešti policijai apie dvasininkų įvykdytą seksualinį vaikų išnaudojimą. Remiantis Kanonų teise, kunigai, kurie išnaudojo vaikus, yra gydomi kaip nusidėjėliai, remiantis Kanonų teisės nustatytomis normomis.
 
Vatikanas pats tiria seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Kanonų teisė leidžia pedofilui palikti bažnyčią ir gauti darbą valstybinėse mokyklose niekam nežinant, kad kunigas yra pedofilas, kadangi Kanonų teisė nenumato seksualinių nusikaltimų registracijos.
 
 
Australija
Viktorijos valstijoje Romos katalikų bažnyčios atstovai patvirtino, kad kunigų pedofilų aukomis nuo 1930 metų iki dabar tapo daugiau kaip 600 vaikų, praneša „Rosbalt“ su nuoroda į „ВBC“. Anot Melburno arkivyskupo Denniso Harto, tokia statistika „kelia siaubą“.
 
AIRIJA
Iš 2009 m. gegužės 20 d. paskelbtos devynerius metus trukusios tyrimo ataskaitos, kurią parengė Prievartos prieš vaikus komisija (Child Abuse Commission):
Pasak komisijos, seksualinė prievarta prieš berniukus buvo „įprastas“ dalykas, ypač Brolių krikščionių ordinui priklausančiose ugdymo įstaigose. Mergaitės, prižiūrimos moterų vienuolių, patyrė mažiau seksualinės prievartos, tačiau jos buvo nuolat žeminamos ir mušamos. Tuo ypač pasižymėjo vienuolės – Gailestingosios seserys. „Kai kuriose mokyklose smurtas virto kasdieniu ritualu. Mergaitės buvo mušamos panaudojant įnagius, kurie sukeltų kuo daugiau skausmo. Vienuolės juodino savo auklėtines ir jų šeimas“, – rašoma dokumente.
 
Remdamiesi liudininkų parodymais, tyrimo autoriai konstatuoja, kad bažnytinė valdžia gynė dvasininkus ######us ir slėpė šiuos atvejus, norėdama apsaugoti savo interesus. „Nuolatinės griežtos ir pernelyg skaudžios bausmės sukūrė baimės atmosferą daugumoje berniukų mokyklų. Jie buvo gąsdinami ir nebežinojo, iš kur laukti kito smūgio“, – rašoma dokumente. Pranešime taip pat konstatuojama, kad valstybės institucijos nesiėmė priemonių kunigų prievartai prieš vaikus sustabdyti.
 
Tyrimo išvadoje nurodoma, jog valstybės institucijos supranta „patirtų fizinių, seksualinių ir emocinių traumų“ žalą. tačiau valstybės institucijos nei anksčiau, nei dabar nesiima jokių veiksmų, kad tokias veikas padarę asmenys būtų nubausti.
 
Seksualinė prievarta buvo „endemiškai“ įsišaknijusi Bažnyčios vadovaujamuose globos namuose, o hierarchai į šią blogybę žiūrėdavo pro pirštus, rodo nauja didelės apimties ataskaita apie prievartą tokiose įstaigose nuo praeito amžiaus 4-ojo dešimtmečio.
Airijos Katalikų Bažnyčios vadovas sakė „nuoširdžiai apgailestaujantis“, kai trečiadienį buvo paskelbta 2 500 puslapių ataskaita, kurioje nurodoma, jog tokių valstybės išlaikomų globos įstaigų vadovai laikėsi „tylėjimo kultūros“.
 
Video apie Airija:

 
ALIASKA
Kraupi istorija vyko 1961–1987 metais. Dešimt jėzuitų kunigų ir trys savanoriai jėzuitai, kaip misionieriai išsiųsti į Aliaską, per ketvirtį amžiaus seksualiai išnaudojo per šimtą vaikų ir paauglių 17-oje eskimų gyvenviečių. Vengdamas teismų už įvykdytus nusikaltimus jėzuitų ordinas sutiko aukoms išmokėti 50 mln. dolerių.
 
Savaitraštis „Newsweek“ į Aliaską išsiuntė specialųjį korespondentą ir fotografą. Žurnalistai dokumentavo aukų, kurioms dabar yra 30–50 metų, liudijimus. Pasak savaitraščio, eskimai pasakojo, kad daug aukų negalėjo ištverti pažeminimo ir nusižudė, dar kitiems sutriko psichika. Eskimai paprastai yra gana uždari, neįprasta reikšti emocijas, skųstis ar demonstruoti skausmą.
Liudytojai pasakoja, kad didžiausią siaubą kėlė jėzuitų diakonas Josephas Lundowskis, Stebbinso ir Saint Michaelo gyvenvietėse seksualiai išnaudojęs beveik visus 150 ten gyvenusių šeimų vaikus. „Jis buvo tikras milžinas, plika galva ir mėlynų akių“, – pasakojo košmaro negalinčios pamiršti kaltinimus pateikusios 34 dvasininko aukos. Ludowski iš salos, kurioje buvo gyvenvietės, išvyko 1975 m.
 
Skandalas kilo 2002 metais, kai išaiškėjo nuslėpti pedofilų kunigų nusikaltimai Bostone ir Los Andžele. Padrąsėję eskimai taip pat nusprendė pateikti ieškinius dėl seksualinio išnaudojimo. Aukas ginantis teisininkas Chrisas Cooke, komentuodamas jėzuitų padarytus nusikaltimus, dienraščiui sakė: „Jie turėjo absoliučią valdžią vietiniams žmonėms ir jų kultūrai. Jie turėjo politinę valdžią. Turėjo rasinę valdžią. Jie galėjo nusiųsti tave į pragarą. Aukos neturėjo pasirinkimo“.
 
JAV
2002 m. paaiškėjo, kad JAV nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio daugiau nei 4 tūkst. kunigų lytiškai išnaudojo apie 11 tūkst. vaikų. Iki 2004 m. JAV kunigus lytiniu išnaudojimu nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio iki 2002 m. apkaltino 10 667 žmonės. 46,9 proc. kaltinimus kunigams pateikusių nukentėjusiųjų sakė, kad lytinę prievartą patyrė ne po kartą.
2007 m. dėl seksualinio išnaudojimo buvo įteikti dar 689 pareiškimai. Iki 2008 m. balandžio JAV katalikų bažnyčia kunigų pedofilų aukoms už padarytą žalą buvo sumokėjusi 2 mlrd. dolerių (apie 4,6 mlrd. litų).
 
ITALIJA
F.Zanardi grupė "L'Abuso" tvirtina nuo 2000 metų atskleidusi 130 atvejų, kai kunigai seksualiai išnaudojo vaikus.
Pedofilijos skandalas sukrėtė Italiją, kai išaiškėjo, kad kunigai tvirkindavo pavyzdine laikytos kurčnebylių prieglaudos auklėtinius.
Apie seksualinį išnaudojimą Italijos spaudai pranešė 67 draugėn susibūrę buvę internato auklėtiniai. Jie paskelbė apie 30 metų trukusį seksualinį išnaudojimą, už kurį, pasak aukų, atsakingi 25 ugdymo įstaigoje dirbę kunigai ir vienuoliai. Liudininkai teigia, kad nuo pedofilų dvasininkų gali būti nukentėję per šimtą asmenų. Prievartos ir seksualinio išnaudojimo aktai vyko visur: dušuose ir miegamuosiuose, kunigų kambariuose ir netgi klausykloje.
Pasak liudininkų, seksualinė prievarta prieš vaikus prasidėjo dar 1950-aisiais ir, jų žiniomis, truko iki 1984 m.
 
BELGIJA
270 dosjė Belgijos dvasininkams, įtariamiems pedofilija ir seksualiniu priekabiavimu, užvedė speciali komisija, nagrinėjanti tokio pobūdžio skundus, praneša šalies žiniasklaida. Skundai prieš kunigus pasipylė po to, kai balandžio 23 d. popiežius Benediktas XVI priėmė Belgijos miesto Briugės vyskupo Rožė Vangeluvės (Roger Vangheluwe) atsistatydinimą. Aukštas dvasininkas prisipažino, jog dar tada, kai buvo eilinis kunigas, jis seksualiai išnaudojo pažįstamą paauglį, sūnėną
 
LENKIJA
Anot dienraščio „Fakt“, 45 metų pranciškonų vienuolis, kunigas prieš dvejus metus Ekvadore žuvo ne per plėšikų užpuolimą, bet homoseksualinės orgijos metu. Anot dienraščio, tokią šokiruojančią tiesą siekęs nuslėpti Vatikanas nurodė Ekvadoro ir Lenkijos episkopatams meluoti, jog vienuolį nužudė vagys, pagrobę nešiojamąjį kompiuterį bei mobilųjį telefoną. Melą demaskavo garsus Italijos žurnalistas Gianluigis Nuzzis, išgavęs Ekvadoro policijos ir episkopato susirašinėjimo dokumentus.
 
Šalį krečia ir neregėto masto skandalas dėl dviejų tautiečių kunigų pedofilijos nusikaltimų Dominikos Respublikoje. Į minėtą šalį nuvykę didžiausių Lenkijos dienraščių bei žurnalų korespondentai beveik kasdien praneša apie daugėjančius kaltinimus buvusiam Vatikano nuncijui ir nuošalaus kaimo kunigui
 
Itariama, kad kunigas vaikus viliodavo pažadais nusivežti kelionėn į Europą, o nepaklusnius apsvaigindavo alkoholiu, narkotikais bei versdavo tenkinti grasindamas pistoletu. Pistoleto grasinimo išsigandęs ir kunigui atsidavęs vienas paauglys vėliau du kartus bandė žudytis, dėl to dvasiškio nusikaltimai ir iškilo į viešumą, o nuncijus paauglių neprievartavo, bet į lovą atsiviliodavo labai brangiai mokėdamas, o viešnamių rajone aukų ieškodavo pats bei siųsdamas kunigėlį meilužį.
Sociologinės apklausos rodo, jog tik 17,5 procentų lenkų tiki, kad bažnyčia neslepia kunigų pedofilų nusikaltimų. Tuo tarpu 68,5 procentai lenkų mano, kad bažnyčia slepia šiuos nusikaltimus, o 14 procentų neturi savo nuomonės
 
 
informacija anksčiau biški surinkta, nebuvo tiktai laiko ikelt, šaltinių tada neišsaugojau

Iš serijos:
 

 
Beje, labai didelę diskusiją sukėlė vienoje iš facebook grupių:)

Na net nežinau kur iš tikro yra problema ar darbuose ar darbuotojuose.
 
Puikus pavyzdys man yra tai, kad tėvas savo įmonei ieško darbuotojų be sustojimo, tačiau arba ateina visiškai žalias ir jį 3 mėnesius turi non-stop mokinti kaip elgtis su paprastais įrankiais ir po to gink dieve neduok kitokio darbo arba kaip dažnas pasakytų - ateina svajojantis studentas, kuris nuo pat pirmo mėnesio nori 5000 LT į rankas ir nė cento mažiau.
 
Jei jau kalbant plačiau, tai pats esu iš žmonių, kuris nors ir už 1500 LT į rankas gali dirbti kol įgis reikiamos patirties, o toliau jau kalbėsis dėl algos ( reikalui esant keičiu ir darbovietę ), tačiau gaila, kad tokių yra mažai... Tas pats studentas labai dažnai nori iškart gauti sumą, kuri padengtų visas jo skolas per 6 mėnesius... Ar čia ne juokinga? Arba dar geriau, kai baigęs universitetą galvoja, kad yra aukščiau kitų ir jis turi būti visur pirmas... Deja, bet čia vėl - iš proftechninių mokiniai nušluoja vietas pirmiau nei tie, kurie baigė universitetus. Taip, pasakysit, kad šneku vėjus ( nieko naujo, o ypač po tokio pasakymo ), tačiau tas, kuris atėjo iš taip vadinamos profkės bent jau žinos kas per įrenginiai pas tave ir kaip juos valdyti, kur atėjas iš universiteto dažnai pasakys: šitą mačiau tik paveiksliuke...
 
Bet kuriuo atveju visi turi pradėti nuo to, kas yra žemiausia savo specialybėje ir tik tada įgijus patirties kilti aukščiau, bet... Pas mus visi nori visko kas geriausia iškart ir jokių pastangų dėl to :)
 
ps. Taip, kai kurie darboviečių prašymai yra nerealūs, kaip pvz 10 metų patirtis, universiteto diplomas ir ne daugiau nei 25 metai. Taip, esu tokių matęs ir ne vieną, tad vėl - prasilenkia su realybe šiek tiek...

Pradeti dirbti nuo pirmo kurso bent jau 1/4 etato. Baigus studijas patirties bus daugiau nei reikia, o ir CV nebus tushcias.

Pazinciu turek bus ir darbas

Šis straipsnis – ne mano. Tačiau jis puikiai iliustruoja problemas skaitmeninėje erdvėje, su kuria susiduria verslas (net tokio dydžio, kaip turinčio 12 milijardų USD per metus apyvartą). Pateikiu Jums verstą straipsnio versiją. Originalas (ir darbą atlikę žmonės) yra čia.
 
Kaip pakeistas mygtukas $300,000,000 USD padidino metines svetainės pajamas
 
Labai sunku įsivaizduoti formą elektroninėje parduotuvėje, kuri galėtų būti dar paprastesnė: du laukeliai, du mygtukai ir viena nuoroda. Pasirodo, kad būtent ši forma atbaidydavo klientus nuo apsipirkimo vienoje iš didžiausių elektroninės prekybos kompanijų svetainėje. Atbaidė kaip reikiant – $300,000,000 USD per metus. O dar blogiau – elektroninės parduotuvės dizaineriai neturėjo menkiausio supratimo, kad yra tokia problema.
 
Forma buvo paprasta. Laukeliai buvo Elektroninis paštas ir Slaptažodis. Mygtukai – Prisijungti ir Registruotis. Nuoroda buvo Pamiršau slaptažodį. Tai buvo prisijungimo prie elektroninės parduotuvės forma. Su tokiomis formomis lankytojai susiduria visą laiką. Kaip galima tokioje formoje įžvelgti problemą?
 
Problema buvo ne formos išdėstyme ar struktūroje, bet tame, kurioje elektroninės parduotuvės vietoje tą formą pamatydavo klientai. Forma atsirasdavo tada, kai klientai susikraudavo norimas prekes į krepšelį ir paspausdavo mygtuką “Pirkti”. Ji atsirasdavo prieš tai, kaip klientas galėdavo užpildyti mokėjimo duomenis, kad atsiskaityti už perkamą produktą.
 
Svetainę kūrusi komanda šią formą sukūrė ir patalpino ten, kur ji buvo, turėdami specifinę užduotį palengvinti pirkimą pakartotiniems klientams. Juk pirmą kartą perkantys klientai nesupyks ir skirs šiek tiek laiko registracijai… Galų gale – jie gi dar sugrįš ir teigiamai įvertins tai, kad antrą kartą perkant, viskas bus daug greičiau. Visi taip laimi, teisingai?
 
“Aš čia ne tam, kad kurčiau santykius”
 
Mes atlikome praktiškumo testus su žmonėmis, kurie norėjo įsigyti tam tikrus produktus iš aukščiau minėtos elektroninės parduotuvės. Paprašėme jų, kad jie pasiruoštų norimų prekių sąrašus ir davėme pinigus, kad jie galėtų tuos pirkinius įsigyti. Viskas, ką jiems reikėjo padaryti – tai atlikti visą pirkimo procesą.
 
Mes klydome dėl žmonių, perkančių pirmą kartą. Klientai tikrai pyko dėl registracijos. Jie atsisakinėjo pirkimo, nes reikėjo registruotis. Kaip vienas iš tyrime dalyvavusių žmonių mums pasakė: “Aš čia ne tam, kad kurčiau santykius. Aš tik noriu kai ką įsigyti”.
 
Kai kurie pirkėjai negalėjo atsiminti, ar jų apsilankymas pateiktoje elektroninėje parduotuvėje buvo pirmasis ir kuo ilgiau jie negalėjo prie svetainės prisijungti, naudodami įvairias elektroninio pašto adresų ir slaptažodžių kombinacijas, tuo labiau jie nervinosi. Mes vis labiau stebėjomės, kaip žmonės nenori registruotis iš naujo.
 
Net nežinodami, kokia informacija bus reikalinga paspaudus mygtuką “Registruotis”, lankytojai tą mygtuką spausdavo kaip paskutinę galimybę ir vedami būtinumo. Dauguma garsiai išsakė mums nuomonę, kad elektroninės parduotuvės valdytojams reikalinga tik lankytojų asmeninė informacija, kad vėliau būtų galima juos “užversti reklaminiu šlamštu”, kurio niekas nenori. Kai kurie iš tyrime dalyvavusių žmonių prigalvojo ir kitokių priežasčių, kurios visos buvo susiję su privatumo pažeidimais. Nors realiai – elektroninės parduotuvės lankytojo registracijos forma reikalauja tik su pirkimu susijusių duomenų – vardo/pavardės, pristatymo adreso ir apmokėjimo duomenų.
 
Grįžtantys klientai taip pat nėra patenkinti
 
Pakartotinai apsilankantys klientai taip pat neišreiškė didelio pasitenkinimo. Išskyrus kelis, kurie atsiminė savo prisijungimo duomenis – dauguma vėl “pasimovė” su registracijos/prisijungimo forma. Jie negalėjo atsiminti elektroninio pašto adreso arba slaptažodžio, kuriuos naudojo registracijos metu. Didžiausia problema buvo besistengiantiems atsiminti elektroninio pašto adresą – per kelis pastaruosius metus tie adresai keitėsi ne vieną kartą.
 
Kai pirkėjas negalėdavo atsiminti elektroninio pašto adreso ar slaptažodžio – prasidėdavo “spėlionių maratonas”. Ir labai retai jis baigdavosi sėkmingai. Kai kurie vartotojai prašydavo, jog el. parduotuvės sistema atsiųstų jiems slaptažodį, tačiau tai vėl tapdavo problema, nes jie negalėjo atsiminti elektroninio pašto adreso, kurį suvedė registracijos metu.
 
Vėliau, mes atlikome specialų pardavėjo duomenų bazės analizę, kurios metu pamatėme, kad net 45% pirkėjų turėjo po kelias paskyras sistemoje. O kai kurie – netgi 10 paskyrų. Taip pat analizavome, kiek žmonių siuntė automatizuotus prašymus priminti slaptažodį. Užklausų skaičius sudarė vidutiniškai 160,000 per dieną. 75% iš lankytojų, prašiusių priminti jiems slaptažodį, taip ir nebegrįžo į parduotuvę, kad atlikti pirkimą.
 
Forma, kurios paskirtis buvo palengvinti pirkimo procesą, pasirodė naudinga tik labai mažam klientų ratui. Greičiau – ta forma kaip tik sukėlė priešingą efektą – mažino pirkimus. Daug pirkimų.
 
$300,000,000 USD vertės pataisymas
 
Dizaineriai labai paprastai pataisė klaidą. Jie panaikino mygtuką “Registruotis”. Vietoje jo, jie įkėlė kitą mygtuką – “Tęsti” ir pridėjo prie jo prierašą: “Jums nereikia sukurti paskyros tam, kad apsipirkti mūsų parduotuvėje. Tiesiog paspauskite mygtuką TĘSTI. Jeigu visgi norėsite, jog Jūsų apsipirkimas ateityje būtų greitesnis – po apmokėjimo turėsite galimybę susikurti paskyrą“.
 
Rezultatai: perkančiųjų lankytojų skaičius išaugo 45-iais procentais. Papildomi pirkimai sudarė $15,000,000 USD per pirmąjį mėnesį. Po pirmųjų metų, pardavimai išaugo $300,000,000 USD suma.
 
Savo autoatsakove radau pranešimą, kurį, praėjus savaitei nuo pakeitimų, paliko šios, 25 milijardų dolerių apyvartą darančios įmonės, vadovas: “Spool (problemą radusios dizainerių kompanijos savininko pavardė – aut. past.)! Tu – nerealus!” Ilgesnės žinutės aš ir nesitikėjau. Juk viskas, ką mes padarėme, tai tik pakeitėme mygtuką.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

Didžiausia apgavystė…
 
Didžiausias melas, kuris jau labai ilgą laiką supa verslą ir darbuotojus yra tas, kad “klientas visada teisus”. Taip mums teigia “marketingistai”. Taip mums teigia ir didžioji (populiarioji?) media. Bet juk ir ten dirba tie patys marketingistai ir ryšių su visuomene specialistai. Mane, pavyzdžiui, klientai dažnai užknisa. Turbūt – daug dažniau, nei esu jais patenkintas. Nors mano užduotis – padėti jiems pasiekti savo tikslų mano pasiūlytomis priemonėmis. Bet tikrai užknisa požiūris, mąstymas, logikos nebuvimas ir dar daugelis dalykų. Tačiau stengiesi padėti kiekvienam. Stengiesi patarti tikrai nuoširdžiai ir nori, kad tam klientui pasisektų.
 
Kitas melas – kad “klientų aptarnavimo lygis gerėja”. Rimtai? Mano akimis – klientų aptarnavimas yra blogas. Ir nekalbu tik apie Lietuvą ar mūsų kaimynines šalis. Kalbu apie pasaulinę praktiką. Tikrai itin retai pasakau sau (ar savo antrąjai pusei), kad “šioje vietoje klientų aptarnavimas yra superinis”. Ir išreiškiu savo pasitenkinimą ne 10-ies, o 20-ies procentų arbatpinigiais ar nuoširdžia padėka už puikų aptarnavimą. Na, dar gal savo asmeniniame Facebook puslapyje parašau gerą atsiliepimą, kaip rekomenduoju tą vietą ar žmogų.
 
O ar žinote, kodėl yra sunku suteikti gerą klientų aptarnavimą? Todėl, kad klientai šiais laikais yra… daugiau reikalaujantys. Visą laiką sakiau, kad parduotuvėse turi būti konsultantai, o ne pardavėjai. Kai parduotuvių savininkai išmoks samdyti srities ekspertus (ir mokės jiems už darbą atitinkamai) – tuomet ir klientai bus patenkinti.
 
Trumpai paburbėsiu
 
Net būdami verslo savininkai – mes taip pat esame klientai visur kitur. Ir kaip klientai – mes jaučiamės išduoti. Jeigu mano įmonėje yra aukštas klientų aptarnavimo standartas – kodėl jo nėra kitoje įmonėje? Atrodo neįtikėtina, kaip gali veikti verslas be normalaus klientų aptarnavimo. Bet jis veikia. Dauguma bankų, aukštųjų mokyklų, parduotuvių, restoranų ir dar daugelis kitų tiesiog neatitinka mūsų lūkesčių. Klientas nesielgia kaip karalius. Klientas nesielgia kaip vadovas. Na gerai, būna tokių. Bet didžioji dauguma klientų tiesiog laukia, kad būtų išgirsti…
 
Realybė
 
Kaip dažnai kitame ragelio gale girdite: “Atleiskite, visi mūsų klientų aptarnavimo specialistai šiuo metu užsiėmę”. O po to seka: “mums Jūsų skambutis yra brangus”. Tai jeigu mano skambutis yra Jums brangus – kokio velnio man reikia laukti? Juokas juokais, bet grįžkime prie esmės.
 
Realybė yra ta, kad parduotuvėse Jus pasitinka vidutiniokai, kurie absoliučiai nieko neišmano apie produktą, kurį šiandien norite įsigyti. Kai prie manęs prieina “konsultantas” – aš tikiuosi, kad jis man suteiks konsultaciją apie tą daiktą, o ne bandys parduoti man kelioninį šaldytuvą kaip ledukų generatorių (tikra istorija). Deja, dažniausiai prie mūsų prieina pardavėjai, kurie yra pavargę nuo rutinos, gauna savo minimalų atlyginimą, neturi jokios motyvacinės sistemos domėtis apie tai, ką jie parduoda ir taip toliau. Štai tokia yra realybė.
 
Prabudimas
 
Įmonės pradeda busti iš to sovietinio miego, kai niekam nereikėdavo parduotuvėje padėti. Taip, nereikėdavo padėti, nes buvo visiška savitarna ir rinktis buvo galima iš vieno produkto vieną. O dabar, kai klientai tampa vis piktesni (ir rašo piktus komentarus internete), įmonės pradeda suprasti, kad laikas kažką daryti. Ir bėda yra ta, kad niekas nežino “ką daryti”.
 
Nauda
 
Šioje situacijoje laimės tie, kurie žino, ką daryti. Laimės mikro ir smulkusis verslas. Laimės tie, kurie moka bendrauti su klientais, moka juos aptarnauti, išgirsti ir patenkinti kliento poreikius. Aš jau ne viename savo straipsnyje sakiau, kad reikia būti savimi, nereikia stengtis lygiuotis į didžiuosius verslo gigantus, nereikia apsikrauti 6584654 prekių pozicijomis ir bandyti įtikti kiekvienam. Reikia tiesiog teisingai aptarnauti klientus.
 
Jūs galite puikiai pasinaudoti klientų nepasitenkinimu. Tas, kuris pirko kažkokią prekę stambaus verslo parduotuvėje ir buvo netinkamai aptarnautas – daugiau ten nebegrįš. Toks klientas, turėdamas poreikį vėl tą prekę įsigyti, pradės ieškoti alternatyvių pardavėjų. Ir netgi jeigu ta prekė bus brangesnė kitur – jis vis tiek mieliau rinksis truputį permokėti, bet nepatirti to jausmo, kai jis nebuvo išgirstas ar suprastas.
 
Išnaudokite tai savo naudai. Suteikite klientui galimybę pasijausti teisiam. Leiskite jam išsakyti savo norus ir pasistenkite juos įgyvendinti. Jeigu klientas nori kažko, ko Jūs neturite ar nedarote – nukreipkite juos pas tuos, kas tai turi/daro. Tokiu būdu sudarysite tvirtus santykius su kitu verslu, kuris ir Jums kažką nukreips. Paskambinkite jiems, pasakykite, kad turite žmogų, kuriam reikia padėti ir tas žmogus paskambins/užsuks. Toks trumpas skambutis padarys tris dalykus:
 


 
Supažindins verslą, kuriam skambinate, su Jūsų verslu;
Savotiškai įpareigos Jūsų klientą paskambinti tiems žmonėms (juk Jūs dėl jo taip stengėtės);
Suteiks klientui puikaus aptarnavimo jausmą, kad Jūs išskyrėte savo laiką ir suradote jam tai, ko neturėjote ieškoti.

 
Nesunku, teisingai?
 
Ką daryti
 
Dar vienas patarimas (kodėl aš juos visada dalinu straipsnio pabaigoje?) – atlikite klientų apklausą. Internetas suteikia galimybę tai padaryti visiškai nemokamai. Paklauskite savo klientų kelių esminių klausimų:
 


 
Ko jie nori iš Jūsų verslo?
Kada jie to nori?
Už kokią kainą?

 
Atsakymai Jus tikrai nustebins.
 
Ir ne… Klientas nėra visada teisus. Jūsų užduotis yra parodyti jam tai taip, kad jis suprastų, jog Jūsų versle dirba ekspertai, kurie suteiks jam aukščiausio lygio konsultaciją.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

Labas visiems, keli sakiniai apie save: aš esu vardu Valery, man yra 20 metų. Lietuvoje gyvenu jau trejus metus, esu atvažiavęs iš Baltarusijos kurioje baigiau lietuviška mokyklą. Lietuvoje baigiau kolegiją teko dirbti: virėjo ir geležinkelio darbuotoju, bet man visada patikdavo menas ir dizainas, tiksliau piešimas pamenu buvau pardavęs kelis darbus. Apie šią svetainę sužinojau visai nesenai ir pamatęs daugybę diskusijų kurios mane tikrai domina ir atsako į reikiamus klausimus nusprendžiau užsiregistruoti, vienu žodžiu nenoriu jums trukdyti, ačiū jums už dėmesį ir sveiki visi dar karta!! :)

MIRK, BET IŠSISKIRK. RINKODARA BE RINKODAROS
Kai kurie Vakarų rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad tradiciniai metodai dabar veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau nebėra – praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių ekspertų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei keistis. Akivaizdu, kad naujieji rinkodaros genijai pateikia daug įdomių minčių, tačiau jų patarimai tinka ne visiems, ne visur ir ne visada, tad turbūt nevertėtų tikėtis, jog jų idėjos staiga sukeltų visuotinę, visiems priimtinę revoliuciją.
 
Rinkodaros guru Sethas Godinas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino "rinkodaros su leidimu" (angl. - permission marketing) koncepciją, kurios esmė buvo revoliucingai paprasta: šiais visuotinio triukšmo ir masinių reklamos atakų laikais, kai yra daugybė pasirinkimo galimybių ir rinkodaros kanalų, vieninteliai, kas gali tikėtis sėkmingų rezultatų, yra tie, kurie "įsigyja leidimą bendrauti su klientu". Kaip gaunamas tas leidimas, nėra taip reikšminga, svarbiausia, kad pardavėjo ir kliento santykius lemtų abipusiškai naudingas ir stiprėjantis ryšys. Godinas tai apibūdino labai paprasta metafora: tarkime, jei į barą ieškodamas poros įeina arogantiškas kaubojus, sumosuoja krūva dolerių ir vien savo "macho" išvaizda bei elgsena pabando užkariauti potencialios sužadėtinės dėmesį, akivaizdu, kad jis šiais laikais nesulauks tokios sėkmės kaip elegantiškas vyriškis, kuris damą kalbina subtiliai, nuperka jai kokteilį, pakviečia į pasimatymą, į kiną ir tik tada ieško artimesnio ryšio.
 
 
Sakoma, kad šiais laikais "macho" tipas, kuris ne puoselėja santykius su klientu, o tikisi jį užkariauti garsiai reklamuodamasis ar įkyriai piršdamas prekę, jau yra pasmerktas. Tradicinį požiūrį Godinas vadina trukdymo rinkodara. Jis argumentuoja tokiu pavyzdžiu: įdomiausioje TV laidos vietoje žiūrovai yra priversti iškęsti siužetą apie sauskelnes ar higieninius įklotus. Todėl visi, kas ir toliau planuoja grandiozinius klasikinės reklamos biudžetus, bet nesugalvoja, kaip subtiliai įsipiršti klientui, Godino nuomone, ilgainiui liks prie suskilusios geldos: "TV industrijos kompleksas, ta žavi mašina, kuri besireklamavusius apdovanodavo augančiais pelnais – tačiau tai lėmė ir didesnes išlaidas perkant dar daugiau reklamos paslaugų, - pagaliau griūna. Gudrieji rinkodaros vadybininkai pradėjo bėgti nuo brangių masinės komunikacijos priemonių, kai tik suprato, kad prekės ženklo vertės kūrimas taikant "trukdymo" metodą - tradicinę reklamą - yra pasmerktas".
 
Daugiau nebesireklamuos
 
Visai neseniai "Amazon.com" vadovas Jeffas Bezosas, mūsų dienų verslo legenda, paskelbė, kad "Amazon.com" daugiau nebesireklamuos. Iš viso. Jokių TV reklamų, jokių skelbimų spaudoje. Reklamai pirkti nebus išleista nė cento. Kur keliaus šiam reikalui skirti pinigai? Užuot brangiai pirkę plotus ar eterio laiką, "Amazon.com" vadovai reklamos pinigus nusprendė skirti kitkam – jie nemokamai savo siuntas pristatys užsakovams visoje JAV teritorijoje.
 
 
Ekspertai sutartinai lingavo galvomis - tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad reklamos industrijai, TV bei kitoms masinės informacijos priemonėms atėjo laikas keistis iš esmės. Šventvagiškai pranašaujama, kad gali ateiti laikas, kai pirkėjai prekybos centre gali nebesirinkti tam tikros prekės būtent todėl, kad ji buvo intensyviai reklamuojama per TV. Tokią versiją iš dalies patvirtina ir kai kurių prekių ženklų ar kompanijų, kurios dažnai net neturi didelių reklamos biudžetų, sėkmės istorijos.
 
Gandų purslai dėl "Red Bull"
 
Praktiškai bet kurioje Lietuvos degalinėje galima pamatyti santūriai rymančių energinio gėrimo "Red Bull" skardinių piramidžių. Gėrimas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir atėmė nemažą dalį rinkos iš milžinės "Coca-Cola". Ir tai įvyko praktiškai be regimos kovos žiniasklaidoje. Jei kada nors teko ragauti "Red Bull", turėtumėte pripažinti, kad jis nėra nei labai skanus, nei apskritai kuo nors ypatingas: gėrimų industrijos autoritetas "BevNet" "RedBull" skonį įvertino labai kuklia "D+" žyma. Bet tai netrukdo Dietrichui Mateschitzui, kuris ir įkūrė "Red Bull", pardavinėti šio gėrimo skardinę vos ne aštuonis kartus brangiau nei "Coca-Cola". Svarbu yra tai, kad "Red Bull" niekad nebuvo reklamuotas tokiais mastais kaip "Coca-Cola". Ar teko matyti "Red Bull" reklamą per TV? Turbūt ne, šio gėrimo rinkodara perrašė tradicines taisykles.
 
 
Iš pat pradžių, kai "Red Bull" buvo registruojamas maisto ir higienos institucijose parduoti Vokietijoje - antroje šalyje po savo gimtinės Austrijos, naujienos apie jo pasirodymą rinkoje sukėlė tikrą žiniasklaidos sambrūzdį, begales gandų. Gaminys įgijo vos ne kontrabandinio ar draudžiamo gėrimo statusą. Tai, kad produkto registravimo procesas užtruko net penkerius metus, buvo "Red Bull" rinkodaros privalumas, o ne trūkumas: vartotojai spėliojo, ar tik išties nebus "Red Bull" vos ne narkotinių ar ekstazio savybių turintis gėrimas, jei taip sunku jį užregistruoti. Gandai sklido šviesos greičiu - buvo kalbama, kad tai vos ne skysto pavidalo "Viagra" ir kad viena iš gėrimo sudedamųjų medžiagų – taurinas – išgaunama iš buliaus sėklidžių, vadinasi, teoriškai šios medžiagos kažkiek turėjo patekti į kiekvieną "Red Bull" skardinę, todėl gaminys išsiskiria išties antgamtiškomis energinėmis savybėmis.
 
 
Kompanija sąmoningai skleidė ir kurstė gandus apie neįtikėtinas gėrimo galias savo internetinėje svetainėje ir netrukus natūralus vartotojų susidomėjimas peraugo į tikrą isteriją: vos pasirodęs prekyboje "Red Bull" buvo šluote iššluotas iš Vokietijos parduotuvių, jo trūkumas parduotuvėse buvo jaučiamas net tris mėnesius.
 
Vėliau, kai "Red Bull" žengė į Didžiosios Britanijos rinką, tai jau buvo gėrimas, turintis specifinę reputaciją, aurą, skandalų šleifą. Visa tai kėlė nepaprastą galimų vartotojų susidomėjimą. Toks pat scenarijus pasikartojo ir kelyje į JAV rinką ir visur kitur. "Red Bull" reklamos kampanijos visose rinkose buvo labai panašios.
 
Vartotojui - aiški žinia
 
Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad tokią strategiją lėmė konkrečios aplinkybės: "Red Bull" gėrimo gamintojai nuo pat veiklos pradžios neturėjo jokių alternatyvų, nes tada dar nedidelė kompanija negalėjo sau leisti išlaidauti masinei reklamai. Nuo pat pradžių kiekviena "Red Bull" rinkodaros akcija turėjo labai aiškiai apibrėžtus taikinius - žmones, kuriems reikėjo tokio gėrimo ir jo reputacijos, klubuose iki paryčių besilinksminantį jaunimą, aviacijos skrydžių valdymo dispečerius, nes jiems ilgą pamainą reikėjo išlikti energingiems ir budriems, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojus, biržos maklerius, sportuojančius paauglius. Net jei gėrimą reklamavo kino ar sporto žvaigždės, tai buvo pasiekiama sukėlus nuoširdų garsenybės entuziazmą ir susidomėjimą, o ne perkant jos paslaugas, kaip, pavyzdžiui, "Pepsico" samdė Michaelą Jacksoną.
 
 
Ar gali "Red Bull" modelį pasitelkti kiti? Ir taip, ir ne. "Coca-Cola" bandė tai padaryti JAV rinkoje su savo pagamintu energiniu gėrimu KMX, bet ne taip sėkmingai. Esminis skirtumas - vartotojams nebuvo leista patiems išpopuliarinti gėrimo, juos paprasčiausiai bandyta nupirkti, remiant madingus jaunimo renginius. Tai ne tas pats. "Red Bull" nebuvo svarbu dovanai išdalyti vartotojams daug gėrimo skardinių. Daug svarbiau buvo įbrukti gėrimų reikalingiems vartotojams, kurie patys reklamavo produktą kitiems. Be to, "Red Bull" nuo pat pradžių buvo nuoseklūs: gėrimas išskirtinis, žinia vartotojui ypač aiški: "Mes suteiksime tau ypatingos energijos". Be to, ir pats pardavimas visada apgaubtas paslapties šydu: naujose rinkose "Red Bull" nėra lengva gauti iš karto, rinka turi subręsti ir sulaukti savo laiko.
 
 
Kad įsitvirtintų JAV rinkoje, "Red Bull" turėjo nuosekliai, tyliai ir kantriai dirbti penkerius metus. Šių laikų standartais tai neįtikėtina prabanga. Bet "Red Bull" galėjo sau tai leisti, nes iki šiol nepatiria tokio akcininkų spaudimo kuo greičiau krauti pelną, kokį patiria didieji gėrimų gamintojai, - "Red Bull" iki šiol yra privati kompanija. Be to, "Red Bull" darbuotojai šventai tiki savo gaminio sėkme ir jiems tai ne tik darbas, bet ir misija, kuriai atstovauja išties charizmatiškas lyderis Dietrichas Mateschitzas. Jo manymu, šių dienų verslas pirmiausia turi rūpintis savo paslaugos ar gaminio kokybe ir auklėti savo darbuotojus.
"Jei kas nors jums pamokslauja, kad svarbiausias įmonės tikslas yra maksimizuoti pelną, aš manau, kad tai paprasčiausiai neteisinga. Po galais, tai netgi nusikalstama", - sako verslininkas, kurio asmeninis turtas viršija 14 mlrd. litų.
 
Sėkmės dalis - pagarba vartotojui
 
Interneto galiūnai - "Hotmail.com", "Google" ar "Ebay" – milžinais tapo taip pat be tradicinės reklamos masinės informacijos priemonėse. Akivaizdu, kad jie turi tą patį bruožą, kaip ir "Red Bull": šie savo produktą titulavo kaip išskirtinį gaminį, interneto bendrovės akcentavo savo išskirtines paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai nėra neginčijami - juk nei "Red Bull", nei "Google" nebuvo absoliučiai pirmieji tokio pobūdžio gaminiai ar paslaugos: prieš rinkoje pasirodant "Red Bull" buvo kitų energinių gėrimų, o "Yahoo" bei "Altavista" paieškos svetainės atsirado kur kas anksčiau nei "Google". Bet abu šie produktai buvo išgryninti iki maksimalių kategorijų: "Red Bull" turėjo ne tik kofeino ir taurino. Tai nebuvo vien tik gaivinantis gėrimas, o tikra "energijos bomba". "Google" buvo ne šiaip eilinė paieškos svetainė, bet "greičiausia paieškos svetainė pasaulyje". Turint tokius produktus, visa kita, subtiliai koordinuojant, buvo leista sukurti patiems vartotojams: gandus, atsiliepimus, susidomėjimą, klubus.
 
 
Naujųjų interneto svetainių verslo modelis irgi buvo ypatingas - reklama ne šiaip užgriozdindavo svetainės turinį, o paprasčiausiai pasirodydavo kaip naudingos nuorodos ieškotojui, tačiau labai aiškiai atskirtos. Galima pasakyti, kad viena esminių "Google" sėkmės priežasčių buvo ir pagarba vartotojui: jokių paslėptų reklamų, jokių nereikalingų nuorodų ar bandymų uždirbti lankomumo sąskaita.
 
 
Šią išties novatorišką rinkodaros strategiją, pagrįstą išskirtinėm paslaugom ir pagarba vartotojui, "Google" sėkmingai plėtoja toliau. Kad ir nauja "Google" elektroninio pašto paslauga "G-mail". Tai - naujoviškas pasiūlymas jau vien dėl to, kad vartotojams nemokamai buvo duodama neįtikėtinai didelė - 2 GB bylų saugykla, o štai tradiciniai tokių paslaugų tiekėjai suteikdavo daugiausia 20 Mb. Jei tokią paslaugą būtų pasiūliusi, tarkime, AOL ("America On Line"), vartotojai būtų užversti reklamos srautu ir, tradiciškai mąstant, būtų viliojami kuo greičiau užsakyti paslaugą, o šią vėliau būtų planuojama kaip nors apmokestinti ar sukurti "Premium" tipo mokamų segmentų. Tuo tarpu "Google", kaip ir "Red Bull", žinojo, kad vartotojai gerą žodį paskleis daug efektyviau nei spalvingi reklamos klipai geriausiu laiku per populiariausių televizijų programas. "Google" puikiai išnaudoja vieną iš klasikinių įtakos principų: stoką arbą dirbtinę stoką. "G-mail" pašto paslaugos negali užsisakyti bet kas. Vienintelis būdas sukurti savo "G-mail" pašto dėžutę yra gauti jau ją turinčio vartotojo rekomendaciją.
 
 
Ar tai veiksminga? Taip. Tačiau galima klausti ir kitaip - ar efektyviai veikia tradiciniai rinkodaros būdai? Jei taip, ar jūs galite sau tai leisti?
 
Kava ir bendravimas
 
Netgi tokios individualumu besididžiuojančios užeigos kaip kavinės gali tapti standartizuotu ir vienu prekės ženklu suvienytu pasauliniu tinklu, pritaikius ne tradicines rinkodaros formas, o tiesiog išgrynintą verslo modelį. Tai įrodė visame pasaulyje sparčiai besiplečiantis kavinių tinklas "Starbucks". Nors kiekvienas turime pamėgtą vieną ar kelias kavines, tačiau ir tinklui priklausančiose kavinėse galima sukurti malonią atmosferą ir pasiekti, jog klientai jas laikytų tegu ne pirmaisiais, tačiau bent jau antraisiais namais.
 
 
"Starbucks" neskyrė milžiniškų biudžetų reklamos ar tiesioginio pašto kampanijoms, tačiau pateikė vartotojams, kaip jie patys teigia, iki smulkmenų su meile ir pasiaukojimu išgrynintą verslo modelį. Kava? Tik gera, ne, tik geriausia. Laukiate eilėje? Jus pakalbins padavėja. Norite gerdamas kavą paskaityti laikraščių ar žurnalų? Jie po ranka. Norite paganyti akis į pasaulio publiką? Jie čia pat, tuoj užeis. Norite pažaisti stalo žaidimų? Štai krūva jų sukrauta kampe. Norite pabendrauti su "kietais" žmonėmis? Jie čia pat, kavinės viduje.
 
 
Howardas Schultzas, vienas iš "Starbucks" tinklo įkūrėjų, teigė, jog netgi parduodant tokį žaliavinį produktą kaip kava ar arbata galima sukurti pridėtinę vertę, kurios neįmanoma išreklamuoti, bet vartotojai ją visada pajus - malonią bendrauti ar atsipalaiduoti skirtą atmosferą.
 
Pabėgimai ir sugrįžimai
 
Tiesioginės prekybos milžinės, tokios kaip "Avon" ar "Tupperware", ilgus dešimtmečius augo nesilaikydamos tradicinės rinkodaros principų: jokių parduotuvių, jokios reklamos masinėje žiniasklaidoje, klientai tampa pardavėjais, o pardavėjai - klientais. Jų rinkodara buvo kreipiama ne tiek į galutinį vartotoją, kiek į pardavėją. Tačiau laikai keičiasi ir šioje verslo srityje: "Avon" dabar kuria ir kitų pardavimo kanalų, nes šių laikų vartotoją jau ne taip lengva atvilioti į tradicine vadinamą pardavimo aplinką: vakarėlį ar dar kaip kitaip pakrikštytą gaminių pristatymą. Nuo šiol Vakaruose "Avon" gaminių galima išvysti ir didžiuosiuose prekybos centruose - ten veikia "Avon SPA" - grožio ir individualios grožio terapijos centrai.
 
 
Kyla natūralus klausimas: kuris gamintojas nenorėtų, kad jo prekė būtų parduodama didžiuosiuose prekybos centruose? Tačiau tokio tipo kompanijoms tai yra būtent netradicinė priemonė. Dabartinė "Avon" vadovė Andrea Jung, pripažinta antra pagal įtakingumą verslo vadove pasaulyje, turėjo ilgai įtikinėti tiek savo konsultantes, tiek akcininkus, jog šis žingsnis yra neišvengiamas. Prieš kelerius metus jai teko įtikinėti akcininkus, kad būtina pristatyti naują brangią "Avon" kosmetikos liniją.
 
 
"Tupperware" vadovai žengė analogišką žingsnį - pasirašė strateginės partnerystės sutartį su JAV prekybos tinklu "Target". Parduotuvėse buvo pradėta laisvai prekiauti "Tupperware" gaminiais. Pradžia buvo svaiginanti - pardavimai viršijo visus lūkesčius, bet tada susigriebė, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi: pardavimai tradiciniuose moterų vakarėliuose JAV rinkose dramatiškai smuko, o demonstruotojų skaičius sumažėjo 40%, nors kitose šalyse tuo metu augo. 2003 metais "Tupperware" gaminiai tyliai buvo išimti iš visų "Target" parduotuvių.
 
 
Tačiau "Tupperware" į JAV parduotuves grįžta kitu būdu - Trojos arklys šiuo atveju buvo gražūs bendrovės gaminių demonstraciniai stendai, pastatyti didžiuosiuose pasaulio prekybos centruose, geriausiose vietose, savaitei ar dviem. Tokia taktika įgalino išsaugoti ypatingą pardavimo vakarėliuose metodą, bet kartu atvėrė galimybių rasti visai naujų klientų. "Tupperware" pakeitė ir savo vakarėlių stilių: jie tapo trumpesni ir juose aktyviai dirba ne tik pati demonstruotoja, bet ir jos svečiai - visi kartu gamina, taip išbandydami ir kompanijos produktus.
 
 
"Avon" ir "Tupperware" išbandė ir kitus pardavimo, bet ne rinkodaros kanalus: jų gaminiais prekiaujama ir interneto svetainėse, ir "Amazon.com", ir kiekviena demonstruotoja ar konsultantė gali surengti savo e. vakarėlį kompanijos įrengtoje svetainėje. "Tupperware" gaminių galima nusipirkti ir TV parduotuvėse - šis pardavimo būdas irgi leidžia pademonstruoti tas gaminių savybes, kurių neparodysi parduotuvės lentynoje.
 
 
Kosmetikos gamintojai bene labiausiai yra priversti ieškoti naujų rinkodaros ir pardavimo būdų, nes jau beveik dešimt metų šis sektorius yra įžengęs į pagreitinto pardavimo etapą - naujų produktų sukūrimo ir gamybos tempai pasidarė tokie spartūs, kad didžiosios kompanijos nebespėja tuštinti savo sandėlių, nepaliaujamai papildomų vis naujesniu asortimentu. Šis procesas taip pat yra ir augančių logistikos išlaidų priežastis. Tai savo ruožtu lemia iš pirmo žvilgsnio dosniąsias "Pirk ir gauk nemokamai" akcijas, nors daugeliu atveju tai yra ne kas kita, kaip lentynų valymo procesas.
 
Realūs kraštutinumai
 
Ne viena bendrovė, ieškodama naujų rinkodaros būdų ir eksperimentuodama, vaizdžiai sakant, šovė sau į koją. Patirtis rodo, kad tu negali būti viskuo savo klientui. Būtina suvokti, kuo esi ypatingas, ir leisti vartotojui pačiam populiarinti tavo tikrąsias vertybes. Šiuo atveju pardavimo būdas - irgi viena iš išskirtinumo apraiškų, kurios neverta aukoti. Tai galima pavadinti išgrynintu kraštutinumu. Štai daugiausia populiaraus Vakaruose stalo žaidimo "Cranium" parduodama ne žaislų parduotuvėse, o "Starbucks" kavinėse, o vaikiškų žaislų - "McDonald's" ir kituose greitojo maisto restoranuose.
 
 
Akivaizdu, kad vartotojai užkimba ant išgrynintų kraštutinumų jauko. Minėtas rinkodaros autoritetas Godinas naujausioje savo knygoje "Free Prize Inside - The Next BIG Marketing Idea" akcentuoja idėją esą tradicinė reklama jau mirė: "Jei gali sukurti tokį gaminį, paslaugą, mokyklą, bažnyčią ar karjerą, apie kurią verta pasakoti kitiems, vartotojai išpopuliarins tavo pasiūlymą taip, kaip jo neišpopuliarintų jokia reklama". Tačiau kaip tokį gaminį sukurti?
 
 
Rinkodaros teorija sako, kad būtina diferencijuotis, gal ir nepastebimai, bet nuosekliai. Tradiciškai tampama "brangiausiais, bet geriausias", "greičiausiais", "patikimiausiais", "storiausiais", "ploniausiais", "sveikiausiais". Paradoksalu, tačiau galima ir sąmoningai bei atkakliai kenkti savo sveikatai - net ir po visų Vakaruose nuskambėjusių šlamštmaisčio skandalų ir teismo procesų JAV lig šiol gana sėkmingai veikia gausybė greitojo maisto restoranų, beje, jie giriasi ir tuo, kad jų vidutinis mėsainis viršija dienos kalorijų normą suaugusiajam. Šiais laikais nebeužtenka būti tik truputį geresniam ar siūlyti tik truputį geresnių nei jau yra rinkoje paslaugų. Kad vartotojų būtum pastebėtas, būtina mestis prie realių kraštutinumų.
 
 
Galima būti labai mandagiam arba per daug nesijaudinti dėl kliento. JAV esama restoranų tinklų, kuriuose vietų užsakyti negalima ("Johnny's"), bet yra ir tokių, kuriuose pietauti galima tik rezervavus staliuką. Esama viešbučių, kuriuose kiekvienas svečias turi asmeninį patarėją, tačiau yra ir tokių, kuriuose kartais gali nebūti nė vieno aptarnaujančio žmogaus, pvz., "Formula 1" viešbučių tinklas Europoje.
 
"Savojo stiliaus" paslaugos. "Easy Group" korporacija revoliucingai pertvarkė viską, ko tik ėmėsi: "Easy" interneto kavinės yra didžiausios, "Easy" automobilių nuoma - viena iš pigiausių ir lengviausiai pasiekiamų, "EasyJet" skraidina pigiai ir paprastai, o "Easy" kelionės laivais yra tokios pigios, kad savo kaina panašėja į autobusų keliones. Ir viskas įvilkta į standartinę korporacinę oranžinę "easy" spalvą, tad vartotojas visada žino, ko laukti: išgrynintos, geros paslaugos už ypač gerą kainą.
 
Darykite viską greitai - darykite viską ypač lėtai. Greitai - "McDonald's", o štai į kuriuos japonų restoranus neturint trijų laisvų valandų nėra ko eiti.
 
Galima siūlyti nepaprastą pasirinkimą - kiekvienos "Amoeba" muzikos parduotuvės asortimentą sudaro daugiau kaip 300.000 kompaktinių plokštelių. Arba labai smarkiai apriboti pasirinkimą - "In-N-Out" mėsainių restoranai siūlo tik septynis patiekalus, iš šių net trys - pieno kokteiliai, tačiau per metus kompanija uždirba daugiau pelno nei visa "McDonald's" imperija.
 
Skirkite nepaprastai daug dėmesio vieniems klientams, dėl kitų nekvaršinkite sau galvos: "American Express Centurion" kortelė - tik išrinktiesiems, o jei nepatenkate į vertingų klientų kategoriją, paskambinus į kai kuriuos bankus teks pakovoti dėl dėmesio.
 
Galima dirbti 24 valandas per parą arba vos kartą per metus: skirtingai nei visą parą veikiančios kai kurios JAV degalinės, tik kartą į metus atsidarančios "Helloween" parduotuvės per savaitę pasiekia tokią pat apyvartą.
 
Išskirtinumo vertė
 
Praėjusio dešimtmečio rinkodaros moto "Innovate, or die" (Inovuok arba mirk) dabar virto "Differentiate, or die" (Išsiskirk arba mirk). Gaminys ar paslauga nebūtinai turi būti patys moderniausi, patys naujoviškiausi ar net avangardiniai. Jie turi būti iš esmės kitokie. Tik pažiūrėkite į "Harley-Davidson". Nors naujieji jų motociklai ir yra techniškai modernūs, bet vartotojus labiausiai traukia būtent savitas ir nepakartojamas variklio garsas – tai lyg statuso ir priklausymo tam tikrai kastai simbolis. "Harley-Davidson" nesivargina pirkti reklamos žiniasklaidoje, skirtingai nei jų konkurentai, nors išvis neaišku, ar jie turi tikrų konkurentų? "Harley-Davidson" pardavinėja savo vardo naudojimo licencijas įvairių suvenyrų, kvepalų ir dezodorantų gamintojams, nes šis prekių ženklas jau seniai vartotojo sąmonėje nebeatskiriamas nuo tikro vyriškumo.
 
 
Tačiau tai nereiškia, kad pakanka bent kuo nors išsiskirti iš minios ir sėkmė garantuota. Pabrėžiama, kad produkto ar paslaugos išskirtinumas turi būti vertingas vartotojui. "Continental Airlines" oro linijos iki užkimimo gyrėsi, kad jos laivyną sudaro naujausių modelių orlaiviai, tačiau tai neišgelbėjo nuo vos bankrotu nepasibaigusio finansinio nuosmukio: vartotojai nesuvokė, koks skirtumas tarp naujutėlaičio ir kelerių metų senumo lėktuvo.
 
 
Todėl svarbu, kad išgrynintas skirtumas būtų lemiamas veiksnys. Būti pačiam geriausiam nereiškia būti matomam. Reikia ko nors daugiau. Juk akivaizdu, kad vartotojus šiais laikais daug sunkiau suvilioti paprasčiausiai trimituojant apie savo gaminio privalumus. Mes jau turime visko ir daug. Štai BMW, kažkada buvęs išskirtinio statuso simboliu, šiais laikais Vakaruose tapo lengvai prieinamas milijonams.
 
 
Vartotojai nori daugiau ir dažnai neaišku ko. Vienas įžymiausių šių laikų rašytojų Umberto Eco apie "Apple" kompiuterius rašė, kad "(...) "Mac" yra kaip Katalikų bažnyčia. Jie draugiški, linksmi ir paslaugūs. Įtikėjusiems į juos "Mac'ai" parodo, kaip žingsnis po žingsnio ir gali pasiekti - tegul ne Dangaus Karalystę, tai bent sulaukti to momento, kai Jūsų kūrinys bus išspausdintas".
 
 
Garsus kompozitorius Barry Adamsonas apie "Apple" yra pasakęs: "Apple" yra kaip keisti narkotikai, kuriais jūs negalite pasisotinti. Jie neturi būti vadinami "Mac'ais". Juos reikėtų vadinti "Crack'ais" (aliuzija į itin stiprų narkotiką).
 
 
Buvęs "Apple" korporacijos vadovas Gilas Amelio kalbėjo dar kategoriškiau: "Apple" yra kultas".
 
Kultas ir emocinis įvaizdis
 
Tačiau ar gaminys bei paslaugos realiai gali tapti kultu? Teigiama, kad teorijos apie tai, kad prekės ženklas turi turėti ryškų emocinį atspalvį, išprovokuoti tam tikrą vartotojo emocinę būseną, jau praeitis. Žmonės nebenori tikėti nerealiomis vizijomis. Asociacijos, kurias kuria kvepalų pardavėjai ar sportinės avalynės gamintojai, rodydami romantiškus vaizdus ar manekenes, tapnojančias Barbadoso paplūdimiais, nėra priimamos taip, kaip jos buvo priimamos praėjusį dešimtmetį. Johnas Grantas, kuris kadaise buvo emocinės rinkodaros pranašas ir parašė "The New Marketing Manifesto", savo naujoje knygoje "After Image" yra daug kategoriškesnis. Jis sako, kad įvaizdžiai, kuriuos formavo garsūs prekių ženklai, pasirodė tik iliuzijos, ir pateikia tokius pavyzdžius:
 
 
"Chanel" daro tave geidžiamą - pasipurškusi "Chanel" tu kvepi kaip tavo mama; "Carlsberg" alus paverčia tave šauniu vyruku - "Carlsberg" alus daro tave triukšmingą ir prakaituotą; "Nike" sportbačiai paverčia tave didvyriu - "Nike" nuskurdina tave 100 USD.
 
 
Vartotojai šiais laikais daug mieliau tiki realybės šou personažais - neįtikėtino populiarumo sulaukė MTV laidos "Jackass" ar "The Osbournes" bei dabartinės lietuviškos žiniasklaidos žvaigždės, išėjusios iš akvariumų ar barų, nei vos ne antgamtišku grožiu apdovanotomis manekenėmis.
Kai kurie prekių ženklai liko tik savotiškos ikonos. Kiti žengia daug toliau nei funkcinė ar emocinė rinkodara - jie turi visuomeninę prasmę. Jie tampa vartotojų pasaulėžiūros išraiška. Tai - geriausia, ko gali tikėtis prekės ženklas. O tai jau pirmieji kulto požymiai.
 
Sveiki atvykę į naują pasaulį
 
Daug kas sako, kad klasikiniai rinkodaros principai yra veiksmingi, ir jie visiškai teisūs. Tačiau kam tie principai taikytini? Kai kurie rinkodaros teoretikai radikaliai tikina, kad jie veiksmingi tik tiems vartotojams, kurių jau seniai nebėra - praėjusio amžiaus žmonėms, kuriuos buvo galima paveikti masine ir iš esmės apgaulinga rinkodara. Tokios dinozauriškos rinkodaros pavyzdžių iki šiol daugybė, tačiau, anot šių teoretikų, tai dar nieko neįrodo. Paprasčiausiai didelėms ir turtingoms korporacijoms daug lengviau viską daryti taip, kaip jos darė iki šiol, nei ieškoti naujų būdų. Kaip pakeisti daugybės reklamos vadybininkų mąstymą ir kaip kūrybiškiau panaudoti milžiniškus reklamos biudžetus?
 
 
Anot naujųjų rinkodaros principų šalininkų, šių laikų vartotojai jau yra kitokie. Daugelis turi išsiugdę imunitetą tradicinei, masinei rinkodarai, o televizijos reklaminius intarpus išnaudoja savaip – tuo metu eina į virtuvę ar tualetą. Tokiems vartotojams nebaisi akiplėšiškai aukšta kaina už išskirtinį gaminį, bet jie nesirengia mokėti nė cento daugiau už kasdienes prekes. JAV sėkmingai kuriasi vartotojų klubai, kuriuose susivieniję pirkėjai patys tampa mažmenininkais. Pavyzdžiui, naujakuriai, norėdami gražiai įsirengti namus, stoja į klubą ir įsipareigoja per metus išleisti ne mažiau nei 10.000 USD. Jie viską perka tiesiai iš didmenininkų tokiomis kainomis, apie kokias paprasti vartotojai net nedrįstų svajoti. Akivaizdu, kad tokių klubų nariai, pamatę 60% antkainius, kuriuos taiko įprastos parduotuvės baldams, apmušalams, audiniams, daugiau niekados nenorės pirkti šių prekių įprastu būdu. Maža to, jie pasistengs ir visus savo giminaičius bei pažįstamus aprūpinti tokiomis nuolaidomis.
 
 
Lygiai toks pats veiksmas vyksta interneto erdvėje. Per kelias minutes galima pasitikrinti, kur ta ar kita prekė kainuoja pigiau ir kur geresnės pardavimo sąlygos. Šių laikų vartotojai žino gerokai daugiau, gali kur kas daugiau ir nori daug daugiau. Vartotojai nebetiki išpuoselėtais įvaizdžiais, o tiki tuo, ką daro jų stabai. Mineralinis vanduo "Evian" Amerikoje, kur kokybiškas geriamasis vanduo teka iš daugybės čiaupų, išpopuliarėjo ne tik todėl, kad yra ypatingos kokybės, bet ir todėl, kad daug žvaigždžių paparacų buvo nufotografuotos būtent su "Evian" buteliuku rankoje. Šių laikų vartotojai labiau pasitiki bičiulio rekomendacija nei gatvėje įteiktu lankstinuku. Vartotojai renkasi tai, apie ką kalba kiti, bet nebūtinai "du už vieno kainą".
 
 
Neseniai rinkos tyrimų kompanijos "JD Power" atliktas tyrimas patvirtino, kad, JAV vartotojų nuomone, tokio dalyko kaip blogas automobilis nebėra. Visi šiais laikais parduodami nauji automobiliai yra geri ir atlieka savo funkciją - nuveža iš taško A į tašką B. Tačiau dar niekad žmonijos istorijoje vartotojai nebuvo tokie galingi, išlepinti ir išrankūs, kokie jie yra dabar. Jie gali pareikalauti, kad gamintojai keistų savo darbo tvarką ("Nike" gaminių boikotas dėl pažeistų darbininkų teisių) ar net produktą ("McDonald's" restoranų valgiaraščių pasikeitimas). Ir niekada vartotojai neturėjo tokio pasirinkimo, koks yra dabar. Pavyzdžiui, vidutinėje JAV parduotuvėje galima rasti 47 baliklio rūšis. Kokį rinksis vartotojas - geriausią, pigiausią ar tą, kuris buvo labiausiai reklamuotas? Gali būti, kad vartotojas tą dieną nesirinks jokio, nes jis pritaria prieš reklamą kovojančios organizacijos "Adbusters" paskelbtos Dienos be pirkinių (angl. - Buy Nothing Day) idėjai. Arba rinksis nemokamą.
 
"Wrigely's" muilo nebegamina
 
Rinkos tyrinėtojai Wendy Gordonas ir Virginia Valentine rašo: "Prekių ženklų realybė yra tokia, kad žmonės sukuria jų prasmę. Prekių ženklų savininkai to negali padaryti. Žinoma, jie atsakingi už tai, kad tam tikri signalai apie ženklą būtų skleidžiami, tačiau tie signalai yra interpretuojami dažnai visai ne taip, kaip norėjo patys kūrėjai. Prekių ženklai įsišaknija žmonių širdyse ir galvose".
 
 
Sėkmė laukia tų verslininkų, kurie sugebės vartotojams pasakyti tai, ką jie ir nori išgirsti, bet dar nežino, kol neišgirdo. Reikia turėti daug drąsos, kantrybės ir įžvalgos, kad pasitikėtume vartotojais tiek, jog leistume jiems patiems sukurti mūsų ir jų prekės ženklą. Išskirtinį, asmenišką, kultinį. Alexas Wipperfurthas savo knygoje "Brand Hijack - Marketing without marketing" teigia: "Tai žiauriai sunkus darbas, bet jis atsipirks su kaupu - jūsų klientai ilgai liks ištikimi jūsų prekės ženklui".
 
 
Kai kada tokiems darbams nereikia kosminių biudžetų ar brangiai apmokamų konsultantų. Štai kramtant "Wrigley's" kramtomąją gumą, verta prisiminti, kad "Wrigley's" kompanija pradėjo nuo to, kad gamino skalbimo miltelius, kurių pirkėjams parduotuvėse nemokamai siūlė ir muilo gabalėlį. Muilas tapo populiaresnis už miltelius ir tada "Wrigley's" šios prekės pirkėjams kaip priedą pasiūlė kramtomosios gumos, aišku, taip pat nemokamai. "Wrigely's" jau muilo nebegamina.
 
Autorius Vidas Jankauskas

O kaip elgtis, kai valdžia tave ir taip šūdu laiko? Moki mokesčius, stengies, gražini aplinką... O valdžia tau rodo špygą ir liepia eit žūt į karą vardan to, kad jie išlaikytų savo postus ir neateitų valdyti analogiški žmogėnai jiems.
 
Turi būt musulmonas, kad itikėt jog gausi ledų ir gražią paną po mirties

Myžniai esat, kas iš tos šeimos, vaikų, gražaus namo, ramaus gyvenimo užsieny, jei tavo vaikustės kieme bėgios ruspalaikių vaikai, tavo namas bus rusų alkašų landynė, o kiti lietuviai kentės rusų priespaudą? Kiekvienas pilietis privalo ginti savo tėvynę tiek pagal įstatymus, tiek pagal žmogiškumą

tiek treniravotes, saudet zombius, cs per naktis, battlefieldai visoki, o dabar jau begat vien tik paskaite straipsni delfyje, sitai tau didvyriai :D

duok i koki delfi, reik iskelt diskusija biski placiau :)

Šį kartą pašnekėkime apie gydytojus. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, yra ir nuoširdžių, ir ieškančių sau naudos. Pasitaikė dirbti vaistinėse ir pačiose poliklinikose, ir šalia jų, todėl tikrai galėjau susidaryti pakankamai išsamų vaizdą apie vykstančius procesus. Nesvarbu, ar vaistinės savininkas yra fizinis asmuo, ar firma, visada vyksta susitarimai su artimiausiai dirbančiais daktarais. Tai vyksta įvairiais būdais. Vienas iš jų - mokestis piniginiais kuponais. Kitas - atsiskaitymas vaistais. Nešneku jau apie įvairias dovanėles įvairių švenčių proga. Tuo suinteresuoti gydytojai siunčia savo pacientus į jų nurodytą vaistinę. O vaistinės ruošia ataskaitas apie gydytojų padarytą pelną jų vaistinei ir jam atsiskaito. Tai nėra pats blogiausias dalykas. Čia nenukenčia niekas: vaistinei gerai, gydytojui - taip pat. Pacientas taip pat nieko nepraranda, nes jis neprivalo eiti ten, kur jam pasakyta. Jo teisė yra rinktis ir jei jis bus protingas, pasikliaus savo nuomone.
 
Blogis slypi tame, kai gydytojo darbui įtaką daro vaistų firmų atstovai. Mainais į jų proteguojamų vaistų rašymą, žadamos kelionės, pamaloninama dovanomis, įvairiais kuponais. Jeigu artėja koks nors šeimos jubiliejus, parūpinama alkoholio ar net visas balius suorganizuojamas. Žinoma, ne už ačiū. Po to reikia atidirbti. Bet tai labai paprasta. Tai ne vagonus naktim iškraudinėt, kad galėtum papildomai užsidirbt. Reikia tik išrašyti daugiau tos firmos vaistų ir viskas bus įvykdyta. Mums, dirbantiems vaistinėje, labai lengva pasakyti, kuris gydytojas kuriai vaistų kompanijai atstovauja. Nieko tokio ypatingo galima būtų ir neįžvelgti, nes kažką išrašyti ligoniui vis tiek reikia.
 
Etiniai dalykai prasideda tada, kai ilgą laiką gydytam pacientui staiga pakeičiami vaistai. Būna trys atvejai. Pirmas, kai iš tikrųjų reikia kažką keisti dėl žmogaus sveikatos. Antra, kai tie vaistai iš tikrųjų lieka tie patys ( chemiškai), o pasikeičia tik firminis pavadinimas, ir, žinoma, gamintojas. Ir trečiu atveju, seniau vartoti vaistai pakeičiami visiškai kitais, kurie skiriasi iš savo cheminiu pavadinimu, ir gamintoju. Pirmu atveju viskas yra teisinga. Antru atveju tampa aišku, kad pas gydytoją apsilankė naujos vaistų firmos atstovas ir pateikė kažkokį ypatingą pasiūlymą. Tada gydytojas tik priklijuoja firminį lapelį su nauju vaisto pavadinimu ant recepto ir pasako, kad pirktų tik šitą, nes jis geresnis. Jei žmogus turi pažįstamų tarp gydytojų ar farmacininkų, jis pasielgs taip, kaip jie patars. Jei ne - jis besąlygiškai klausys gydytojo. Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės labai linkę klausyti daktarų ir primygtinai prašo duoti, kas parašyta, nes jei kitą kartą gydytojas pamatys, kad jis pirko ne tą, kas buvo išrašyta, tai labai barsis ir gali iš viso nerašyti daugiau vaistų. Tai daugiau liečia vyresniąją kartą. Jaunimas tokioms provokacijoms nelabai pasiduoda. Žinoma, pacientas gal labai ir nenukenčia, nes vis tiek gydymas išlieka toks pats, tik skiriasi gamintojas ir vaisto kaina, bet tas nežymus pakeitimas daug pasako apie gydytojo moralę. Trečiu atveju jau yra šiek tiek kitaip: pakeičiama viskas iš esmės. Gerai, jei tai daroma tik dėl ligonio. Nes geram gydytojui kartais tenka ilgą kelią nueiti, kad pritaikyti ligoniui tinkamus vaistus. Ir kol jis jų neatranda, rašo vis naujus derinius. Tai yra labai sveikintina. Tik šiuo atveju paciento kiekvieną mėnesį yra klausiama įvairių dalykų apie savijautą, kad išsiaiškinti, ar padeda esami vaistai, ar vėl reikia kažką bandyti naujo. Vieniems kaip pašalinis poveikis atsiranda kosulys, kitus, pykina, kitiems prasideda alergija. Tokiu atveju ir yra keičiami vaistai. Bet man yra žinoma ne vienas atvejis, kai staiga pakeičiami 3-4 vaistai kitos vienos firmos vaistais, nors žmogus juos puikiai toleravo ir jie jam gerai veikė. Vienas toks žmogelis pats paklausė manęs, kai aš jam sudėjau nematytus vaistus. Sako, ką jūs man čia duodate, aš juk ne tuos vartoju vaistus, duokite ankstesnius. Bet čia jau aš niekuo negaliu jam padėti tik pasiūlyti pačiam pasiaiškinti su gydančiu gydytoju. O kartą paklausiau aš, kodėl pakeisti vaistai ( tokia jau mano profesija, kad turiu domėtis visais įdomiais ar keistais įvykiais).
 
Tai tas ligoniukas ir sako:
-Nesuprantu, taip buvo gerai, kad jau parinkti vaistai tiko, labai gerai veikė, kartu džiaugėmės su daktare, kad pavyko suvaldyti ligą ir ji man sako, kad parašys naujus.
 
O tie nauji yra visi vieno gamintojo. Iš tikrųjų nieko blogo, kad jie vieno gamintojo, gal net ir geriau. Bet keistas kitas dalykas: kad neseniai per vaistines pralėkė atstovė, "paprašė", kad daugiau užsakytume tam tikrų vaistų, nes ji jau apsilankė gydymo įstaigose ir dabar daktarai pradės rašyti šiuos vaistus. Ne kartą buvau liudininkas situacijų, kai pas mane į vaistinę gydytojas iš poliklinikos (nes vaistinė yra tam pačiam pastate) ateina kartu su ligoniu ir su receptais, kuriuose viskas privalo būti parašyta tik tarptautiniais pavadinimais, o ne firminiais ir nurodo man, kokius vaistus aš privalau duoti pacientui. Mat pagal dabar Lietuvoj galiojančius įstatymus dabar griežtai reikalaujama rašyti ne firminiais pavadinimais ir vaistinėj žmogus gali rinktis iš daugelio gamintojų, o kad jis taip nepadarytų, stovi šalia gydytojas, kuris įtikinamai sako, kad turi pirkti šitą, ir tik šitą. Kaip minėjau anksčiau, taip kartoju ir dar kartą, kad ne visi mes esame parsidavę kažkam, bet labai gaila, kad dar daug kur klesti korupcija, materializmas, kyšiai, o moralinės vertybės nyksta.
 
Dar labai gaila, kad ligonis jam rūpimus klausimus kelia ne gydytojo kabinete, o vaistinėje. Kai pasidomiu, kodėl jis viso to nepaklausė gydytojo, dažniausiai išgirstu tokius atsakymus: nenorėjau jo trukdyti, jis labai skubėjo, buvo labai daug žmonių, nenorėjau supykdyti (!). Bet jei tau pačiam nerūpės savo sveikata, tai ji ir niekam nerūpės labiau. Todėl visada aiškinkitės, klauskite savo gydančių gydytojų visko, kas jums rūpi ir kai išeinate iš jo kabineto su receptu ir ant jo priklijuotu firminiu konkrečiu vaisto pavadinimu arba iš viso tik tuo lapeliu, tai nepatingėkite pereiti per kelias vaistines ir sužinoti ne vieno specialisto nuomonės. Gal gausite pigesnį analogą, gal geresnį savo gydančiom savybėm, bent jau galėsite pasirinkti ne iš vieno preparato. O gal jums ir vėl nepasiseks, nes susidursite su nesąžiningu vaistininku:). Todėl ir sakau - išklausykite bent kelių nuomonių.
 
Šaltinis: http://vaistininkouzrasai.lt/

Gal gali paaiškint, kokiu būdu čia galima vertinti žmones pagal išvaizdą arba amžių? Thank you

Rusija užsimojo sugauti ir nubausti prieš ketvirtį amžiaus sovietų kariuomenėje tarnauti atsisakiusius Lietuvos vyrus. Generalinė prokuratūra iš Rusijos sulaukė teisinės pagalbos prašymo ir jį atmetė. Valstybės saugumo departamentas pataria į okupacinę armiją eiti atsisakiusiems Lietuvos gyventojams vengti kelionių į ES ir NATO nepriklausančias šalis.
 
http://tv.lrytas.lt/?id=14101844191408584700

Tai čia tie vmi reikalai jau nebe tinklapio autoriaus atsakomybė.
O idėja tikrai gera :)