radianas

Aš padariau savo skelbimų sąrašą. http://skelbimai.vhost.lt

Sveiki! Labai gera nemokamu skelbimu automobilininkams svetaine yra autobiuras.lt Adresas butu http://autobiuras.lt Ten radau daug nebrangiu automobiliu ir pats ten talpinau savo skelbimus. Google ziuriu ja daznai rodo,sulaukiau ir skambuciu.

Nemokami skelbimai Pridekite mano.

http://naujiskelbimai.lt

Ankščiau ar vėliau tokie dalykai turėjo atsirasti,viskas sparčiai tobulėja ^_^

Tikėkimės, kad čia tik erezijos. Norisi dar gyvenimu pasidžiaugti.

Jau ir taip negera darosi nuo delfio paistalu, tai dar ir cia platini erezijas :)

Pries tuos referendumus reiketu pravest egzaminus, nes negalima taip zmonem akylai duot balsuot uz viska apie ka jie nenusimano

Esu aš kažkiek bandęs apie tai šnekėt. Vienas iš paminėtųjų katalogų yra mano :))
 
Marius yra sudaręs šiokį tokį sąrašą PR direktorijų ir straipsnių katalogų - http://blog.lrytas.lt/web20/2009/11/straipsniu-katalogai-pranesimai-spaudai/
 
Taip pat nepaminėjai - http://straipsniudirektorija.lt . Manau seniausia ir daugiausiai naudos duodanti, autoritetingiausia direktorija :)

Penkiametis Kristofferis Von Hasselis iš San Diego (JAV) nuo šiol „Microsoft“ tinklalapyje įrašytas greta bendrovės saugos inžinierių – berniukas rado „Xbox“ saugumo spragą, dėl kurios galėjo įsijungti konsolę nesuvedęs jo tėčio sugalvoto slaptažodžio.
Šaltinis:http://www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/technologijos/saugumo-spraga-xbox-konsoleje-aptikes-penkiametis-tapo-microsoft-saugos-inzinieriumi-646-417891?cf=mokslasit
Atlygis privertė nusišypsot :D

Šveicarijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje. Paslaugų sektoriuje dirba apie trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų. Nustatyta, kad Ciurichas ir Ženeva, pagal gyvenimo kokybę, užima antrą ir trečią vietas pasaulyje
 
(Kantonai - Šveicarijos administracinio suskirstymo vienetai ir yra kaip atskira valstybėlė turinti savivaldą ir įeinanti į Šveicarijos Konfederacijos sudėtį.)
 
Šalį sudaro 26 kantonai. Šveicarija šiaurėje ribojasi su Vokietija, rytuose su Austrija ir Lichtenšteinu, pietuose su Italija, vakaruose su Prancūzija. Šveicarijoje vartojamos keturios oficialiosios kalbos: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, 2004 m. prisijungė prie Šengeno erdvės.
 
Šveicarija laikoma viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio valstybių. Pagal BVP, kuris 2007 m. siekė 424 milijardų JAV dolerių, ji buvo 20 vietoje ir 4 pagal BVP vienam gyventojui tenkant 58 084 JAV dolerių. Pasaulio ekonomikos forumo pranešime (Global Competitiveness Report) 2009–2010 m. kuris matuoja šalių konkurencingumą, Šveicarija užėmė pirmąją vietą prieš JAV ir Singapūrą. Šveicarijos ekonomika yra viena iš labiausiai stabiliausių pasaulio ekonomikų. Kaip sėkmės veiksnys ypač pasižymi kainų stabilumas. 2008 m. metinė infliacija sudarė 2,4 %, pirmą kartą nuo 1994 m. siekė virš 1,8 %
Nuo 1848 m. Šveicarija yra federacinė respublika, kurios politinė sistema remiasi dviem kertiniais pamatais:
1)tiesiogine demokratija (tauta referendumų keliu ir kitomis iniciatyvomis daro tiesioginę įtaką vyriausybės veiklai)
2)pabrėžtinu federalizmu su aiškiai išreikšta daline kantonų autonomija ir stipriu kantonų dalyvavimu šalies politinės valios formavime
 
Būdama neutrali, Šveicarija išlieka viena labiausiai ginkluotų pasaulio valstybių. Visiems vyrams yra privaloma karinė tarnyba ir kasmetiniai karinio parengimo kursai. Jos kariai dalyvauja įvairiose Jungtinių tautų taikos palaikymo operacijose.
 
Šveicarijos aštuoni milijonai piliečių yra kviečiami į rinkimus iki keturių kartų per metus vien dėl nacionalinių rinkimų. Apie balsavimo dažnumą galima pasakyti du faktus: konstitucinės pataisos gali būti svarstomos, jeigu surenkama 100 000 parašų per 18 mėnesių, ir visi Konstitucijos keitimai negali įsigalioti be referendumo. Šveicarijos piliečiai gali inicijuoti referendumą dėl bet kurio įstatymo, jei surenka 50 000 parašų per 100 dienų. Per kelerius pastaruosius metus šveicarai balsavo dėl konstitucinių pataisų, susijusių su šaunamųjų ginklų smurtu, sumanios slaugos įvedimu, apsauga nuo pasyvaus rūkymo, reikalavimu leisti piliečiams balsuoti dėl pritarimo tarptautinėms sutartims, dėl taisyklės, kad nė vienas negalėtų uždirbti per metus mažiau, nei geriausiai apmokamas vadybininkas uždirba per mėnesį.
 
Nuolatinis sąveikavimas sukūrė retą balansą tarp piliečių ir valdžios. Valdžios komisijos yra skatinamos leisti įstatymus, kurie pereitų skrupulingą parlamento ir žmonių patikrinimą. Ir valdžia skiria daug laiko, kad supažindintų publiką su savo sprendimais. Nenuostabu, jog įstatymų leidėjų tokios pastangos yra kruopščiai tikrinamos: aktyvi visuomenės dalis reikalavo, kad valdžios atstovai susilaikytų nuo savo pasiūlymų aktyvaus protegavimo ir leistų žmonėms apsispręsti dėl konkrečių klausimų be valdžios įsikišimo. Panašiai prekybos asociacijos, viešai finansuojamos medijos priemonės ir visuomenė yra sukritikavusios politikų išlaidas rinkimų kampanijoms. Kaip žinoma, šveicarų įstatymai draudžia politinę reklamą televizijoje ir radijuje. Žinoma, tai nereiškia, kad rinkėjai yra tobulai informuoti. Nemokamų laikraščių atsiradimas, spaudimas žiniasklaidos grupėms ir vis didesnė pramogų svarba grėsė informacijos kokybei ir įvairovei.
 
Dėl Šveicarijos politinės sistemos jos konstitucija yra dažnai keičiama piliečių. Akcentavimas, kad piliečiai turi teisę keisti konstituciją pagal savo pažiūras, kartais baigdavosi kolizija su aukščiausiuoju įstatymu ir tarptautine humanitarine teise. Pavyzdžiui, populiarios dešiniųjų iniciatyvos kaip minaretų statybos draudimas prieštaravo Šveicarijos konstitucijos užtikrintai tikėjimo laisvei ar nusikaltusių imigrantų deportavimas prieštaravo tarptautinės humanitarinės teisės sutartims. Konstitucinis teismas, kuris buvo atsakingas, kad tokių prieštaravimų nebūtų, pasirodė sunkiai galintis kovoti su tiesiogine demokratija. 1990-aisiais jis anuliavo vieno kantono sprendimą neleisti moterims balsuoti. Nuo tada jis retai aktyviai įsikišdavo, išvengdamas netgi pagarsėjusio 2009 m. sprendimo dėl minaretų statybos. Kita vertus, požiūris, jog aukščiausia yra piliečių valia, susilpnino suvokimą apie įstatymo viršenybę.
 
Galima klausti, ar visa likusi Europa turėtų priimti šveicarišką modelį? Kad valdžia veiktų, jai reikia legitimumo. Jis pasiekiamas įtraukiant kuo daugiau žmonių. Politinis veiksmingumas savo ruožtu pasiekiamas, kada viešoji nuomonė išsako ją įstatymų leidžiamajai valdžiai. Šveicarija politinio veiksmingumo ir legitimumo atžvilgiu yra pasiekusi aukštų rezultatų.
 
Šveicarų sistema gali pamokyti europinį projektą keturių dalykų. Pirma, maža yra gražu. Šveicarijos dėmesys mažiems administracijos kantonams gali būti perimtas kaip modelis Europai, kurią sudaro daug regionų. Šveicarijos įgūdžiai dorojantis su keturiomis oficialiomis kalbomis yra kaip vienybės ir įvairovės pavyzdys, kurio ES siekia. Antra, dažna ir tiesioginė sąveika tarp visuomenės ir valdžios daro pastarąją labiau priimtiną. Europa turi dramatiškai pagerinti valdžios ir žmonių santykius, jeigu ji toliau nenori prarasti visuomenės pasitikėjimo. Trečia, tiesioginė sąveika valdžią daro ne tik labiau priimtiną, bet taip pat piliečiai jaučiasi atsakingesni už valstybės reikalus ir labiau linkę dalyvauti valdant šalį. Ketvirta, sėkmė globaliame pasaulyje priklauso nuo integracijos ir autonomijos suliejimo. Šveicarijai sekasi, kadangi ji tuo pat metu yra susaistyta su Europa ir išlaikiusi savo autonomiją. Europiniu mastu tai reikštų atsisakyti visiškos integracijos ir būti labiau nuosaikiai, kokia ir yra Šveicarija. Tai ir būtų tas sprendimas krizių ir keitimosi laikotarpiu

Protingi zmones i valdzia neina, nes prisitaiko prie aplinkos. O aplinka tokia, kad protingas zmogus gali zymiai geriau gyventi budamas verslininku, nei klerku. O tie kurie eina, tai niekur daugiau netinkami, ju gyvenimo budas yra nedirbt, bet sneket. Neveltui pririnkta aktoriu buvo i seima, nes jiem lengva perteikti emocijas is anapus ekrano, bomzam ir seip frontam. Kas tie aktoriai? Ka jie zino apie ekonomika, teise, motyvavima ir panasiai?
Prezidento rinkimai: kodel prezidentu gali buti tik link pencijos artejantis zmogus? Nes pas mus visuomeneje iprasta, kad "protingi" zmones yra tik prazile zmones. Ir visai nesvarbu, kad jie sviesmeciais atsilike nuo realybes, kad ju smegenys veikia 100 kartu leciau uz dabartinio jaunimo. Ir visai nesvarbu, kad siai dienai 25metu zmogus gali buti pasiekes savo gyvenime daugiau nei grybauskaite ar koks lasas pasieks per visa gyvenima - jis prezidentu buti negali :D
Arba referendumai del kuriu surinkti 300 000 balsu :D nu tai cia tokios utopines sistemos pertvarkymo inicijavimo joks lyderis nenores imtis, nebent jo svajone bus perdaryt Lietuva

Šveicarijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje. Paslaugų sektoriuje dirba apie trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų. Nustatyta, kad Ciurichas ir Ženeva, pagal gyvenimo kokybę, užima antrą ir trečią vietas pasaulyje
 
(Kantonai - Šveicarijos administracinio suskirstymo vienetai ir yra kaip atskira valstybėlė turinti savivaldą ir įeinanti į Šveicarijos Konfederacijos sudėtį.)
 
Šalį sudaro 26 kantonai. Šveicarija šiaurėje ribojasi su Vokietija, rytuose su Austrija ir Lichtenšteinu, pietuose su Italija, vakaruose su Prancūzija. Šveicarijoje vartojamos keturios oficialiosios kalbos: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, 2004 m. prisijungė prie Šengeno erdvės.
 
Šveicarija laikoma viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio valstybių. Pagal BVP, kuris 2007 m. siekė 424 milijardų JAV dolerių, ji buvo 20 vietoje ir 4 pagal BVP vienam gyventojui tenkant 58 084 JAV dolerių. Pasaulio ekonomikos forumo pranešime (Global Competitiveness Report) 2009–2010 m. kuris matuoja šalių konkurencingumą, Šveicarija užėmė pirmąją vietą prieš JAV ir Singapūrą. Šveicarijos ekonomika yra viena iš labiausiai stabiliausių pasaulio ekonomikų. Kaip sėkmės veiksnys ypač pasižymi kainų stabilumas. 2008 m. metinė infliacija sudarė 2,4 %, pirmą kartą nuo 1994 m. siekė virš 1,8 %
Nuo 1848 m. Šveicarija yra federacinė respublika, kurios politinė sistema remiasi dviem kertiniais pamatais:
1)tiesiogine demokratija (tauta referendumų keliu ir kitomis iniciatyvomis daro tiesioginę įtaką vyriausybės veiklai)
2)pabrėžtinu federalizmu su aiškiai išreikšta daline kantonų autonomija ir stipriu kantonų dalyvavimu šalies politinės valios formavime
 
Būdama neutrali, Šveicarija išlieka viena labiausiai ginkluotų pasaulio valstybių. Visiems vyrams yra privaloma karinė tarnyba ir kasmetiniai karinio parengimo kursai. Jos kariai dalyvauja įvairiose Jungtinių tautų taikos palaikymo operacijose.
 
Šveicarijos aštuoni milijonai piliečių yra kviečiami į rinkimus iki keturių kartų per metus vien dėl nacionalinių rinkimų. Apie balsavimo dažnumą galima pasakyti du faktus: konstitucinės pataisos gali būti svarstomos, jeigu surenkama 100 000 parašų per 18 mėnesių, ir visi Konstitucijos keitimai negali įsigalioti be referendumo. Šveicarijos piliečiai gali inicijuoti referendumą dėl bet kurio įstatymo, jei surenka 50 000 parašų per 100 dienų. Per kelerius pastaruosius metus šveicarai balsavo dėl konstitucinių pataisų, susijusių su šaunamųjų ginklų smurtu, sumanios slaugos įvedimu, apsauga nuo pasyvaus rūkymo, reikalavimu leisti piliečiams balsuoti dėl pritarimo tarptautinėms sutartims, dėl taisyklės, kad nė vienas negalėtų uždirbti per metus mažiau, nei geriausiai apmokamas vadybininkas uždirba per mėnesį.
 
Nuolatinis sąveikavimas sukūrė retą balansą tarp piliečių ir valdžios. Valdžios komisijos yra skatinamos leisti įstatymus, kurie pereitų skrupulingą parlamento ir žmonių patikrinimą. Ir valdžia skiria daug laiko, kad supažindintų publiką su savo sprendimais. Nenuostabu, jog įstatymų leidėjų tokios pastangos yra kruopščiai tikrinamos: aktyvi visuomenės dalis reikalavo, kad valdžios atstovai susilaikytų nuo savo pasiūlymų aktyvaus protegavimo ir leistų žmonėms apsispręsti dėl konkrečių klausimų be valdžios įsikišimo. Panašiai prekybos asociacijos, viešai finansuojamos medijos priemonės ir visuomenė yra sukritikavusios politikų išlaidas rinkimų kampanijoms. Kaip žinoma, šveicarų įstatymai draudžia politinę reklamą televizijoje ir radijuje. Žinoma, tai nereiškia, kad rinkėjai yra tobulai informuoti. Nemokamų laikraščių atsiradimas, spaudimas žiniasklaidos grupėms ir vis didesnė pramogų svarba grėsė informacijos kokybei ir įvairovei.
 
Dėl Šveicarijos politinės sistemos jos konstitucija yra dažnai keičiama piliečių. Akcentavimas, kad piliečiai turi teisę keisti konstituciją pagal savo pažiūras, kartais baigdavosi kolizija su aukščiausiuoju įstatymu ir tarptautine humanitarine teise. Pavyzdžiui, populiarios dešiniųjų iniciatyvos kaip minaretų statybos draudimas prieštaravo Šveicarijos konstitucijos užtikrintai tikėjimo laisvei ar nusikaltusių imigrantų deportavimas prieštaravo tarptautinės humanitarinės teisės sutartims. Konstitucinis teismas, kuris buvo atsakingas, kad tokių prieštaravimų nebūtų, pasirodė sunkiai galintis kovoti su tiesiogine demokratija. 1990-aisiais jis anuliavo vieno kantono sprendimą neleisti moterims balsuoti. Nuo tada jis retai aktyviai įsikišdavo, išvengdamas netgi pagarsėjusio 2009 m. sprendimo dėl minaretų statybos. Kita vertus, požiūris, jog aukščiausia yra piliečių valia, susilpnino suvokimą apie įstatymo viršenybę.
 
Galima klausti, ar visa likusi Europa turėtų priimti šveicarišką modelį? Kad valdžia veiktų, jai reikia legitimumo. Jis pasiekiamas įtraukiant kuo daugiau žmonių. Politinis veiksmingumas savo ruožtu pasiekiamas, kada viešoji nuomonė išsako ją įstatymų leidžiamajai valdžiai. Šveicarija politinio veiksmingumo ir legitimumo atžvilgiu yra pasiekusi aukštų rezultatų.
 
Šveicarų sistema gali pamokyti europinį projektą keturių dalykų. Pirma, maža yra gražu. Šveicarijos dėmesys mažiems administracijos kantonams gali būti perimtas kaip modelis Europai, kurią sudaro daug regionų. Šveicarijos įgūdžiai dorojantis su keturiomis oficialiomis kalbomis yra kaip vienybės ir įvairovės pavyzdys, kurio ES siekia. Antra, dažna ir tiesioginė sąveika tarp visuomenės ir valdžios daro pastarąją labiau priimtiną. Europa turi dramatiškai pagerinti valdžios ir žmonių santykius, jeigu ji toliau nenori prarasti visuomenės pasitikėjimo. Trečia, tiesioginė sąveika valdžią daro ne tik labiau priimtiną, bet taip pat piliečiai jaučiasi atsakingesni už valstybės reikalus ir labiau linkę dalyvauti valdant šalį. Ketvirta, sėkmė globaliame pasaulyje priklauso nuo integracijos ir autonomijos suliejimo. Šveicarijai sekasi, kadangi ji tuo pat metu yra susaistyta su Europa ir išlaikiusi savo autonomiją. Europiniu mastu tai reikštų atsisakyti visiškos integracijos ir būti labiau nuosaikiai, kokia ir yra Šveicarija. Tai ir būtų tas sprendimas krizių ir keitimosi laikotarpiu

Liaudi sudaro mase, o mase per diena nepasikeicia. O lyderiai, sviesus zmones, ju yra vienetai, tokiu kaip Meilutyte visam pasauli islenda po viena, bet kai jie islenda, jie islenda is visos mases akimirksniu. O kas butu jeigu i musu valdzia iseitu savotiski Meilutyte, Sabonis ir Alekna. Tiesiog susidarytu palankios salygos, tie lyderiai kaskaip turi susikrauti politini kapitala, kad juos nuolat isrinktu i valdzia, kaip kad Grybauskaite. Jie turi tureti milziniska itaka, atsparuma verslinyku itakoms ir t.t. Nu ir ka, jeigu Meilutyte nuplauke pirma, kodel tas lyderis, tarkim kaip anksciau buvo Landsbergis, kodel toks lyderis ar keli lyderiai negali visos tautos pritraukti prie saves labai protingais ir garsiais zodziais. Kaip kad tai daro JAV zymieji prezidentai? O su tais protingais zodziai imti ir viska padaryti? Ka, Lietuvoj protingu zmoniu nera? Zmoniu yra ir yra, bet lyderiu as nematau. Vel viskas atsisuka i zmones. Yra du paprasti dalykai. Arba mes gaunam per stebukla protingesne valdzia uz liaudi arba mes laukiam 50m. ir uzsigauginam visa liaudi protinga. CIa tik laiko klausimas.
Landsbergis tai atsirado tinkamu laiku tinkamoj vietoj. Dabar panasu, kad teks laukti visos liaudies, kol atsivilks is paskos...
Bet kita vertus, toks Putinas pavelavo, jau mes ir ES ir NATO esam, gali dabar rukyti, nes musu liaudis kiekvienais metais auga.

Šveicarijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje. Paslaugų sektoriuje dirba apie trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų. Nustatyta, kad Ciurichas ir Ženeva, pagal gyvenimo kokybę, užima antrą ir trečią vietas pasaulyje
 
(Kantonai - Šveicarijos administracinio suskirstymo vienetai ir yra kaip atskira valstybėlė turinti savivaldą ir įeinanti į Šveicarijos Konfederacijos sudėtį.)
 
Šalį sudaro 26 kantonai. Šveicarija šiaurėje ribojasi su Vokietija, rytuose su Austrija ir Lichtenšteinu, pietuose su Italija, vakaruose su Prancūzija. Šveicarijoje vartojamos keturios oficialiosios kalbos: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, 2004 m. prisijungė prie Šengeno erdvės.
 
Šveicarija laikoma viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio valstybių. Pagal BVP, kuris 2007 m. siekė 424 milijardų JAV dolerių, ji buvo 20 vietoje ir 4 pagal BVP vienam gyventojui tenkant 58 084 JAV dolerių. Pasaulio ekonomikos forumo pranešime (Global Competitiveness Report) 2009–2010 m. kuris matuoja šalių konkurencingumą, Šveicarija užėmė pirmąją vietą prieš JAV ir Singapūrą. Šveicarijos ekonomika yra viena iš labiausiai stabiliausių pasaulio ekonomikų. Kaip sėkmės veiksnys ypač pasižymi kainų stabilumas. 2008 m. metinė infliacija sudarė 2,4 %, pirmą kartą nuo 1994 m. siekė virš 1,8 %
Nuo 1848 m. Šveicarija yra federacinė respublika, kurios politinė sistema remiasi dviem kertiniais pamatais:
1)tiesiogine demokratija (tauta referendumų keliu ir kitomis iniciatyvomis daro tiesioginę įtaką vyriausybės veiklai)
2)pabrėžtinu federalizmu su aiškiai išreikšta daline kantonų autonomija ir stipriu kantonų dalyvavimu šalies politinės valios formavime
 
Būdama neutrali, Šveicarija išlieka viena labiausiai ginkluotų pasaulio valstybių. Visiems vyrams yra privaloma karinė tarnyba ir kasmetiniai karinio parengimo kursai. Jos kariai dalyvauja įvairiose Jungtinių tautų taikos palaikymo operacijose.
 
Šveicarijos aštuoni milijonai piliečių yra kviečiami į rinkimus iki keturių kartų per metus vien dėl nacionalinių rinkimų. Apie balsavimo dažnumą galima pasakyti du faktus: konstitucinės pataisos gali būti svarstomos, jeigu surenkama 100 000 parašų per 18 mėnesių, ir visi Konstitucijos keitimai negali įsigalioti be referendumo. Šveicarijos piliečiai gali inicijuoti referendumą dėl bet kurio įstatymo, jei surenka 50 000 parašų per 100 dienų. Per kelerius pastaruosius metus šveicarai balsavo dėl konstitucinių pataisų, susijusių su šaunamųjų ginklų smurtu, sumanios slaugos įvedimu, apsauga nuo pasyvaus rūkymo, reikalavimu leisti piliečiams balsuoti dėl pritarimo tarptautinėms sutartims, dėl taisyklės, kad nė vienas negalėtų uždirbti per metus mažiau, nei geriausiai apmokamas vadybininkas uždirba per mėnesį.
 
Nuolatinis sąveikavimas sukūrė retą balansą tarp piliečių ir valdžios. Valdžios komisijos yra skatinamos leisti įstatymus, kurie pereitų skrupulingą parlamento ir žmonių patikrinimą. Ir valdžia skiria daug laiko, kad supažindintų publiką su savo sprendimais. Nenuostabu, jog įstatymų leidėjų tokios pastangos yra kruopščiai tikrinamos: aktyvi visuomenės dalis reikalavo, kad valdžios atstovai susilaikytų nuo savo pasiūlymų aktyvaus protegavimo ir leistų žmonėms apsispręsti dėl konkrečių klausimų be valdžios įsikišimo. Panašiai prekybos asociacijos, viešai finansuojamos medijos priemonės ir visuomenė yra sukritikavusios politikų išlaidas rinkimų kampanijoms. Kaip žinoma, šveicarų įstatymai draudžia politinę reklamą televizijoje ir radijuje. Žinoma, tai nereiškia, kad rinkėjai yra tobulai informuoti. Nemokamų laikraščių atsiradimas, spaudimas žiniasklaidos grupėms ir vis didesnė pramogų svarba grėsė informacijos kokybei ir įvairovei.
 
Dėl Šveicarijos politinės sistemos jos konstitucija yra dažnai keičiama piliečių. Akcentavimas, kad piliečiai turi teisę keisti konstituciją pagal savo pažiūras, kartais baigdavosi kolizija su aukščiausiuoju įstatymu ir tarptautine humanitarine teise. Pavyzdžiui, populiarios dešiniųjų iniciatyvos kaip minaretų statybos draudimas prieštaravo Šveicarijos konstitucijos užtikrintai tikėjimo laisvei ar nusikaltusių imigrantų deportavimas prieštaravo tarptautinės humanitarinės teisės sutartims. Konstitucinis teismas, kuris buvo atsakingas, kad tokių prieštaravimų nebūtų, pasirodė sunkiai galintis kovoti su tiesiogine demokratija. 1990-aisiais jis anuliavo vieno kantono sprendimą neleisti moterims balsuoti. Nuo tada jis retai aktyviai įsikišdavo, išvengdamas netgi pagarsėjusio 2009 m. sprendimo dėl minaretų statybos. Kita vertus, požiūris, jog aukščiausia yra piliečių valia, susilpnino suvokimą apie įstatymo viršenybę.
 
Galima klausti, ar visa likusi Europa turėtų priimti šveicarišką modelį? Kad valdžia veiktų, jai reikia legitimumo. Jis pasiekiamas įtraukiant kuo daugiau žmonių. Politinis veiksmingumas savo ruožtu pasiekiamas, kada viešoji nuomonė išsako ją įstatymų leidžiamajai valdžiai. Šveicarija politinio veiksmingumo ir legitimumo atžvilgiu yra pasiekusi aukštų rezultatų.
 
Šveicarų sistema gali pamokyti europinį projektą keturių dalykų. Pirma, maža yra gražu. Šveicarijos dėmesys mažiems administracijos kantonams gali būti perimtas kaip modelis Europai, kurią sudaro daug regionų. Šveicarijos įgūdžiai dorojantis su keturiomis oficialiomis kalbomis yra kaip vienybės ir įvairovės pavyzdys, kurio ES siekia. Antra, dažna ir tiesioginė sąveika tarp visuomenės ir valdžios daro pastarąją labiau priimtiną. Europa turi dramatiškai pagerinti valdžios ir žmonių santykius, jeigu ji toliau nenori prarasti visuomenės pasitikėjimo. Trečia, tiesioginė sąveika valdžią daro ne tik labiau priimtiną, bet taip pat piliečiai jaučiasi atsakingesni už valstybės reikalus ir labiau linkę dalyvauti valdant šalį. Ketvirta, sėkmė globaliame pasaulyje priklauso nuo integracijos ir autonomijos suliejimo. Šveicarijai sekasi, kadangi ji tuo pat metu yra susaistyta su Europa ir išlaikiusi savo autonomiją. Europiniu mastu tai reikštų atsisakyti visiškos integracijos ir būti labiau nuosaikiai, kokia ir yra Šveicarija. Tai ir būtų tas sprendimas krizių ir keitimosi laikotarpiu

Šveicarijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje. Paslaugų sektoriuje dirba apie trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų. Nustatyta, kad Ciurichas ir Ženeva, pagal gyvenimo kokybę, užima antrą ir trečią vietas pasaulyje
 
(Kantonai - Šveicarijos administracinio suskirstymo vienetai ir yra kaip atskira valstybėlė turinti savivaldą ir įeinanti į Šveicarijos Konfederacijos sudėtį.)
 
Šalį sudaro 26 kantonai. Šveicarija šiaurėje ribojasi su Vokietija, rytuose su Austrija ir Lichtenšteinu, pietuose su Italija, vakaruose su Prancūzija. Šveicarijoje vartojamos keturios oficialiosios kalbos: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, 2004 m. prisijungė prie Šengeno erdvės.
 
Šveicarija laikoma viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio valstybių. Pagal BVP, kuris 2007 m. siekė 424 milijardų JAV dolerių, ji buvo 20 vietoje ir 4 pagal BVP vienam gyventojui tenkant 58 084 JAV dolerių. Pasaulio ekonomikos forumo pranešime (Global Competitiveness Report) 2009–2010 m. kuris matuoja šalių konkurencingumą, Šveicarija užėmė pirmąją vietą prieš JAV ir Singapūrą. Šveicarijos ekonomika yra viena iš labiausiai stabiliausių pasaulio ekonomikų. Kaip sėkmės veiksnys ypač pasižymi kainų stabilumas. 2008 m. metinė infliacija sudarė 2,4 %, pirmą kartą nuo 1994 m. siekė virš 1,8 %
Nuo 1848 m. Šveicarija yra federacinė respublika, kurios politinė sistema remiasi dviem kertiniais pamatais:
1)tiesiogine demokratija (tauta referendumų keliu ir kitomis iniciatyvomis daro tiesioginę įtaką vyriausybės veiklai)
2)pabrėžtinu federalizmu su aiškiai išreikšta daline kantonų autonomija ir stipriu kantonų dalyvavimu šalies politinės valios formavime
 
Būdama neutrali, Šveicarija išlieka viena labiausiai ginkluotų pasaulio valstybių. Visiems vyrams yra privaloma karinė tarnyba ir kasmetiniai karinio parengimo kursai. Jos kariai dalyvauja įvairiose Jungtinių tautų taikos palaikymo operacijose.
 
Šveicarijos aštuoni milijonai piliečių yra kviečiami į rinkimus iki keturių kartų per metus vien dėl nacionalinių rinkimų. Apie balsavimo dažnumą galima pasakyti du faktus: konstitucinės pataisos gali būti svarstomos, jeigu surenkama 100 000 parašų per 18 mėnesių, ir visi Konstitucijos keitimai negali įsigalioti be referendumo. Šveicarijos piliečiai gali inicijuoti referendumą dėl bet kurio įstatymo, jei surenka 50 000 parašų per 100 dienų. Per kelerius pastaruosius metus šveicarai balsavo dėl konstitucinių pataisų, susijusių su šaunamųjų ginklų smurtu, sumanios slaugos įvedimu, apsauga nuo pasyvaus rūkymo, reikalavimu leisti piliečiams balsuoti dėl pritarimo tarptautinėms sutartims, dėl taisyklės, kad nė vienas negalėtų uždirbti per metus mažiau, nei geriausiai apmokamas vadybininkas uždirba per mėnesį.
 
Nuolatinis sąveikavimas sukūrė retą balansą tarp piliečių ir valdžios. Valdžios komisijos yra skatinamos leisti įstatymus, kurie pereitų skrupulingą parlamento ir žmonių patikrinimą. Ir valdžia skiria daug laiko, kad supažindintų publiką su savo sprendimais. Nenuostabu, jog įstatymų leidėjų tokios pastangos yra kruopščiai tikrinamos: aktyvi visuomenės dalis reikalavo, kad valdžios atstovai susilaikytų nuo savo pasiūlymų aktyvaus protegavimo ir leistų žmonėms apsispręsti dėl konkrečių klausimų be valdžios įsikišimo. Panašiai prekybos asociacijos, viešai finansuojamos medijos priemonės ir visuomenė yra sukritikavusios politikų išlaidas rinkimų kampanijoms. Kaip žinoma, šveicarų įstatymai draudžia politinę reklamą televizijoje ir radijuje. Žinoma, tai nereiškia, kad rinkėjai yra tobulai informuoti. Nemokamų laikraščių atsiradimas, spaudimas žiniasklaidos grupėms ir vis didesnė pramogų svarba grėsė informacijos kokybei ir įvairovei.
 
Dėl Šveicarijos politinės sistemos jos konstitucija yra dažnai keičiama piliečių. Akcentavimas, kad piliečiai turi teisę keisti konstituciją pagal savo pažiūras, kartais baigdavosi kolizija su aukščiausiuoju įstatymu ir tarptautine humanitarine teise. Pavyzdžiui, populiarios dešiniųjų iniciatyvos kaip minaretų statybos draudimas prieštaravo Šveicarijos konstitucijos užtikrintai tikėjimo laisvei ar nusikaltusių imigrantų deportavimas prieštaravo tarptautinės humanitarinės teisės sutartims. Konstitucinis teismas, kuris buvo atsakingas, kad tokių prieštaravimų nebūtų, pasirodė sunkiai galintis kovoti su tiesiogine demokratija. 1990-aisiais jis anuliavo vieno kantono sprendimą neleisti moterims balsuoti. Nuo tada jis retai aktyviai įsikišdavo, išvengdamas netgi pagarsėjusio 2009 m. sprendimo dėl minaretų statybos. Kita vertus, požiūris, jog aukščiausia yra piliečių valia, susilpnino suvokimą apie įstatymo viršenybę.
 
Galima klausti, ar visa likusi Europa turėtų priimti šveicarišką modelį? Kad valdžia veiktų, jai reikia legitimumo. Jis pasiekiamas įtraukiant kuo daugiau žmonių. Politinis veiksmingumas savo ruožtu pasiekiamas, kada viešoji nuomonė išsako ją įstatymų leidžiamajai valdžiai. Šveicarija politinio veiksmingumo ir legitimumo atžvilgiu yra pasiekusi aukštų rezultatų.
 
Šveicarų sistema gali pamokyti europinį projektą keturių dalykų. Pirma, maža yra gražu. Šveicarijos dėmesys mažiems administracijos kantonams gali būti perimtas kaip modelis Europai, kurią sudaro daug regionų. Šveicarijos įgūdžiai dorojantis su keturiomis oficialiomis kalbomis yra kaip vienybės ir įvairovės pavyzdys, kurio ES siekia. Antra, dažna ir tiesioginė sąveika tarp visuomenės ir valdžios daro pastarąją labiau priimtiną. Europa turi dramatiškai pagerinti valdžios ir žmonių santykius, jeigu ji toliau nenori prarasti visuomenės pasitikėjimo. Trečia, tiesioginė sąveika valdžią daro ne tik labiau priimtiną, bet taip pat piliečiai jaučiasi atsakingesni už valstybės reikalus ir labiau linkę dalyvauti valdant šalį. Ketvirta, sėkmė globaliame pasaulyje priklauso nuo integracijos ir autonomijos suliejimo. Šveicarijai sekasi, kadangi ji tuo pat metu yra susaistyta su Europa ir išlaikiusi savo autonomiją. Europiniu mastu tai reikštų atsisakyti visiškos integracijos ir būti labiau nuosaikiai, kokia ir yra Šveicarija. Tai ir būtų tas sprendimas krizių ir keitimosi laikotarpiu

O kaip gi ne. Tada galėjai realiai nieko nedirbt, bet gaut atlyginimą;
vogt kiek širdis geidžia;
visi buvo lygūs, bet kažkodėl kai kurie 'lygesni';
viskas buvo pigu ir 'ekologiška';
'nebuvo' gėjų ir liesbiečių, narkomanų ir bomžų;
paprastu, vargšeliu žmogum pasirūpindavo valstybė ir nereikėdavo kasdien sukt galvos ar darbą turėsi ir šiaip nereikėjo dėl nieko sukt galvos, už tave kiti pasukdavo kiek reikėdavo...
 
Taigi čia rojus ne santvarka.
Visi norėtų taip gyvent, o dabar židai, gejai ir eurosajuzo masonai pardavė mūsų visą narod ir žamie...
Greičiau mus KAŽKAS išgelbėtų...
 
 
Ne iš to galo pokyčiai turėtų prasidėt. Pirmiausia turi pati tauta keistis ir suprast savo norus (ilgalaikius).
Būti oria, nesitaikstyt su trumparegiais populistais ir nepardavinėt balsų už alaus bambalį.
 
Kai valdžia matys, kad tauta nori ne 1509 + pigaus alaus, o strategijos ir progreso, tada žaibiškai keisis ir pati valdžia ir priimami sprendimai.

manau supranti kodel ?NES PRIE RUSO BUVO GERIAU :lol:

tai ne viskas is karto. liaudis turi matyt, kad valdzia jiem dirba, o ne kovoja tarpusavy del postu kuo arciau europos milijonu ir pan. keisis valdzia, jos elgesys, keisis ir liaudies mastymas.
dabar liaudis reikalinga tik kad isrinktu juos i valdzia, ir viskas, paskui, liaudie, uzsiknisk su savo bedom ir problemom.
o kol liaudis netures balso visai, tai taip ir tesis, patys priims sau palankius istatymus.
jei be liaudies balso negaletu priimt kazkokiu istatymu, tai ir tie istatymai butu gal kitokie.

Tai jei LT būtų staiga imta valdyt referendumais, tai neužilgo išstotume iš NATO, ES, atsisakytume SGD terminalo, įsivestume rublį kaip valstybinę valiutą ir savo noru prisijungtume prie Rusijos imperijos.

Daug slypi ir piliečių suvokime, žinių lygyje, išsilavinime. Jei LT ištisai vyktų referendumai dėl visko, manau geriau nebūtų, o gal net gerokai blogiau.. Visai būčiau už privalomus abitūros konstitucijos, makroekonomikos, politinės ekonomijos pagrindų, gal net istorijos (kitaip nei dabar) egzaminus. Iš tiek, kiek sutilptų į porą vidutinių knygų. Ir liaudis būtų gerokai supratingesnė.. Jei čia nėra savotiška diktatūra :D.

Šveicarijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje. Paslaugų sektoriuje dirba apie trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų. Nustatyta, kad Ciurichas ir Ženeva, pagal gyvenimo kokybę, užima antrą ir trečią vietas pasaulyje
 
(Kantonai - Šveicarijos administracinio suskirstymo vienetai ir yra kaip atskira valstybėlė turinti savivaldą ir įeinanti į Šveicarijos Konfederacijos sudėtį.)
 
Šalį sudaro 26 kantonai. Šveicarija šiaurėje ribojasi su Vokietija, rytuose su Austrija ir Lichtenšteinu, pietuose su Italija, vakaruose su Prancūzija. Šveicarijoje vartojamos keturios oficialiosios kalbos: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, 2004 m. prisijungė prie Šengeno erdvės.
 
Šveicarija laikoma viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio valstybių. Pagal BVP, kuris 2007 m. siekė 424 milijardų JAV dolerių, ji buvo 20 vietoje ir 4 pagal BVP vienam gyventojui tenkant 58 084 JAV dolerių. Pasaulio ekonomikos forumo pranešime (Global Competitiveness Report) 2009–2010 m. kuris matuoja šalių konkurencingumą, Šveicarija užėmė pirmąją vietą prieš JAV ir Singapūrą. Šveicarijos ekonomika yra viena iš labiausiai stabiliausių pasaulio ekonomikų. Kaip sėkmės veiksnys ypač pasižymi kainų stabilumas. 2008 m. metinė infliacija sudarė 2,4 %, pirmą kartą nuo 1994 m. siekė virš 1,8 %
Nuo 1848 m. Šveicarija yra federacinė respublika, kurios politinė sistema remiasi dviem kertiniais pamatais:
1)tiesiogine demokratija (tauta referendumų keliu ir kitomis iniciatyvomis daro tiesioginę įtaką vyriausybės veiklai)
2)pabrėžtinu federalizmu su aiškiai išreikšta daline kantonų autonomija ir stipriu kantonų dalyvavimu šalies politinės valios formavime
 
Būdama neutrali, Šveicarija išlieka viena labiausiai ginkluotų pasaulio valstybių. Visiems vyrams yra privaloma karinė tarnyba ir kasmetiniai karinio parengimo kursai. Jos kariai dalyvauja įvairiose Jungtinių tautų taikos palaikymo operacijose.
 
Šveicarijos aštuoni milijonai piliečių yra kviečiami į rinkimus iki keturių kartų per metus vien dėl nacionalinių rinkimų. Apie balsavimo dažnumą galima pasakyti du faktus: konstitucinės pataisos gali būti svarstomos, jeigu surenkama 100 000 parašų per 18 mėnesių, ir visi Konstitucijos keitimai negali įsigalioti be referendumo. Šveicarijos piliečiai gali inicijuoti referendumą dėl bet kurio įstatymo, jei surenka 50 000 parašų per 100 dienų. Per kelerius pastaruosius metus šveicarai balsavo dėl konstitucinių pataisų, susijusių su šaunamųjų ginklų smurtu, sumanios slaugos įvedimu, apsauga nuo pasyvaus rūkymo, reikalavimu leisti piliečiams balsuoti dėl pritarimo tarptautinėms sutartims, dėl taisyklės, kad nė vienas negalėtų uždirbti per metus mažiau, nei geriausiai apmokamas vadybininkas uždirba per mėnesį.
 
Nuolatinis sąveikavimas sukūrė retą balansą tarp piliečių ir valdžios. Valdžios komisijos yra skatinamos leisti įstatymus, kurie pereitų skrupulingą parlamento ir žmonių patikrinimą. Ir valdžia skiria daug laiko, kad supažindintų publiką su savo sprendimais. Nenuostabu, jog įstatymų leidėjų tokios pastangos yra kruopščiai tikrinamos: aktyvi visuomenės dalis reikalavo, kad valdžios atstovai susilaikytų nuo savo pasiūlymų aktyvaus protegavimo ir leistų žmonėms apsispręsti dėl konkrečių klausimų be valdžios įsikišimo. Panašiai prekybos asociacijos, viešai finansuojamos medijos priemonės ir visuomenė yra sukritikavusios politikų išlaidas rinkimų kampanijoms. Kaip žinoma, šveicarų įstatymai draudžia politinę reklamą televizijoje ir radijuje. Žinoma, tai nereiškia, kad rinkėjai yra tobulai informuoti. Nemokamų laikraščių atsiradimas, spaudimas žiniasklaidos grupėms ir vis didesnė pramogų svarba grėsė informacijos kokybei ir įvairovei.
 
Dėl Šveicarijos politinės sistemos jos konstitucija yra dažnai keičiama piliečių. Akcentavimas, kad piliečiai turi teisę keisti konstituciją pagal savo pažiūras, kartais baigdavosi kolizija su aukščiausiuoju įstatymu ir tarptautine humanitarine teise. Pavyzdžiui, populiarios dešiniųjų iniciatyvos kaip minaretų statybos draudimas prieštaravo Šveicarijos konstitucijos užtikrintai tikėjimo laisvei ar nusikaltusių imigrantų deportavimas prieštaravo tarptautinės humanitarinės teisės sutartims. Konstitucinis teismas, kuris buvo atsakingas, kad tokių prieštaravimų nebūtų, pasirodė sunkiai galintis kovoti su tiesiogine demokratija. 1990-aisiais jis anuliavo vieno kantono sprendimą neleisti moterims balsuoti. Nuo tada jis retai aktyviai įsikišdavo, išvengdamas netgi pagarsėjusio 2009 m. sprendimo dėl minaretų statybos. Kita vertus, požiūris, jog aukščiausia yra piliečių valia, susilpnino suvokimą apie įstatymo viršenybę.
 
Galima klausti, ar visa likusi Europa turėtų priimti šveicarišką modelį? Kad valdžia veiktų, jai reikia legitimumo. Jis pasiekiamas įtraukiant kuo daugiau žmonių. Politinis veiksmingumas savo ruožtu pasiekiamas, kada viešoji nuomonė išsako ją įstatymų leidžiamajai valdžiai. Šveicarija politinio veiksmingumo ir legitimumo atžvilgiu yra pasiekusi aukštų rezultatų.
 
Šveicarų sistema gali pamokyti europinį projektą keturių dalykų. Pirma, maža yra gražu. Šveicarijos dėmesys mažiems administracijos kantonams gali būti perimtas kaip modelis Europai, kurią sudaro daug regionų. Šveicarijos įgūdžiai dorojantis su keturiomis oficialiomis kalbomis yra kaip vienybės ir įvairovės pavyzdys, kurio ES siekia. Antra, dažna ir tiesioginė sąveika tarp visuomenės ir valdžios daro pastarąją labiau priimtiną. Europa turi dramatiškai pagerinti valdžios ir žmonių santykius, jeigu ji toliau nenori prarasti visuomenės pasitikėjimo. Trečia, tiesioginė sąveika valdžią daro ne tik labiau priimtiną, bet taip pat piliečiai jaučiasi atsakingesni už valstybės reikalus ir labiau linkę dalyvauti valdant šalį. Ketvirta, sėkmė globaliame pasaulyje priklauso nuo integracijos ir autonomijos suliejimo. Šveicarijai sekasi, kadangi ji tuo pat metu yra susaistyta su Europa ir išlaikiusi savo autonomiją. Europiniu mastu tai reikštų atsisakyti visiškos integracijos ir būti labiau nuosaikiai, kokia ir yra Šveicarija. Tai ir būtų tas sprendimas krizių ir keitimosi laikotarpiu

Šveicarijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje. Paslaugų sektoriuje dirba apie trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų. Nustatyta, kad Ciurichas ir Ženeva, pagal gyvenimo kokybę, užima antrą ir trečią vietas pasaulyje
 
(Kantonai - Šveicarijos administracinio suskirstymo vienetai ir yra kaip atskira valstybėlė turinti savivaldą ir įeinanti į Šveicarijos Konfederacijos sudėtį.)
 
Šalį sudaro 26 kantonai. Šveicarija šiaurėje ribojasi su Vokietija, rytuose su Austrija ir Lichtenšteinu, pietuose su Italija, vakaruose su Prancūzija. Šveicarijoje vartojamos keturios oficialiosios kalbos: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, 2004 m. prisijungė prie Šengeno erdvės.
 
Šveicarija laikoma viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio valstybių. Pagal BVP, kuris 2007 m. siekė 424 milijardų JAV dolerių, ji buvo 20 vietoje ir 4 pagal BVP vienam gyventojui tenkant 58 084 JAV dolerių. Pasaulio ekonomikos forumo pranešime (Global Competitiveness Report) 2009–2010 m. kuris matuoja šalių konkurencingumą, Šveicarija užėmė pirmąją vietą prieš JAV ir Singapūrą. Šveicarijos ekonomika yra viena iš labiausiai stabiliausių pasaulio ekonomikų. Kaip sėkmės veiksnys ypač pasižymi kainų stabilumas. 2008 m. metinė infliacija sudarė 2,4 %, pirmą kartą nuo 1994 m. siekė virš 1,8 %
Nuo 1848 m. Šveicarija yra federacinė respublika, kurios politinė sistema remiasi dviem kertiniais pamatais:
1)tiesiogine demokratija (tauta referendumų keliu ir kitomis iniciatyvomis daro tiesioginę įtaką vyriausybės veiklai)
2)pabrėžtinu federalizmu su aiškiai išreikšta daline kantonų autonomija ir stipriu kantonų dalyvavimu šalies politinės valios formavime
 
Būdama neutrali, Šveicarija išlieka viena labiausiai ginkluotų pasaulio valstybių. Visiems vyrams yra privaloma karinė tarnyba ir kasmetiniai karinio parengimo kursai. Jos kariai dalyvauja įvairiose Jungtinių tautų taikos palaikymo operacijose.
 
Šveicarijos aštuoni milijonai piliečių yra kviečiami į rinkimus iki keturių kartų per metus vien dėl nacionalinių rinkimų. Apie balsavimo dažnumą galima pasakyti du faktus: konstitucinės pataisos gali būti svarstomos, jeigu surenkama 100 000 parašų per 18 mėnesių, ir visi Konstitucijos keitimai negali įsigalioti be referendumo. Šveicarijos piliečiai gali inicijuoti referendumą dėl bet kurio įstatymo, jei surenka 50 000 parašų per 100 dienų. Per kelerius pastaruosius metus šveicarai balsavo dėl konstitucinių pataisų, susijusių su šaunamųjų ginklų smurtu, sumanios slaugos įvedimu, apsauga nuo pasyvaus rūkymo, reikalavimu leisti piliečiams balsuoti dėl pritarimo tarptautinėms sutartims, dėl taisyklės, kad nė vienas negalėtų uždirbti per metus mažiau, nei geriausiai apmokamas vadybininkas uždirba per mėnesį.
 
Nuolatinis sąveikavimas sukūrė retą balansą tarp piliečių ir valdžios. Valdžios komisijos yra skatinamos leisti įstatymus, kurie pereitų skrupulingą parlamento ir žmonių patikrinimą. Ir valdžia skiria daug laiko, kad supažindintų publiką su savo sprendimais. Nenuostabu, jog įstatymų leidėjų tokios pastangos yra kruopščiai tikrinamos: aktyvi visuomenės dalis reikalavo, kad valdžios atstovai susilaikytų nuo savo pasiūlymų aktyvaus protegavimo ir leistų žmonėms apsispręsti dėl konkrečių klausimų be valdžios įsikišimo. Panašiai prekybos asociacijos, viešai finansuojamos medijos priemonės ir visuomenė yra sukritikavusios politikų išlaidas rinkimų kampanijoms. Kaip žinoma, šveicarų įstatymai draudžia politinę reklamą televizijoje ir radijuje. Žinoma, tai nereiškia, kad rinkėjai yra tobulai informuoti. Nemokamų laikraščių atsiradimas, spaudimas žiniasklaidos grupėms ir vis didesnė pramogų svarba grėsė informacijos kokybei ir įvairovei.
 
Dėl Šveicarijos politinės sistemos jos konstitucija yra dažnai keičiama piliečių. Akcentavimas, kad piliečiai turi teisę keisti konstituciją pagal savo pažiūras, kartais baigdavosi kolizija su aukščiausiuoju įstatymu ir tarptautine humanitarine teise. Pavyzdžiui, populiarios dešiniųjų iniciatyvos kaip minaretų statybos draudimas prieštaravo Šveicarijos konstitucijos užtikrintai tikėjimo laisvei ar nusikaltusių imigrantų deportavimas prieštaravo tarptautinės humanitarinės teisės sutartims. Konstitucinis teismas, kuris buvo atsakingas, kad tokių prieštaravimų nebūtų, pasirodė sunkiai galintis kovoti su tiesiogine demokratija. 1990-aisiais jis anuliavo vieno kantono sprendimą neleisti moterims balsuoti. Nuo tada jis retai aktyviai įsikišdavo, išvengdamas netgi pagarsėjusio 2009 m. sprendimo dėl minaretų statybos. Kita vertus, požiūris, jog aukščiausia yra piliečių valia, susilpnino suvokimą apie įstatymo viršenybę.
 
Galima klausti, ar visa likusi Europa turėtų priimti šveicarišką modelį? Kad valdžia veiktų, jai reikia legitimumo. Jis pasiekiamas įtraukiant kuo daugiau žmonių. Politinis veiksmingumas savo ruožtu pasiekiamas, kada viešoji nuomonė išsako ją įstatymų leidžiamajai valdžiai. Šveicarija politinio veiksmingumo ir legitimumo atžvilgiu yra pasiekusi aukštų rezultatų.
 
Šveicarų sistema gali pamokyti europinį projektą keturių dalykų. Pirma, maža yra gražu. Šveicarijos dėmesys mažiems administracijos kantonams gali būti perimtas kaip modelis Europai, kurią sudaro daug regionų. Šveicarijos įgūdžiai dorojantis su keturiomis oficialiomis kalbomis yra kaip vienybės ir įvairovės pavyzdys, kurio ES siekia. Antra, dažna ir tiesioginė sąveika tarp visuomenės ir valdžios daro pastarąją labiau priimtiną. Europa turi dramatiškai pagerinti valdžios ir žmonių santykius, jeigu ji toliau nenori prarasti visuomenės pasitikėjimo. Trečia, tiesioginė sąveika valdžią daro ne tik labiau priimtiną, bet taip pat piliečiai jaučiasi atsakingesni už valstybės reikalus ir labiau linkę dalyvauti valdant šalį. Ketvirta, sėkmė globaliame pasaulyje priklauso nuo integracijos ir autonomijos suliejimo. Šveicarijai sekasi, kadangi ji tuo pat metu yra susaistyta su Europa ir išlaikiusi savo autonomiją. Europiniu mastu tai reikštų atsisakyti visiškos integracijos ir būti labiau nuosaikiai, kokia ir yra Šveicarija. Tai ir būtų tas sprendimas krizių ir keitimosi laikotarpiu

D0mantas:Klaida zmogus gal padare gi klysti zmogiska :)

Galėtų dar ir smartphon'ų baterijų veikimo laiką padidinti, bent jau iki savaitės :D