orux

Aš tai neįsivaizduoju kodėl čia kyla diskusijos dėl tų globaliųjų ir lokalių kintamųjų. Jei jum daug laiko užima tų lokaliųjų aprašymas, tai darykit viską su globaliais, liks laiko - prirašysit lokalius, neliks - atiduosit su globaliais. Ir jokių taškų vertintojai nenuiminės, nes jei norėtų, kad programoje būtų naudojami tik lokalūs kintamieji tai prie reikalavimų taip ir būtų parašyta: programoje naudokite tik lokaliuosius kintamuosius. Lygiai taip pat kaip parašo programoje naudokite tik masyvus arba įrašus ir pan.

~60. Pora kart klasej sprendem tuos egzus, tai dar su biski nusirasymu 40-50 budavo, tai visai gerai. Nors sededamas ir rasydamas ta egza galvojau, kad geriau bus. :D

Aš tai niekada nerašau skliausteliuose. Gal net pačiame sprendime galima nerašyti vienetų, nes kartais sunku sutalpinti į duotą vietą. Nemanau, kad dėl to turėtų nuimti taškus. Svarbiausia prie atsakymo parašyt vienetus.
 

Žmonės matau parinasi, kad surinko tik +-70 balų ir negaus atestato su pagyrimu. Vargeli. Aš pvz., labiau jaudinuosi, kadangi padariau apie 80% žioplų klaidų, tai dabar mano taškai vietoj galimų 40-50 svyruos ties 20-30. Na pagal internetinius ats, bent išlaikiau.
 
Dar klausimuku: jeigu pvz trečioj dalį 25 skaičiavai 2 ir 3 užduotį gerai, tik su bloga reikšme (1 ne taip padaręs), gal po tašką duos?
 
28.1 tikimybių sprendimas aprašytas, bet kai dauginau ne tokį ats parašiau: 2*3*3=12. Manot bent 0.5 taško duos? Nors abejoju visgi 1t uždavinys...

Susimovė, skambinau mokyklos pavaduotojai - matematikos mokytoja ir egzaminų vertintoja. Patvirtino, kad dviprasmiškas pratimas, rašykit į necą, tik mūsų naudai viskas :)
 
Už 25.2 ir 25.3 gausi visus taškus, jei gerai išsprendei su ne ta reikšme :)

Ne tu vienas Pauliau toks,man tas pats.Nenusimink.Atrodo mokėjau tikrai nemažai,o per 3 valandas sugebėjau susimauti ir sugadinti savo visas planuotas svajones studijuoti.

Išvados: egzaminas buvo vidutinis, tiek kad daug žioplų klaidų sugadino visą reikalą. Nu ką einam ruoštis fizikai ir informatikai, kad nebūtų to pačio kaip su matke :D

Išvados: egzaminas buvo vidutinis, tiek kad daug žioplų klaidų sugadino visą reikalą. Nu ką einam ruoštis fizikai ir informatikai, kad nebūtų to pačio kaip su matke :D

Išvados: egzaminas buvo vidutinis, tiek kad daug žioplų klaidų sugadino visą reikalą. Nu ką einam ruoštis fizikai ir informatikai, kad nebūtų to pačio kaip su matke :D

procentus į dešimtainę trupmeną pamiršai paversti 12,5% atitinka 0,125

log3 27 / (log3 2 + log3 5)

Dzin jau tas egzas man, Game of Thrones kokia serija šiandien išėjo... :(

Tai aišku pajuokavau :D Pačiam nuotaika pakyla rašant tokias istorijas, o nors ir nesunkus egzaminas pasirodė, bet vistiek - išlaikysi/neišlaikysi... Atrodo, rėmiausi privalomu autoriumi ir dar vienu, šiek tiek siužetą pasakojau pats pasamprotaudamas. Tik ko labiausiai bijau, kad galiu neišlaikyti dėl to, kad pvž. teiginiai nelabai taiklūs arba kad aš į juos neatsakiau visiškai gerai, taip pat gali būti kad vieną kūrinį šiek tiek ne taip supratau, nors kalbėjau apie visiškai tokį patį dalyką, kurio reikalavo tema, parašiau su gan nedaug klaidų ir visą apimtį :(

Žmonės, perkaisit jūs tuoj nuo to perdėto susirūpinimo :D Ką išmokot, tą išmokot geriau dėkit kompus šalin, atsiplaiduokit, žalios arbatos prieš miegą ir rytoj aukštai iškelta galvą į egzą - nustebinkite vertintojus, dar niekuomet neregėta išmintimi! :D Aš šoku į treningą, prabėgsiu kelis km, o paskui kokį lengvą filmą. Gero vakaro ir gero egzo! ;)

Ir kas iš to, kad nuo ryto blūdysit? :D Naudos jau jokios negausit. Išsimiegokit ir pailsėkit geriau. Permetę kūrinius visus dar.

Manau, pagal citatų taisykles.
 
Tiesa, dar kažkada minėjo būdą, kad, jei įterpi visą stulpelį, tai galima eiliuotai parašyt ir po to vėl tęst tekstą normaliai. Pvz:
 
afasdfsdfsdfsdfdf:
123
123
123
afasdfasdfsdfasdf
 
BET ČIA LABAI ABEJOTINA!

Netaisomos klaidos nuo 500 žodžių. Nelogiška būtų, taškus atiminėja jeigu parašai 489, o nustoja klaidas taisyti ties 600. Ir kodėl tada rašinys netaisomas, jeigu parašoma mažiau negu 250 (pusė) žodžių? Tada pagal jus turėtų būti 300.

Pff, paskaitau šitą temą ir juokinga pasidaro. Pirmi 10 psl dar kažko verti yra. Po to prasideda "balaganas". 80% prašo paaiškint menkiausias smulkmenas, ką galima lengvai pasigooglint (autorių biografija, gyvenimo laikotarpis). Prasidėjo kažkoki ginčai nesuprantami + post'ai žmonių, kurie atrodo pradėjo ruoštis šį savaitgalį ir tikisi kažką išmokt, nors nesimokė iki šiol...
 
Yra tokia mintis (perfreazavus): "Mokantiem nereikia, nesimokiusiem nepadės". Bet dar turit visą sekmadienį, taip kad dirbkit :P

Pff, paskaitau šitą temą ir juokinga pasidaro. Pirmi 10 psl dar kažko verti yra. Po to prasideda "balaganas". 80% prašo paaiškint menkiausias smulkmenas, ką galima lengvai pasigooglint (autorių biografija, gyvenimo laikotarpis). Prasidėjo kažkoki ginčai nesuprantami + post'ai žmonių, kurie atrodo pradėjo ruoštis šį savaitgalį ir tikisi kažką išmokt, nors nesimokė iki šiol...
 
Yra tokia mintis (perfreazavus): "Mokantiem nereikia, nesimokiusiem nepadės". Bet dar turit visą sekmadienį, taip kad dirbkit :P

Pff, paskaitau šitą temą ir juokinga pasidaro. Pirmi 10 psl dar kažko verti yra. Po to prasideda "balaganas". 80% prašo paaiškint menkiausias smulkmenas, ką galima lengvai pasigooglint (autorių biografija, gyvenimo laikotarpis). Prasidėjo kažkoki ginčai nesuprantami + post'ai žmonių, kurie atrodo pradėjo ruoštis šį savaitgalį ir tikisi kažką išmokt, nors nesimokė iki šiol...
 
Yra tokia mintis (perfreazavus): "Mokantiem nereikia, nesimokiusiem nepadės". Bet dar turit visą sekmadienį, taip kad dirbkit :P

Nežinau, gal jūs čia labai sudėtingai tą rašinį mokėtės rašyti ar kažkokį itin aukšto pilotažo, bet mūsų mokytoja mokė pačio paprasčiausio varianto be jokių ten "privaloma remtis socialinia, kultūrine, autobiografine, rašyti tą tą ir aną" ir pan. :D Kontekstui bent kaip mus mokė visiškai užtenka, kad ir detalės apie autoriaus gyvenimą. Pvz aš visuomet, kai remiuosi "Altorių šešėly" ir rašau apie Liudo Vasario iškunigėjimą, mano kontekstas būna toks: "Ši dilema buvo nesvetima ir pačiam romano autoriui Vincui Mokylaičiui - Putinui. Ilgus metus dvasininku dirbęs rašytojas, galiausiai metė kunigystę ir atsidavė kūrybinei veiklai". Fsio, mokytoja sako, kad to absoliučiai užtenka, kad gautume 3 taškus daugiau nereikia ten jokių įmantrių sąsajų :|

Nesijaudinkit! Kas mokat rašyti neblogai ir nedarote daug klaidų, tam daug bėdų nekils. Svarbu pasirinkti privalomą autorių, kūrinį. Nurodyti sakinį ar kitą apie autorių, apie kūrinį taip pat keletą sakinių, kad būtų bent kiek į temą. Rašykite rišliai, nevartokite ilgų sakinių, nedarykite minčių šuolių. Palaikykite pastraipų proporcijas! Bent kažkiek suformuluokite pagrindinius du teiginius pastraipoms, juos stenkitės pagrįsti. Ir tai pagrindiniai dalykai. Egzamino neišlaikys tik tinginiai - neskaitę, nemokantys be klaidų rašyti. Jeigu rašyti moki, esi su bent dalimi privalomų autorių ir jų kūriniais susipažinęs, per egzaminą nepasimeti - viskas, jau dabar gali teigti, jog esi išlaikęs egzaminą. ;)

perskaitysiu, kai laiko turėsiu, toks įdomus pasirodė iš čia http://mickevicius.wordpress.com/programiniai-kuriniai/velines/vaiduoklis/. Išvis aš nelabai žinau, kaip galima poezija pasiremt samprotavime, literatūriniam tai taip, bet irgi tada reiktų labai gerai žinot, nebent būtų duota ištrauka. O gal tada žinot kokį Sarbievijaus eilėraštį, kurį bertėtų perskaityt, just in case?
 
Edit: Poezija samprotavime: Faustas, Hamletas, bet jie nei privalomi, nei kontekstiniai, todėl mažiausiai dėmesio skirsiu.
 
 
Kažkas čia minėjo, kad žodis į žodį spektaklis yra, tai manau siužetą ir vertybes turėtum susigaudyt + tai kontekstinis autorius.

Žmogaus ir valdovo tragedija "Skirgailoje" (čia man lyg interpretacija sorta buvo duota)
 
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį, tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių "Skirgaila" (neturėtų būt "Skirgailoje"?)
 
"Skirgailoje" veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bėjėgė kovoti su dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila (netrūksta brūkšnio prieš?). Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus -krikščionybę ir pagonybę - į vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jo (parašyta jos) žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesesnės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: "Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalims niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui".
Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir krįžiučiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svaresnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos likimą. Bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: "Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji reikalinga".
Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur susiduria su blogu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis:"Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad yra gerai, visuomet pasirodo, kad pikta"
 
Skirgaila, tariamojo Stardo Krikšto ir Skurdulio kalbų (parašyta "kabžlbų") apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis prieš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiau gerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs:"Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?" Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. "tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus". Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. Jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie "neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti".
 
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis - švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti onos palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždaresnis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai, jo siela kuoina keršto, kad ji myli kitą - vokiečių riterį klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: "jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą". Valdovas savo pažadą ištesi užklupęs kartą riterį pas Duonutę, nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs "panaikinti visa, kas pikta", Skirgaila pats atnešė blogį, beprąsmiškai pražudęs du jaunus žmones. kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos - žmogaus - pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta vienišas ir nelaimingas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Jis bando nužudyti Oną. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo rankena atitraukiama. Jo žmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.
 
Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje "Skirgaila", o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmohų. nesiseka žmogui - nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.
 
P.S. Mintys ne mano, taip kad.
 
P.P.S. Ačiū, kad privertei perskaityt nors šitą :P

Žmogaus ir valdovo tragedija "Skirgailoje" (čia man lyg interpretacija sorta buvo duota)
 
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį, tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių "Skirgaila" (neturėtų būt "Skirgailoje"?)
 
"Skirgailoje" veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bėjėgė kovoti su dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila (netrūksta brūkšnio prieš?). Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus -krikščionybę ir pagonybę - į vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jo (parašyta jos) žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesesnės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: "Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalims niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui".
Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir krįžiučiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svaresnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos likimą. Bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: "Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji reikalinga".
Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur susiduria su blogu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis:"Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad yra gerai, visuomet pasirodo, kad pikta"
 
Skirgaila, tariamojo Stardo Krikšto ir Skurdulio kalbų (parašyta "kabžlbų") apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis prieš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiau gerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs:"Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?" Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. "tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus". Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. Jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie "neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti".
 
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis - švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti onos palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždaresnis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai, jo siela kuoina keršto, kad ji myli kitą - vokiečių riterį klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: "jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą". Valdovas savo pažadą ištesi užklupęs kartą riterį pas Duonutę, nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs "panaikinti visa, kas pikta", Skirgaila pats atnešė blogį, beprąsmiškai pražudęs du jaunus žmones. kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos - žmogaus - pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta vienišas ir nelaimingas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Jis bando nužudyti Oną. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo rankena atitraukiama. Jo žmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.
 
Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje "Skirgaila", o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmohų. nesiseka žmogui - nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.
 
P.S. Mintys ne mano, taip kad.
 
P.P.S. Ačiū, kad privertei perskaityt nors šitą :P