orux

Žmogaus ir valdovo tragedija "Skirgailoje" (čia man lyg interpretacija sorta buvo duota)
 
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį, tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių "Skirgaila" (neturėtų būt "Skirgailoje"?)
 
"Skirgailoje" veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bėjėgė kovoti su dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila (netrūksta brūkšnio prieš?). Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus -krikščionybę ir pagonybę - į vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jo (parašyta jos) žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesesnės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: "Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalims niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui".
Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir krįžiučiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svaresnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos likimą. Bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: "Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji reikalinga".
Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur susiduria su blogu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis:"Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad yra gerai, visuomet pasirodo, kad pikta"
 
Skirgaila, tariamojo Stardo Krikšto ir Skurdulio kalbų (parašyta "kabžlbų") apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis prieš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiau gerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs:"Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?" Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. "tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus". Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. Jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie "neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti".
 
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis - švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti onos palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždaresnis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai, jo siela kuoina keršto, kad ji myli kitą - vokiečių riterį klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: "jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą". Valdovas savo pažadą ištesi užklupęs kartą riterį pas Duonutę, nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs "panaikinti visa, kas pikta", Skirgaila pats atnešė blogį, beprąsmiškai pražudęs du jaunus žmones. kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos - žmogaus - pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta vienišas ir nelaimingas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Jis bando nužudyti Oną. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo rankena atitraukiama. Jo žmogiška siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.
 
Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje "Skirgaila", o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmohų. nesiseka žmogui - nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.
 
P.S. Mintys ne mano, taip kad.
 
P.P.S. Ačiū, kad privertei perskaityt nors šitą :P

Ė chebra, gal geriau pažaidžiam tokį žaidimą: vienas žmogus parašo temą, o kitas bando parašyti jai tinkamus autorius aspektus ar pan. Manau būtų naudingiau, negu čia diskutuot kiek visgi tų autorių bus skliausteliuose 3 ar 7...
 
Pavyzdžiui:
Tema: Ar būtinai teisus stiprusis?
Tad manau, tiktų B.Sruoga (lagerio vadovybė stipresnė, bet ne žmoniškesnė negu kaliniai); V.Krėvė "Skirgaila" (Skirgaila turi visą valdžią, todėl griauna kitų žmonių gyvenimus);
 
Taigi manau esmę supratot.
 
---------------------------------------
Jei kas susidomės.
 
Tema: Nėra griežtesnio tiesėjo už sąžinę

Pasikartosiu visus pagrindinius autorius, pasiskaitysiu rašinius, juk egzamino privalumas, kad gali kartot tas pačias mintis, jei tik jos tau tinka. Tai padės tiem, kas daug rašinių rašė įvairiom temom. Mano laimei daug rašybos/skyrybos klaidų lyg nedarau, praščiau gali būt su stilium ypač literatūriniam. Spėju rinksiuos tą rašinį, kurio autorių/us geriau žinosiu. Šiap visą savaitę skirsiu matkei, nes pernelyg lodariavau visus metus :D :D.

Okey, dėkui už paaiškinimus. Joo su Lt kalba bus įdomiau. Žiauriausia bus jei taisys mokytoja, kuri viską pagal šablonus taiso: Maždaug tik taip ir ne kitaip. O aš dažnai mėgstu įžangoj vos ne į temą parašyt, bet po to privedu prie temos normaliai. Bus smagu :D

kas dėl taškų skaičiavimo, tai turiu mintį, kad gal čia atminusuoja įskaitų kalbėjimo taškus. Nors iš tikro aš dabar nebesigaudau vertinime šiųmetiniam...

Matematika ir programavimas yra 2 visiskai skirtingi ir tik siek tiek panasus dalykai. Jeigu nesi geras matematikas tai nereiskia, kad netapsi geras programuotojas. Jeigu matematika tau nepatinka tai kokius rezultatus tu pasieksi matematikoj neskirdamas tam laiko ir pastangu ? nepasieksi jokiu rezultatu, bet nepasieksi netodel, kad nesi negabus tieiog tai nera tai kas tau patinka.
 
Man asmeniskai matematika atrode visiskas laiko svaistymas mokykloj per matematikos pamokas pastoviai miegodavau, pamokose pasirodydavau kaip jaunas menulis ir teturejau silpna 4, bet tai manes nesustabde kas liecia programavima.
 
Dar vienas svarbus dalykas, kad ka tu pasieksi mokykloj realiai nieko nereiskia nes baigus mokykla ar univera cia tik visko pradzia jeigu noresi nemazai nuveikt teks mokytis visa likusi gyvenima.

Kai tikrai to nori negalvoji esi tinkamas ar ne tiesiog tai darai betkokiu atveju nes tau tai visu pirma patinka. Jeigu tau lenda mintys esu tinkamas ar netinkamas reiskias nesi tikras tuo ka nori padaryt ar pasirinkti.

Nėra ne man ar man.Jei įdomu own it up.Pamenu buvau 15 metų ir galvojau, kad man jau per vėlu programavimą mokytis, nes mano klasiokas jau nuo 11 ar pan kalė.Tai galvoju ne neįstosiu ir pan.Realybė ta, kad nesitiki niekas iš tavęs pro programuotojo pirmame kurse.Aiškins nuo nulio viską, kad ir beždžionę išmokytų.Jei tik patinka - pirmyn.