wi_lius

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

Šiaip pastaruoju metu turiu tokį nusistatymą, kad nėra svarbu kokią programavimo kalbą pasirinksi. Visgi programavimo kalbos dauguma turi labai panašias ideologijas. Žinoma, skiriasi sintaksės, bet nėra labai jau didelis vargas tas sintakses išmokti. Na, gal su kokiu C++ ir sunkiau aprašyti klasę (dvitaškiai kur jų reikia ir kur jų nereikia). Pirmą kartą kurdamas klasę nueisi į cplusplus.com pasižiūrėti, kaip viskas apsirašo. Nueisi antrąkart pasitikslinti. Trečią kartą jau parašysi iš atminties.
 
Va sintaksė gali sukelti problemų tokiems, kurie Komenskio Logo sunkiai perpranta. Bet tai arba tokių nėra, arba jie nosies į programavimą nekiša.
 
Kitas dalykas yra API. C++ turi seną API, dauguma funkcionalumo pasiekiama parsisiunčiant trečiųjų šalių bibliotekas, todėl dažnai skiriasi, pagal kokią logiką rašomas kodas (skirtingų stilių funkcijų pavadinimai, skirtingai aprašomi parametrai, persidengia procedūrinis ir objektinis programavimas). Java turi labai gerą API, viskas nuoseklu ir apima labai įvairų funkcionalumą. O jei ir parsisiųstum trečiųjų šalių bibliotekas, tai jos būtų parašytos tokiu pačiu stiliumi. Python, spėju, panašaus lygio kaip Java.
 
Siūlyčiau per daug nesusižavėti tokiomis kalbomis, kur leidžia dirbti su didžiuliais skaičiais nenaudojant jokio specialaus duomenų tipo, kad ir pavyzdžiui, apskaičiuoti 100 faktorialą (9.332622e+157, t.y 157 eilės). Jeigu esi patyręs programuotojas ir daugmaž įsivaizduoji, kaip viską atliktum įprastom priemonėm, tai gal ir nieko, tiesiog sutaupai laiko. Bet jei esi pradedantys, tai tokie dalykai tave kaip programuotoją bukina: paskui kyla klausimai, kodėl 100 tūkst. faktorialas taip ilgai skaičiuojamas.
 
Visgi esmė yra susidaryti programuotojo mąstymą: išmokti ir įvaldyti polimorfizmą, keletą bent jau elementaresnių algoritmų rikiavimui, paieškai, skaičių teorijai ir pnš.; suprasti privalumus ir trūkumus įvairių duomenų struktūrų; susidaryti greitis-atmintis mąstymą. Visa tai išsiugdyti galima su daugeliu kalbų.
 
Kažkuris iš jūsų minėjo, kad dalyvaudavo olimpiadose. Jeigu tuo domiesi, siūlyčiau išbandyti C++. Gausi susipažinti su įvairiais dalykais, kurie kitose kalbose yra under the hood, kas tikrai nepakenks tavo, kaip programuotojo, mąstymui. O jei tiesiog nori parašyti šiaip kokį kodą, tai rinkis tokią kalbą, su kuria potencialiai prireiks dirbti ateityje, kad ir Java ar Python.

Šiaip pastaruoju metu turiu tokį nusistatymą, kad nėra svarbu kokią programavimo kalbą pasirinksi. Visgi programavimo kalbos dauguma turi labai panašias ideologijas. Žinoma, skiriasi sintaksės, bet nėra labai jau didelis vargas tas sintakses išmokti. Na, gal su kokiu C++ ir sunkiau aprašyti klasę (dvitaškiai kur jų reikia ir kur jų nereikia). Pirmą kartą kurdamas klasę nueisi į cplusplus.com pasižiūrėti, kaip viskas apsirašo. Nueisi antrąkart pasitikslinti. Trečią kartą jau parašysi iš atminties.
 
Va sintaksė gali sukelti problemų tokiems, kurie Komenskio Logo sunkiai perpranta. Bet tai arba tokių nėra, arba jie nosies į programavimą nekiša.
 
Kitas dalykas yra API. C++ turi seną API, dauguma funkcionalumo pasiekiama parsisiunčiant trečiųjų šalių bibliotekas, todėl dažnai skiriasi, pagal kokią logiką rašomas kodas (skirtingų stilių funkcijų pavadinimai, skirtingai aprašomi parametrai, persidengia procedūrinis ir objektinis programavimas). Java turi labai gerą API, viskas nuoseklu ir apima labai įvairų funkcionalumą. O jei ir parsisiųstum trečiųjų šalių bibliotekas, tai jos būtų parašytos tokiu pačiu stiliumi. Python, spėju, panašaus lygio kaip Java.
 
Siūlyčiau per daug nesusižavėti tokiomis kalbomis, kur leidžia dirbti su didžiuliais skaičiais nenaudojant jokio specialaus duomenų tipo, kad ir pavyzdžiui, apskaičiuoti 100 faktorialą (9.332622e+157, t.y 157 eilės). Jeigu esi patyręs programuotojas ir daugmaž įsivaizduoji, kaip viską atliktum įprastom priemonėm, tai gal ir nieko, tiesiog sutaupai laiko. Bet jei esi pradedantys, tai tokie dalykai tave kaip programuotoją bukina: paskui kyla klausimai, kodėl 100 tūkst. faktorialas taip ilgai skaičiuojamas.
 
Visgi esmė yra susidaryti programuotojo mąstymą: išmokti ir įvaldyti polimorfizmą, keletą bent jau elementaresnių algoritmų rikiavimui, paieškai, skaičių teorijai ir pnš.; suprasti privalumus ir trūkumus įvairių duomenų struktūrų; susidaryti greitis-atmintis mąstymą. Visa tai išsiugdyti galima su daugeliu kalbų.
 
Kažkuris iš jūsų minėjo, kad dalyvaudavo olimpiadose. Jeigu tuo domiesi, siūlyčiau išbandyti C++. Gausi susipažinti su įvairiais dalykais, kurie kitose kalbose yra under the hood, kas tikrai nepakenks tavo, kaip programuotojo, mąstymui. O jei tiesiog nori parašyti šiaip kokį kodą, tai rinkis tokią kalbą, su kuria potencialiai prireiks dirbti ateityje, kad ir Java ar Python.

Pasirinkęs teisę ir per praktiką negausi su jokia elektronika pažaisti...

Tu būk geras ir neklausinėk po kiekvienos mažiausios problemėlės „kaip čia padaryti“, o iš pradžių pats pabandyk susitvarkyti. Nes galiausiai būna taip, kad tau neišeina kažkas ir tu net nesugebi papasakot, kas tau neišeina. Va pavyzdžiui paskutiniai forumo įrašai, tai tik kažką ne į temą klausinėji.
 
Toks jausmas, kad kai gauni kokį kompiliatoriaus error'ą, tu net nepažiūri, kurioj eilutėj jis yra, o iškart printscreen'ą darai ir tiesiai į forumą.
 
Jeigu nori, kad padėtumėm, tai konkrečiai sakai, kas negerai, pateiki viską ką turi, pažymi, kuriose eilutėse error'ą metą ir kuriose vietose negerai skaičiuoja. Ir iš kur mums žinoti, kokias gi nesąmones į tą ekraną meta? O dažniausiai tu tiesiog „kodas ilgas, todėl nerodysiu. Nieko neskaičiuoja, padėkit.“
 
Žinai, kaip vyksta debug'inimas? Paimi popieriaus lapą ir pagal programos duomenis apskaičiuoji visų kintamųjų reikšmes. Tada programoje pridėlioji po cout'ą kiekvienam kintamajam arba po kiekvieno sudėtingesnio skaičiavimo. Jeigu kažkurioj vietoj rezultatai skiriasi nuo tavo ranka suskaičiuotų, tada žinai, kad ten ir problema. Kaip matai, šitas algoritmas neturi komandos „parašyti žinutę forume“, nes tai atliekamai, kai jau nebeturi minčių, kas negerai (o tokią stadiją pasieki, na, tarkim, bent jau po pusvalandžio–valandos debug'inimo).
 
Nes nu rimtai, sprendi vaikiškus uždavinius ir be kitų pagalbos nei vieno neišsprendi...

Tu būk geras ir neklausinėk po kiekvienos mažiausios problemėlės „kaip čia padaryti“, o iš pradžių pats pabandyk susitvarkyti. Nes galiausiai būna taip, kad tau neišeina kažkas ir tu net nesugebi papasakot, kas tau neišeina. Va pavyzdžiui paskutiniai forumo įrašai, tai tik kažką ne į temą klausinėji.
 
Toks jausmas, kad kai gauni kokį kompiliatoriaus error'ą, tu net nepažiūri, kurioj eilutėj jis yra, o iškart printscreen'ą darai ir tiesiai į forumą.
 
Jeigu nori, kad padėtumėm, tai konkrečiai sakai, kas negerai, pateiki viską ką turi, pažymi, kuriose eilutėse error'ą metą ir kuriose vietose negerai skaičiuoja. Ir iš kur mums žinoti, kokias gi nesąmones į tą ekraną meta? O dažniausiai tu tiesiog „kodas ilgas, todėl nerodysiu. Nieko neskaičiuoja, padėkit.“
 
Žinai, kaip vyksta debug'inimas? Paimi popieriaus lapą ir pagal programos duomenis apskaičiuoji visų kintamųjų reikšmes. Tada programoje pridėlioji po cout'ą kiekvienam kintamajam arba po kiekvieno sudėtingesnio skaičiavimo. Jeigu kažkurioj vietoj rezultatai skiriasi nuo tavo ranka suskaičiuotų, tada žinai, kad ten ir problema. Kaip matai, šitas algoritmas neturi komandos „parašyti žinutę forume“, nes tai atliekamai, kai jau nebeturi minčių, kas negerai (o tokią stadiją pasieki, na, tarkim, bent jau po pusvalandžio–valandos debug'inimo).
 
Nes nu rimtai, sprendi vaikiškus uždavinius ir be kitų pagalbos nei vieno neišsprendi...

Sako, kad suaugi tada, kai pasakodamas apie vakarykštį balių išgerto alkoholio kiekį ne padidini, o sumažini.

Tai kad paprasti mirtingieji visiškai nesupranta, kas yra programuotojo amatas. O programuotojams tos įprastos small talks irgi nėra labai įdomios. Todėl ir neužsimezga dialogas — jūs neturit pasakyti, kuo mus sudomintumėt, o beveik viskas, ką mes pasakojam — jums nesuprantama.
 
Kaip tik anekdotas į temą:

Tai kad paprasti mirtingieji visiškai nesupranta, kas yra programuotojo amatas. O programuotojams tos įprastos small talks irgi nėra labai įdomios. Todėl ir neužsimezga dialogas — jūs neturit pasakyti, kuo mus sudomintumėt, o beveik viskas, ką mes pasakojam — jums nesuprantama.
 
Kaip tik anekdotas į temą:

Tai kad paprasti mirtingieji visiškai nesupranta, kas yra programuotojo amatas. O programuotojams tos įprastos small talks irgi nėra labai įdomios. Todėl ir neužsimezga dialogas — jūs neturit pasakyti, kuo mus sudomintumėt, o beveik viskas, ką mes pasakojam — jums nesuprantama.
 
Kaip tik anekdotas į temą:

Tai kad paprasti mirtingieji visiškai nesupranta, kas yra programuotojo amatas. O programuotojams tos įprastos small talks irgi nėra labai įdomios. Todėl ir neužsimezga dialogas — jūs neturit pasakyti, kuo mus sudomintumėt, o beveik viskas, ką mes pasakojam — jums nesuprantama.
 
Kaip tik anekdotas į temą:

Tai kad paprasti mirtingieji visiškai nesupranta, kas yra programuotojo amatas. O programuotojams tos įprastos small talks irgi nėra labai įdomios. Todėl ir neužsimezga dialogas — jūs neturit pasakyti, kuo mus sudomintumėt, o beveik viskas, ką mes pasakojam — jums nesuprantama.
 
Kaip tik anekdotas į temą:

Tai kad paprasti mirtingieji visiškai nesupranta, kas yra programuotojo amatas. O programuotojams tos įprastos small talks irgi nėra labai įdomios. Todėl ir neužsimezga dialogas — jūs neturit pasakyti, kuo mus sudomintumėt, o beveik viskas, ką mes pasakojam — jums nesuprantama.
 
Kaip tik anekdotas į temą:

Tai kad paprasti mirtingieji visiškai nesupranta, kas yra programuotojo amatas. O programuotojams tos įprastos small talks irgi nėra labai įdomios. Todėl ir neužsimezga dialogas — jūs neturit pasakyti, kuo mus sudomintumėt, o beveik viskas, ką mes pasakojam — jums nesuprantama.
 
Kaip tik anekdotas į temą:

Kiekvienas objektas yra saugomas atmintyje (konkrečiau – RAM'uose). Informacija RAM'uose turi savo adresus, todėl taip pat kiekvienas objektas turi savo adresą. Pavyzdžiui:

int a = 5; cout << a << endl; //grąžina objekto vertę cout << &a << endl; //grąžina objekto adresą
 
Taigi operatrius & grąžiną objekto poziciją RAM'uose. Pointer'iai kaip tik saugo tą poziciją:

int a = 5; int* p = &a; cout << p << endl; //grąžina objekto adresą cout << *p << endl; //grąžina objekto vertę
 
Pointer'iai patogūs tuo, kad užima mažai vietos (tiek pat, kiek int), palyginus su kokios didelės klasės objektu. Taip pat jie praverčia, jei tiksliai nežinai, su kokiu kintamuoju teks atlikti operacijas, tarkim:

int a, b, c; <...> priskiriamos reikšmės a, b, c if(a > 0) { a *= 2; a %= 5; <...> veiksmai su a } else if(a < -10) { b *= 2; b %= 5; <...> veiksmai su b } else { c *= 2; c %= 5; <...> veiksmai su c }
galime pakeisti

int a, b, c; <...> priskiriamos reikšmės a, b, c int* p; if(a > 0) { p = &a; } else if(a < -10) { p = &b; } else { p = &c; } *p *= 2; *p %= 5; <...> veiksmai su p
 
Pointer'iui iškart sukurti naują objektą atmintyje naudojamas new operatorius.

int* p = new int(5); double* q = new double(5.0);
 
Pointer'į galimą naudoti kaip masyvą:

int n = 15; int* p = new int[n]; for(int i = 0; i < n; i++) cout << p[i] <<endl;
 
Atitinkamas kodas pasitelkiant ne dinaminį masyvą neveiktų, nes jam sukurti reikia konstantos:

int n = 15; int a[n]; //meta klaidą const int N = 15; int b[N]; //viskas gerai int c[15]; //viskas gerai
Todėl pointer'iai naudojami, kai iš anksto nežinoma, kokio dydžio masyvo reikia.
 
Būtina nepamiršti visada ištrinti objektą iš atminties, kai jis nebereikalingas, jei buvo naudotąsi pointer'iais:

int* p1 = new int(5); delete p1; int* p2 = new int[15];4 delete[] p2;

Kiek suprantu, tai tas const viską gadina:

void print(const Movies& movies);
Jis neleidžia prieiti prie struktūros laukų.
Const pointer vs const data
 
O ir šiaip nėra prasmės į print funkciją paduoti reference'o, nes vis tiek objekto nekeiti, o ir struktūra ne tokia didelė, kad reikėtų vengti duomenų perkopijavimo. Tiesiog

void print(Movie movie);
 
 
Dar keli patarimai:

Nekurk atskiro typedef'o tik tam, kad pakeistum duomenų tipo vardą į daugiskaitą. Pats "Movie m[]" jau savaime ir reiškia, kad daug "Movie" objektų.
Nelygiuok if'o su else if'u. Be to, funcijų deklaracijų toks lygiavimas bei skliaustų atitraukimas per kelis tab'us nuo funkcijos pavadinimo tik pasunkina kodo skaitymą.
Jeigu reikia begalinio ciklo, tai naudok while(true). for ciklas naudojamas, kai žinai pradinę reikšmę ir iki kiek ta reikšmė kinta.
Nėra main'e return'o.

Kiek suprantu, tai tas const viską gadina:

void print(const Movies& movies);
Jis neleidžia prieiti prie struktūros laukų.
Const pointer vs const data
 
O ir šiaip nėra prasmės į print funkciją paduoti reference'o, nes vis tiek objekto nekeiti, o ir struktūra ne tokia didelė, kad reikėtų vengti duomenų perkopijavimo. Tiesiog

void print(Movie movie);
 
 
Dar keli patarimai:

Nekurk atskiro typedef'o tik tam, kad pakeistum duomenų tipo vardą į daugiskaitą. Pats "Movie m[]" jau savaime ir reiškia, kad daug "Movie" objektų.
Nelygiuok if'o su else if'u. Be to, funcijų deklaracijų toks lygiavimas bei skliaustų atitraukimas per kelis tab'us nuo funkcijos pavadinimo tik pasunkina kodo skaitymą.
Jeigu reikia begalinio ciklo, tai naudok while(true). for ciklas naudojamas, kai žinai pradinę reikšmę ir iki kiek ta reikšmė kinta.
Nėra main'e return'o.

Kadangi tavo visi operandai int tipo, tai dalyba grąžina sveikąją dalį. Reikia, kad bent vienas operandas būtų float, pavyzdžiui:

sum+=b/(n + (float)a);
 
Ir būtų neprošal, kad sukeistum „i“ su „n“. Gal ir didelio skirtumo nėra, bet taip gražiau atrodys :)

http://kb2.adobe.com/cps/142/tn_14213.html
 
Turi pas save serveryje susikurti cross-domain xml failą, kuriame surašysi adresus, iš kurių leidžiamas prisijungimas.