Ignizo

Šiandien visi Facebook puslapių administratoriai pamatė žinutę:
"We’ve recently updated the way we measure how many people like your Page. Pages may see a decrease in likes after March 12, when we removed likes from inactive Facebook accounts."
 
Pastaruoju metu vykęs netikrų anketų blokavimas ir valymas perėjo į kitą etapą - ištrinami visi netikrų anketų "like" paspaudimai. Taigi jau visai netrukus, daugelis puslapių užsipirkę netikrus paspaudimus gali pamatyti perpus sumažėjusius puslapio fanų skaičiukus.
 
Džiugu! :)

Pasakė žmogus - kuris daugiau pralošė, negu išlošė.

Sveiki. Nežinau ar šis sub-forumas labiausiai tinka šiai temai, bet tiek to.
 
Administracijai - tai nėra vienintelė mano paskyra šiame forume. Šią susikūriau vien tik dėl šios temos, kadangi norėčiau išlikti anonimas. Galite užblokuoti. Ačiū.
 
Taigi, lošimai - ne visiems. Šia tema nesiekiu sudaryti blogos nuomonės apie lošimus. Lošimai gali būti smagus laiko praleidimo, kaikuriems sėkmingiesiems ir šioks toks uždarbio būdas. Aš visą laiką į lošimus kaip į uždarbio būdą žiūrėdavau skeptiškai. Tačiau, kad ir koks bebuvo mano požiūris - įklimpau.
 
Viskas prasidėjo šių metų Gegužę. Gyvenu ne Lietuvoje, bet Europoje, šalyje kurios valiuta yra Euras. Lošimai prasidėjo ne Gegužę, šį mėnesį pradėjau savo smulkų verslą. Sukaupęs šiek tiek santaupų nusprendžiau nebedirbti savo nuolatinio darbo ir paekspermentuoti el. prekyboje. Pradėjęs išsinuomojau mažą ofisą, kuriame dirbau vienas. Savaime aišku pradėjus naują verslą didžiulės sėkmės nebuvo, tačiau per pirmuosius du mėnesius gavau keletą užsakymų. Pelno nebuvo, buvo minimalūs nuostoliai, tačiau tai mane tenkino, nes nesu (arba nebuvau) iš tų žmonių kurie nori visko iš karto.
 
Praleisdamas daug laiko prie kompiuterio užmatydavau daug internetinių kazino reklamų. Vieną Liepos dieną nusprendžiau išbandyti visą šitą reikalą. Atsidariau sąskaitą viename kazino ir įsimečiau 10 eurų "pabandymui". Pradėjau žaisti Blackjack'ą. Šiek tiek laimėjau, šiek tiek pralaimėjau, bet gale sąskaitos likutis buvo 15 eurų ir nusprendžiau viską išsigryninti.
Praėjus porai dienų per pietų pertrauką nusprendžiau vėl pabandyti laimę ir vėl įsimečiau 10 eurų. Pralošiau visus per 5 minutes. Pagalvojau "ai nieko tokio, buvo smagu". Už valandos pagalvojau, kad reikia pabandyti atsilošti. Vėl 10 eurų įsimečiau. Rezultatas - išsigryninau 80 eurų. Užtrukau 6 valandas, kas reiškia, kad nedirbau savo darbo. Užsikabinau, bet grįžęs namo praleidau vakarą su mergina ir apie lošimus per daug negalvojau. Kitą dieną atvykęs į ofisą iš pat ryto jau sėdėjau kazino. Per gerą pusvalandį pralošiau 60 eurų. Didėja "pelnas", didėja apetitas ir statymai. Iš vienos pusės supykau, bet iš kitos - gi pralošiau ne savus, o išloštus pinigus. Porą valandų padirbau, nusprendžiau papietauti. Pietų metu vėl prisijungiau į kazino. Tik šį kartą spjoviau į Blackjack'ą, atradau kaiką įdomiau - gyvus ruletės stalus - kuriuose žavios merginos suka ruletę tau matant ir net kalbasi su tavimi. Blackjacką žaidžiau prieš kompiuterį ir buvau įsitikinęs, kad pralaimėjau, nes taip buvo "užprogramuota". Taigi perėjau prie gyvos ruletės. Tai nebuvo geras žingsnis. Nesivelsiu į visas detales, nes prirašyčiau keletą lapų apie visus statymus. Trumpai apibendrinant pradėjau gan neblogai, stačiau ant 10 skaičių, laimėjus statymas dauginosi iš 36. Iš pradžių buvo šioks toks pelnas, bet praleisdavau visą dieną nedirbdamas savo darbo. Einant dienoms sekmė aplankydavo vis rečiau, ko pasekoje statymai augo, nes norėjau atsilošti savo prarastus pinigus. Buvo momentų, kai pasakiau viskas - užtenka. Tačiau vos praėjus keletai minučių vėl sėdėjau prikibęs prie ruletės. Buvo momentų kai beveik atsilošiau, bet vidinis velnias liepė daryti nesąmoningus statymus, nes gi gal pavyks išeiti vėl į pliusą. Dėja. Galų gale pralošiau 2000 Eurų. Taip, taip nuo -10 iki -2000 Eurų "šokau" truputį daugiau nei per 2 savaites. Sutelkiau jėgas ir užblokavau visas savo kazino sąskaitas (buvo apie 10). Išsipasakojau merginai, pyko, bet palaikė morališkai, kas yra labai svarbu tokiu momentu.
 
Šita kvailystė gerokai apsunkino mano verslo padėtį, prie jo praleidau labai mažai laiko, praradau keletą užsakymų. Atvirai kalbant, net į e-meilus potencialių klientų neatrašiau. Taigi gerokai įklimpau.
 
Kalbant apie šią dieną. Verslas žlugo, tačiau vėl dirbu savo nuolatinį darbą ir kaupiu santaupas, naujų įdėjų vystymui.
 
Apibendrinant visą šią istoriją, nenoriu jūsų visiškai nuteikti prieš lošimus, tačiau jei pradedate - darykite tai atsakingai. Atminkite, kad jei ir matote pavyzdžių žmonių kuriems tai sekasi tai nereiškia, kad ir jums pasiseks, nes visgi kazino tikslas nėra paversti jus turtingesniais.
 
Iš vienos pusės tai pasimokiau iš savo klaidos. Sumokėjau 2000 Eurų už gyvenimišką pamoką. Džiaugiuosi, nes turiu vieną gerą savybę - galiu matyti save iš šalies. Aš save laikiau stipriu žmogumi ir buvo įdomu matyti kaip aš virstu šiukšle kuris negali kontroliuoti savo veiksmų. Esate buvę tikrame kazino? Tada tikriausiai esate matę "zombius" sėdinčius prie tų aparatų kiauras dienas. Toks buvau ir aš tik man nereikėjo niekur net kojos iškelti, kas palengviną visą procesą.
 
Nenoriu būti pseudo-ekspertas, bet štai keletas mano patarimų potencialiems ir esamiems lošėjams:
- Užsiregistravę į kazino iškart nusistatykite depozito limitą. Tvarkingi kazino neleidžia šio limito pakeisti 24 valandas, taip galite atgauti sveiką protą ir apmastyti ar verta vėl rizikuoti.
- Išlošėte pinigų sumą kuri jums tuo metu atrodo įspudinga, sustokite, bent dienai. Euforija gali jus priversti daryti neapgalvotus sprendimus.
- Nebekontroliuojate situacijos? Netylėkite, išsipasakokite artimiausiam žmogui. Geriau išsilieti nei laikyti viską savyje, ko pasekoje kvailos mintys gali priversti grįžti į ta patį liūną. Tai nebūtinai turi būti tėvai, geriau išsipasakoti žmogui kuris jus konstruktyviai sukritikuos, nei tam kuris išvadins bepročiu.
- Bloga financinė padėtis? Nesitikėkite ją pagerinti lošiant.
 
Kaip ir minėjau, nesu visiškai prieš lošimus, laiku pasitraukęs bučiau galėjęs turėtį ir neblogą pliusą, tačiau augantis apetitas padarė savo. Būkite atsargūs, negalvokite esantys dievai turintys stiprią valią. Taip galvojau ir aš.
 
Nenoriu būti vienas iš tų "emygerių", kurie praleidę mėnesį užsienyje užmirštą gimtają kalbą, bet Lietuvoje negyvenu jau beveik dešimt metų ir pastebėjau, kad pradedu užmiršti gramatiką, tad labai nesmerkite :)

Pastaruoju metu internete padažnėjo wannabe-verslininkų pranešimų iš serijos "turiu nerealią idėją, ieškau kas prisijungtų prie komandos". Paskutinis pavyzdys - FB grupėje "Lietuvos webo profesionalai" ta tema gavosi kilometrinė diskusija.
 
Noriu pafilosofuoti ta tema ir truputį nuraminti tuos, kas skraido padebesiais ir galvoja kad "vat tuoj sukursiu projektėlį, greitai subėgs lankytojai ir uždirbsiu milijonus".
 
Apskritai į Lietuvą pastaraisiais metais atėjo verslo optimizmo mada - atsirado startuolių, visokių hubų, *camp'ų, o ir tas pats Forum One įgavo pagreitį. Visiems yra rėkiama: ateikite ir darykite verslą, tai yra paprasta, reikia tiesiog [turėti idėja / daug dirbti / geros komandos / pasirinkti nišą / profesionaliai parduoti] - pasirinkite tinkamą variantą. Ir tautiečiai prisiklausė tokių minčių, juk iš tikro pasakoja rimti dėdės, kurie jau sukūrė verslus, kaip čia galima jais netikėti.
 
O bet tačiau. Realus kelias iki bent kažkokios minimalios sėkmės yra daug daug daug (DAUG!) sudėtingesnis, negu pasakojama motyvacijos knygose ir kalbama konferencijose.
 
Sakykime, kad sugalvojote idėją nerealiam verslui, kuris, jūsų galva, turi iššauti ir atnešti jums turtus. Kaip dažniausiai įsivaizduojamas tolimesnis kelias:
- Iš kur nors gaunu pinigų pradžiai - juk mano idėja tokia nereali, visi duos pinigų
- Pasamdau komandą, kuri sukurs afigeną produktą/paslaugą
- Įdedu reklamą į Google/Facebook/Uždarbis arba šiaip į enternetą, dar girdėjau kad pora kilogramų SEO padeda
- Ateis kvadrilijonai lankytojų, kurie norės iš manęs užsisakyti viską ką pasiūlysiu
- Profit
 
Dabar grįžkime prie dažnesnės realybės:
- Vien į idėją niekas investuoti nenori, teks krapštyti pinigus iš savo ar artimųjų kišenės
- Žmonių samdymas irgi nėra lengvas: juk norėsite pigiau, o tada nukentės kokybė, o ir dar pataikysite ant neteisingų žmonių, dėl ko kūrimas užtruks 2x ilgiau ir kainuos 3x brangiau
- Pakeliui dar atsiras tuzinas idėjų, ką pakeisti, patobulinti ar išmesti iš pirminės idėjos - visam tam įgyvendinti vėlgi reikės pinigų
- Pirminė reklama bus brangi ir neduos tinkamo efekto - net jei žmonės ir ateis, tai nereiškia kad pirks
- Sužinosite, kas yra konversija ir kad skaičiai yra žiaurūs, kad kažką perka internete kas šimtasis/tūkstantasis lankytojas
- Blem, kiek pinigų sukišta, o užsidirbti nesigauna... Raukiam.
 
Trumpai tariant - paveiksliukas:
 
http://static6.businessinsider.com/image/4f967b9469bedd6828000031/success-sketch.png
 
- - - - - - -
 
Bet yra ir šviesi medalio pusė. Nesmerkiu žmonių, kurie nori pradėti savo verslą. Tai yra labai labai sveikintina, ir pats nuoširdžiai padedu kam tik galiu, jei kas kreipiasi su įdomiom idėjom. Bet problema yra tame, kad per daug aplinkui matau rožinių akinių. Taigi, ką noriu patarti turintiems nerealią verslo idėją:
 
1. Nusiimkite rožinius akinius, nusileiskite ant žemės, papasakokite savo idėją kažkam patyrusiam, o geriau keliems žmonėms, surinkite kritiką, permąstykite raudoniolika kartų, ar verta pradėti.
 
2. Paklauskite realių potencialių klientų, ar naudosis jūsų paslauga. Gali ir čia atšokti noras, kai suprasite kad kuriate projektą sau ir savo katei.
 
3. Paskaičiuokite realius verslo kūrimo kaštus ir galima pelną. Skaičiai, skaičiai, skaičiai. Aišku, pradžioje juos prognozuoti sunku, bet reikia bent įsivaizduoti, ar kalba eina apie tūkstančius, dešimtis tūkstančių, ar šimtus tūkstančių.
 
4. Sukurkite pirmą produkto versiją kiek įmanoma greičiau. Taip vadinamas MVP skirtas ne garsiai pristatyti save pasauliui - o parodyti realų veikimą pirmiems realiems pirkėjams ir sugeneruoti pirmus realius užsakymus. Jei matote, kad šiame etape kažkas REALIAI susidomi ("realiai" = moka pinigus), tada eikite toliau. Priešingu atveju - galbūt apsimoka sustoti čia.
 
5. O tada jau viskas pagal situaciją - jei šiame etape jaučiate potencialą, tada darykite platesnę versiją, investuokite į reklamą, didesnę komandą ir plėskite akiratį.
 
Štai tiek padrikų minčių. Nieko nenorėjau įžeisti, tiesiog tampu kažkiek alergiškas verslininkų "svajukų dramblionėms", tai tikiuosi šis postas bent kažką privers susimąstyti.

Visą laiką bendrauju su jaunaisiais verslininkais. Su tais, kurie jau pradėjo, su tais, kurie dar tik planuoja pradėti ir net su tais, kurie dar sėdi mokykliniame suole. Kartais, beje, tie, sėdintys mokykliniame suole, atrodo mąstantys logiškiau, nei tie, kurie sėdi biuruose, puikuojasi savo nuotraukomis geltonojoje spaudoje ir panašiai. Na, bet nenukrypkime nuo temos.
 
Viena iš mano labai mėgiamų grupių, su kuo mėgstu bendrauti – tai tie žmonės, kurie planuoja labai greitu metu atsidaryti verslą arba ką tik tai padarė. Jie ir parašo man, ir paskambina kartais, klausia patarimų ir noriai priima pagalbą.
Žemiau – pateiksiu kelis klausimus, kuriuos girdžiu praktiškai visą laiką, ir atsakymus į tuos klausimus. Kai kurie iš jų gali Jums nepatikti. Kai kurie – prieštarauti ką tik perskaitytam atsakymui. Kai kurie atsakymai gali atrodyti Jums „nesąmonė“ ir uždarysite šį puslapį. Tiesa, kai dėdė bankrotas pabels į Jūsų duris – gal dar sugrįšite čia, bet bus jau vėlu…
 
Dėmesio: žemiau pateikiama mano asmeninė nuomonė ir ji nebūtinai gali sutapti su Jūsų ar tuo, ką skaitote knygose už 39.99 ;)
 
Klausimas: Ar man reikalingas verslo partneris?
 
Atsakymas: Taip.
 
Techniškai – jis Jums visiškai nereikalingas. Tačiau aš tikrai patariu tokį turėti. Būtent verslo partnerį, o ne „draugelį“, patarėją, konsultantą ar mamą. Ir tam yra kelios tikrai svarios priežastys.
 
Verslo pradžia yra sunkus darbas. Labai malonu (ir itin naudinga) turėti žmogų šalia, kuris padės Jums lipti į tą kalną ir nugalėti kliūtis.
 
Teoriškai – galėtumėte pasisamdyti ką nors (kad ir tokį kaip aš), o ne padaryti tą žmogų savo verslo partneriu, tačiau tokiu atveju, Jūsų santykiai bus labai skirtingi. Jums nereikia žmogaus, kuris lįs Jums į vietą, kur saulė nešviečia vien todėl, kad išsaugotų savo darbo vietą. Jums nereikia žmogaus, kuris bijos pasakyti Jums, kad tai, ką sugalvojote, yra visiška nesąmonė. Jums reikia žmogaus, kuris pastoviai ragins Jus priimti tinkamus sprendimus, kuris nebijos išsakyti savo nuomonę ir požiūrį. Jums reikia žmogaus, kuris norės iš to verslo uždirbti ne mažiau nei Jūs pats.
 
Verslo pradžia yra labai liūdna ir vieniša.
 
Daugumoje atvejų – Jūsų laukia pakilimai ir kritimai. Ir tie pakilimai gali būti laaabai aukštai, kaip ir kritimai – laaaaaaabai žemai. Beje – viskas gali nutikti per vieną dieną. Net ir turint verslo partnerį – Jūs turėsite tik vienas kitą (o jeigu neturite verslo partnerio – tada iš viso vienatvė…) ir daugiau nieko. Kurį laiką – su Jumis niekas nenorės bendrauti, niekas nenorės dirbti kartu (tai, kad tapote kažkieno klientas – nedaro Jūsų draugais ir partneriais), niekas nenorės dalintis patirtimi ar klientais. Jums bus sunku. O gal – lengva. Pasiruoškite tam.
 
Kiti žmonės gali patenkinti tam tikrų gebėjimų poreikius, kurių Jūs neturite.
 
Ieškokite verslo partnerio, kuris turi skirtingus sugebėjimus, tačiau jo bendras požiūris sutampa su Jūsų. jeigu Jūsų projektas yra susijęs su IT sritimi, o Jūs esate programuotojas – Jums reikia gero marketingisto ar pardavėjo ir atvirkščiai. Turite matyti vieną viziją, bet mokėti visiškai skirtingus dalykus. Du programuotojai nepasieks nieko.
 
Prieš rinkdamiesi partnerį (netgi – prieš pradėdami jo paieškas) – pagalvokite apie tai, kokių sugebėjimų reikia tam, kad vystyti verslą: techninių žinių; lyderystės; buhalterinių žinių; pardavimų; marketingo ir panašiai. Kiek žmonių moka viską? Labai (ir turiu omenyje – labai, labai, labai) mažai. Turint bent vieną papildomą partnerį (jų skaičius gi praktiškai neribotas) – Jūsų verslas įgyja pranašumų pačiame verslo vystymo procese.
 
Čia galiotų paprastas reikalavimas – ieškokite tokio žmogaus, kurio padedami, galėtumėte skaičiuoti taip: 1+1=3
 
Klausimas: Ar man reikia ieškoti investicijos?
 
Galbūt. Pradžioje – nemanau, kad to reikia.
 
Gauti investiciją yra tikrai nelengva. Ypač tiems, kurie kuria verslą pirmą kartą. IT versle – investuotojai yra amtę labai daug ir į investavimo pasiūlymus žiūri skeptiškai.
 
Viename verslo forume teko skaityti tokį pasakymą: „net jeigu ir dabar kas nors ateitų ir pasakytų man: „žiūrėk, turiu mintį apie žaidimą, kuriame būtų pikti paukščiai prieš kiaules“ (Angry Birds) – aš tam žmogui pasakyčiau, kad jis nesveikas, kaip ir jo idėja“. Ir asmeniškai aš – pagalvočiau lygiai tą patį.
 
Tačiau, kalbant apie Rovio ir jų sėkmę – ji atėjo ne investuotojų dėka, o kompanijos užsispyrimo: iki Angry Birds jie į rinką „paleido“ dar 51 (!) žaidimą. Grįžkime prie investicijų…
 
Mano rekomendacija yra paprasta – stenkitės išsiversti be investuotojų kaip įmanoma ilgiau. Sukurkite produktą (bent pirmąjį), pristatykite jį rinkai. Nereikia tobulinti to produkto iki „idealumo“. Jums būtina suprasti, ar Jūsų produktas patenkina rinkos poreikį. Jeigu taip – tada jau turėsite ką parodyti investuotojams, pateikti jiems įdomius rezultatus (o ne spėliones) ir tinkamai (kiek tai įmanoma) pateikti preliminarius skaičiavimus.
 
Taip pat labai svarbu suprasti, kad investuotojai, paprastai, išgirsta labai daug pasiūlymų investuoti. Ir pasirenka tik kelis projektus iš šimtų (ar net tūkstančių). Todėl, reikia ne tik turėti puikią idėją, jos įgyvendinimo planą, komandą ir taip toliau. Reikia parodyti investuotojui, kuo ši investicija skirsis nuo kitų.
 
Dauguma pradedančių verslą pradeda jį ne nuo to galo – pagrindine užduotimi laikydami investuotojų suradimą ir sutelkdami savo pajėgas būtent į tai. Patikėkite – labai sunku gauti investiciją, kai turi tik svajonę ir su Microsoft PowerPoint šablonu paruoštą prezentaciją.
 
Pasikartosiu – turite padaryti kelis esminius dalykus:
 


 
sugalvoti, kas tai turi būti (kokią problemą tai spręs);
pagaminti/pristatyti/išbandyti bent vieną savo produktą;
pavargti ir pajusti, jog Jums nesigavo (būtinas sėkmės ingredientas);
pamiršti tai, ką buvote sugalvoję (palikti tai, o ne traukti iš paskutiniųjų ir patirti visišką fiasko);
sugalvoti naują idėją ir vėl bandyti iš naujo.

 
Klausimas: Turiu puikią mintį. Ar reikėtų bijoti, kad ją kažkas iš manęs pavogs ir įgyvendins?
 
Atsakymas: Nebijok, kad ją kažkas pavogs. Bijok, jeigu Tavo mintis kaip tik niekam nereikalinga ir neįdomi.
 
Tai galioja labai daugeliui verslo šakų. Idėja nereiškia nieko. Svarbiausia – kaip ji bus įgyvendinta, kas stovi už tos idėjos ir kas ją įgyvendins. Vienoje konferencijoje Ilja Laurs sakė: „idėjų autoriai nežino, kad daugumoje atvejų – investuotojai net nesupranta apie ką eina kalba ir į ką jie investuoja. Investuotojui yra svarbiausia grąža“. Ir tai – labai teisingi žodžiai.
 
Kaip pavyzdį – galime paimti tik ką nuskambėjusį „skandalą“ apie PriceOn. Idėjos „autorius“ (rašau kabutėse, nes idėja nėra originali – 2009 metais pasirodė programėlė „RedLaser", sukurta Occipital kompanijos ir parduota eBay 2010 metų birželio mėnesį; dar yra 2008 metais išleista ShopSavvy programėlė ir taip toliau) prieš kelias dienas „pasiskundė visuomenei", kad iš jo norima atimti įmonę, idėją, prekės ženklą ir panašiai. Atleiskite, tačiau mano subjektyvia nuomone (kurią turiu teisę reikšti savo svetainėje) – tai visiškas apsisnargliavimas. Su purslais. Fuj…
 
Sekančią dieną – pasirodė vieno iš „skandalo dalyvių“ atsakymas. Paskaitinėjus PriceOn įkūrėjo blogą – tikrai susidaro įspūdis, kad jaunuolis su investuotojų pinigais elgėsi kaip su savais, bet aš nei ieškau teisybės šioje istorijoje, nei man ji įdomi. Noriu pabrėžti tik štai ką – net jeigu žmogus ir kenkė savo kompanijai, buvo iš jos išmestas – jis vis tiek buvo sugrąžintas atgal. Nes be idėjos autoriaus, be jo vizijos – ta idėja yra nieko verta.
 
 
Bandymas slėpti idėją tik labai stipriai pristabdys visą jos įgyvendinimą procesą: gausite mažiau pagalbos, mažiau patarimų, mažiau bendradarbiavimo, mažiau kritiško požiūrio galimybių, mažiau galimybių pritraukti verslo partnerius į komandą ir taip toliau. Viskas tampa daug sunkiau. Nors ir natūralu būti paranojišku tokioje vietoje – siūlau nusiraminti. Praktikoje – tai beveik niekada nenutinka.
 
Ir dar kai kas – niekada neprašykite investuotojo pasirašinėti konfidencialumo sutarties. Rimtai. Jis ne tik jos nepasirašys, bet ir atsisveikinsite su bet kokia investicijos galimybe ne tik dabar, tačiau ir ateityje. Tai – kvailiausias dalykas, kurį galima pasiūlyti investuotojui.
 
Klausimas: Turiu puikią idėją. Ar man mesti mokslus/darbą ir pradėti verslą?
 
Atsakymas: Ne.
 
Likite mokykloje. Likite universitete/kolegijoje. Likite darbe. Laikas yra Jūsų pusėje. Dar turite labai daug laiko, tam, kad įkurti savo įmonę (tai padaroma per kelias dienas), o štai „atsitraukimo plano“ nebeturėsite. Tikrai šaunu, kai su idėja esi pats pirmas. Tačiau nieko nėra geriau, kai esi geriausias. Būtent tai padaro įmones galingomis ir žinomomis. Likdami ten, kur esate ir vystydami savo idėją – Jūs turite pilnas galimybes praplėsti savo pažinčių ratą, rasti aukščiau minėtus bendraminčius, investuotojus ir panašiai.
 
Tiesa – gal dar ir ko nors išmoksite.
 
Klausimas: Kur ieškoti darbuotojų ar bendraminčių?
 
Atsakymas: Visur.
 
Neseniai gavau laišką su būtent tokiu klausimu. Tiesa, atsakiau į jį ne vienu žodžiu. Jums nereikia duoti skelbimų ir panašiai. Jums reikia pažiūrėti į savo idėją/verslą kiek kitu kampu.
 
Kam įdomus Jūsų verslas? Kam reikalingas Jūsų produktas? Kokius žmones norite pritraukti? Kur tokie žmonės renkasi, bendrauja, dalinasi savo patirtimi? Atsakymai į šiuos klausimus atvest Jus prie sprendimų. Niekada negalime žinoti, kur ir ką sutiksime. Galite būti eilinis mokinys, tačiau Jūsų mokykloje per „Karjeros dienas“ gali apsilankyti koks nors verslininkas, kuriam papasakosite savo viziją ir turėsite pirmą investuotoją dar nepradėję verslo. Galite būti studentas ir paskaitose ar seminare užduoti eilę klausimų, kurie sukels susidomėjimą Jumis bei Jūsų požiūriu.
 
Tik mes patys kuriame sau ateitį, sudarome sau galimybes. Arba – atimame viską iš savęs. Nors tikrai nemėgstu beletristikos ir Paulo Coelho citatų, tačiau viena yra labai tinkama šiam atvejui:
 
 
Nepasiduokite ir siekite savo sėkmės. Asmeniškai aš – jau patyriau 4 nuopolius/nesėkmes/bankrotus. Dėka to – galiu dalintis savo žiniomis su Jumis ir patarti, ko nedaryti, kad Jūs to išvengtumėte. Bent jau ne dėl tų pačių priežasčių.
 
Gero verslo.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Jeigu Jūsų interneto svetainė (ar portalas, ar elektroninė parduotuvė) vis dar nepritaikyta mobiliąjai platformai – Jūs prarandate lankytojus. O prarasdami lankytojus – Jūs prarandate pinigus. Tai taip paprasta.
 
Nuo 2007-ųjų, interneto vartotojai (ir jų elgesys) keičiasi, o tai įtakoja (jau kurį laiką) išmanieji telefonai.
 
Neįtikėtini išmaniųjų įrenginių naudotojų augimo tempai
 
Praėjus jau daugiau kaip septyneriems metams nuo pirmojo iPhone pristatymo, išmaniųjų telefonų augimo tempai buvo pritrenkiantys. Ir vis dar yra. Išmaniųjų technologijų įtaka verslui taip pat stipriai auga ir pastebimos tam tikros tendencijos.
 
Nesiremsiu pasauliniais tyrimais, kadangi mes dar dar šiek tiek atsiliekame savo „išmaniųjų technologijų skvarba“, tačiau net ir Lietuvoje atliekamų tyrimų duomenys ganėtinai įdomūs:
 


 
2012 m. tyrimo duomenimis – Lietuvoje išmaniaisiais telefonais naudojosi 17 proc. apklaustųjų (šaltinis);
2013 m. tyrimo duomenimis – Lietuvoje išmaniaisiais telefonais naudojosi 23 proc. apklaustųjų (šaltinis);
2014 m. tyrimo duomenimis – Lietuvoje išmaniaisiais telefonais naudojosi „daugiau nei kas trečias“ (kas reiškia, kad daugiau nei 33 proc.) apklaustųjų (šaltinis).

Skaičiai kalba patys už save.
 
Svetainių lankymas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais
 
Drįstu spėti, kad daugumos svetainių (kalbu ne tik apie svetaines, tačiau ir apie portalus, el. parduotuves ir panašius projektus) lankytojai, besinaudojantys išmaniaisiais įrenginiais, sudaro maždaug nuo 20% iki 40-45% visų lankytojų. Šie skaičiai dar nėra stabilūs, vis dar auga ir, manau, jog toliau sėkmingai augs. Vis daugiau žmonių naudojasi mobiliaisiais telefonais, kad susirasti pigiausią produktą „šalia“ (savo buvimo vietos) ar elektroninėje parduotuvėje. Todėl, ypatingą dėmesį į savo įvaizdį internete, turėtų atkreipti smulkusis (vadinamas „vietinis“) verslas ir elektroninės parduotuvės.
 
Technologijos
 
Šiandieninės interneto projektų programavimo technologijos suteikia užsakovui visišką laisvę pasirenkant, ko jis nori, kaip tai turi atrodyti, funkcionuoti ir panašiai. Dauguma svetainių kūrėjų siūlo adaptyvųjį dizainą (angl. – responsive design) kaip standartinį priedą prie kuriamos interneto svetainės. Žinoma, yra tokių užsakovų, kurie nori, jog jų mobilioji svetainės versija atrodytų kitaip ir rodytų tik tam tikrą informaciją (ar turėtų supaprastintą funkcionalumą) ir užsako individualius sprendimus.
 
Ko iš Jūsų mobiliosios svetainės tikisi lankytojai?
 


 
Greito puslapių krovimo;
Prisitaikymo prie naudojamo įrenginio;
Patogaus informacijos išdėstymo
Teigiamos patirties naršant (angl. – user experience)

Žinoma, Jūsų laukia visa eilė teigiamų dalykų:
 
Teigiamas Jūsų prekės ženklo įvertinimas
 
Jeigu turite veikiančią svetainės, pritaikytos mobiliai platformai, versiją – niekas, naršydamas Jūsų svetainėje, nekeiks Jūsų įmonės. Ir sudarysite savo lankytojams stiprų ir teigiamą įvaizdį, jog esate jaunatviška įmonė, nebijote pokyčių, sekate rinkos tendencijas ir technologijas.
 
Taps lengviau su Jumis susisiekti
 
Ar žinote, kad jeigu turite mobilią svetainės versiją – lankytojui tereikia atlikti vieną (arba du) paspaudimus, kad paskambinti Jums? Beje, tikrai patariu turėti tam atskirą telefono numerį. Taip tiksliau galėsite atsekti, kaip ir koks klientas atėjo pas jus. Be to – kadangi mobiliųjų telefonų vartotojai, paprastai, jau būna prisijungę prie savo socialinių tinklų paskyrų – susijungti su Jumis jie taip pat gali vienu paspaudimu.
 
Paieškos varikliai mylės Jūsų verslą dar labiau
 
O štai čia – dėmesio!
 
Google patvirtino, kad jie išleido naujus įrankius, kurie skatins svetainių kūrėjus/prižiūrėtojus atkreipti dar didesnį dėmesį į geresnės sąsajos su mobiliųjų technologijų vartotojais sukūrimą. Kompanija oficialiai paleido „mobile friendly“ (liet. – pritaikyta mobiliesiems) prierašus paieškos rezultatuose (praėjusį mėnesį jie buvo testuojami) ir testavimo įrankius. Google taip pat „užsiminė“, jog šiuo metu yra testuojami pozicionavimo signalai, kurie paieškos rezultatuose pakels svetaines, pritaikytas naršymui naudojant mobilias technologijas.
 
Daugiau galite pasiskaityti (anglų kalba) oficialiame Google įraše.
 
Kaip nekristi paieškos rezultatuose?
 
Visu pirma – Jums reikia nustatyti, ar Jūsų interneto projektas atitinka Google keliamus „standartus“. Tai galite padaryti atlikdami pritaikymo mobiliesiems testą, kuris parodys, ko reikalauja Google ir išanalizuos Jūsų projekto (svetainę, portalą, el. parduotuvę ir t. t.) „draugiškumą“ mobiliųjų įrenginių atžvilgiu.
 
Svetainių savininkai taip pat gali pasinaudoti Google Webmaster Tools esančia „mobile usability report“ (liet. – naudojimosi mobiliaisiais) ataskaita.
 
Šie du įrankiai parodys, kas gręsia Jūsų svetainei – pakilimas ar kritimas paieškos rezultatuose.
 

http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2014/12/mobilus.jpg

 
Kada bus įgyvendinti pakilimai/kritimai paieškos variklių rezultatuose?
 
Na, šioje vietoje Google yra kaip Apple – stengiamasi išlaikyti maksimalų konfidencialumą apie tai, kada viena ar kita paieškos variklių algoritmo dalis keičiasi (ir kaip). Galime būti dėkingi, kad atskleista bent jau tai, kas surašyta aukščiau.
 
Ir nors nežinome, kada tai bus įgyvendinta – vis tiek siūlau paskubėti ir pritaikyti savo svetainę mobiliesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams. Kaip jau minėjau aukščiau – nuo to blogiau tikrai nebus. Daugiau lankytojų = daugiau pajamų.
 
Svarbiausia – pasieksite visus klientus, kurie ieškos Jūsų
 
Visiškai nebesvarbu, kokį įrenginį naudos Jūsų interneto svetainės lankytojas. Informacija jam bus pateikta taisyklingai, patogiai, greitai ir, svarbiausia – neerzins. Nereikės „žnaibyti ekrano“, pirštu „stumdyti visą svetainę“ vertikaliai ir horizontaliail būsite lengvai pasiekiami.
 
Ir nepamirškite – net 64 procentai „sprendimo galią“ turinčių verslininkų internete naršo naudodamiesi mobiliuoju telefonu (esu rašęs apie tai anksčiau). Pagalvokite apie tai, kokius klientus prarandate.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

Įsivaizduok, staiga tampi visų priešu. Atvažiuoja į tavo šalį tūkstančiai ginkluotų karių su tankais, lėktuvais, mašinom ir pradeda tave mokyti kaip gyventi, diegti savas tradicijas, vertybes, šaudyti tavo brolius, seses. Moko kaip gyventi civilizaciją (Artimieji Rytai), kuri už tokias civilizacijas kaip Amerika ar Europa tūkstančiais metų senesnė, brandesnė ir labiau išsivysčiusi. Važiavimas ten - kiekvieno asmeninis apsisprendimas.

Bandymas užmigti miške ir netikėtas instruktoriaus poelgis

Šalta balandžio naktis. Aplink kur be pažvelgtum vien miškai ir pelkės. Nors šalia savęs neturiu termometro, tačiau jaučiu, kad dabar kokie -2 laipsniai šalčio. Gerai, kad mano budėjimo laikas baigėsi, tad nieko nelaukęs nusimetu savo kariškus batus, bei kitelį ir kelnes. Tarsi žuvis įsliuogiu į miegmaišį su pašiltinimu. Jaučiu mane užplūstančia šilumą. Ech, gera žinoti, kad dabar galėsiu miegoti iki paryčių!
 
Miške dislokuota visa kuopa, tad padalinus ir paskaičiavus laiką, kiekvienam kareiviui išeina budėti po gerą pusvalandį. Budi po du karius. Turbūt nėra tokio kario, kuriam patiktų naktį praleisti spaudžiant šaltukui, kai vos už kelių metrų tavęs laukia šiltas guolis. Kareiviai kenčia dantis sukandę. Kai kurie bando šokinėti, kiti trina rankas ir visa tai tam, kad bent kiek sušiltum.
 
Aš tuo tarpu vis labiau grimztų į miego karalystę. Šalia manęs kareiviška kuprinė, kuri naudojama tarsi pagalvė, galvai pasiremti. Po mano nugara tie patys kariški batai, kuriuos bandau išdžiovinti. Rūbus ir kitą šlamštą palikau prie palapinės. Joje ir taip nėra vietos. Ji ankšta. Miegame dviese.
 
Miegmaišyje laikau savo geriausią draugą - automatą. Šis žaisliukas turi būti visada šalia kareivio, nes niekada nežinai, ko galima tikėtis, o ir pačiam ramiau žinanti, kad esi pasiruošęs.
 
Būčiau sau ramiai miegojęs, jei ne tas trakštelėjimas, kuris sukėlė įtarimą. Mano kolega saldžiai miegojo, tad nusprendžiau jo nežadyti. Stipriau suspaudžiau savo automato buožę. Prasisegiau miegmaišį, kad galėčiau laisviau judėti tuo atveju, jei mus užpultų. Labai nustebau, kadangi buvo justi artėjantys žingsniai, tačiau mūsų budintys nieko nedarė, tarsi nieko negirdėtų.
 
Ir staiga kažkas labai stipriai griebė mano automatą, tarsi norėdamas jį atimti. Laikiau savo automatą it vaiką. Darykit, ką norit, bet aš jo nepaleisiu. Šis keista situacija mane suglumino, kadangi užpuoliko veido nebuvo matyti.
 
Ir staiga į danga pakilo raketos. Visa mūsų stovyklavietė nušvito tarsi naujųjų metų naktį. Pasigirdo riksmai. Supratau, kad vyksta kažkas neįprasto. Taip pat pamačiau kas buvo tas šunsnukis, kuris panoro įsigyti mano automatą nemokamai. Tai tebuvo viso labo instruktorius, kuris panoro išbandyti mano budrumą.
 
Deja, nebuvo laiko kalbėti su tuo instruktoriumi. Kuopai buvo duotas įsakymas keisti dislokacijos vietą. Vyko masinis palapinių ardymas ir daiktų pakavimas. Į savo karišką kuprinę mečiau viską bet kaip, kadangi reikėjo labai skubėti. Jau po 5 minučių mūsų būrys paliko tą prakeiktą stovyklavietę.
 
Mes nežygiavome, mes tiesiog bėgom. Niekas nežinojo kur tiksliai mes judam. Aplink tamsu, nors į akį durk. Vienintelis orientyras, kad mes bėgome keliu. Per tą chaosą pamečiau savo komandos draugą. Užmaskuoti veidai nerodė jokių ženklų, tad tiesiog judėjau į priekį tikėdamasis, kad viskas turėtų paaiškėti pasiekus galutinį sustojimo tašką.
 
Netrukus sustojome. Instruktoriai mums pasakė, kad tai tebuvo viso labo mokymų dalis. Mes turime būti pasiruošę ir aš su juo sutinku. Geriau būti pasiruošus netikėtumams, negu būti užkluptiems stovyklose. Aišku, tą naktį budėjusiems kareiviams buvo įsakytą nereaguoti į tą cirką, kurį man iškrėtė instruktorius, tačiau tikrame kare taip nebūtų atsitikę. Mums būtų buvę pranešta.
 
Orientacinis žygis arba 5 valandos klampojimo pelkynuose


Likusią nakties dalį mes saldžiai miegojome. Instruktoriai dar neprarado žmogiškumo, tad jokių netikėtų atakų nebuvo planuota. Ryte turėjo prasidėti kitas žygio etapas - orientacinis žygis.
 
Šių žygių tikslas išmokyti karį gerai orientuotis vietovėje. Jums duodamas žemėlapis ir porininkas. Pirmą ką padarome, tai žemėlapyje nustatome savo buvimo vietą. Instruktorius duoda pirmo taško koordinates. Nusistatai jas žemėlapyje. Jeigu esi labai stropus, gali nustatyti atstumą nuo savo vietos iki pirmo taško. Tada žygiuoji skaičiuodamas savo žingsniu poras. Sakykim 100 metrų yra 60 žingsnių porų. Pasiskirstai kas veda, kas skaičiuoja atstumą. Paprasta, bet labai efektyvu!
 
Pabudau šeštą valandą. Čiupau savo sausą davinį. Jame radau šokolado, riešutų ir specialiai pagamintos duonelės. Sušlamščiau viską tarsi nebūčiau valgęs kelias dienas. Negaišdamas laiko susirinkau savo daiktus. Būnant miške būtina akylai saugoti savo daiktus, nes kitaip jie gali atsidurti pas instruktorių, o tada teks daryti labai daug atsispaudimų norint juos išpirkti.
 
Sustojome ant kelio. Susirikiavome kaip pridera tikriems kareiviams. Gavome koordinates ir pradėjome žygiuoti. Kareivių būrys išsiblaškė po mišką.
 
Kuprinė sunki. Ją teks nešioti dar keturias valandas, tad palinkiu sau stiprybės ir žygiuoju toliau. Su porininku kalbamės apie nereikšmingus dalykus. Čiulba paukščiai. Jaučiu artėjantį pavasarį, o ir saulė vis dažniau palepina.
 
Ir štai pirmas mūsų taškas. Kabo čia pat. Medyje. Rodos eičiau ir ranka pasiekčiau, tik deja viskas ne taip lengva, kaip atrodo. Iki pusės smengu į žemę. Kuprinės svoris mane gramzdina gilyn, tarsi būčiau patekęs į liūną. Kolegos laiku ištiesta ranka mane gelbėja nuo dar baisesnio likimo. Šiaip ne taip išsikabaroju iš purvyno ir tvirčiau suspaudžiu naujų koordinačių lapelį.
 
Patikrinu žemėlapį, o tašką rodo kažkokiame upelyje. Ech, teks ir vėl šlapti. Tokia ta kareivio dalia. Orientaciniai žygiai dažniausiai ir pasibaigdavo būtent visapusiu sušlapimu. Ne kartą teko plotis į purvą su veidu. Atrodydavau kaip Afrikos juodčkis. Būdavo ir juoko ir pykčio, kadangi kol atsikeli, kol susitvarkai reikia kantrybės.
 
Gerai jeigu žygis praeidavo ramiai, bet kartais būdavo, kad tau skirdavo nuobauda ir prie papildomo kuprinės svorio prisidėdavo dar keletą plytų. Instruktoriai už pamestus daiktus miške liepdavo daryti atsispaudimus. Juokinga, jei nebūtų graudu. Pavargęs po nakties pratybų dar minkai papildomus atsispaudimus, nes per savo užmaršumą ir skubėjimą sugebėjai pamesti ginklo dėtuvę ar atotampą.
 
Fizinis skausmas moko karį suprasti, kad už viską reikia būti atsakingam. Jau iki gyvo kaulo įgrisęs, bet teisingas posakis. "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Paprasta, bet efektyvu.
Dar šis tas


Be orientacijos ir tiesiog paprastų žygių miške dar dalyvavome ir įvairiuose pasalose, bei reiduose. Galėjai pasijusti it šiuolaikinis veiksmo filmų herojus. Aplink sproginėja bombos, skrenda malūnsparniai, girdėti įvairūs riksmai. Chaosas, kurio civiliniame gyvenime nepatarsi.
 
Buvo dienų, kai į mišką ne norėjosi eiti. Atsikeli ryte, o nuotaika prasta ir už lango lyja. Rodos gulėtum kuopoje ir nieko neveiktum, tačiau karinė pareiga išlieka. Susidedi daiktus ir jau stovi koridoriuje laukdamas komandos išžygiuoti.
 
Miško žygiai taip išsekina, kad nebesinori nieko. Grįžti į kuopą. Susitvarkai daiktus. Tada pietūs, o po jų prasideda kita dienos fazė. Paskaitos, kuriose tiesiog miegi. Miškuose mus privesdavo prie mūsų galimybių ribų. Neleisdami miegoti jie ugdė mūsų ištvermę.
 
Pripažinsiu, man miške patiko. Nežinau kaip jūsų gyvenimai, tačiau man trūko to adrenalino, tos dinamikos, kurią civiliniame gyvenime gausi nebent žaisdamas dažasvydį. Aišku ne viskas rožėmis klota, tačiau vertinanti procentine išraiška sakyčiau, kad 70 procentų laiko praleisto miške buvo nauda man.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai

Į mano uždarbio žinučių gaviklį pradėjo plaukti pavienių asmenų klausimai, kurie dažniausiai prasideda taip. “Labas, ar man verta eiti į Lietuvos kariuomenę?” Nežinau kokią įtaką padarė mano straipsniai jums, tačiau aš nebūsiu ta propagandos mašina, kuri sakys, kad jūs būtinai turėtumėte ten eiti. Kiekvienas mąsto savo galvą, tad iš mano sukurptų straipsnių bandykite susidaryti savo nuomonę. Jūsų teismui atiduodu dar vieną, šviežiai iškeptą, straipsnį apie buitį ir gyvenimą kariuomenėje!

Laisvalaikis prasideda savaitgalį


Kareivis irgi žmogus! Šitą posakį reikėtų užkabinti ant kiekvienų kareivinių durų. Mums nesvetimas skausmas, baimė ir ašaros. Netgi mes turime laisvalaikį ir elementarią buitį. Kad ir kaip mus Rukloje “drožė”, savaitgaliais mūsų laukdavo užtarnautas poilsis.
 
Šeštadienį keldavomės vieną valandą vėliau. Pasigirsdavo komanda “Kuopa kelk”, tačiau skirtingai nei šiokiadieniais, mes čiupdavome ne sportinį kostiumą, bet savo pagalvę ir užklotą. Jau tapo tradicija, kad savaitgaliais vykdavo patalynių purtymas. Dešimt minučių įnirtingai stengdavausi atsikratyti dulkių erkučių.
 
Man ta veikla patiko, kadangi nereikėjo atlikinėti tu įgrisusių mankštos pratimų, o ir kūnas atsigaudavo, bei pailsėdavo. Jeigu civiliai būtų mus matę, ko gero labai kvatotų, nes iš šalies atrodėm labai juokingai. Patalynė ir pagalvė, bei žaliūkas kareivis intensyviai purtantis jas. Ko gero ne kasdien pamatysi tokį vaizdą?
 
Po sėkmingai įvykdytos dulkių erkučių naikinimo operacijos, eidavome praustis. Tam skirdavo gerą pusvalandį. Savaitgalio nuotaiką tvyrodavo ore, kadangi nebūdavo intensyvaus raginimo skubėti. Tada ir barzdą nusiskusdavau be didesnio įpjovų skaičiaus ir dantys labiau blizgėdavo.
 
Valgydavome neskubėdami, su pasimėgavimu. Porcija mažoka - viena lėkštė košės ir puodelis kakavos. Nuo stalo pakildavai ne itin privalgęs, tekdavo tikėtis, kad pietūs atsipirks su kaupu.
 
Nuo devintos iki vienuoliktos valandos tvarkydavome kuopą. Vykdavo intensyvūs valymo darbai. Visa kuopa paskęsdavo putose. Ne veltui toks valymas buvo pramintas “putų švente”. Putoms paruošti reikėjo nei daug, nei mažai, tik vieno kibiro karšto vandens, saujos muilo drožlių, bei keleto gerų rankos pasukimų.
 
Vienas žmogus tarsi sėjos metu ant plytelių berdavo putas, tuo tarpu kitas iš karto imdavosi intensyvaus plytelių trynimo, trečias asmuo viską nusausindavo. Su tokia meile ir atsidavimu valant gaudavosi stulbinamas rezultatas, tarsi iš valiklio reklamos. Plytelės blizgėdavo!
 
Po švaros darbų šiek tiek pasimokydavome. Tos paskaitos būdavo labai paprastos, nors programoje rašydavo, kad jus truks iki vakaro, dažniausiai iki pietų jau būdavome nuveikę didžiuosius dienos darbus. Gavus komanda “laisvalaikis” prasidėdavo tikrasis poilsis.

Poilsis ir truputėlis išorinio pasaulio malonumų


Nuo čia prasideda kitas gyvenimas. Pagaliau gali nusivilkti tą seniai įgrisusi karišką kitelį ir tuos susmirdusius batus. Iš to didelio džiaugsmo nereikėtų pamiršti, kad karinis statutas ir kariškos taisyklės vis dar galioja. Kitelį reikia tvarkingai sulankstyti ir padėti ant lovos. Kariški batai turi būti nešami į džiovyklą. Šiuos darbus reikėtų atlikti kruopščiai, nes kitaip budintis tos dienos kariškis gali sugadinti tavo laisvalaikį.
 
Pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai - knygų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, naudojimasis telefonu, laišku rašymas, bendravimas su draugais.
 
Televizorių iškarto atmečiau kaip nereikalingą laiko gaišimo priemonę. Man nepatinka tai ką jame rodo, o ypač nervina tos ilgos ir laiką gaišinančios reklamos, tad stengiausi vengti televizijos, nors mano draugai su didžiausiu pasimėgavimu žiūrėjo senus filmus, kuriuos visi jau matėm N-tajį kartą. Taip jau atsitinka, kad nuo bukinančios aplinkos ieškai bet kokio gelbėjimosi rato.
 
Knygų pirmą mėnesį neturėjau, tad teko naudotis telefonu, bei rašyti laiškus. Statute nepasakyta, kad būtina rašyti tik laiškus, aš rašydavau savo dienoraštį. Telefonas pasitaikė išmanusis, todėl didelio vargo neturėjau. Kiekvieną kartą sužinodavau ką nors naujo.
 
Pirmą mėnesį Rukloje gyvenome kaip kalėjime. Tarp tų keturių sienų pasijauti toks izoliuotas, o ir tie laisvalaikio užsiėmimai palaipsniui pabosta. Jauti tokia tuštumą aplink, bei didelį norą ištrūkti namo.
 
Nuo antro mėnesio mus slėgę varžtai po truputį atsileido, tad karts nuo karto mus išleisdavo į lauką. Pagrindiniai lauko užsiėmimai būdavo futbolas arba krepšinis. Prie kliūčių ruožo neprileisdavo, kadangi buvo bijoma, kad mes patirsime traumas. Futbolą ir krepšinį žaisdavome ne tik tam, kad žaistumėme, bet ir varžydavomės iš karinių užduočių. Sakykim laimėjęs skyrius nevalo tą vakarą kuopos. Būdavo įdomu, kadangi varžymasis suteikia visai kitą prasmę.
 
Dažnas kareivis laisvalaikiu pasinaudodavo kariškos ekipuotės tvarkymuisi, galvos skutimui. Šiokiadieniais gali neužtekti laiko, tad savaitgaliais plaudavomės kelnes, marškinėlius, kitelius, batus. Skirtingai nei seržantai, kurie naudojosi skalbimo mašinomis, mes tenkinomės ranku darbu. Nuo ūkiško muilo, man pradėjo lupinėtis oda, tačiau tai buvo tik menka bėda, kurios visiškai nesureikšminau. Iš pradžių galvojau, kad neleisdami naudotis skalbimo mašinomis jie mus žemina, bet pagalvojau, kad gerai darė, kadangi rankomis plauti iš tiesų žymiai geriau!

Bendravimas - Geros tarnybos garantas


Bendravimas karinės tarnybos metu buvo svarbiausias visų Bazinių Karinių Mokymų akcentas. Galėjai atsiriboti nuo grupės žiūrėdamas televizorių, skaitydamas knygą ar tvarkydamasis savo daiktus, tačiau anksčiau ar vėliau tekdavo grįžti į savo kambarį, kuriame tavęs laukdavo apie 7~ žmonės. Kiekviename kambaryje būdavo daugmaž po tiek.
 
Man bendrauti sekėsi gerai. Karinės tarnybos metu teko sutikti įvairių žmonių. Reikia nepamiršti, kad į Ruklą suvažiavo iš visų Lietuvos kampų. Savo kuopoje turėjom net vieną latvį, kuris turėdamas Lietuvos pilietybę įgijo teisę atlikti karinę tarnybą Rukloje.
 
Mano kambaryje esantys žmonės buvo ramūs. Nei labai pasikėlę, nei rodo kokius nors agresijos požymius. Visi buvo lygūs, tačiau kartais išlysdavo kai kurių kolegų noras pasidemonstruoti. Vienas su manim tarnavęs asmuo buvo atvykęs iš Vilniaus. Jo brolis tarnauja patrulių būrį.
 
Ištisas laisvo laiko valandas tekdavo klausyti jo liaupsių savo broliui ir kitos nereikalingos informacijos. Pirmą mėnesį jis dar buvo ramus, tačiau laikui bėgant prasidėdavo ištisos serijos noro pasidemonstruoti. Jis viską žinojo, viską suprato. Bėgdamas imitaciniu mūšio lauku norėdavau trinktelėti jam su buože, nes jis paprasčiausiai užknisdavo. Žinot, devyniais iš dešimties atveju jis susimaudavo. Nuo to didelio rašto, išeidavo iš krašto. Su skyriaus draugais jį praminėme "Nato" kariu.
 
Mūsų tarnybos metu instruktoriai taip pavadino tuos, kurie mistiniu būdų sugebėdavo išeiti iš konteksto ribų. Daryk ką nors ne taip ir tave vadins "Nato" kariu. Susimovei orientacinio žygio metu? Neatlikai užduoties iki galo? Viskas, tu "Nato" karys!
 
Man patiko ši sarkazmo formą. Instruktoriai mus matė kaip nuluptus. Jie suprasdavo kokios nuotaikos vyrauja skyriuose, todėl nieko nėra geriau, kai stovinti kuopai blogiečiai gauna į skudurus. Jaučiausi gerai žinodamas, kad mes turime "stogą" viršuje.
 
Per tris mėnesius, kuriuos praleidau Rukloje, nebuvo didesnių muštynių. Pirmas incidentas kilo pirmą savaitę, kai du kareiviai nepasidalino duonos rieke, o antras incidentas kilo po gero mėnesio, kai du kariai apsimėtė akmenimis, o tada paleido į darbą kumščius. Abiem atvejais viskas baigėsi taikiai.
 
Mums nebuvo prasmės dažnai muštis, kadangi, kad ir kaip vienas kito nekęstumėme, mes buvome komanda. Išeidavome į tuos naktinius žygius su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ryte apsižodžiavom. Reikėjo pasitikėti vienas kitu, tad tą ir darėm.
 
Ta trijų mėnesiu buitinė gyvenimo dalis parodė kokie gali būti žmonės. Nebuvo taip, kad visi tiesiog entuziastingai kibtų į valymo ir tvarkymo darbus. Buvo tinginių, kurie vengdavo atsakomybės ir nusiplaudavo nuo bet kokios užduoties, buvo ir tų, kurie uoliai viską darė, tačiau dažniausiai tokiais ir naudodavosi gudresni.
 
Kiekvienas naudojo tą banalų posakį: "Jeigu jis nedaro, nedarysiu ir aš!" Mūsų skyrius dažnai būtent todėl ir susipykdavo vakarais, kai reikėdavo valyti kuopą. Niekas nenorėjo valyti tualetų. Būdavo sunku nuspręsti ir pasiskirstyti užduotis. Komandinis darbas kartais užknisdavo ir viskas ko tą naktį norėdavai - bilieto namo.

Saldumynų troškimas. Karinės tarnybos prasmė.


Tarnaudamas Rukloje pamiršau saldėsius. Nors valgykloje buvo tas užkandžių aparatas, kurį karininkai vadindavo bankomatu, tačiau jo nepakako. Kolegos organizuodavo ištisą kontrabandos tinklą, kurio pagalba mūsų spintelėse atsirasdavo įvairių skanėstų. Valgydavome iki soties ir labai džiaugiamės pergudravę sistemą.
 
Per tuos tris mėnesius viskas spėjo atsibosti. Pamažu viskas tapo monotonija. Tas pats vaizdas per langą, tie patys žmonės, tos pačios užduotis. Stebina tai, kad visi atlaikė be didesnių komplikacijų. Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kurioje pasakojama apie tai, kad žmonės tiesiog "nupušo" nuo tokio kariško gyvenimo. Tada dar buvo privalomoji karinė tarnyba.
 
Kai rašau naują straipsnį visada savęs klausiu ar buvo verta? Kam man šito reikėjo? Sunku atsakyti, tačiau žinau, kad kiekvienas dalykas žmogų gyvenime grūdina. Nesvarbu kas tai būtų, darbas užsienyje, savanorystė, kelionės. Mes visi tobulėjame, svarbiausia tai priimti ir judėti į priekį. Visų keliai ankščiau ar vėliau pasieks galutinį tašką, bet kol ta diena neatėjo, tiesiog džiaukitės kelione ir semkite bet kokią patirtį.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Turėjau nuostatą - Lietuvos kariuomenę minėsiu tik geru žodžiu, tačiau skaitytojos Meilutės komentaras mane tarsi pažadino iš letargo miego. Atgijo prisiminimai, kurie nebuvo itin geri. Taip jau žmogus sukurtas, kad blogus prisiminimus nugramzdintų kažkur giliai, į pasąmonės užkaborius. Taigi, jūsų teismui tai, kas liko už kadro...

Tie blogi instruktoriai


Pradedu nuo didžiausios blogybės - Instruktorių. Mūsų kuopą sudarė šeši skyriai. Šeši žmonės ir vyr. grandis ėmėsi mus mokyti "karinių gyvenimo pagrindų". Aš suprantu, kad taip vadinamas "duchinimas" yra programos dalis, tačiau karts nuo karto mūsų vadai viršydavo savo įgaliojimus, o tada prasidėdavo įvairios nesąmonės, prasilenkiančios su paprasčiausia logika.
 
Man ypač nepatikdavo toks vienas instruktorius, kuriam labai knietėjo pakalbėti. Išrikiuos kuopą antrą valandą nakties ir šnekės gerą pusvalandį. Per naktį keltis tekdavo net keletą kartų. Miego trūkumas garantuotas!
 
Dar būtų visai nieko jeigu šis kalbėtų apie įdomios dalykus, tačiau jo pagrindines temas sudarė žemės ūkis, bei darbas jame. Žmogaus būtą didelio flegmatiko, tad kiekvienas žodis iš jo burnos išsiridendavo tarsi ilgai lauktas vištos kiaušinis.
 
Pasitaikydavo tokių drąsuolių, kurie jį pasiųsdavo ant trijų raidžių. Galite įsivaizduoti komišką vaizdą. Stovi rikiuotė, kurią sudaro 44 asmenys. Jis kalba, o iš rikiuotės sklinda trijų raidžių siuntinukai. Tas instruktorius neturėjo autoriteto, tad niekas į jį nekreipė dėmesio.
 
Paskutinę karinės tarnybos dieną, neapsikentęs, kad mes išvažiuojame, paliepė valyti tualetus. Nežinau kas apdirbo tą tualetą, tačiau sukandę dantis, mes šiaip ne taip juos išvalėme. Tas instruktorius išsišiepęs į mus žiūrėjo kaip mes dirbame. Pripažinsiu, labai nemaloni patirtis. Su tavimi elgiasi tarsi su visišku šūdu.
 
Aprašiau tik vieno instruktoriaus elgesį, tačiau jeigu imtumėm bendrai, išryškėja tos pačios tendencijos - Labai didelis susireikšminimas, nepagarba žemesnio laipsnio asmenimis, etikos normų nebuvimas.
 
Pirmą mėnesį ne vienam kareiviui teko išgirsti įvairių epitetų jo atžvilgiu. Pavyzdžiui, man buvo pasakyta, kad aš esu didelis kaip kaminas, durnas kaip avinas. Mano kolegai visada būdavo primenama tai, kad šis atvažiavęs iš Kuršėnų. Jūs dar prisimenate tą legendinį klausimą - "Kas į Kuršėnus?"
 
Tokie pasišaipymai pasak instruktorių tėra nekalti juokeliai, tačiau man tai pasirodė žemo lygio kolūkiečių elgesys. Ir taip buvo elgiamasi visus tris mėnesius!
 
Nereikėtų kaltinti visų instruktorių. Kariuomenėje pasitaikė ir gerų žmonių, tačiau jų tebuvo tik trisdešimt procentų iš šimto. Dažniausiai mes pakliūdavome būtent į tų blogiukų rankas.
 
Kariuomenėje vyrauja konkurencijos atmosfera. Kiekvienas instruktorius ir žemo lygio vadukas nori įrodyti savo pranašumą. Šioje terpėje ir atsiranda įvairios nesąmonės, ko pasekoje kenčiame mes.
 
Kartais galvodavau kaip elgčiausi sutikęs vieną iš tų blogesnių instruktorių? Stuktelėčiau vieną į galvą, kad šis atsipeikėtų nuo savo galios ar visgi praeičiau pro šalį apsimesdamas, kad jo nepažįstų? Faktas - Jiems būtina kažkaip aplaužyti ragus, nes nuo galios dominavimo vyrams susisuko smegenys!

Kariuomenei ypač būdinga bukumo atsmofera


Dar vienas itin blogas dalykas Lietuvos kariuomenėje - Bukumo atmosfera. Čia ir vėl išlenda noras pasipuikuoti prieš paprastus kareivius. Esi priverstas jaustis tarsi visiškas nulis, statistinis vienetas, kurio nuomonė mažiausiai kam nors rūpi. Su mumis buvo elgiamasi tarsi su didžiausiais bukapročiais.
 
Vieną kartą valgykloje kažkas pasiėmė per daug duonos riekučių. Seržantas labai supyko ir puse valandos mums vedė paskaitą apie duonos ir batono dalybą. Jautėmės tarsi beždžionės, kurioms rodomas bananas. Ir panašių situacijų pasikartodavo ne kartą...
 
Man labiausiai įsiminusi istorija nutiko tada, kai valiau tualetus. Kiekvienas skyrius, kiekvieną vakarą turėdavo valyti kareivines. Taip ugdomas mūsų tvarkos pojūtis ir disciplina. Valiau sau niūniuodamas man patinkančią dainą, kai į prausyklą įėjo tos paros budėtojas. Kažkokiu mistiniu būdu šis pamatė skruzdėlių. Ar galite įsivaizduoti? Antrame aukšte yra skruzdėlių.
 
Šis nieko nelaukęs man paliepė surasti skruzdėlių židinį, o pats išėjo žaisti savo strateginių žaidimų. Sudėjau ir galvojau, kas per velniava? Čia bajeris ar tikra karinė užduotis? Nusprendžiau jo įsakymo neklausyti ir nuėjau prie jo stalo. Sakau jam tai, kad mes ne specialistai, tad tegu paskambina atsakingiems specialistams ir tegu jie tvarkosi su tomis skruzdėmis, bala jų nematė!
 
Jo veidą iškreipė pikta grimasa. Jis man ir sako, kaip tu šunie neklausai mano įsakymų? Greit daryk trisdešimt atsispaudimų. Su panieka veide atsiguliau į atsispaudimų padėtį ir pradėjau daryti atsispaudimus. Skaičiavau taip garsiai, kad kitas kuopos galas girdėjo mano skaičiavimą. Atlikęs bausmę paprašiau leidimo atsistoti. Šis leido, o aš nieko nelaukęs puoliau jo klausti, kokias liguistų fantazijų užduotis mes atliekame? Šimtaprocentinis bukumas. Nieko nepridursi.

Atimtos saldumynų atsargos


Aš niekad nepamiršiu tos dienos, kai iš mūsų buvo atimtos saldumynų atsargos. Pagal vidaus tvarką, jų negalima laikyti kuopoje. Kareiviai irgi žmonės, tad ne paslaptis, kad jie apeidavo šią taisyklę.
 
Vieną dieną buvo atliktos kratos, po kurių visos mūsų saldumynų atsargos atsidūrė koridoriuje. Skyrių vadukai subėgo tarsi būtų akyse neregėję saldumynų. Kiekvienas iš jų grobė tai ką norėjo. Mūsų kuopa tuo metu buvo išrikiuota koridoriuje. Ne koks vaizdas, kai tavo atsargas ima kas netingi. Jeigu tektų paskaičiuoti pagal vidurkį, tai tą dieną daugelis kareivių atsisveikino su trisdešimt litų.
 
Kratos kareivinėse pasitaikydavo ne kartą. Per laiką tampi gudresnis, tad savo gėrybes įsigudrinome slėpti ventiliacijos šachtose, po lova. Šios priemonės pasiteisino, tad mūsų vadams atitekdavo maža dalis gėrybių. Kartais protestuodavome ir ne tik, kad jiems neatiduodavome saldumynų, tačiau juos ir išmesdavome į šiukšlinę. Norėsit - Pasiimsit!
 
Dar daug kas lieka už kadro. Aš papasakojau tik mažą dalį to, kas ten dėjosi. Bus laiko, papasakosiu daugiau. Kaip visada noriu pasaugoti jūsų akis, todėl rašau mažais teksto gabaliukais. Būkit kantrūs, prižadu, kad sulauksite dar daugiau įdomesnių straipsnių iš mano tarnybos. Prisegu tą žadėtą nuotrauką, kurioje bus galima pamatyti karinį treningą. Kažkam berods buvau pažadėjęs parodyti jį.
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Keista, bet autorius privercia neatitraukti akiu skaitant :)

Padėka Uždarbiečiams

Nuoširdžiai dėkoju visiems uždarbio nariams, kurie nepatingėjo perskaityti ir įvertinti mano ankstesnių straipsnių. Man tai labai daug ką reiškia. Gal ir nesu geras rašytojas, tačiau vis dažniau pastebiu, kad man patinka rašyti. Dar geriau yra tada, kai aprašai tokius įvykius, kuriuos teko pačiam patirti. Tekstas patampa gyvas, o ne vien tik sausos informacijos kratinys.

Įžanga


Nuo padėkų pereikime prie darbų. Šiandien ketinu papasakoti apie tai, ką jums gali suteikti kariuomenė. Turbūt girdėjote, kad dažnas vaikinas, grįžęs iš kariuomenės, būna pasikeitęs. Apie šiuos pokyčius ir kalbėsiu savo straipsnyje.
 
Atsiribokime nuo išankstinių nuostatų, kurios teigia, kad kariuomenė ruošia viso labo profesionalius budelius ir nieko daugiau. Aš manau, kad kiekviena terpė suteikia šansą žmogui tobulėti. Kariuomenėje žmogus tobulėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Savo pasakojimą pradėsiu nuo fizinio tobulėjimo.
 
Į Ruklą suvažiavo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo jaunuoliai. Jie dar nežinojo, kas jų laukė. Ore buvo justi lengvas virpulys. Pakibę tarp civilinio ir karinio gyvenimo, jie laukė. Po biurokratinių procedūrų prasidėjo mūsų transformacija. Nuskustos galvos - tarsi budistų vienuoliai. Įvilkti į karines uniformas jautėmės labai keistai. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje prasidėjo!

Atsispaudimai - gera būdas mokyti karius


Baziniuose Kariniuose Mokymuose pagrindinis prioritetas - kario fizinė parengtis. Net 70 procentų programos - įvairūs veiksniai, leidžiantis paruošti fiziškai tvirtą karį.
 
Pripažinsiu, tarnyba kariuomenėje aš nebuvau pasiruošęs. Į sportą labai rimtai nežiūrėjau, tačiau atsidūręs Rukloje supratau, kad sportuoti reikėjo.
 
Dešimt atsispaudimų už tai, kad neatidaviau pagarbos savo seržantui. Dvidešimt atsispaudimų už tai, kad netinkamai paklojau lovą. Dar trisdešimt atsispaudimų, nes šiandien seržanto gimtadienis.
 
Pirmą savaitę sportuodavau dažnai. Ir tai dariau ne tik aš, bet ir didelė dalis mano kolegų. Gal būt jums kyla natūralus klausimas, kodėl tiek daug atsispaudimų?
 
Tai būtina. Karys už klaidas moka savo raumenų sąskaita. Kaip kažkada mūsų seržantas pasakė: "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Gavęs taip vadinama nuobaudą, karys patampa motyvuotas nesuklysti ir nedaryti tos pačios klaidos antrą kartą.
 
Mano paminėti atsispaudimai tebuvo skatinamoji priemonė. Be to, kiekvieną rytą mums teko atlikti rytinę mankšta + dar dvi valandos papildomo sporto. Per savaitę fiziniai tobulėjimui būdavo skiriama apie penkiolika valandų. Pridėkime papildomas karines užduotis, bei nuobaudas ir gausime nei daug, nei mažai - dvidešimt valandų. Savaitgaliais sportuoti nereikėdavo.
 
Pirmą savaitę mums teko laikyti fizinių normatyvų testą. Tuo pačiu buvo nustatytas kiekvieno kario fizinis pajėgumas. Aš fizinio testo neišlaikiau. Reikėjo padaryti 42 atsispaudimus, 56 atsilenkimus, bei nubėgti 3 kilometrus per 15 minučių. Mano rezultatai buvo prasti. 20 atsispaudimų, 40 atsilenkimų ir atbėgau per 14.02 minučių. Buvau įrašytas į 3 fizinio pajėgumo grupę. Visi "silpnakūniai" pateko būtent ten.

Fiziniai pokyčiai


Ranką prie širdies pridėsiu ir pasakysiu, kad fiziniai pokyčiai buvo juntami jau po savaitės. Nebeskaudėdavo rankų raumenų, kai įpykęs seržantas mus suguldydavo į atsispaudimų padėtį. Galėdavau padaryti daugiau atsispaudimų. Pokyčiai vyko, tereikėjo trupučio kantrybės.
 
Taip jau sutapo, kad prieš miškus mane perrašė į 1 pajėgumo grupę. Kariuomenės metodika dar kartą pasitvirtino. Miškams buvau pasiruošęs.
 
Čia ir vėl prasideda kitas fizinio paruošimo etapas. Per daug nenorėdamas atskleisti visų miško linksmybių, kurias teko patirti, pasakysiu tik tiek, kad miške buvau bemiegių naktų, rastų ir plytų. Su kuprinėmis klampodavome ištisas valandas, ieškodami reikiamo taško žemėlapyje. Buvo sunku, tačiau su kiekvienu nauju mišku būdavo lengviau. kadangi kūnas, patirdamas vis didesnį krūvį - prisitaikydavo.
 
Aš dažnai savęs klausdavau, kam visa tai? Kokių šių veiksmų prasmė? Pajutęs fizinius pokyčius supratau, kad tai buvo būtina. Mes nebūtumėme ištvėrę tu šaltų balandžio naktų.
 
Jau po pirmo mėnesio numečiau net 7 kg. Atrodžiau labai liesas. Sutvirtėjo visi kūno raumenys. Jausdamas sutvirtėjusį kūną aš ir pats pradėjau jaustis labiau pasitikinčiu savimi. Kažkas yra gerai pasakęs: "Stiprus kūnas kuria stiprias mintis".
 
Tie trys mėnesiai, praleisti Rukloje, išėjo man į naudą. Dar ir dabar bėgioju. Įprotis sportuoti neišblėsta, tačiau kartais neišeina pabėgio, nes dirbu. Stengiuosi daug vaikščioti, kadangi tai irgi savotiškas sportas.

Dar šis tas


Tie, kurie ketina eiti į kariuomenę, nebijokite! Net jeigu nesate gerai pasiruošęs fiziškai, kariuomenė taip sudėta, kad iš bet ko padarys karį, svarbiausia norėti ir pasiryžti pokyčiams. Bus sunku, norėsis viską męsti, tačiau parklupę ir vėl stositės naujiems iššūkiams.
 
Apie psichologinį tobulėjimą papasakosiu kitame straipsnyje. Stengiuosi rašyti taip, kad neprailgtų skaitymas. Saugau jūsų akis, nes jūsų dar laukia krūvos naujų straipsnių. Iki greito pasimatymo!
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Gal kad pažadintų viduje tūnantį žvėrį, kuris visgi pasakytų NE, aš NESU šūdžus ir aš MOKU pastovėti už save? :ph34r:

Dėl akių nesijaudink! Mano abi akys iki tiek nusilpusios, kad tau plaukai pasišiauštų. - 4.0 abi akys. Ar gali įsivaizduoti? Tarnybos metu naudojau kontaktinius lęšius + akinius. Į mišką eidavau su akiniais, kadangi visa kuopa eina su akiniais, juos naudoja kaip apsauginę priemonę naktį. Mano akiniai buvo dvigubi : D Saugojo ir tuo pačiu stiprino akis. Kai į mišką neidavom ir nevykdavo intensyvios pratybos, nešiodavau lęšius, paprasta, patogu!

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Nemelš, o duos naudos:
 
1. Sukurs aibę darbo vietų programuotojams
2. Geriau atremsime ištisai lendančias atakas iš Rusijos, bus mažiau rublinių komentatorių Delfyje
3. Pagerės kibernetinių nusikaltimų kontrolė (svetainių nulaužimai, konkurentų darbeliai, įsilaužimai į valstybinius tinklapius).

Seimas antradienį po svarstymo pritarė Kibernetinio Saugumo įstatymo projektui, kuriame numatoma, kad nuo kitų metų sausio mėnesio Lietuvoje turėtų pradėti veikti Nacionalinis kibernetinio saugumo centras. Seimo nariai dar turės balsuoti dėl įstatymo priėmimo.
 
Seime kalbėjęs Nacionalinio Saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas priminė, kad vien praėjusiais metais Ryšių reguliavimo tarnybos CERT padalinys užfiksavo virš 20 tūkst. kibernetinių incidentų, šįmet šis skaičius dar didesnis.
 
Įstatymas dar gali būti pakoreguotas.
 
Svarstymo metu taip pat buvo pritarta ir Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo bei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo projektams.
 
Kibernetinio Saugumo centras rengtų ir teiktų siūlymus krašto apsaugos ministrui dėl organizacinių ir techninių kibernetinio saugumo reikalavimų valstybės informaciniams ištekliams, ypatingos svarbos informacinei infrastruktūrai, stebėtų, ar valstybės informaciniai ištekliai atitinka techninius kibernetinio saugumo reikalavimus, analizuotų nacionalinę kibernetinio saugumo situaciją, rengtų ypatingos svarbos informacinių infrastruktūrų kibernetinės gynybos planus, valdytų kibernetinio saugumo informacinį tinklą ir kt.
 
http://www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/technologijos/seimas-po-svarstymo-pritare-kibernetinio-saugumo-istatymo-projektui-646-469079#ixzz3K6HIflP5

Sveiki visi noriu jums pristatyti lietuviška pirmojo asmens šaudykle kuri yra dar kūrimo stadijoje, bet darbai gan greitai
juda ir žaidimas turėtu pasirodyti kėlių mėnesiu bėgyje ,o gal net ir greičiau.Trumpai apie žaidimą:
Žaidimo veiksmas vyks tamsioje ir paslaptingoje psichiatrinės ligoninėje kurioje yra visokio plauko ligonių kurie yra paveikti
radiacijos ir nuo radiacijos žmonės mutuoja į kažkokias tai butybes kurios naikiną žemę ir griauna viska kas po kojom. Vienas
SPEC TARNYBOS žmogus gavo užduotį nuvykti i psichiatrinės ligonine ir pargabenti vaistus kurie panaikina radiacija iš žmogaus
ir gražina į normalia būsena.Žaidima pradesite nuo psichiatrines ligonines įėjimo, rankoje turėsite revolverį ir raciją
šie du dalykai jums tuo metu bus patys svarbiausi, su jumis palaikys ryšį SPEC TARNYBOS vadovas kuris ir dave jums užduoti.
Žaidime tai pat bus įvarių ginklų ne tik revolveris, bet juos teks rasti vaikšiojant po tamsius psichiatrines kambarius.

 

Žaidimo sistemos reikalavimai:


 

Windows XP
Pentium III 1Ghz (or equivalent)
512MB RAM
1.4 GB of Hard Drive Space (+ space for created games)
DirectX 9.0c+
DirectX 9.0 compatible Sound Card
DirectX 9.0 compatible Mouse and Keyboard
DirectX 9.0 compatible Video Card (3D Hardware Accelerated) with at least 64MB of memory.
 
Windows XP /7/Windows 8 - Žaidimas nepalaiko.
Pentium 4 2.66 Ghz (or equivalent)
1GB RAM
1.4 GB of Hard Drive Space
DirectX 9.0c
DirectX 9.0 compatible Sound Card
DirectX 9.0 compatible Mouse and Keyboard
DirectX 9.0 compatible Video Card (3D Hardware Accelerated) with at least 128MB of memory


 

Žaidimo svetainė: www.z17.eu Žaidimo kainą sieks 14LT.


 

Žaidimo trailer'is:
 
https://www.youtube.com/watch?v=YXWqwmXSjM0


 

Žaidimo paveikslėliai: 


 

http://www.part.lt/img/8e733872a8ade2d600ae696c384c2249673.png 
http://www.part.lt/img/5ec5c0a9c02c4d0a286e731050eea5bd489.png
 
http://www.part.lt/img/61dc786b570a9ce85fa2befe2a905478671.png
 
http://www.part.lt/img/a68dcfa0416b9724c5b69d6af50eea7f328.png
 
http://www.part.lt/img/edee1d813a2c799562682842b874ba26357.png
 
http://www.part.lt/img/e9928699cb07d4bd3217e4ddd04356d75.png
 
http://www.part.lt/img/a87a148dc577de724ba7a5390f21fbe9544.png
 
http://www.part.lt/img/fe9badee17b11bd0676a0e8b3ec29c72922.png
 
http://www.part.lt/img/706ec0a014ad605f0b0b8c79504a2c4b867.png
 
http://www.part.lt/img/3dd0d29a9789f5f471d4e5c5ee924f1e187.png
 
http://www.part.lt/img/bd06a5381ff54d26c3f3d715d9956923510.png

Aš tikiu tuo, kad mokytis galima bet kur ir iš bet ko. O geriausia yra mokytis iš labai netikėtų situacijų ir/ar neįprastų žmonių.
 
Skaitant šį straipsnį, Jums reikės išmokti pažiūrėti į viską kiek kitaip, nei esate įpratę. Nereikia reikšti savo nuomonės apie narkotikus, jų žalą ir panašius dalykus. Čia – kalba eina ne apie tai. Todėl sėdėkite, užsičiaupkite ir skaitykite. Galų gale – straipsnis yra apie dvi bet kurio verslo esmines taisykles – paklausą ir pasiūlą.
 
Taigi, ko Jūsų verslas gali išmokti iš narkotikų prekeivio? Visko. Pradedant nuo marketingo, “brendingo” ir baigiant klientų aptarnavimu.
 
Produktas
 
Nesvarbu, ar parduodate juodą heroiną ar baltą kokainą – nėra reikalo pardavinėti, jeigu nežinote, ką parduodate. Turite apie parduodamą produktą žinoti absoliučiai viską. Privalote atsakyti į bet kokį klausimą, pagrįsti, kad Jūsų produktas yra geriausias ir galėti tai įrodyti. Versle, mes tai vadiname “rinkos diferenciatoriais”. Parduodate dėka kokybės? Ar dėka vertės? O gal Jūsų pardavimai sėkmingi tik dėl kainos? Kaip daug žinote apie tai, ką parduodate?
 
Pasitikėjimas
 
Kiekvienas narkotikų pardavėjas turi turėti tam tikras savybes. Kalbu apie savybes, kurios privalomos tokiame “versle”: baimės nebuvimas, tvirtos nuomonės turėjimas ir šiek tiek išprotėjimo. Kaina, kurią narkotikų prekeivis sumoka, kai jį sugauna, yra itin didelė. Tačiau kaina, kai apgaunami konkurentai ar tiekėjai, yra kur kas didesnė. Todėl – reikia būti “kietais”, dedikuotais, užtikrintais savimi (ir produktu). Nepalikti vietos abejonėms, neapsisprendimui ir negalima būti “myžniumi”. Visai kaip verslo pasaulyje. Ar Jūs esate tokie pat bebaimiai ir sprendimus priimate tvirtai?
 
Paklausa
 
Pamatėte paklausą – pateikiate pasiūlą. Taip veikia verslas. Narkotikų prekeiviai elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi Steve Jobs, kurdamas iPhone telefoną. Vartotojai negalvojo, kad jiems reikia to, kas buvo pasiūlyta. Ar Jums reikėjo iPhone’o 2006-aisiais (primenu, kad pirmasis buvo pristatytas 2007-aisiais)? Nereikėjo, nes tada dar neįsivaizdavote, kad toks produktas (ir jo galimybės) gali iš viso egzistuoti.
 
Narkotikų prekeiviai siūlo produktus, kurie jų klientams yra būtini. Bent jau taip tiems klientams atrodo. Kiek Jūsų klientų taip galvoja apie Jūsų produktą? Ar prie Jūsų prekės ženklo/paslaugos/prekės galima priprasti ir laikyti ją tokia, be kurios neįmanoma?
 
Prieinamumas
 
Itin svarbi verslo taisyklė: kai klientui Jūsų reikia – turite būti prieinami. Jeigu narktoikų prekeivis gali būti pasiekiamas bet kuriuo metu – taip turi veikti ir Jūsų verslas. O Jums net nereikia nesusekamo telefono numerio ar naudotis telefono būdelėmis. Žinoma, nebus taip, kad Jūsų klientą ištiks “lomkės” (šaltkrėtis ir kaulų laužymas dėl narkotikų abstinencijos), bet jeigu produkto (prekės/paslaugos) poreikis yra itin didelis – klientas ieškos, kur (ir kas) tą poreikį (“lomkes”) gali patenkinti. Ar Jūsų verslas prieinamas klientui tada, kai jam to reikia?
 
Procesai
 
Vienas neatsargus žingsnis ir Pablo Escobar’o imperija subyrėjo. Jūs, sąžiningo verslo atstovai, turite daug daugiau laisvės (visais atžvilgiais), tačiau čia vis tiek yra tam tikra pamoka: jeigu Jūsų verslas nėra pastoviai tobulinamas – Jūs paliekate spragas, kuriomis galima pasinaudoti. Ką darote, kad tobulintumėte savo verslą/produktą ir didintumėte efektyvumą?
 
Konkurencija
 
Čia reikia elgtis kiek protingiau, nei tai daro narkotikų prekeiviai. Tikrai nereikia lakstyti su automatais ir šaudyti, ar minuoti konkurentų automobilių. Tačiau tikrai siūlau aiškiai jiems parodyti, kur yra Jūsų teritorija – tebūnie tai kvartalas, miestas ar visa šalis. Dominuokite prieš savo konkurentus paieškos rezultatuose, dominuokite žiniomis, produktais ir kokybe. Šioje pastraipoje pateikiamas klausiamas turėtų skambėti maždaug taip: kai kalbama apie Jūsų verslo sritį – ar žmonės visu pirma pagalvoja apie Jūsų įmonę?
 
Darbuotojai
 
Jūsų darbuotojai yra Jūsų verslo vizitinė kortelė. Ypač tie, kurie tiesiogiai kontaktuoja su klientais. Jus turi supti žmonės, kuriais pasitikite. Galbūt, Jūs neturite tokios charizmos kaip Ilja Laurs ar Antanas Guoga, tačiau tikrai galite išvystyti tokias pat lyderių savybes, kaip kad turi jie. Ar Jūsų darbuotojai sutiktų už Jus “gauti kulką“?
 
Klientai
 
Dešimt procentų Jūsų klientų sukuria 90% Jūsų problemų. Dar viena verslo taisyklė, kurią galite pasižymėti. Tiesiog privalote žinoti, su kuo galite dirbti, o ko geriau vengti. Tikrai įmanoma suteikti nuostabų klientų aptarnavimą žmonėms, su kuriais Jums patinka dirbti, tuo pačiu metu sakant “ne” tiems, ko nenorite matyti savo klientų tarpe. Ar turite pakankamai drąsos, kad pasakyti potencialiam klientui, jog jis Jums nereikalingas?
 
Kartelis
 
Strateginės partnerystės su kitais verslais ir partnerių turėjimas yra labai svarbūs, norint sukurti gerą rekomendacijų tinklą ir pateikti klientui praktiškai viską, ko jam gali prireikti. Jums tikrai reikia žmonių, kurie Jus pamokytų, patartų, atstovautų ir nukreiptų klientus į Jūsų verslą. Lygiai taip pat turite elgtis ir Jūs – kurkite gerų santykių tinklą. Kai pas heroino prekeivį ateina klientas ir sako, kad jam reikia kokaino – prekeivis imasi vieno iš dviejų veiksmų: 1. gauna kokaino ir jį parduoda klientui; arba 2. nukreipia klientą pas “draugą”, kuris prekiauja kokainu. Jeigu manote, kad tokį rekomendacijų tinklą turite ir Jūs – pažiūrėkite, kas jame ir kodėl tie žmonės neduoda Jums klientų?
 
Pirmas kartas – nemokamai
 
Šis punktas yra ne visiems, kadangi tam reikia labai gero produkto. O jeigu jis toks geras – jis pats save parduoda. Turite tiesiog duoti nors šiek tiek jo “paragauti” interesantams ir paversti juos patenkintais klientais. Tada – jie papasakos apie Jūsų produktą savo draugams, kuriems irgi galite duoti “paragauti” (o dažniausiai – to net nereikės dėl rekomendacijos) ir juos taip pat paversti klientais. Kaip leidžiate potencialiems klientams “paragauti” ką reiškia turėti reikalų su Jūsų verslu?
 
Post Scriptum: ”Tik kvailys nešasi peilį į susišaudymą”
 
Turite apsiginkluoti. Ne, ne pistoletais ir automatais… Turite turėti pilną arsenalą marketingo ginkluotės. Ir ją turi sudaryti stambiausio kalibro ginklai, kokius tik leidžia Jūsų biudžetas. Jeigu norite internete ir realiame pasaulyje tapti didesni, galingesni ir įtakingesni, nei Jūsų konkurentai – turite pasirinkti teisingas priemones ir turėti tam tinkamus kovotojus savo pusėje.
 
Jūs turite tai, ko neturi nei vienas narkotikų prekeivis: galimybę atvirai ir agresyviai pristatyti savo produktą rinkoje, viduryje dienos, nuo nieko nesislepiant. Jūs turite galimybę išdidžiai pakabinti iškabą virš įėjimo į Jūsų parduotuvę (tiesa, su savivaldybės leidimu); įrašyti savo tikrąjį vardą vizitinėje kortelėje; skleisti informaciją internete ir visam pasauliui paskelbti, koks kietas yra Jūsų verslas ir jame dirbanti komanda. Klausimas tame, ar darote tai, ar visgi dirbate šėšėlyje?
 
Parašykite man, jeigu Jums reikia realybės ir galimybių dozės. Žinoma, pirma dozė – nemokamai…
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo Guru svetainės.

Nežinantys istorijos yra pasmerkti ją pakartoti

skirtumas nuo 1938 tas kad dabar ginklai atominiai. ir kas turi didesnius kiausus jais grasint tas ir laimes si kara. kadangi europoj dabar jama valdzia moteriskos, manau putleriui cia bus easy win. matot kad jis jau isvis nesiskaito nei su kuo, meluoja i akis, ir daro kas jam reikia, o europa tik ''reiskia susirupinima'' ir ''dar didesni susirupinima''

Sveiki,
 
Noriu pasidalinti patirtimi su šia įmone ir patarimų kaip teisingiau pasielgus.
 
Praktiškai prieš 3 mėnesius užsisakiau prekių už 164,22 Lt. iš el. parduotuvės sportsdirect.com į pirkanglijoje.lt sandėlį.
 
Sportsdirect siuntinį išsiuntė per Yodel kurjerių tarnybą, tad siuntinį galėjau sekti pagal tracking number.
 
http://www.myyodel.co.uk/tracking/JJD0002215615032535/IG110TT
 
Kaip matome siuntinys pasiekė nurodytą adresą gegužės 30 d. Tad kaip ir iki šiol, tikėjausi jog siuntinys greitai pasieks Lietuvą ir galėsiu atsiimti prekes.
 
Tačiau pralaukus apie savaitę, jis pirkanglijoje.lt sistemoje taip ir neatsirado. Nusprendžiau parašyti jų administratorei ir paklausti kodėl vis dar nematau savo siuntinio.
 
Pastaroji patikino, jog kai visi siuntiniai pasieks Lietuvą, jie patikrins ar nėra manojo.
 
Praėjus 5d. sulaukiu atsakymo, kuris kiek šokiravo:
 
 
Pasirodo naudodamasis jų paslaugomis, klientas negali būti užtikrintas, jog prekes paims jų darbuotojas, nes jas gali pasiimti bet kas ... Gerai, jog nesugalvojau užsisakyti už didesnę sumą..
 
Taigi tęsiam toliau... Susiekiu su Yodel tarnyba, kuri praneša jog siuntą pasiemė žmogus vardu Arnoldas. Parašau apie tai administratorei ir klausiu ar tai jų darbuotojas?
 
Sulaukiu atsakymo:
 
Taip ir nesupratau, ar darbuotojas jų ar ne...? Nagi laukiu veiksmų ir pastangų surasti mano siuntą.. Praeina 5d. atsako jokio, tada parašau vėlgi admistratorei ar yra kokių žinių ?
 
Administratorė atrašo:
 
Na gerai, jei deda pastangas, galvoju palauksiu, galiu pakentėti... Nuo paskutinio susirašinėjimo praeina 8 d. Iš pirkanglijoje.lt pusės mirtina tyla, pradedu jaustis kvailinamas... Rašau vėl, klausdamas apie siuntinį..
 
Eilinį kartą atsakas apie situacijos aiškinimąsi su kurjeriais, be to šį kartą jau admistratorė teigia, jog mano prekė išvis nebuvo pristatyta :D
 
 
 
Na gerai, vasara, atostogų metas, galvoju pakentėsiu. Prabėga savaitė, vėl teiraujuos apie situaciją.. Kuo toliau, tuo viskas šmaikščiau, admistratorė mėgsta bajerius ir toliau gražiai skiedžia...
 
 
Tas pats Yodel tarnybos spaudimas ir paistalai apie siuntinius paliktus teritorijoje ar sargui...
 
Kantrybė po biški baigiasi... Liepos 11d. Parašau admistratorei, kadangi dėl tinkamai nesuteiktų paslaugų patiriu žalą, reikalauju kompensacijos.. t.y. 164,22 Lt.
 
Gaunu žinutę, apie bandymus spręsti problemas ir pažadus pranešti man apie situacijos eigą...
 
 
Šiandien jau rugpjūčio 5 d. nuo paskutinio susirašinėjimo, žinių nulis. Panašu, kad pirkanglijoje.lt visiškai nusispjauti ant savo klientų. Ačiū dievui, jog prekė nėra baisiai brangi, nes pasirodo, naudodąmasis jų paslaugomis negali būti tikras, jog prekes gausi, nes neva bus paliktos kažkokioje teritorijoje? kažkokiam sargui? ar velniai žino kur...
 
Apie jų bendravimą ir nepagarbą klientui iš viso patyliu, kam tinklapyje įdiegta žinučių sistema jei nei viena iš admistratorių nesugeba informuoti apie situaciją. Kiekvieną kartą po jų pasižadėjimo pranešti apie situaciją turi laukti savaitėm ir pats aiškintis. Toks jausmas, kad tavo prekė tu ir aiškinkis, mes ne prie ko....
 
Pikta, kad atsakomybės nulis, o dar skelbiasi jog prekes atveš į Lietuvą, kaip jas gali pristatyti, kai net jų priimti/apsaugoti negali...
 
Kaip elgtumetės Jūs?
Šiuo metu matau vienintelį sprendimą kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.

NEREKOMENDUOJŲ jų, kasdien lužta mūsų sveteinė pas juos, rašo: Apache is functioning normally
Nesuprantu iš vis kam jie teikia paslaugą, jei nesugeba jos kokybiškai teikti, geriau iš vis uždarytų savo kontorą.

Nesu susidūręs su mirtimi (tfu tfu tfu per petį), bet tai, ką mes gyvenime vertiname ir branginame daro įtaką mumyse esančiai laimei. Tuo esu 100 % įsitikinęs. Mano manymu, veiksmai, kuriuos mes darome gyvenime, pasikartoja mums patiems, tik truputį kitokia forma. Darydami bloga- sulaukiame blogo. Elgdamiesi gerai- sulaukiame to pačio iš kitų. Kuo mes daugiau užsiimame neigiama veikla (pykčiais, barniais) tuo labiau esame liūdnesni. Tai faktas. Nėra ką komentuoti. Užsiimame gera ir nesitikime kažkokio atlygio- tampame laimingesni.
Pavyzdžiui, ar bandėt kada padėti aplinkui esantiems žmonėms, tarkim, kad ir gatvėje (apie artimuosius nekalbu, nes privalu dėl jų aukotis)? Asmeniškai aš visada pagelbsčiu žmonėms, einantiems iš parduotuvės, nešantiems sunkesnį krovinį. Prisimenu, moteris važiavo dviračiu kai buvo dideli vėjai. Bevažiuojant, nuo bagažnyko nupūtė visas jos pririštas dėžes į vidurį gatvės, kaip tik buvau netoliese ir tikrai man nebuvo gėda bėgti padėti tai moteriai. Surinkome tas dėžutes. Padėkojo. Atrodo, tikrai mažas darbas, bet jis kažkaip leido pasijusti truputėlį geresniu. Stengiantis aukotis dėl kitų, nereikėtų prieš mirtį galvoti ar tikrai buvau geras žmogus?
O kalbant apie veiklą, vadovaujuosi vienu geru posakiu: "Ką gali daryti tuoj, niekad nesakyk rytoj". :)

taip išeina čia nėra jokių paslėptų taisyklių :D
 
Tai gali būti kad išims, Lietuvis lietuviui skaniausias patiekalas :D