brain5ide

php imčiau, kad besimokydamas galėčiau uždirbti pinigus.

su c# tai padaryti sunkiau, nors ją įvaldžius - pinigai didesni.

Taipogi neatmesčiau ruby.

 

iš esmės, nei viena nesiskiria. perpratus vieną, lengvai perprasi ir kitas.

O! Pinigų faktorius visiškai pamirštas buvo! Labai geras pastebėjimas, mat pakeliui

uždirbant daug geriau bus su motyvacija.

Bet dėl C# didesnių pinigų šiek tiek pataisysiu. C# programuotojai, dirbantys kompanijoms

uždirba daugiau nei PHP programuotojai dirbantys kompanijoms. Tačiau, jei planuoji dirbt

sau, o ne užsiiminėt programavimo paslaugomis, C# galima mest į šiukšlinę. Niekas nerašo

programų su C# sau. Jei rinksies C#, tai programavimo kalba bus pati mažiausia Tavo bėda.

Daug didesnė bėda bus visokios business intelligence, enterprise resource planning ir

panašios sistemos, kurias Tau teks modifikuoti, kad kokios nors kompanijos vadybininkai

įsivaizduotų, jog supranta, kaip veikia jų verslas. Ten pareis visokie projektų valdymai,

CRM moduliai. Pagrinde - laukų užpildymas kokioj nors duomenų struktūroj, bo visą kertinę

logiką jau bus kas nors labai gudrus ir su daug pinigų (Microsoft, Oracle) sugalvojęs.

Atsikratyt daiktų ir mano svajonė. Karts nuo karto žvėriškai apsivalau. Išmetu dar visai gerus, bet nenaudojamus daiktus. Aišku, galbūt būtų geriau išmokt juos realizuot už pinigus.

Šiaip reiktų atskirt kaupimą, nuo kolekcionavimo. Kolekcionavimas - malonumui visai gerai. Ir dvasiai netrukdo. Tik kolekcionavimas vyksta kažkaip struktūrizuotai. Visi daiktai yra kažkokio vieno tipo, turi jiems paskirtą lokaciją. Ir ne sumesti krūvoje/dėžėje/spintoje/kambario kampe, o prie kiekvieno gali prieiti nepajudindamas kitų. Pvz. monetų albumas.

Tuo tarpu kaupimas - tai daiktų kaupimas su mintim "gal prireiks". Neprireikia. O jei prireikia, tai visada galima iš ko nors gaut.

Labai fainas šia tema yra Paul Graham rašinėlis, pavadinimu "Stuff".

Vienareikšmiškai python.

http://www.learnpythonthehardway.org/

Python apima pascal paprastumą, tačiau leidžia lipdyt web'ą su django, CRM su OpenERP,

tinklo protokolus, mulithreadingą ir daug kitų dalykų keičiant tik kelias eilutes, tačiau

neįpareigoja naudot griozdiškų struktūrų, kaip Java(antijavinis fanatikas esu, nors univeras,

o po to droidas liepė ir ją krapštyt).

O šiaip visko zen būsena ir minimalizmas yra C. Be nieko. Be ++, be objektų. Paprasta C, su

standartiniu stdlib ir galbūt posix funkcijom. Veiks ant bet ko, su bet kuo. Tik čia užsiknisi

su pointeriais ir memory managementu, kad mokantis nėra taip skanu. Taigi, python.

Siūlykit, už kiek išaiškintumėte šios programos rašymo eigą. :unsure:

Sorry, nelabai supratau. Ką siūlyt ir ką išaiškint?

Perskaitykite Viktor Zeland "Gyvenimo Transerfingas" yra 5 dalys knygu,tai knygos apie kurios jums leis giliau pazvelgti i saco gyvenimiskus iprocius,rupescius bei lukescius.Knygos pagrinda sudaro autoriaus atsakymai i skaitytoju klausimus,kuriais skaitytojas kvieciamas tapti savo likimo lemeju.

O paprasčiausia Maslow žmogaus poreikių piramidė neatsos tų knygų?

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/6/60/Maslow%27s_Hierarchy_of_Needs.svg/500px-Maslow%27s_Hierarchy_of_Needs.svg.png

Jeigu dėl pirkimų pardavimų, žmonių palenkimo į savo pusę, tai yra labai gera knyga „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Žinau, pavadinimas, kuris pasako, jog knyga išmokys susidraugauti, gan keistai skamba, tačiau joje labai daug patarimų kaip užmegzti ryšį, įgauti pasitikėjimo, palenkti žmones į savo pusę (kai kur netgi kalbama apie manipuliaciją žmonėmis).

Jo! Kodėl aš šitos nepaminėjau? Dale Carnegie padarė milžinišką darbą. Ėmė interviu iš įvairių aukščiausiose vietose esančių žmonių ir berods 25 metus sistemino tą medžiagą, kol išleido tokią knygą. Kai pamačiau knygyne - šokinėjau tartum mažas vaikas ir išleidau paskutinius stipendijos likučius. Mažų mažiausiai parodys, kad populiarioji psichologijas nėra visai blogai, kaip galima pagalvoti jei klausysi kai kurių intelektualų.

Atrandi tikrąjį gyvenimą? Čia labai slidus reikalas. Matai, tokio dalyko, kaip tikrasis gyvenimas nėra. Tau pasisekė būti gyvenimo laikotarpyje, kuriame Tavo suvokimas sutampa su realybės burbulu, esančiu aplink Tave. Tačiau tai, kad jie sutampa yra atsitiktinumas. Kai jie išsiskirs - gali pasidaryti sunkoka.

Kaip ir kiti sakė - siūlyčiau analizuoti. Pradėk rašyti dienoraštį su savo mintimis. Kad galėtum po trijų mėnesių pasižiūrėti į dabartinį save. Pradžioje bus sunku, nes pats savo minčių užrašymas yra sunkus reikalas. Tada po kurio laiko galėsi matyti save, kaip matai kitus forumo gyventojus ir galvosi "what the f.u.c.k šitas čiuvas mąsto?".

O skaityk viską iš eilės. Pradedant populiariąja psichologija, wiki straipsniais, įvairiom NLP šūdknygėm ir baigiant rimtais filosofiniais ir psichologiniais veikalais, tokiais, kaip I. Kanto "Grynojo proto kritika". Jei gali šimtą litų investuot - nusipirk universitetinį psichologijos vadovėlį. Man pagal programą teko mokytis iš Myers. Nusipirk popierinį. Skaityk ir žymėkis puslapius, kuriuose radai kažką naujo - ko ligšiol nežinojai. Kad ir kiekvieną puslapį. Kad vėlgi galėtum vėliau sugrįžti ir matyti, ko kažkada nežinojai ir kiek pasistūmėjai. Gyvenime nėra "seivų" kaip kompiuteriniam žaidime, tačiau stengiesi juos susikurti, kad galėtum nuo "seivo" tą pačią situaciją kitu keliu praeiti.

Bet vadovėlis yra skirtas supažindinti tik su pačia Psichologija kaip mokslu: jos istorija ir įvairiomis kryptimis. Nupiešiamas vaizdas, kad va "psichologai yra labai šaunūs ir protingi dėdės". Tau reikia turėti naglumo, kad pats bandytum atkartoti jų minčių eigą. Imi ir fantazuoji, kaip galėtų būt su tokiais duomenimis, kokius turi. Tada žiūri, kiek tai atitinka vadovėlinius modelius, kiek realybę.

Beje, kad prieitum prie tų išvadų, kurios parašytos įvairiose knygose savo galvoje turi turėti dešimteriopai daugiau su tuo susijusios, bet rašant atmestos informacijos. Tiesiog toks naudingos ir nenaudingos informacijų santykis. Lyg ir Pareto principas galioja, tik čia koncentracija ties tuo reikiamu dešimtadaliu įmanoma tik po to, kai įsisavinai visą 100%, nes tik tada gali atsirinkti, kurie 10% ar 20% yra vertingiausi.

Ok, atsiprašau, kad netinkamai pasirinkau sakinio formuluotę. Bet darydamas tokias lengvai automatizuojamas užduotis aš greitai išsijuniu ir palieku jų darymą autopilotui. Lavinant dėmesį autopilotas kaip tik nepageidaujamas.

Pasiimk degtukų dėžutę, išpilk visus degtukus ir tada po vieną degtuką gražiai dėk atgal į dėžutę. Pakartok 100 kartų. Ir dėmesys, ir koncentracija garantuota.

Bent jau aš greitai persijungčiau į automatinį režimą. Akys su rankom rinktų degtukus, o mąstyčiau apie kokį būdą užkariaut pasaulį. FAIL.

Dėmesingumas ir dėmesio išlaikymas - du skirtingi dalykai. Žaidimas Counter Strike pagerins reakcijos laiką, ir galbūt dėmesingumą. Tačiau nepagerins dėmesio išlaikymo.

Dabar apie dėmesio lavinimą:

1. Knygų skaitymas. Ne straipsnių, ne poros puslapių rašliavėlių, bet ilgesnių knygų skaitymas. Skaitant po tų pačių poros ar šiek tiek daugiau puslapių galbūt pastebėsi, kaip Tavo protas nukrypsta ir apmąstinėji ką nors. Po to žiūri - skyriaus pabaiga, o iš jo beveik nieko neprisimeni. Čia dėmesio riboms naudoji paprasčiausią vedimą pirštu paskui skaitomą žodį. Smegenys dar nuo medžioklės laikų pripratęs sekti judančius dalykus.

2. Meditacija. 20 min. kasdien galvoti apie nieką. Visai nieko vietoj pietų miego. Tik geriau tada pietums kokia maža sushi porcija, o ne XXXXL cepelinai iš Karmėlavos. Ha, neišeina galvoti apie nieką? Seki savo kvėpavimą. Lėtai įkvepi, iškvepi. Galbūt skaičiuoji įkvėpimus. Nuo vieno iki 10. Tada iš naujo. Ir taip, kol suskambės žadintuvas.

3. Atminties žaidimai. Šiaip yra visokie paprastučiai, bet juose kažkokio tai rezultato bus sunku apčiuopt. Pabandyk BrainWorkshop. Moksliškai pagrįstas trumpalaikės atminties ir fluid intelligence, kas tiesiogiai įtakoja IQ, lavinimas. Be to, automatiškai prilaiko statistiką, tai matysi savo progregresą.

Pradžiai tiek. Jei ką nors daugiau prisiminsiu - parašysiu.

Kiek tavo normalus ten tas kraujospūdis? Jei tarkim 120, tai paskaičiuok, kiek būtų 80 proc. matematiką gal mokėsi :)

 

 

 

Nuo vienos vietos riebalas nekrenta, krenta nuo viso kūno tolygiai.

Aš truputį priekabus pabūsiu, nes nežinant čia galima susiklaidinti. Pats nežinodamas buvau dėl panašių neaiškumų porai dienų atidėjęs bėgiojimo pradžią, kol neišsiaiškinau, kame reikalas.

Tai visų pirma, ne kraujospūdis(kraujo slėgis į kraujagyslių sieneles) matuotinas, o pulsas. T.y. širdies dūžiai per minutę. Ir skaičius 120 yra panašus į idealų būtent kraujospūdžiui. Maksimalaus pulso matavimo sistemų yra daugoka, tačiau daugmaž visose jis būna netoli 200 ribos. Pvz. pagal vieną sistemą maksimalus pasiskaičiuoja taip: 220 - amžius. Na va, ir orientuojiesi tarp 60% ir 80% nuo šito, t.y. 120 ir 160 dūžių per minutę. Patogu ant tų ribų eina užsistatyti savo širdies ritmo matuoklio garsinius signalus. Tada paeiliui keiti bėgimą ir ėjimą, kad išsilaikytum tarp tų ribų.

Kai pirmą kartą su pulso matuokliu pradėjęs bėgti pamačiau tokius skaičius - galvojau tuoj mirsiu, bet po to sužinojau, kad čia gana natūralu, nesportavus vos minutei po bėgimo pradžios tokius skaičius turėti. Jie po truputį turėtų susinormalizuoti laikui ir man bėgant.