laims

Visuotinis privačios informacijos kaupimas yra labai nesaugus reikalas. Kas gali užtikrinti, kad pasikeitus politinei situacijai tai nebus panaudota prieš oponentus? Sakykime, kad XX a. totalitarinių režimų saugumo tarnybos tik pasvajoti galėjo apie tokį lengvai gaunamą duomenų srautą. Taigi, bet kuris asmuo, kurio pažiūros neatitiks reikalaujamų, yra realus kandidatas prie sienos. Argumentas, kad to negali būti yra niekinis, nes istorija mėgsta kartotis. Taip pat nereikia užmiršti kompromatų ir šantažo, ir nevien tik politiniu lygiu. Korupcija egzistuoja ir vadinamose išsivysčiusios demokratijos šalyse. Bet kuris, mažiau skupulų turintis verslininkas gali imtis neteisėtų priemonių prieš konkurentus, pasiremdamas spec. tarnybų disponuojama medžiaga. O kur dar stambesnių finansinių- politinių grupuočių tarpusavio kovos? Manote, kad ten kas nors laikosi taisyklių? Taigi, bet kuris eilinis pilietis labai rizikuoja nesaugodamas ir negindamas savo teisių į privatumą. Liūdna, bet tai turės labai skaudžių pasekmių.

Užuot gaišus laiką skundžiant, gal geriau pagalvoti iš kur dygsta to didelio šešėlio šaknys? Ar čia piliečiai iš neturėjimo ką veikti tuom užsiima? Ar šeip gal pramoga kokia tai gaunasi? O gal tai visuotinio nepasitikėjimo bet kokiom valstybinėm struktūrom išraiška? O gal tą nepasitikėjimą sukelia tragiška viešojo sektoriaus paslaugų kokybė, kuri nuo suovietmečio net tik kad nepasikeitė, bet kai kuriais atvejais dar ir sugebėjo degraduoti? Tai gal tai matydami ir jausdami piliečiai siunčia tokias valstybės struktūras nach peru ir savo problemas sprendžia patys? Ir sprendžia gana efektyviai atsižvelgiant į tą beveik pusę oficialios ekonomikos siekiantį šešėlį? O represinių priemonių vis daugėja, bet šešėlis nemažėja nuo to. Tai gal netame kampas vis delto?

Visuotinis privačios informacijos kaupimas yra labai nesaugus reikalas. Kas gali užtikrinti, kad pasikeitus politinei situacijai tai nebus panaudota prieš oponentus? Sakykime, kad XX a. totalitarinių režimų saugumo tarnybos tik pasvajoti galėjo apie tokį lengvai gaunamą duomenų srautą. Taigi, bet kuris asmuo, kurio pažiūros neatitiks reikalaujamų, yra realus kandidatas prie sienos. Argumentas, kad to negali būti yra niekinis, nes istorija mėgsta kartotis. Taip pat nereikia užmiršti kompromatų ir šantažo, ir nevien tik politiniu lygiu. Korupcija egzistuoja ir vadinamose išsivysčiusios demokratijos šalyse. Bet kuris, mažiau skupulų turintis verslininkas gali imtis neteisėtų priemonių prieš konkurentus, pasiremdamas spec. tarnybų disponuojama medžiaga. O kur dar stambesnių finansinių- politinių grupuočių tarpusavio kovos? Manote, kad ten kas nors laikosi taisyklių? Taigi, bet kuris eilinis pilietis labai rizikuoja nesaugodamas ir negindamas savo teisių į privatumą. Liūdna, bet tai turės labai skaudžių pasekmių.

Koks puikus paaiskinimas, kas yra demokratija:
 
 
Lėtais žingsniais vergai eina vienas paskui kitą, ir kiekvienas neša nušlifuotą akmenį. Keturias jų voras, kurių kiekviena po pusantro kilometro ilgumo, nuo akmenskaldžių iki tos vietos, kur prasidėjo tvirtovės ir miesto statyba, saugo sargybiniai: kas dešimt vergų – vienas juos saugantis ginkluotas karys. Atokiai nuo einančių vergų ant trylikos metrų aukščio kalno viršūnės sėdi Kratijus – vienas iš vyriausiųjų žynių; štai jau keturis mėnesius jis tylėdamas stebi vergų darbą. Niekas jo dėmesio neatitraukia, niekas nė žvilgsniu nedrįsta išblaškyti jo minčių. Vergams ir sargybiniams dirbtinis kalnas su stotu ant viršūnės – tai neatskiriama kraštovaizdžio dalis. Ir į žmogų, kuris tai nejudėdamas sėdi soste, tai vaikštinėja po aikštelę ant kalno viršūnės, jau niekas nekreipia dėmesio. Kratijus yra užsibrėžęs tikslą pertvarkyti valstybę, tūkstančiui metų sustiprinti žynių valdžią taip, kad jų klausytų visi Žemės žmonės, padaryti visus tuos žmones, taigi ir valstybių vadovus, žynių vergais.
Kartą Kratijus nusileido žemyn, palikęs soste savo antrininką, persivilko kitais drabužiais, nusiėmė peruką. Paliepė sargybos viršininkui, kad jį sukaustytų grandinėmis kaip paprastą vergą ir pastatytų į vorą iš paskos jaunam vergui, vardu Nardas.
Įsižiūrėdamas į vergų veidus, Kratijus buvo pastebėjęs, kad šito jauno žmogaus žvilgsnis tiriantis ir vertinantis, o ne abuojas, nuo visko nutolęs kaip daugelis kitų. Nardo veidas buvo tai susikaupęs, tai susimąstęs, tai išduodantis susijaudinimą. “Vadinasi jis puoselėja kažkokį planą”, – suprato žynys, tačiau norėjo pasitikrinti, ar stebėdamas tikrai neklysta.
Dvi dienas Kratijus stebėjo Nardą, tylėdamas nešė akmenis , sėdėjo greta jo, kai būdavo paduota valgyt, ir miegojo šalia jo ant gultų. O trečią naktį, kai tik pasigirdo komanda “Miegoti”, Kratijus atsisuko į jaunąjį vergą ir pakuždom, su kartėliu ir neviltimi balse, paklausė nesikreipdamas į nieką “Nejaugi šitaip ir gyvensime iki mirties?”
Žynys pamatė: jaunasis vergas suvirpėjo ir tučtuojau atsigręžė, o jo akys švietė, tiesiog blizgėjo netgi blausioje didelės pašiūrės spingsulių šviesoje.
- Ilgai taip nebetruks. Aš baigsiu apmąstyti planą. Ir tu, tėvuk, gali prie jo prisidėti, – sušnibždėjo jaunasis vergas.
- Kokį planą? – abejingai paklausė žynys ir atsiduso.
Nardas karštai ir tvirtai pradėjo aiškinti:
- Ir tu, tėvuk, ir aš, ir mes visi netrukus būsime laisvi žmonės, nebe vergai. Pats apskaičiuok: kiekvienai dešimčiai vergų – vienas sargybinis. Ir kiekvieną būrelį penkiolikos vergių, kurios taiso valgyti, siuva drabužius, taip pat saugo tik vienas sargybinis. Jeigu sutartu laiku visi mes užpulsime sargybą, tai ją įveiksime. Na ir kas, kad sargybiniai ginkluoti, o mes sukaustyti grandinėmis. Mūsų dešimt kiekvienam, be to, mes grandines taip pat galime panaudoti kaip ginklą, atremdami jomis kardo smūgį. Mes nuginkluosime visus sargybinius, surišim juos, ir jų ginklai bus mūsų.
- Ak, jaunikaiti, vėl atsiduso Kratijus ir vėl tarytum abejingai tarė: – tavo planas ne visai apgalvotas: sargybinius, kurie mus stebi, nuginkluoti galime, bet netrukus valdovas atsiųs naujų, galbūt net visą kariuomenę, ir išžudys sukilusius vergus.
- Aš ir apie tai pagalvojau, tėvuk. Reikia pasirinkti tokį laiką, kai kariuomenės čia nebus. O toks laikas nebetoli. Mes visi matome, kad kariuomenė ruošiama žygiui. Maisto prigabenta trims mėnesiams. Vadinasi, po trijų mėnesių kariuomenė nužygiuos į numatytą vietą ir stos į mūšį. Per mūšį ji nusilps, tačiau laimės ir grįš su daugybe naujų vergų. Jiems jau statomos naujos pašiūrės. Mes privalome pradėti sargybos nuginklavimą, kai tik mūsų valdovo kariuomenė ims kautis su priešo kariuomene. Žygūnams prireiks mėnesio, kol nuneš žinią, kad būtina nedelsiant grįžti. Nusilpusi kariuomenė neįstengs grįžti greičiau kaip per tris mėnesius. O mes per tuos keturis mėnesius spėsime pasiruošti jų sutikimui. Mūsų bus ne mažiau kaip kareivių. Pagrobtieji vergai stos mūsų pusėn, kai pamatys, kas atsitiko. Aš teisingai viską numačiau tėvuk.
- Taip, jaunikaiti, tu mąstai išmintingai. Tavo planas padės tau nuginkluoti sargybinius ir nugalėti kariuomenę, – atsakė žynys jau padrąsindamas ir pridūrė: – Bet ką paskui vergai darys ir kas nutiks valdovams, sargybiniams ir kareiviams?
- Apie tai aš beveik negalvojau. Kol kas į galvą ateina tik viena mintis: visi, kurie buvo vergai, taps ne vergais. Visi, kurie šiandien ne vergai, taps vergais, – tarytum balsu mąstydamas, ne visai tvirtai atsakė Nardas.
- O nugalėjęs, jaunikaiti, prie ko priskaičiuosi žynius? Prie vergų, ar prie ne vergų?
- Žynius? Apie tai aš irgi negalvojau. Tačiau dabar manau, kad žyniai tegu lieka kaip buvę. Jų klauso vergai, valdovai, nors tarpais sudėtinga juos suprasti. Tikriausiai jie mums nepridarytų žalos. Tegu pasakoja visiems apie dievus, o kaip savo gyvenimą geriau nugyventi, mes žinom patys.
- Puiku, kad galvoji kaip geriau, – atsakė žynys ir apsimetė, kad baisiai nori miego.
Tačiau tą naktį Kratijus nemiegojo. Jis mąstė. “Žinoma, – galvojo Kratijus, – paprasčiausia būtų apie sąmokslą pranešti valdovui, ir jaunasis vergas būtų nubaustas, o jis, aišku, didžiausias visų kitų įkvėpėjas. Tačiau problema liktų neišspręsta. Vergai visuomet trokš išsilaisvinimo iš vergijos. Atsiras naujų vadų, bus kuriami nauji planai, vadinasi, didžiausias pavojus valstybėj glūdės valstybės viduje.”
Kratijus buvo iškėlęs sau užduotį: sukurti viso pasaulio pavergimo planą. Jisai suprato: pasiekti tikslą vien tik naudojant fizinę prievartą nepasiseks. Būtinas psichologinis poveikis kiekvienam žmogui, ištisoms tautoms. Reikia transformuoti žmonių mintis, įteigti kiekvienam, kad vergija yra aukščiausia gerovė. Būtinai reikia paleisti programą, kuri toliau vystysis pati, kuri dezorientuos ištisas tautas sąvokų prasme bet kur ir bet kada. Ir svarbiausia, kad tikrovė būtų priimama adekvačiai…
Kratijaus mintys sukosi vis greičiau, jis liovėsi jautęs kūną, sunkias grandines ant rankų ir kojų. Ir ūmai, tarytum žaibo plykstelėjimas radosi jam prieš akis programa. Dar nedetalizuota ir nevisai aiški, bet jau tikra ir stulbinanti savo mastais. Kratijus pasijuto esąs pasaulio viešpats.
Gulėdamas ant gultų, sukaustytas grandinėmis, jisai žavėjosi savimi: “Ryt rytą, kai sargyba visus ves į darbą, aš duosiu sutartą ženklą ir sargybos viršininkas palieps išvesti mane iš vergų voros ir nuimti grandines. Aš detalizuosiu savo programą, ištarsiu keletą žodžių, ir pasaulis ims keistis. Neįtikėtina! Tik keletas žodžių ir visas pasaulis paklus man, mano minčiai. Dievas iš tiesų žmogui davė tokią galią, kuriai nėra lygios Visatoje, ir ta galia – žmogaus mintis. Iš jos randasi žodžiai, ji keičia istorijos eigą.
Sąlygos susiklostė nepaprastai palankiai. Vergai yra paruošę sukilimo planą. Jis racionalus, tasai planas, ir, žinoma, gali nuvesti į laikiną jų trokštamą pergalę. Tačiau aš ne vien juos, bet ir šiandieninių vergų palikuonius, taip pat ir žemiškuosius valdovus, ištaręs tik kelis sakinius, priversiu būt vergijoje per amžių amžius”.
Iš ryto, Kratijui davus ženklą, sargybos viršininkas nuėmė jam grandines. Ir jau rytojaus dieną į jo stebėjimo aikštelę buvo pakviesti kiti penki žyniai ir faraonas. Jiems susirinkus Kratijus pradėjo savo kalbą:
- Tai, ką jūs dabar išgirsite, neturi būti niekur užrašyta nei žodžiais, nei persakyta. Aplink mus nėra sienų ir mūsų niekas neišgirs, tik jūs. Aš sugalvojau būdą, kaip visus Žemėje gyvenančius žmones paversti mūsų faraono vergais. To padaryti neįstengtų nei didžiuliai kareivių pulkai, nei alinantys karai. O aš tai padarysiu keliais sakiniais. Po to praeis vos pora dienų, ir jūs pamatysite, kaip pradės keistis pasaulis. Žiūrėkite: ten, žemai, ilgos voros grandinėmis sukaustytų vergų neša po vieną akmenį. Juos saugo daugybė kareivių.
Kuo daugiau vergų, tuo geriau valstybei – mes visada laikėmės tokio požiūrio. Tačiau kuo daugiau vergų, tuo didesnė jų maišto grėsmė. Taigi stipriname sargybą. Be to, savo vergus turime gerai maitinti, kitaip jie negalės dirbti sunkaus fizinio darbo. O jie vistiek vangūs ir linkę maištauti. Žiūrėkite: kaip lėtai jie sliūkina, o aptingę sargybiniai neragina jų rimbais, nečaižo net sveikų ir stiprių vergų. O nuo šiol jie judės kur kas sparčiau. Jiems nereikės sargybos. Sargybiniai irgi pavirs vergais. Tegu šiandien, prieš saulei nusileidžiant, šaukliai apskelbia tokį faraono įsakymą:
” Sulig kitos dienos aušra vergams dovanojama visiška laisvė. Už kiekvieną akmenį, atgabentą į statomą miestą, laisvas žmogus gaus vieną pinigą. Pinigus galima išmainyti į valgį, drabužius, būstą, į rūmus mieste ir į patį miestą. Vergai, nuo šiol jūs – laisvi žmonės”.
Kai kiti žyniai suvokė, kas Kratijaus pasakyta, vienas jų, pats seniausias, tarė:
- Tu demonas, Kratijau. Ir tavo demonizmas apkrės visoje Žemėje daugybę tautų.
- Taip, aš tikrai demonas – tarė Kratijus – ir tai, ką sugalvojau, tegu ateities žmonės vadina demokratija.
Saulei leidžiantis įsakymas buvo apskelbtas vergams. Jie tiesiog apstulbo ir dauguma nemiegojo visą naktį, – mąstė apie naują laimingą rytdienos gyvenimą.
Kitą rytą žyniai ir faraonas vėl susirinko dirbtinio kalno aikštelėje. Vaizdas, atsivėręs jiems prieš akis, buvo tiesiog stulbinantis. Tūkstančiai žmonių, buvusių vergų, vienas per kitą nešė tuos pačius akmenis kaip ir anksčiau. Apsipylę prakaitu, daugelis nešė po du akmenis. Kiti, kurie nešė po vieną, bėgo taip, kad net žemė dulkėjo. Kai kurie sargybiniai irgi tempė akmenis. Žmonės, įsitikinę, kad jie laisvi – juk jiems buvo nuimtos grandinės – geidė gauti kiek galima daugiau pinigų, kad galėtų sukurti sau laimingą gyvenimą.
Kratijus dar keletą mėnesių praleido savo aikštelėje, su pasitenkinimu stebėdamas, kas dedasi žemai. O permainos buvo milžiniškos. Dalis vergų susijungė į grupeles, susikalė vežimėlius, ir, juos pilnus prisidėję akmenų, stūmė negailėdami prakaito.
“Jie dar daug įtaisų išras, – su pasitenkinimu mąstė Kratijus, – štai jau ir paslaugų vieni kitiems prisigalvojo: atsirado kas išnešioja vandenį ir maistą. Dalis vergų valgo neatsitraukdami nuo darbo, mat nenori gaišti laiko ėjimui valgyti į pašiūrę ir atnešusiems valgio užsimoka gautais pinigais. Tik pamanykite, tarp jų atsirado ir gydytojų: susižeidusiems tuoj pat suteikia pagalbą – irgi už pinigus. Ir kelio reguliuotojų sau išsirinko. Netrukus išsirinks sau viršininkus, teisėjus. Tegu renka: juk manosi esą laisvi, o esmė nepasikeitė: kaip ir anksčiau jie tempia akmenis…”
Taip ir bėga jie per tūkstančius metų – dulkini, apsipildami prakaitu, tempdami sunkius akmenis. Ir šiandien tų vergų palikuonys beprasmiškai vis bėga ir bėga, ir bėga…
 
 
ištrauka iš Vladimiro Megre knygos „Naujoji civilizacija“
vertėjas nežinomas
šaltinis: http://www.sarmatas.lt/01/demonas-kratijus-arba-legenda-apie-demokratija/

Nuo 1251 m. Lietuva yra Karalystė. 1251-05-14 Popiežius INOCENTIUS paskelbė Lietuvos valstybę Karalyste. Ir nuo tada ji buvo ir yra Karalystė. Karalystę valdo Karaliai. Nuo 1918 m. Lietuvoje pradėjo veikti valdymo forma respublikos pagrindu. Nors 1919 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės taryba Lietuvą paskelbė konstitucine monarchija.
1918 m. spalio 20 d. atšaukė nutarimą dėl V. fon Uracho (Mindaugo II) išrinkimo karaliumi ir teisę apsręsti valdymo formą pavedė Steigiamajam seimui.
Bet.. Kai kas buvo "pamiršta".. Popiežiaus į Karalystės rangą pakelta valstybė yra nepanaikinama. Nei okupacijų nei anekcijų. Popiežiaus sprendimo niekas neatšaukė, nes neturėjo įgaliojimų tam atlikti. Taip išeina.. Kad ir dabar Lietuva tebėra Karalystė.
 
O kaip atsirado respublika? Nei 1918 vasario 16, nei 1990 m. kovo 11d. nepriklausomybės atkūrimo aktuose nėra žodžio respublika. Tai kas jį sugalvojo? Respublika minima konstitucijoje. Kas kūrė konstituciją? Deputatai ir teisininkai paskirti Aukščiausiosios tarybos. Taip išeina, jie (galimai kažkieno veikiami) ir įpiršo respublikos valdymo formą.
 
Kaip jūs manote?