Isyankar

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Labai svarbu atsidurti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, tarp tinkamų žmonių. Tai ir yra sėkmė, manau :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Tokie straipsniai,mano manymu, yra perenelyg sutirštinti, "rėkiantys" ir slepiantys vienintelę potekstę: "visi kalti tik ne aš", o gal tik man taip pasitaikė, jog teko sutikti vos porą nekokių pedagogų, visi kiti buvo fantastiški. Žmonės ir specialistai iš didžiosios raidės. Lietuvių kalbos mokytoja tikriausiai ir liks didžiausiu autoritetu iki gyvenimo galo. Sako dabartinė sistema tokia, kad įspraudžia mokinį/studentą į rėmus. Kai aš mokiausi, bent jau mokykloje, buvo labai daug vietos savirealizacijai, mokytojai visuomet skatindavo save atskleisti, ieškoti naujų būdų, kaip mokyti ir mokytis. Universitete disciplina griežtesnė, bet vėlgi erdvės saviraišai daug, nors mokiausi čia Lietuvoje, kurios aukštosios mokymo įstaigos taip dažnai peikiamos. Baigiau bakalaurą, magistrantūrą - vėlgi pasitaikė tik keli nepatikę dėstytojai, visi kiti buvo įdomus, kompetetingi, nuoširdžiai dirbantys, nors girdėdavau daug kalbų iš kitų, kokie tie mokytojai/dėstytojai tragiški, nusenę, nieko neišmanantys. Savi mokslai pabaigti, dabar pati vedu sūnų į darželį ir vis tenka išgirsti iš kitų moteriškių, kokios bjaurios, baisios, vaikus traumuojančios tos dabartinės auklėtojos. Keista, nes man ir vaikui visos atrodo nuostabios + įdedančios daug daugiau pastangų ir širdies nei joms už tai atlyginama. Manau, viskas priklauso nuo požiūro. Pasiskųsti, žinoma, visada lengviau.

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

pilnai sutinku.
nuo saves pridesiu, jei zmogus yra nelaimingas neturedamas pinigutu, tai ir jiems atsiradus nebus laimingesnis.

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Gyvybės už pinigus nenusipirksi. Tai ką tu apibūdinai kaip gyvybę, iš tikrųjų yra pats paprasčiausias saugumo jausmas.
Įsivaizduok - turėjai žmogų su kuriuo buvai be galo laimingas ir kitą dieną jo netekai. Ar galėtum kaip nors už pinigus susigrąžinti šią gyvybę ir tą laimės jausmą, kurį ji tau teikė?
 
 
Ir nesutikčiau, kad meilę galima už pinigus nupirkti. Tu tikrai manai, kad turėdamas daug pinigų galėtum "nupirkti", bet kokios moters meilę?
Jeigu tu būsi susikaustęs, mykiantis vaflis, tačiau su daug pinigų kišenėje, o tas pats mokyklos laikų L O X A S turės charizmą ir svarbiausia VY-RIŠ-KU-MĄ. Tai spėk su kuo tavo svajonių mergina dalinsis savo laime?
Beje, prie to pačio - ar galėtų kokia nors be galo tave mylinti, tačiau beprotiškai baisi ir kvaila boba nusipirkti TAVO meilę?
 
Tavo apibūdintu atveju, turėdamas daugiau laiko skirti dėmesio mylimam žmogui, tu tiesiog turi daugiau laiko džiaugtis ta laime. Bet tai dar nereiškia, kad tau šią laimę suteikė pinigai. Ar neturėdamas pinigų negali daryti to paties?
 
Kita vertus, tavo mintį supratau. Tik aš esu labiau linkęs manyti, kad žmogų laimingu daro ne pinigai, o pačio išsikelto tikslo pasiekimas. O pinigai dažniausiai yra tiesiog priemonė padedanti gerokai lengviau tą tikslą pasiekti. Ir taip, yra teisybė, kad pinigų neturintys žmonės šiais laikais neretai būna mažiau laimingi, nei tie kurie jų turi daugiau. Nes jų trūkumas juos labiau varžo siekti savo tikslų.
 
Panas šiais laikais tikrai yra lengviau kabinti turint daugiau pinigų, taip pat pasistatyti namą, nuvykti į kitą šalį. Bet nori pasakyti viso to negalėtum padaryti be pinigų ir būti laimingas tai pasiekęs?
 
Pinigai daro tavo gyvenimą tiesiog lengvesniu, o sugebėjimas pasiekti savo išsikeltus tikslus - laimingu.

Jei pinigai laimes neatnesa, tai reikia lyginti milijonieriu su ubagu. Dauguma cia susirinkusiu studentu postringauja, kaip baigs univera susiras darba ir vazines su senu trantu is nuomojamo buto i darba... Tik dar reiktu paskaiciuot, kad vidutinis lietuvis uzdirbdamas 1500LT niekada gyvenime netures nuosavo buto ir naujesnes masinos :) arba jei ir tures, tai tas gyvenimas jam 30-40 metu bus gyvenimas del budos, kuria reikia ispirkt is banko.
Jei pinigai taip neatnesa laimes, tai kodel visi ima kreditus budai isigyti, perka lizingines masinas, savaitgaliais varo i barus/klubus ir "svencia" savaitgali? Vedasi panas i restoranus, vaziuoja su taxi, o ne autobusu ar pieskom... Aisku yra ir tokiu, kur nevaro i klubus, bet draugu rate pucia, niuxina ir leidziasi.. ir visa tai greiciausiai daro be pinigu?:D
 
Studentai ir moksleiviai greiciau supraskit tiesa: nesvarbu koks tavo statusas mokykloj/univere ir kaip gerai gyvena tavo teveliai - viskas priklauso nuo taves, tavo poziurio ir kaip stipriai sieksi savo tikslu. PVZ. Dauguma mano mokyklos ereliu, verchu ir net turtingu tevu vaikeliu dabar yra gyvenimo L O X A I. Dirba visokius s.udinus darbus, vazineja su senais lauzais arba sedi lageriuose... O mokyklos L O X U tarpe yra tokiu, kurie bent jau vizualiai gyvena geriau :) Geras pvz, galetu buti vaikis su Ferari Kaune, sulei buvo "loxas", o dabar vazineja su ferariu... ir greiciausiai ji del to grauzia sazine :D Pinigai yra svarbiausias faktorius siekiant asmenines laisves ir laimes, kaip ju gauti yra simtai budu tiek svariu tiek nesvariu, bet teikti, kad pinigai neatnesa laimes, gali tik vidutines klases naivuolis, kuris slopina savo poreikius ir apsimeta laimingu... Zinoma, tau nereikia pinigu jei tu neturi svajoniu, gyveni kaime(tevu palikime) ir augini sau maista.
 
Nėra nieko ko negalima nupirkti už pinigus tik nereikia įsivaizduoti pažodžiui. Meilė, sveikata, gyvybė... wtf?
Jei as turiu pakankamai pinigu, kad galiu nedirbti, tai galiu skirti ta laika rodyti demesi ir meile betkokiai moteriai, kuri man patinka... jei turiu pakankamai pinigu, galiu skirti daug laiko sveikai gyvensenai=sveikatai (valgyti laiku ir gera maista reikia ir laiko ir pinigu), givybe tam tikra prasme irgi perkama, gali tureti saugesne masina ir neuzsimust papuoles i avarija, gali naktim nevaiksciot rajone ir nebut uzverstas girtu d.ebilu uz cigareciu pakeli, kurio neturi...
Nera vienos teisybes, bet visada yra nesamone, kad pinigai laimes neatnesa

Apie tai, kaip pinigai neatneša laimės ir koks aš baisiai dvasingas ir moralus žmogus sakys tik tol, kol neduok Die jis ar jo artimas susirgs vėžiu, ar kita sunkia liga ir negalės sau leisti gydymo užsienyje ar įsigyti šimtus tūkstančio kainuojančio reikalingo aparato, brangių vaistų. Čia ir baigiasi visi "man pinigai ir laimė/gyvenimo kokybė visai nesusiję".

Įdomu, pabandykite :)
 
Tai užims apie 30 sekundžiu. Skaitykite nurodymus ir atlikite viska iš eiles.
 
1. Pasižiurekite i savo telefono paskutiniuosius du skaitmenis.
2. Šita skaiciu padauginkite iš 2.
3. Prie sandaugos pridekite 5.
4. Suma padauginkite iš 50.
5. Prie gautos sandaugos pridekite 1763. (Jei gimtadienis buvo 2014 metais, prideti atrodo reikia 1764)
6. Paskutinis žingsnis - Iš gautos sumos atimkite savo gimimo metus.
 
Gavote keturženkli skaiciu?
Pirmieji du skaitmenys turetu parodyti Jusu telefono paskutiniuosius
du skaitmenis, o like du - Jusu faktini amžiu!

Meile sako... As paziureciau kas tawe myletu jei nesugebetum seimos aprupinti, barniai, bardakai ir t.t. Nu jie wistiek sawo stumia =]]
 
Wa jums atsakymas, ar tamtum nors kiek laimingesnis, sypsena isspaustu nors, jei litu gautumet kruwa?
 
Ir nelyginkit cia laime atnesa seima ar draugai. Nes wiskas atnesa, ir seima, ir draugai, ir wakareliai, ir tawo hobiai, ir litai. Bet wa jei neturetum tu litu, tai nebutu nei seimos, nei su draugais kur iseit galetum, nei wakareliu, nei ka walgyti.
 
O pasitiketi sawimi cia ne laimingesnis? Gal pamirsai koks laimingas buwai, kai nebuwo tu litu? Gal dar kazkam laimes atnesa keltis 5h ryto ir keliauti i darba iki wakaro? Linksmiau net nebuna.
 
Ir nelyginkit litu su dar kuomnors.
 
O cia dar wisiems, jei jau tokie esat kaip sakot, tai nors taip ir elgites, nueikite pripirkite maisa gero, skanaus maisto ir atiduokite pirmai mociutei, nusiweskit draugus i bara, ir pawaisinkite ir neskaiciuokite, nueikite i darzeli ir pripirkite waikams zaislu, nueik i makdonalda pripirk maisto, ir nunesk pirmam benamiui.
 
Blem sutikes wat tokiu, kalba panasei, kokie jie gerieciai blemba. Pasakoja kaip ta ir ta padarytu, bet kai pasakau, kad man litai tikrai atnesa laime, tik as ju neskaiciuoju ir netaupau, o dalinuosi su wisais, ir sakau padaryk tapaty, tai dar niekas nepadare.
 
Atsakykit uz sawo zodzius, nueikit ir palikit ta sawo wargana alga, kamnors bet kam, tai nors pradeciau tiketi, kad tokie ir esat. Puse cia forumo, pries walentinke skaiciawo kiek susiktos geles kainuoja, kaip baisiai pabrango, ant sawo milimu merginu... Kaip pigesni slamsta nupirkti, kad kuo maziau isleistu. Kiti

Tokie straipsniai,mano manymu, yra perenelyg sutirštinti, "rėkiantys" ir slepiantys vienintelę potekstę: "visi kalti tik ne aš", o gal tik man taip pasitaikė, jog teko sutikti vos porą nekokių pedagogų, visi kiti buvo fantastiški. Žmonės ir specialistai iš didžiosios raidės. Lietuvių kalbos mokytoja tikriausiai ir liks didžiausiu autoritetu iki gyvenimo galo. Sako dabartinė sistema tokia, kad įspraudžia mokinį/studentą į rėmus. Kai aš mokiausi, bent jau mokykloje, buvo labai daug vietos savirealizacijai, mokytojai visuomet skatindavo save atskleisti, ieškoti naujų būdų, kaip mokyti ir mokytis. Universitete disciplina griežtesnė, bet vėlgi erdvės saviraišai daug, nors mokiausi čia Lietuvoje, kurios aukštosios mokymo įstaigos taip dažnai peikiamos. Baigiau bakalaurą, magistrantūrą - vėlgi pasitaikė tik keli nepatikę dėstytojai, visi kiti buvo įdomus, kompetetingi, nuoširdžiai dirbantys, nors girdėdavau daug kalbų iš kitų, kokie tie mokytojai/dėstytojai tragiški, nusenę, nieko neišmanantys. Savi mokslai pabaigti, dabar pati vedu sūnų į darželį ir vis tenka išgirsti iš kitų moteriškių, kokios bjaurios, baisios, vaikus traumuojančios tos dabartinės auklėtojos. Keista, nes man ir vaikui visos atrodo nuostabios + įdedančios daug daugiau pastangų ir širdies nei joms už tai atlyginama. Manau, viskas priklauso nuo požiūro. Pasiskųsti, žinoma, visada lengviau.

Jau tik nereikia "nieko neveikia". Kontrolinius taiso, į seminarus važiuoja, ruošia metodinę veiklą, planus rašo, rūpinasi socialiniais klasės reikalais ir pan. Kažkaip dauguma įsivaizduoja, jog mokytojai išvis už orą pinigus gauna. O, jeigu pasitaiko tokių, kurie tikrai NIEKO NEVEIKIA, tai tada problemą reikia kelti, aiškintis su administracija ir ieškoti būdų, kaip išspręsti problemą(žinoma, galima atkirsti, kad vis tiek niekas nepadės). Jeigu atrodo, kad mokytojas nieko neveikia, tai dėstytojas tokiu atveju išvis atostogauja... ateina, parodo skaidres, pakomentuoja ir viskas.

Prisiminiau gerą sentenciją: "The mediocre teacher tells. The good teacher explains. The superior teacher demonstrates. The great teacher inspires." :)

Žinoma, yra tų ydų visur, jei taip elgiasi pedagogai, tai jų tikrai neteisinu, nes taip neturėtų būti, tačiau dažnai ir patys mokiniai užmiršta elementarias savo pareigas, kaip atlikti namų darbus ar kultūringai elgtis per pamoką, o paskui ohoho kaip šiaušiasi ir stato visus ant blakstienų, primindamai savo teises. Jokiu būdu netaikau niekam asmeniškai, tačiau norint pokyčių, turi keistis abi pusės :)

Tokie straipsniai,mano manymu, yra perenelyg sutirštinti, "rėkiantys" ir slepiantys vienintelę potekstę: "visi kalti tik ne aš", o gal tik man taip pasitaikė, jog teko sutikti vos porą nekokių pedagogų, visi kiti buvo fantastiški. Žmonės ir specialistai iš didžiosios raidės. Lietuvių kalbos mokytoja tikriausiai ir liks didžiausiu autoritetu iki gyvenimo galo. Sako dabartinė sistema tokia, kad įspraudžia mokinį/studentą į rėmus. Kai aš mokiausi, bent jau mokykloje, buvo labai daug vietos savirealizacijai, mokytojai visuomet skatindavo save atskleisti, ieškoti naujų būdų, kaip mokyti ir mokytis. Universitete disciplina griežtesnė, bet vėlgi erdvės saviraišai daug, nors mokiausi čia Lietuvoje, kurios aukštosios mokymo įstaigos taip dažnai peikiamos. Baigiau bakalaurą, magistrantūrą - vėlgi pasitaikė tik keli nepatikę dėstytojai, visi kiti buvo įdomus, kompetetingi, nuoširdžiai dirbantys, nors girdėdavau daug kalbų iš kitų, kokie tie mokytojai/dėstytojai tragiški, nusenę, nieko neišmanantys. Savi mokslai pabaigti, dabar pati vedu sūnų į darželį ir vis tenka išgirsti iš kitų moteriškių, kokios bjaurios, baisios, vaikus traumuojančios tos dabartinės auklėtojos. Keista, nes man ir vaikui visos atrodo nuostabios + įdedančios daug daugiau pastangų ir širdies nei joms už tai atlyginama. Manau, viskas priklauso nuo požiūro. Pasiskųsti, žinoma, visada lengviau.

Tai visgi, visi bendrai nutarėte, kad pinigai laimės neatneša, gerai, kad esu aš ir be atlygio galiu prisiimti jūsų naštą (pinigus), nuo to tik laimingesni tapsit! (skolų nereikia :/)

Prisiminiau gerą sentenciją: "The mediocre teacher tells. The good teacher explains. The superior teacher demonstrates. The great teacher inspires." :)