Isyankar

Dar siūlau iliustraciją tokią pateikti šalia tokio straipsnelio:
 
http://www.punjabigraphics.com/images/1/homer-simpsons-hungover.jpg

Idealizuoji ispanus, o ant lietuvių stumi.Prastas paukštis, kuris savo lizdą dergia.
 
Planuoji tokį verslą, kuriame tau ispanai dirbs, tai pamatysi kaip tas jų atsipalaidavimas tau bus "į naudą". Darbus nuolat atidėlioja, vieni kitus siuntinėja, vis žada žada, kad bus padaryta, bet realiai, kol kažkas nepakelia balso, tol ir nesijudina. Per siestą išvis niekas nevyksta, eina miegot visi.
 
Lietuviai labai darbštūs žmonės, aišku, yra visokių kaip ir visur, tačiau su ispanais dirbti vargas, kadangi jiems tik fiestos galvoje. Tai jų kraujyje. Žinoma, atostogaujant, linksiminantis su tokiais labai smagu, tačiau ne tada, kai tikslas yra dirbti ir užsidirbti. O dar požiūris į rytų europiečius irgi labai dviprasmiškas, tarp jų savas nebūsi nebent ten pragyvensi 10 metų ir daugiau.
 
Tavo kalbos nelabai panašios į sėkmingo verslininko, kaip gyreisi. Atrodo neturi net elementaraus supratimo apie mentalitetų, ekonomikos ir verslo skirtumus čia ir ten.

Net kalbos nemoki, o kalbi apie tai, kaip kursi verslą ir tau ispanai dirbs... kaip tu nemokėdamas kalbos įteisinsi savo veiklą? Ar bent kiek esi susipažinęs su popierizmo tvarkymu Ispanijoje? Spėju, kad ne. Pradėk nuo kalbos, o tada jau kažką mąstyk apie darbo galimybes, nes nudegsi labai stipriai.

Net kalbos nemoki, o kalbi apie tai, kaip kursi verslą ir tau ispanai dirbs... kaip tu nemokėdamas kalbos įteisinsi savo veiklą? Ar bent kiek esi susipažinęs su popierizmo tvarkymu Ispanijoje? Spėju, kad ne. Pradėk nuo kalbos, o tada jau kažką mąstyk apie darbo galimybes, nes nudegsi labai stipriai.

Ir dar patikimas žmogus iš NIGERIJOS rekomendavo :D Komedija, ne kitaip.

O ne as su merginom stengiuosi padoriai elgtis nesugebeciau isnaudoti taip ir nusileisti iki tokio lygio. Realiai viska ka pasiekiau iki dabar buvo savo paties pastangos ir darbas idetas. Na aisku nepamirskim tevu kada tevai kam nepadejo. Bet kiek kitame forume bendrauju (jau minetas: http://kanadairmes.webs.com/) Tai pagrinde greiciausias kelias per IEC. O po to jauciu jei viskas sekmingai eisis ir pereiti i permenant resident. Aisku dar reiks padirbeti iki kol uzkaupsiu tuos 11 000 CAD ir dar visos kitos islaidos. Ar pala jei pagal IEC dalyvauji nebera riibos 11 000 CAD?
 
Gal kam pades sitas adresas:
http://120proc.lt/lengviausias-budas-isvykti-i-kanada-metams-iec-programa-2402/

Jei emigruočiau tai tik į Šveicariją :)

Kuo dar mokytojai kalti?

Tokie straipsniai,mano manymu, yra perenelyg sutirštinti, "rėkiantys" ir slepiantys vienintelę potekstę: "visi kalti tik ne aš", o gal tik man taip pasitaikė, jog teko sutikti vos porą nekokių pedagogų, visi kiti buvo fantastiški. Žmonės ir specialistai iš didžiosios raidės. Lietuvių kalbos mokytoja tikriausiai ir liks didžiausiu autoritetu iki gyvenimo galo. Sako dabartinė sistema tokia, kad įspraudžia mokinį/studentą į rėmus. Kai aš mokiausi, bent jau mokykloje, buvo labai daug vietos savirealizacijai, mokytojai visuomet skatindavo save atskleisti, ieškoti naujų būdų, kaip mokyti ir mokytis. Universitete disciplina griežtesnė, bet vėlgi erdvės saviraišai daug, nors mokiausi čia Lietuvoje, kurios aukštosios mokymo įstaigos taip dažnai peikiamos. Baigiau bakalaurą, magistrantūrą - vėlgi pasitaikė tik keli nepatikę dėstytojai, visi kiti buvo įdomus, kompetetingi, nuoširdžiai dirbantys, nors girdėdavau daug kalbų iš kitų, kokie tie mokytojai/dėstytojai tragiški, nusenę, nieko neišmanantys. Savi mokslai pabaigti, dabar pati vedu sūnų į darželį ir vis tenka išgirsti iš kitų moteriškių, kokios bjaurios, baisios, vaikus traumuojančios tos dabartinės auklėtojos. Keista, nes man ir vaikui visos atrodo nuostabios + įdedančios daug daugiau pastangų ir širdies nei joms už tai atlyginama. Manau, viskas priklauso nuo požiūro. Pasiskųsti, žinoma, visada lengviau.

Prisiminiau gerą sentenciją: "The mediocre teacher tells. The good teacher explains. The superior teacher demonstrates. The great teacher inspires." :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Todėl, kad Lietuvoje dar labai žemas stand-up'ų ir bendrai humoro lygis, pas mus nėra tokios kultūros. Visi per daug susikaustę ir jei ir pajuokaujam, tai dažniausiai kitų žmonių sąskaita. Tikiu, kad tai įtakojo daug faktorių, kaip kad didelis socialinių sluoksnių pasiskirstymas ir pan., bet daugiausiai tikriausiai Rusija po kurios padu buvom ilgą laiką, o jų humoras irgi itin prastas, bent jau man. O ir pati lietuvių kalba labai literatūriška, skambi. Anglų kalbos žodžiai daug trumpesni ir žodžiai seka sklandžiau vienas po kito, gaunasi vientisa žodžių tėkmė, kurios linksmiau klausytis.
 
Aš irgi buvau vienam open-mike Lietuvoj, visi juokės, viskas labai faina, bet nors ir manau, kad buvo pora gerų juokelių, daugiausiai pas mus žiūrovai tiesiog dar nėra reiklūs, ypač kai ateina pažiūrėti to gyvai. Be to, pastebėjimas, gyvai žiūrėti tikrai linksma dažniausiai, nors po to YouTube nebe taip. Spėju, kad tai lemia atmosfera bei išgerto alaus kiekis ;) Manau, kad visa stand-up'ų scena ilgainiui vystysys ir tobulės su sąlyga, kad vis atsiras naujų žmonių, kurie atneš naujų vėjų ir stums senbuvius į priekį dar labiau stengtis. Tad ir pats jei nori ne vien sekti užsieniečiams iš paskos, bet kad ir lietuviai pavarytų, prisidėk ir prie lietuvių stand-up'ų. Vien atėjimas į renginį pažiūrėti daug ką reikštų. Manau čia galioja visose srityse, ne vien stand-up'uose. Visi mėgstam pakritikuoti kaip Lietuvoj dar kas nors lėvai, bet tai naturalu ir tik nuo mūsų priklauso, kas bus ateity.
 
Apie tai, kad stand-up'ai padeda tobulėti anksčiau nesusimąsčiau, bet pagalvojus gal kartais iš tikrųjų padeda, ypač kai apie ką nors juokauja, tu visas sau juokies, o po to susimąstai kad blemba, čia apie mane praktiškai :D

C'mon, nejaugi taip sunku tą kalbą pasirašyt. Vienu prisėdimu laisvai, o už tuos 20 litų kebabą su kolą idėjų plėtojimui pasiimt galima, kas ten tos 7 ar 20 min pakalbėt :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Nesu Apple gerbejas, bet jie turi isskirtinuma rinkoje. Paziurek i Apple laptopus, koks dizainas, kokio plonumo korpusas, mazas svoris, nepalyginsi su paprastais laptopais. Kitas dalykas yra operacine sistema. Gali sakyti ka nori, bet ji tikrai tobulesne nei windowsai. Tokiu paciu duomenu Apple kompai veikia gerokai sklandziau nei kompai su windowsais, pati operacine sistema zymiai saugesne. Visa tai irgi isiskaiciuoja i kaina. Be to, Apple kompai leciau nuverteja nei paprasti kompai. Taip kad nereikia svaigti, kad jie niekuo nesiskiria, nes tokiu atveju lygiai ta pati galima pasakyti apie labai daug dalyku. Kam pirkti prabangu BMW ar Mercedes, jei gali nusipirkti koki golfa, ir lygiai taip pat nuvaziuoti is tasko A i taska B. Kam pirkti prabangu laikrodi uz 5 ar 10 tukst.Lt, kai gali nusipirkti uz 200Lt ir jis rodysta pati laika. Matau tavo avatare gitarista, tai tu man paaiskink, kodel jie groja su desimtimis tukstanciu litu kainuojanciais instrumentais, o ne su gitaromis uz 500Lt? Ar jos skamba 20 kartu geriau, kad tiek kainuoja?
Su Maxima tai nusisnekejai, ten prekes tikrai ne brangesnes negu rimi arba iki. Galbut norfoje pigiau, bet tikrai ne dauguma prekiu.
 
 
 
Kazka supainiojai. Amerikoje buvo darytas toks tyrimas, tai ten riba buvo 70 tukst. dol per metus. Pasiekus ta riba, laimingumas nemazeja. Jis dideja, bet zymiai mazesniu tempu. Pvz. Laimingumo skirtumas tarp gaunanciu 35tukst. dol per metus ir 70 tukst dol per metus yra didesnis negu skirtumas tarp gaunanciu 70tukst ir 140tukst. Tiesiog zmogui svarbiausia yra perzengti ta riba, kada jis priverstas smarkiai taupyti, ir negali sau daug ko leisti. Bet kai zmogus, sumokejes visas butinas islaidas, mokescius ir t.t. dar gali sau leisti daznai nueiti i restorana, isvaziuoti pailseti i siltus krastus ir t.t., tada papildomi pinigai nebekuria tokio laimes efekto.

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Nejauti, kad tu perdaug pervertini savo zmoniu pazinimo is ju rasliavos galia? Tau persisviecia mano rasliavoj, kad as nemegau mokyklos ereliu, nors realiai tai buvo mano draugu ratas :D tu rasai vejus apie dvasines vertybes ir mano silpnuma, kai net neitari kiek man reikejo pereit, kad buciau cia kur esu.
As mates gyvenima su ir be pinigu, galiu palyginti ka reiskia isgyventi is 1000LT 5 zmonems ir ka reiskia isgyventi is xx xxx LT vienam zmogui. Ir kai ateina toks visazinis artistas, kuris pradeda postringaut apie tai koks tuscias tokiu zmoniu kaip as poziuris ir kaip mes neturim dvasiniu vertybiu tai ir siulau tau isgyvent be pinigu, jei tau jie nereikalingi.
Visi postringautojai apie pinigu poreikio nebuvima nesuvokiat, kad nuo akmens amziaus viskas perkama uz pinigus. Pinigai tik ideja, tai i ka zmogus keicia daiktus, uz kuriuos atlieka veiksmus. As negaliu patiket, kai zmones, kurie zino kas yra kompiuteris gali sneket tokius vejus. Suprantu, kad indijos valkata gyvenantis ant saligatvio ir nezinantis ka reiskia tureti dusa ir nesmirdet niekada nejaus poreikio ji isigyti. Ar bomzas, kurio seima neturejo karsto vandens, niekada nesupras, kad karstas vanduo yra geris... Lygiai taip kaip afrikos vaikam gelas vanduo yra givybes saltinis, o mums tai elementarus skystis kuri naudojam ne tik maistui, bet ir indams/masinoms/rubams plauti.
Is tavo situ postringavimu akivaizdu, kad tu arba:
1. Niekada gyvenime nemates dideliu pinigu, dirbi darba nuo 8 iki 5 ir tave tai tenkina, nes neturi fantazijos, slopini savo troskimus, skaitydamas marazmus apie tai kaip dvasiniu vertybiu zmogui uztenka ir jis gali gyvent nevalges arba eit ubagaut kaip budistu ar induistu vienuoliai... Pradziai reiktu paskaityt istorija ir pasiaiskint kokiu tikslu ir kaip atsirado religijos...
2. Kiles is seimos, kur viskas buvo tau paruosta ir niekada nereikejo kovoti uz gerbuvi = nieko pats nepasiekei ir dabar esi "dvasiskoji" seimos atzala, kuri is perdidelio pertekliaus ir seimos nuostatu, pradeda kurti maistaujancio paauglio paveiksla ir niekaip is jo neisauga, nes niekaip negauna pagyvent ant savo uzpakalio is savo sukuriamu pajamu nuo 0.
Ir jei tu ant tiek bukas, kad skaitydamas net paaiskinima, ka as turiu mintyje sakydamas, kad perki meile matai tik tiesiogini pirkima moters, tai tau reikia praplest akirati.
 
Pas zmones buna dvi problemos:
1. Jie turi pinigu ir nezino ka su jais veikti
2. Jie neturi pinigu, nors zino(mano, kad zino) ka su jais veikti.
Jūs patys pasirenkat kuriai kategorijai norit priklausyti

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

tavo vertybes greiciausiai nereikalauja nei maisto, nei stogo.. pabandyk gyvent is 0LT/tada drasiai galesi teigti, kad pinigu aplamai nereikia

Tai va, Sveiki,
 
Jau trecia diena esu Australijoj, kolkas apsistojes Queenslando sirdyje, Brisbane. Pirmas ispudis tiesiog puiku, zmones labai draugiski ir padedantys, oras puikus, gatvese zmones su sypsenom, net ir senukai 70metu dziaugiasi gyvenimu, kas begioja kas su dviraciu vazineja. Siaip gyvenimas mieste atrodo toks ramus, daug zmoniu dirba parkuose, pasieme nesiojamus kompiuterius ar kokius tai uzrasus. Apsigyvenau hostelyje kur man kainavo 20 australietisku doleriu nakciai, esu 4vietu kambaryje ir nuo centro randuosi 15min pesciomis, tad kaina tikrai gera. Maisto kainos labai ivairios yra vandens uz 3baksus butelis yra ir uz 1baksa, vaisiai gan brangus, mat didesni vaisiai kaip obuoliai perkami ne kg kaina o vieneto kaina. (2 obuolius galima uz 4 baksus nusipirkti). Kainos nera labai tikslios nes dar nespejau atrasti pigiausiu parduotuviu. Kolkas laukiu kol susitvarkysiu visus popierius kad galeciau judeti toliau, ir ieskotis jau darbo :) gal kas kokiu klausimu turit, ateityje galvoju bloga susikurti, bet kolkas neturiu laptopo tai labai nepatogu su telefonu. Ir idedu pora fotkiu. :)

Labai slidi tema, netgi sakyčiau tuštoka, kadangi laimė apskritai yra subjektyvus dalykas. Kai kam tai milijonų turėjimas, kai kam ir paukščių čiulbėjimas yra pati didžiausia laimė.
 
Nereikėtų primesti kitam savo "teisingo" supratimo, kiekvienam savo kaip sakoma. Sveikata ir pinigai, mano manymu, tikrai turi stiprias sąsajas. Galima argumentuoti, jog liga užklumpa tiek turtinguosius, tiek nepasiturinčius, tačiau galimybė sau leisti kokybiškiausią gydymą, geriausius vaistus yra tik turtingųjų privilegija. Tokia realybė. Pensininkė iš provincijos, gyvenanti nuo 700lt iki 700lt, vargu, ar galės leisti sau prabangą gydytis pas geriausius Europos gydytojus kur nors Skandinavijoje ar Vokietijoje.
 
Kita vertus, meilė ir pinigai bent jau man bendro nelabai ką turi. Mano vyras irgi buvo paprastas studentas, neturėjo jokio automobilio, skaičiavo kiekvieną litą, daug dirbo, mokėsi, tačiau visada atrodė, kad radau patį geriausią vyrą pasaulį, joks milijonierius man jo neatstotų. Patys savo darbu ir bendrom jėgom susikūrėm gerbūvį, dabar tie sunkūs laikai praeity, bet ir tada mylėjau jį ne mažiau nei dabar.
Aišku, buičiai finansinis stabilumas labai svarbu, dabar, kai turim sūnų tuo labiau. Širdį skaudėtų, jeigu negalėčiau jam batų ar striukės nupirkti, tačiau tiek, kiek dabar turim pajamų pilnai užtenka. Milijonų nereikia, pakankama savo namuko, sodo. Puikiai apsieinu ir be mandrų drabužių ar dar kokio briedo.
 
Tiesiog, nereikia pulti į kraštutinimus. Pinigai gerai. Jie reikalingi, visi norime gyventi oriai, visi norime valgyti skanų maistą, turėti jaukius namus ir atsitikus nelaimei, išgalėti nusipirkti reikalingus vaistus ar padėti savo artimui, kuriam trūksta lėšų, tačiau tegul jie neužtemdo proto, o arogancija neužgožia žmogiškumo :)

Nereiktų nei apie temos autorių, nei apie pinigus blogai atsiliept. Nesvarbu kokios kokybės yra pirmas post'as, svarbu jame teigiama tiesa - kad viską galima nupirkti.
Esmė, kad kalbama apie vieną šalį - Lietuvą. Šalį, kuriame minimumas yra apie 800 lt berods, ariant visą darbo dieną...
Čia pinigai ne tik kad padeda susitvarkyti gerbūvį, nusipirkti maisto, išgyventi, apmokėti mokesčius, bet ir su jais galima patekt į seimą, galima nusipirkti pagarbą, galima manipuliuoti žmonėmis, ir t.t.
Kaip čia kažkas šioje temoje paminėjo, tai pakankamai pinigų turint, nusiperki bent jau ramybę. Tai tikra tiesa. Pabandykit pagyvent su normaliom pajamom /mėn, kai nereikia galvot apie mokesčių apmokėjimus, apie tai ar pakaks pinigų maistui ir pramogoms, ir pajusit labai didelį skirtumą tarp minimumo ir normalių pajamų (Lietuvoj tai būtų ne mažiau kaip 5000 lt./mėn).
Šioje visuomenėje visuomet daug ką lems ir lemia pinigai ir yra kvaila to nepripažinti,
Pinigai niekada idioto nepavers intelektualu - tai faktas, tačiau visuomet pinigai gali išspręsti labai daug problemų. Lieka tik esminės :).
Ir kaip ten bebūtų, pritariu temos autoriui. Pinigai pašalina apie 80 proc visų bėdų, patikėkit manim. Taip kad apie 80 proc. visko galima nupirkti. Tebūnie tai ne tiesioginis pirkimas, o investavimas į save, tarkim.

Mano tėtis gimė prie miško, SSRS laikais. Miškas jam - gimtinė. Jam tai teikia vidinę ramybę. Išgyventi jam užtektų laikraščio paskaityti žinias, nes žmogus toks, jog jam reikia žinot, kas dedasi aplink, gali ir paprastas televizorius būt, o toliau valgyt jis tiesiog užsiaugintų. Samanę virt irgi moka. Pagarba jam, ko negaliu pasakyt apie save, nes esu pinigų vergas ir kaip daugelis, atėjus krizei (geras karas), nežinočiau kur lyst. Jis dėjęs skersą ant pinigų, nors jų ir dabar turi. Žinoma, atbėgus pas tėvelį jis priglaustų ir pamaitintų bei paaiškintų, kaip reikia elgtis atėjus tokiai siuirutei. Tikrieji lochai ir vierchai pasirodo atėjus rimtai situacijai. Jos dar nebuvo.