Isyankar

Klaidingai supratai. Dabar tikrai jaučiuosi gyvenanti, o ne egzistuojanti ir mano apetitas jau nemažai metų yra stabilus, nors kažin, ar geras žodis "apetitas", aš tiesiog turėjau tikslą susikurti orų gyvenimą, kad nereikėtų nei iš tėvų, nei iš valstybės, nei iš vyro kaulyti pinigų, kad nebūčiau našta. Dabar jį susikūriau, galiu padėti ir kitiems. Nesvaigstu nei apie namą Ispanijoje, nei apie privatų lėktuvą, nei apie dar tris mašinas, kurių aš net neturėčiau kada naudoti. Man apskritai, tai jau panašu į išpindėjimą, kai nori turėti tiek, kiek aprėpti negali. Taigi, manau, kalbam apie šiek tiek skirtingus dalykus, nes aš noriu pabrėžti, kad sunku būti laimingam, kai nepavyksta patenkinti net elementarių poreikių :)
Man orus gyvenimas yra tuomet, kai nereikia skaičiuoti kiekvieno euro kas mėnesį ir mąstyti, ar užteks komunaliniams susimokėti. Kai nereikia rinktis parduotuvėje pirkti kavą ar mėsą, nes, jei nusipirksi mėsos neliks ant kavos, kai gali įsigyti ir žieminius batus, ir paltą, o ne pastoviai taupyti vienos būtinybės sąskaita kitai, ir vis sukti galvą "ar užteks algos elektrai sumokėti", "neduok Die susirgsiu, neturėsiu vaistų pinigams". Na, sorry, bet tikrai niekaip neįsivaizduoju savęs laimingos tokioje padėtyje. Amžinas galvos skausmas. Žinau žmonių, kurie nesigydo skaudančių dantų, nes odontologų paslaugos tokios brangos, kad kai kam tai reiškia visų santaupų atidavimą.
Gal, kai esi studentas, labai smagu keliauti stačia galva be pinigų ir ieškoti nuotykių, bet dabar to tikrai nenorėčiau.
Taigi, taip - pinigai tikrai suteikia laisvę. Tik, kaip ir sakiau nekriskim į kraštutinimus, nes bent aš kalbu ne apie mistinius penkis ferarius garaže, o apie normalų, padorų gyvenimą, kai gali gyventi, turėdamas ne akcijinio maisto ir leisdamas sau į kiną nueiti.

Kažin, ar būtumėte labai laimingi, jei kiekvieną mėnesį tektų sukti galva, ar užteks komunaliniams susomokėti, turėtumėte vaikščioti su suplyšusiais batais ir pirkti tik akcijinį maistą, o kiekvienas centas būtų aukso vertės :D . Tai ne gyvenimas o egzistavimas. Visi tie filosofiški papilstymai - naiviai skamba. Aplaužo gyvenimas sparnus, kai ant savo užpakalio atsisėdi ir suvoki, kad VISKAS kainuoja ir dar nepigiai. Nesijaučiau laiminga, jei turėčiau gyventi kaip vargo pelė, nes degraduočiau ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Pinigai tikrai suteikia laisvę. Man laisvė yra keliauti po pasaulį, įsigyti tai, ką noriu įsigyti, gyventi ir savo namus kurti taip, kaip noriu, o ne tik "kaip galimybės leidžia". O viskam, kaip žinia, reikia pinigų. Neįmanoma oriai gyventi skurde. Aš taip galvoju. Nekalbu, aišku, apie kraštutinimus, bet materealus stabilumas yra vienas iš svarbiausių niuansų gyvenime. Nebent esate turtingų tėvų vaikai ir jums nuo mažens viskas buvo patiekta ant auksinės lėkštutės - tuomet tikrai galima postringauti ir filosofuoti, o kai viską pats turi susikurti ir užsigyventi, supranti, kaip svarbu turėti finansinį stabilumą.

Tada kyla klausimas kam išvis tiek daug ir sunkiai dirbti, kad uždirbtum tiek pinigų, kad gali tą patį Ferrari nusipirkt? Ir apskritai, jei tas Ferrari žmogui atperka jo įdėtą darbą, tai kodėl gi jo nenusipirkus? Gyvenam tik vieną kartą, tai ką siūlot? Taupyt pinigus velniai žino kam? Tada senatvėje (jei jos sulauksim) turėsim didžiausius turtus, kurių, ko gero, nebegalėsim taip gerai išleist, kaip būtumę galėję išleisti, kol dar buvome jauni. Reikia džiaugtis dabartimi ir daryti tai, ką nori ir kas patinka, nes nežinai, kas bus rytoj.

Nepamirškit Maslow poreikių piramidės. Kai skrandis tuščias, tai tik apie maistą ir tegalvoji…
 
http://cdn.business2community.com/wp-content/uploads/2015/06/maslow-hierarchy-1.jpg.jpg

Labai patiko Isyankar ir Creatium mintys.
 
Čia ta laimė yra skirtingai suprantama, tai labai subjektyvus dalykas, kuris realiai neturi jokio apibrėžtumo ir viską, ką jaučia gali pasakyt tik tam tikras žmogus. Norvydask labai užsiciklino dėl tų visų dalykų, kurie kiekvienam, padoriai ir oriai gyvenančiam žmogui yra norma - tai geras maistas, geri, kokybiški drabužiai, kokybiška avalynė ir visa kt. Taip, tu gali nusipirkti šiltą striukę labai pigiai, kaip ir batus ir ko gero, kai kurie iš čia rašančių savo laiku ir pirkdavo, juk ne visada turėdavot pakankamai vieniem ar kitiem daiktams, kurie kainuodavo daugiau, nei galit sau leisti. Bet kai žmogus atsistoja ant kojų, pasiekia tiek, jog gali sau leisti jau daugiau, jis tikrai per daug neskaičiuos ar striukė kainuoja 50 eurų ar 100 eurų. jam patiks kokybė, patiks prekinis ženklas ir viskas. Aš irgi nesuprantu, kaip kiti gali būti laimingi, kuomet sėdi visiškoje duobėje. Suprantu, kad yra labai puiku neprarasti pozityvo, geros nuotaikos ir pan. bet teigti pasauliui, kad esu vargšas, negaliu sau nieko leisti, bet esu laimingas... Man čia labiau primena kažkokį apsimetinėjimą, o tokių žmonių pažįstu. Turiu du draugus. Pirmasis - studijuoja, tuo pat metu dirba, pajamų turi pakankamai, kad galėtų sau leisti daug dalykų, eiti į kinus, kavines, važinėtų su automobiliu, padėtų tėvams buityje su finansais ir pan. Na, o antrasis - nusidegradavo. Bent mums taip atrodo. Išmetė iš kolegijos (nes nelankė, susirinko skolų ir t.t.) neieško darbo, visiškai neturi pinigų, gyvena su motina, pats turi prisiskolinęs skolų ~500 eurų. tai skolos draugams, pažįstamiems, bet didžioji dalis kreditai. Jo situacijoje aš ko gero nusigraužčiau nagus, raučiausi plaukus ir galvočiau ką man toliau daryt. Tikrai nemanau, kad drįsčiau kažkam ne tai, kad sakyti, bet TEIGTI, jog aš esu laimingas. O šis draugas būtent taip ir daro. Sėdėjom kažkada ir šnekėjomės, aš jam sakiau, jog jam reikėtų pradėti tvarkytis gyvenimą, nes šis kelias niekur neveda, na o jis man ir atrėžė: Taip, aš neturiu nieko, turiu belekiek skolų, neturiu drabužių ir t.t. bet sako aš žymiai laimingesnis už ****, (pirmąjį draugą, kurį minėjau). Aš nežinau, gal jo tokia emocija ir būsena, gal jis neatskleidžia dalykų, kurie jį daro tokiu (laimingu) bet iš šono tai sunkiai eina tikėt. Taigi, moralas žinoma tame, kad būti laimingu ko gero nereikia didelių turtų. penkių mašinų ir vilų, o užtenka gyventi oriai, kad tau, tavo šeimai, tavo namams nieko netrūktų, kad jaustum vidinę ramybę, tą patį finansinį stabilumą ir saugumą. Viskas visada rėmėsi apie pinigus ir nėra čia ko svaigt. "it's not all about money" ko gero sako tik tie, kurie turį belekiek pinigų, tėvų turtingų vaikai, kurie niekada gyvenime nežinojo, kaip kartais yra sunku, kai spaudžia finansiniai sunkumai. Jeigu Norvydask visad prikaišioja, kad esam daiktų vergai, drabužių vergai, maisto vergai ir t.t. tai , visi norime būti laimingi, visi norime gero ir solidaus gyvenimo. Tai ką, mes esame laimės vergai? Gero gyvenimo vergai? O jeigu norėtume gyventi prastai? Tai būtume kas? Prasto gyvenimo vergai? Manau, kad daugiau nesikabinėk prie žmonių, Norvydask, nes pagal tai, ką kalbi, pats tada esi kažkokio tai dalyko vergas.

Na, taip nenoriu valgyti seno, nekokybiško, nežinia iš ko pagaminto maisto, nes rūpinuosi savo sveikata - tai vergavimas pilvui? Nenoriu nešioti prastos kokybės, popierinių batų, kadangi po kelių išėjimų nueis skutais ir reikės pirkti naujus, todėl geriau perku brangesnius - tai vergavimas daiktams? Jeigu remontuoju būstą, noriu jį įsirengti kokybiškomis medžiagomis, kad kitais metais netektų vėl iš naujo remontuoti - tai irgi vergavimas daiktams? Norėjimas gyventi kokybiškai toli gražu nėra kažkoks vergavimas. Vergavimas pasireiškia, kai atiduodi paskutinę sveikatą, laiką ir energiją tam, kad KAUPTUM pinigus ir dirbtum vien dėl jų kiekio. Aš nekaupiu, nevergauju, savo laisvalaikio ir sveikatos neeikvoju, bet man svarbu uždirbti tiek, kad galėčiau gyventi kaip žmogus - ne kaip bomželė. Tas pseudodvasingumas dažnai atrodo toks nutolęs nuo realybęs, lyg bandoma save pateikti, kaip itin "dvasiškai pažengusį", bet tai veikiau atrodo, kad žmogus minta saulės energija ir jam nereikia nei už vandenį, nei už elektrą mokėti. Netaikau niekam asmeniškai, kalbu bendrai :)

Klaidingai supratai. Dabar tikrai jaučiuosi gyvenanti, o ne egzistuojanti ir mano apetitas jau nemažai metų yra stabilus, nors kažin, ar geras žodis "apetitas", aš tiesiog turėjau tikslą susikurti orų gyvenimą, kad nereikėtų nei iš tėvų, nei iš valstybės, nei iš vyro kaulyti pinigų, kad nebūčiau našta. Dabar jį susikūriau, galiu padėti ir kitiems. Nesvaigstu nei apie namą Ispanijoje, nei apie privatų lėktuvą, nei apie dar tris mašinas, kurių aš net neturėčiau kada naudoti. Man apskritai, tai jau panašu į išpindėjimą, kai nori turėti tiek, kiek aprėpti negali. Taigi, manau, kalbam apie šiek tiek skirtingus dalykus, nes aš noriu pabrėžti, kad sunku būti laimingam, kai nepavyksta patenkinti net elementarių poreikių :)
Man orus gyvenimas yra tuomet, kai nereikia skaičiuoti kiekvieno euro kas mėnesį ir mąstyti, ar užteks komunaliniams susimokėti. Kai nereikia rinktis parduotuvėje pirkti kavą ar mėsą, nes, jei nusipirksi mėsos neliks ant kavos, kai gali įsigyti ir žieminius batus, ir paltą, o ne pastoviai taupyti vienos būtinybės sąskaita kitai, ir vis sukti galvą "ar užteks algos elektrai sumokėti", "neduok Die susirgsiu, neturėsiu vaistų pinigams". Na, sorry, bet tikrai niekaip neįsivaizduoju savęs laimingos tokioje padėtyje. Amžinas galvos skausmas. Žinau žmonių, kurie nesigydo skaudančių dantų, nes odontologų paslaugos tokios brangos, kad kai kam tai reiškia visų santaupų atidavimą.
Gal, kai esi studentas, labai smagu keliauti stačia galva be pinigų ir ieškoti nuotykių, bet dabar to tikrai nenorėčiau.
Taigi, taip - pinigai tikrai suteikia laisvę. Tik, kaip ir sakiau nekriskim į kraštutinimus, nes bent aš kalbu ne apie mistinius penkis ferarius garaže, o apie normalų, padorų gyvenimą, kai gali gyventi, turėdamas ne akcijinio maisto ir leisdamas sau į kiną nueiti.

Kažin, ar būtumėte labai laimingi, jei kiekvieną mėnesį tektų sukti galva, ar užteks komunaliniams susomokėti, turėtumėte vaikščioti su suplyšusiais batais ir pirkti tik akcijinį maistą, o kiekvienas centas būtų aukso vertės :D . Tai ne gyvenimas o egzistavimas. Visi tie filosofiški papilstymai - naiviai skamba. Aplaužo gyvenimas sparnus, kai ant savo užpakalio atsisėdi ir suvoki, kad VISKAS kainuoja ir dar nepigiai. Nesijaučiau laiminga, jei turėčiau gyventi kaip vargo pelė, nes degraduočiau ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Pinigai tikrai suteikia laisvę. Man laisvė yra keliauti po pasaulį, įsigyti tai, ką noriu įsigyti, gyventi ir savo namus kurti taip, kaip noriu, o ne tik "kaip galimybės leidžia". O viskam, kaip žinia, reikia pinigų. Neįmanoma oriai gyventi skurde. Aš taip galvoju. Nekalbu, aišku, apie kraštutinimus, bet materealus stabilumas yra vienas iš svarbiausių niuansų gyvenime. Nebent esate turtingų tėvų vaikai ir jums nuo mažens viskas buvo patiekta ant auksinės lėkštutės - tuomet tikrai galima postringauti ir filosofuoti, o kai viską pats turi susikurti ir užsigyventi, supranti, kaip svarbu turėti finansinį stabilumą.

Kažin, ar būtumėte labai laimingi, jei kiekvieną mėnesį tektų sukti galva, ar užteks komunaliniams susomokėti, turėtumėte vaikščioti su suplyšusiais batais ir pirkti tik akcijinį maistą, o kiekvienas centas būtų aukso vertės :D . Tai ne gyvenimas o egzistavimas. Visi tie filosofiški papilstymai - naiviai skamba. Aplaužo gyvenimas sparnus, kai ant savo užpakalio atsisėdi ir suvoki, kad VISKAS kainuoja ir dar nepigiai. Nesijaučiau laiminga, jei turėčiau gyventi kaip vargo pelė, nes degraduočiau ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Pinigai tikrai suteikia laisvę. Man laisvė yra keliauti po pasaulį, įsigyti tai, ką noriu įsigyti, gyventi ir savo namus kurti taip, kaip noriu, o ne tik "kaip galimybės leidžia". O viskam, kaip žinia, reikia pinigų. Neįmanoma oriai gyventi skurde. Aš taip galvoju. Nekalbu, aišku, apie kraštutinimus, bet materealus stabilumas yra vienas iš svarbiausių niuansų gyvenime. Nebent esate turtingų tėvų vaikai ir jums nuo mažens viskas buvo patiekta ant auksinės lėkštutės - tuomet tikrai galima postringauti ir filosofuoti, o kai viską pats turi susikurti ir užsigyventi, supranti, kaip svarbu turėti finansinį stabilumą.

Nesutinku. Laimė nebūtinai turi būti ilgalaikė. Ir ji nebūtinai priklauso nuo to, kaip tu materialiai gyveni. Kai miršta mylimas gyvūnas - nesijausi laimingas. Kai tavo namą sugriaus žemės drebėjimas - nesijausi laimingas. Noriu pasakyti, jog laimę ar nelaimę gali įtakoti absoliučiai visi veiksniai: materialūs, psichologiniai, socialiniai ir kitokie. Tų daugelio jų negali kontroliuoti, taigi negali kontroliuoti kada jausiesi laimingas ir kada ne. Gali manyti, jog jautiesi laimingas, nes įsigijai naują drabužį, o galbūt jausies laimingas, nes pvz. darbe išsprendei seną problemą.
 
Laisvė irgi labai subjektyvus dalykas. Dėl jos žmonija kovoja visais laikais. Nuo juodaodžių laisvės iki homoseksualų laisvės. Yra kovojančių už piratavimo laisvę, yra už pedofilijos laisvę, nors daugeliui tai visiškai nieko neturi bendro su laisve. Gali būti visiškai laisvas žmogus, bet trumpam uždarytas į kalėjimą. Na ir nesijausi esąs laisvas.
 
Vėl gi. Niekas už kitą žmogų negali nuspręsti ar tu esi laimingas, laisvas ar ne. Taip gali pasakyti tik pats asmuo. Ir kiekvienas iš šių veiksmų gali būti trumpalaikis bei stipriai varijuojantis.

Prisiminiau Apple vyr. dizainerio Jonathan Ive vieną kartą pasakytą mintį, kai jo paklausė kodėl jis pasirinko industrinį dizainą (liaudiškai tariant - daiktų dizainą), o ne kokią kitą specialybę. Jo atsakymas buvo (perfrazuojant ir trumpinant): "Tai idėja, kad gali sukurti kažką, kas tarnaus žmonėms ir padarys jų gyvenimus lengvesnius ir paprastesnius. Ta tarnystė ir nauda visuomenei atrodė labai patraukli".

O kodėl sakot, kad darbas - tai vergovė? Nebūtinai taip yra. Jeigu žmogui patinka ką jis daro - jis tą darys ir negaudamas pinigų. Kiek žmonių į darbą kiekvieną dieną keliauja su šypsena, nes tai jiems yra dar viena proga kažką sukurti, kažko pasiekti, kažką padaryti laimingesniu? Ir pinigai čia tampa antraeiliu dalyku.
 
Pažiūrėkit į žmones, kurie anksti užsidirba daug pinigų. Kas jiems nutinka? Daugelis nusirita į begalinius kraštutinius dalykus: kas lošti pradeda, kas rinkti ferarius, kas baliavoti ir narkotikus vartoti. Yra ir kitokių, tokių, kurie net ir turėdami daug pinigų toliau dirba savo darbą. Gal jie nori turėti daugiau pinigų? O gal neturi daugiau ką veikti? Pvz. kodėl Zuckebergas vis dar dirba ir programuoja, kai yra (ar jau buvo, nežinau) jauniausias milijardierius pasaulyje? Nes tai yra jo hobis, jam patinka ką jis daro ir jis tą gali daryti negalvodamas apie pinigus.
 
Taip, kad vergais yra tie, kurie tokiais save laiko.
 
Pagalvokit apie utopinę visuomenę, kurioje dirbti nėra privaloma ir visi turi tiek, kiek turi visi. Ką veiktumėt kiekvieną dieną? Iš pradžių gal ir būtų smagu: keliautumėt, linksmintumėtes, žaistumėt, skaitytumėt ar dar ką. O po to pradėtumėt kažką meistrauti, kažką projektuoti, statyti. Nes žmogus visada nori tobulinti savo aplinką, generuoti ir realizuoti idėjas ar kitaip save reikšti - tai jo pagrindinis poreikis (gerai, kad narys aukščiau įmetė Maslow piramidę).

Pažymiai neparodo žmogaus proto, labiau valią ir atsakomybę. Aš, kai mokiausi, man irgi filosofija buvo klaikiai nuobodu, bet prieš atsiskaitymus vis tiek viską kaldavau ir zubrindavau dėl geresnio pažymio, kadangi turėti minimalų įvertinimą tiesiog gėda prieš pačią save, bet jei to ir nebūčiau dariusi, nemanyčiau, jog esu kvailesnė. Vertinimais pažymiais yra pernelyg subjektyvus dalykas, kad būtų galima objektyviai suprasti, kiek protingas, gabus yra studentas. Kartais patys atsiskaitymai būna lempiniai, sudaryti iš kažkokių neesminių smulkmenų, arba sausos teorijos, kurią suprasti nereikia jokio talento. Kartais dėstytojai pernelyg linksta į asmeniškumas ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali nevienareikšmiškai įvertinti besimokantį.

Pažymiai neparodo žmogaus proto, labiau valią ir atsakomybę. Aš, kai mokiausi, man irgi filosofija buvo klaikiai nuobodu, bet prieš atsiskaitymus vis tiek viską kaldavau ir zubrindavau dėl geresnio pažymio, kadangi turėti minimalų įvertinimą tiesiog gėda prieš pačią save, bet jei to ir nebūčiau dariusi, nemanyčiau, jog esu kvailesnė. Vertinimais pažymiais yra pernelyg subjektyvus dalykas, kad būtų galima objektyviai suprasti, kiek protingas, gabus yra studentas. Kartais patys atsiskaitymai būna lempiniai, sudaryti iš kažkokių neesminių smulkmenų, arba sausos teorijos, kurią suprasti nereikia jokio talento. Kartais dėstytojai pernelyg linksta į asmeniškumas ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali nevienareikšmiškai įvertinti besimokantį.

O jums neatrodo, kad čia irgi yra problema, jog pažymiai uždirbami ne vienodai arba naudojamos neaiškios vertinimo sistemos? Jei tarp fakultetų ar univerų taip skiriasi pažymių vidurkiai tai ar nereikėtų pirma kalbėti kokios yra to priežastys, kodėl vieni dėstytojai niekada neįvertina darbų aukščiau 9, o kiti žemiau 6? Asmeniškai manau, kad dabartinis vertinimas yra per daug subjektyvus, priklauso nuo dėstytojo nuotaikos, studento veido ir pan. Nėra aiškios sistemos. Yra kas iš to laimi, bet yra kas ir pralošia. Ne veltui Amerikoje žinių vertinimui pagrinde naudojami testai tam, kad tokių subjektyvių vertinimų būtų kuo mažiau.

Man patiko mintys iš šio A. Tapino straipsnio. Taikliai pastebėta.
 
"O ką daryti man? Ką daryti, jei aš nenoriu būti nei ultrakairysis, nei ultradešinysis? Jei man nepakeliui su egzaltuotomis pasaulio gelbėtojomis, aikčiojančiomis, kaip jos priims pabėgėlius į savo namus (žinoma, ne visą šeimą, gal kokį vieną vaikutį, argi jis ne žavus, tamsiaodis, garbanotis, paimkim – bus draugas mūsų jorkšyrei Belutei)? Jei man nepakeliui ir su grynosios Lietuvos gynėjais arijais, cituojančiais rusišką spaudą apie baisiuosius pabėgėlius ir gąsdinančius, kad jei ne kitais metais, tai po trijų metų vėliausiai visos moterys Lietuvoje vaikščios su burkomis?Ką daryti, jei man nepatinka idiotišku klausimu „o tu ar priimsi pabėgėlį“ pjudomi valstybės vadovai ir ministrai, kurie rausta kaip prasikaltę mokinukai ir lemena apie tai, jog „svarstytų“, „tartųsi su šeima“, „sodo darbams gal ir reikėtų“?Ką daryti, jei į tą patį klausimą pats atsakyčiau – „tikrai nežinau“? Nes nemoku parašyti teisingo atsakymo lygčiai, kurioje beveik vieni nežinomieji. Ir todėl mane baugina abiejų ringo pusių kovotojai, kuriems viskas yra aišku ir paprasta. Bet aš tvirtai žinau vieną dalyką – čia yra metas, galimybė ir pareiga mano valstybei. Metas sutelkti tuos, kurie yra viduryje ir kurie nenori slysti į pakraščius. Galimybė pademonstruoti brandumą ir strateginį mąstymą. Pareiga naikinti propagandą, stereotipus ir melą".

Kritikuokit. Demokratija esam, kaip mūsų išrinkti valdininkai nuspręs - taip ir bus :)
 
O kuom blogai, kad Londone yra daug kitataučių? Jeigu jie dirba, kalba angliškai, moka mokesčius, kuria sau gyvenimą? Kuo tai yra blogai?
 
Blogai yra kai atvažiuoja tie, kurie dirbti nenori, tikisi gauti pinigų, vogti, nesimoko kalbos ir t.t. Kitaip tariant bomžauti ir valkatauti. Jeigu žmogus nori gyventi ir dirbti, priimti kultūrą - prašom, pirmyn. Tegul tik važiuoja. Šaliai nuo tokių žmonių yra labai gerai, nes kuo daugiau dirbančių - tuo stipresnė ekonomika, o kuo stipresnė ekonomika - tuo žmonės geriau gyvena.

Jau matau tą vaizdą kai Gražulis pačiame parado priekyje marširuoja su plakatais :D Aš asmeniskai pasisakau UŽ imigrantų priėmimą ir tuo pačiu laikas žmonėms pagaliau sulaužyt nusistovėjusią sovietų laikų mąstymą, kad jeigu žmogus kitos spalvos, tai jau ne žmogus ir čia gyvent negali. Šimtai tūkstančiu lietuvių sėkmingai emigravę i kitas ES šalis ir niekas jų iš ten nevaro, nes žmonės tolerantiški, tačiau kai reikia priimt į savo šalį pabėgelius, iškyla milijonai priežasčių? Juk dauguma jų palikę viską, neturėdami nieko, bėga nuo karo su viltim pradėti naują gyvenimą. Mažų mažiausiai ką galime ką galime padaryti, tai ištiest pagalbos ranką, nes patys nežinome, kada mums patiems jos gali prireikt, juk turim raudoną nestabilios psichikos kaimyną. Padėkime integruotis imigrantams į mūsų tėvynę, dirbs mokės mokesčius kaip normalūs piliečiai, užuot pasitikdami piketais.

Vaikai, ką jūs darysite su tokiomis specialybėmis, kaip "sporto industrijos"? Sakysit, kad burbu kaip senė, bet įsiklausyt į mano žodžius, kalbu jau iš patirties. Gal įdomu, gal lengva, tos "industrijos", bet tai iš tikro visiškai neperspektyvu. Aš irgi, kai buvau 18, svaigau apie tokias studijas, kaip "senosios civilizacijos", "lotynų kalba" ir panašus briedas. Ačiū Dievui, fizikos ir matematikos mokytojos paprotino nešvaistyti gabumų tiksliesiems mokslams ir nerti būtent į tą sritį. Dabar turiu stabilų darbą, geras pajamas ir galiu gyventi oriai, o ne mindžikuoti darbo biržos duris. Bet koks įdomumas apkars, kai pamatysite, kokios galimybės ir kokie uždarbiai tų industrijų specialistams.

Norint pilnavertiškai įsilieti į šalies gyvenimą, jos valstybinę kalbą mokėti BŪTINA. Aš pati išvyksiu dirbti į vieną iš Skandinavijos šalių už gerų metų ir jau dabar intensyviai mokausi kalbos. Kitu atveju žinau, kad būtų sunku ir nepatogu ten gyventi. Iš tavo variantų Danija, mano akimis, yra geresnis variantas nei Anglija. Apskritai, Skandinavija, manyčiau, yra vienas iš geriausių regionų pasaulyje gyventi, siekti karjeros, kurti šeimą vien dėl aukšto ekonomikos lygio ir socialinių garantijų :)

Klausimas... Kas blogiau ? Ar kažkiek tai apsipazorinti, ar vergauti kažkokiai tai suktai laputei ? :)
 
Siūlyčiau nuleisti ant josios užgaidų taip pat drąsiai, kaip prieš Web Cam 'ą... :)

Vaikystėje aš meldžiau Dievo dviračio. Vėliau supratau, kad Dievas dirba kitaip. Aš pavogiau dviratį ir meldžiau atleidimo.
Al Pacino

Na ir chamas.
Galbūt Lietuvoje ir yra taip blogai, kad labai daug tokio mastymo žmonių kaip tu.
Pasijuokim iš žmogaus kuris mums nepatinka, dar ir pažeminkim jį.
Manau tavo tokie psichologiniai ekspermentai skatina smurtą. Na nemanau ,kad tas žmogus kuriam taip padarytų būtų labai patenkintas, kad iš jo taip dergiamasi. Normalus save gerbiantis žmogus parodytų tau savo vietą.

pirmas sakinys tai panieką sukeliantis.

Sėkmė yra tai, kuomet gyvenime pasiseka bent tiek, kad žmogus kasdien nebefilosofuoja beprasmiškų nesąmonių kaip temos autorius.