Gap year(pertrauka nuo karjeros, mokslu)

Kadangi nejauciu visiskai motyvacijos mokytis. Stojau vien kad stoti, nezinodamas ko noriu, ko išties ir dabar nelabai žinau.

Bet tiesiog visiškai nedomina dalykas, visgi nuomonė prieš stojant buvo gan kitokia. Buvo ir tokių minčių, kad 'atkentėsiu', gausiu diplomą ir galėsiu ramiai dirbti kažkokioj įmonėj.

Tai dabar mąstau, kodėl švaistyt papildomus 3,5 metų, kai ir vertės iš suteikiamų studijų praktiškai 0.

Baigiau be skolų, todėl nutraukus, jokių baudų, bet abejoju ar pavyktų toliau taip.

Masčiau, pabaigsiu(specialybe iš socialinių mokslų), įgausiu žinių, galėsiu svarstyt apie verslo kūrimą.

Tačiau augi ir supranti, kad verslo darymui nieko baigti nereikia, juolab iš dabar gaunamų studijų.

Visgi mąstau, gal po pusmečio nuomonė pasikeis ir kitaip galvosiu, kas man yra būdinga(abejoju visgi).

Tai tiek Esmė tokia.

Stočiau, gal kur į Škotiją(nebūtinai), tačiau pavėluota su UCAS ir juolab kur aš stočiau, kai nežinau ko noriu...

Klausimas, gal kas esat pradėję tokius "ieškojimus" ar "gap year" žiemą, ką veikėte, gal kokių pasiūlymų, patarimų?

Žinoma, gal forumas ne tam skirtas, visgi pasiūlymai iš betkur praverstų...

Mėgstamiausi užsiėmimai per gap year yra savanoriavimas arba keliavimas. Na, gal dar braškių skinimas kokioje nors šalyje.

Prancūzo kelionės metu per „gap year“ kaip tik ir susisitikome. Buvęs studentas per gerą pusmetį jau apsisprendė, ką studijuos po to. Jam tai tikrai buvo naudinga. Dabar studijuoja ir nesiskundžia.

Tokių, kurie iškeliauja ir nežinia, kada grįš - daugoka. Pradedant nuo „Into The Wild“ istorijos (yra knyga, filmas), iki daug pavyzdžių mano pažįstamų tarpe. Vienas metė savanoriavimą, kitas vis dar keliauja (na, jam ir aplinkybės kitos), vieno likimo nežinau (metė du aukšto posto darbus, susikrovė pikapą ir išvažiavo), viena vis dar savanoriauja ir sakė, jog „čia mano tikrieji namai“.

Iš matytų pavyzdžių susidariau įvaizdį, kad tai tikrai naudinga. Galbūt bus sunku grįžti prie mokslų po pertraukos (mane taip gąsdino), tačiau ir pats neatmetu tokios galimybės.

man tik visada kilo toks klausimas, iš ko gyvent tuos metus? savanoriauji, bet pinigų tai neturi. ką daro tie žmonės?

Sėsk ant kėdės ir galvok ko nori iš gyvenimo.Beprasmiškos tiek studijos tiek visi darbai jei nežinai ko nori.Žinoma egzistavimui užtenka, bet dedu viltis, kad bent jaunimas tuo nesitenkina.

Na aš baigiau vasarą, galvojau keliauti kokius 5 metus, bet pusmečio tranzo ir blaškymosi po vakarų Europą užteko.Dar kada ateity paimsiu kelionių žinoma, bet reikia šiek tiek įsitvirtinti.

Jei turi tėvus kurie išlaiko, pagyvenk metus ant jų ir nenerdink prie kompo.Kai bus nuobodulys pradės eiti mintys ir tada kažką sugalvosi.Įdomiau yra daryti kažką sugalvojus vien iš idėjos ir paskui iš to išgyventi, nei stengtis dėl išgyvenimo.Na dažniausiai ta kova žmonėms niekad ir nesibaigia ir būna wash dishes iki pensijos.Nebūtinai wash dishes, teisininkas ar programuotojas ar gydytojas ne ką kitokie.Esmė, kad dažnas dirba šūdą, kurio ne tik nemėgsta, bet tas darbas ir visuomenei visiškai nenaudingas, kaip pedalus minti elektrai gaminti nepaisant to, kad turim vėją saulę ir atomą.

Esmė yra suprasti ko nori, po to viskas labai sklandžiai.Kol dar nežinau gali bandyti daug įvairių dalykų, kad rasti ką mėgsti.

man tik visada kilo toks klausimas, iš ko gyvent tuos metus? savanoriauji, bet pinigų tai neturi. ką daro tie žmonės?

Jei savanoriauji kokioj organizacijoj dažnai nušeria tave

Aš kaip tik dabar esu pasiemęs Gap Year, po pirmo kurso Edinburghe, Škotijoje (tikrai universitetas ne iš prastųjų). Tiesa, mano atvėjis kiek skiriasi. Visada žinojau kuo noriu būti(IT sritis) ir niekada tuo neabejojau, mokyklą baigiau su pagyrimų, egazminu rezultatai puikųs. Išvažiavau mokytis į vieną geresnių UK universitetu, ten taip sekėsi gerai, tačiau nesijaučiau nei save realizuojantis nei laimingas. Kuo toliau tuo sunkiau man suprasti, kokia prasmė ten ar kur kitur grįžti mokytis ir švaistyti tuos 3-4 metus, kai viską ko nori gali pasiekti čia ir dabar. Tereikia daryti ir dar kartą daryti. Daug dirbti, mokytis (to ko prisireikia ir nežinai, o ne tai ką akademikai sumąstė įtraukti į studijų programą). Visi lygiai taip pat gąsdino/gąsdina, kas tu toks būsi bemokslis, niekam nereikalingas nerasi darbo, niekam būsi neįdomus, o paskui grįžti mokytis bus labai sunku. Aš jiems sakiau, kad darbą gauni ne pagal diplomą, o pagal tai ką sugebi ir kaip sugebi save "parduoti". Kol kas tai sėkmingai įrodinėju, gera darbą gavau išsiuntęs vieną vienintelį CV, dieną dirbu, ryte dirbu, vakare dirbu. Tiek su savo projektais, idėjomis, tiek su projektais kurie generuoja pajamas viskam išlaikyti, kaupiu kapitala ir einu savo keliu. Kuo tuoliau, tuo labiau panašu į tai, kad į universiteto auditoriją aš niekada taip ir negrįšiu. Aš asmeniškai kiekvienam, nežinančiam ar pasirinko teisingai ar išvis nežinančiam ko nori imti Gap Year ir nebijoti. Užsienyje tai yra normalus dalykas, netgi sveikintinas, gal ir pas mus tai taps normalu. Žmonės skirtingi, visiem reikia laiko atrasti save, o tai kad trečdalį ar net pusę gyvenimo mūsų visuomėneje gyventi "liepiama" pagal standartinį šabloną (darželis=>mokykla=>universitas=>darbas žemėsnėje grandinėje=>kilimas karjeros laiptais) man atrodo keista.

Sėsk ant kėdės ir galvok ko nori iš gyvenimo.Beprasmiškos tiek studijos tiek visi darbai jei nežinai ko nori.Žinoma egzistavimui užtenka, bet dedu viltis, kad bent jaunimas tuo nesitenkina.

 

Na aš baigiau vasarą, galvojau keliauti kokius 5 metus, bet pusmečio tranzo ir blaškymosi po vakarų Europą užteko.Dar kada ateity paimsiu kelionių žinoma, bet reikia šiek tiek įsitvirtinti.

 

Jei turi tėvus kurie išlaiko, pagyvenk metus ant jų ir nenerdink prie kompo.Kai bus nuobodulys pradės eiti mintys ir tada kažką sugalvosi.Įdomiau yra daryti kažką sugalvojus vien iš idėjos ir paskui iš to išgyventi, nei stengtis dėl išgyvenimo.Na dažniausiai ta kova žmonėms niekad ir nesibaigia ir būna wash dishes iki pensijos.Nebūtinai wash dishes, teisininkas ar programuotojas ar gydytojas ne ką kitokie.Esmė, kad dažnas dirba šūdą, kurio ne tik nemėgsta, bet tas darbas ir visuomenei visiškai nenaudingas, kaip pedalus minti elektrai gaminti nepaisant to, kad turim vėją saulę ir atomą.

 

Esmė yra suprasti ko nori, po to viskas labai sklandžiai.Kol dar nežinau gali bandyti daug įvairių dalykų, kad rasti ką mėgsti.

 

 

Jei savanoriauji kokioj organizacijoj dažnai nušeria tave

o butas, kuras, rūbai, dantų pasta, vanduo, skalbimas...?

man tik visada kilo toks klausimas, iš ko gyvent tuos metus? savanoriauji, bet pinigų tai neturi. ką daro tie žmonės?

Tarkim jei savanoriauji per Europos savanorių tarybos programą kažkokioje pasirinktoje Europos šalyje - viskas tau būna apmokėta. Viskas tai yra: visos kelionės išlaidos (kelionės į kitą šalį bilietai, viešojo transporto šalyje bilietai ir pan.), maistas nemokamas, būstas nemokamas, gauni labai gerą draudimą + į mėnesį gauni tam tikrą sumą (priklauso nuo šalies) kišenpinigių. Lietuvoje moka kažką apie 260lt (į mėnesį). Visų likusių privalumų, tokių kaip visų šalies savanorių susirinkimai kokiam nors šalies kurorte (žinoma ir kelionė ir viskas apmokėta), nemokamos tos šalies, kurioje savanoriauji, kalbos pamokos (už kurias Lietuvoje paklotum ohoho kiek) net neišvardinsiu. :)

Šioje programoje galima dalyvauti vieną kartą gyvenime. Programos trukmė pusė metų - metai.

Šios žinutės pagrindinė mintis ta, kad nebūtina turėti turtingus tėvelius, jei nori metus laiko praleisti tiesiog ieškant savęs. Yra labai daug kitų galimybių, kurios nieko nekainuoja, o naudos atneša labai daug. Aprašiau tik vieną, man geriausiai žinomą, bet tikrai yra daugiau. :)

Jeigu domina savanoriavimas užsienyje susisiek, papasakosiu apie stažuotės galimybes užsienyje ilgiasniam laikotarpyje, per kurį galėsi suprasti save ir gal būt suprasi ką nori veikti gyvenime ;)

Dėl apmokėjimo:

gautum apgyvendinimą ir dienpinigius. Daugiau info AŽ mielai suteiksiu ;)