Knygos redagavimo darbo pasiūlymas

Sveiki,

Esu parašęs fantastinį romaną, ieškau žmogaus kas galėtų profesionaliai redaguoti. Dėl apmokėjimo susitarsime.

-

...

- Smalsus žmogus esu.– nusišypsodamas atsakė Li.

- Šeštadienį ar sekmadienį pasieksim Brinco įplauką. Šiandien pailsėkit. Sergėjau, paduok jiems raktus nuo kambarių. Aš einu, turiu dar reikalų. Susimatysim, – atsisveikinęs Tonis išėjo.

Prie Li ir Danilo priėjęs Sergėjus padavė kiekvienam po plastikinę kortelę ir paaiškino kaip rasti kambarius:

- Išėję iš čia, eikite atgal link lifto, prie jo į dešnę ir tiesiai. Ant kortelių yra durų numeriai. Sėkmės.

Abu rankose laikydami raktus nuo kambarių nužingsniavo į kolidorių. Klausydami Sergėjaus nurodymų jie abu grįžo prie lifto ir pasukę į dešnę greitai rado savo kambarius. Kambariai buvo vienas priešais kitą. Sustoję jie kortelėmis prilietė prie durų esančias spynas ir atidarė duris. Li eidamas į savąjį pasiūlė Danilui:

- Įsikurk, vėliau gal kur nueisim.

- Būtinai.

Trumpai pasikalbėję jie įėjo į savo kambarius. Susidėjo į vietas savo keletą turimų daiktų ir ilsėjosi. Tuo tarpu Žiuljė grįžęs į valdymo denį patikrino ar laivas laikosi nustatyto maršruto ar varikliai dirba pilnu pajėgumu. Buvo apie dvylikta valanda dienos ir „TitanoZ4“ varikliai pilnu pajėgumu plukdė visus į Europą. Pamažu laivas įgavo greitį ir pasileido tiesiai nuo Azijos kalnynų į Brincą, vieną didžiausių Europos uostų. Povandeninis laivas plūkdė visus per didelį ir audringą Platujį Vandenyną. Besikeičiant Žemei, atsirado naujos jūros, nauji vandenynai, kur anksčiau plytėjo laukai, dabar užliejęs vanduo pakeitė pasaulio veidą. Atlanto, Ramusis vandenynai pilnai susijungė į Platųjį Vandenyną, kai vanduo užliejo Šiaurės ir Pietų Amerikas, Afriką, Azijos platybęs.

Penktą valandą Li susitiko su Taileriu ir uždaroje konferencijoje aptarė tolimesnius planus. Danilas ilsėjosi, sportavo sporto salėje, mėgavosi baseino teikiamais malonumais. Vakare abu bendrakeleiviai susitikę, turmpai pakalbėję, „krito“ į lovas ir užmigo saldžiu miegu. Danilas kaip kūdikėlis miegojo vaikystės apglėbtuose prisiminimuose. Sapnavo vaikystės keliones su Tėčiu. Jie laivu apkeliavo daugybė kraštų. Li nesisekė užmigti, keletą kartų pabudęs jis nusprendė, kad persivalgymas prieš miegą turėjo neigiamų pasėkmių. Tvirtai nusprendė, kad daugiau vakarienės nevalgys, bent jau tiek daug.

Rytą visus keleivius pažadino stiprus trenksmas, kuris visus „iš lovų“ išvertė. Pabudę ne savo noru buvo nepatenkinti ir truputi supanikavo ar tik laivas neskęsta. Laimei „TitanasZ4“ buvo sveikas, tik patyręs avariją. Laivas kliudė po vandeniu esančio dangoraižio bokšto smaigalį. Titanas tuo metu plaukė po buvusią Irano valstybę. Laivo įgula pasielgė neapdairiai, ir pasirinko per didelį plaukimo gylį. Apie įvykį buvo pranešta per specialų susirinkimą visiems laivo svečiams. Sužinoję tiesą kai kurie keleiviai ėmė panikuoti, tačiau laivo Kapitonas nuramino visus, ir kelionė tęsėsi toliau.

Šią dieną Lį ir Danilas su keliais diplomatais surengė sau ekskursiją po laivą, jiems pagelbėjo kapitono padėjėjas – ponas Žiulje. Jis maloniai sutiko pravesti ekskursiją, bei pateikė įdomios informacijos apie laivo statybą, laivo technines charakteristikas. Ekskursija po „TitanąZ4“ truko pusdienį, po to Li ir Danilas mėgavosi baseinu ir susitiko su keliais FCO inspektoriais iš JAV ir Europos. Sutikęs bendradarbius Li greit surado bendrą kalbą, nors su jais matėsi pirmą kartą. Juos visus vienyjo darbas FCO. Danilas apsimetė FCO darbuotoju ir puikiai praleido likusią dienos dalį. Vakare apie dešimtą valandą Li ir Danilas grįžę į savo kambarius sulipo į lovas ir užmigo. Miegoti sekėsi sunkiai, po rytinio įvykio, galop jie iškeliavo į pasamonės pasaulį...

Šeštadienio rytas, 2096 metų rugsėjo 1 d. Kelionė į Europą ėjo į pabaigą. Vėlai vakare jeigu niekas nesutrukdys povandeninis laivas turėjo pasiekti Brinco įplauką. Abu draugai atsiklėlė gan vėlai, apie dešimtą ryto. Iš savo kambarių į kolidorių jie išėjo vienu metu. Lį nustebęs pasisveikino:

- Labas rytas. Kaip čia taip sutapo?

- Labas rytas. – pasisveikino Danilas – energetiką tą pačią skleidžiam, – nusišypsojo jis.

Kalbėdamiesi jie abu nuėjo į kavinę papusryčiauti. Įėję į kavinę susirado laisvas vietas ir prisėdo. Po kelių akimirkų priėjo padavėja ir padavusį valgiarašti palaukė kol jie išsirinks. Li greitai mąstantis, tad greitai peržvelgė ką galėtu suvalgyti ir užsisakė:

- Man kavos, ir ryžių košės, ir.... – žiūrėdamas į valgių sąrašą galvojo Li - ... ir daugiau nieko.

- Aišku, – greitai užsirašiusi padavėja atsisuko į Danilą – o Jums?

- Man kavos, du sumuštinius su sūriu ir deserto... kodas... septyniolika.

- Gerai, – viską pasižymėjusi padavėja nuėjo.

Li apžiūrinėjo kavinės interjerą:

- Gražu, senovės imitacija ir naujoviškos detalės.

- Jooo. - pritarė Chručkovas – tas televizorius man patinka...

Li pažiūrėjo į sieną esančią už jo nugaros, už kokių dešimties metrų. Sieną iš medinių rastų, o joje puikiai įmontuotas senovinis didelis televizorius. Kavinė buvo tarsi iš senųjų vakarų, kaubojų ir indėnų laikų, tik kur ne kur įterpta naujoviška detalė. Praėjus maždaug penkioms minutėms padavėja atnešė valgius. Padėjo kiekvienam po kavos puodelį, užsakytus valgius. Baigusi dėlioti ji palinkėjo:

- Skanaus valgio, – ir nuėjo.

- Ačiū, – choru atsakė abu ir pradėjo valgyti. Abu neskubėjo valgyti, draugiškai kalbėjosi apie gyvenimą. Danilas paklausė Jango:

- Turi merginą?

- Na, dabar ne, – atsakė Li – išsiskyriau prieš pusmetį.

- Liūdna. O kodėl?

- Kaip dažniausiai sakoma, nesutapo interesai, – šyptelėjes atsakė Li – O Tu kaip?

- Aš jau žadėjau vesti ir jau buvo viskas suplanuotą, bet nelaimė ir mano draugė žuvo avarijoje – mintyse užplūdo liūdni prisiminimai.

- Užjaučiu, – paguodė Li – Gal keičiam temą, abu kažkokie nesėkmingi meilėje.

- Pritariu, kada atvyksim į Europa?

- Vakare manau. Į Brinco įplauką. – paaiškino Li.

- O ką tuomet veiksim?

- Tuomet... tuomet į ESA būstinę, kuri yra Starbete.

- Meilės miestas. – garsiai pagalvojo Danilas.

- Na, gal ten pasiseks, bet juk nei bokšto, nei to grožio nebelikę, perkeltas senasis Paryžius. – samprotavo Li.

- Senelis pasakodavo, kaip ten būdavo gražu, kiek nuostabių vietų, suprantama, jam labai patiko menas, o ten jo netruko. Aišku, kaip ir meilės, senelę jis ten nusižiūrėjo, – nusišypsojo Danilas.

Jiems besikalbant prie jų priėjo Tonis Taileris:

- Sveiki, ponai.

- Sveikas, – pasisveikino atsistojęs Li, jo pavyzdžiu pasekė Danilas.

- Na, tai pusryčiaujat? – klausė Tonis.

- Taip.

- Noriu pasakyti, kad pavalgę, apie vienuolikta ateikite į ketvirtą aukštą pas mane.

- O ne šitam aukšte Tavo kabinetas? – pasiteiravo LI.

- Ten bus visi svarbūs žmonės, tad lauksiu, – nekreipdamas į Li klausimą išdėstė savo mintis Tonis ir nuėjo.

- Negali normaliai paaiškinti, čia visur pilna paslapčių.

- Neimk į galvą, pavalgom ir nueisim. – pasiūlė Danilas.

Li ir Danilas dar pasedėjo keleta minučių. Pavalgę jie išėjo iš kavinės ir tiesiai prie lifto. Luktelėjo kol liftas atvažiavo, atsidarius durims įėjo į vidų. Danilas pasirinko ketvirtą aukštą ir liftas pajūdėjo. Kelios akimirkos ir durys atsidarė. Jie abu išėjo iš lifto ir atsidūrė gan didelėje salėje, kurioje jau buvo daug žmonių. Li ir Danilas paėjo keletą metrų. Sergėjus pamatęs laukiamus žmones priėjo prie jų :

- Čia, – parodė jis į duris, esančias toliau nuo viso šurmulio.

Nieko neklausinėję jie abu tik sekė Sergėju, per daugelį susitikimų jie jau buvo pripratę prie slapstymosi. Kam taip slapstytis? Jeigu anksčiau ar vėliau visi viską sužinos. Priėjus prie durų Sergėjus atidarė jas ir parodė Li ir Danilui eitį į vidų. Sergėjus įėjus abiems dalyviams uždarė duris ir stovėjo prie jų. Saugojo, kad pašaliniai nesugalvotų užeiti. Naujoje patalpoje, kėdėse sedėjo dar keturi drąsuoliai iš Azijos. Tonis stovėjo ir kalbėjo kažką, pamatęs Li pasiūlė prisėsti. Li greitai nuėjo atsisėsti, Danilas taip pat prisėdo. Priešais juos dar sedėjo septynį vyrai ir dvi moterys, tai buvo mosklininkai iš Azijos vykstantis kartu į Europą. Tonis žengė kelis žingsnius į priekį ir prakalbo:

- Sveiki, visi. Sukviečiau visus, nes noriu pasakyti, kad vakare apie vienuoliktą valandą būtumėt susidėję daiktus ir nusileistumėt į dokus. Geriau, kad nematytų pašaliniai žmonės. – Toniui pradėjus dėstyti paslaptingą planą visi sukluso – kapitono leidimu, mes išvyksime naktį, kad Brinco Įplaukoj nesulauktumę žurnalistų. Likusieji keleiviai oficialiai atvyks tik rytoj. Daugiau neturiu, ką pridurti, visą kitą sužinosit, kai išplauksim. Tik primenu, žiūrėkit, kad Jūsų nepastebėtų. Laive jau yra VLIN ir RBK naujienų tarnybų atstovai. Jie ne šiaip vyksta į Europą, o kaip išsiaiškinom stebi mus nuo atvykimo į Aziją. Jie neturi sužinoti, ko Jūs vykstat į Europą. Tai tiek. – baigė kalbėti Tonis.

Visi susirinkę suprato, ką reikia daryti. Sergėjus, iki tol stovėjęs prie durų, pakvietė Li ir Danilą:

- Einam.

Li ir Danilas atsistojo, linktelėję galvas atsisveikino su visais ir išėjo. Sergėjus uždarė duris ir atsisukęs į keliauninkus patarė:

- Eikite greitai į liftą, o po to į pirmąjį aukštą, ten pabūkite valandą, o po to grįžkite į kajutes. Dabar antram aukšte kaip tik yra keletas žurnalistų.

- Gerai, – viską supratęs atsakė Li ir greitai nuskubėjo į liftą, paskui Jį Chručkovas.

Salėje buvo daug žmonių ir niekas, regis, nepastebėjo misijos dalyvių. Įėjus į liftą Danilas greitai pasirinko pirmąjį aukštą. Durys užsidarė ir liftas pajūdėjo. Kelios akimirkos ir jie buvo pirmąjąme aukšte. Li apsižvalgęs pasakė Danilui:

- Na, eime, pasivaikščiosim.

Danilas nieko neatsakė, o tik ėjo šalia Li, apžiūrinėdamas ant sienų kabančias dekoracijas. Pirmasis aukštas buvo skirtas laivo įgulai, bet čia taip pat buvo daug įdomių dalykų. Taip jie abu pasivaikščioję apie valandą grįžo atgal į kajutes. Likusią dienos dalį Li žiūrėjo televizorių, o Danilas savo kajutėj internetė skaitė apie automobilius. Laikas greitai praėjo ir atėjo vakaras. Draugai sutarė neiti valgyti, kad nesusitiktų, kokių žurnalistų. Galop apie vienuoliktą vakaro Li ir Danilas išėjo iš kajučių susirinkę savo daiktus. Daiktų nebuvo daug, keletas būtiniausių priemonių, dokumentų. Danilas su gera nuotaika paklausė Li:

- Pasiruošęs?

- Tai žinoma, eime greičiau. – paragino Li.

Abu greitai nuėjo prie lifto ir palaukė kol durys atsidarys. Atsivėrus durims viduje jau buvo du vyriškiai, iš FCO konferencijos, vykusios Azijoje. Du narsuoliai keliavo kartu su Li. Įėję į vidų visi pasiveikino ir susipažino:

- Li Jangas – prisistatė Li sveikindamasis.

- Danilas Chručkovas – pasekė pavyzdžiu Danilas.

- Aš Dikas Flainas, – prisistatė jaunesnis vyriškis. Jis buvo dvidešimt penkių metų, juodų plaukų, aukštas ir liesas.

- Timas Frainelis, – prisitatė kitas vyrukas stambesnio sudėjimo ir švelnių veido bruožu.

Li išgirdęs pavardę iškart pasiteiravo:

- Gal Džono Frainelio giminaitis?

- Jis mano dėdė, – atsakė Timas.

- Aišku, mes su juo gerai pažystami. – paaiškino Jangas.

- Žinau, Dėdė apie Jus pasakojo, – šypsodamasis atsakė Timas.

Kol visi šnekučiavosi, Danilas ekrane pasirinko „Dokai“ ir liftas pasileido žemyn. Vos kelios akimirkos ir jie jau buvo nuliniame aukšte. Atsidarius durims visi išejo iš lifto ir greitai pasuko link doko. Praėjus dar pro vienas didelias duris, pasirodė didelis dokas, kur buvo keleta povandeninių laivų. Prie „Jupiterio“ jau stovėjo Tonis Taileris, jo palydovai ir Kapitonas. Priartėjus ketvertui, Tonis apžiūrėjo juos ir pasakė:

- Na jau visi, lipkit į laivą ir plaukiam.

Nieko neklausinėje keturi vyriškiai įėjo į Jupiteį. Keleivių patalpoje jau buvo žmonių, pačiame gale sedėjo mokslininkai iš Azijos ir šnekučiavosi. Priekyje sedėjo dar du pagyvene vyrai, misijos dalyviai. Priėjęs Li iškart susipažino ir prisistatė, Danilas ir vyrukai iš Azijos atsisėdo į tris priekinęs laisvas vietas. Jangas prisėdo prie naujų pažystamų. Stiurtas Unhau ir Teris Lenotovas buvo du paskutinieji iš penkių dalyvių misijoje. Abu jie buvo vyresni už likusiuosius. Po minutėlės į kajutę įėjo Tonis su palydovais ir prisėdo laisvose vietose, paskui juos Kapitonas:

- Prisisekite saugos diržus. – garsiai liepė jis.

Laivo durys užsidarė automatiškai,pasidarė tamsu. Po keletos sekundžių įsižiebė šviesos ir visi toliau ramiai kalb4josi. Jupiterio kapitonas susisiekė su Žiulje ir paprašė leidimo išplaukti. Žiulje šiek tiek uždelsęs linksmai atsakė:

- Galite plaukti, sekmės. – ir savo valdymo denyje liepė įjungti siurblius, pripildyti doką vandeniu.

Pradėjus veikti galingiems siurbliams, nereikėjo ilgai laukti ir visą didelė patalpa buvo pripildyta vandeniu. Jupiteris buvo pilnai po vandeniu. Už laivo galo esantys doko vartai lėtai atsivėre ir mažasis povandeninis laivas išplaukė į atvirus vandenis. Žiulje davė nurodymą uždaryti vartus ir išpumpuoti visą vandenį.

Jupiteris buvo maždaug pusės kilometro gylyje po vandeniu, kapitonas greitai davė nurodymus:

- Įjunkit variklius ir nustatykit kursą į Brinco įplauką.

Po šio nurodymo trys jūreiviai sedėje prie valdymo kompiuterių, greitai įvykdė įsakymą ir laivas pajudėjo. Kapitono kajutėje per priekinį stiklą matėsi didžiulis „TitanasZ4“, mažajam povandeniniui laivui įgavus greitį jie praplaukė pro Titaną palikdami jį už savo nugarų.

Li ir Danilas nenuobodžiavo, jie kalbėjosi su kitais keleiviais, aptarė misiją, pasidalino informacija. „Jupiteris“ visu greičiu plaukė į Brinco įplauką. Praėjus porai valandų jie jau buvo pusiaukelėje. Keleivių kajutėje beveik visi miegojo, tik du gale sėdintys fizikai kalbėjosi. Laive buvo gan tilu. Girdėjosi nedidelis variklio garsas, sklindantis iš laivo galo. Laivo priekyje Kapitonas atisėdęs prie kairiosios sienos esančiame fotelyje žiūrėjo į tamsų vandenį. Vienas iš jūreivių pranešė:

- Gavau atsakymą iš Brinco. Jie leidžia švartuotis požeminiuose dokose. Aš pranešiau, kad apie ketvirtą valandą busim vietoj.

- Gerai, – ramiai atsakė Kapitonas.

Ketvirtą valandą ir dvidešimt minučių „Jupiteris“ įplaukė į Brincą ir prisišvartavo. Laivui pakilus į doką vienas iš jūreivių nuėjo pažadinti keleivius. Įėjęs į kajutę jis garsiai praneše:

- Labas rytas. Mes jau atplaukėme pasiruoškite išlipimui.

Jūreivio balsas pažadino dauguma keleivių, tik Danilas neišgirdo jo balso, bet jį pajudino šalia sedėjęs Dikas:

- Na kelkis, labas rytas, – šypsodamasis žadino jis.

- Kas... Labas, – prabudęs atsakė Chručkovas.

Praėjus maždaug dešimčiai minučių laivo durys atsidarė ir Kapitonas paragino keleivius eiti lauk. Visi pamažu išėjo iš laivo. Li pirmasis pamatė, kur jie atsidūrė. Aplinka priminė Vakarinę Įplauką, tik čia nebuvo stiklinio kupolo vidury salės, o tik keleta didelių vienas nuo kito atskirtų baseinų. Laivas buvo išnėręs ir prisišvartavęs prie baseino šono. Visiems keleiviams išlipus Tonis ėmėsi vadovavimo:

- Dėkui kapitonui, ir sekmės.

- Dėkui, Jūms taip pat, – greitai atsakė kapitonas.

- O visiems kitiems noriu pasakyti, eime greičiau, sekite paskui mane.

Li ir Danilas buvo priprate prie Tonio keistų kalbų, niekas nekreipė dėmesio, o tik sekė. Tonis greitai pasuko į dešnę. Paskui jį ėjo jo palydovai, mokslininkai ir misijos dalyviai. Įplaukoje esantys žmonės nekreipė dėmesio į svečius. Žmonių nebuvo daug, tik aptarnaujantis personalas. Tonis priartėjo prie didelių durų, sustojo, iš kišenės išsitraukė pažymėjimą, pridėjo prie juodo ekrano, esančio ant durų ir durys atsidarė. Taileris atsisuko į visus už jo nugaros stovėjusius ir viską paaiškino:

- Dabar eisim į lauką, visi greitai susėsit į visureigius, tik greitai. – dar kartą pakartojo jis.

Visi suprato ir Tonis žengė pro atviras duris. Platus kolidorius kilo aukštyn. Jo gale matėsi daug šviečiančių lempų. Didelėje aikštelėje stovėjo keturi visureigiai, visi greitai susėdo į juos ir delegacija pajudėjo. Automobilių langai buvo užtamsinti, tad pro juos buvo sunku ką nors įžiūrėti. Matėsi daug aukštų pastatų, visas miestas mirgėjo nuo reklaminių iškabų. Danilas atsisukęs į kolegas pakomentavo:

- Įspudingai atrodo...

- Tikrai, stipriai pasikeitęs nuo paskutinio mano apsilankymo, – pastebėjo Jangas.

Keturi „Xselibri“ visureigiai važiavo plačiu keliu, kuris vedė iš miesto. Danilas kol galėjo grožėjosi Brinco miestu, bet galiausiai visuregiai įvažiavo į greitkelį ir gražus vaizdai pasibaigė. Prie automobilio vairo sėdintis vairuotojas paprašė keleivių:

- Užsisekite saugos diržus, didinsim greitį.

Visiems užsisegus ant visureigio langų užslinko juodas gaubtas ir pro jį jau nieko nebesimatė. Viduje buvo tamsu, visi sedėjo pavargę po kelionės. Li paklausė vairuotojo:

- Kada nuvyksim?

- Valanda laiko, – atasakė vairuotojas.

- Aišku.

- Na aš pamiegosiu. – garsiai pasakė Danilas.

- Gera minti,s – pritarė Li.

Jie abu greit užmigo, bet atrodo nespėjus pamiegoti juos pažadino vairuotojo balsas:

- Lipkit, na kelkitės ! – garsiai kartojo jis.

- Ką? – ištarė nustebęs Jangas.

Prie automobilio durelių stovėjo vairuotojas ir žadino juos. Li iškart pažadino Danilą, ir išlipo lauk.

- Kur mes?

- ESA. – atsakė kiek nepatenkintas vairuotojas – viešbutį.

- Supratau, Danilai eime, – paragino Li.

Danilas išlipdamas pasiėmė savo krepšį ir priėjęs prie Li pasidomėjo:

- Kur mes? Nespėjau užmigti, o jau žadina, – susierzinęs kalbėjo Chručkovas.

- Mes jau vietoj. Starbete. – paaiškino kolega.

- Žvaigždės Betės mieste? – nusišypsojo Danilas.

- Su pavadinimais jiems prastai, - šyptelėjes atsakė Jangas.

- Eikit į liftą visi prieš minutę nuėjo, – įsiterpė vairuotojas.

- Dėkui. Tai sekmės, – atsisveikino Li – eime greičiau...

Jie abu nuėjo link lifto, kuris buvo maždaug už dešimties metrų. Danilas apsižvalgęs pastebėjo:

- Stovėjimo aikštelė, kaip Vakarinėj Įplaukoj, keistai čia.

- Jo, identiška. – pritarė Jangas – neturi jokios fantazijos.

Lifte Danilas priėjo prie ekranėlio, kuris buvo įmontuotas sienoje ir perskaitęs užrašus paklausė:

- Kur mus? 1 aukštas, 2 aukštas, Viešbutis....

- Viešbutis, kur gi daugiau, – greitai atsakė Li.

- Viešbutis, kylam ten.

Praėjus keletai sekundžių liftas sustojo ir durys atsidarė. Abu jie išėjo į didelę salę. Už keletos metrų stovėjo ilgas stalas, už jo stovėjo panelė. Aukščiau ant sienos buvo užrašas „Sveiki Atvyke“. Li greitai nuskubėjo prie jos, Danilas ėjo iš paskos ir žvalgėsi: grindys iš marmuro, sienos puoštos medžio imitacijos lentelėmis, prie stalo iš šonų stovėjo du dideli vazonai su gražiomis gėlėmis.

Li sustojo prie stalo ir jau norėjo klausti, kur galima rasti Toni Tailerį, kai staiga kairėje buvusios durys atsidarė ir pro jas išėjo Tonis:

- Na, pone Li, eime paskubėkite,

- A... aišku, –nustebęs atsakė Jangas, ir greitai nuėjo

- Eime, parodysiu jums kambarius. – pakvietė Tonis.

Kolegos greitai nusekė paskui Tailerį. Perėjo iš salės į siaurą kolidorių. Tonis paėjo iki pusės kolidoriaus ir sustojo.

- Štai.. – iš kišenės išsitraukė dvi plastikinęs korteles – vienas Li, kitas Danilui, – tai pasakęs Tonis parodė į dvejas duris, esančias šalia jų. Li priėjęs iš Tailerio rankų paėmė vieną iš kortelių ir paklausė:

Sveiki,

 

Esu parašęs fantastinį romaną, ieškau žmogaus kas galėtų profesionaliai redaguoti. Dėl apmokėjimo susitarsime.

Sveiki, ar jau radote, kas redaguotų knygą? Kiek puslapių?

Sveiki, ar jau radote, kas redaguotų knygą? Kiek puslapių?

Sveiki,

Knyga jau pilnai suredaguota. 208 puslapiai, bet kaip suprantate knygą leidžiant bus daug daugiau nes knygos formatas mažesnis.

Žiemos sezonui bus galima mėgautis pirma dalimi.