Kelias į dangų yra status ir siauras, į pragarą – patogus ir platus

Ginta Gaivenytė - A.Alekseičikas

A.Alekseičikas liaudyje vadinamas lietuvos psichoterapijos tevu

„Jis pacientus verčia valyti jam batus“, „Per seminarus jis liepia mokėti pinigus už savo klaidas“, „Jis ligonius klupdo ir liepia melstis“, – tokių gandų prisiklausiau, ruošdamasi kalbinti Lietuvos psichoterapijos tėvu vadinamą Aleksandrą Alekseičiką. Turiu prisipažinti – kai melsvoje vakaro prieblandoje kulniavau į susitikimą psichiatrijos ligoninėje, širdis virpėjo. Galbūt teks apie save išgirsti daug nemalonių žodžių, gal net išvarys, jei jam nepatiks mano klausimai?

Taip neatsitiko. Gelsvoje stalinės lempos šviesoje sėdėjo besišypsantis žilagalvis. Ir aš net nenorėjau aiškintis, kiek tiesos yra legendose apie jo ekstremalius gydymo metodus. Su 69 metų gydytoju šnekėjomės apie svarbesnį dalyką – apie tai, kaip žmogus gali tapti laimingas.

– Jūsų knygoje „Gydyti gyvenimu“ beveik neminimas žodis „laimė“. Kodėl? Ar tokio dalyko, kaip laimė, išvis nėra?

– Yra 370 psichikos ligų ir tūkstančiai įvairiausių jų simptomų. Apie tokius simptomus, kaip nerimas, galvos sukimasis, įsitempimas, lengva paprastai pakalbėti. O dvasinė sveikata yra viena ir apie tai šnekėti sudėtinga. Kas yra laimė? Niekas nežino, kas yra sveikata, kol jos neprarado, sunku pasakyti, ir kas yra laimė. Galbūt tai yra nelaimių nebuvimas?

– Tačiau tyrėjai netgi matuoja valstybių laimės indeksą. Ir tie tyrimai rodo, kad lietuviai save laiko nelaimingais. Kaip tą paaiškintumėte?

– Taip pat yra statistika, kuri rodo, kad skurdžioje šalyse – pavyzdžiui, Indijoje, yra daug daugiau laimingų žmonių. Jie vargingiau gyvena, tačiau daugelis jų verčiasi vienodai skurdžiai. O Lietuvoje žmogus mato, kad kažkas turi geresnę mašiną, ir jaučiasi nelaimingas. Materialus pasaulis yra gerai matomas, labai lengva viską palyginti, išmatuoti.

Dvasinį turtą išmatuoti sunku. Ir žmonės nesusigaudo, kad turtingas yra ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam gana. Aš per metus uždirbu apie keliasdešimt tūkstančių dolerių, o mano kolega JAV uždirba apie 350 tūkstančių.

Aš galėčiau būti nepatenkintas, dirbti daugiau, skirti mažiau laiko sau ir artimiesiems. Galėčiau piktintis ir kad čia, Lietuvoje, kai kurie jaunesni už mane uždirba dvigubai daugiau – juk tai neteisinga, mano patirtis didesnė. Tačiau aš žinau, kad man pinigų užtenka, ir jaučiuosi laimingas.

Dabar žmonės bijo ne tik nuskursti. Didelė ir baimė, kad štai jis turtą praras, o jo kaimynas nepraras, ir visi jį vadins nevykėliu.

Prieš kelis šimtus metų Europoje didžioji dauguma žmonių prastai gyveno. Nedaug buvo turtingų bajorų ir dvarininkų. Bet tie, kurie skurdo, buvo tikintys. Tikėjo, kad jeigu čia pakentės, tai danguje užsidirbs geresnę vietą. Buvo svarbu daryti daug gerų darbų, galbūt nedidelių – pavyzdžiui, elgetai prie bažnyčios išmaldos duoti.

Tuomet žmonės tikėjo Dievu. O dabar kuo tiki? Pinigais.

– Jūs viską idealizuojate. Juk ir tuomet žmonėms pinigai labai rūpėjo. Ir tikėjimas dažnai tik veidmainystė būdavo.

– Visko būdavo. Tačiau tikėjimo tada tikrai daugiau buvo. Jie klausydavo kunigo žodžių, stengėsi, kad vaikai dievobaimingi būtų. O dabar atrodo, kad viską gali, jei turi daug pinigų – gali važiuoti į Paryžių, Tailandą, gerus daiktus pirkti

Visas straipsnis

Filmo "Septynios sielos" treileris