Gyvenimas ar žaidimas?

Radau gan įdomų straipsnį, kuris šiek tiek remiasi Žako Fresko teorijomis bei pastebėjimais. Manau, jog bent keliems iš forumiečių bus įdomu skaityti ir pasvarstyti šia tema.

Taigi, ar kada bandėte į savo ar kitų gyvenimą pažvelgti iš “aukščiau”? Įsivaizduoti, kad pasaulis – tai tiesiog didelė žaidimų lenta, kurioje jūs bandote kažką laimėti? Aš pabandžiau ir pašiurpau mūsų realybės iliuziškumu. Pasirodo, nėra jokios realybės. Tai tik itin tobulo žaidimo sukurta iliuzija. Bet užbėgu įvykiams už akių. Pradžiai norėčiau pakalbėti apie tendenciją, kurios mes niekaip nepastebime…

Žaidimai, žaidimai. Stalo, lauko, virtualus, socialiniai, sekso – kokių tik pageidausite. Panagrinėjus žmogaus gyvenimą, atrodo, kad visas jo gyvenimas – tai tik daugybė įvairiausių žaidimų, kuriuos jis žaidžia vienu ar kitu tikslu. Ir kuo toliau mes judame, tuo vis įdomesnius ir keistesnius žaidimus žmogus sukuria. Turbūt, tiesiogiai, tai suprantama. Bet pažvelkime, kiek yra dalykų gyvenime, kurių mes nevadiname žaidimais. Šeima, vaikai, darbas, visuomenė, civilizacija… Retas, kuris pasakys, kad tai žaidimas. Daugumai – tai tikrų tikriausia realybė ir joks vaikiškas žaidimas. O kas jei jie klysta? Kas, jei viskas, kas mus supa yra tik vienas didelis žaidimas? Žaidimas vardu realybė, vardu gyvenimas. Suprantu, stiprus pasakymas. Prieš šimtmetį, už tokio lygio pasisakymus, tiesiog sudegindavo ar akmenimis užmėtydavo. Mūsų laikai šiek tiek tolerantiškesni. Gausi vieną kitą išpeikimą ir tuo viskas pasibaigs.

Vienaip ar kitaip, aš tokį klausimą nebijau užduoti. Nebijau paklausti: ar gyvenimas ir viską ką mes darome kartais nėra žaidimas, kurio taisyklių mes visiškai nežinome ir net nenorime žinoti? Nors esu dar pakankamai jaunas ir su nedideliu bagažu patirties, tačiau niekaip negaliu sutikti su visų taip suprantama realybe. Tokį nesutikimą aš galiu pagrįsti (bent jau sau).

Pirmas ir labai svarbus klausimas yra, kas leidžia daryti net tokią prielaidą, kad mūsų egzistuojama realybė yra tik vienas didelis žaidimas? Fantastikos, filmų ir animacijos mėgėjams į pagalbą ateina žymūs kūriniai, tokie kaip “Ghost in the shell” ar “Matrix”. Ten kalbama apie tai, jog mes išties gyvename virtualiuose pasauliuose sukurtuose dirbtinio intelekto. Apie tai nesiplėsiu, tačiau tuo noriu pasakyti, kad nors tai ir fantazijos vaisius, bet jis turi labai gilią prasmę. Tik viskas daug paprasčiau. Nėra jokių piktų robotų. Kam dar kartą perkurti tai, kas jau tobulai sukurta? Gyvenimas, juk tėra ištisas žaidimas…

Tačiau grįžtant prie prielaidos egzistavimo galimybės. Ar jums neatrodo keista, kad kažkodėl žaidimai, o šiuo žodžiu turiu omenyje bet kokią veiklą, kuri suteikia pageidaujamą rezultatą, yra itin trokštamas dalykas? Faktiškai viskas, ką žmogus daro yra orientuota į kuo didesnių, įdomesnių žaidimų sukūrimą? Vieni tai gali vadinti pramogomis, kiti technologiniu progresu, bet absoliučiai viskas, ką žmogus daro, tėra bandymas žaisti įvairius žaidimus ir taip patirti malonumą. Nenoriu to suprimityvinti iki kompiuterinių žaidimų lygio, bet būtent jie yra idealus pavyzdys, kaip žmonės stengiasi pabėgti nuo realybės. Ir ne tik jie. Imkime fantastikos ir fantazijos kūrinius. Knygos, filmai, animacija. Atrodo, kad viskas kas yra daroma yra daroma, kad sukurti kuo realistiškesnį žaidimą. Ir nebūtina taip toli bėgti į fantazijos pasaulius. Muilo operos, realybės šou, net siekis sukurti šeimą tėra noras pažaisti tuos smulkius žaidimus.

SUB ŽAIDIMAI

Aš niekaip negaliu atsistebėti, kiek išties žmogus įdeda pastangų kurdamas ir tobulindamas žaidimus. Toli žvalgytis nereikia, pažiūriu į savo gyvenimą ir matau, kad darau lygiai tą patį. Bet tada kodėl, vieniems tai sekasi geriau, o kitiems prasčiau? Nors ne. Taip galima teigti tik žiūrint iš šono. Išties, nežinau ar šiame pasaulyje yra žmonių, kurie žaidžia gyvenimą. Vietoj to, dauguma bėga į primityvesnius ir paprastesnius žaidimus. Galbūt, mums per sunku žaisti gyvenimą? Geras klausimas, kuris reikalauja atskiro panagrinėjimo. Bet apie tai kiek vėliau. Noriu užakcentuoti prielaidos egzistavimo galimybę. O su ja yra taip, kad ji nei įrodoma, nei neįrodoma. Paprastam žmogui tai atrodo neįtikima ir nelogiška. Ir nesistengsiu to įrodinėti, tačiau galiu pasakyti, kad pasigilinus į kvantinės ir teorinės fizikos pasaulį, tai tampa bauginančiai realu. Yra net teorijų, kurios tvirtina, kad realybė yra tokia, kokia ją susikuri. Ji nėra kažkas bendra ir visiems vienodo. Bet paliksiu tai fizikams nagrinėti. Geriau panagrinėkime paraleles.

Kuo skiriasi gyvenimas nuo žaidimo? Paprastumo dėlei nuo šiol žaidimu vadinsiu virtualios realybės simuliatorius. T.y kompiuterinius žaidimus. Kuo ji skiriasi nuo realybės? Bet kuris sveiko proto žmogus iškart pasakytų, kad tai, kas vyksta žaidime, tėra skaitmeninė informacija. Jokio lytėjimo, jokio skausmo, jokios atsakomybės ir, beabejo, jokios mirties. Viskas čia suprantama. Bet ar tai tikrai validus argumentas? Taip, šiuo metu yra taip, bet, galbūt, tik dėl to, kad mūsų technologijos dar nesugeba perteikti tokio lygio realistiškumo? Kokie dar argumentai gali būti lyginant žaidimą su gyvenimu? Asmeniškai, man sunkoka sugalvoti, nes viskas atsiremia į technologijas. Tai jei (kai) mes pasieksime tokį technologijų lygį, kad galėsime visų 100% pasinerti į virtualią realybę – kas atskirs, kas tikra, kas ne? Aha! Tikiu, kad kažkam kilo mintis: “Aš žinosiu, kad tai netikra”. Žinosite? O ar tikrai? Ir dar svarbesnis klausimas: Ar norėsite žinoti?

Štai čia ir prasideda linksmybės, jei atvirai. Kartais net pats painiojuosi apie tai galvodamas. Įsivaizduokime naujausios kartos žaidimą su fantastiniu pasauliu, personažais ir galimybėmis. Jaunoji karta tokius žaidimus greitai pamėgsta ir žaidžia valandų valandas. Tai vadinami MMORPG. Juose simuliuojama kone viskas. Nuo kasdieniškų dalykų, kaip apsirūpinimas maistu, iki personažo asmeninių įgudžių tobulinimo ir įspūdingų kovų su išgalvotais monstrais ar kitais personažais. Tai yra žaidimas. Žmonės tą supranta ir žaidžia. Nors būna atvejų, kai žaidėjai tiek į tai pasineria, jog praranda kontaktą su “realiu” pasauliu. Pastebėkite kabutes “realiu”. Taip sakau todėl, kad visgi negalima teigti, jog viena yra tikrai realu, o kita ne.

O dabar kas yra gyvenimas? Gimimas (naujo personažo sukūrimas), augimas, mokymasis (personažo tobulinimas), darbas (apsirūpinimas reikmėmis žaidime), pramogos (pvz. kovos žaidime), tobulėjimas (žaidimo įvaldymas). Panašumas juk akivaizdus. Žinoma, jau girdžiu kažką sakant, žaidime nėra mirties ir nėra atsakomybės, todėl tai ir yra žaidimas. O ar tikrai? Atsakomybė tikrai yra ir gana rimta. Ją susikuria patys žaidėjai. Visur yra savos taisyklės. Ir jei nenori pasitraukti iš žaidimo ar būti išmestas – privalai jų laikytis. Taip pat, kaip ir gyvenime. Kas dėl mirties klausimo… Štai čia yra dar linksmiau ir baisiau.

Žaidime fiziškai nemirsi. Ir netgi virtualiai nemirsi. Dažnai žaidėjui suteikiama galimybė pakartoti viską nuo ankstesnio taško ar atgimti. Ir viskas tampa daug paprasčiau. Tačiau, išties dideli žaidimų fanatikai labai mėgsta vieną galimybę. T.y pasirinkti, kad personažas gali mirti tik vieną kartą. Po to, vėl viską reikia pradėti iš pradžių. Nieko neprimena? Man, šiek tiek mūsų gyvenimą… Bet visgi dar yra skirtumas, kad žaidime žinai, kad mirsi ir galėsi iš naujo pradėti, o gyvenime – mirties bijo visi, nes nežino, kas bus po jo. Religija tikina, kad yra pomirtinis gyvenimas, kad yra atgimimas, mokslas to įrodyti negali. Kiti mano, kad miršti ir viskas, nieko iš tavęs nelieka. Kad gyvenimas yra tik vienas. Daugybė žmonių, daugybė požiūrių. Tačiau čia aš pastebiu dar vieną įdomų momentą. Kaip ir minėjau anksčiau, mūsų sukurti žaidimai yra itin primityvūs. O dabar nors akimirkai įsivaizduokime, kad gyvenimas, tai išties žaidimas. Bet to negana, įsivaizduokite, kad esate ne naujas žaidėjas, o jau ne kartą žaidęs. Dabar sau nuoširdžiai atsakykite į du klausimus: ar norėsite žinoti, kad jau žaidėte? Ir ar norėsite žinoti, kad mirtis, tai nėra žaidimo pabaiga? Bet kuris užkietėjęs žaidimų fanatikas pasakytų, kad jokiais būdais. Tai iškart sumažintų visą įdomumą, nes jau žinotų daugybę dalykų, o žaidžiant žinant, kad nemirsi, tiesiog neįdomu. O kartoti žaidimą tuo pačiu scenarijumi ir žiniomis yra mažų mažiausiai įdomu ir retas, kuris tai daro.

Skamba neįtikinamai? Manote, kad norėtume viską žinoti? O tada kam taip suprimityvinti tobulą žaidimą, kurį vadiname gyvenimu? Jei tobulas žaidimas – tobulai ir žaiskime? Suprantu, kad mintis tiesiog “nupučia”. Tai, ką aš matau savo akimis, yra visiškas tobulo žaidimo ignoravimas ir žaidimas primityvesniais variantais. Tikiu, kad jaunesnioji karta mano mintį pagauną. Vyresniems, nemačiusiems arba mažai mačiusiems virtualaus pasaulio, turbūt sunku suprasti. Galbūt, vėliau, man pavyks išplėtoti mintį ir jiems suprantama kalbama. Sekanti man įdomi tema – sub žaidimai.

O KAS JEIGU?

Jaučiu, kad jums kirba mintis apie tai, kad jei mes priimtume gyvenimo kaip žaidimo teoriją, kas būtų toliau? Kaip viskas yra? Kodėl mes čia? Ką pasirinkome pažaisti? Į šį klausimą norėčiau atsakyti nukeldamas jus į beribę erdvę, kurioje jūs esate ir viskas, ir niekas, ir vieną ir daugybę, kurioje esate absoliutas. Įsivaizduokite, kad iš visų pusių jus supa žvaigždės. Jus galite pavirsti į ką norite, galite būti kur norite, kaip norite. Jokių ribų. Staiga priešais jus atsiranda mūsų planeta – Žemė. Atminkite, kadangi esate absoliutas, jus negalite nieko pajausti, patirti. Jus negalite vertinti, nes jūs neturite atskaitos taško. Jūs tiesiog egzistuojate ir turite visas įmanomas žinias apie mus supančią erdvę. Jums pavaldi tiek materija, tiek erdvė.

Ko jūs tada norėtumėte? Iš principo, aš piešiu jums Dievo vaizdą. Galite daryti bet ką, visiškai bet ką. Bet ar matote ko trūksta? Neapsunkinsiu jums galvos: jums trūksta potyrio. Kas iš to, kad jūs viską žinote ir viską galite, jei jūs negalite to patirti ir įvertinti? Ir tai suprantama, juk jūs – absoliutas. Kaip patirsite džiaugsmą, be skausmo? Kaip patirsite meilę be neapykantos? Kaip jausite juoką, jei nebūsite verkę? Pagaunate mintį? Jums reikia santykinumo. Ir tada tampa aišku, kodėl šalia absoliuto atsiranda santykinimumas. T.y. mūsų pasaulis, mūsų žaidimas. Ir jis nėra vienintelis galimas, tik vienas iš begalybės. Jūs pasirenkate, kokio norite ir ką norite patirti. Ir įsikūnijate. Žaidimo terminais – pradedate naują žaidimo partiją. Jūsų fizinis kūnas – tai personažas, su kuriuo pasirinkote patirti tai, ką žinote. Tačiau jūs žinote, kad norint patirti, jūs turite viską pamiršti, kitaip patirtis nebus tikra ir stipri. Jūs savo noru atsisakote visko, ką žinote ir atsiduodate santykinimumo pasauliui. Jūsų tikslas ateinant į santykinumo pasaulį – patirti ! O ką patirti – jau kiekvieno žaidėjo klausimas. Ir jis labai svarbus. Tik mūsų taip mylimas sub žaidimas trukdo į jį atsakyti. Kas gi šiais laikais sau beužduoda klausimą, ką jis čia veikia? Ir kokiu tikslu čia atėjo?

Tai štai, jums šiokia tokia vizija. Ir kas pasakė, kad tai nerealu? Jei mūsų protas sugebėjo tai sugalvoti, vadinasi tai jau yra realu. Nėra nieko nerealaus, nes mintis – materiali. Tai tik suvokimo ir laiko klausimas. Kas prieš 30 metų būtų pasakęs, kad šiandien mes žaisime tokius realius kompiuterinius žaidimus? Ogi niekas. Tai atrodė nerealu. Kas patikėjo, kad Žemė sukasi aplink Saulę, Koperniko laikais? Kas tikėjo, kad gerbiamas seras A.C. Klarkas sugebės savo fantastinėmis knygos išpranašauti tiek ateities technologijų? Tiesiog, nėra negalimo dalyko. Bet kartu ir yra, nes viskas yra santykinume.

Šia žaidimo tema galima plėstis ir plėstis. Ir stengsiuosi tai daryti, nes man tai įdomi ir perspektyvi tema. Juolabiau, kad vadovaujantis tokia logika, galima pasiekti tikrai didelių dalykų. Sutinku, persilaužti itin sunku. Iš savęs žinau. Bet netgi ir mažyčiams gyvenimo dalykams pritaikius tokį mąstymo modelį, viskas tampa daug paprasčiau. Čia, taip pat, galima paminėti dar vieną labai didelį žaidimo teorijos privalumą – tai NPC (non playable characters). Išvertus tai reiškia, kad tam žaidėjai visi kiti – tai tarsi statistai ir niekieno “nevaldomi”.

Tai reiškia, jog žaidime tik tu esi vienintelis realus personažas. Visi kiti – pagalbiniai. Turėjo nuskambėti labai egoistiškai. O taip ir yra. Nes šios idėjos pagrindas – aš esu pasaulio centras. Tai yra, kiekvienas žmogus žaidėjas šiame pasaulyje, o kiti žaidėjai yra tarsi nežaidžiami personažai, kurie papildo jį. Pritaikius multi dimensijų teoriją, tai tampa gana logiška. Nes jei žmogus gali rinktis įvykių baigtį, o kitas žmogus gali rinktis kitą įvykių baigtį – jos niekada nesusikirs, nes tiesiog tai įvyks skirtingose visatose (dimensijose). Tikiu, kad painu tai suvokti. Bet gerai pagalvojus, tai paprasta. Kiek žmonių, kiek jų pasirinkimų – tiek visatų. O tai reiškia vieną – būti egoistu ir savanaudžiu nėra blogai. Kaip tik, būti ne ego centrišku ir nuolankiu kitų tarnų – yra žaidimo galimybių neišnaudojimas. Tu, žmogau, esi su sąmonę ir tai suvoki. Kodėl ja nesinaudoti? Kodėl padaryti iš savęs statistą? Atėjai pažaisti – tai žaisk. Skamba gana žiauriai, bet tame nėra jokio žiaurumo. Imkime bet kokį žaidimą vaidmenimis. Tavo personažas keliauja po pasaulį ir su juo santykiauja: kalbasi su NPC, kovoja. Žodžiu – žaidžia. Ir kas dabar būtų, jei jis imtų vykdyti tai, ką jam sako NPC? Arba net kiti žaidėjai? Ar kartais žaidimas nepasidarytų nuobodus? Juk žaidimų idėja – veiksmų laisvė.

Kai kas gali imti samprotauti, kad tokia logika remiantis nebeliktų jokios moralės, sąžinės, atsakomybės ir viskas tiesiog sugriutų. Prasidėtų nusikaltimai, žudynės ir panašiai. Leiskite paklausti, o dabar tai nevyksta? Arba geriau paimkime tai iš kitos pusės. Tu esi žaidėjas. Žaidi ir darai taip, kad tau geriau būtų. O tada ar tau būtų GERAI, jei tu nužudytum ar pasinaudotum kitu? Abiem atvejais – tai tavo pasirinkimas. Svarbiausias dalykas – kad tau būtų gerai. Žinoma, galima galvoti, kad atsiras kitų, kurie darys blogai tavo atžvilgiu, bet argi čia ne paradoksas? Juk žaidimai visada atkuria gėrio ir blogio kovą. Ir visiškai nesvarbu kokio formoje tai vyksta…

Jau girdžiu sakant “sugriūtų mūsų taip ilgai vystytą civilizaciją”. Atsakysiu į tai pacituodamas jums vieno Amerikos čiabuvio žodžius:

“Prieš ateinant mūsų baltiesiems broliams mes neturėjome kalėjimų, nes neturėjome nusikaltėlių. O nusikaltėlių negali turėti neturėdamas kalėjimų. Mes neturėjome nei spynų, nei raktų ir todėl neturėjome vagių. Jei žmogus buvo vargšas ir neturėjo arklio, pastogės ar užkloto, kas nors jam tai duodavo.

Mes buvome perdaug necivilizuoti, kad suteiktume vertę asmeniniams daiktams. Mes norėjome turėti daiktus, kad galėtų juos kam nors duoti. Mes neturėjome pinigų, todėl žmogaus vertė nebuvo jais matuojama. Mes neturėjome rašytinių įstatymų, teisėjų, politikų, todėl negalėjome sukčiauti.

Mes buvome tikrai blogame kelyje, prieš ateinant baltajam žmogui, ir aš nesuprantu kaip mes galėjome išgyventi be paprasčiausių dalykų, kuriuos mums teigė, kad būtina turėti norint būti civilizuotu ir sukurti civilizuotą visuomenę…”

Šiek tiek ironijos ar ne? Tai ar tikrai neverta šio mūsų taip garbinamo sub žaidimo pakeisti į tai ką patys norime, o ne ką mums bando įteigti? Šiuolaikinis žmogus kabinasi paskutinio siūlo kai pradedama grasinti jo susiformavusiai pasaulėžiūrai ir gyvenimo sampratai. Štai todėl, kalbėdamas apie gyvenimo kaip žaidimo teorija, aš nesiekiu nieko įrodinėti. Kaip ir sakiau, tai nėra absoliuti tiesa. Tiesos išvis nėra. Kiekvienas ją supranta savaip. Čia gyvenimo suvokimo pasirinkimas. O geriausias pasirinkimas yra išties pradėti jį gyventi – žaisti.

Tik yra vienas yra bet… Jei pradėsi žaisti tikrąjį žaidimą. Beveik garantuotai iškrisi iš sub žaidimo Visuomenė. Šis sub žaidimas tiesiog nepakęs, kad pradėtum daryti ką nors kitaip nei jis reikalauja. Tai yra, jei pažeisi Visuomenės žaidimo taisykles, tave išmes iš žaidimo. Ir tai padarys ne kas kitas, o kiti jo žaidėjai. Taip tiesiog yra. Negali išsiskirti šiame žaidime, nes jei tai padarysi, iškart busi nušluotas. Todėl norint pradėti žaisti tikrąjį žaidimą, reikia turėti beprotiškai daug drąsos. Kuris dabar iš žmonių norėtų tapti visiškai atstumtas ir laikomas keistuoliu ar išvis bepročiu? Atsakymas paprastas – retas kuris, nes norime to ar nenorime mums labai svarbu įsikomponuoti į Visuomenės žaidimą. Statusas jame yra viskas. Nes be jo – game over.

PINKLĖS

Tarkime, kad jums tapo priimtina idėja, apie šiuos žaidimus ir kaip mes juos žaidžiame. Jūs panorote atsikratyti priklausomybės Visuomenės žaidimui. Kaip tai padaryti? Atrodo paprasta – spjovei į viską ir pradedi žaisti tikrąjį žaidimą – gyvenimą. Deja, taip tik atrodo. Kaip jau ir kalbėjau, Visuomenės žaidimas lengvai nepaleidžia.Teisingiau nepaleidžia be pasekmių. Įsivaizduokite, kas įvyktų jei staiga pradėtumėte nepaisyti Visuomenės sukurtų taisyklių. Jau pirmą dieną jūs būtumėte paskelbti jos priešu. Kalbu apie tokias visuomenės taisykles, kaip visuotinai priimtos moralės, etikos, kultūros normos. Kas būtų jei spjautumėte į viską ir išeitume nuogas į gatves? Policija iškart “supakuotų”. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, bet tai jau yra pasirinkimas ir noras nepaisyti suformuotos pasaulėžiūros. Kitas “normalesnis” pavyzdys – atsisakote mokintis pagal jums siūlomas švietimo metodikas. Neturite jokio popierėlio, kuris liūdytų apie jūsų išsilavinimą. Kas tada? Ogi paprasta – jūs tampate visuomenei nereikalinga ir išnaudojama “mėsa”. Ir tik dėl to, kad atsisakėte elgtis pagal siūlomas taisykles. Iš esmės, Visuomenės to kaltinti negalima. Tai yra toks žaidimas su savomis taisyklėmis. Ir jūs turite rinktis ar jį žaisti ar ne. Žinoma, galite žaisti ir sukčiaudami, bet ir čia Visuomenė turi apsaugos mechanizmus. Tokius žaidėjus, gana neretai sučiumpa ir suteikusi sau pačiai įvairias galias, su žaidėju elgiasi kaip nori.

Bet yra dar toks dalykas kaip statusas ir įvaizdis. Be jo Visuomenės žaidime, iš principo, nieko nepasieksi. Ir, netgi, gerai pagalvojus šį žaidimą galima laimėti tik vienu būdu – sukūrus įspūdingą įvaizdį apie save. Manote išsigalvoju? Stebėkite verslininkus, žvaigždes, ir kaip jie save pateikia. Pažįstu ir tokių, ir tokių. Ir 99% jų sėkmės yra įvaizdis. Jie gali būti buki, ne itin turtingi, bet jei jie turės gerą įvaizdį kitų žaidėjų akyse – jie bus viršuje. Tai menas. Likusioji žaidėjų dalis bando nors dalinai tai atkurti. Jiems lygiai taip pat yra svarbus įvaizdis ir statusas. Todėl toks dalykas, kaip “neišsilavinimas” iškart yra traktuojamas kaip didžiausia nuodėmė. Nesvarbu, kad, galbūt, tas žmogus turi daug daug žinių už kitus. Niekam tai neįdomu. Įvaizdis – štai kas svarbiausia.

Ką aš noriu pasakyti? Ogi tai, kad neturėdamas statuso ir įvaizdžio tu, žaidėjas, šiame sub žaidime esi tiesiog “suvalgomas”. Visuomenė verčia kitus žaidėjus į tave žiūrėti kaip atmata, kuri niekam nereikalinga. Ir tai natūralu, nes tu nežaidi pagal tau primetamas taisykles. O šito labai bijo visi Visuomenės žaidėjai. Ir tai labai gerai pasireiškia tada, kai kažkas išdrįsta prabilti apie tai, kas nėra įprasta, arba apie tai, ką visi tyliai žino, bet nė vienas nesugeba garsiai ištarti. Visiems tai gerai žinoma ir su tuo susiduriama gana dažnai. Tiek mokslo pasaulyje, tiek religijos ar net kasdienybėje.

Kaip jūs manote sutinkamos naujos idėjos mokslo pasaulyje? Gausybė atakų ir bandymų paneigti. Ir kuo radikalesnė idėja, nors ir nėra nuneigiama, tuo aršiau ji puolama. Atrodo, kad visi įsitikinę dabarties “tiesa” ir nė už ką neįsileis naujų vėjų. Čia yra Visuomenės taisyklių pasekmė – žutbūt išlaikyti status quo.

O kas būna su tuo vargšeliu žmogeliu, kuris vaikosi pačių radikaliausių idėjų? Jis greitai tampa atskirtuoju, nepageidajamu, juoda avimi tarp baltų bandos. Taip veikia Visuomenės taisyklės. Vaikystėje tai ypač akivaizdu. Jei vaikas kažkiek kitoks negu kiti: ar mąstymu, ar išvaizda. Jis labai greitai tampa atstumtuoju. Sakote, kad čia tik vaikai taip elgiasi? Suaugę žmonės elgiasi protingiau? Nustokime sau meluoti. Taip nėra. Netgi dar akivaizdžiau. Tiesiog pasikeičia įvertis tų dalykų, pagal kuriuos nurašome žmones į keistuolius ir bepročius.

Kas to pasekoje įvyksta? Totalus Visuomenės žaidimo pralaimėjimas. Prarandamas įvaizdis, statusas. Nors žaidėjas ir suteikia sau minties laisvę ir pradeda į viską žiūrėti kitaip, pralaimėjimas Visuomenėje, jam stipriai suriša rankas. Juk gyventi tai reikia. O jei tu nepageidaujamas jos narys? Iš kur maisto gausi? Vogsi? Visuomenė to nepakęs. Viskas suprantama. Tiesiog kalbu apie problemą, kad norint nustoti žaisti Visuomenę, reikia turėti labai daug drąsos, nes tada prarandama viskas, kas buvo įprasta. Ar kuris iš mūsų tai išdrįstume patys padaryti? Ne. Niekados. Prie to mus priveda kiti dalykai. Vienas iš jų atstumimas dėl prigimtinių savybių, o kitas – dėl stipraus šoko ar nutikimo gyvenime.

Dėl pirmojo tai viskas paprasta. Susiformuoja netipinis mąstymo ir elgsenos modelis ir natūraliai iškrentama iš Visuomenės žaidimo. Tik ne visada tai būna į naudą. Kartais taip norima sugrįžti atgal į šį žaidimą, kad imamasi kardinalių priemonių, o tai tik arba dar labiau pablogina situaciją arba išties pavyksta tai padaryti. Kiek tai gerai ar blogai – spręsti neapsiimsiu. O štai antrasis variantas yra greitesnis, bet ir efektyvesnis. Dažnai, mirties slenksčio akivaizdoje, žmoguje staiga atsiveria visai kitas mąstymas. Jis tarsi pabunda. Pradeda peržiūrėti savo gyvenimo vertybes. Pradeda bandyti išsivaduoti iš Visuomenės kasdienybės, užduoti klausimus, kurie verčia ilgai ir rimtai susimąstyti. Tada iš Visuomenės žaidėjo gimsta tikrojo gyvenimo žaidėjas. Žinoma, taip būna ne visada. Bet esu matęs realius pavyzdžius, kuriems šokas tarsi prikelia į naują gyvenimą. Jie išsivaduoja nuo kasdienybės, nuo to niekur nevedančio sub žaidimo – Visuomenė.

Bet kad ir kaip pažiūrėsi ir kad ir kaip bandysi užbaigti šį žaidimą, vistiek susidursi su ta pačia problema – įvaizdžio ir statuso problema. Tai žmonėms tiesiog įaugę į kraują. Ir net jei kas teigia, kad jam nesvarbi kitų nuomonė – jis meluoja. Norime ar nenorime, tai mums svarbu. Kitaip negalėtume gyventi šioje visuomenėje. Taip tiesiog yra.

Ir nors aš rašau apie šią žaidimo koncepciją, aš vistiek nesugebu atsikratyti Visuomenės pančių. Tai yra sunku, kai visą gyvenimą augi vienam žaidime, ir staiga jį reiktų užbaigti. O kas blogiausia – mes visi esamę jo apsėsti. Pabandykite jūs man atimti iš užkietėjusio kompiuterinių žaidimų žaidėjo jo mėgstamą žaidimą. Pamatysite kas bus… Tas pats ir mums. Ir nors, kaip ir sakiau, suprantu visą tai, ką čia dėstau, vistiek negaliu paimti ir viską spjauti. Nes aš toks pats šio sub žaidimo maniakas, kaip ir bet kuris iš jūsų. Tačiau, atminkite, niekas ir neliepia į viską spjauti iškart. Daugumai, tai fiziškai neįmanoma. Bet įmanoma tai padaryti ir neskubant. Ir čia į pagalba ateina NPC logika. Ją pritaikius, kad ir mažuose gyvenimo dalykuose, galima palengva išsimušti iš Visuomenės žaidimo.

Realus pavyzdys. Jums reikia pakalbėti konferencijoje. Pripažinkime, dauguma žmonių turi scenos baimę. Tačiau tuo metu pabandžius įsivaizduoti, kad jūsų klausosi NPC, kurie realiai neturi įtakos jūsų gyvenime, jums bus daug paprasčiau. Kas jie tokie? Statistai. Viskas tuom pasakyta. Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti. Bet pabandžius tikrai patirsite įdomių dalykų. Kažkada, vienoje situacijoje, taip pagalvojęs, pradėjau šypsotis iš absurdiškumo, kad anksčiau to nedariau. Viskas tapo žymiai lengviau. Ir čia tik vienas pavyzdys. Svarbu tiesiog reikiamu momentu save pagauti, kada naudinga yra įjungti žaidimo mąstymą. Ir jei tai pavyks, toliau situacija klostysis tik į gerą.

VALDYTOJAI

Kiekvienas žaidimas turi turėti žaidimo valdytojus arba kitaip tariant prižiūrėtojus, kurie sužiūrėtų, kad būtų tvarka. Tačiau, Visuomenė yra toks unikalus žaidimas, kuriam jų nereikia. Patys žaidėjai juos susikuria. Per tiek tūkstantmečių, tai tapo kone tobula. Kažkada buvo vergovės laikai, tada sistema dar nebuvo tobula. Prižiūrėtojų reikėjo. O dabar viskas daug paprasčiau. Sub žaidimas ištobulėjo tiek, kad sugebėjo žmonėms suteikti laisvę. Teisingiau – iliuzinę laisvę. Žaidėjams buvo pakištos siekiamybių idėjos, kurios visiškai nutolino nuo tikrosios laisvės troškimo. Įvairūs materialiniai dalykai ir pramogos – štai mūsų žaidimo siekiamybės.

O kam reikia prižiūrėtojų “laisviems” žmonėms? Žinoma, kad nereikia. Jie niekur nebėgs. Praeitame skyriuje kalbėjau apie pinkles. Štai jums tobulas mechanizmas, kurio dėka nereikia jokių prižiūrėtojų. Tai padaro patys žaidėjai.

Dauguma žmonių įsivaizduoja ir tiki, kad už visko slepiasi pikti dėdės, kurie valdo visą žmoniją. Žinoma, taip patogiau, nes galima besti pirštu. O kai jiems pasakoma, kad jie patys save valdo ir laiko uždarę kalėjime – jie netiki. Tai vėlgi Visuomenės žaidimo pasekmės. Žaidėjams įteigta, kad viskas turi vykti struktūrizuotai ir kontroliuojamai. Taip nėra. Ir nereikia kad būtų. Bet kuris ekonomistas pasakytų, kad makro procesų tiesiogiai kontroliuoti neįmanoma ir nereikia. Tereikia taisyklių rinkinio, kurių dėka “traukinys nenuriedėtų nuo bėgių”. Manote su mūsų gyvenimu kitaip? Ir Visuomenė pažengė dar toliau. Ji leido mums paties tobulinti tas taisykles. Mes tarsi gavome laisvę viską keisti į ką norime. Bėda tik ta, kad mes norime viską keisti ta kryptimi, kurios siekia Visuomenė. O ar tai gerai ar blogai – jau nebesvarbu. Kaip ir sakiau – “tobulas” žaidimas.

O mūsų laikais, demokratijos laikais vis dažniau išlenda šio sub žaidimo galimybės akivaizdumas. Kada paskutinį kartą masių sprendimas buvo bent jau kažkiek teisingas? Dabar netgi labai dažnai galioja principas, kad beveik niekada nebūna tiesos. Kodėl? Todėl, kad masėmis lengva manipuliuoti. Tai dar viena žaidimo prižiūrėjimo sistemos galimybė. Tereikia žinoti kaip tai daryti. Ir tam net atskiras mokslas yra ! Argi ne puikus šis žaidimas? Save koreguojanti sistema, bet koreguojanti tik sau į naudą. O mes tapome savo sub žaidimo auka. Skamba drąstiškai – tikiu. Greičiausiai daugumai skaitančių, net sunku susitaikyti su mintimi, kad Visuomenė – tai tik dirbtinų taisyklių visuma, kurią sukūrėme patys ir dabar ji jau valdo mus.

Ir visgi, aš nesistengiu nieko įrodyti. Apie šį reiškinį jau iki manęs kalbėjo šimtai ir tūkstančiai žmonių. Gal naudojo kitokią formą, gal kalbėjo švelniau ar griežčiau – esmės tai nekeičia. Mes įtraukti į šį žaidimą, o kai mums jame nesiseka – ieškome kaltų. Kol galiausia prieiname iki įvairiausių sąmokslo teorijų ir beviltiškai bandome pakeisti viską į “gerą”. Tuo pačiu nesuvokdami, kad tik padedame žaidimui. Visi “pasaulio gelbėtojai” yra tarsi sistemos balansuotojai. Jei prisimenate, kalbėjau apie santykininumą. Ir jis puikiai tai įrodo. Yra kas bando išsaugoti status quo, ir yra, kas žutbūt bando jį nutraukti. Taip ir vyksta nuolatinis balansavimas. Čia kaip Matricos filme, kas žiūrėjo.

Štai jums beprotiška idėja – o kas jeigu staiga dingtų visi “gelbėtojai”? Kas būtų? Gal netyčia visas šis užsuktas sub žaidimas paimtų ir baigtųsi? Tiksliai niekas negali atsakyti. Gal atsirastų kitas svertas? Todėl visiškai nėra prasmės galvoti apie visišką sub žaidimo sustabdymą. Tai tik leis jam toliau gyvuoti.

Tačiau grįžkime prie pradinės idėjos apie prižiūrėtojus. Ar jų tikrai nėra? Paskutiniu metu paplitęs piramidės principo taikymas hierarchiniame žmonių susiskirstyme, kurio dėka vis norima besti į keletą asmenų, kurie atsakingi už visas pasaulio nelaimes ir problemas. Ir net jei yra tokie asmenys, kurie gali įtakoti labai daug, jie patys to net nesupranta. Tai žaidimo taisyklių rezultatas ! Šis žaidimas yra save balansuojantis mechanizmas, todėl ten kur yra daug ir su mažai teisių, turi būti ir mažai su daug teisių ir galimybių. Ir per visą žaidimo tobulėjimo istoriją šioje vietoje beveik niekas nesikeitė. Galbūt, keitėsi tik to pasiskirstymo akivaizdumas, ir žmonės keitėsi sluoksniais, bet galutiniame rezultate vistiek viskas išliko taip pat. Todėl, dar kartą sakau, nėra prasmės badyti pirštais į kitus šio žaidimo žaidėjus. Tiesiog jie yra ten kur yra. O jūs esate ten kur jūs esate. Ir jei išties jums pradeda rūpėti kaip čia pagaliau atsisakius Visuomenės žaidimo, tam yra daugybė būdų. Kai kuriuos iš jų pateiksiu ateityje, tačiau galiu pasakyti, kad tam yra daugybė literatūros ir kiekvienas būdas kiekvienam iš mūsų yra mažiau ar daugiau patrauklus. Tereikia pasirinkti. Nėra vieno galimo varianto.

Žymus Nobelio laureatas Noamas Chomskis yra pasakęs: “Visi susirūpinę terorizmo sustabdymu. Štai labai paprastas būdas tai padaryti: nustokite jame dalyvauti”. Šią frazę galima pateikti ir mano aptariamam dalykui: Visi nori pakeisti Visuomenę. Štai labai paprastas būdas tai padaryti: nustokitę ją žaisti”. Argi ne paprastai skamba tai? Tiesiog paimti ir nustoti. Bet kaip ir ne kartą sakiau, nėra viskas taip paprasta. Žmogui reikia atsisakyti daugybės Visuomenės sugalvotų ir primestų normų, dogmų, taisyklių. Iš esmės reikia išvalyti visą protą norint pasiekti pastebimų rezultatų. O kaip tai padaryti – didelė dilema. Negana to, kad reikia dar ir panorėti – taip pat, reikia ir milžiniškų pąstangų. Ypatingai mąstymo procese.

Kodėl būtent mąstyme? Todėl, kad mes esame įtikinti, jog viskas kas yra tikra turi būti tiksliai apibrėžiama ir nusakoma. Mums reikia “pačiupinėti”, kad galėtume tai pripažinti. Todėl ir badome pirštais į piktus dėdes. O žinote, koks yra pats sunkiausias darbas žmogui? Ogi mąstymas? Ne, ne tas kasdieninis ar tikslinis, užduočiai atlikti. Atviras, “out of the box”, gyvenimo prasmės mąstymas. Štai kur beveik visi palūžta. Nes tai beprotiškai sunku. Mūsų to niekas nemokino. Nei tėvai, nei mokykloje ar universitete. Kaip tik, visą tai buvo slopinama tiksliai apibrėžiant kaip turime mąstyti. Visuomenė augina sau paklusnius žaidėjus, ir tai yra natūralu. Jei staiga visi pradėtų į viską žvelgti kitaip, šiam sub žaidimui galas. Jei nesutinkate su tuo, pabandykite kasdien nors 15 min skirti tokiems klausimams: kas aš esu? Koks mano tikslas? Kam aš čia? Ir jei sugebate į tai atsakyti, pagalvokite dar kartą. Ir dar kartą. Ar sugebate tai pagrįsti natūraliais dėsniais, o ne Visuomenės sugalvotais? Ar jums išties jie tenkina ar tiesiog nebenorite apie tai galvoti?

Atrodo kas čia sudėtingo ar ne? Gerai, pagalvokite tai kasdien savaitę, dvi savaites, mėnesį ar net metus. Ir tada palyginkite savo mąstymą prieš ir po. Skirtumą pajusite tikrai.

ATSIRIBOJIMAS

Kadangi jau prabilau šiek tiek apie tai, kaip galima būtų pradėti išsivaduoti iš šio žaidimo. Štai dar vienas būdas, kurį aptarsiu plačiau. Tai yra atsiribojimas. Klausiate koks? Koks tik norite, bet pradėsiu nuo atsiribojimo nuo informacijos, kuri pateikiama masėms. Taip, būtent – žiniasklaidos. Tai idealus būdas kontroliuoti žmogaus protą. Kodėl? Tuoj papasakosiu.

Bet akimirkai grįžkime prie vienos iš teorijų, kad mus valdo pikti dėdės. Dažnai yra teigiama, kad tai pavyksta todėl, kad jie žino daugiau už mus ir laiko didžiąją dalį žmonijos gilioje tamsoje. Dalinai su tuo sutinku. Neišprususį žaidėją žymiai lengviau manipuliuoti. Daug kas tai patvirtins. Bet ar tikrai didesnis informacijos kiekis leis jam lengviau irtis šiuo Visuomenės žaidimu? Atrodytų logiška, bet yra vienas didelis bet – filtrai ! Kas tie filtrai? Tai kruopščiai, bet nesąmoningai atrinkta informacija ir jos perteklius. Patys pagalvokite, kas iš tos informacijos jei jos turite begalę, bet ji yra išrinkta ir pateikta tik tokiu ir ne kitokiu būdu. Galite būti vaikščiojanti enciklopedija ir vistiek nesugebėti padaryti elementariausių išvadų.

Sprendimas būtų patiems atsirinkti reikiamą informaciją. Bet ar tikrai toks noras išpildomas? Šiais laikais, logika, kad žmogus negali gauti informacijos jau nebegalioja. Ne viduramžiai visgi. Čia Visuomenės tobulėjimas. Informacijos bet kiek. Neužtektų šimto gyvenimo visą ją apdoroti. Štai kur labai gerai pasitarnauja švietimo sistema, žiniasklaida. Jau vaikystėje mums yra pateikiama informacija, kuri yra laikoma kaip “naudinga”. O ar tikrai ji naudinga? Ją formavo žmonės palaikantys Visuomenės žaidimo egzistavimą. Taigi ji tinkama tik žaisti šį žaidimą. Vadinasi, nors iš šono jaunas žmogus žino daug, išties jis žino tik tai, ką reiktų žinoti, būnant paklusniu sub žaidimo žaidėju.

Ir netgi kai žmogus užauga ir atrodo jau galėtų pats rinktis kokią informaciją, jis vistiek yra sėkmingai pumpuojamas įvairaus “šlamšto”, kuris iš jo daro paklusnų žaidėją. Žiniasklaida, čia pirmas ginklas. Ir kas įdomiausia, niekas specialiai (nors kartais ir taip būna) neatrinkinėja, ką rodyti ir ką rašyti, kaip teigia kai kurios sąmokslo teorijos. Tam nėra reikalo. Patys žmonės diktuoja, ką jie nori girdėti. Krizės, ligos, pedofilijos skandalai, politika, karai. Viso to trokšta patys informacijos gavėjai. Ir niekas net nepajaučia kaip iš to padaromi didžiuliai informacijos burbulai, kurie norom nenorom pripumpuoja smegenims, to burbulo egzistavimo metu, aktualią informaciją. Ir čia yra dar viena tendencija. Visi tie burbulai dažnai būna tik dviejų pusių. Už arba prieš, taip arba ne. Atrodo, kad griežtas pasirinkimas sukelia dar didesnį susidomėjimą. Žiniasklaida tuo ir naudojasi.

Bet dabar atsakykite sau, kiek ta informacija jums aktuali? Kiek laiko ji jums bus naudinga? Taip, ji verčia patirti tam tikras emocijas ir čia tobulai veikia Visuomenės manipuliavimo mechanizmas. Žmonės retai būna abejingi ir jei susikerta požiūriai tai jie patyria aibes emocijų. O ar tai kiek prisideda prie žaidėjo išprūsimo? Laikraščiai, žurnalai, televizija. Visi daro vieną ir tą patį – pateikia informaciją, kurią nori žinoti žmonės. O kodėl jie to nori? Taip įpratinti. Atimkite dabar iš kurio nors galimybę gauti tą informaciją. Galima sakyti – išprotės. Bet štai čia ir prieinu prie atsiribojimo temos.

Atsiriboti nuo bet kokios masinės informacijos – tai puikus būdas priversti smegenis dirbti kita linkme. Meskite į šalį laikraščius, žurnalus, televizija ir internetinius portalus. Jų informacija naudinga tik jūsų emocijoms, kurios dažniausiai būna neigiamos. O neigiamos emocijos, kaip žinote, trumpina gyvenimą. Pradėkite domėtis kitais dalykais. Tie, kurie išties jums yra naudingi. Aš nesiūlau atsisakyti visiškai nė vieno iš šių informacijos skleidėjų. Tiesiog tos dalies, kuri yra masiškai teikiama. Tai yra žiniasklaidos. Tai esu padaręs gana senai ir patikėkite, viskas žymiai lengviau. Nereikia be reikalo nervintis, koks pasaulis blogas, nereikia ginčytis. Gyvenimas išties prašviesėja. Geriau, atsiradusi laiką skirkite savo pomėgiams, o dar geriau, tiesiog, mąstymui.

Tai padarę, jūs greitai suprasite, kiek laiko sugaišdavote tam iš ko negaudavote visiškai nieko naudingo. Ir vietoj to, jūs išties galėsite pradėti judėti link mąstymo praplėtimo ir galbūt lengvesnio Visuomenės žaidimo atsisakymo. Žinoma, ne visiems vienodai tai padės. Todėl tai ką sakau tėra patariamojo tipo. Kiekvienas turi savaip rasti būdą, kaip sau padėti. Niekas už tai nepadarys. Ir skirtingai nei kiti įvairių teorijų skleidėjai, kurie sako, kad viską įmanoma pasiekti labai lengvai, kone per kelias minutes per dieną, aš sakau, jog tai bus sunku. Nes taip ir yra. Negalite dvidešimt, keturiasdešimt ar net šešiasdešimt gyvenimo metų taip paimti ir nušluoti. Jūs, kaip ir aš augote, Visuomenės suformuotoje aplinkoje. Visus mus mokino būti jos paklusniais nariais. Todėl negali taip įvykti, kad per vieną naktį pakeisite absoliučiai visą savo suvokimą. Nors ir tai yra įmanoma, tačiau nereikia naiviai tikėti, kad tai tikrai įvyks.

Grįžtant prie atsiribojimo. Tobuliausias būdas tai padaryti, ko gero būtų – tapimas tarzanu ar kažkas panašaus. Atsiriboti nuo civilizacijos, visuomenės. Būti vienam su savimi. Yra žmonių, kurie tai daro. Ypatingai apie tokius žmonės kalbama rytų kultūroje. Įvairiausi vienuoliai, kurie medituoja metų metais. Bet būkime realistai, dauguma šiuolaikinių žmonių, vargu ar sugebėtų pusdienį “pamedituoti”. Mes esame pripranti prie skubėjimo, judėjimo, nors jis mūsų niekur taip ir nenuveda. Tik į pilką gyvenimo pabaigą. Švelnesnė atsiribojimo alternatyva būtų buvimas gamtoje. Tą tikrai gali padaryti beveik kiekvienas. Porą dienų be technologijų, be civilizacijos – puikus būdas išjudinti mąstymą. Žinoma, tas buvimas neturi būti eilinis poilsiavimas, su alkoholiu ir draugais. Vienatvė yra raktas į sėkmę. Nes tada jūs norom nenorom pradėsite galvoti. O tai jau yra gerai. Kas žino, gal jums užteks keletos dienų ir viskas jūsų gyvenime pradės keistis. Pradėsite kitaip galvoti ir galbūt netgi atrasite save. Savo tikrąją paskirtį šiame pasaulyje ir šiame gyvenime. Kodėl nepabandžius? Juk tai tik keletas dienų iš jūsų gyvenimo. Kai vos ne penkioliką metų, dvidešimtas keturias valandas per parą, per visą savo gyvenimą, jūs pradirbate. Kas tos keletą dienų?

Taigi, patarimai, kaip matote, paprasti, tačiau akivaizdu, kad juos dauguma žmonių yra užmiršę arba tiesiog ignoruoja. Vis skuba kažkur, nuolat nervinasi, stresuoja ir tai vadina gyvenimu. Tai nėra gyvenimas tai – egzistavimas. Kaip bulvė darže, kuri auga ir tiek. Atminkite, jūs čia atėjote patirti. O ar atėjote patirti nuolatinį vergavimą, stresą, neigiamas emocijas ir skausmą, čia yra jūsų asmeninis klausimas… Aš niekaip su tuo sutikti negaliu, ir turbūt todėl mano protas taip aktyviai ieško atsakymo, ką aš čia atėjau patirti išties. Pabandykite ir jūs. Tikrai nepažadu, kad bus lengva. Bus labai sunku. Gali net prie savižudybės minčių privesti (manęs dar neprivedė ir neprives, nes turiu aišku tikslą). Tai pavojinga. Visuomenės žaidimas jokiais būdais nenorės paleisti žaidėjų. Bet viskas yra įmanoma. Todėl kad nėra absoliuto, nėra vienos realybės ir nėra vienos tiesos. Yra tik jūsų pasirinkta atskaitos sistema, jūsų pasirinkta realybė ir jūsų laukiama tiesa…

Straipsnio autorius yra Andrius Virbičianskas

Šituose ilguose pamastymuose nors ir dažnai linksniuojamas žodis "žaidimas", bet taip ir neradau šio žodžio apibėžimo ar bent jau minčių, kaip tu jį suvoki. Be to, man čia "kvepia" požiūriu, kad už savo gyvenimus (žaidimą) atsakingi kažkas, bet ne mes patys. Aš su tuo nesutinku :)

Šituose ilguose pamastymuose nors ir dažnai linksniuojamas žodis "žaidimas", bet taip ir neradau šio žodžio apibėžimo ar bent jau minčių, kaip tu jį suvoki. Be to, man čia "kvepia" požiūriu, kad už savo gyvenimus (žaidimą) atsakingi kažkas, bet ne mes patys. Aš su tuo nesutinku :)

Aš irgi daug kam nepritariu šiame straipsnyje, tačiau apėmė įdomumo jausmas jį skaitant ir vien todėl pasidalinau juo. Aš taip pat nesutinku su tuo, kad atsakingi ne mes ;)

Seniai taip idomiai beskaičiau. Idomi teorija gal kaip ir dauguma kitų panašių, negali nei pritarti nei atmesti. Tikrai sukelia įdomių minčių tokio straipsnio skaitymas, bent jau kuriam laikui, kol sub žaidimas neįtraukia vėl atgal į savo pinkles.

Šituose ilguose pamastymuose nors ir dažnai linksniuojamas žodis "žaidimas", bet taip ir neradau šio žodžio apibėžimo ar bent jau minčių, kaip tu jį suvoki. Be to, man čia "kvepia" požiūriu, kad už savo gyvenimus (žaidimą) atsakingi kažkas, bet ne mes patys. Aš su tuo nesutinku :)

Aš irgi daug kam nepritariu šiame straipsnyje, tačiau apėmė įdomumo jausmas jį skaitant ir vien todėl pasidalinau juo. Aš taip pat nesutinku su tuo, kad atsakingi ne mes ;)

Šiuose pamastymuose aš ir neižvelgiau minties kad gyvenimą (žaidimą) valdome ne mes, buni, anot autoriaus, absoliutas ir čia ateini pats, vadinasi tu esi ne tu, o esi absoliutas kuris atėjo, tik pats to nežino kas yra.

Geras straipsnis, aš ir panašiai pamastau ir stengiuos, bet visiškai išeit iš jo irgi nesamonė pavyzdžiui gi nevaikščiosi su purvinais rūbais, pačiam nesmagu ir tt. Bet tokie dalykai kaip išskirtinė nuomonė, kaikurių visuomenės įdiegtų šūdų ištrynimas, kad nebūtum paklusnus ir tt tai gerai

Geras straipsnis, aš ir panašiai pamastau ir stengiuos, bet visiškai išeit iš jo irgi nesamonė pavyzdžiui gi nevaikščiosi su purvinais rūbais, pačiam nesmagu ir tt. Bet tokie dalykai kaip išskirtinė nuomonė, kaikurių visuomenės įdiegtų šūdų ištrynimas, kad nebūtum paklusnus ir tt tai gerai

Taip, žinoma, jog šis išskirtinis mąstymas bei aplinkos suvokimas turi turėti ribas, bet toki požiūrio padedamas tikrai gali išlipti iš tam tikrų visuomenės ribų ir lengviau viską pasiekti, nes toks požiūris leidžia į viską žiūrėti daug ramiau bei objektyviau.

Visai smagiai susiskaitė, atradau visai įdomių minčių, kurios priverčia susimąsyti. :)

Visai smagiai susiskaitė, atradau visai įdomių minčių, kurios priverčia susimąsyti. :)

Smagu girdėti, jog šis straipsnis paliko šiokį tokį įspūdį ne vien man ^_^