Sektos: socialinės psichologijos mintys

http://m.natemat.pl/880b1971bfea90addb23e0eb046704b1,640,0,0,0.jpg

Atrodytų, žmonės dabar išsilavinę, sąmoningi – kuo gi juos vis dar patraukia sektos? Juose yra įvairiems skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančių žmonių: įvairaus amžiaus, interesų, gabumų ir polinkių. Kokius žmonių poreikius patenkina sektos, kokias visuomenėje esančias nišas užpildo ir kuo jos pavojingos žmogui? Kad suprastume, kaip žmogus pasiduoda sektantų pagundoms, turime suprasti sektų veikimo principus.

Pastebėta, kad sektų ypač padaugėja visuotinio sąmyšio, krizių ir permainų laikais. Sektų vadovai pateikia žmonėms paprastus ir iš pirmo žvilgsnio patikimus laimingo gyvenimo receptus. Žadamas ne tik laimingas gyvenimas, bet ir saugumas chaotiškame pasaulyje. Sektos įsipareigoja sukurti sveiką, saugų ir džiaugsmingą pasaulį, už kurį jos tarsi prisiima atsakomybę, bet su sąlyga – jis turi būti jų kontroliuojamas.

Pakliuvęs į sektą žmogus pradžioje pasijunta saugus tarsi savo šeimos rate: suprastas ir išklausytas, jis tampa reikšmingas. Idėjinis vadas dažnai patvirtina, kad visi grupuotės nariai yra išskirtiniai, priklausantys “tikriems” pašauktiesiems. Pasiūlomi tiesioginiai keliai į laimę, bet su ta pačia sąlyga: jei bus griežtai laikomasi grupės reglamentuojamų taisyklių ir tam tikro gyvenimo būdo.

Visų sektų veikimo metodai panašūs: pritraukti naujus narius ir juos įtakoti, daryti spaudimą, slopinti jų laisvą valią. Kiekvienas naujas narys sustiprina sektą ir dažnai keičia savo laisvę į iliuzinį saugumą. Didžiausia sektų blogybė – žmonių apgaudinėjimas ir išnaudojimas, visų jų tikslas – pinigai ir valdžia. Joms reikalingi žmonės, kurie aukotų pinigus, veltui dirbtų, rinktų aukas ir verbuotų naujus narius. Žmonės besąlygiškai atsiduoda sektos valdžiai, tuo tarpu jos vadovai net nemano tesėti savo pažadų.

Pavojingiausios sektos yra tos, kurios atskirtos nuo išorinio pasaulio: kai griežtai kontroliuojama informacija, kai reikalaujama nutraukti visus iki sektos buvusius ryšius, ar prašoma į sektos sąskaitą perrašyti savo santaupas, užrašyti nuosavybę. Tokiu atveju žmogus patenka į visišką sektos priklausomybę, kuri tampa vienintele jo asmenybės formuotoja ir teisėja. Tai dvasinė prievarta: sužlugdomas žmogaus savarankiškas mąstymas, jo unikalumas – jis tampa lengvai valdomas.

Kai susipažįstame su sektų veikimo principais, sunku įsivaizduoti, kad žmogus į tai gali įsitraukti savo noru. Kada ir kokie žmonės pasiduoda sektų vilionėms? Nustatyta, kad dažniausiai į sektas įvilioja žmonės, kuriais pasitikima: draugai, artimi žmonės, giminės, kaimynai, bendradarbiai, arba sektantai profesionalai. Sektų šalininkai priviliojami ir internetu – mūsų informaciniais laikais žmonės kartais sutrinka ir pasiklysta informacijos gausybėje, todėl nesuvokia, kuo tikėti ir pasitikėti.

Dažniausiai pasiduoda tie žmonės, kurie atsidūrė kritinėje situacijoje: prarado darbą, išsiskyrė su artimu žmogumi, persikėlė gyventi į kitą šalį ar miestą, neteko artimo žmogaus, nusivylė gyvenimu, draugais, valdžia, tradicine religija, nepasitiki savimi ir pan.. Jie mano, kad nieko nepraranda, nes jaučiasi nepajėgūs patys pertvarkyti savo gyvenimą. Lengviau pasiduoda ir jauni žmonės, kurie dar dažnai jaučiasi drovūs ir neryžtingi.

Amerikiečių socialinis psichologas P. G. Zimbardo, tyrinėjęs sektų veiklą, pateikė tokias apibendrinančias išvadas:

* Niekas be priežasties neateina į sektas. Žmonės dažniausiai jungiasi prie tokių grupių, kurios žada išpildyti jų poreikius ir lūkesčius. Grupės tampa sektomis, kai jos apgaudinėja žmones, juos išnaudoja, paklaidina tikėjime, pamina bendražmogiškas vertybes arba kelia pavojų gyvybei.

* Sektos parodo, kokių vertybių stinga visuomenėje. Tai tarsi indikatorius, parodantis, kada ir ko trūksta visuomenėje, kokie piliečių poreikiai lieka nepatenkinti.

* Greitai besivystančioje visuomenėje dažnai tikrosios vertybės yra nustumiamos į šalį, ir jų vietą užima paviršutinės, laikinos bei greitai kintančios. Tokiu būdu sukuriama palanki dirva skleisti miglotas iliuzijas ir įvairiausius tikėjimus bei dalinti žmonėms niekuo nepagrįstus pažadus.

* Lengvai pasiduodama aplinkinių įtakai, kai neturima savo tvirtų įsitikinimų. Taip pat kiekvienas žmogus gali pakliūti į sektos žabangus, kai jaučia, jog išorinė aplinka neatitinka jo gyvenimo nuostatų ir yra slopinama jo individualybė.

* Klaida manyti, kad sektantai naudoja kažkokias įmantrias poveikio žmogui priemones. Mistikos čia nėra, pritaikoma socialinės įtakos taktika, kuri plačiai naudojama visuomenėje (reklama, rinkiminės kampanijos, nuomonės formavimas ir pan.).

Taigi, vienintelis apsisaugojimo nuo sektų būdas – dvasinė stiprybė per savęs pažinimą. Plačiau apie tai – sekantį kartą.

Straipsnis iš interneto, bet internetas laisvas, nes aš taip panorėjau.

pago.re :D

http://m.natemat.pl/880b1971bfea90addb23e0eb046704b1,640,0,0,0.jpg

 

Atrodytų, žmonės dabar išsilavinę, sąmoningi – kuo gi juos vis dar patraukia sektos? Juose yra įvairiems skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančių žmonių: įvairaus amžiaus, interesų, gabumų ir polinkių. Kokius žmonių poreikius patenkina sektos, kokias visuomenėje esančias nišas užpildo ir kuo jos pavojingos žmogui? Kad suprastume, kaip žmogus pasiduoda sektantų pagundoms, turime suprasti sektų veikimo principus.

 

Pastebėta, kad sektų ypač padaugėja visuotinio sąmyšio, krizių ir permainų laikais. Sektų vadovai pateikia žmonėms paprastus ir iš pirmo žvilgsnio patikimus laimingo gyvenimo receptus. Žadamas ne tik laimingas gyvenimas, bet ir saugumas chaotiškame pasaulyje. Sektos įsipareigoja sukurti sveiką, saugų ir džiaugsmingą pasaulį, už kurį jos tarsi prisiima atsakomybę, bet su sąlyga – jis turi būti jų kontroliuojamas.

 

Pakliuvęs į sektą žmogus pradžioje pasijunta saugus tarsi savo šeimos rate: suprastas ir išklausytas, jis tampa reikšmingas. Idėjinis vadas dažnai patvirtina, kad visi grupuotės nariai yra išskirtiniai, priklausantys “tikriems” pašauktiesiems. Pasiūlomi tiesioginiai keliai į laimę, bet su ta pačia sąlyga: jei bus griežtai laikomasi grupės reglamentuojamų taisyklių ir tam tikro gyvenimo būdo.

 

Visų sektų veikimo metodai panašūs: pritraukti naujus narius ir juos įtakoti, daryti spaudimą, slopinti jų laisvą valią. Kiekvienas naujas narys sustiprina sektą ir dažnai keičia savo laisvę į iliuzinį saugumą. Didžiausia sektų blogybė – žmonių apgaudinėjimas ir išnaudojimas, visų jų tikslas – pinigai ir valdžia. Joms reikalingi žmonės, kurie aukotų pinigus, veltui dirbtų, rinktų aukas ir verbuotų naujus narius. Žmonės besąlygiškai atsiduoda sektos valdžiai, tuo tarpu jos vadovai net nemano tesėti savo pažadų.

 

Pavojingiausios sektos yra tos, kurios atskirtos nuo išorinio pasaulio: kai griežtai kontroliuojama informacija, kai reikalaujama nutraukti visus iki sektos buvusius ryšius, ar prašoma į sektos sąskaitą perrašyti savo santaupas, užrašyti nuosavybę. Tokiu atveju žmogus patenka į visišką sektos priklausomybę, kuri tampa vienintele jo asmenybės formuotoja ir teisėja. Tai dvasinė prievarta: sužlugdomas žmogaus savarankiškas mąstymas, jo unikalumas – jis tampa lengvai valdomas.

 

Kai susipažįstame su sektų veikimo principais, sunku įsivaizduoti, kad žmogus į tai gali įsitraukti savo noru. Kada ir kokie žmonės pasiduoda sektų vilionėms? Nustatyta, kad dažniausiai į sektas įvilioja žmonės, kuriais pasitikima: draugai, artimi žmonės, giminės, kaimynai, bendradarbiai, arba sektantai profesionalai. Sektų šalininkai priviliojami ir internetu – mūsų informaciniais laikais žmonės kartais sutrinka ir pasiklysta informacijos gausybėje, todėl nesuvokia, kuo tikėti ir pasitikėti.

 

Dažniausiai pasiduoda tie žmonės, kurie atsidūrė kritinėje situacijoje: prarado darbą, išsiskyrė su artimu žmogumi, persikėlė gyventi į kitą šalį ar miestą, neteko artimo žmogaus, nusivylė gyvenimu, draugais, valdžia, tradicine religija, nepasitiki savimi ir pan.. Jie mano, kad nieko nepraranda, nes jaučiasi nepajėgūs patys pertvarkyti savo gyvenimą. Lengviau pasiduoda ir jauni žmonės, kurie dar dažnai jaučiasi drovūs ir neryžtingi.

 

Amerikiečių socialinis psichologas P. G. Zimbardo, tyrinėjęs sektų veiklą, pateikė tokias apibendrinančias išvadas:

* Niekas be priežasties neateina į sektas. Žmonės dažniausiai jungiasi prie tokių grupių, kurios žada išpildyti jų poreikius ir lūkesčius. Grupės tampa sektomis, kai jos apgaudinėja žmones, juos išnaudoja, paklaidina tikėjime, pamina bendražmogiškas vertybes arba kelia pavojų gyvybei.

* Sektos parodo, kokių vertybių stinga visuomenėje. Tai tarsi indikatorius, parodantis, kada ir ko trūksta visuomenėje, kokie piliečių poreikiai lieka nepatenkinti.

* Greitai besivystančioje visuomenėje dažnai tikrosios vertybės yra nustumiamos į šalį, ir jų vietą užima paviršutinės, laikinos bei greitai kintančios. Tokiu būdu sukuriama palanki dirva skleisti miglotas iliuzijas ir įvairiausius tikėjimus bei dalinti žmonėms niekuo nepagrįstus pažadus.

* Lengvai pasiduodama aplinkinių įtakai, kai neturima savo tvirtų įsitikinimų. Taip pat kiekvienas žmogus gali pakliūti į sektos žabangus, kai jaučia, jog išorinė aplinka neatitinka jo gyvenimo nuostatų ir yra slopinama jo individualybė.

* Klaida manyti, kad sektantai naudoja kažkokias įmantrias poveikio žmogui priemones. Mistikos čia nėra, pritaikoma socialinės įtakos taktika, kuri plačiai naudojama visuomenėje (reklama, rinkiminės kampanijos, nuomonės formavimas ir pan.).

 

Taigi, vienintelis apsisaugojimo nuo sektų būdas – dvasinė stiprybė per savęs pažinimą. Plačiau apie tai – sekantį kartą.

 

Straipsnis iš interneto, bet internetas laisvas, nes aš taip panorėjau.

O tavo tėvas nenorėjo kad internetas laisvas būtų? Tik tu? :D

Kodėl jis dar neužbanintas?