MarkWella

Kažkaip tai keistai čia viskas nukrypo ne į tą pusę ir perdaug giliai kapstoma tema. Mano manymų atrinkinėjantis personalas žino ko jiems reikia ir "atsidarę" CV jie tikrai ieškos tų įgūdžių ir patirties, kurių reikalauja rolė. Manau, kad ir kokia ten nuotrauka bus, pirmiausias rodiklis į kurį bus kreipiamas dėmesys, tai įgūdžiai ir patirtis.
 
Visgi įmonė yra įmonė, o jos tikrai nemėgsta rizikuoti ir mano manymų, kad ir nobelio premijos istoriją sukursit savo CV, tai neduos jums naudos, jei neturėsite ką pasiūlyti įmonei.
 
Profilio aprašymas, nuotraukos ir kita medžiaga mano galva yra antrinis rodiklis ir jei įmonė turėtų apsispręsti(ko manau įmonės tikrai nedaro) kurį žmogų pakviesti į interviu ir susidarytų tokia situacija, kad jiems reikėtų rinktis iš tarkim dviejų panašią patirtį turinčių kandidatų, tuomet praverstų visų pirma manau jūsų profilis, kaip jau kažkas ir minėjo - linkedin profilis ir kita informacija.
 
Aš asmeniškai nemanau, kad personalas, kuris skaito tuos žmonių CV(nepriklausomai nuo to ar tai močiutė besiruošianti išeiti į penciją ar blondinė ar koks nors labai jau kvalifikuotas žmogus tam darbui) turi laiko žiūrėti į žmonių veidus ar skaityti kaip jie "mokykloje pirmūnais buvo". Manau aiškiai yra išdėstoma jiems, kokių įgudžių ieškoti ir t.t
 
Ir visiškai aišku, kad be visų šitų dalykų viršuje visa kita priklauso nuo to į kokią tu rolę kandidatuoji, kokią nors specializuotą, kuriai būtinai reikia konkrečių įgūdžių, pusiau-profesionalę kai reikia labiau patirties, nei kvalifikacijos darbui ar ne-profesionalę, kaip jau ir kažkas minėjo aukščiau - rolė, gyvūnų parduotuvėje - į tokias roles kandidatuojant manau galima leisti sau truputi "pažaisti" su aprašymų nuotrauka ir "off-topic" dalykais. Visais kitais atvejais reikia žiūrėti visgi iš įmonės pusės ir logiškai mastyti - ar jiems reikia barbės, kuri mokysis dirbdama ar profesionalo, kuris nekainuos įmonei, nei cento apart sutarto darbo užmokeščio.
 
Aš turiu labai nedidelę patirtį darbo paieškose, galbūt per du metus esu išsiuntęs apie 15 CV į semi-pro ar profesnionales roles ir iš jų man buvo atsakyta, tikrai nesumeluosiu, į maždaug 12, su svariomis priežastimis, kodėl taip, kodėl ne. Atmintis neleidžia visko tiksliai prisiminti, tačiau esu pakeitęs nuo 8-10 darbų. Ir tai buvo užsienyje, ne lietuvoje.
 
Patart kažko labai daug negaliu tiems, kurie ieško darbo, bet asmeniškai niekada nepripažinsiu tokio "wabank" būdo, kuriuo siunčiamas milžiniškas kiekis "kopijų" į visas įmones ar kitokias darbo įstaigas. Tikriausiai sugaištumėt tiek pat laiko tiesiog nusitaikę į tam tikrą specifinę sritį, kurioje turite patirties ar pasiekimų ir įdėdami darbo į CV kuris bus skirtas 15-likai, ne 150 įmonių.

Super! Pravers ir man, bet manau, jog reikia valdžią ir toliau spausti dėl atleidimo nuo mokesčių bent metams pradedant verslą.

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Kažkaip tai keistai čia viskas nukrypo ne į tą pusę ir perdaug giliai kapstoma tema. Mano manymų atrinkinėjantis personalas žino ko jiems reikia ir "atsidarę" CV jie tikrai ieškos tų įgūdžių ir patirties, kurių reikalauja rolė. Manau, kad ir kokia ten nuotrauka bus, pirmiausias rodiklis į kurį bus kreipiamas dėmesys, tai įgūdžiai ir patirtis.
 
Visgi įmonė yra įmonė, o jos tikrai nemėgsta rizikuoti ir mano manymų, kad ir nobelio premijos istoriją sukursit savo CV, tai neduos jums naudos, jei neturėsite ką pasiūlyti įmonei.
 
Profilio aprašymas, nuotraukos ir kita medžiaga mano galva yra antrinis rodiklis ir jei įmonė turėtų apsispręsti(ko manau įmonės tikrai nedaro) kurį žmogų pakviesti į interviu ir susidarytų tokia situacija, kad jiems reikėtų rinktis iš tarkim dviejų panašią patirtį turinčių kandidatų, tuomet praverstų visų pirma manau jūsų profilis, kaip jau kažkas ir minėjo - linkedin profilis ir kita informacija.
 
Aš asmeniškai nemanau, kad personalas, kuris skaito tuos žmonių CV(nepriklausomai nuo to ar tai močiutė besiruošianti išeiti į penciją ar blondinė ar koks nors labai jau kvalifikuotas žmogus tam darbui) turi laiko žiūrėti į žmonių veidus ar skaityti kaip jie "mokykloje pirmūnais buvo". Manau aiškiai yra išdėstoma jiems, kokių įgudžių ieškoti ir t.t
 
Ir visiškai aišku, kad be visų šitų dalykų viršuje visa kita priklauso nuo to į kokią tu rolę kandidatuoji, kokią nors specializuotą, kuriai būtinai reikia konkrečių įgūdžių, pusiau-profesionalę kai reikia labiau patirties, nei kvalifikacijos darbui ar ne-profesionalę, kaip jau ir kažkas minėjo aukščiau - rolė, gyvūnų parduotuvėje - į tokias roles kandidatuojant manau galima leisti sau truputi "pažaisti" su aprašymų nuotrauka ir "off-topic" dalykais. Visais kitais atvejais reikia žiūrėti visgi iš įmonės pusės ir logiškai mastyti - ar jiems reikia barbės, kuri mokysis dirbdama ar profesionalo, kuris nekainuos įmonei, nei cento apart sutarto darbo užmokeščio.
 
Aš turiu labai nedidelę patirtį darbo paieškose, galbūt per du metus esu išsiuntęs apie 15 CV į semi-pro ar profesnionales roles ir iš jų man buvo atsakyta, tikrai nesumeluosiu, į maždaug 12, su svariomis priežastimis, kodėl taip, kodėl ne. Atmintis neleidžia visko tiksliai prisiminti, tačiau esu pakeitęs nuo 8-10 darbų. Ir tai buvo užsienyje, ne lietuvoje.
 
Patart kažko labai daug negaliu tiems, kurie ieško darbo, bet asmeniškai niekada nepripažinsiu tokio "wabank" būdo, kuriuo siunčiamas milžiniškas kiekis "kopijų" į visas įmones ar kitokias darbo įstaigas. Tikriausiai sugaištumėt tiek pat laiko tiesiog nusitaikę į tam tikrą specifinę sritį, kurioje turite patirties ar pasiekimų ir įdėdami darbo į CV kuris bus skirtas 15-likai, ne 150 įmonių.

Puikus straipsnis, matyti jog autorius ne tuščiai rašo. Aš pridėčiau kitą verslo pusę, teisingiau neatskiriamą jo dalį - kūrėjo viziją. Manau pradėti reiktu ne nuo knygų ar straipsnių skaitymo, o nuo to ką nori sukurti, kokią problemą spręsi, net manyčiau - kuo žmonėms tu nori padėti. Nežinau ar man pritarsit, bet mano manymu norint kurti turi turėti aiškią vizija, tuomet viskas yra kitaip. Aš asmeniškai nepradėčiau nieko, kas su manim "nesiriša", jei turiu kažkokią idėja galvoje, ji visad vienaip ar kitaip būna "surišta" su tuo ką aš mėgstu arba ko noriu.
 
Mano patarimas būtų toks - nesivaikykite "formų" ir nebandykit įtilpti į kažkieno kito sukurtus "rėmus". Nėra jokios sėkmingos verslo formulės pagal kurią galima būtų sukurti nesibaigiančią eilę pelningų verslų, pinigais jokios idėjos, kuri sukraus jums turtus, neįsigysit. Jei turit viziją, kuri neduoda jums ramybės, sukasi galvoje ir jaučiat, kad reikia kažko imtis - imkitės. Nusipirkit sąsiuvinius, piešimo lentą, pilkit ten viską kas šauna į galvą - "brainstorm'inkit". Berods Seth'o Godin'o knygoje buvo pamynėtas vienas iš dviejų, tai - projekcijos menas("art of projection) - taigi įlyskit į savo būsimo vartotojo, kliento, lankytojo galvą, žiūrėt iš kito žmogaus perspektyvos. Išanalizuokit savo vertybes, kurias siūlysit savo žmonėms, sugalvokit kaip tas vertybes padaryti patrauklias, kaip žmogui pateikti savo produktą ar paslaugą netiesiogiai(kas itin paplitę). Taip, žinių reikia - tiek iš verslo pusės, tiek apie savo norima pateikti paslaugą ar produktą, tačiau dar svarbiau tai vaizduotė, vizija ir kaip minėjau požiūris iš kito žmogaus pusės. Mėgaukitės tuo - nesėdėkit kaip žiurkės su žibaline lempa prie knygos, išeikit, grįžkit, kurkit. Mano manymų geriau yra ekspermentavimas, fantazavimas ir kūrimas, nei kažkokių konkrečių "verslo formulių" ieškojimas. Jei idėja nepaleidžia jūsų, tuomet pats laikas pradėti ją įgyvendinti. Sėkmės kolegos.

Puikus straipsnis, matyti jog autorius ne tuščiai rašo. Aš pridėčiau kitą verslo pusę, teisingiau neatskiriamą jo dalį - kūrėjo viziją. Manau pradėti reiktu ne nuo knygų ar straipsnių skaitymo, o nuo to ką nori sukurti, kokią problemą spręsi, net manyčiau - kuo žmonėms tu nori padėti. Nežinau ar man pritarsit, bet mano manymu norint kurti turi turėti aiškią vizija, tuomet viskas yra kitaip. Aš asmeniškai nepradėčiau nieko, kas su manim "nesiriša", jei turiu kažkokią idėja galvoje, ji visad vienaip ar kitaip būna "surišta" su tuo ką aš mėgstu arba ko noriu.
 
Mano patarimas būtų toks - nesivaikykite "formų" ir nebandykit įtilpti į kažkieno kito sukurtus "rėmus". Nėra jokios sėkmingos verslo formulės pagal kurią galima būtų sukurti nesibaigiančią eilę pelningų verslų, pinigais jokios idėjos, kuri sukraus jums turtus, neįsigysit. Jei turit viziją, kuri neduoda jums ramybės, sukasi galvoje ir jaučiat, kad reikia kažko imtis - imkitės. Nusipirkit sąsiuvinius, piešimo lentą, pilkit ten viską kas šauna į galvą - "brainstorm'inkit". Berods Seth'o Godin'o knygoje buvo pamynėtas vienas iš dviejų, tai - projekcijos menas("art of projection) - taigi įlyskit į savo būsimo vartotojo, kliento, lankytojo galvą, žiūrėt iš kito žmogaus perspektyvos. Išanalizuokit savo vertybes, kurias siūlysit savo žmonėms, sugalvokit kaip tas vertybes padaryti patrauklias, kaip žmogui pateikti savo produktą ar paslaugą netiesiogiai(kas itin paplitę). Taip, žinių reikia - tiek iš verslo pusės, tiek apie savo norima pateikti paslaugą ar produktą, tačiau dar svarbiau tai vaizduotė, vizija ir kaip minėjau požiūris iš kito žmogaus pusės. Mėgaukitės tuo - nesėdėkit kaip žiurkės su žibaline lempa prie knygos, išeikit, grįžkit, kurkit. Mano manymų geriau yra ekspermentavimas, fantazavimas ir kūrimas, nei kažkokių konkrečių "verslo formulių" ieškojimas. Jei idėja nepaleidžia jūsų, tuomet pats laikas pradėti ją įgyvendinti. Sėkmės kolegos.

Puikus straipsnis, matyti jog autorius ne tuščiai rašo. Aš pridėčiau kitą verslo pusę, teisingiau neatskiriamą jo dalį - kūrėjo viziją. Manau pradėti reiktu ne nuo knygų ar straipsnių skaitymo, o nuo to ką nori sukurti, kokią problemą spręsi, net manyčiau - kuo žmonėms tu nori padėti. Nežinau ar man pritarsit, bet mano manymu norint kurti turi turėti aiškią vizija, tuomet viskas yra kitaip. Aš asmeniškai nepradėčiau nieko, kas su manim "nesiriša", jei turiu kažkokią idėja galvoje, ji visad vienaip ar kitaip būna "surišta" su tuo ką aš mėgstu arba ko noriu.
 
Mano patarimas būtų toks - nesivaikykite "formų" ir nebandykit įtilpti į kažkieno kito sukurtus "rėmus". Nėra jokios sėkmingos verslo formulės pagal kurią galima būtų sukurti nesibaigiančią eilę pelningų verslų, pinigais jokios idėjos, kuri sukraus jums turtus, neįsigysit. Jei turit viziją, kuri neduoda jums ramybės, sukasi galvoje ir jaučiat, kad reikia kažko imtis - imkitės. Nusipirkit sąsiuvinius, piešimo lentą, pilkit ten viską kas šauna į galvą - "brainstorm'inkit". Berods Seth'o Godin'o knygoje buvo pamynėtas vienas iš dviejų, tai - projekcijos menas("art of projection) - taigi įlyskit į savo būsimo vartotojo, kliento, lankytojo galvą, žiūrėt iš kito žmogaus perspektyvos. Išanalizuokit savo vertybes, kurias siūlysit savo žmonėms, sugalvokit kaip tas vertybes padaryti patrauklias, kaip žmogui pateikti savo produktą ar paslaugą netiesiogiai(kas itin paplitę). Taip, žinių reikia - tiek iš verslo pusės, tiek apie savo norima pateikti paslaugą ar produktą, tačiau dar svarbiau tai vaizduotė, vizija ir kaip minėjau požiūris iš kito žmogaus pusės. Mėgaukitės tuo - nesėdėkit kaip žiurkės su žibaline lempa prie knygos, išeikit, grįžkit, kurkit. Mano manymų geriau yra ekspermentavimas, fantazavimas ir kūrimas, nei kažkokių konkrečių "verslo formulių" ieškojimas. Jei idėja nepaleidžia jūsų, tuomet pats laikas pradėti ją įgyvendinti. Sėkmės kolegos.

http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2014/11/steve-jobs.jpg
 
:)
 
Jeigu reikalinga "motyvacija" - darai ne tai, ką reikia.

eUkis.
Dar viena idėja.
Pastaruoju metu, stipriai populiarėja eko judėjimas, kur kalbama apie sveiką maistą, be jokių E. Paimkime, kad ir didžiuosius prekybos centrus, juose įsikūrusios maži kioskeliai, kur prekiauja mėsa, daržovėmis, pienu tiesiai iš ūkininko. Tai mano idėja būtų trumpai tariant tokia:
1. Kuriamas internetinis puslapis.
2. Ieškomi pasiturintys žmonės, kuriems ne visvien ką valgyti ir kurie gali leisti mokėti daugiau.
3. Laukiamas iš jų užsakymas pvz.: užauginkite man kiaulę.
4. Perkamas paršiukas.
5. Įleidžiamas paršiukas į gardą, garde pastatoma IPtv kamera ir paršiukas visada yra filmuojamas.Toliau, sumokėjęs tam tikrą mokestį žmogus, visada matys savo kiaulę, matys, ką ji valgo, matys kiek sveria ir t.t. Galima būtų už papildomą mokestį leisti jam virtualiai pirkti papildomų pašarų, kad sveikesnė užaugtų.
Taip galima daryti ne tik su kiaulėmis, kad ir su vištų kiaušiniais. ;) Užsakoma dežutė kiaušinių, ji bus tada, kai višta išperės :)
 
Investicijos visam šiam reikalui tikrai didelės. Gal kiek primena farmvill'e ;-)
 
Laukiu nuomonių :)

Kažkaip tai keistai čia viskas nukrypo ne į tą pusę ir perdaug giliai kapstoma tema. Mano manymų atrinkinėjantis personalas žino ko jiems reikia ir "atsidarę" CV jie tikrai ieškos tų įgūdžių ir patirties, kurių reikalauja rolė. Manau, kad ir kokia ten nuotrauka bus, pirmiausias rodiklis į kurį bus kreipiamas dėmesys, tai įgūdžiai ir patirtis.
 
Visgi įmonė yra įmonė, o jos tikrai nemėgsta rizikuoti ir mano manymų, kad ir nobelio premijos istoriją sukursit savo CV, tai neduos jums naudos, jei neturėsite ką pasiūlyti įmonei.
 
Profilio aprašymas, nuotraukos ir kita medžiaga mano galva yra antrinis rodiklis ir jei įmonė turėtų apsispręsti(ko manau įmonės tikrai nedaro) kurį žmogų pakviesti į interviu ir susidarytų tokia situacija, kad jiems reikėtų rinktis iš tarkim dviejų panašią patirtį turinčių kandidatų, tuomet praverstų visų pirma manau jūsų profilis, kaip jau kažkas ir minėjo - linkedin profilis ir kita informacija.
 
Aš asmeniškai nemanau, kad personalas, kuris skaito tuos žmonių CV(nepriklausomai nuo to ar tai močiutė besiruošianti išeiti į penciją ar blondinė ar koks nors labai jau kvalifikuotas žmogus tam darbui) turi laiko žiūrėti į žmonių veidus ar skaityti kaip jie "mokykloje pirmūnais buvo". Manau aiškiai yra išdėstoma jiems, kokių įgudžių ieškoti ir t.t
 
Ir visiškai aišku, kad be visų šitų dalykų viršuje visa kita priklauso nuo to į kokią tu rolę kandidatuoji, kokią nors specializuotą, kuriai būtinai reikia konkrečių įgūdžių, pusiau-profesionalę kai reikia labiau patirties, nei kvalifikacijos darbui ar ne-profesionalę, kaip jau ir kažkas minėjo aukščiau - rolė, gyvūnų parduotuvėje - į tokias roles kandidatuojant manau galima leisti sau truputi "pažaisti" su aprašymų nuotrauka ir "off-topic" dalykais. Visais kitais atvejais reikia žiūrėti visgi iš įmonės pusės ir logiškai mastyti - ar jiems reikia barbės, kuri mokysis dirbdama ar profesionalo, kuris nekainuos įmonei, nei cento apart sutarto darbo užmokeščio.
 
Aš turiu labai nedidelę patirtį darbo paieškose, galbūt per du metus esu išsiuntęs apie 15 CV į semi-pro ar profesnionales roles ir iš jų man buvo atsakyta, tikrai nesumeluosiu, į maždaug 12, su svariomis priežastimis, kodėl taip, kodėl ne. Atmintis neleidžia visko tiksliai prisiminti, tačiau esu pakeitęs nuo 8-10 darbų. Ir tai buvo užsienyje, ne lietuvoje.
 
Patart kažko labai daug negaliu tiems, kurie ieško darbo, bet asmeniškai niekada nepripažinsiu tokio "wabank" būdo, kuriuo siunčiamas milžiniškas kiekis "kopijų" į visas įmones ar kitokias darbo įstaigas. Tikriausiai sugaištumėt tiek pat laiko tiesiog nusitaikę į tam tikrą specifinę sritį, kurioje turite patirties ar pasiekimų ir įdėdami darbo į CV kuris bus skirtas 15-likai, ne 150 įmonių.

Kažkaip tai keistai čia viskas nukrypo ne į tą pusę ir perdaug giliai kapstoma tema. Mano manymų atrinkinėjantis personalas žino ko jiems reikia ir "atsidarę" CV jie tikrai ieškos tų įgūdžių ir patirties, kurių reikalauja rolė. Manau, kad ir kokia ten nuotrauka bus, pirmiausias rodiklis į kurį bus kreipiamas dėmesys, tai įgūdžiai ir patirtis.
 
Visgi įmonė yra įmonė, o jos tikrai nemėgsta rizikuoti ir mano manymų, kad ir nobelio premijos istoriją sukursit savo CV, tai neduos jums naudos, jei neturėsite ką pasiūlyti įmonei.
 
Profilio aprašymas, nuotraukos ir kita medžiaga mano galva yra antrinis rodiklis ir jei įmonė turėtų apsispręsti(ko manau įmonės tikrai nedaro) kurį žmogų pakviesti į interviu ir susidarytų tokia situacija, kad jiems reikėtų rinktis iš tarkim dviejų panašią patirtį turinčių kandidatų, tuomet praverstų visų pirma manau jūsų profilis, kaip jau kažkas ir minėjo - linkedin profilis ir kita informacija.
 
Aš asmeniškai nemanau, kad personalas, kuris skaito tuos žmonių CV(nepriklausomai nuo to ar tai močiutė besiruošianti išeiti į penciją ar blondinė ar koks nors labai jau kvalifikuotas žmogus tam darbui) turi laiko žiūrėti į žmonių veidus ar skaityti kaip jie "mokykloje pirmūnais buvo". Manau aiškiai yra išdėstoma jiems, kokių įgudžių ieškoti ir t.t
 
Ir visiškai aišku, kad be visų šitų dalykų viršuje visa kita priklauso nuo to į kokią tu rolę kandidatuoji, kokią nors specializuotą, kuriai būtinai reikia konkrečių įgūdžių, pusiau-profesionalę kai reikia labiau patirties, nei kvalifikacijos darbui ar ne-profesionalę, kaip jau ir kažkas minėjo aukščiau - rolė, gyvūnų parduotuvėje - į tokias roles kandidatuojant manau galima leisti sau truputi "pažaisti" su aprašymų nuotrauka ir "off-topic" dalykais. Visais kitais atvejais reikia žiūrėti visgi iš įmonės pusės ir logiškai mastyti - ar jiems reikia barbės, kuri mokysis dirbdama ar profesionalo, kuris nekainuos įmonei, nei cento apart sutarto darbo užmokeščio.
 
Aš turiu labai nedidelę patirtį darbo paieškose, galbūt per du metus esu išsiuntęs apie 15 CV į semi-pro ar profesnionales roles ir iš jų man buvo atsakyta, tikrai nesumeluosiu, į maždaug 12, su svariomis priežastimis, kodėl taip, kodėl ne. Atmintis neleidžia visko tiksliai prisiminti, tačiau esu pakeitęs nuo 8-10 darbų. Ir tai buvo užsienyje, ne lietuvoje.
 
Patart kažko labai daug negaliu tiems, kurie ieško darbo, bet asmeniškai niekada nepripažinsiu tokio "wabank" būdo, kuriuo siunčiamas milžiniškas kiekis "kopijų" į visas įmones ar kitokias darbo įstaigas. Tikriausiai sugaištumėt tiek pat laiko tiesiog nusitaikę į tam tikrą specifinę sritį, kurioje turite patirties ar pasiekimų ir įdėdami darbo į CV kuris bus skirtas 15-likai, ne 150 įmonių.

siulyciau pradeti nuo pagrindiniu dalyku:
- Kas Jusu klientas?
- Kokie Jusu privalumai, pries kitus pasirinkimus?
 
Kas jusu klientas? Sudarykite klientu profili.
 
Fantazuoju:
 
Zmogus augina egzotines, brangias zuvytes, turi dideli akvariuma, jomis rupinasi, todel perka tik specialu maista. Zmogus vyresnis, megsta pirkdamas bendrauti, todel megsta pirkti realioje parduotuveje, o ne internetineje.
 
Ka is Jusu daugiausiai perka. Susidarykite profilius labiausiai perkamoms prekems.
 
Koks Jusu konkurencinis pranasumas?
- Kaina? Kaina gali buti konkurencinis pranasumas tik tada, kai Jusu operacijos pacios pigiausios.
 
- Galbut geriau Jusu patirtis, siltas bendravimas su klientais. Gal geriau pozicionuoti save, kad tai parduotuve mylintiems savo gyvunelius, o ne perkantiems pigiausia maista is didziuju prekybos centru.
 
- Gal galite issiskirti savo lankstumu. Tarkim paskambinkite mums, atnesime 5 bandomuosius gyvunu maisto pavyzdzius, ir tada parduosime Jums tik toko maista koki megsta Jusu suo / kate.
 
Po situ klausimu galite pradeti kurti lankstinuka.
 
Jusu lankstinuko nemaciau, bet paprastai kurdami savo lankstinukus zmones padaro elementarias klaidas(per daug teksto, per mandrai parasyta, nera jokios naudos / isskirtinumo klientui / nera stipraus paraginimo veikti). Paieskokite internete kokie elementai sudaro lankstinuka, ir juos tiesiog nukopijuokite.
 
Siaip grubiai:
- Reikia geros antrastes, kuri atskiria Jusu klienta nuo visu kitu.
 
Pvz. (Informacija augintinius mylintiems seimininkams, o ne perkantiems pigu pasara is prekybos centru).
 
Istorija. Papasakokite apie save, kad atidarete parduotuve, kokia Jusu istorija
 
Ir stiprus call to action.
Ka turetu padaryti zmogus perskaites lankstinuka? Uzsukti pas Jus kavos/arbatos? Paskambinti telefonu? Uzsisakyti bandomaja pakuote?
 
Beje sakete, kad isplatinote 500 - 1000 lankstinuku. Siaip cia labai mazas kiekis.
 
Ir labiau siulyciau ne saudyti bendrai, o koncentruokites kur yra Jusu klientai.
 
Galbut jie lanko sunu dresavimo kluba?
Galbut paruosti maza dovanele augintiniui + kvietima apsilankyti pas jus, ir dalinti tiems zmonems kuriuos sutinkate vedziojancius sunis?
Paieskokite budu bendradarbiauti su gydyklomis. Jeigu norite, kad jie Jums siustu klientus, duokite kazka mainais. Galbut maisto jiems serti pacientus? Galbut Jus reklamuosite juos, o jie Jus? O jie galetu dalinti pakvietimus apsilankyti pas Jus?
 
Su reklama pasiruoskite faila:
* Kiek isleidau ant sitos reklamos
* Kiek lankstinuku grizo atgal / apsilanke zmoniu / padariau pardavimu
 
Ir pradzioje pritraukti klientus kainuos labai brangiai, bet nauda turi ateiti per tai, kad Jus buvote labai malonus, ir zmogus grizta vel ir vel.
 
Pasibandykite skirtingas idejas / koncepcijas. Ziurekite i ka zmones labiau reaguoja.
 
Isidiekite paprasta rodikli.
 
Kiek per menesi padarete apyvartos / pelno
Koks % nuejo reklamai / rinkodarai

*Viską ką rašau, tai tik mano nuomonė, neturiu realios patirties šioje sferoje.
 
Na visų pirma reikėtu nusiraminti ir giliai įkvėpti.
 
Ką jūs padarėte kolkas, panašu į 20 metų senumo vadovėlines marketingo priemones. Yra du pagrindiniai klausimai, kuriuos turite atsakyti:
1. Kas jūsų vartotojas?
2. kokią (TIKRĄ) naudą jis gauna atėjęs pas jus?
 
1. Žmonės einantys į turgų, eina ten dėl kainos. Šunis, kates, galbūt ir akvariūmo žuvis jie greičiausiai šeria savo maisto nuotrupomis ar šeip "kažkuo". Ar tai yra jūsų vartotojas?
2. Ar jūs bandote skleisti žinutę, kad jūs pigiausi?Ar tai yra vienas sakinys, kuriuo apibūdintumėte savo verslą? Atvirai pasakius abejotina ar jūs patys tikite šiuo savo "pranašumu". Jeigu tikite ir jeigu taikote į tokį vartotoją, kodėl netikrinote kainų turguje, skelbimuose, netiesioginių konkurentų (pvz kaulų kaina norfos mėsinėje). Kodėl jūsų parduotuvės išorė neskleidžia jūsų "statment"? Kodėl elementariai nėra tarkime ant lango parašyta - Mes Pigiausi! ir tarkime palyginti pirkinių krepšialiai su turgumi, maxima ir dar kažkuo?
 
Toliau, ar jūsų prekės išskirtinės ir realiai geresnės/pigesnės nei konkurentų? Galbūt pardavinėjete tą patį, ką internetu galima įsigyti žymiai pigiau? Ar prekiaujate ne tik žuvimis, bet ir tarkime krevečių auginimo yranga?
 
Esate parduotuvė. Ar bandote įsilieti į miestelio gyvenimą? Kodėl nesurengus, gražiausio Kėdainių akvariumo konkurso? Kodėl nepašnekėjus su žmonėmis parke, kurie vedžioja šunis ir taip pašnekėti su TIESIOGINIAIS pirkėjais? Ar klausėte akvariumų forumuose, kokių prekių trūksta Lietuvoje akvariumininkams? Kur jie perka prekes? Jeigu parduotuvėje, kokie parduotuvės pasirinkimo kriterijai?
 
Kodėl neparašius keletos straipsnių apie šunų/kačių/žuvų/papūgų maistą ar ligas ar dar ką ir taip skleisti savo vardą?
 
P.S. kažkas dar skaito laikraščius šiais laikais? :o

Nuo esmės ir reikėtu pradėti. Kas jūs ir kaip save apibūdintumėt vartotojui 1 sakiniu/teiginiu? Ar jūs pigiausi? Ar pas jus maloniausia apsipirkti (aptarnavimas, dizainas, patogumas, modernumas)? Ar jūs esate didžiausi ekspertai? Viskuo būti TIKRAI NEGALITE.
 
Tiesa pasakius jūsų parduotuvė ir atrodo kaip "sklepas", bent jau iš nuotraukų neatrodo geriau. Jeigu apklijavus atrodytu "labai pigiai" tai super šaunu, nes panašu iš jūsų, kad tokią žinutę ir norite siūsti vartotojams.
 
Ar galite pasiūlyti mažiausią kainą ar jau siūlote?
Ar 11 metų patirtis atsispindi jūsų prekyboje ar tik "žinote" kas perkama dažniausiai?
Ar ta "populiariausia" parduotuvė taiko į vartotojus kuriems svarbiausia kaina? Ar jie teikia papildomą naudą?
Ar įvedes to filtro pavadinimą į Google matysiu jus pirmoje vietoje su mažiausia kaina?
Ar 10% nuolaida tikrai siūloma tikslingai ar pagal nuotaiką? Bėje 10 nuolaida šiais laikais kaip lašas jūroje. Jau geriau atlikti visiems puikiai žinomą triuką. Pabranginti prekes ir pasiūlyti 40% nuolaidą tam tikrai prekių grupei.
 
Sėkmės ir praneškite kaip seksis, būtu smagu išgirsti ką keitėte ir kaip tai atsiliepė jums :)

Labai sunku išsireikšti mintis, bet idėja paprasta.
 
Kokios sąlygos turi patenkinamos, kad uždirbtumėte 10 000 Lt.
 
* Jūs galite išpręsti kažkokią išmatuojamą problemą,
arba atlikti reikšmingą pagerėjimą versle
* Verslininkui rizika išbandyti Jus, bus minimali
* Jūs bent kelias teigiamas rekomendacijas, kaip Jums pavyko.
* Verslas ambicingas norintis augti ir keistis. (Sunku patikėti, bet esu matęs verslų, kurių savininkams pradeda rūpėti nebe verslas, o kiti dalykai, ir jie nebeturi jokio noro jį auginti).
* Verslas jau realiai veikiantis ir generuojantis pajamas(turintis pardavimus, startupai netinka dėl kelių priežasčių bet nesiplėsiu)
 
Šitas planas uždarbio neriboja, ir aišku kuo didesnio kalibro problemas sprendžiate, tuo daugiau uždirbate. Uždarbis augs daug daug greičiau, negu, kad turėtumėte savo verslą. Nes kad sukurti verslą Jums reikia statyti infrastruktūrą, kas reikalauja daug laiko, patirties, finansų ir dar krūvos komponentų, o išnaudoti šitą idėją reikia tik 3 dalykų:
* Patirties(Know how)
* Kelių realių gerų atsiliepimų
* Nuoširdaus noro dirbti.
 
Pasiūlymo pavyzdys.
 
Sveiki, matau Jūs reklamuotės adwords, aš galiu Jums sutvarkyti reklamas Facebooke, ir Jums atvesti papildomų klientų. Esu per facebook atvedęs xx klientų tokiam verslui ir xx klientų tokiam verslui. Jūs sugaištumėte ne daugiau negu xx laiko su manimi. Mano kaina xx lt. Bet ją reikėtų mokėti pagal sutartį tik tada kai Jums sukurčiau rezultatus.
 
Ir tokių problemų yra šimtai:
* Padidinti pardvimus
* Atidaryti nauja tašką verslui
* Sukurti naują paslaugą verslui
* Suvesti su geru pigiu tiekėju
* Generuoti pardavimus per svetainę
* Padėti managinti darbuotojus, kad jie sukurtų daugiau naudos
* Įmonei užkurti aktyvių pardavimų procesą
* pastatyti sistemą kuri pagerintų aptarnavimą
* Apmokinti / padėti jų vadybininkams parduoti daugiau
* Padidinti pardavimus per spausdintą reklamą
* Padidinti žinomumą / pardavimus per viešuosius ryšius
* Sutaupyti / kontroliuoti įmonės kaštus xx srityje
* Pakurti IT sistemą, kad įmonė efektyviai galėtų dirbti su daugiau klientų
* Pakurti gerą sistemą, kaip atrinkti darbuotojus, kad jie generuotų pridėtinę vertę
* Motyvuoti darbuotojus, kad jų kaita sumažėtų
* Parašyti projektą, kad Jūs gautumėte finansavimą xx veiklai
ir t.t.
 
Ir tokių problemų yra šimtai, kurias galite išspęsti. O tokių žmonių labai trūksta rinkoje. Nes 99% ateina su mentalitetu, duok man didelę algą(arba didelį kontraktą), ir tada aš Tau sukursiu naudą.
 
Bet iš verslo pusės žiūrint darbuotojo samdymas yra labai rizikingas procesas, nes tai:
* Vienas mėnuo apmokymų(jei paruošta superinė medžiaga)
* Samdymo kaštai(Skelbimas ~300 lt., pokalbiai ir t.t.)
* Išeitinės, jei darbuotojas nepateisins lūkesčių ir t.t.
* Darbuotojo klaidos, kurias už jį apmoka įmonė jam besimokant.
 
Ir realybėje gaunasi, kad darydamas verslą, iššvaistai krūvas pinigų pasirinkdamas žmones, arba paslaugų tiekėjus, kurie nesukuria pridėtinės vertės. Net toks mažas verslas kaip mano, jau turbūt yra kokių 100 000 litų, taip sudeginęs per visą laiką. Didesni verslai jų sudegina dar daugiau.
 
Todėl žiūrint iš verslo pozicijų, labiau apsimoka geriau permokėti 2 - 3 kartus ir pasiimti tą kuris paims pinigus už rezultatą, o ne tą kuris prašys įsipareigoti jam avansu.
 
Bet pradėkite nuo mažesnio pasiūlymo. Pasiruošti maratonui reikia laiko, ir iš šitos idėjos norint uždirbti po mėnesio 10 000 neišeis. Pradėkite nuo pasiūlymo už 100 - 500 litų.
 
Tai va tokia ta idėja Jums, kad būti sėkmingais, kol iki jos priėjau, tam reikėjo daug patirties. Tikiuosi jums pavyks ją suprasti ir ja pasinaudoti, kad nueiti tą kelią greičiau negu aš.
 
Ką Jūs manote apie tai?
 
P.S. Jei kažkas norės pasiūlyti paslaugas gocrazy.lt pagal panašią idėją, arba mane pasamdyti pagal panašų principą pagerinti Jūsų verslą, nepasikuklinkite ir parašykite.