OsvaldasJ

Na tokios programos tikrai nekenkia, bet visgi nereiktų vien žiūrėt į kiekį, svarbiau taisyklingas atlikimas ir didesnis krūvis (apkrova). Aišku nesportavus ir pradedant nuo nulio galima pasirinkti kažkokią programą, bet tikrai nereikia persistengti, kad paskui net nepasibaigus visam programus tvarkaraščiui, baigtųsi ir visas sportas...
 
Sutvirtėjus, na sakykim padarant 20-30 taisyklingų pilnų atsispaudimų, geriausia būtų didinti krūvį, o ne kiekį. Pvz, pirmas etapas galėtų būti atsispaudimai ant krumplių (kumščių), galima kažką pasidėti, kad nebūtų kieta. Toks atlikimas ne tik truputi padidins krūvį, bet ir sumažins apkrovą riešams, nes darant atsispaudimus įprastai galima pažeisti riešus, taip pat neretai atsiranda skausmas riešų srityje. Paskui galima pereiti prie atsispaudimų kojas padėjus ant suoliuko ar kito daikto, esmė, kad kojos būtų aukščiau žemės. Vėliau galima atsispaudimus daryti ant kėdžių. Čia gali reikti 3 kėdžių arba dviejų ilgesnių suoliukų, svarbu, kad būtų vienodo aukščio. Paskutinis etapas - atsispaudimai ant lygiagrečio tai tikrai puikus pratimas su savo svoriu, vėliau ir papildomą svorį pasikabint.
 
Ir mano galva nereiktų apsiriboti vien tik atsispaudimais. Pridėjus prisitraukimus, pratimą pilvo presui, pagrindinius tempimo pratimus ir neretai pamirštamą rytinę mankštą - gausite pilnavertį kūno sveikatingumo lavinimą. O kur dar tokios pramogos kaip futbolas, krepšinis, plaukimas, dviratis ir t.t... Tiesiog pasirinkimų begalė ir nereikia ties kažkuo užsiciklint. Nėra kažkokios vienos programos kuri būtų panacėja visiems, kiekvienas atranda tai kas jam geriausiai tinka. Svarbiausia gera nuotaika. (-:

Naudojant tavo logiką tai pas bėgikus iš vis turėtų būti sudegę raumenys... Kariuomenėje irgi turbūt vien tik dėl deginimo daro atsispaudimus. Man atrodo kalbi apie kiek skirtingus dalykus. Tas vadinamas raumenų įrimas dažniausiai vyksta tuomet kada raumenys nespėja atsistatyt. Tam dažniausiai daro įtaką nesuderintas atsistatymo ciklas, dažniau pasitaikantis - kasdienės treniruotės, be dienos pertraukos tarp jų. Taip pat gali būti netinkama mityba ir kitos priežastys. Darydamas atsispaudimus, kad ir kasdien, ir su daug pakartojimų, vargu ar kažką labai sudeginsi. Nebent organizmą privesi prie stresinės būsenos, kada jis negalės laiku atsistatyt, tuomet dažniausiai ir treiniruotės negalėsi pilnai atlikt arba iš vis nesportuosi kurį laiką dėl prastos savijautos.
 
Beje, yra tokios specialios rankenos atsispaudimams, darant atsispaudimus su jomis nebus tokios apkrovos riešams. Visgi, kas baigęs ar įpusėjo šią ar panašias programas, siūlyčiau išbandyti atsispaudimus nuo lygiagrečių. Dirbsite su 90% savo kūno svorio, jeigu to bus mažai, galėsit pasikabinti papildomai. Labai geras pratimas. Tik jam taisyklingai atlikti jau reikės daugiau pastangų ir praktikos, ir labai būtų gerai, bent jau pradžiai profesionalo priežiūra.

Na tokios programos tikrai nekenkia, bet visgi nereiktų vien žiūrėt į kiekį, svarbiau taisyklingas atlikimas ir didesnis krūvis (apkrova). Aišku nesportavus ir pradedant nuo nulio galima pasirinkti kažkokią programą, bet tikrai nereikia persistengti, kad paskui net nepasibaigus visam programus tvarkaraščiui, baigtųsi ir visas sportas...
 
Sutvirtėjus, na sakykim padarant 20-30 taisyklingų pilnų atsispaudimų, geriausia būtų didinti krūvį, o ne kiekį. Pvz, pirmas etapas galėtų būti atsispaudimai ant krumplių (kumščių), galima kažką pasidėti, kad nebūtų kieta. Toks atlikimas ne tik truputi padidins krūvį, bet ir sumažins apkrovą riešams, nes darant atsispaudimus įprastai galima pažeisti riešus, taip pat neretai atsiranda skausmas riešų srityje. Paskui galima pereiti prie atsispaudimų kojas padėjus ant suoliuko ar kito daikto, esmė, kad kojos būtų aukščiau žemės. Vėliau galima atsispaudimus daryti ant kėdžių. Čia gali reikti 3 kėdžių arba dviejų ilgesnių suoliukų, svarbu, kad būtų vienodo aukščio. Paskutinis etapas - atsispaudimai ant lygiagrečio tai tikrai puikus pratimas su savo svoriu, vėliau ir papildomą svorį pasikabint.
 
Ir mano galva nereiktų apsiriboti vien tik atsispaudimais. Pridėjus prisitraukimus, pratimą pilvo presui, pagrindinius tempimo pratimus ir neretai pamirštamą rytinę mankštą - gausite pilnavertį kūno sveikatingumo lavinimą. O kur dar tokios pramogos kaip futbolas, krepšinis, plaukimas, dviratis ir t.t... Tiesiog pasirinkimų begalė ir nereikia ties kažkuo užsiciklint. Nėra kažkokios vienos programos kuri būtų panacėja visiems, kiekvienas atranda tai kas jam geriausiai tinka. Svarbiausia gera nuotaika. (-:

Manau čia beprasmiška ginčytis ir ne forume įrodinėt, ir kažką neigt arba teigt. Juk yra tikrų įrodymų: ir vegetarų, ir veganų, kurie nevalgydami gyvulinio baltymo, pasiekia įspūdingų rezultatų sporte, o ypač ištvermės sporte. Juk energijos šaltinis - angliavandeniai.
 
O į tavo pasiūlymą atsakysiu kitu pasiūlymu. Pabandyk valgydamas tik mėsą ir jokių angliavandenių: duonos, daržovių, vaisių, košių, makaronų ir t.t padirbėti po 6-12 valandas per parą.
Savaitinis pasiūlymas mano galva iš vis juokingai atrodo, žmogus juk per metus dažniausiai dirba daugiau negu savaitę...
 
O ir logiškai pagalvojus tokie kaimiški dabar kaip šieno vežimas, mėšlo mėžimas vegetarui paprasčiausiai būtų nereikalingi, nes jis tiesiog neaugintų gyvulių. Kiti kaimiški darbai nėra kažkuo jau tokie ypatingai sunkūs, nebent yra dirbami visai neracionaliai. Turbūt vieni sunkiausių darbų yra miške, ypač vasara kada karšta. Žemdirbystė, sodininkystė jeigu tai nėra kažkoks verslas tai mano galva daugiau poilsis negu darbas.
 
O apie statybas tai iš vis patylėčiau. Dirbau praeitą vasarą dideliame objekte ( ~300 žmonių), tai didžioji dauguma tų statybininkų yra slunkiai, tinginiai ir dykaduoniai kokių tik reta. Viskas kas jiems svarbiausia - alkoholis, beje kuris taip pat yra labai koncentruotas angliavandenių šaltinis. Aišku, jeigu būdamas pagalbiniu leisiesi stumbdomas tai gausi darbo tiek, kad nepadės ir jokia mityba, ir milijonų už tai niekas nemokės, o sveikatą gali iš ties nepataisomai sugadinti, nesvarbu, kad atrodysi stiprus ir raumeningas, bet liksi su pažeistu stuburu ir kitomis bėdomis. (-:

Kas yra normalus fizinis darbas?
 
 
 
Turbūt daugumai vegetarų ir veganų atrodo dar juokingiau, kad kiti galvoja, jog jų valgiaraštis gali apsiriboti sojomis ar dar kokiais "stereotipiniais" vegetarų produktais.
Man atrodo, kad tiek visavalgiai, tiek vegetarai ir kiti valgo kas jiems patinka.
Iš sojos mitas daromas todėl, kad ji yra laikoma mėsos pakaitalu, bet abejoju ar tikriems (ne tokiems kurie vegetarizmą laiko mada ar pan) reikia kažkuo pakeisti mėsą, jie nieko tiesą sakant nepraranda kaip kažkam gali pasirodyti, nes nebetūri jokio noro ar poreikio valgyti mėsa. Be to, pabandykit nevalgyti mėsos bent kelias savaitės, o paskui visą diena vien mėsa maitinkitės, pajausit gana nemalonių pojūčių... Be to, dauguma sojų genetiškai modifikuotos ir jos tikrai nėra taip vertinamos tarp sveikai besimaitinančių, netgi priešingai.
 
Nemanau, kad žiaurus elgesys su gyvūnais yra esminis ir vienintelis argumentas norint tapti vegetaru. Iš tiesų tu pats gauni daug daugiau: geresnė bendra savijauta, daugiau energijos, mažiau blogos nuotaikos, mažiau susirgimų, kai kam nukrinta virsvoris, netgi sakyčiau pigesnis pragyvenimas ir t.t
 
 
 
Yra ir tokių kurie valgo žuvį ir vadina save vegetarais, bet aš galvoju čia kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalais niekas gi neperša savo nuomonės ir neverčia daryti kažko prieš savo valią.

Na tokios programos tikrai nekenkia, bet visgi nereiktų vien žiūrėt į kiekį, svarbiau taisyklingas atlikimas ir didesnis krūvis (apkrova). Aišku nesportavus ir pradedant nuo nulio galima pasirinkti kažkokią programą, bet tikrai nereikia persistengti, kad paskui net nepasibaigus visam programus tvarkaraščiui, baigtųsi ir visas sportas...
 
Sutvirtėjus, na sakykim padarant 20-30 taisyklingų pilnų atsispaudimų, geriausia būtų didinti krūvį, o ne kiekį. Pvz, pirmas etapas galėtų būti atsispaudimai ant krumplių (kumščių), galima kažką pasidėti, kad nebūtų kieta. Toks atlikimas ne tik truputi padidins krūvį, bet ir sumažins apkrovą riešams, nes darant atsispaudimus įprastai galima pažeisti riešus, taip pat neretai atsiranda skausmas riešų srityje. Paskui galima pereiti prie atsispaudimų kojas padėjus ant suoliuko ar kito daikto, esmė, kad kojos būtų aukščiau žemės. Vėliau galima atsispaudimus daryti ant kėdžių. Čia gali reikti 3 kėdžių arba dviejų ilgesnių suoliukų, svarbu, kad būtų vienodo aukščio. Paskutinis etapas - atsispaudimai ant lygiagrečio tai tikrai puikus pratimas su savo svoriu, vėliau ir papildomą svorį pasikabint.
 
Ir mano galva nereiktų apsiriboti vien tik atsispaudimais. Pridėjus prisitraukimus, pratimą pilvo presui, pagrindinius tempimo pratimus ir neretai pamirštamą rytinę mankštą - gausite pilnavertį kūno sveikatingumo lavinimą. O kur dar tokios pramogos kaip futbolas, krepšinis, plaukimas, dviratis ir t.t... Tiesiog pasirinkimų begalė ir nereikia ties kažkuo užsiciklint. Nėra kažkokios vienos programos kuri būtų panacėja visiems, kiekvienas atranda tai kas jam geriausiai tinka. Svarbiausia gera nuotaika. (-:

Manau čia beprasmiška ginčytis ir ne forume įrodinėt, ir kažką neigt arba teigt. Juk yra tikrų įrodymų: ir vegetarų, ir veganų, kurie nevalgydami gyvulinio baltymo, pasiekia įspūdingų rezultatų sporte, o ypač ištvermės sporte. Juk energijos šaltinis - angliavandeniai.
 
O į tavo pasiūlymą atsakysiu kitu pasiūlymu. Pabandyk valgydamas tik mėsą ir jokių angliavandenių: duonos, daržovių, vaisių, košių, makaronų ir t.t padirbėti po 6-12 valandas per parą.
Savaitinis pasiūlymas mano galva iš vis juokingai atrodo, žmogus juk per metus dažniausiai dirba daugiau negu savaitę...
 
O ir logiškai pagalvojus tokie kaimiški dabar kaip šieno vežimas, mėšlo mėžimas vegetarui paprasčiausiai būtų nereikalingi, nes jis tiesiog neaugintų gyvulių. Kiti kaimiški darbai nėra kažkuo jau tokie ypatingai sunkūs, nebent yra dirbami visai neracionaliai. Turbūt vieni sunkiausių darbų yra miške, ypač vasara kada karšta. Žemdirbystė, sodininkystė jeigu tai nėra kažkoks verslas tai mano galva daugiau poilsis negu darbas.
 
O apie statybas tai iš vis patylėčiau. Dirbau praeitą vasarą dideliame objekte ( ~300 žmonių), tai didžioji dauguma tų statybininkų yra slunkiai, tinginiai ir dykaduoniai kokių tik reta. Viskas kas jiems svarbiausia - alkoholis, beje kuris taip pat yra labai koncentruotas angliavandenių šaltinis. Aišku, jeigu būdamas pagalbiniu leisiesi stumbdomas tai gausi darbo tiek, kad nepadės ir jokia mityba, ir milijonų už tai niekas nemokės, o sveikatą gali iš ties nepataisomai sugadinti, nesvarbu, kad atrodysi stiprus ir raumeningas, bet liksi su pažeistu stuburu ir kitomis bėdomis. (-:

Ekspermentai aišku gerai ir jie būtini, bet reikia į viską kiek paprasčiau žiūrėt. Mano pasiūlymas būtų pusryčiams (geriausia) arba kada tik patinka valgyti vaisių ar uogų, kurie tikrai patinka, bet su sąlyga, kad nieko daugiau nevalgysi ir negersi tam kartui ir kitas valgis bus bent po valandos. Pabandyk taip valgyti savaitę, stebėk kas vyksta, lygink. Taip pat, labai gerai būtų, kad vaisiai ar uogus būtų natūralios, bent jau esamo sezono, dar geriau ne atvežtinės, o iš vietinio daržo, miško (pvz, dabar braškės, vyšnios, juodieji serbentai, raudonieji serbentai, agrastai, mėlynės).
 
Iš tikrųjų - svarbiau ne tai ką valgai, o ko nevalgai. Be to, laikui bėgant viskas keičiasi kaip ir keitiesi tu. Turbūt anksčiau net nepagalvodavai, kad galėtum rimtai žiūrėt į vegetarizmą, o dabar judi link to.
 
Dabar sakai, kad negalėtum būti tikru (pilnaverčiu) vegetaru, nes negalėtum atsisakyti pieno produktų ir kiaušinių. Atsimenu man irgi taip atrodė, ypač dėl kiaušinių. Dabar tai prisiminus tik sukelia geras emocijas, nebėra jokios panikos, nors dar kartais kiaušinių ir suvalgau, bet daugiau dėl skonio receptorių patenkinimo, nes organizmas į tokį maistą jau nekaip reaguoja. Dėl pieno produktų irgi bėdos nematau. Reiktų tiesiog vengti pasterizuotų pieno produktų, nes jie yra praktiškai beverčiai. Ankščiau aš pats mėgdavau pieną iš parduotuvės, o į naminį tiesiog negalėjau net pažiūrėt. Supratus, kad pasterizuojant prarandama beveik viskas kas gyva ir apskritai, kad pienas nėra BŪTINAS žmogui kaip kad dauguma žmonių ir specialistų teigia, nustojau jį vartoti. Net nereikėjo eksperimentuoti pereinant nuo pasterizuoto prie natūralaus (kaimiško), nes paprasčiausiai pastarojo ir skonis nepriimtinas, ir organizmas blogai reaguodavo. Taip pat galvojau, kad nelabai galėsiu atsisakyti naminio sūrio (kuris gaminamas taip pat pasterizuojant), bet užtenka tiesiog valgyti jį kurį laiką be jokių pagardų, o YPAČ druskos. Pamatysit kas yra kas ir koks yra tikras produkto skonis. Be to, sūris yra turbūt mažiausiai vertės turintis pieno produktas. Taip pat galėčiau sakyt ir apie salotas, mišrainę su grietine (būtent, kaimišką, nes parduotuvinėse gali ir druskos, ir cukraus, ir kitų pagerintojų jau būti įdėta), tiesiog pabandykit tai valgykit nedėdami jokių prieskonių, o svarbiausia - druskos. Natūralus rugpienis turbūt vienintelis pieno produktas kuris yra kiek geriau virškinamas ir turi kažkokią vertę.
 
Bet nieko nereikia daryt per prievartą, naudojant valią. Svarbiausia, kad viskas vyktų natūraliai. Be to, sveikatos pokyčiai neateina per kelias dienas, netgi atvirkščiai pradžioje gali pablogėti sveikata (organizmo valymasis, patiriamas stresas ir t.t), bet visa tai atpirks ateityje pasikeitusi bendra savijauta, apskritai dings kai kurios ligos, kai kas gal atsikratys nereikalingų kilogramų ir pan. Linkiu sėkmės!

working on it! teises išsilaikiau, ispanų mokaus, programuoti mokytis neina prisiverst pradėti kažkaip :/ sunkiausia pradėti :(

Geras straipsniukas: :D (nebijokit buti trejetukininkais)
 
 
Taip žmogus tampa kitų lūkesčių belaisvis. Visi laukia iš jo sėkmės, ir jis iš visų jėgų stengiasi. Jis jau negali sau leisti, kad jam nesisektų.
Bet gyvenime ne visada lydi sėkmė. Kai kada aplanko ir nesėkmės. Dėl to nereikia pulti į depresiją, palūžti. Tačiau būtent tai gali ištikti pirmūną, kuris neturi mažų pralaimėjimų ir didelių nesėkmių, išgyvenimų patirties.
Suaugęs jis tampa itin atsargus, nerizikuoja užsikrauti lyderio naštos, jam geriau būti kieno pagalbininku, ekspertu, analitiku. Jis gali tapti patyrusiu referentu, gerbiamu profesoriumi, rimtu specialistu, bet ne visada. Jis nesugeba priimti sprendimų dėl informacijos stokos arba jos pertekliaus, dėl jos netikslumo, o tai paprastai privalo daryti lyderis, vadovas, viršininkas. Pirmūnas negali peržengti savo informacijos ribų, nes bijo atlikti užduotį neteisingai.
Sapnų karalystės reformatorius
Visai kas kita – trejetukininkas (pagal seną vertinimo sistemą). Jis nuo vaikystės žino, kas yra nesėkmės. Taip, jis dažnokai negalėjo atlikti įvairių užduočių, bet jis mokėsi ir išsisukdavo iš padėties, vaikščiojo pakėlęs galvą, susitaikydavo su pažeminimu pralaimėjęs ir džiaugėsi ne visada pelnytomis pergalėmis... Todėl išmoko lanksčiai bendrauti, tapo atsparesnis psichologiškai.
Trejetukininkai peržengia savo kompetencijos ribas ir laimi, o pirmūnai paiso kanonų, bijo elgtis ne taip, kaip įprasta, priimta, leidžiama, bijo rizikuoti ir pralaimėti.
Dar viena socialiniu atžvilgiu sėkmės lydimo žmogaus – tiek verslininko, tiek politiko – savybė: jis turi būti nepriklausomas nuo visuomenės nuomonės. Tai rengia diskotekas, tai metasi į reklamos sritį, tai steigia paukščių fermą, mat nebijo veikti neaiškiomis sąlygomis, o to bijo pirmūnas. Trejetukininkas nesistengia visų aplenkti – tai daro penketukininkas. Pirmūnas nori būti geresnis už visus toje srityje, kurios žinovas jis yra, greičiausiai nubėgti tą nuotolį, kurį bėga visi. O trejetukininkas lenda ten, kur dar niekas nebuvo, kur dar niekas nesumojo, kad gali laimėti. Jis novatorius, sapnų karalystės reformatorius.
Kodėl pirmūnas vengia tokios srities, kuri jam nepažįstama? Ėmusis bet kokio naujo dalyko, naujo verslo, tenka būti diletantu. Bet kokios sėkmės pradžia – įvairūs praradimai. Pirmūnui nejauku diletanto kailyje. Trejetukininkui šį vaidmenį vaidinti lengva. Pirmūnas, pripratęs prie pergalių, liguistai reaguoja į praradimus. Trejetukininko eilinė nesėkmė neišvers iš balno. Jam nesvarbu, ką apie jį galvos ar kalbės. Jis turi tikslą ir yra socialiai nepriklausomas. Geriausiai tokie žmonės matyti politikos olimpe. Puolami žiniasklaidos jie nepraranda ramybės, jų nejaudina, kad viešojoje erdvėje kuriamas jų įvaizdis yra kvailio, juokdario, vagies ar didvyrio.
Štai trys pagrindinės savybės, galinčios padėti trejetukininkui tapti sėkmės lydimu žmogumi: vidinė nepriklausomybė nuo aplinkinių nuomonės, didelis lankstumas ir tikslo turėjimas.
Barono Miunchauzeno pavyzdys
O ar gali pirmūnas persėsti iš tramvajaus vagono, riedančio lygiu keliu, į galingą visureigį, kuris neįklimps jokiame kelyje? Arba – ar gali jis, taip kaip baronas Miunchauzenas, ištraukti save už plaukų iš visuomenės lūkesčių pelkės?
Gali, nors tai padaryti jam bus nelengva. Bet jis turi pagalbininką – šviesią galvą, intelektą.
Pirmiausia pirmūnas turi pažiūrėti į save iš šalies, bet ne aplinkinių akimis, o savo... Pasikalbėti su savimi. Šis pokalbis su savimi buvo tradicinė rusų inteligentijos kultūros dalis, kai kiekvienas, kuriam keldavo nerimą jo egzistencija, rašydavo dienoraštį. Dienoraštis padeda pažvelgti į save iš šalies – perskaityti senus savo užrašus kaip svetimus. O iš šalies pažvelgus – suprasti, koks tu esi ir koks nori būti. Psichologijoje toks žvilgsnis į save iš šalies vadinamas refleksija.
Paprastesnis refleksijos variantas – senų fotografijų žiūrėjimas. Štai koks aš kadaise buvau – ne toks, kaip dabar. Ko aš tada norėjau? Apie ką svajojau? Kodėl man tai nepavyko?
Antras kelias – pokalbis su kuo nors apie save. Tai samprotavimas dviese, kodėl aš negaliu savęs realizuoti. Žinoma, geriau apie tai kalbėtis su profesionalu – praktikuojančiu psichologu.
Ir trečias būdas – paklausti savęs pagrindinių klausimų: ką aš darau gyvenime blogai? Kas trukdo man daryti tai, ko aš niekada nedariau? Pagaliau – ko aš pats noriu, ką noriu nuveikti šiame pasaulyje?
Žinoma, pradėjus mąstyti apie tokius dalykus, atsiras daug pateisinamų priežasčių netraukti savęs už plaukų iš pelkės. Bet reikia pasėdėti prie pasakų akmens gyvenimo kelių kryžkelėje.
Ten, prie akmens, ne trys keliai, o penki: dar galima sugrįžti namo pas mamą, galima daug laiko praleisti mąstant. Psichologas patars vis dėlto kur nors vykti. Didžiavyris, žinoma, vyks ten, kur neteks galvos. Eilinis pilietis – ten, kur ras žmoną. Daugelis pasirinks kompromiso kelią: praras arklį, bet liks sveika galva. Iš tikrųjų ne taip svarbu, kur vykti. Svarbiausia – judėti į priekį. Priešakyje dar bus kitų kryžkelių ir naujų pasirinkimų. Jeigu nejudėsi – pražūsi: prasidės sąstingis, teks bijoti visko, kas nauja, o gyvenimas taps neįdomus.

Man labai patiko šita mintis. Juk iš tiesų, jei būtum įsitikinęs, kad darai kažką svarbaus nekiltų dvejonių.
 
Aš asmeniškai esu ypač prieš MMORPG (massive multiplayer online role playing game), ilgą laiką mačiau kaip draugai žaidė tą wow'ą, ir man išsivystė antipatija, nes jie apie nieką daugiau nekalbėjo, lyg tai būtų labai svarbus, gyvenimiškas dalykas. Daug kartų siūlė prisidėti prie jų, bet visada atsisakydavau. Mačiau kaip jiem nusibosdavo, mesdavo, bet paskui vėl grįždavo.
 
Dabar kaimynas ant šitos "adatos" pasodino mano brolius. Įtikinėjau juos nepradėti žaisti, parodžiau south park'o filmuką apie wow'ą, papasakojau kas atsitiko mano draugam. Bet jie neklausė: "pažaisim biški ir viskas, ko čia parinies". Taigi jie jau žaidžia jį daugiau nei du metus ir negali nulipti. Vienas brolis metė mokslus, negali susirasti darbo (galbūt net neieško) ir visą dieną sėdi prie šito žaidimo. Nei tėvai, nei mes nebegalim su juo normaliai susišnekėt. Jis jau yra ligonis. Ir matau, kad pats supranta, jog yra negerai, bet nebegali tam pasipriešint. Universitetuose dėsto, kad pripratimas prie žaidimų gali būti netgi stipresnis arba panašus kaip prie narkotikų. (Ypač kai tie žaidimai yra kuriami taip, kad skatintų priklausomybę ir negalėtum liautis, visokie atnaujinimai, nesibaigiančios misijos, vis geresni "daiktai" ir pan.)
 
Manau daug kas turit panašių pavyzdžių matę, todėl išvadas darykit patys.

Aš negaliu vertinti, nes gyvenime nesu žaidęs kompiuterinių žaidimų - nei Counter Strike, nei World of Warcraft, nei jokių kitų. Atvirai pasakius, nežinočiau ką ten reikia daryti (šaudyti?), jeigu kas nors mane prie įjungto lango pasodintų.
 
Visi draugai aplinkui žaidė, bet manęs nedomino ir tuo metu mokiausi programuoti - atsakydavau jiems tada, kad programavimas yra protingiausias žaidimas pasaulyje, - ir todėl amžinai įdomus (tau nereikia laukti, kol išeis kokia nauja žaidimo versija, - naujas versijas, aukštesnius lygius susikuri pats tą pačią akimirką, kai į galvą šauna nauja idėja, kurią nori įgyvendinti).
 
Dabar manau, jog tam turėjo įtakos tėvo požiūris. Kai buvau galbūt dešimties ir kompiuterius turėjo anaiptol ne visi, dauguma vaikų žaidė su Sega Mega Drive. Norėjau ir aš, bet kai užsiminiau apie tai tėvams, atsakymas buvo trumpas: "Nežaisk, nes nubuksi". Kažkaip įstrigo tas vienas pasakymas į galvą ir visada jį paauglystėje prisimindavau pagalvojęs apie žaidimus.
 
Iš tikrųjų nemanau, kad visi žaidimai bukina, bet jei jau pačiam kyla toks klausimas - tuo užsiimant - reiškia, pats jauti, kad tai tave bukina, - neduoda naudos ir laikas eina veltui. Be to, nemanau, jog yra toks žaidimas, kuris tikrai būtų vertas žmogaus laiko, - nebent norėdamas gali save tuo įtikinti - visada bus dalykų, kuriais gali užsiimti vietoje žaidimų ir kurie tau suteiktų daugiau realios naudos.
 
Naudą aš matuoju paprastai: pagalvoju, ar tai, ką dabar darau, padės man po dešimt metų būti geresniu žmogumi, ar ne. Nauda - tai žinios, įgūdžiai, patirtis, pasaulėžiūra, suvokimas - jei nors vieną iš jų jaučiu, tai man tampa priežastimi tuo užsiimti. Dėl to neretai sau leidžiu atsisakyti net mokamų darbų (kai jie būna mechaniški, be jokių iššūkių) ir darau dalykus iš idėjos, - jei jaučiu, jog taip tobulėju.
 
Norint nustoti žaisti, reikia atrasti naują pomėgį / aistrą / tikslą / siekį. Pagalvok, kuo nori užsiimti gyvenime, ką veikti ateityje, - juk gali tuo pradėti domėtis savarankiškai. Pavyzdys: jei norėtum kada nors užsiimti verslu, susirask daugiausiai šioje srityje pasiekusių žmonių pavardes, ieškok jų knygų, interviu, kalbų - tas pats galioja bet kuriai sričiai - ar tai būtų literatūra, ar medicina, ar fizika.
 
Tiesiog - kai kyla klausimas, ar laiką leidi prasmingai, - atsakymas visada bus tas pats - NE - nes kitaip toks klausimas nekiltų. Be to, kiekvienam žmogui prasmė gali skirtis: jei trys draugai pasakys, jog jaučia naudą žaisdami žaidimus, nereiškia, jog gauni pakankamą naudą ir tu, - galbūt viduje jauti, kad gali laiką leisti prasmingiau, galbūt kitų tokios mintys nekankina. Visada klausykis savęs - juk todėl Dievas kiekvienam iš mūsų davė po galvą.

Iki šiol neištaisyta viena manyčiau didelė spraga — puslapis galima sakyti neturi pagrandinio puslapio. Iškart patenkame į merginų kategoriją, taip lyg padarant šokią, tokią nelygybę (nors ji ir taip yra — merginų ir vaikinų santykis). Kaip turėtu atrodyti pagrindinis, ar bendras (bendros — vaikinų ir merginų kategorijos) puslapis, galima būtu labiau pafantazuoti, bet bent jau kaip pastarasis galėtu atrodyti, jau buvo pasakyta vieno žmogaus (mano būtu tokia pati nuomonė).
 
Su artėjančiais Naujaisiais metais! Ir te visos įdėjos buna įgyvendintos sekančiais metais!

Mokėtojau, tu mokėtojau... Gal patylėk?

Mokėtojau, tu mokėtojau... Gal patylėk?

Mokėtojau, tu mokėtojau... Gal patylėk?

Mokėtojau, tu mokėtojau... Gal patylėk?

Mokėtojau, tu mokėtojau... Gal patylėk?

Mokėtojau, tu mokėtojau... Gal patylėk?

Mokėtojau, tu mokėtojau... Gal patylėk?

Bet turbūt netapai ir geresniu.

Bet turbūt netapai ir geresniu.

Bet turbūt netapai ir geresniu.

Bet turbūt netapai ir geresniu.

Bet turbūt netapai ir geresniu.